Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Sesės" / "Drowning Dry"

 

Sveiki!
 
Mano pirmasis susipažinimas su lietuvių režisieriumi Laurynu Bareiša, deja, nebuvo sėkmingas. Nemačiau jo ankstesnių darbų, neaptarinėsiu ir tarptautinių laurų, įvertinimų ir sėkmių, tik pasidžiaugsiu, jog jis kuria lietuvišką sėkmingą kiną, laikosi savo nekomercinės kino laikysenos. Jo filmas „Sesės“ (2024), kurį tikriausiai jau pamatė visi kiek labiau suinteresuotai sekantys lietuviško kino naujienas, manęs pralaukė net kelerius metus. Girdėjau neblogų atsiliepimų, tad iš filmo tikėjausi nemažai, turbūt todėl, kad tikiu paskutiniuoju metu lietuviško kino sustiprėjimu ir atgimimu.
 
Deja, filmas „Sesės“ man nepatiko. Istorija pasakoja apie dviejų seserų – Ernestos (aktorė Gelminė Glemžaitė), Justės (aktorė Agnė Kaktaitė) – šeimų trumpas atostogas turistinio stiliaus kaimo sodyboje su vaikais. Iš pradžių pasirodė, kad scenarijus pakryps psichologinės įtampos linkme, t. y. seserų konkurencija, slapti mylimieji ir meilužiai, galgi net šokiruojantys „kas kieno vaiko tėvas?“ istorijos linkme. Gal tokia linkmė būtų melodramatiškesnė, bet įdomesnė? Priklauso nuo režisūros ir kompozicijos. L. Bareišos „Sesių“ versija lėta ir nuobodžiaujanti vizija, kuri vaizduoja ilgą ceremoniją iki lemtingo ir itin tragiško įvykio. Intarpai iš ateities davė šiokios tokios intrigos, bet nedaug, nes daugmaž viskas nuspėjama.
 
„Sesės“ lėtojo kino pavyzdys, kuris nesistengia labai intrigruoti, bet ir nesukuria kitokios kino patirties. Veikėjai – nuobodžiaujantys tėvai, kurie stengiasi atsipalaiduoti sodyboje: kas kepti mėsą grilyje, kas įsilieti į moterų terapinį būrelį ir šiek tiek išmaukti alaus. Daug buitinių pokalbių, pasikraustymų, pasiruošimų, o tie buitiniai pasikuitimai užima didžiąją dalį filmo. Tiesą sakant, nuobodu, pasigedau provokacijos, intrigos, netikėtumo ir naujos perspektyvos, galiausiai istorijos idėjos, ekspresijos. Filmo struktūra klasikų klasika. Idėjos naujos čia nerasite, viskas kine išrašyta iš jau matytų istorijų, todėl iš esmės norisi kaltinti net ne pačią režisūrą, kiek kino filmo scenarijų ir sumanymą. O kokie jau nuobodūs personažai! Šakės! Rodos, talentingi aktoriai, matyti tikrai geruose kino projektuose, tačiau potencialas neišnaudotas, nes nesukurtas nė vienas įdomus veikėjas, kuris nors kiek intriguotų ir įsimintų, išlaikytų įtampą. (Įsimintiniausia scena, kai vaiko ranką uždeda ant donoro organus priėmusiojo pilvo). Guminiai ir rimtai „patempti“ darbo rutinos ir vaikų auklėjimo nuovargio iškamuoti veidai. Gal utrarealistiška, bet nieko išskirtinio neperteikia ir nepapasakoja. Šiaip realiai esu nusivylęs šiuo filmo. Mano kolega, kuris tuo pat metu žiūrėjo, apkaltino mane, kad antrą vakarą iš eilės prašaunu su filmu. Galiu tik nebent pasidžiaugti tais, kuriems šis filmas patiko ir jame atrado tai, kas iš tikrųjų juos sujaudino. Aš Jiems pavydžiu.
 
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:5.8

 
Maištinga Siela

Filmas: "Linkiu tau geriausio" / "I Wish You All the Best"

 

Sveiki, skaitytojai!

Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas, apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...

Esu beveik įsitikinęs, kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru? Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10 metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas, o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas. Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška, kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės orientacijos išvaromus vaikus.

Visgi istorija turi šviesiąją atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“ (2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą. Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma, filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 5.4

Maištinga Siela

Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Seksas" / "Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man labai patiko norvegų režisieriaus Dag Johan Haugerud pandemijos metu matyta įtempto psichologinio siužeto drama „Atsargiai – vaikai!“ (2019), kurį iškart be eilės rekomenduočiau pažiūrėti daugeliui, ypač tiems, kurie dairosi į skandinavų ugdymo sistemas. Režisierius per tą laikotarpį nesnaudė ir sukūrė vadinamąją „Oslo trilogiją“, kurią sudaro trys dalys: „Seksas“, „Meilė“, „Svajonės“. Visos dalys rodytos Lietuvos kino festivalyje „Scanorama“, tad vedinas gerų prisiminimų apie ankstesnį filmą nutariau pasižiūrėti pirmąją trilogijos dalį „Seksas“ (norv. Sex) (2024) su tokia intencija: jeigu man patiks, žiūrėsiu ir likusias dvi dalis.

 

Istorija absoliučiai kitokia nei „Atsargiai – vaikai!“. Režisierius, kuris, beje, „Seksui“ parašė ir visą scenarijų, atrodo, kad sulėtėjo, tapo itin atidus psichoanalizei ir apskritai analizei. Istorija neįtikėtinai melancholiškai komiška, šie deriniai man filme labai patiko. „Seksas“ pasakoja apie du heteroseksius vyrus, kurie turi sukūrę šeimas, jų vaikai mokosi toje pačioje mokykloje, o jiedu dirba kaminkrėčiais (ar vis dar kas nors dirba tokį darbą šiuolaikiniame pasaulyje?). Vienos pertraukos metu du bendradarbiai vyrai pasipasakoja savo keistas pastarųjų dienų patirtis: vienas iš jų susapnavo David Bowie, kuris sapne į jį žiūrėjo kaip į moterį, todėl jam atrodo, kad tas sapnas jį kažin kaip pradeda keisti, jis ima abejoti savo vyriškumu, tačiau kartu tarsi ir išsilaisvina, nes nebepatiria lūkesčių. Kitas vyrukas prisipažįsta, kad dar vakar visiškai atsitiktinai, niekada nemėginęs to daryti, permiegojo pirmąkart su vyru ir tą papasakoja taip laisvai kaip kokią naują patirtį parduotuvėje perkant nežinomą prekę...

 

Tai pokalbių filmas! Keturi pagrindiniai veikėjai nuolat kalbasi ir bando suvokti, kas naujo vyksta jų seksualinės lyčių tapatybės gyvenime. Tai nėra dar vienas filmas apie gėjus, tikrai ne, tačiau du heteroseksualūs vyrai bando sudėlioti naujas vidutinio amžiaus vyriškumą plečiančias ribas. Pirmasis tyrinėja savo balsą, nes dainuoja chore, ir jam atrodo, kad jo balsas po sapnų moteriškėja (tai taip absurdiškai kafkiška!), o antrasis dėl liberalumo ir laisvumo ima abejoti, ar begalima atvirauti, nes skaudžiausiai dėl jo naujos patirties išgyvena žmona, keldama jam absurdiškas, nors tenka pripažinti, kad motyvuotas, scenas.

 

Kokie dialogai! Dieve mano! Beveik net neabejoju, kad režisierius lankosi pas kokį psichoanalitiką, nes scenarijus labai man patiko, jis stačiai analitinis. Taip, filmas angažuotas ir niuansuotas tarsi į psichoterapinio kabineto fragmentus, bet tie pasakojimai kartu ir tokie gyvi, privedantys prie tokių klausimų, dėl kurių visuomenė nėra apsisprendusi ir kažin, ar kada apsispręs. Filmas apie vyriškumą, tačiau jis netampa įprastų formų ir situacijų vaizdavimo būdu, tai galimybė veikėjams susivokti, kad asmeninis vyriškumas tėra tik apibrėžtis, kuri kinta. Labai patiko, kaip pačios moterys bando priimti vyriškumo krizę ir naujas patirtis, žmonų reakcijos tokios atpažįstamos, nors ir „įvilktos“ į psichoanalitinį kalbėjimą. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad filmo pokalbiai šitaip įtrauks ir leis apgalvoti, kodėl žmonės taip sureikšmina seksą, kodėl vieniems tai riba, o kitiems galimybė savo plėsti ir tyrinėti. Režisierius nemoralizuoja, nemokina jokių tolerancijos klišių, tiesiog priveda veikėjus prie tam tikro savęs senojo suvokimo pabaigos. Nemanau, kad patiks mūsų šalies homofobams, detektyvams, kurie ieško propagandinių ženklų – jiems teks nusivilti, nieko čia nėra, bet yra labai intymių ir stulbinančiai atvirų pokalbiuose dalykų, kuriuos pajus tikriausiai labiau vedusios poros ar šiokios tokios gyvenimiškos patirties turintys žiūrovai. Man patiko!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mergina su adata" / "Pigen med nålen" / "The Girl with the Needle"

 

Sveiki,

 

Visai neseniai pagalvojau, kada paskutinįkart mačiau gerą danų filmą, nes šiaip danų kinas man labai patinka ir – šast! – kaip tyčia pasitaikė proga pamatyti švedų kilmės režisieriaus Magnus von Horn filmą „Mergina su adata“ (dan. Pigen med nålen) (2024) su danų žymiaisiais šiuolaikiniais kino aktoriais. Apie filmą jau buvau girdėjęs labai puikių atsiliepimų, kai jį rodė dar „Scanoramos“ festivalyje, bet anuomet nepavyko pamatyti. Šiaip režisierių puikiai pamenu iš 2020 metais pristatyto jo sėkmingo ilgametražio filmo su lenkų kino aktoriais „Prakaituok!“ – beje, kas dar ano filmo nematė ar pagalvojo, kad neaktualus, siūlyčiau visgi pažiūrėti, tikrai vertas ir laiko, ir pamąstymų. Naujausias jo kino projektas „Mergina su adata“ labai skiriasi tiek režisūra, tiek pasakojimo atmosfera ir tonu. Ir taip... filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

 

„Mergina su adata“ yra paremta tikra 1918-ųjų metų (taigi Pirmojo pasaulinio karo pabaiga) tikra įvykusia Danijoje istorija. Jauna moteris Karolina (aktorė Vic Carmen Sonne) visus karo metus laukė iš karo grįžtančio savo vyro, kęsdama nepriteklių ir sunkiai dirbdama siuvimo fabrike. Skurdo kamuojame mieste ir visoje Danijoje visi stengiasi kaip nors išlikti ir prasimaitinti, tačiau Karolina jau nebetiki, kad jos vyras kada nors grįš, todėl susižavi fabriko valdytoju, kuris rėžia apie ją sparną. Netrukus ji pasijunta nėščia ir tiki, kad galbūt ištekės už šio turtuolio, tačiau nutinka taip, kaip turėjo nutikti: aikštingos ir valdingos baronienės ji išmetama į gatvę nėščia, jai uždrausta grįžti dirbti į fabriką ir matytis su mylimuoju. Benamė, alkana ji pagimdo kūdikį, sulaukia savo suluošinto iš karo vyro, tačiau gyvenimo išbandymai čia tik prasideda...

 

Iš tikrųjų tai neišsipildžiusios Pelenės istorija, apgaubta itin niūrių ir tamsių metų. Šiek tiek man priminė Fantinos atvejį iš „Vargdienių“ (Tom Hooper, 2012). Karo, skurdo ir sunkius moralinius sprendimus priimantys žmonės iš tikrųjų retsykiais tokie iliustratyvūs, kad kaip tyčia atrodo hiperbolizuotai karikatūriški, teatrališki, tačiau šiam filmui tai, regis, netrukdo. Pasirinktas bespalvis juodai-baltas kino vaizdinys tik dar labiau paryškina šį slogumą. Priešingai nei „Prakaituok!“, šiame filme režisierius pasireiškia kaip literatūrinio pasakojimo filmo kūrėjas, kuriam svarbūs estetiniai kadrų sprendimai, apšvietimas, rakursas (geras operatoriaus darbas), nuoseklumas. Istorija jautri, įtraukianti, bet neskubi, nesistengiama holivudiškai mus nustebinti dinamiškais siužeto posūkiais, visgi tai europietiškoji kino tradicija, bet su aiškiai išlaikytu naratyviniu „sunkaus gyvenimo pasakos“ polėkiu. Filme žiūrovui viskas aišku, nepaliekama interpretacijų ar neaiškumų, matyt, kitaip nelabai ir galėjo būti, kadangi filmas remiasi tikra istorija. Kaip stipriausius dalykus išskirčiau filmo sukurtą estetiką ir atmosferą bei aktorių Vic Carmen Sonne bei Trine Dyrholm pasirodymus.

 

Jeigu filme viskas aišku nuo A iki Z, kur šios istorijos prasmės svarbiausias momentas? Manyčiau, kad būtent veikėjų moraliniuose sprendimuose. Karolina pradeda gyventi kūdikius iš nepasiturinčių motinų priiminėjančią depresyvią narkomanę ir saldainių pardavėją Dagmarą (aktorė Trine Dyrholm), tačiau netrukus Karolina sužino, kad „padėti“ nuskriaustosioms reiškia iš tikrųjų „naikinti“. Ir staiga Dagmaros iliuzinis suvokimas apie gerumą, apipintas savo pačios traumuojančiais motiniškais patyrimais, tampa tikrąją moraline dilema: ar galima sunkmečiu pateisinti vaikžudės iliuzijas? Abortus jaukinamės šiandien ir dalis visuomenės jau toleruoja, o kaip su jau šiam pasauliui prasimerkusiais kūdikiais? Galiausiai moralas tampa, nors ir šiurpus, bet iš esmės universalus: gerais norais pragaro kelias grįstas. Po filmo pagalvojau: tikriausiai visos šalys turi „tą istoriją“ ir tą „motiną“, apie kurią pasakojama iš kartos į kartą kaip didžiausią monstrą. Ką gi, danai papasakojo savo.

P. S. Filmą legaliai galite pamatyti LRT Epikos platformoje.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kryžkelė" / "Crossing"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Su švedų režisieriumi Levan Akin susipažinau per jo filmą „O tada mes šokome“ (2019), kuris anuomet tapo mano vienu geriausiu tais metais matyti meniniu filmu. Levan Akin jau anuomet išsiskyrė nepaprastu žvilgsniu į šiuolaikinę, bet itin tradicišką ir konservatyvią Gruziją, dabar reiktų sakyti Sakartvelą. Perteikdamas Tbilisio ir provincijos nepaprastas spalvas ir tautinio šokio tradiciją, Akin kūrė kartu ir homoerotinę istoriją, patiems kartvelams itin nepatogia tema, nes jie, kaip krikščioniškojo pasaulio dalis, yra linkę neigti bet kokias seksualines įvairoves apraiškas. Pasirodo, su šiuo filmu režisierių ištiko neregėta sėkmė, kurią jis nutarė tikriausiai pratęsti toliau bendradarbiaudamas su Sakartvelo aktoriais naujausiame savo kino projekte „Kryžkelė“ (angl. Crossing) (2024), kurį galėjote pamatyti šio sezono Kino pavasaryje.

 

Nuo pirmųjų kadrų matome apdriskusio Batumio prieplaukos skurdaus rajono namukų kvartalą, kuriame pasirodo į pensiją jau išėjusi buvusi istorijos mokytoja Lėja (aktorė Mzia Arabuli), pastaroji ieško čionai gyvenančios dukterėčios, kurią ji pažadėjo surasti ir pasirūpinti savo ką tik mirusiai seseriai. Įdomu tai, kad „dukterėčia“ – tai sąlygiškas terminas, mat iš tikrųjų tai vaikinas, nusprendęs palikti savo šeimą, tapti moterimi. Kaip ir daugelis pasirinkusių tokį gyvenimą, negalėjo likti savo „normaliose“ šeimose, todėl savu noru pasitraukė iš šeimos ir tapo prostitute. Netrukus Lėja iš vietos vaikinuko Ačio (aktorius Lucas Kankava) sužino, jog dukterėčia vardu Tekla išvyko į Stambulą. Galų gale Ačiui atsibodo būti nuolat ujamam namuose, kuriuose jaučiasi svetimas, todėl sugalvoja lydėti mokytoją Lėją į Turkiją ir padėti jai surasti Teklą.

 

„Kryžkelė“ – tai kelionių filmas, labiau pačios Lėjos susivokimo ir susitaikymo kelionė Sakartvelo ir Stambulo miesto urbanistiniuose peizažuose. Režisierius puikiai moka išnaudoti iš pirmo žvilgsnio ne pačias turistams patraukliausias vietas, pavyzdžiui, Stambulo transvestitų ir transeksualų prostitučių kvartalą, kuriame Ačis ir Lėja ieško Teklos. Tarp pačios mokytojos ir Ačio taip pat mezgasi sunkiai nusakomas motinos ir sūnaus ryšys, nors abu ir priešinasi šiam ryšiui. Šalia po vieną didžiausių pasaulyje miestų besiblaškančių kartveliečių pasakojama ir paralelinė transeksualės Evrimos (aktorė Deniz Dumanli) istorija, kuri pakeitusi lytį bando pagelbėti panašaus likimo žmonėms, neskirstydama pagal lytį ar amžių. Pakeitusi lytį ir besitvarkanti savo tapatybės dokumentus Evrima pagaliau jaučiasi pritampanti prie šio miesto bendruomenės. Tai gana kontrastinga, nes vos prieš kelias dienas, žvelgiant į šių dienų tikrovės politiką, Turkijos valdžia pareiškė, kad žmonės, kurie bandys sudaryti vienos lyties santuokas ar pasikeisti lytį Turkijoje, sulauks kalėjimo. Žodžiu, Turkija labai keičiasi ir tos jėgos galimai gali sunaikinti ištisus (prieglobstį radusius Kaukazo, Turkijos ir kitų šalių) Stambulo kvartalus. Gali būti, kad Levanui Akinui pavyko sukurti šį filmą pakankamai liberaliame laikmetyje, kuris šiuo metu naikinamas.

 

Įdomu tai, kad pats režisierius režisuoja ir su amerikiečiais. Pats nustebau, kai sužinojau, kad Levan Akin sukūrė ir režisavo du pirmuosius serialo „Interviu su vampyru“ sezonus, kurį taip pat žiūriu, tačiau tai, ką jis nuveikė Kaukaze su savo šiais dviem filmais – unikalu, drąsu, nekasdieniška ir, reikia manyti, labai atveria visų pirma paties kartveliečiams galimybę permąstyti savo dabarties įvairovės nepripažinimo problemas tiek homoseksualumo, tiek translytiškumo klausimais. Na o man be viso urbanistinio peizažo labai įsimins mąsli, filosofiška ir aristokratiška aktorės Mzia Arabuli, sukūrusios Lėjos personažę, laikysena. Stebi, kaip Lėja eina iškėlusi galvą per Bosforo sąsiaurio krantines ir negali netikėti, kad visas skausmas ir sumišimas eina drauge su ja. Labai įsimintinas vaidmuo!

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vermiljas" / "Vermiglio"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasaros paskutinę dieną „įšokau“ į keistą vakaro filmo pasirinkimą – šiame „Kino pavasario“ festivalio sezone nematytą italų režisierės Maura Delpero kino filmą „Vermiljas“ (ital. Vermiglio) (2024). Tiesa, režisierės darbų iki šiol nebuvau matęs, tad nusprendžiau susipažinti. Režisierė nėra produktyvi, debiutavo 2008 metais, o „Vermiljas“ yra jos ketvirtasis ilgametražis filmas, siūlytas į amerikiečių „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas iš Italijos.

 

Vermiljas – tai ir tikrovėje egzistuojantis mažas kaimelis prie Alpių, Italijos pusėje, pietų Tirolyje. Vermiljas yra įsikūręs 1261 metrų aukštyje, čionai ir nufilmuota praktiškai visa juosta, regint Alpių pašlaites tiek žiemą, tiek vasaros sezonais. Lietuvių internetiniai komentarai pažymėjo, kad filmas labiausiai jiems patiko būtent dėl šių vaizdų, o man tenka tik pritarti. Labai gražu, primena mano paties asmenines keliones Šveicarijoje ir Italijoje aplink Alpes.

 

Iš tikrųjų filmas vaizduoja Antrojo pasaulinio karo maždaug pabaigą, apie 1944 metus, kai pamažu vokiečiai ima suprasti, kad karo baigtis – ne jų naudai. Aukštai įsikūrusioje bendruomenėje gyvenimas primena vis dar XIX amžių. Jeigu manote, kad visi italai yra nesuvaldomo temperamento ir gestikuliuoja rankomis, tai šiauriniai radikaliai skiriasi: veikėjai kalbasi tyliai, labiau savo sugestija primena skandinavus, nei italus, o jų pavaizduotas gyvenimas daugiau ar mažiau panašus į visų.

 

Pasakojimo centre – Vermiljas kaimo mokytojo Cezario gyvenimas. Cezaris jau senstelėjęs ir žilas, nors dar nėra senukas, o jo šeimos istorija daugiau ar mažiau atspindi to meto aplinkinių gyvenimą. Mokytojas – daugiavaikis tėvas, kurio žmona praktiškai kas kelerius metus pagimdo po vaiką ir tą žmonės priima kaip savaiminę duotybę, nes moterų, pagal to meto sampratą, pareiga yra duoti gyvybę. Cezaris visgi rūsčiai šaltas, neša kantriai šeimos (kartu ir bendruomenės) patriarchato užsidėtą akmenį, vadovaujasi konservatyviais ir tyliais šeimos diktatūriniais svertais, t. y. naudojasi tėvo statusu, todėl sprendžia savo dukterų ir sūnų gyvenimus pagal savo supratimą. Pats suvokdamas, kad labai svarbus vaikų išsilavinimas, visgi dėl finansų į mokslus jis išleidžia jaunesnę dukrą, vidurinę (galimą lesbietę) priversdamas pavydėti, o vyresniajai jau kurti savo likimą su iš Sicilijos pabėgusiu dezertyru, kuris jai pažada laimingą gyvenimą.

 

Visgi kalnų papėdėje gyvenimas tampa dramatiškai lėtas, o tai nulemia filmo dinamiką. Laiką čionai veikėjams diktuoja sezoniškumas, gamta, o žmonėms bene didžiausia pramoga – liaudies dainomis atšvęstos vestuvės, kurias greitai keičia kokios nors tragiškos mirtys. Kitaip sakant, filmas perteikia neskubiai XX a. pirmosios pusės kalniečių italų gyvenimo ritmą, kuris aiškiai man asmeniškai primena ir mūsų lietuvių senąjį kiną, įskaitant ir A. Puipos „Elzė iš Gilijos“ (2000) pasakojimo tėkmę, nors Puipos variante veiksmas vystomas prie jūros. Tiesa, filmo atmosfera, karo kontekstas, kalniečių gyvenimas kiek primena gerą vokiečių rašytojo Robert Seethaler lietuviškai pasirodžiusią knygą „Visas gyvenimas“ (Baltos lankos, 2017). Taigi „Vermiljas“ tampa lėta dramatiška kino meditacija, kuri iš vienos pusės perteikia natūralią šeimos gyvenimo ir tylių konfliktų burbulą, bet iš kitos pusės – jau socialiai hierarchiškai angažuotą galios modelį, kurio fone karo atmosfera ir vietinių pokalbiai tampa visos bendruomenės svarbiausiu jauduliu. Labiausiai stebino šeimos atvirumas ir kūniškumas, vaikai sukritę į lovas mažoje bakužėje, motina atvirai prie dukterų žindo savo ir savo dukters vaikus, miegojimas šalia karvių... Vau. Daug kartų matyta, bet vis tiek savaip pritraukia ir stebina.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prakeiktieji" / "The Damned"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Galima sakyti, kad labai daug tikėjausi iš gana neblogai kino kritikų įvertinto mistinio siaubo filmo „Prakeiktieji“ (angl. The Damned) (2024), kurį režisavo Thordur Palsson. Pastarasis itin ištikimas skandinaviškai dvasiai ir mitologijai, tad ir šiame filme potencialiai išnaudoja skandinaviškas sagas ir bauginančiąją šiaurietišką mitologiją.

 

Kai jau sakiau, iš filmo tikėjausi nemažai, nes man patinka folklorizuotos siaubo elementais istorijos, pvz., kuo puikiausiai sužiūrėjau anuomet Ari Aster „Saulės kultas“. Passono istorija mus nukelia į XIX amžiaus atšiauriąją Islandiją, kurios mažai bendruomenei vadovauja įtakingo vyro palikta našlė Eva (aktorė Odessa Young). Vieną dieną prie gyvenvietės krantų sudūžta medinis laivas, tačiau vietos gyventojai neskuba gelbėti gyvųjų, kitaip sakant, palieka viską likimo valioje, kol vieną dieną į krantą neišmeta laivo nuolaužų, tad ir prasideda didysis kaltės atpirkimo etapas, kada veikėjai pamažu panyra į tamsią haliucionuojančią nemirėlių iš laivo istoriją. Pamažu veikėjai mato iš laivo prisikėlusius potencialius skenduolius, kurie vaidensi, o gal net yra tikresni, nei atrodo...

 

Filmas įveda senovės skandinavų mitologijos elementą – draugr (islandiškai draugur). Draugr yra grėsmingas nemirėlis, grįžtantis iš kapo persekioti gyvųjų. Anot filmo siužeto, draugrai gali įsiskverbti į žmonių protus ir kankinti juos baisiais sapnais bei regėjimais. Bendruomenės virėja Helga perspėja, kad skęstančiųjų sielos galėjo tapti draugrais ir dabar keršija už tai, kad nebuvo išgelbėtos.

 

Pasakysiu atvirai. Filmas man nepatiko, sunkiai įtraukė, o galiausiai net buvau ir prisnūdęs, teko atsisukti atgal ir perprasti visą šią istoriją. Filmo siužetas absoliučiai laikosi dėl skandinaviškosios atmosferos, žiemos ir folklorinio siaubo pasaulio. Visgi filmas standartiškas, naujų idėjų čionai nerasite, o veiksmas vystomas lėtai, dažniausiai manipuliuojant įprastiniais siaubo filmo triukais. Pliusas – filmas viso labo pusantros valandos, jį galima pažiūrėti ir šį bei tą prasukinėjant. Buvo sunku įsijausti, nors pradžia lyg ir daug žadėjo, tačiau viskas daugmaž pigiai paviršutiniška, o atseit kylanti įtampa, tiesą sakant, kaip niekada kėlė nuobodulį. Jeigu nežiūrėsite, daug tikrai neprarasite.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 5.7

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Marija Kalas" / "Maria"

Sveiki,

 

Mus gyvenime tikrai lydi tam tikri sutapimai. Šiemet teko keliauti į Italiją ir būtent į Sirmionės miestą, kuriame gyveno legendinė operos solistė Marijos Kalas su vyru nuo 1952 metų ir čionai praleido septynerius metus dažniausiai ilsėdamasi nuo šlovės ir viešumos, nes tuo metu ji išgyveno didžiulį karjeros pakilimą. Visiškai nesitikėjau išvysti jos namo, bet būtent kelionės metu, prieš atvykstant į Sirmionę, pažiūrėjau biografinį filmą „Marija Kalas“ (angl. Maria) (2024), todėl vaizdiniai ir istorija buvo labai glaudžiai mano galvoje susipynę. Taigi atsitiktiniai „namų darbai“ leido kiek kitaip įvertinti „Callas vila“ kraštą.

 

Grįžtant prie paties filmo „Marija Kalas“ (nors asmeniškai būčiau palikęs „Maria Callas“ rašybos variantą), reikia paminėti, kad jį režisavo ne kas kitas, o iš Čilės kilęs mano mėgstamas režisierius Pablo Larraín, turintis didžiulę patirtį kurti biografines dramas. Tereikia jo kraityje paminėti filmą apie princesę Dianą „Spencer“ (2021), „Žaklina“ (2016). Režisierius pasižymi nebijojimu eksperimentuoti, nutolti šiek tiek nuo Holivudui įprasto parodomojo reprezentacinio kino varianto, kada filmas dvelkia užsakymu ir asmenybės pristatymu plačiajai auditorijai. Šįkart Larrain vėl kuria filmą nevisai atitinkantį standartą, nors ir ne tokį eksperimentinį ir psichologizuotą kaip „Spencer“.

 

Esu matęs biografinį dokumentinį filmą „Kino pavasaryje“ apie Mariją Kalas ir jis anuomet sukrėtė. Vaidybinis filmas, deja, jau nebe taip paveikė. Autoriui svarbu yra nusistatyti pasakojimo toną ir perspektyvą, o tai veikia viso filmo emocinį gylį. Marija Kalas vaizduojama iš paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, ji slampinėja po Paryžių, aikštingai elgiasi su artimaisiais namų pagalbininkais, tačiau jos protas paniręs dėl psichotropinių vaistų į iliuzijas. Iš tikrųjų režisierius kuria dviprasmišką divos portretą, labai tragišką. Kaip žinia, soprano legenda mirė vos 53 metų, nebegalėdama dainuoti dėl to, kad mirė jos ilgametis meilužis Oassis, vedęs ne ją, o našlę Žakliną Kenedi. Pasidariusi abortą ir praradusi dėl emocinio išsekimo ir vaistų vartojimo balsą ir sveikatą, Marija yra pasmerkta vaikytis praeities šmėklas, nuolat išgyventi išblėsusios šlovės spindulius, graudulingai klausytis savo senų įrašų ir verkti dėl mylimojo mirties ir visuomenės pasmerkimo.

 

Iš esmės filmas depresyvus, užtvindytas haliucinacinio pamišimo, nes Marija Kalas dar rašo savo mintyse ir įsivaizduojamuose vaizdiniuose bei vizijose nuo psichotropinių vaistų savo gyvenimo autobiografiją. Patogus struktūrinis pasakojimo taškas pasakoti apie Kalas visą gyvenimą. Buvo asmeniškai ir man nežinomų detalių, pvz., iš Antrojo pasaulinio karo laikų, kai apkūnioji Kallas su sese dainavo ir šoko vokiečių kareiviams, o isteriškoji motina galimai (?) dukras pardavinėjo kaip prostitutes, nors internete neaptikau šių faktų.

 

Filmas iš tikrųjų, sakyčiau, pavykęs, labai teatralizuotas ir estetiškas. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Angelina Jolie, kuriai, sakyčiau, taip tinka emociniai draminiai vaidmenys, kad galėtų išvis nebevaidinti jokiuose trileriuose. Manau, Jolie šis vaidmuo ypatingas ir reikšmingas karjeroje kaip ir 2008 metais pasirodymas filme „Laumės vaikas“. Filmą galima žiūrėti net nemėgstant operos ar Kalas, vien dėl estetiškai dramatiško A. Jolie būvimo kadre. Visgi esu jau vieną filmą apie Mariją Kalas matęs – Franco Zeffirelli „Callas amžinai“ (2002), kuriame solistę įkūnijo prancūzų aktorė Fanny Ardant. Aname filme taip pat pasirinktas tragiškas Kalas laikotarpis, kai ji stengėsi grįžti į operą, tačiau nebepajėgė, tačiau Larrain versija tragiškesnė, lyriškesnė, atmosfera labiau pagauli, nors, sakyčiau, šįkart Larrain nepavyko išvengti reprezentacinio kino visuomenėje dvelksmo. Taigi vaiduokliškas ir psichodelinis pasiklydusios sieloje ir prote Marijos Kalas pasakojimo variantas šiame filme vaizduoja ne tik nelaimingos meilės istoriją, bet ir žudančią nusikarūnavimo ir nulipomo nuo divos pjedestalo kainą, kai asmenybės savastį sudarantys elementai dekonstruojami kaip vėžys.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela