Filmas: "Ąžuolų gatvės gale" / "The End of Oak Street"

 

Sveiki!

 

Amerikiečių režisierius David Robert Mitchell potencialiai galėjo įsirašyti į novatoriškų ir įdomių siaubo kino režisierių Olimpą, tačiau, manau, kad būsiu užkėlęs pernelyg didelius lūkesčius. Jo filmas „Jie tave seka“ (2014) buvo toks keistas, įtraukiantis ir novatoriškas, kad sunkiai galėjau nuo tos istorijos atsitraukti. Kas nutinka su dalimi gerų režisierių? Kur jie prasmenga? Ogi tikriausiai užsakomuosiuose filmų projektuose, kur žada gerą biudžetą, visiems puikiai atpažįstamus aktorius, galgi net populiarumą, tačiau su sąlyga, tikriausiai, kad teks prislopinti vizionieriškumą ir pasiduoti masinio kino kūrimo taisyklėms. Būtent taip pagalvojau žiūrėdamas D. R. Mitchello naujausią darbą „Ąžuolų gatvės gale“ (angl. The End of Oak Street) (2026). O gal aš tik būsiu suklydęs ir režisierius iš esmės teturėjo atsitiktinį talento blyksnį, tačiau iš esmės tėra vidutinybė? Sudėtinga pasakyti, kaip vertinti.

 

Istorija, kad ir kaip bepažiūrėsime, patraukli masėms. Ji nukelia į nostalgišką devintą dešimtmetį, kai dar nebuvo nei kompiuterių, nei interneto, o vaikai skaitydavo knygas ant stogo (visai kaip kokia Astridos Lingren Madikė ar Pepė!), o muzikos klausydavosi per baterijomis varomomis ausinėmis su besisukančia kasete. Istorija nutinka Denisės ir Gregoro šeimoje. Jų miestelis nusikelia 200 milijonų metų į praeitį, o gatves ir parkus užplūsta priešistoriniai dinozaurai ir augalai, su kuriais Denisei ir Gregorui bei jų vaikams tenka kovoti, kad išgyventų...

 

Filmas absoliučiai pramogai. Vietomis naivus, vietomis sukelia ir įtampos – toks subalansuotas nepavargti, nesudėtingas. Tiesą sakant, net nepavadinčiau moksline fantastika, tiesiog fantastiniu lengvu trileriu. Gregas – bedarbis slaptas alkoholikas, Denisė – kol kas taip šlovės ir nepasiekusi rašytoja, vaikai paskendę savo brendimo problemose. Starbakas – šuo. O kaip be šuns, kurį idiotiškai, kai laksto aplinkui dinozaurai, bėga gelbėti atlapaširdžiai vaikeliai, o jiems pavieniui ieškodami ir perbalę tėvai su medžiokliniu šautuvu? Tam tikra veiksmų scenarijaus logika tiek smarkiai nudėvėta, kad iš tikrųjų beveik atitinka prieš beveik 40 metų statytų vaidybinių filmų apie su siaubūnais kovojančius vaikus ar paauglius, kur patetiškas heroizmas ir lėkšta didaktika tampa būtinuoju filmu akcentu, nes kitaip į kino sales nepritrauksi žiūrovų. Tačiau mes juk jau gyvename XXI amžiaus trečiame dešimtmetyje!

 

Nesakau, kad „Ąžuolų gatvės gale“ filmas absoliučiai nepavykęs. Kaip pramoginio turinio filmas tvarkingai sukaltas, turi keletą įdomesnių scenų ir sprendimo būdų, pasikvietę aktorius Anne Hathaway ir Ewan McGregor, tačiau visumoje jis nėra nei novatoriškas, nei tas, kurį šį sezoną žūtbūt reikia pamatyti kaip ypatingą kino naujieną. Filmas neprilygsta „Juros periodo parkui“, nors pretenzija šiokia tokia buvo, bet labiau priminė vaikystėje žiūrėtą aštunto dešimtmečio serialą „Land of the Lost“ ar tą patį serialą „Dingęs pasaulis“ pagal Konano Doilio romaną.  

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Apsėstoji" / "The Devil's Bath" / "Des Teufels Bad"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Mėgstu siaubo folklorą vaizduojantį kiną. Manau, po itin sėkmingo ir novatoriško „Saulės kulto“, kuris daug kam pakeitė požiūrį į siaubo kino žanrą, sudomino ir priartino prie šiek tiek kitokio siaubo kino žanro, ne vien diktuojamų japonų ar holivudinių variantų, neretai sukurtų atsikartojančiomis klišėmis. Prisipažinsiu, kad nemažai tikėjausi iš filmo „Apsėstoji“ (angl. The Devil‘s Bath) (2024), kurį režisavo austrų kūrėjų duetas – Veronika Franz ir Severin Fiala. Filmas iš tikrųjų paremtas išlikusiais istoriniais archyvais apie psichologinės įtampos nualintas moteris, kurios negalėdamos nusižudyti (pagal krikščioniškąją tradiciją, tai viena sunkiausių nuodėmių, dėl kurių – tiesiai į pragarą), jos nužudydavo savo vaikus ir pačios pasiduodavo, kad joms būtų įvykdyta mirties bausmė. Savotiškai kaip ir apgauni dieviškąją sistemą, ar ne?

 

Filmo centre – labai religinga jauna moteris Agnieška, gyvenantis slogioje ir emociškai šaltoje aplinkoje XVIII amžiaus Austrijos kaime. Po vedybų ji uždaro save namų ruošos rutinoje, susiduria su griežtais visuomenės bei bažnyčios dogmų varžymais ir palengva paskęsta gilioje depresijoje. Agnieška labai nori susilaukti kūdikio, tačiau jos vyras nenori su ja intymių santykių, tad besistengdama ji išties perlenkia lazdą. Iš pradžių bando užkalbėti vedybinį guolį, pakišdama lavono pirštą, murma užkalbėjimus, bet niekas nepadeda. Aplinkinių spaudimas turėti vaikelį toks didelis, kad Agnieška iš esmės daugiau nieko nebegali galvoti, tik apie tai, kaip būti motina... Šiaip esu pavargęs nuo kino apie liguistiškus motinystės instinktus. Šioji tema tiek nusibodusi, kad net pradedu purtytis kaskart, kai dar viena siaubo kino personažė dėl vaiko padarytų pačius baisiausius nusikaltimus. Holivudas tiesiog maudosi šia hiperbolizuota kliše, kuri siaubo kine obsesyvias motinas paverčia serijinėmis žudikėmis. Panašiai ir šiame filme.

 

Nepaisant to, kad filme panaudota daug istorinės medžiagos ir to, kad jis sukurtas pagal europietiško kino tradiciją, visgi veikėjų veikimo principai ir motyvai tokie patys kaip ir prastuose Holivudo kino filmuose. Iš proto einančios ir depresija sergančios Agnieškos gyvenimo pabaigą nesunku įspėti praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios. Filmas toks atmosferiškai slogus ir niūrus, kad reiktų pasiruošti į „purvo ir skurdo poetikai“. Iš vienos pusės tai šio filmo privalumas, nes scenografija ir atmosferinė įtaiga stipri. Pamačiau ir visiškai keistų, retų folklorinių siaubo elementų, susijusių su prietarais ir raganavimu. Kaimiečiai tokie tikintys, klūpo savo darbuose kaip musulmonai sugaudus parapijos varpams, bet tuo pačiu pagoniškai pernelyg nesislėpdami raganauja, pajusto numirėlės pirštus ir nešasi į namus savo kerėjimams.

 

Toks dviprasmybės ir krikščioniškos veidmainystės pavyzdys neatsitiktinis, tai pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio sandūros elementai, kurie vienu metu atrodo ir egzotiški, ir labai šlykščiai žiaurūs. Kita vertus, veikėjai labai pamaldūs, paklusnūs, tačiau nesivadovauja Kristaus mokymu ir dažnai bendruomeniškumo nėra, tik jo imitacija, tad kaip čia gali būti tikra toji Bažnyčia? Tokia skūpai kalvinistiška ir pagrįsta baime. Filmas lėtas, depresyvus, keliantis vietomis nuobodulį, tačiau reiktų į jį žiūrėti iš istorinės perspektyvos su filosofiniu dėmeniu. Labai patiko tik filmo pabaiga, kuri tokia makabriška: per egzekuciją vietos tamsuomenė šoka ir dūksta kaip per Užgavėnes (beveik kaip filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tik šįkart ekstazę teikiantis afrodiziakas – mirtis ir kraujas), nes įvyko mirties ceremonija, o vietiniai geria ką tik buvusio gyvo žmogaus kraujo juką. Šių dienų akimis tikras įteisintas beprotnamis. Triumfuoja prisitaikėliai, vyrai ir teismus bei Bažnyčią valdantys išrinktieji. Medžiaga siaubui tinkama, tačiau pagrindinė veikėja pernelyg nuspėjama ir atsikartojanti. Filmas galėjo labiau susitelkti ne individą, o į kolektyvines patologijas, kurios filmą būtų tikrai „išsviedę į kosmosą“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Prisikėlimas" / "Resurrection" / "Kuang ye shi dai"

 Sveiki, mielieji skaitytojai!

Kinijos režisierius Bi Gan yra išties unikalus reiškinys. Prieš maždaug 6-7 metus matytas jo filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo netikėta nauja hipnotizuojančia kino patirtimi. Šiemet „Kino pavasario“ festivalis parodė naujausią Bi Gan filmą pavadinimu „Prisikėlimas“ (angl. Resurrection) (2025), bet, deja, kaip ir daugelį festivalio perliukų nepavyko pamatyti laiku, tad dabar, galima sakyti, užkišinėju pasilikusias kino sezono skyles.

Naujausias režisieriaus darbas „Prisikėlimas“, bent jau „Kino pavasaris“ pristato kaip radikaliesiems kino gurmanams. Ir išties... tai ne naratyvinė įprasta istorija, kaip kad šiame sezone rodytas taivaniečių „Kairiarankė“, kur aiški probleminė ašis ir veikėjai. „Prisikėlimas“ vizionieriška koliažinė filosofinė dėlionė, kuri, bent jau iš manęs pareikalavo nemažai kantrybės ir susikaupimo. Nesu pratęs prie tokio kino ir kaskart labai muistausi, kad nesuprantu per pusvalandį kino kalbos ar žaidimo taisyklių, iš kitos pusės – lauk visada pabaigoje visuminio atsiveriančio naujo suvokimo, todėl buvau kantrus ir tiesiog nustojau analizuoti tai, ką iš tikrųjų matau „Prisikėlime“.

Filmas nelengvai atkako į Kanus. Kaip ir daugelis režisierių, taip ir Bi Gan, norėdamas parodyti Kinijoje ar Vakaruose savo šalies kiną, turi nemažai ką politiško kaip menininkas nuveikti. Kanų kino festivalyje 2025 metų gegužę filmas buvo paskutinėmis akimirkomis įtrauktas į pagrindinę konkursinę programą. Vėlavimas įvyko todėl, kad kūrybinei komandai ilgai teko laukti Kinijos Nacionalinės radijo ir televizijos administracijos leidimo (cenzūros patvirtinimo) viešam rodymui. Režisierius Bi Gan sugebėjo įtikinti sistemą pasirinkdamas itin abstraktų, filosofinį ir sapnišką kino stilių. Kadangi filmas nagrinėja XX amžiaus istoriją (įskaitant jautrius periodus, tokius kaip Kultūrinė revoliucija) per budizmo pojūčius, pabaisas ir metaforas, o ne per tiesioginį socialinį realizmą, tai padėjo išvengti griežtų kirčių ar visiško uždraudimo, su kokiu Kinijoje dažnai susiduria kiti autoriai.

Menkai prieš žiūrėdamas domėjausi filmo turiniu, todėl pasidaviau tam, kas laukė. Visgi tenka pripažinti, kad šis filmas dar didesnė paslaptis nei „Ilga dienos kelionė į naktį“. Filme nesitikėkite vientisos pasakojimo struktūros, čionai suplaukia XX amžiaus įvairių Kinijos laikotarpio novelių rinkinys. Iš pažiūros su atskirais veikėjais ir pasakojimo stiliais, bet kartu ir metaforiniais, simboliniais ir alegoriniais atsikartojimais, kurie tampa jungiamąja bendros istorijos dalimi. Istorija prasideda alternatyviame pasaulyje, kuriame draudžiama sapnuoti, o sapnavimas yra nenormalu (aliuzija į socializmo perteklinį kontrolę?), galiausiai nuo futuristinių vaizdinių gausos pereinama prie realistinių, meditatyvinių pasikalbėjimų, vampyrų ir kitų monstrų formų istorijų, kurių pasakojimo atkarpos nufilmuotos ir sumontuotos atpažįstamai įtaigiai. Iš tikrųjų raiškos požiūriu „Prisikėlimas“ yra kino evoliucijos paletė, kurioje atsiskleidžia, cituoju Karolį Žuką: „Atpažinsite daugybę nuorodų į kino istorijos gigantus – nuo brolių Lumière’ų iki Wong Kar-wai – ir įsitikinsite, kad kinas yra ne tik pramoga, bet ir dvasinė substancija, gebanti sujungti epochas, kultūras ir žmonių likimus.“

Iš tikrųjų tik labai daug nepriklausomo ir ne vien šiuolaikiško kino žiūrintys atseks visas pasakojimo manieras, ištisų skirtingų epochų kino mokyklas, tačiau filmas, netgi  jei ir nesate labai užkietėjęs cinefilas, galėsite mėgautis tiesiog sapniškais besijungiančiais elementais, kurie vakariečių sąmonei yra gan egzotiški, pvz., išsimušti dantį sugriuvusios Budos statulos akmeniu ir „pasigimdyti“ filosofinį antrininką... Net Kim Ki-duko kinas buvo elementarus ir ne toks crazy, kaip kad Bi Gan kinas. Tiesa, man sunkios buvo futuristinės kino pasakojimo dalys. Pastaruoju metu labai daug pasitaiko žiūrėti kino, kuris vaizduoja tiesiog žmogaus sąmonės veikimo procesus (čia kažkokia nauja mada?), bangavimą ir ten pasitelkiamos groteskiškos ir frankenšteiniškos formos, kurios nėra mano mėgstamiausia raiškos forma kine, tad teko „Prisikėlimą“, nors kai kada labai įtraukiai žiūrėti, bet kai kada ir norėjausi, kad kuo greičiau pasibaigtų arba pereitų į kitą pasakojimo etapą. Labai prieštaringus jausmus sukėlė šis iš vienos nelengvas ir genialus kino eksperimentas, o iš kitos – kiek reikia būti imlaus ir neanalitinio proto, kad pasiduotum visam tam kiniškam „Debesų atlasui“?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geismų tramvajus" / "A Streetcar Named Desire"

 

Sveiki!

Retai bežiūriu Aukso amžiaus senų Holivudo filmų, tačiau šį užsispyrusiai vis tiek nusprendžiau pažiūrėti dėl to, kad buvau neseniai matęs dokumentinį filmą apie vieną geriausiu XX amžiaus laikomu aktorių Marloną Brando. Galima sakyti, kad būtent filmas „Geismų tramvajus“ (angl. A Streetcar Named Desire) (1951), kurį režisavo Elia Kazan ir iškėlė aktorių M. Brando į aukštumas. Po šio vaidmens jis tapo ne tik naujuoju sekso simboliu, bet ir tam tikra prasme Holivudo blogiuku, nes daugelis žiūrovų ir gerbėjų jo asmenybę pradėjo tapatinti su atliktu Stenlio vaidmeniu. Filme taip pat pasirodo „Vėjo nublokšti“ žvaigždė Vivien Leigh, kuri sukuria vieną įsimintiniausių savo karjeroje vaidmenų.

Filmas „Geismų tramvajus“ pastatytas pagal amerikiečių klasiko dramaturgo Tennessee Williams pjesę „Geismų tramvajus“, kurį autorius rašė maždaug iškart po Antrojo pasaulinio karo 1946-1947 metais. Pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje 1948 metais, o autorius tais pačiais metais už kūrinį apdovanotas Pulitzerio literatūrine premija. Kalbant apie pačią pjesę ir jos adaptaciją kinui, noriu akcentuoti keletą galbūt mažiau kam žinomų faktų, kurie leidžia kiek kitaip įvertinti patį filmą. Tennessee Williams šią pjesę dedikavo savo seseriai Rose Williams, kuri atitiktų pagrindinę pjesės veikėjos tam tikrą prototipą. Tikroji autorės sesuo Rose Williams iš tikrųjų sirgo sudėtinga psichine liga, todėl ji nesėkmingai buvo „gydoma“ lobotomija, po kurios ji tapo dar labiau nesava ir tikriausiai primintų pjesės pagrindinę veikėją Blanš. Įdomu dar ir tai, kad tikrojoje pjesėje yra tokių pikantiškų dalykų, kuriuos Holivudas pakeitė dėl cenzūros, nes anuomet tiesiog kine nebuvo galima ne tik apie tai kurti istorijų, bet ir užsiminti. Štai pagrindinės veikėjos Blanš nusižudęs vyras iš tikrųjų buvo homoseksualus, o kadangi žmona jį demaskavo, jis nusižudė iš gėdos, bet, deja, 1951 metų filme ši pjesės detalė nutylima. Pjesėje Stenlis iš tikrųjų išprievartauja savo žmonos Stelos seserį Blanš, bet filme, nors ir parodoma įnirtinga kova, kai Stenlis užketa Blanšei kelią pabėgti, šios išprievartavimo scenos nėra. Nepaisant sušvelninto varianto, filmas vis tiek sulaukė nemažos moralistų kritikos ir puolimo už to meto „nemalonias“ scenas.

Blanš patiria visišką psichologinį bei emocinį palūžimą. Jos gyvenimas pradėjo griūti dar praeityje, kai ji atrado savo jauną vyrą nusižudžiusį po to, kai ji paviešino jo paslaptį, o tai sukėlė gėdos, kaltės ir nestabilumo jausmus. Praradusi šeimos dvarą „Bel Reve“ ir praradusi reputaciją gimtajame mieste, ji atvyko pas seserį Stelą į Naująjį Orleaną ieškoti prieglobsčio. Tačiau filmo eigoje Stenlis išsiaiškina ir viešai išsako visus jos tamsius praeities epizodus, o kulminaciniu momentu Stenlis prieš ją smurtauja, tačiau ji ištveria visą terorą. Šis smurtas tampa galutiniu smūgiu – Blanš psichika nebeatlaiko, ji pasiduoda visiškai psichozei ir atsiribojimui nuo realybės, todėl yra priverstinai uždaroma į beprotnamį. Pagrindinė kūrinio idėja nagrinėja senosios pietiečių kultūros griūtį, susidariusią dėl agresyvaus modernaus pasaulio veržlumo. Blanš desperatiškai bando apsisaugoti nuo žiaurios realybės pasitelkdama iliuzijas, poeziją ir apsimestinį rafinuotumą, tačiau materialistiškas Stenlis negailestingai sutraiško jos fasadą, atskleisdamas jos praeities paslaptis ir psichologinį pažeidžiamumą, nes pats buvo išjuoktas kaip esąs itin didelis prasčiokas ir neatitinkantis aukštesnių seserų lūkesčių...

Filmo pjesė nėra įprasta. Išties pjesė parašyta gana sudėtinga, netgi savaip atskleidžia smurtinę to meto pokario Naujojo Orleano aplinką. Man šis filmas yra apie iliuzijų griūtį, kuris iš esmės filme tampa ir visuomenės persitvarkymo metafora. Nuo aukštų idealų visiems reikia pereiti prie praktiškų ir žemiško gyvenimo. Blanš atvyksta pas seserį tramvajumi „Geismas“, vedina susikurtų iliuzijų ir vilties, tačiau iš čia ji išvyksta į psichiatrinę... Filmas nufilmuotas senąja Holivudo maniera. Daug kas čia savotiškai teatrališka, dirbtina, pauzuota, nes būtent toks anuomet buvo patetiškas Holivudas. Kai kurios pokalbių scenos gana infantilios kaip ir pati Blanš, bet iš kitos pusės vyrai čia nebeapsimeta manipuliuojami moterų privaidintų barokinių ašarų, o iš tikrųjų joms sako, kad gyvenimas yra gyvenimas ir plepalams bei moteriškoms perdėtoms manieroms nėra nei laiko, nei noro. Gražūs aktoriai. Gera medžiaga. Tai filmas, kurį verta žiūrėti norint tyrinėti ne tik amerikietišką dramaturgiją, bet ir senąjį Holivudą kaip reiškinį, jo evoliuciją. Žinau, kad yra sukurtas ne toks sėkmingas 1995 metų filmas su Jessica Lange. Būtų įdomu pamatyti, kaip šią istoriją adaptavo dešimto dešimtmečio kinas, kuris vėlgi turi savo klišes ir standartizuotą kino kalbą. Visgi šioji „Geismų tramvajaus“ versija yra pati žinomiausia ir populiariausia versija, o kino kritikai, atsižvelgdami į to meto kino galimybes, negaili režisieriui Kazanui pagyrų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 97/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Maras" / "The Plague"

 

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Apie paauglių nesuvaldomą, nepaaiškinamą ir sunkiai nusakomą žiaurumą yra prirašyta nemažai literatūros, sukurta vaidybinių ir dokumentinių filmų. Pastarųjų metų vienu didžiausiu diskusijų objektu buvo britų mini serialas „Paauglystė“, kuris vaizdavo mielo ankstyvojo brendimo paauglio žmogžudystės istoriją, kuri daug ką sukrėtė. Sukrėtė ir šią 2026 vasaros pradžioje lietuvių paauglių elgesys, kai mergaitė taranavo kitą, o visi aplinkiniai susispietę filmavo ir nieko nedarė, tačiau neatrodo, kad teisinei sistemai rūpėtų kaip nors vaikus apsaugoti nuo jų pačių smurto. Paauglių smurtas vis labiau sukrečia. Apie paauglių smurtą filmą sukūrė ir Charlie Polinger, kuris yra amerikiečių kino režisierius ir scenaristas, tarptautinį pripažinimą pelnęs savo psichologiniu trileriu „Maras“ (angl. The Plague) (2025 m.).
 
Filmas pasakoja apie sporto stovyklos berniukus, kurie treniruojasi vandensvydžio komandoje. Augantys paaugliai tarpusavyje ne tik mezga santykius ir ryšius, bet ir tarpusavyje konkuruoja. Nebūtinai sporto baseine. Čionai aiškus vienas atsiskyrėlis, kurio oda nusėta keistos ligos, o ir jis pats elgiasi ne pagal paaugliui būdingus socialinius normatyvus, todėl bendraamžiai jį pravardžiuoja Maru, nes bijo užsikrėsti. Apsėstas šios netikros idėjos Benas, pagrindinis istorijos berniukas, pamažu bando suprati, kaip veikia šis maras. Jam gaila atstumtojo, todėl slapta jam padeda, tačiau apie jo empatiją sužino aplinkiniai berniukai ir paskelbia, kad ir jis serga tuo pačiu maru...
 
Filmas vaizduoja, kaip veikia patyčių užkratas. Istorija yra pamokanti, tačiau nėra lėkšta ir pažodinė. Čia pasitelkta metafora. Maras filme reiškia ne vien neva užkrečiamą odos ligą, bet kur kas daugiau – tai patyčių sukeltas konfliktas, kuris įsigali tarp bendraamžių kaip socialinis normatyvinis elgesio modelis, tiesa, jis tik „demokratiškai“ daugumos berniukų pusėje, o pastarieji mėgaujasi savo galia valdyti baime pažemintųjų mažumas. Čia nerasite ilgų psichologinių pokalbių ar suaugusiųjų sprendimo būdų, vaikai tarsi savotiškame savo baseine, savoje „Musių valdovo“ saloje, palikti savaip laviruoti tarp įsigalinčių įstatymų, kuriuos inspiruoja iš pradžių absurdiškos paskalos, peraugančiomis į baisias idėjas. Filmas man asmeniškai įdomus tuo, kad jis atspindi ir mūsų suaugusiųjų visuomenės normas. Kaip antai kraštutiniai ir radikalūs nacionalistai, Sinica, Krivickas, Orlauskas ir kiti pasitelkia užnuodytas idėjas, jas paverčia įsitikinimais ir lošia politinį šou iš žmonių, kurie nė nežinodami nesąmoningai tampa heiteriais ir nesantaikos kurstytojais.
 
Filmas iš esmės pavykęs, nes jis tarsi sako, kad nesame visuomenėje išaugę nuo įsitikinimų apie kitą ir kitokį maro, t. y. prietarų ir įsitikinimų, kurie tampa tokie realūs, kad beveik kaip šventos Indijos karvės, kurias stojasi piestu ginti, nors dažnai tai atrodo graudžiai juokinga. Pagyros jaunajam aktoriui Everett Blunck, kuris sukūrė Beno vaidmenį. Man patinka filmai, kurie kaip „Maras“ geba daugiaprasmiškai kalbėti apie sergančios visuomenės aktualijas. Toks būtent šis filmas ir yra. Apie mus visus, besiturškiančius socialiniuose baseinėliuose.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvietimas" / "The Invite"

 

Sveiki, mielieji ir brangieji, nepažįstamieji!

Aktorės Olivia Wilde režisuotas filmas „Kvietimas“ (angl. The Invite) (2026) tapo tam tikra prasme sensacija, kadangi beregint sulaukė puikių žiūrovų ir kino kritikų atsiliepimų. Režisierė atliko ir vieną pagrindinių ketveriukės rolių – meno mylėtojos Andželos vaidmenį. Tokius „pokalbių filmus“ kurti, mano nuožiūra, nėra itin sudėtinga, tik reikia turėti gerą scenarijų, temą ir, žinoma, gyvus dialogus. Ar „Kvietimas“ iš tiesų nepervertintas filmas?

Istorija – pasiplepėjimų ir situacijų draminė komedija. Kaip daugelis pastebėjo, primena R. Polanskio 2011 metų dramą „Kivirčas“, nes situaciją sudaro kvartetas. Pakviesti įspūdingas karjeras padarę aktoriai: Olivia Wilde, Seth Rogen, Penelope Cruz ir Edward Norton. Tai opozicinių porų susitikimas, porų, kurios yra kaimynai ir susitinka vakarienei. Seksologė ateina su savo partneriu, su kuriuo mezga atvirus santykius ir nuolat keldami triukšmą kaimynams už sienos dulkinasi, o kita pora – seksualiai išsisėmusi ir buitiškai pavargusi, kuri turi pretenzijų dėl triukšmo. Ilgas pokalbių vakaras tampa ne tik ribų peržengimo vakaru, bet ir psichoterapiniu porų pokalbiu apie tai, kas ilgą laiką buvo nutylima. Scenografiją primintų ir italų režisieriaus, mane asmeniškai nelabai sužavėjusį, Paolo Genovese filmą „Tobuli melagiai“ (2016).

Galiausiai filmas, bent jau man, fokusuojasi ne tiek į porų terapiją, kiek apskritai į santykių kūrimą šiuolaikinėje visuomenėje. Norėčiau iš visos ketveriukės išskirti pačios Olivios Wilde sukurtą veikėją, kuri čia ir buvo pati įdomiausia, jautriausia, įtikinamiausia. Visuomenėje, kurioje net santykiai yra orientuoti ekonominiais dėsniais, t. y. į sėkmingą parodomąją šeimą, motyvaciją būti kartu, rezultatus ir t. t., veikėjai patiria nuovargį, kurį sunku atskirti nuo profesinio darbo, todėl veikėjai tampa jautrūs, klystantys ir dėl to negalintys sau atleisti ir atsipalaiduoti, gyventi lėtai, be didesnių lūkesčių sau ir kitiems.

Iš tikrųjų labai nusivyliau, kai pradėjau žiūrėti šį filmą, nes po 5 minučių tapo aišku, kad jau kažkur mačiau šį filmą. Ir nesuklydau! Prieš kelerius metus teko matyti Katalonijos režisieriaus ir scenaristo Cesc Gay ispanišką versiją „Sentimental“ (2020), kuris lietuviškai buvo verčiamas pavadinimu „Kaimynai“. Tuokart filmas pasirodė gal labiau spalvingas, labiau susifokusavęs į komedijos žanrą ir teatrališkumą. O. Wilde angliškoji šio filmo versija, kuri pagal scenarijų iš esmės nieko nesiskiria, labiau susitelkusi į draminį aspektą, nors taip pat netrūko humoro ir absurdiškumo. Dabar negalėčiau išskirti, kuo šie filmai vienas už kitą pranašesni – matyt, kad skonio reikalas. Abu pasirodė toli gražu ne šedevrai, bet smagūs, pramoginiai, komiški. Manau, scenarijus labai tinka teatro scenai, tad kaip čia nutiko, kad lietuviai dar nesukūrė savo versijos? Ar tai vienas iš tų geriausių metų filmų, kuriuos verta žūtbūt pamatyti kaip kad reklamuoja? Oi, toli gražu ne.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Maištinga Siela

Filmas: "Leviticus" / "Leviticus"

 

Sveiki,

Kalbėti kine apie LGBTQ+ temas dabar gali, atrodo, bet kas: tiek komercinis, tiek nepriklausomas kinas, tačiau bandyti kalbėti apie dėl seksualinės orientacijos kylančias įtampas tarp individų ir visuomenės kitoniškai, manau, gali ne kiekvienas, o ir bandantiems ne visada sėkmingai pavyksta. Naujas mėginimas kiek nauja forma byloti apie queer ir visuomenės susipriešinimą, sakyčiau, yra pavaizduotas filme „Leviticus“ (angl. Leviticus) (2026), kurį režisavo jaunas Australijos režisierius Adrian Chiarella.

Istorija pasakoja apie atokioje Australijos provincijos bendruomenėje, kuri pasižymi radikaliu religingumu, gyvenančius du jaunuolius (Rajaną ir Naimą). Bendruomenei sužinojus apie jųdviejų homoseksualų potraukį, atliekamas egzorcizmas. Kas iš pradžių atrodo kaip parodomasis bendruomenei „gydymo ir valymo“ ritualas, galiausiai iš tikrųjų tampa jaunuolių psichiką griaunančia programa. Filmas tyrinėja gėdos, represijų ir religinio fanatizmo pasekmes queer jaunimui, metaforiškai persvarstydamas egzorcizmo bei atvertimo terapijos smurtą. Įspęsti į kampą izoliuotoje Australijos religinėje bendruomenėje, du slepiantys savo jausmus paaugliai tampa prievartinio ritualo aukomis. Užuot „išgydęs“ vaikinus, šis religinis seansas paleidžia šiurpią jėgą: antgamtinį padarą, kuris paverčia jų tarpusavio troškimą demonišku košmaru ir priima mylimojo pavidalą.

Psichologinis siaubo filmas iš esmės yra viena ištisa metafora, bandanti parodyti, kas vyksta Rajano ir Naimo vidinėse psichikos struktūrose. Režisieriui svarbu ne tiek priešinti vaikinų meilę su religine bendruomene, bet siaubo efektais perteikti vidinį irimą, atmetimą, susipriešinimą, savęs ir kito nekentimą. Naimas pradeda regėti dvi Rajano versijas: tikrojo ir monstro, kuris nori jį nužudyti. Akivaizdu, kad vaikinui tenka vienu metu ir mylėti, ir bėgti nuo to paties žmogaus/būtybės, skirtingai visuomenės suprojektuotų versijų. Kuriai versijai lemta nugalėti?

Kad ir kaip bepažiūrėsi, scenarijus originalus ir įdomus panagrinėti, tačiau patį filmą žiūrėti man nepatiko. Tas neaiškumas, neapibrėžtumas ir psichodelinis vidinių susipriešinimų vaizdavimas tampa pernelyg metaforiškas. Aišku, nepriklausomam kinui tai tik pliusas, tačiau tai ne mano skonio režisūrinis variantas. Panašų atmetimo variantą patyriau šiemet žiūrėdamas taip pat itin metaforizuotą Kane Parsons sukurtą filmą „Backrooms“ (2026), kai tikrovės pasakojimo elementai perkeliami į vidines veikėjų struktūras ir išskirtinai vaizduojami simboliniai ir psichodeliniai vidiniai procesai, kurie veikia kaip koks sunkiai paaiškinamas „Tvinpyksas“. Visgi šis naujasis queer filmas, nors ir originalus kaip kūrinys, tačiau ar nebus pernelyg nutolęs nuo universalesnės kino kalbos? Beje, filme pasirodo seniai bematyta ir kiek pasikeitusi australų aktorė Mia Wasikowska, kuri jau atlieka beveik suaugusio sūnaus motinos vaidmenį. Pagalvojau: kaip greitai bėga laikas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.4

Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai ir monstrai" / "Minions & Monsters"

 

Sveiki!

Tikriausiai nereikia pristatyti pakalikų iš filmo „Bjaurusis Aš“, pasirodžiusios pirmosios dalies frančizės 2010 metais. Per 16 gyvavimo metų šie daugelio atpažįstami geltonieji pampačkiukai tapo šio laikmečio ne tik atpažįstamu kultūriniu fenomenu, bet ir dideliu prekybiniu ženklu. Jie sulaukė 2015 metais atskiro animacinio projekto „Pakalikai“, o naujausias filmas „Pakalikai ir monstrai“ (angl. Minions & Monsters) (2026) jau yra trečioji šios atskiros frančizės dalis. Tiesa, man labai juokinga ir įtraukianti buvo 2022 pasirodžiusi antroji dalis.

Naujausioji dalis „Pakalikai ir monstrai“, nors ir sulaukė geriausių kol kas kritikų atsiliepimų, man ji pasirodė pernelyg paprasta ir vietomis primityvoka. Šioje dalyje bandoma paaiškinti Pakalikų evoliuciją ir atvykimą į Aukso amžiaus Holivudą. Pakalikai kuria filmą, kuriame pagrindinius vaidmenis nevaidindami, o elgdamiesi pagal savo prigimtį, ir sukuria tuometinius kino šedevrus. Suklestėjus siaubo žanrui ir atsiradus garsiniam kinui, Pakalikai iš burtų knygų išsikviečia „aktorius“ monstrus, kad galėtų nufilmuoti siaubą, tad viskas išeina gana kurioziškai...

Filmas dėsningai sukurtas pagal neaukštus ir labai paprastai atpažįstamus studijos „Illumination“ standartus. Pasigedau įdomesnių idėjų, intelektualesnio humoro arba jau bent tokio geresnio absurdo, kad galėčiau gerai pasijuokti kaip antroje dalyje. Visgi stipriausias šios dalies aspektas yra sprendimas veikėjus susieti su atpažįstamo Holivudo Aukso amžiaus epocha (vaikai to galbūt dar neįvertins), nes filmas tampa tarsi ir šio laikmečio parodija ir kelione per kino evoliucijos prisiminimus. Filme bandoma tam tikrus pakalikus jau individualizuoti (Džeimsas ir Henris), kurie įgauna visų pakalikų būryje savitą koloritą, tačiau viską suplokština gėrio ir blogio kovos įsisenėjęs šablonas, kuris negali nieko daugiau naujo pasiūlyti, nei dar vieną seriją, kurios probleminė trintis niekuo nesiskiria nuo kitų dalių, tad ir filmas pasirodė pernelyg vidutinis ir vietomis primityvokas.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.4

Maištinga Siela

Filmas: "Kairiarankė" / "Left-Handed Girl"

 

Sveiki!

Kai mokiausi jau mokykloje, visi pedagogai buvo nustoję kudakuoti, kad viską reikia daryti tik dešine ranka. Turėjau kelis klasiokus, kurie rašė, valgė ir viską darė kaire ranka, tad ėmiau daryti tą patį, bandydamas suprasti, ką reiškia būti kairiarankiu. Man jie atrodė tokie keisti žmonės, tačiau tik tada, kai galvodavau apie jų kairiarankiškumą, kitais atvejais jie beveik niekuo neišsiskirdavo. Sovietiniais laikais kairiarankis bandydavo „atversti“ ir kai kuriuos taip spausdavo, kad, pavyzdžiui, pamenu, mano chemijos mokytoja būdama kairiaranke išmoko rašyti dešine ir visą gyvenimą rašė „teisingąja“ ranka. Matyt, šis „neteisingos“ rankos mitas paplitęs buvo ne tik sovietmečiu, bet ir Azijoje, nes būtent Taivano režisierė Tsou Shih-Ching sukūrė filmą, galima sakyti, apie savo atvejį, kai vaikystėje jai senelis pasakė, jog jos kairė ranka – velnio ranka. Režisierės filmą „Kairiarankė“ (angl. Left-Handed Girl) (2025) buvo rodomas 2026 metų „Kino pavasario“ festivalyje, o internautai ten apsilankę nemeluoja – daugeliui šis filmas tikrai patiko ir palietė širdis.

Istorija mus nukelia į Taivano sostinę Taipėjų. Kaip jau įprasta europiečių akiai – miestas triukšmingas, pergrūstas, pilnas šurmulio, mopedų ir mažų krautuvėlių, užkandinių. Čia ir sutinkame motiną su dviem dukromis, besistengiančią sudurti galą su galu. Jai talkina vyriausioji dukra, kuri taip pat vakarais dirba mažoje krautuvėlėje. Merginos sunkiai grumiasi kasdienybės rutinoje, nuolat viena akimi prižiūri pradinukę, kuriai senelis pasakė, kad jos kairė ranka yra velnio ranka, nes prie stalo ir visur reikia viską daryti dešine (tokia tradicija). Įtikėjusi, kad ne ji, o velnias valdo jos kairę ranką, ji pradeda vagiliauti, netyčia paleidžia suriką, apvagia močiutę... Vyresnioji dukra bando susigaudyti vertybių pasaulyje tarp netikrų draugų ir atsitiktinio sekso, o motinai rūpi, kad jų niekas neišmestų iš nuomojamojo būsto. Visgi jų senelė – pasiturinti moteris, turinti nelegalų verslą, tačiau abejingai žiūrinti į savo dukters vargus...

Filmas ne vien socialinės moterų problemos Taipėjuje, filmas išties hipnotizuojančiai ir įtaigiai panardina į tirštą draminį pasakojimą, nuolat stebina savo socialiniu nesaugumu, kurį išgyvena ir patiria moterys ir merginos, mergaitė. Kita vertus, filmas nėra šaltai prėskas, jis teikia ir šiokią tokią šilumą, nors skirtingos kartos veikėjos nesusikalba ir dažnai nemato viena kitų problemų, turi iliuzijų ir kelia tam tikrus lūkesčius viena kitai, gilumoje jos viena kitai rūpi ir stengiasi išsilaikyti nestabiliame pasaulyje. Maždaug nuo filmo vidurio asmeniškai pajutau, kad jaučiu didelę empatiją veikėjoms, visoms trims. Filmas tiek siužetiškai, tiek kinematografiškai, tiek scenarijumi labai pavykęs. Labai patiko toks pseudo dokumentinis gatvinis Taipėjaus operatoriaus laviravimas tarp hiperrealizmo ir azijietiško kino dramatizmo. Manau, režisierei nepaprastai pavyko visas šios istorijos audinys, atmosfera, atjauta ir filmo idėjos. Viena iš svarbiausių, bent jau mano akimis, buvo įtikėjimas, kad egzistuoja tik „teisingoji dešinė“, t. y. teisingo gyvenimo krypties metafora, kuri iš esmės neegzistuoja ir tėra socialinio gyvenimo lūkestis. Iš tikrųjų gyvenime būna ir paklydimų, ir pakilimų, būna ir dešinių, ir kairių, tačiau, kol yra šeima, užnugaris, kol tu rūpiniesi kitu ir tu esi kitam svarbus, nesvarbūs teisingumo kraštutinumai.

Beje, įspūdingas pabaigos siužetinis vingis, kurio nenoriu atskleisti, mane visiškai išsviedė į kosmosą. Nebūčiau nė pagalvojęs, nes filmas užhipnotizavo. Koks geras siužetas ir apgaulingas pasakojimas, kuris filmą pakylėjo į dar nuostabesnį lygį. Kaip galėjau per „Kino pavasarį“ nenueiti į tokį puikų filmą? Džiaugiuosi net po festivalio pamatęs ir rekomenduoju gurmanams. Tiesa, jeigu jums patiko Sean Baker filmas „Floridos projektas“ (2017) ir kiti jo filmai, manau, čionai nemažai atrasite sąsajų, nes režisierė dirbo ir prie Baker projektų, o jis – prie šio filmo scenarijaus, todėl režisierei socialinis sunkus, bet viltingas gyvenimas, yra svarbūs kine aspektai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela  

Filmas: "Odisėja" / "The Odyssey"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Buvo tik laiko klausimas, kada Antikos mitais vėl susidomės Holivudas. Atslūgus visokiems slaptuosius agentus vaizduojamiems populiariesiems filmams, matyt, režisierius Christopher Nolan gali būti pirmuoju šaukliu, grąžinančiu populiariuosius graikų mitus į platųjį kino ekraną. Jo medžiaga, tikriausiai, kad neatsitiktinė, o klasikų klasika – paties Homero epas „Odisėja“ (angl. The Odyssey) (2026), kuriam sukurti bene garsiausiam šių dienų režisieriui prireikė 3 valandų pasakojimo ir beveik trijų metų po jo sėkmingo darbo „Openheimeris“ (2023).
 
Šiaip nuo pat vaikystės prisimenu „Odisėjos“ 1997 metų ekranizaciją su aktoriumi Armand Assante, kurį retkarčiais parodydavo per televiziją. Iki šiol mano atmintyje būtent ši versija buvo labiausiai įsigalėjusi, tad netgi vakar kino teatre nenorom ėmiau lyginti šiuos filmus ir supratau, kad atnaujintas Nolano variantas nelabai kuo labai skiriasi nuo senesniosios versijos, nors tam tikrų techninių sprendimų yra ir ganėtinai esminių. Apie Odisėjo grįžimą iš po Trojos karo į savo Itakės salą, kurioje ištikimai laukia jo žmona Penelopė ir užaugęs sūnus Telemachas, prieš kelerius metus matėme Lietuvos didžiųjų ekranų filme „Sugrįžimas“ (2024), kurį pateikė Uberto Pasolini. Anoji versija man pasirodė intymesnė ir žemiškesnė, nei didingoji Nolano versija.
 
Poseidono sūnus kiklopas Polifemas, iš proto varančios sirenos, Scilė ir Charibdė, ragana Kirkė, pavertusi Odisėjo vyrus kiaulėmis bei Kalipsė, maitinanti Odisėją užmaršties lotosu... Visa tai rasite naujausioje ekranizacijoje. Apskritai režisierius pasirodė kaip niekad „saugus“, jis nesistengia interpretuoti kaip nors itin kitaip Homero epo, nei jis yra vaizduojamas ankstesnėse ekranizacijose. Tiesa, tam tikrų pasakojimo nuokrypių visgi yra. Pasakojime atsiranda nemažai fragmentinių epizodų iš Trojos karo momentų, kurie papildo priežasčių ir pasekmių grandinę tiems, kurie galbūt neprisimena „Iliados“. Bene daugiausia diskusijų viešojoje erdvėje sukėlė tam tikras aktorių sambūris šiems vaidmenims. Nebūtinai Sinono vaidmeniui pasirinktas translytis aktorius Elliot Page, bet labiausiai veikėja gražiausioji Helena, dėl kurios kilo Trojos karas, kai karalaitis Paris slapta ją išsivežė į Troją, pasirinktą juodosios rasės aktorė Lupita Nyong'o, kuri, žinoma, savaip turi žavesio ir grožio, tačiau patikėti jai Helenos vaidmenį? Kai kas labai gyrė aktorių atranką, jis tarsi polikorektiškas, perteikiantis šių dienų holivudines lygybės tendencijas, bet kurti istorinius ar mitologinius epus pažeidžiant tam tikrus loginius dalykus, manau, nėra itin teisinga.
 
Bene įdomiausia ir kiek kitokia buvo Atėnės figūra. Manau, visame epe ji labiausiai nuklydusi ir jos personažui suteiktas visiškai kitas svoris. Aktorė Zendaya aprengta kukliai, tarsi kokia Mergelė Marija ir nė iš tolo neprimena iš Dzeuso galvos iškart su blizgančiais šarvais gimusios stoiškos Atėnės. Galiausiai Atėnė interpretuojama net ne kaip Atėnė, o kaip veikiau Odisėjo sąžinės balsas dėl Trojoje išniekintos Atėnės šventyklos ir kare bei kelionėje žuvusių nepagerbtų karių. Nukirsdintos mergelės pavidalu Atėnė čionai kukli, vaiduokliška ir veikia kaip ne deivė, o Odisėjo žmogiškoji pusė.
 
Visa kita suprojektuota kokybiškai, išraiškingai, nors tokiais technologijų laikais norėjosi ir dar daugiau ekspresijos, pvz., vaizduojant sirenas, kurios taip ir liko savo saloje ant uolų kaip rūke paskendę ruoniai. Šiaip iš filmo asmeniškai tikėjausi šiek tiek daugiau ir įdomiau. Manau, užduotis nebuvo kaip nors novatoriškai pateikti šio epo interpretaciją, bet veikiau atnaujinti didingą reginį naujosios žiūrovų kartoms. Tik ar nebūsime jau nuo panašių reginių išlepę ir pretenzingi? Nors kino kritikai itin gyrė šį filmą, tačiau daugelis veikėjų buvo trafaretiški kaip kokie komikso herojai. Bet ar galėjo būti kitaip, jeigu pats Herojus veikėjus kūrė neindividualizuotus, o schematiškus? Nolanas prisilaiko šios Homero distancijos ir jeigu naujojoje „Odisėjoje“ kas nors tikrai sužibo, tai tikrai aktorė Anne Hathaway, kuri jausmingai, gyvai ir jaudinančiai perteikė ištikimosios Penelopės vaidmenį. Manau, šis jos vaidmuo gali atnešti „Oskaro“ nominaciją kaip antraplanei aktorei – absoliučiai nenustebčiau.
 
Nolanas moka ir geba kurti masinį reginį, perteikti didingus sceninius štrichus, tik iš šio filmo apie Odisėją nieko naujo, tik dar viena „Odisėja“, kuri taps tikriausiai, jeigu toliau gyvuos televizijos, kasmetiniu kokiu nors per šventes rodomu filmu kaip pramoga. Visgi tam tikros scenos patetiškos, jose daug teatrališkumo, pozavimo. Tiesa, filmo koloritas toks tamsus, tarsi būtų nufilmuotas ne kokioje saulėtoje Graikijoje ar Turkijoje, o kur nors ūkanotoje Škotijoje. Suprantu, kad istoriškai klimatas Trojos karo metais skyrėsi nuo dabartinės saulėtos Graikijos, tačiau atmosfera pasirodė ne itin Antikinė. Bet gal toks niūresnio tono sumanymas? Daug kas peikė Roberto Pattinsono pasirodymą blogiuko kailyje, bet man jis nekliuvo, kaip ir pats Odisėjas, kurio vaidmenį atliko Matt Damon, nes jie ir yra trafaretiniai, toks šio epo tiesioginis kelias į Homero neindividualizuotą epo sumanymą. Vis galvoju, koks būtų filmas „Odisėja“, jeigu Nolanas būtų spjovęs į užsakomąją viziją ir kūręs visiškai savitą šio epo interpretaciją? Filmas kiek prailgo, kai kurios scenos buvo pernelyg ceremoniškos ir nuobodžios mano skoniui, bet visuminėje filmo sąrangoje jos pateisinamos dėl pasirinkto žanro.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 8.5

Maištinga Siela

Filmas: "Suaugusiųjų žaidimai" / "Folichonneries" / "Follies"

 

Sveiki!
 
Kanadiečių režisierius ir aktorius Eric K. Boulianne pristatė savo provokuojantį ir galbūt kiek nepatogų filmą „Suaugusiųjų žaidimai“ (pranc. Folichonneries) (2025), kuris buvo Lietuvoje rodomas „Kino pavasaryje“. O aš mėgstu nepatogius filmus! Deja, anuomet festivalio metu nepavyko pamatyti filmo, tai dabar ketinu šiek tiek atsigriebti už prarastą galimybę. Filmą režisavęs E. K. Boulianne ne tik rašė scenarijų, bet ir pats atliko pagrindinį François vaidmenį.
 
Istorija pasakoja apie 16 metų santuokoje praleidusią porą, kuri augina dvi mažametes dukreles. Po vieno vakarinio pokalbio su atvira pora, jiedu nusprendžia tapti atvira pora, t. y. pagyvinti savo gyvenimą seksualiniais nuotykiais. Iš pradžių jiedu bando kelių porų seksą, tačiau nelabai pavyksta susijaudinti, galiausiai jiedu susikuria pažinčių programėlėje anketas ir ima susitikinėti atskirai su pavieniais sekso partneriais...
 
Iš tikrųjų filmas nėra sudėtingas, o tam tikri siužetiniai sprendimai buvo netgi nuspėjami ir atsikartojantys iš jau matytų panašias temas nagrinėjančių filmų. Akivaizdu, kad jau ne vienas režisierius ar režisierė tarsi fokusuoja mintį, kad atsisakius monogamijos dėl seksualinių malonumų su kitais, ištiks didžiulė santuokos krizė, nes ne visiems poligamija yra tinkama. Labai panašiai nutinka ir filme „Suaugusiųjų žaidimuose“: vienas iš santuokoje esančių pasukęs į poligamiją suabejoja savo seksualumu, šeimos vertybėmis ir užuot patyręs seksualinę įvairovę, patiria pavydą, nevisavertiškumą. Panašiai nutinka ir Francois, kuris iš pradžių entuziastingai sutikęs su naujomis santykių taisyklėmis galiausiai lieka it musę kandęs...
 
Filmas balansuoja tarp melancholijos ir absurdiškų situacijų, kuria buitiškas ir seksualines situacijas, pvz., buities reikmenų parduotuvėje vyras ir žmona perka grandines savo seksualinei BDSM praktikai. Galiausiai pastangos patirti vis kitokį seksualinę įvairovę veda prie komizmo. Manau, režisieriui buvo svarbu pabrėžti antipornonografinį aspektą, kad seksualiniai tyrinėjimai nėra pornografinės industrijos nublizgintas fasadas, o veikiau dažniau paprastas, gyvenimiškas ir kiek buitinis aktas, neretai paženklintas nusivylimais ir lūkesčių neišsipildymais. Filmas ganėtinai plepus, daug psichoterapinių subuitintų dialogų, kurie perteikia kasdienybės realistišką tikrovę. Nepasakyčiau, kad filmas koks nors labai išskirtinis, ar kad jį būtina pamatyti, tačiau tai dar vienas kiek gyvenimiškai komiškas filmas, keliantis nuobodulio problemą ir iš jo kylančius ne visada tinkamus sprendimus. Patiko finalinė scena, kaip Francois susirakinęs laukia, kol ištirps ledas su jame esančiu išsilaisvinimo rakteliu kad galėtų išsivaduoti. Iš tikrųjų net ne tiek iš fizinių gniaužtų, o iš šeiminės aklavietės, kurioje atsidūrė.
 
Mano įvertinimas: 6/10
IMDb: 6.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Tiesos diena" / "Disclosure Day"

 

Sveiki!
 
Pagaliau grįžta filmai apie ateivius, su kuriais užaugo ne viena karta! O dar tokią istoriją imasi režisuoti ne kas kitas, o pats Steven Spielberg, kuris savo įspūdingoje sukurtų kino kraityje turi taip pat ne vieną istoriją šia tema. Mums labiausiai vertinamas už nepranoktą „Šindlerio sąrašą“ bei nostalgišką ir jautrų „Dirbtinis intelektas“. Tai vienas iš tų Holivudo kūrėjų, kurie įsirašė į didžiąją kino istoriją. Naujausias režisieriaus darbas „Tiesos diena“ (angl. Disclosure Day) (2026) leidžia vėl dirstelėti į tą istorinį alternatyvinį momentą, kai žmonijai pranešama, kad ji niekada šioje Visatoje nebuvo vieniša...
 
Žinote, kodėl man patiko „Tiesos diena“? Nes režisierius išlaiko istorijos vadžias neskubindamas žiūrovo, palikdamas erdvės galimoms nesudėtingoms interpretacijoms. Šioje istorijoje iš pradžių skaidomos dvi, atrodo, tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusios istorijos: orų pranešėjos Margaret Fairchild (aktorė Emily Blunt), kuri staiga pradeda kalbėti įvairiomis pasaulio kalbomis, ir kita istorija – Daniel Kellner (aktorius Josh O'Connor) informacijos nutekinimo trileris su Noah Scanlon (aktorius Colin Firth). Galiausiai šiems veikėjams pavyksta susitikti ir vienaip ar kitaip pranešti žmonijai apie ateivių egzistavimą. Scenarijus fokusuojasi apie slaptuosius įrašus dar nuo penktojo dešimtmečio atskleidimo visuomenei. Filmas bando kelti klausimą, ar žmonija yra pasiruošusi priimti naują savo evoliucijos istoriją ir suvokimo lygį, perrašyti viską, kas buvo iki tol žinoma. Kaip vienas svarbiausių dalykų yra akcentuojamas religinis aspektas, t. y. vertybinė žmonijos pozicija gyvūnijos ir gamtos atžvilgiu. Pagal krikščioniškąją Bibliją Dievas patikėjo žmogų valdyti Žemę ir viską, kas esti joje gyva, vadinasi, būti Žemės viešpačiais, o naujos Visatoje gyvybės pripažinimas suardo šį hierarchinį tikėjimą ir apskritai griauna religijos suformuotą žmogaus vaidmenį Žemėje. Tačiau šioji tema negvildenama filosofiniu ar kokiu nors itin sudėtingu aspektu (nors galėtų, tad ir filmas galbūt būtų buvęs kur kas įdomesnis ir „gilesnis“).
 
Vienas gražiausių filmų momentų (bent jau man) buvo veikėjos Džeinės skambutis vienuolei, kuri aiškiai pasakė veikėjai, kad šioji yra suabejojusi žmonijos potencialu, o ne pačiu Dievu. Mes vis dar labai žiūrime apokaliptiškai į svetimos civilizacijos gyvavimo apraiškas, nors esame jau seniai, man regis, atsparūs. Mes labai greitai adaptuojamės kintančioje tikrovėje ir „Tiesos diena“ lyg ir bando sukurti optimistišką šios šokiruojančios žinios perspektyvą. Internetinėje platybėje filmas jau sulaukė vadinamųjų konspiracinių teorijų, kad galbūt šis filmas neatsitiktinis ir jis iš tikrųjų netolimoje ateityje mums ruošia netikėtą žinią, juolab kad pats D. Trumpas yra užsiminęs apie galimybę paviešinti slaptas bylas apie nežemiškos kilmės egzistavimą.
 
Grįžtant prie paties filmo „Tiesos diena“, man jis pasirodė sukaltas pagal Holivudo registrą. Nors siužetas intriguoja, bet vietomis atpažįstami tam tikri Spielbergo holivudiniai štampai, pvz., scena prie traukinio yra įprastinė trileriui būdinga įtampos bėgu-gelbėju-išgelbėju nuo blogiukų scena. Klišinė gerųjų ir blogųjų veikėjų rokiruotės schema akivaizdi ir nuspėjama. Iš tikrųjų šio filmo kritikai yra teisūs sakydami, kad pristigo kažko originalesnio ir įdomesnio šiame filme. Susikvietęs tikrą aktorių žvaigždyną filmas išliko stabiliai saugus kaip kokybiškas Holivudo produktas, o ne įdomus filosofinis ar eksperimentinis režisūros pavyzdys, pranokstantis laikmetį. Sakyčiau, „Tiesos diena“ išlaiko tiesiog gerą pramoginį holivudinį braižą, leidžia vėl pasvajoti apie galimą tikrovės pokytį, tačiau nenutolsta nuo klasikinių probleminių naratyvų su įprastais siužetiniais sprendimais. Filmas galėjo būti kur kas įdomesnis, tačiau išėjo toks, koks išėjo.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb:6.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Klausyk, Marlonai" / "Listen to Me Marlon"

 

Sveiki!

 

Iš tikrųjų norėjau pažiūrėti 1951 metų filmą „Geismų tramvajus“, kuriame vaidino legendinis aktorius Marlon Brando (1924-2004), tačiau pamačiau, kad yra galimybė pamatyti dokumentinį filmą apie patį aktorių, todėl nusprendžiau pirmiau atlikti „namų darbus“ ir labiau pasidomėti Brando asmenybe. Dokumentinį biografinį filmą „Klausyk, Marlonai“ (angl. Listen to Me Marlon) (2015) režisavo Stevan Riley.

 

Filmas labai išgirtas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų dėl savo pasakojimo metodo. Režisierius gavo prieigos prie paties M. Brando ilgus dešimtmečius darytų kasetėse išpažinčių. Matyt, aktorius ketino rašyti memuarus ar kurti filmą apie savo gyvenimą, o gal net tikėjosi, kad po 2004 metų mirties kažkas imsis kurti apie jį filmą, tad norėjo palikti „teisingą“ pasakojimą. Tai šimtai valandų apmąstymų ir prisiminimų, kuriuos Brando kapstėsi po savo gyvenimą, o režisierius pasirinko ne klasikinį pasakojimo variantą, bet būtent Brando išlikusį balsą, kurį sumontavo su išlikusiais namų kadrais, ištraukomis iš įvairių interviu ir jo paties vaidintų filmų. Čia ne tas variantas, kada bendrakeleiviai dalijasi savo prisiminimais, priešingai, režisierius stengėsi papasakoti paties Brando gyvenimą jo paties autentišku balsu. Manau, kad pavyko.

 

Filme mane stebino tam tikri M. Brando gyvenimo aspektai ir atskleistos charakterio savybės. Užaugęs motinos alkoholikės ir smurtaujančio tėvo šeimoje, jis galiausiai jaunas tėvo buvo atiduotas į karo mokyklą, apie kurią beveik nieko nepasakoja, tačiau neslepia, kad ten buvo itin nelengva. Įdomu ir tai, kad jis pasižadėjo savo sūnui Kristianui nebūti toks tėvas, koks buvo jam jo paties tėvas. Deja, Brando neišvengė daug šeimos tragedijų. Jo sūnus nušovė namuose žmogų, nes nevaldė emocijų, netrukus po šių įvykių nusižudė ir dukra... Šiaip gyvenimas paženklintas sudėtingų išbandymų, bet nepašykštėjo ir žvaigždžių spindesio. Itin nustebino Brando bendravimas su moterimis žurnalistėmis. Prie kamerų jis jas seksualiai tiesiog atakuodavo savo pastabomis ir net prisilietimais, kurie anuomet buvo suprantami kaip vyriško elgesio modeliai, o šiandien neišvengiamai tai būtų seksistinis priekabus elgesys. Bet manau, kad Brando visur ir visada vaidino ir viešoje erdvėje niekada nebuvo pats savimi. Visada pozuodavo. Ta jo meilė Taičiui ir tos salos žmonėms, kurie nežino, kas yra JAV kultūra, kinas ir žvaigždės, tas paprastumas jį tiesiog gydė nuo viešojo gyvenimo ir spaudimo būti „kažkuo“.

 

Kol kas mano mėgstamiausias jo vaidmuo tebėra pirmojoje „Krikštatėvio“ dalyje, kur jis genialiai perteikė italų mafijos vadeivą, švelnų ir kartu negailestingą šeimos valdytoją. Dar daug nemačiau filmų su juo, matyt, verta dar pasidairyti po retrospektyvą su M. Brando. Visgi man šis filmas savo medžiaga nepasirodė labai jau atskleidžiantis įvairiapusę Brando asmenybę. Nesu koks didelis specialistas biografinių dokumentinių filmų, bet, man regis, šioje sustyguotoje istorijoje yra tam tikros cenzūros. Pasirinktas skaudusis aspektas – tėvų paliktos traumos ir konfliktai su režisieriais, tačiau nė žodžio nėra apie tai, kad Marlonui Brando patiko vyrai, nepaisant to, kad turėjo tris santuokas ir galimai 11 vaikų (ir nesantuokinių). Beje, ar žinojote, kad po mylimo draugo Wally Cox mirties jis kažin kaip gavo jo pelenus, kuriuos saugojo ilgus dešimtmečius, po savo mirties nurodė sumaišyti jųdviejų pelenus ir išbarstyti Taityje ir Mirties slėnyje, Kalifornijoje? Sakoma, kad Brando nuolat kalbėdavosi vienui vienas su tais pelenais... Nepasakyti ar bent neužsiminti apie tai dokumentiniame filme yra, sakyčiau, akivaizdus šioks toks cenzūravimas ir asmenybės kulto „piešimas“. Kokį mes norime nulipdyti Brando? Pažeidžiamą, seksualų, konfliktišką, jautrų, bet ne tokį marginalų, kad jam būtų klijuojamos nepatogios etiketės. Šiaip geras filmas, bet iki galo nepatikėjau, kad jis sugebėjo kaip nors perteikti sudėtingos asmenybės visapusiškumą.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela