Sveiki, mieli
skaitytojai!
Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų
persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai
įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir
nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger
debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?)
(2024), rodytu per „Kino pavasarį“.
Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas
Matijas (aktorius Albrecht Schuch) dirba
keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip
kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar
net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip
uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų,
įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės
tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek
atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku
prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai,
nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir
t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis
turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta
netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas
susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai
perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...
Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė,
šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su
puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga
pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė
abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi
interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją,
taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo
„iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas.
Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada
patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį
savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai
kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę
ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save
sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.
Mano įvertinimas: 5/10
IMDb: 7.1
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą