Šios dienos nuotrauka: visi aktorės Meryl Streep geriausi vaidmenys

 

Sveiki,

 

Pasiilgstu savęs prieš septynerius-aštuonerius metus, kai masiškai filmus peržiūrinėdavau su aktore Meryl Streep. Daugiausia kartų „Oskarui“ nominuota aktorė vis dar tebesifilmuoja įvairiuose kino ir serialų projektuose. Žiūriu į šią fotografiją ir galiu beveik visus vaidmenis identifikuoti. Šiuo metu tikriausiai labiausiai iš naujo norėčiau peržiūrėti „Abejonė“ bei „Sofijos pasirinkimas“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donatella Versace apie toleranciją ir savo šeimos mados namus

 Sveiki,

 

Nesu joks mados ekspertas, tačiau mane sujaudino antrasis serialo „Amerikos nusikaltimų istorija: Gianni Versace nužudymas“ sezonas. Kas dar nematė, labai rekomenduoju pasižiūrėti. Ten būtent ir sužinojau apie 1997 metais Donatellos Versace brolio Gianni nužudymo aplinkybes ir apskritai apie Versace šeimą, seriale vaizduojama ir pati Donatella, kuri tęsė savo brolio mados namų verslą. Šiais metais dizainerė savo gimtojoje Italijoje gavo prestižinį įvertinimą – apdovanojimą už įtrauktį ir teisingumą. Savo kalboje ji pabrėžė, kad šiuo metu Italijoje leidžiami vis daugiau ribojančių laisves įstatymų ir vis labiau varžoma įvairovė. Kas būtų, jei pasaulis būtų toks, kaip ji sako šioje citatoje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: LGBTQ+ propaganda, karikatūra, memas

 

Sveiki,

 

Tikriausiai tik tradicija auklėja žmogų, naujas tradicijas įvesti labai sunku. Iš karikatūros matome, kaip nematome vienų kenksmingų dalykų, nes jie jau seniai tapę norminiais kultūroje. Ar tikrai LGBT vėliava ir šios nacijos pripažinimas yra blogiau nei smurtas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalbėk su manimi" / "Talk to Me"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu siaubo kino žanro, o ypač tų, kuriuos internautai pavadina „vienas geriausių metų siaubo filmų“. Aišku, skonis skoniui ir supratimui, kas geriausia, nelygu, tad gal iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Kalbėk su manomi“ (angl. Talk to Me) (2022), kuris pretendavo į vieną įdomiausių siaubo reginių.

 

Visgi maniau, kad tai filmas bus iš tos neseniai užgimusios kitoniškos siaubo bangos, kuriame idėja, mindfuck ir kiti paturbinti (pagerinti) dalykai ateina į naują siaubo kino renesansą („Saulės kultas“, „Motina!“, „Vyrai“, „Ne“, „Babadukas“ ir kt.), tačiau žiūrint „Kalbėk su manimi“, atrodo, jog šioji kino juosta tik dar bando patekti į kitą siaubo kino kategorijos lygą. Istorija apie akmeninę ranką, per kurią ūgtelėjęs jaunimas susisiekia su dvasiomis ir leidžia joms kurį laiką pabūti jų kūnuose. Kol dvasia juose, jiems linksma, smagu, nes tai galimybė tikrovėje (kaip ir socialiniuose tinkluose) tiesiog patirti kitą tapatybę. Idėja iš esmės nebloga, o ir į siaubą jaunimėlis žiūri ne kaip į bauginantį reikalą, o adrenaliną ir naujas patirtis veriantį dalyką.

 

Visgi veikėjai nuobodūs. Pagrindinė veikėja Mia (tradicinis Džeinės Eir atvejis!) yra netekusi motinos, todėl jai dvasių pasaulis asocijuojasi su motina, todėl schematiškai filme juda link savosios pragaišties. Kiti veikėjai neišplėtoti, tiesiog gauja vaikigalių, neatsakingų, šiuolaikinių socialinių tinklų vidutinybių rinkinys. Siaubo filme irgi ne kažkiek, scenarijaus plėtotė iš dalies standartinė, holivudinė ir gan nyki dėl riboto siužeto. Gal pritrūko finansavimo? Nežinia. Visgi yra, kaip sakiau, ir kitokios žaismės pojūčio, šiek tiek kitokia siaubo pateiktis, kai kurie kosmetiniai sprendimai, bet didžiausią baimę kelia ne siaubo efektai, o jaunų žmonių bebaimiškumas ir neatsakingi žaidimai, kitaip sakant, kartos atsparumas tamsai, kai dėl vaizdo įrašo galima netekti net gyvybės. Tai net ne siaubas, o iš esmės jau tikrovė. Filmas, nors ir turi aliuzijas į mūsų realybę, daugelis dalykų išspręsti pernelyg vienkryptiškai, nepaliekant jokių interpretacijų, bet juk tai pramoginis kino braižas, tad nekelkite didelių lūkesčių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.17: suprojektuok rytdieną ir padaryk ką nors kitaip!

 

Bar Beni, A joke Painting, Germany

Sveiki,

 

Žinau, kaip kartais sudėtinga išgyventi įprastą darbo dieną, kai viskas juda ir vyksta mechaniškai, o mus aplanko vis tie patys jausmas, reakcijos ir nuovargis. Juk svarbu yra kasdien linksmintis, tad sąmoningai projektuokim rytojaus dieną kitaip. Kitaip sakant, iškrėskim pokštą arba nustebinkime kitą. Padėkime saldainį kitam ant darbo stalo, kol nemato, nupirkime kavos, pasielkime kaip nors neįprastai, suplokite rankomis dėl niekų, uždainuokite posmą „lygioje vietoje“. „Mūūūūūūūsų dienos kaip šveeentėėėėėė!“ Ir šventė iš tikrųjų įvyksta, jūs tada išsimušate iš algoritmo. Kiek iškart žaismės, kai aplinkinių reakcija atsimuša į kitokią jūsų projekciją. Iš to pajuskime malonumą. Nežinau, kaip Jūs, o aš sakau, kad rytoj pokštausiu ir linksminsiuosi kitaip.

 

Jūsų Maištinga Siela

Skirtingos leidyklos, tas pats viršelis? Ellen Alpsten "Carienė", Andrei Makine "Prancūziškas testamentas"

 

Sveiki,

 

Kai Lietuvoje per vieną savaitę išleidžiama dešimtis vien naujų grožinės literatūros kūrinių, viską sužiūrėti kas ir kaip gal ir neįmanoma paprastam žmogui, o kaip rinkos ir leidyklų rangovams? Sunku irgi pasakyti. Tai joks kaltinimas ar pasipiktinimas, įvykis man net šiek tiek šmaikštus. Naujausiame numeryje „Literatūra ir menas“ atsiverčiau Lauros Tomaševič recenzijų skyrių, kuriame iš įpročio dėl savo vizualiosios atminties (nes ne antraštes pirma sužiūriu, o viršelius, apie ką bus recenzijos), tad maniau paskaitysiąs apie neseniai leidyklos „Briedis“ išleistą E. Alpsten romaną „Carienę“, tikėdamasis sąsajų su K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“ dalimis. Ir vaje... Pasirodo, kad knyga visai kita, tik beveik tuo pačiu viršeliu – prieš metus trečiąkart leidyklos „Tyto alba“ perleistas A. Makine romanas „Prancūziškas testamentas“. Štai Lietuvos knygos leidyboje būna ir taip.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nostalgija" / "Nostalgia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai klišiškai pradėsiu apie tai, kad geresnio ir tyresnio filmo apie nostalgiją už Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983) tikriausiai nėra. Galiu būti jau senamadis ir sakyti, kad tai tiesiog nepajudinamas stabas, autoritetas, su kuriuo galima matuoti viską, kas panašia tema sukurta kine ir literatūroje. Visgi Tarkovskio „Nostalgija“ ir italų režisieriaus Mario Martone „Nostalgija“ (ital. Nostalgia) (2022) filmus vienija pati Italija. Jeigu Tarkovskio pagrindinis veikėjas Toskanoje bastosi rūke ir miglose ilgėdamasis Rusijos, tai Martone veikėjas Feličis po 40 metų nebūvimo Neapolyje vaikšto gatvėmis, tvarko motinos reikalus ir išgyvena nostalgiją, susietą su pirmosios jaunystės Neapoliu.

 

Ką aš žinau apie Neapolį? Ogi beveik nieko, tik tą, ką įdiegė populiarusis menas ir skandalingos antraštės, jog tai iš esmės italų mafijos sostinė. Ar ji išties tokia, neturiu žalio supratimo, tačiau stebiu „Nostalgijoje“ į gimtinę grįžusį Feličį, kuris net pamiršęs tam tikrus itališkus žodžius bando susivokti. Iš pradžių maniau, jog filme bus aštri konfrontacija tarp itališko katalikiško krašto ir musulmoniškos Feličio tikybos, tačiau klydau. Didžiąją filmo dalį Feličis tvarko motinos priežiūros, o vėliau ir laidotuvių reikalus ir, atrodo, įsivelia į saviapgaulę t. y., patiki, jog žūtbūt reikia grįžti į Neapolį, atsivežti savo žmoną ir gyventi taip, kaip anksčiau.

 

Atrodo, Feličis mato, tačiau nereflektuoja, kad Neapolį užvaldžiusi visai kita mafija, ir jis neskiria to, kas vyko anuomet ir dabar. Vienintelis jį dirginantis dalykas yra iškylantis prisiminimai apie čionai turėtą geriausią draugą, su kuriuo turėjo nusikaltimą... Bet atrodo, kad ir tai neatstumia Feličio pasilikti, nors vietiniai visi jam aiškiai sako, kad grįžtų atgal į savo Egiptą. Žodžiu, siužetas lyg ir paprastas, režisierius stengiasi perteikti Feličio sumišimą ir saviapgaulę, perteikti dviem pasakojimo laiko juostom Neapolio pasikeitimą (pats režisierius yra iš šio miesto), tačiau pamažu Feličis, kaip ir galima numatyti, įsivelia į vietos mafijos nemalonę ir jam iškeliamas ultimatumas, bet ką nostalgija sergantis Feličis pasirinks?

 

Tiesą sakant, likau nenusivylęs šiuo filmu, net nedrįsau ieškoti didesnių sąsajų su Tarkovskio juosta, nes akivaizdu, jog tai visai kita kino mokykla ir visai kita idėja. Ilgą laiką stebėjau Feličį, kurį aktorius Pierfrancesco Favino rūsčiai, o kartu ir melancholiškai atskleidžia per nostalgijos savijautą, bet iš kitos pusės likau visai istorijai abejingas, manęs ji nesujaudino ir, tiesą sakant, darėsi nuobodoka, tad lakiau kantriai, kol filmas pasibaigs. Nors kino kritikai negailėjo gerų žodžių šiam filmui, o ir iš tikrųjų režisierius turi savitą santykį su medžiaga, bet filme man stigo ir aštrumo, ir pačios kibirkšties. Kadangi intriga prislopinta ir ji išreikšta užuominomis, gal man pati tema pasirodė tiesiog neaktuali?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Vidas Morkūnas apie rašymą ir tekstų biografiškumą

 

„...kai rašiau apie kokį žmogų, aš jį tartum įsimylėdavau. Man darėsi jo gaila. Grynai žmogiškai, nesmerkiant ir neteisiant. Jei tekstuose yra kažkas trapaus, tai todėl, kad labai išgyvenu dėl šitų žmonių. Man norėjosi, kad žmogus išliktų nors mano knygoje. Galbūt jis ilgai negyvens, bet liks nors knygų lentynose. Tai yra, gal ir per skambiai pasakius, paminklas, ir gali būti, kad esu pastatęs šitiems žmonėms nedidelius paminkliukus. Daugelio iš aprašytų žmonių tikriausiai jau nėra tarp mūsų. Man patiktų, jeigu jie žinotų, kad kas nors juos dar prisimena.“

 

Vidas Morkūnas

 

Citata paimta iš „Literatūra ir menas“ leidinio (2023 m. nr. 16) interviu, versto iš latvių kalbos „Nes niekas apie juos nežino“. Interviu autorė Undīne Adamaite. Citata įdomi tuo, jog tikriausiai tai ir yra viena iš kūrybos užduočių t. y., įprasminti savo ir kitų trumpalaikį buvimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Bebe Rexha – Bebe [vinyl / LP] (2023)

 

Informacija apie albumą:  Bebe Rexha – Bebe [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Barbie The Album [vinyl / LP] (2023)

Informacija apie albumą: Barbie The Album [vinyl / LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Taylor Swift – Speak Now (Taylor's Version) [vinyl / 3LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Taylor Swift – Speak Now (Taylor's Version) [vinyl / 3LP] (2023)

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Klaipėdos Dramos Teatras – Between Lena's Legs, Or "Death Of The Virgin" After Michelangelo Da Caravaggio [vinyl / LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Klaipėdos Dramos Teatras – Between Lena's Legs, Or "Death Of The Virgin" After Michelangelo Da Caravaggio [vinyl / LP] (2022)

Jūsų Maištinga Siela

70 ans Route des vins d'Alsace

Jūsų Maištinga Siela

Turist Map Colmar / Colmar et sa region L'Alsace essentielle / Komlaras, senamiesčio žemėlapis, Prancūzija

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. rugsėjis, kultūrinė spauda: laikraštis Šiaurės Atėnai, žurnalas Nemunas, Literatūra ir menas, Kultūros barai

 

Labi,

 

Šiandien prisiminiau kultūrinę spaudą, nuo kurios retsykiais dėl laiko stokos, o kartais ir nuovargio atitolstu (neįmanoma visko besuskaityti). Anksčiau dažniau šeštadieniai susipirkdavau kultūrinę spaudą – „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“, „Kultūros barus“ ir „Literatūrą ir meną“ – ir savaitgalio rytas su kava lovoje būdavo ilgas. Dažnai tam lyg ir ūpo nebėra, kovido ir karo užaštrinimo temos išstūmė, lyg ir sugriovė tam tikrą įsivaizdavimą, jog pasaulis laikosi ant kultūros pamatų. Ne, nesilaiko, jis laikosi iš šviesuolių idėjų pasiaukojimo, o karui kultūra nereikalinga, tačiau šiandien pagalvojau, jog pasiilgau to ritualo ir vėl. Ne, ne dėl to, kad kultūra išgelbės pasaulį, ne dėl to, kad dar vienas straipsnis ir interviu mane kaip nors keis ir pakeis, bet dėl atsipalaidavimo ir lėto mintijimo. Juk šiandien visą dieną ūkanotai graži, vėsi, vietomis darganota. Nusipelnėme rudens.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė: Bosnija ir Hercegovina, sostinė Sarajevas, Mostaras

Sveiki, skaitytojai,

Manęs neapleidžia jausmas, kad pabuvojau šią vasarą mįslingoje šalyje. Nors man labai patiko Juodkalnija, tačiau kirtus sieną ir įvažiavus į Bosniją ir Hercegoviną tapo aišku, jog tai kitokios energetikos, kultūros ir istorijos šalis. Jau neminėsiu sudėtingos Jugoslavijos istorijos, kurios sudėtin buvo įtraukta Bosnija ir Hercegovina, tačiau pasidalysiu, kaip man atrodė kelionės metu šioji bene egzotiškiausia iš visų Balkanų šalių.

Šioje šalyje gyvena 3,8 milijonai gyventojų, o plotas kiek mažesnis nei Lietuvos, daugiau nei 51 000 kvadratinių kilometrų, tačiau Bosnija ir Hercegovina labai kalnuota ir akmenuota, vasarą gali kamuoti nepakeliami karščiai, todėl kai kur vyksta siestos t. y., uždaromos tam tikros parduotuvės, stoja dienos darbai. Kai aš buvau tuo laikotarpiu, išties buvo labai tvanku ir karšta, visur stengiausi vaikščioti šešėliais ir pakraščiais, nes tuoj išpildavo prakaitas. Bet vietos gyventojai yra prisitaikę ir pripratę.

Tiesa, neilgai teko būti tiek Mostare, tiek Sarajeve, tad ir įspūdis toks labiau turistinis, paviršutiniškas. Pirmas įspūdis – daug pigiau nei kokioje Kroatijoje ar Juodkalnijoje. Viskas ir beveik visur atsiskaitoma grynaisiais, todėl nesitikėkite patogumo dėlei visur glausti savo banko kortelę. Nors vietiniai priima ir eurais, tačiau atmesti jums gali ir vietos marke, bet nebūtinai tiksliai pagal kursą, dažnu atveju į pirkėjo nenaudą.

Bosniai pasižymi svetingumu, tačiau į turistus žiūri kaip į kitą kastą. Nenuostabu, šalies valdymo sistema labai unikali ir neturinti tikriausiai Europoje jokių analogų. Trys skirtingi prezidentai, šalies himnas be žodžių, o tautinę sudėtį sudaro bosniai, kurie šiaip jau yra musulmonai, kroatai katalikai ir serbų pravolavai. Taigi trys etninės grupės, trys skirtingos religijos, todėl atrodo, jog Bosnija ir Hercegovina yra kaip koks Jugoslavijos susitraukęs mažasis modelis. Jūs bent įsivaizduojate, kaip sudėtinga yra priimti kokį nors įstatymą, kuris atlieptų visas tris etnines grupes? Taigi, todėl tokia situacija iš esmės lėtina ir šalies ekonomiką bei turizmo sektorių.

Hercegovina (tai viena iš teritorijų) labiau suprantama kaip istorinės kroatų žemės, jos labiau eina iš pietų ir pietvakarių nuo Kroatijos. Patys kroatai turi pretenzijų į šalies žemes ir dėl to retsykiais kyla nesutarimų, nes tose žemėse būtent ir glaudžiasi didžioji tautinės kroatų dalis. Jų architektūra kitokia nei Sarajeve ir Mostare, kur iš esmės jaučiasi musulmoniškoji Bosnijos dalis. Čia iš tikrųjų jaučiasi Rytų dvasia, atėjusi su turkų invazija į Europą, todėl virtuvės ir gausūs turgūs primena rytietišką atmosferą, kokią galima pamatyti, pavyzdžiui, Albanijoje ar Makedonijos sostinėje Skopjė.

Šiaip šalis labai graži, kalnuota, o kelionė per Matkos kanjoną tampa neišdildoma meditacine kelionė, nes vaizdų tikrai yra. Praeityje, kai vyko Balkanų karai, labai nukentėjo bosnių tauta dar ir dėl to, kad jie buvo kitokie, musulmonai. Tikriausiai nerasite šeimos, kuri nebūtų netekusi nors vieno šeimos ar labai artimo giminės nario, todėl bosniai iki šiol mena karo padarinius ir, priešingai nei lietuviai su paminklais ir invazine kultūra, nenaikina skylių sienose, griuvėsių senamiesčiuose, nes tai priminimas ir auklėjamoji priemonė jaunajai kartai: neužmirškite, kas nutinka, kai užmirštame būti budrūs.

Toliau pateiksiu savo nuotraukų reportažą ir trumpus komentarus.

„Manoma, jog trys trikampio kampai vaizduoja tris Bosnijos tautas: bosnius, kroatus ir serbus. Žvaigždžių, vaizduojančių Europą, skaičius begalinis, todėl jos tęsiasi nuo viršaus iki apačios. Vėliavos spalvos dažnai siejamos su neutralumu ir taika. Geltona spalva simbolizuoja taiką ir saulę, mėlyna spalva ir žvaigždės – Europą. Dabartinė Bosnijos ir Hercegovinos vėliava priimta 1998 metų vasario 4 dieną.“

Bosnijos ir Hercegovinos žemėlapis.

Mostaras – vienas svarbiausių šalies miestų, kuris turi savo regiono kultūrą. Viena iš jų – išskirtiniai Mostaro vynai. Teko jo paragauti. Nepasakyčiau, kad buvau sužavėtas, lyginant su Juodkalnijos vynu, matyt, reikia priprasti... Carski Vinogradi Mostar "Blatina" ir "Žilavka".

Mostaras – istorinė šalies sostinė. Kaip jau minėjau, karas palietė visus. Net Mostare galime iki šiol matyti tų siaubingų įvykių žymes.

Mostare, kaip ir tikriausiai kituose Bosnijos ir Hercegovinos miestuose, maisto porcijos būna labai didelės. Jeigu sakau, kad didelės, vadinasi, tikrai didelės. Įdomus dalykas, o gal ir bosnių gudrybė turistams, jog visi mes užsisakėme vieną, o gavome kitką. Pavyzdžiui, užsisakiau be bulvyčių, tai būtinai pridėjo bulvyčių, mano kolega užsisakė mažą porciją, tai jam atnešė tokią porciją, nuo kurios pavalgytų keturių asmenų šeima (dešrelių, kepsnių, bulvyčių kalnas!). Aišku, atitinkamai viskas po to ir paskaičiuota pagal dydžius ir užsakymus – jokių kortelių, tik grynais, tad eidami pavalgyti turėkite šlamančiųjų. Tai tas išgirtas vaišingumas atrodė keistokas. Maistas šiek tiek prėskas, pats turi ir pasisūdyti, ir pipirų užsidėti bei padažų pasiprašyti, ir ne už dyką. 

Mostaras. Reprezentacinė šalies vieta turistams. Per miestą teka Neretos upė, kurios ilgis 225 kilometrų. Senasis Mostaro tiltas simbolizuoja krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulio jungtį. Vienoje miesto pusėje yra krikščionių bažnyčią, o Rytų pusėje – daugybė musulmoniškų minaretų. Tiltas pastatytas turkų 1566 metais, tačiau sugriautas 1993 m. per Balkanų karus, atstatytas 2004 metais, dabar įtrauktas į UNESCO. Nuo jo karštomis dienomis šokinėjimą su naro kostiumu į Neretvos vandenis, aišku, ne už dyką. 

Mostaras. Vakarinėje dalyje, kairiajame Neretvos upės krante išties yra krikščionių bažnyčia.

Garsus Mostaro turgus, kuriame galima įsigyti už tikrai padorią kainą visokiausių suvenyrų.

Sarajevas, sostinė. Per šalies sostinę Sarajevą teka Miliackos upė, 38 kilometrų. Per ją nutiesti seni tiltai, kai kurie atstatyti po karo. Tai mano rytas Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, nes po vidudienio tampa labai karšta.

Tai istorinė vieta, atrodo, nieko neišskirtinis miesto kampas, tačiau nuo čia viskas prasidėjo. Cituoju: „1914 m. birželio 28 d. Sarajeve – tuomet priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai – buvo nužudytas Františekas Ferdinandas d’Este. Jį nužudė Gavrilas Principas – vietinis Bosnijos serbas, kaltintas ryšiais su serbų pogrindine teroristine organizacija, siekusia išvaduoti Bosniją iš Austrijos jungo ir sujungti visas serbų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Šis įvykis visiškai pakeitė pasaulį. Po erchercogo mirties kilo karas, netrukus pavadintas Didžiuoju, o vėliau – Pirmuoju pasauliniu.“

Data grindinyje prie istorinės sankryžos.

Vaizdas iš kito kampo. Čia stovi instaliacija, kuriame atkurtas panašaus modelio automobilis, kuriame buvo nušautas Ferdinandas d‘Este. Pastate veikia istorinis muziejus.

Vienas garsiausių Sarajevo viešbučių, atitinkančių europinius standartus.

Yra ir tokių gatvių, kurios absoliučiai europietiškos, net nesuprastum, kad esi Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tiesa, jų nedaug ir jie pritaikyti daugiau atvykėliams bei turistams.

Sarajevo centre daug modernumo ir istorinių objekto sanklodų, o jų nepamatyti neįmanoma.

Vienas didžiausių Sarajevo katalikų centrų – šioji bažnyčia, didžiausia mieste, kuriame pamaldas kažkada laikė popiežius Jonas Paulius II, o vėliau ir dabartinis popiežius Pranciškus. Prie bažnyčios pastatyta didelė Jono Pauliaus II skulptūra.

Viename iš pagrindinių promenadinių bulvarų galima rasti štai tokį grindinyje suprojektuotą slenkstį, kuris žymi Rytų ir Vakarų pasaulio sankirtą. Ir iš tikrųjų, perėjus jį, keičiasi gatvės ir miesto vaizdas, staiga iš krikščioniškojo pasaulio patenki į musulmoniškąjį su mečetėmis, minaretais ir rytietiškais turgeliais. Čia netgi kvepia kitaip!

Tai viena iš seniausių ir didžiausių mečečių Sarajeve, kur kiemelyje galima pamirkyti štai šiame fontanėlyje kojas.

Sarajevo senamiestyje yra karavansarajus – daugiausia Viduriniuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Vidurinėje Azijoje paplitę statiniai, kurie buvo skirti priimti nakvynei karavanus ir pavienius keliautojus. Jie statyti prie daugelio svarbių prekybinių kelių, ypač prie šilko kelio, buvo randami tiek dideliuose miestuose, tiek atokiose vietovėse. Toks karavansarajus yra išlikęs autentiškas ir Sarajeve. Tai pastatas su vidiniu keturkampiu kiemu. Jame šiuo metu įsikūrusi kavinė ir rytietiškas turgus. Čia labai gerai atsigerti kavos karštą vasaros dieną, nes vėsina medis ir pavėsiai.

Rytietiška kava visiškai kitokio skonio, bet priprasti galima jau nuo pirmos porcijos. Ji paprastai patiekiama štai tokiuose tradiciniuose rytietiškuose induose, nukaltuose pagal senas vietos tradicijas. Tokį komplektą parsivežiau ir namo. Prie kavos patiekiami rytietiški saldumynai, pacukruoti želė kubeliai. 

Karavansarajaus vidus.

Vienas didžiausių Sarajevą ir pačią šalį reprezentuojančių turistinių ir istorinių objektų yra Sebiljis – įmantriai išraižytas puošnus medinis vandens šulinys, vainikuotas mažu skardiniu apvaliu kupolu. Cituoju: „Sebil arabų kalba reiškė „kelias“ – kadaise būtent Sarajevo Baščaršijos sebiljis ženklindavo daugelio ištroškusių žygeivių, kurie po daugybės sunkumų kelionėje po Balkanų kalnus, miškus ir slėnius pagaliau ateidavo čia, į šį įspūdingą miestą, Balkanų vidurio kelio pabaigą.“

Bosnijos ir Hercegovinos herbas turi labai panašią simboliką kaip ir vėliava.

Kristina Tamulevičiūtė yra tikriausiai vienintelė lietuvė, kuri išleido knygą apie Bosniją ir Hercegoviną, papasakojo, ką reiškia gyventi šios šalies kultūroje. Jos esė knygutė „Pasakojimas apie vieną miestą“ labai pravertė ir visiškai kitaip „nuspalvino“ šalies suvokimą.

 

Jūsų Maištinga Siela