Sveiki, mieli
skaitytojai!
Vienoje asmeninėje diskusijoje su pažįstamais
pradėjome diskutuoti apie homofobiją ir homofobų keliamus argumentus, kodėl jie
laiko homoseksualumą ir kitas seksualumo formas gamtos nukrypimu, kodėl
grindžiama neapykanta, remiantis visokiais religiniais išvedžiojimais, nors
dažnas net nėra religingas? Nusprendžiau šįkart skirti įrašą psichoanalizės
mokslininkams, kurie vienaip ar kitaip tyrė ir savo kailiu eksperimentavo,
praktikavo homoseksualumą ir darė savo gyvenimu pagrįstas išvadas.
Harry Stack Sullivan (1892–1949): vienatvės
ir intymumo architektas
Harry Stack Sullivan buvo revoliucinis amerikiečių
psichiatras, interpersonalinės psichoanalizės pradininkas, kuris nukreipė
dėmesį nuo Freudo akcentuotų vidinių instinktų į tai, kas vyksta tarp žmonių.
Gimęs Airijos imigrantų šeimoje Niujorko valstijoje, Sullivan patyrė sunkią,
izoliuotą vaikystę, kuri vėliau tapo jo mokslinio intereso ašimi. Jo
pagrindinis darbas „Interpersonalinė psichiatrijos teorija“ (Interpersonal
Theory of Psychiatry, 1953) teigia, kad asmenybė nėra nekintamas vienetas, o
nuolatinis sąveikų su kitais rezultatas. Jis garsėjo savo neįtikėtina sėkme
gydant šizofreniją sergančius pacientus, kuriems skirdavo ne vaistus, o kurdavo
saugią, žmogišką aplinką.
Sullivano asmeninis gyvenimas buvo apgaubtas
paslapties širma, kurią diktavo to meto griežtos socialinės normos. Nuo 1927
metų iki pat mirties jis gyveno kartu su Jamesu (Jimmie) Boydsonu. Nors
viešumoje Sullivan jį pristatydavo kaip savo „įsūnį“ (tai buvo populiari to
meto taktika gėjų poroms siekiant kartu gyventi ir paveldėti turtą), biografai
vienbalsiai sutinka, kad tai buvo jo gyvenimo partneris. Sullivanas netgi bandė
kurti savotiškas „terapines bendruomenes“ namuose, kuriose vyriška draugystė ir
artumas buvo pagrindinis stabilumo šaltinis. Jis rašė: „Mums reikia kito
žmogaus, kad patvirtintume savo žmogiškumą“. Jo požiūris į homoseksualumą
buvo kur kas švelnesnis nei kolegų: jis netikėjo, kad tai liga, o veikiau matė
tai kaip sudėtingą būdą ieškoti saugumo ir intymumo pasaulyje, kuris yra
priešiškas kitokiam žmogui.
Erik Erikson (1902–1994): tapatybės krizių
ir jauno kraujo ieškojimai
Vokietijos žydų kilmės JAV psichoanalitikas Erikas
Eriksonas pasauliui padovanojo psichosocialinės raidos teoriją bei terminą
„tapatybės krizė“. Jo garsiausias darbas „Vaikystė ir visuomenė“ (1950)
analizavo, kaip žmogus per visą gyvenimą pereina aštuonias stadijas, kurių
kiekviena reikalauja išspręsti tam tikrą konfliktą. Eriksono autoritetas buvo
milžiniškas, tačiau jo paties kelias į save buvo nusėtas abejonėmis dėl savo
kilmės (jis ilgai nežinojo savo biologinio tėvo) ir seksualinės tapatybės.
Nors Eriksonas didžiąją gyvenimo dalį praleido
santuokoje su Joan Serson, jo biografas Lawrence’as J. Friedmanas
atskleidė, kad jaunas Eriksonas Europoje išgyveno intensyvų homoerotinį
periodą. Studijų ir meninių ieškojimų metu jis turėjo glaudžių fizinių bei
emocinių ryšių su vyrais, kurie vėliau jo darbuose atsispindėjo per „tapatybės
moratoriumo“ (laiko, kai jaunas žmogus eksperimentuoja su vaidmenimis)
koncepciją. Eriksonas homoseksualumą vertino per tapatybės paieškos prizmę; jis
nelaikė to galutine diagnoze, o veikiau procesu, kurio metu žmogus bando
suprasti, kas jis yra. Jo mintis: „Sveikas žmogus yra tas, kuris sugeba
mylėti ir dirbti“, neapribojo meilės tik heteroseksualiais rėmais, nors
jis, kaip ir daugelis jo kartos analitikų, viešai laikėsi atsargios pozicijos.
Frieda Fromm-Reichmann (1889–1957): moteriško
intymumo galia
Frieda Fromm-Reichmann buvo viena ryškiausių moterų
psichoanalizės mokslo pradžioje, pelniusi šlovę dėl savo darbo su sunkiausiais
psichikos ligoniais specializuotoje „Chestnut Lodge“ klinikoje. Jos darbas „Intensyvi
psichoterapija“ tapo savotiška biblija gydytojams, siekiantiems suprasti šizofrenijos
vidinį pasaulį. Ji buvo ištekėjusi už garsiojo psichoanalitiko Ericho Frommo,
tačiau jų sąjunga truko neilgai. Po skyrybų Frieda pasirinko gyvenimo būdą,
kuris to meto standartais buvo itin drąsus, nors ir diskretiškas.
Biografiniai tyrimai rodo, kad Fromm-Reichmann visą
likusį gyvenimą kūrė gilius, romantinius ir intymius ryšius su moterimis. Jos
asmenybė buvo persmelkta moteriško solidarumo ir emocinio artumo poreikio, kurį
ji pati laikė esminiu psichikos sveikatos elementu. Nors ji viešai nevartojo
„lesbietės“ termino (tai būtų užbaigę jos karjerą konservatyvioje medicinos
bendruomenėje), jos laiškai ir amžininkų prisiminimai liudija apie meilę, kuri
nebuvo skirta vyrams. Ji teigė: „Pacientui reikia ne interpretacijos, o
žmogaus, kuris nebijo jo kančios“. Šią baimės nebuvimą ji demonstravo ir
asmeniniame gyvenime, rinkdamasi artumą ten, kur jautėsi suprasta.
Šiuolaikiniai reformatoriai: Stephen
Mitchell ir Ken Corbett
Po 1973 metų, kai oficialiai buvo pripažinta, kad
homoseksualumas nėra sutrikimas, psichoanalizės laukas pradėjo valytis nuo
dešimtmečius trukusių prietarų. Šiame fone iškyla dvi svarbios figūros.
Stephen Mitchell (1946–2000)
buvo santykinės psichoanalizės (relational psychoanalysis) lyderis. Nors pats
buvo heteroseksualus, jo įtaka LGBTQ+ bendruomenei psichoanalizėje yra
neįkainojama. Savo darbe „Viltis ir baimė psichoanalizėje“ jis
negailestingai kritikavo ankstesnes teorijas, kurios bandė „gydyti“ gėjus.
Mitchellas teigė, kad seksualinė orientacija yra tokia pat unikali ir sudėtinga
kaip ir pati asmenybė, ir joks analitikas neturi teisės jos vertinti kaip
žemesnės.
Ken Corbett
yra viena ryškiausių šiuolaikinių figūrų, kuri sujungia aukščiausio lygio
teoriją su asmenine patirtimi. Būdamas atvirai homoseksualus analitikas, jis
rašo apie tai, kaip formuojasi vyriškumas, kai jis neatitinka tradicinių
standartų. Jo knyga „Boyhoods: Rethinking Masculinities“ nagrinėja
„kitokio“ berniuko augimą visuomenėje. Corbettas meistriškai dekonstruoja
baimę, kurią daugelis analitikų jautė prieš homoseksualumą, paversdamas jį ne
tyrimo objektu, o gyva, turtinga žmogaus patirtimi.
Tikiuosi, kad buvo nors kiek naudinga.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą