Filmas: "Klausyk, Marlonai" / "Listen to Me Marlon"

 

Sveiki!

 

Iš tikrųjų norėjau pažiūrėti 1951 metų filmą „Geismų tramvajus“, kuriame vaidino legendinis aktorius Marlon Brando (1924-2004), tačiau pamačiau, kad yra galimybė pamatyti dokumentinį filmą apie patį aktorių, todėl nusprendžiau pirmiau atlikti „namų darbus“ ir labiau pasidomėti Brando asmenybe. Dokumentinį biografinį filmą „Klausyk, Marlonai“ (angl. Listen to Me Marlon) (2015) režisavo Stevan Riley.

 

Filmas labai išgirtas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų dėl savo pasakojimo metodo. Režisierius gavo prieigos prie paties M. Brando ilgus dešimtmečius darytų kasetėse išpažinčių. Matyt, aktorius ketino rašyti memuarus ar kurti filmą apie savo gyvenimą, o gal net tikėjosi, kad po 2004 metų mirties kažkas imsis kurti apie jį filmą, tad norėjo palikti „teisingą“ pasakojimą. Tai šimtai valandų apmąstymų ir prisiminimų, kuriuos Brando kapstėsi po savo gyvenimą, o režisierius pasirinko ne klasikinį pasakojimo variantą, bet būtent Brando išlikusį balsą, kurį sumontavo su išlikusiais namų kadrais, ištraukomis iš įvairių interviu ir jo paties vaidintų filmų. Čia ne tas variantas, kada bendrakeleiviai dalijasi savo prisiminimais, priešingai, režisierius stengėsi papasakoti paties Brando gyvenimą jo paties autentišku balsu. Manau, kad pavyko.

 

Filme mane stebino tam tikri M. Brando gyvenimo aspektai ir atskleistos charakterio savybės. Užaugęs motinos alkoholikės ir smurtaujančio tėvo šeimoje, jis galiausiai jaunas tėvo buvo atiduotas į karo mokyklą, apie kurią beveik nieko nepasakoja, tačiau neslepia, kad ten buvo itin nelengva. Įdomu ir tai, kad jis pasižadėjo savo sūnui Kristianui nebūti toks tėvas, koks buvo jam jo paties tėvas. Deja, Brando neišvengė daug šeimos tragedijų. Jo sūnus nušovė namuose žmogų, nes nevaldė emocijų, netrukus po šių įvykių nusižudė ir dukra... Šiaip gyvenimas paženklintas sudėtingų išbandymų, bet nepašykštėjo ir žvaigždžių spindesio. Itin nustebino Brando bendravimas su moterimis žurnalistėmis. Prie kamerų jis jas seksualiai tiesiog atakuodavo savo pastabomis ir net prisilietimais, kurie anuomet buvo suprantami kaip vyriško elgesio modeliai, o šiandien neišvengiamai tai būtų seksistinis priekabus elgesys. Bet manau, kad Brando visur ir visada vaidino ir viešoje erdvėje niekada nebuvo pats savimi. Visada pozuodavo. Ta jo meilė Taičiui ir tos salos žmonėms, kurie nežino, kas yra JAV kultūra, kinas ir žvaigždės, tas paprastumas jį tiesiog gydė nuo viešojo gyvenimo ir spaudimo būti „kažkuo“.

 

Kol kas mano mėgstamiausias jo vaidmuo tebėra pirmojoje „Krikštatėvio“ dalyje, kur jis genialiai perteikė italų mafijos vadeivą, švelnų ir kartu negailestingą šeimos valdytoją. Dar daug nemačiau filmų su juo, matyt, verta dar pasidairyti po retrospektyvą su M. Brando. Visgi man šis filmas savo medžiaga nepasirodė labai jau atskleidžiantis įvairiapusę Brando asmenybę. Nesu koks didelis specialistas biografinių dokumentinių filmų, bet, man regis, šioje sustyguotoje istorijoje yra tam tikros cenzūros. Pasirinktas skaudusis aspektas – tėvų paliktos traumos ir konfliktai su režisieriais, tačiau nė žodžio nėra apie tai, kad Marlonui Brando patiko vyrai, nepaisant to, kad turėjo tris santuokas ir galimai 11 vaikų (ir nesantuokinių). Beje, ar žinojote, kad po mylimo draugo Wally Cox mirties jis kažin kaip gavo jo pelenus, kuriuos saugojo ilgus dešimtmečius, po savo mirties nurodė sumaišyti jųdviejų pelenus ir išbarstyti Taityje ir Mirties slėnyje, Kalifornijoje? Sakoma, kad Brando nuolat kalbėdavosi vienui vienas su tais pelenais... Nepasakyti ar bent neužsiminti apie tai dokumentiniame filme yra, sakyčiau, akivaizdus šioks toks cenzūravimas ir asmenybės kulto „piešimas“. Kokį mes norime nulipdyti Brando? Pažeidžiamą, seksualų, konfliktišką, jautrų, bet ne tokį marginalų, kad jam būtų klijuojamos nepatogios etiketės. Šiaip geras filmas, bet iki galo nepatikėjau, kad jis sugebėjo kaip nors perteikti sudėtingos asmenybės visapusiškumą.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ar Dievas yra" / "Is God Is"

 

Sveiki!

 

Kai pradėjau žiūrėti režisierės Aleshea Harris filmą „Ar Dievas yra“ (angl. Is God Is) (2026), mane užplūdo toks deja vu. Filmo stilistika tokia sapniška, neapibrėžta, bet jau kažin kur matyta. Ir staiga prisiminiau prieš metus matytą filmą „Nusidėjėliai“, kuris turėjo labai panašią kino tekstūrą, kaip ir šis filmas. Tai tas atvejis, kada juodaodžiai kino kūrėjai kuria filmus su juodaodžiais aktoriais apie juodaodžių pasaulio dalykus. Ir viskas, aišku, su tuo yra labai gerai, turint galvoje, kaip pastaruosius 5 metus JAV nualino visokie rasistiniai ir ksenofobiniai skandalai ir visa tai tapo labai jautru šalyje, tad toks filmų užderėjimas, man regis, nėra atsitiktinis.

 

Grįžtant prie filmo „Ar Dievas yra“, reiktų pasakyti, kad jis nėra sudėtingas, tačiau puikiai pastatytas. Kokybiška produkcija, puikus kameros darbas, įtraukianti istorija apie seserų dvynių keršto istoriją. Suaugusios dvynės, iš pažiūros skirtingos tiek fiziškai, tiek pagal savo charakterį, aplanko savo motiną, kuri paprašo savo mergaičių atkeršyti tėvui, kuris ją ir mergaites padegė prieš daugel metų. Seserys nenoromis, bet pamažu įsitraukia į ilgą keršto kelionę, ieškodamos savo tėvo draugų, buvusių mylimųjų ir paliktų vaikų... Nesuklysiu sakydamas, kad filmas šiek tiek primina Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“. Žudymo kelionės punktai ir vis artėjimas prie akistatos su monstru tėvu diktuoja visą šio pasakojimo dinamiką ir ritmą.

 

Filmas prisilaiko smurtinės estetikos. Scenos išties konstruojamos tarantiniškai: viską paaiškinantys pokalbiai, grumtynės, bėgimas ir slėpynės... Visa tai rasite taip, kaip ir pas Tarantiną, tačiau režisierė turi kažin ko savito, savitą braižą. Juk tai gana banali ir paprasta istorija, aiški beveik nuo pat pradžių, tačiau režisierė visa tai mistifikuoja, pvz., leidžia seserims bendrauti kone mintimis, panaudoja „Prisukamo apelsino“ cinizmo aspektus, neapibrėžtumą ir netgi tam tikrus absurdo aspektus, kurie šiai istorijai priduoda sodrumo. Ar filmas labai jau novatoriškas? Tikrai ne. Bet jis kaip pramoginė keršto istorija sukonstruota išraiškingai, pagaviai, sodriai ir įtraukiai. Stebina savo atsargumu, o standartai ir klišės sukuria savitą stilių, kaip kad ir filme „Nusidėjėliai“, orientuojasi į JAV pietų juodaodžių kultūros aspektus. Tai nėra filmas didelis hitas, kurį žūtbūt reiktų pamatyti, tačiau vakarui kaip pramoginis, neįpareigojantis ciniškas kūrinys, turintis savyje žavingos karikatūros ir komikso logikos, manau, neblogai susižiūrės. Ir taip... Abi pagrindinės aktorės gyvenime nėra jokios ugnies nudegintos, tai tik filmui skirtas grimas (jeigu kiltų klausimų).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tarnybinės patalpos" / "Backrooms"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Jau nuo pat Froido laikų tikriausiai daugelis žmonių keistai žiūri į psichiatro ir psichologo teikiamas paslaugas, nes niekas nenori, kad ne tik po subjekto gyvenimo praeitį kapstytųsi ir padėtų vertinti ir įsivertinti, bet ir žinotų apie jo gyvenimo intymiausius dalykus. Naujas režisieriaus Kane Parsons siaubo psichologinis filmas „Tarnybinės patalpos“ (angl. Backrooms) (2026) jau giriamas kino kritikų. Apskritai A24 studijos siaubo ir mistinių filmų kokybė yra geresnė, nes jie ieško ne tik patikimų režisierių, kurie perteiktų scenarijus, bet ir apskritai novatoriškus siužetus ir idėjas. Šiaip dirbtinis intelektas pasiūlė „Backrooms“ pavadinimo net neversti į lietuvių kalbą, pasak jo, „Backrooms“ žodis yra tapęs interneto folkloro fenomenu, turinčiu savo specifinę mitologiją, estetiką ir gerbėjų bendruomenę.
 
Filme pasirodo šių dienų tikriausiai viena įdomiausių aktorių – norvegė Renate Reinsve, kurios beveik kiekvienas pasirodymas (bent jau man) garantuoja ne tik gerą vaidybą, bet ir gerą siužetą. Visgi „Tarnybinės patalpos“ man kėlė keblumų... Istorija futuristinė. Ji pasakoja apie baldų pardavėją Klarką (aktorius Chiwetel Ejiofor), kuris toje pačioje parduotuvėje dar ir miega. Netekęs žmonos (neaišku, ar mirusi, ar santykiai iširę), jis lankosi pas psichologę Merę (aktorė Renate Reinsve) ir bando susitelkti, kad gyvenimas vėlei įgautų prasmę. Galiausiai pacientas ir psichologė sužaidžia vaidmenų žaidimą, kuris duoda paspirtį vykti vidiniams Klarko procesams. Pats to nežinodamas, jis paveikia ir pačią psichologę, kuri taip pat turi neišspręstų problemų iš vaikystės... Galiausiai jiedu susitinka keistoje dimensijoje, erdvėje, kurią galima apibrėžti kaip pasąmonę, t. y. tarnybinės patalpos, į kurias paprastai žmones nugrūda savo skaudulius, sunkius išgyvenimus, monstrus...
 
Filmo idėja išties gera, to neatimsi! Pasibaigus juostai, žiūrovas vis dar yra paliekamas apmąstymui, ką iš tikrųjų čia regėjo ir matė, kaip suprasti šių dviejų žmonių dvasinius susitikimus vidiniuose pasauliuose ir visa tai atrodo futuristiškai žavu, nes režisierius išnaudoja siurrealistinius vaizdinius, simbolius, filmas pilnas metaforų, groteskiškų siaubo elementų ir apskritai primintų F. Kafkos pasaulio elementus. Iš kitos pusės filmas vietomis žiūrisi nuobodokai, nes trūksta idėjinės dinamikos, scenos ištęstos, atrodo, kad veikėjai klaidžioja po angaro aukštus nė neįstengdami ištrūkti ar kaip nors išspręsti problemas. Gal ir ne tas sumanymas? Bet pernelyg užsitęsė tas ilgas slankiojimas ilgais geltonais koridoriais ir kambariais. Kad žiūrovas iš dalies paliekamas be paaiškinimo – viskas su tuo kine yra gerai, bet labai kažko šioje istorijoje pasigedau. Gal netikėtumo? Daug kas pasirodė sumodeliuota teatrališkai, lyg vėl žiūrėčiau serialą „The OA“ (2016-2019), kuris vienu metu byloja apie sudėtingus psichologinius procesus ir netikėtą novatorišką tų procesų raišką, tačiau filmui perkopus į antrąją pusę, imi suprasti, kad nelabai kas šioje istorijoje jaudina, išskyrus paties filmo idėją. Beje, režisierius yra sukūręs tokiu pat pavadinimu seniau išplėtotą serialą, o šis kino projektas yra tik bandymas susiaurinti į dviejų valandų kino kalbą. Tai vienas iš tų filmų, kurio neparekomenduosi lengvai, nes kiekvienas susidarys vis kitokį santykį.
 
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 
Maištinga Siela

Filmas: "Ir velnias dėvi Prada 2" / "The Devil Wears Prada 2"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Atsirado nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns (2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
 
Man sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
 
Manau, antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius. Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti pirmosios dalies.
 
Kas nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau, kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „... mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti, kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin jautriai reaguoti.
 
Visi kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį, bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Apsėdimas" / "Obsession"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Pastaruoju metu neturėjau jokių gerų siaubo filmų, kuriuos galėčiau pagirti ir apie kuriuos pakalbėti ilgiau, nei tą pačią dieną, kai pamačiau, o kitą jau primiršau. Visi, kurie per pastarąjį pusmetį papuolė, švelniai tariant, nuvylė. Atrodo, prieš penkmetį kilstelėjęs amerikietiškas siaubo žanras su „paturbintais“ siužetais žadėjo, jog atėjo pagaliau ir šiam žanrui aukso era, tačiau ėmė ir visa tai atslūgo. Visgi vienas kitas įdomesnis, įtaigesnis ar išraiškingesnis filmas pasitaiko ir vienas iš jų, žinoma, yra jauno režisierius ir aktorius Curry Barker darbas, kuris sukūrė, anot kai kurių žiūrovų, sensaciją su savo ilgametražiu antruoju siaubo trileriu „Apsėdimas“ (angl. Obsession) (2025). Pastarasis IMDb duomenų bazėje su įspūdingais 200 tūkstančių žiūrovų vertinimais vis dar išlaiko apvalų aštuntuką. Retai bepamatysi tokius vertinimus. Ar jie iš tikrųjų ne iš piršto laužti?
 
Filmas labai tamsus ir pusę kadrų, regis nufilmuoti vėlyvą vakarą, tad nusiteikite pasišviesinti kaip nors ekranus, jeigu filmą pavyktų išsinuomoti ir pažiūrėti namų sąlygomis. Istorija pasakoja apie kuklų pardavėją Bearą (aktorius Michael Johnston), kuris ilgą laiką įsimylėjęs bendradarbę Niki (aktorė Inde Navarrette), tačiau šioji tik palaiko šiltus kolegialius santykius ir nieko panašaus nejaučia. Siužetas pasisuka fantastine linkme, kai užsukęs į vietinę magijos reikmenų krautuvėlę nupirkti apyrankės Niki, jis taip pat įsigyja norų laužymo lazdelę. Trokšdamas Niki pritarimo ir meilės, jis šį burtą pats spontaniškai panaudoja ir tas noras, žinoma, šiurpiai pradeda pildytis. Niki iš tikrųjų po vakarėlio į jį įsižiūrėjo, bet kaip ten būna su tais norais  dar nuo „Aladino“ laikų? Su jais reikia itin atskirai, nes Niki ne tik, kad jį įsimyli, bet maniakiškai ir skausmingai pradeda jį persekioti, kol galiausiai tiek Bearui, tiek artimojo rato draugams Niki elgesys tampa kraupiai nemalonus...
 
Filmas man patiko, jaučiausi įtrauktas. Panašiai kaip su siaubo filmo „Šypsena“ dalimis, nes filmas turi neblogai išplėtotą scenarijų, tamsų ir, nors šiek tiek gal ir nuspėjamas, tačiau smulkmenos – tai jau tikrai ne. Filmas nufilmuotas apgalvotai ir produkcija pasirodė ne šiaip vidutinė ir padraika, t. y. kuo efektyviau ir greičiau ištaškyti kokios nors studijos suteiktą finansavimą, bet iš tikrųjų pasirodė, kad kino kūrėjams rūpėjo, ką jie kuria ir kaip tą mistiką ir siaubą perteikti.
 
Gal tik pasigedau dar labiau nenuspėjamo siužeto, netikėtų siužetinių sprendimų, drąsos eksperimentuoti su kino kalba ir pasakojimo struktūra, tačiau, nepaisant įprasto tvarkingumo, filmas pirminę funkciją įtraukti ir bauginti žiūrovą atlieka tikrai gerai. Pasibaigus filmui norėtųsi išsigryninti kokią nors gilesnę potekstę, kaip kad pavyko „Substancijai“ perteikti, tačiau „Apsėdimas“ turinio prasme nepasiekia nieko daugiau, nei pamokymą, kad atsargiai su norais, nes jie gali išsipildyti su kaupu arba kad tai, ko iš pirmo žvilgsnio labai trokšti, ne visada tau yra tinkamiausia. Visgi filmas nepamokslauja, o sukuria tvarkingą ir kokybišką pramoginį nuotykį ir jaudulį, kuris pranoksta daugelį vidutiniškų ir itin standartizuotų siaubo kino projektų. Man „Apsėdimas“ patiko.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb:8.0

 
Maištinga Siela

Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Filmas: "Pont Neuf meilužiai" / "Les Amants du Pont-Neuf"

 

Sveiki, mielieji!
 
Yra filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų? Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome, kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
 
Filmas pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
 
Filmą, kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J. Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos, pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po naktiniais Paryžiaus tiltais.
 
Nepaisant to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“ visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta pamatyti tikriesiems kino gurmanams.

P. S. Užsimaniau pasivaikščioti ant tikrojo Pont-Neuf tilto.
 
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą" / "Jane Austen a gâché ma vie"

 

Sveiki,
 
Norėčiau kartoti tą frazę, kurią mėgau prieš kokius dešimt ir daugiau metų: prancūzai tikrai moka kurti išskirtines romantines dramas, turi savo stilių, kino kalbą. Deja, pastaruoju metu esu linkęs nusivilti arba gana kritiškai pasižiūrėti ir į europietišką kiną. Režisierė Laura Piani jau daug dirbusi prie įvairių kino ir serialo projektų pasiūlė romantinę dramą „Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą“ (pranc. Jane Austen a gâché ma vie) (2024). Pats pavadinimas nieko kaip ir gero nežada, juk apeliuoja į gyvenimo tragediją, tačiau galbūt prancūzai iš dalies supranta ir tokį humorą, kad tragedija atveria naują perspektyvą ir tos naujos potencialios laimės suvokimą. Atrodo, kad apie tai galėtų būti filmas. Bet kaip yra iš tikrųjų?
 
Visgi filmas tik iš dalies apie tai. Pagrindinė veikėja Agata (aktorė Camille Rutherford) yra didmiesčio (tikėtina, kad Paryžiaus) knygyno darbuotoja. Iš pažiūros snobė, bet iš kitos – nors ir intelektualė, bet nutolusi ne tik nuo įprasto miestietiško gyvenimo, bet ir nuo bohemos. Pasakyti, kad ji konservatyvi, tai reiškia, nieko nepasakyti. Veikiau ji užsisvajojusi XIX amžiaus britų rašytojos Džeinės Ostin romanų veikėja, „iškritusi iš laikmečio“, svajojanti apie netikėtą meilę, bet drauge pernelyg keista šiuolaikiniams vyrukams. Galiausiai vieno draugo pagalba ji laimi rankraščio turą ir yra kviečiama Džeinės Ostin provaikaičių į dvarą kūrybinėms rašymo dirbtuvėms, kuriose (bet tikrai, kaip koks Ostin romano braižas!) ji įsižiūri pasipūtusį Ostin provaikaitį, tačiau niekas jai nepavyksta. Tiesą sakant, Agatai nesiseka ne tik meilėje, bet ir tas kūrybinis rašymas, todėl yra priversta meluoti...
 
Filmas liūdnokas. Jis apie neišsipildančias, bet daug žadančias viltis. Iš vienos pusės gal ir visai nieko, kad nėra to holivudinio Happy End, bet veikėja patenka į tokią padėtį, kur ji „pasimatuoja“, kas gi ji iš tikrųjų esanti: tokia pat knygų skaitytoja, svajoklė, kuri sunkiai tikrovėje leidžiasi į nuotykius, o jei leidžiasi, tai abejonės ir nepasitikėjimas (lūkesčiai?) viską sužlugdo. Kitaip sakant, filmas ne apie evoliucionuojančią veikėją, o veikiau apie tokio tipo žmones, kurie turėję progą pasukti gyvenimą kita linkme dėl tam tikrų charakterio priežasčių ir įsitikinimų pasilieka užsiciklinę. Ir tame yra netgi labai didelės tiesos! Kita vertus, filmas schematiškas, veikėja įvedama į šiltnamio sąlygas, t. y. dalyvauja prabangaus dvaro menininkų seminaruose, atpažįstame vyro ir moters flirto buitinius kuriozus, bet drauge tarsi ir nieko neįvyksta. Nežinau, sužiūrėjau šį filmą su tokiu atsainiu skepticizmu, bet tikiu, kad daliai žiūrovų turėtų galbūt visai neblogai susižiūrėti. Galų gale filmas nepateisino savo pavadinimo: Džeinė Ostin nekalta, už savo likimą yra atsakinga tik veikėja Agata.
 
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Pats baisiausias filmas 6" / "Scary Movie"

 

Sveiki!
 
Labai puikiai prisimenu, kaip vaikystėje ištisai laukdavome ir žiūrėdavome „Pats baisiausias filmas“ pirmąsias dalis per TV. Filmai, aišku, mums buvo pernelyg nešvankūs, tačiau mažai kas suko dėl to galvą, o mes leipdavome iš juoko. Vėliau pirmąsias dalis gavome nelegaliai ir bet kada galėdavome žiūrėti per savo namų kompiuterius. Sunku patikėti, bet anuomet šie klasika tapę filmai atrodė nepaprastai juokingi ir absurdiški. Eidamas į „Pats baisiausias filmas 6“ (angl. Scary Movie) (2026) kino teatre galvojau, kad galbūt būsiu jau tam pernelyg senas, nebesuprasiu tų lėkštų juokelių ir iššvaistysiu tiesiog pinigus.
 
Paskutinė penktoji dalis „Paties baisiausio filmo“ buvo 2013 metais, tad nemažas laiko intervalas nuo paskutiniosios dalies. Gal per tiek metų bus sugalvota kas nors daugiau, nei įprastai? Deja, besitikintiems kokybės ar kokių naujovių, turiu nuliūdinti, kad filmo frančizė išlaiko tą patį ritmą, koloritą ir siužetinį chaosą (kuo daugiau prifarširuoti pastarųjų metų siaubo kino filmų atpažįstamų sceninių parodijų). Kino kritikai nemėgsta šios parodijos serijų, jie negailestingi vertindami jų turinį ir režisūrą.
 
Ar filmas lėkštas? Žinoma! Ar filmas absurdiškas? Tikrai taip! Ar juokingas? Taip! Būtent dėl šito ėjau, šito ir gavau. Nustebau, kad juokiausi kur kas daugiau kino salėje, nei jaunesnioji žiūrovų karta, kurie galbūt į filmą pasižiūrėjo kritiškiau, o gal buvo atėję su pernelyg dideliais lūkesčiais. Tokiam kinui lūkesčių nereikia turėti nė per nago juodumą, čia reikia absurdą vertinti pačiu žemiausiu ir juokingiausiu būdu. Visgi labai gerai ir juokingai praleidau laiką. Bandžiau skaičiuoti tuos siaubo filmo variantus, kuriuos pavyko atpažinti šioje parodijoje, tačiau pamečiau skaičių, o galiausiai viskas susipynė ir pamečiau skaičių.
 
Filmas visgi turi naują viziją, jis kaip kokie „Simpsonai“ fiksuoja pastarųjų 5 metų amerikiečių kultūrines ir socialines problemas, t. y. D. Trumpo rinkimus, respublikonų valdymo nesąmones, taip pat persisotinusią nuo seksualinių skandalų ir rasizmo visuomenę, o tai sufleruoja, kad amerikiečiai pavargo nuo rasizmo ir kitų neapykantos formų. Vienoje iš filmo scenų kaukėtasis žudo juodosios rasės atstovą ir šis gindamasis absurdiškai meta kaltimus ne dėl to, kad jį žudo, o kokiais rasistiniais būdais iš „12 metų vergovės“ filmo: plakimas rimbu, pakorimas ant medžio šakos... Viena iš veikėjų metro paduriama dėl to, kad ji sukritikavo juodosios rasės žmones, galiausiai ją paduria ir arabas, ir kiti, kurie šiandien JAV-ose diena iš dienos kelia rasizmo ir homofobijos problemas. Tam tikra prasme šįkart filmas parodijuoja ne vien siaubo filmus, bet ir pačią amerikiečių socialinių įtampų tikrovę, kuri tampa įrankiu papildyti žudynes. Šioje dalyje susitinka naujoji „Pats baisiausias filmas“ karta su senąja ir konkuruoja dėl dominavimo pačiame filme. Čia daug ką išvysite iš 2000-ųjų pirmųjų dalių aktorių, įskaitant Anna Faris ir Regina Hall, Shawn Wayans, Lochlyn Munro ir kt., kurie į šį kino projektą grįžta nors ir senstelėję, bet su tais pačiais išlaikytais absurdiškais veikėjais ir jų ydomis kaip į seną gerą amerikietiško stiliaus vakarėlį.
 
Kad ir koks bebūtų absurdiškas filmas, po jo pasijutau gerai praleidęs laiką, nes daug juokiausi, pasitikrinau siaubo filmų sąrašą. Filmas absoliučiai pramogai, bet jame yra ir tos apčiuopiamos realijos, kurias atpažins kiekvienas masinės kultūros vartotojas.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 38/100
IMDb: 5.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela