Moterų vaizdavimas Antikos literatūroje. Ar turime herojiniuose epuose ir litertaūroje moterų herojų?

 Antigionė pasirenka mirtį.

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kad Antikos literatūroje moterys dažnai vaizduojamos kaip tyliosios pagalbininkės, tačiau neretai vyrams padeda tapti herojais? Koks iš tikrųjų moterų vaidmuo, pvz., antikinėse dramose ar herojiniuose epuose? Šis įrašas būtent apie moterų vaizdavimą ir heroizmą.
 
Antikos literatūra yra fundamentas, ant kurio stovi visa Vakarų kultūros vaizdinių sistema, o moters figūra šiuose tekstuose atlieka esminį vaidmenį formuojant archetipinius elgesio modelius. Literatūrologiniai tyrimai, ypač remiantis klasikinės filologijos atstovų, tokių kaip Froma Zeitlin ar Mary Lefkowitz, įžvalgomis, rodo, kad moteris antikoje nėra tik literatūrinis personažas, o veikiau simbolinė funkcija, per kurią autoriai tyrinėja tvarkos ir chaoso, namų ir viešumos, prigimties ir kultūros priešpriešas.
 
Analizuojant Homero epus, ypač „Iliadą“, matome akivaizdų kiekybinį disbalansą: moterų vaidmuo čia yra periferinis, palyginus su vyrų herojiškais žygdarbiais. Statistinė analizė rodo, kad moterų dialogai ir veiksmų aprašymai sudaro mažiau nei 10–15 % viso teksto apimties. Tačiau kokybiškai šios figūros yra itin reikšmingos; pavyzdžiui, Andromachė tampa kenčiančios motinos ir ištikimos žmonos archetipu, o Helena – „gražiosios svetimšalės“, kuri dėl savo grožio tampa karo priežastimi ir simboliniu objektu, neturinčiu balso spręsti savo pačios likimą.
 
„Odisėjoje“ moterų reikšmė tampa daugialypė, atsiranda namų ir kelionės, ištikimybės ir išdavystės archetipai. Penelopė yra vienas ryškiausių moters modelių, atstovaujantis protui, kantrybei ir „metis“ – klastingam sumanumui, kuris išsaugo namų ūkį Odisėjo nebuvimo metu. Literatūrologai pabrėžia, kad Penelopė nėra pasyvi stebėtoja; ji veikia per audimą ir derybas, tapdama strateginio mąstymo pavyzdžiu, kuris priešinamas vyriškam fiziniam jėgos demonstravimui, būdingam Odisėjui.
 
Graikų tragedija, ypač Euripido kūryba, atneša radikalius pokyčius moters vaizdavime. Čia moteris iš „objekto“ virsta „subjektu“, dažnai nešančiu destruktyvią, bet galingą jėgą. Medėja, viena sudėtingiausių figūrų antikos literatūroje, atspindi „svetimšalės“ ir „keršytojos“ archetipą. Euripidas per ją nagrinėja racionalumo ir emocijų konfliktą, parodydamas, kaip patriarchalinės sistemos engiama moteris gali sugriauti nusistovėjusią tvarką. Tyrimai rodo, kad tragikai dažnai naudojo moters figūrą kaip įrankį parodyti pamatinius socialinius lūžius.
 
Antigonė, Sofoklio tragedijoje, įkūnija „besipriešinančiosios“ archetipą, kuris drąsiai meta iššūkį valstybinei tvarkai dėl dieviškų ir šeimyninių įstatymų. Ši figūra literatūrologų vertinama kaip etinio imperatyvo simbolis, kurioje susiduria prigimtinė teisė ir žmogaus sukurti įstatymai. Antigonė atskleidžia moterį ne kaip priedėlį prie vyro, o kaip savarankišką etinę agentę, kurios auka tampa moraliniu orientyru visai bendruomenei.
 
Procentinis pasakojimų apie moteris pasiskirstymas antikos literatūroje akivaizdžiai demonstruoja patriarchalinį struktūravimą. Vyrų nuotykių, karų ir politinių intrigų aprašymai dominuoja epikoje ir istorinėje prozoje (pvz., Herodoto ar Tukidido darbuose), kur moterys paminimos tik kaip dinastinių jungčių ar pasipiktinimo objektas. Tačiau mitologijoje ir tragedijoje moterų vaidmuo didėja, nes jos tampa priemone dramatiškiems konfliktams, kurių neįmanoma išspręsti vien vyriška logika, plėtoti.
 
Archetipų teorija, taikoma antikos literatūrai, leidžia išskirti kelis pagrindinius moterų tipus: „demoniškąją“ (pvz., Kirka ar Kalipsė), kuri gundo ir sulaiko herojų; „globėją“ (pvz., Atėnė, nors ji ir deivė, dažnai atlieka motinišką funkciją Odisėjui); ir „auką“. Šie archetipai veikia kaip pastovūs modeliai, kurie leidžia antikos auditorijai atpažinti personažo vietą visuomenės hierarchijoje bei etinėje sistemoje, suteikiant pasakojimams didesnį gylį.
 
Romėnų literatūroje, pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneidoje“, moters vaizdavimas įgauna politinį atspalvį. Didonė yra „tragiškos karalienės“ archetipas, kurios meilė ir mirtis tampa būtina aukomis tam, kad būtų įkurta Roma. Literatūrologai pastebi, kad Didonė yra vaizduojama kaip stipri valdovė, tačiau jos moteriškumas (aistra) yra priverstas nusileisti vyriškai prievolei. Tai rodo, kaip antikos autoriai per moterį modeliavo imperijos kūrimo ideologiją.
 
Lyginant su vyrais, moterų „herojiškumas“ antikoje dažniausiai yra ne išorinis, o vidinis ar namų erdvės kontekste. Jei vyras herojus įgyvendina savo potencialą mūšio lauke, tai moteris herojė – kančioje, ištikimybėje ar proteste prieš sistemą. Tai neatima iš jų herojiškumo, bet keičia jo raiškos formą. Tyrėjai akcentuoja, kad toks pasidalijimas atspindi realią antikos gyvenimo realybę, kurioje viešoji erdvė buvo prieinama tik vyrams.

 
Taip pat svarbu paminėti satyrinę ar komišką moterų pusę, ypač Aristofano komedijose. „Lisistratėje“ matome „socialinės reformatorės“ archetipą, kur moterys per pasyvųjį pasipriešinimą (lytinį streiką) priverčia vyrus nutraukti karą. Nors tai komedija, ji parodo, kad net ir to meto literatūroje buvo suvokiamas moterų potencialas daryti įtaką viešiesiems procesams, net jei tai buvo daroma per juoko prizmę.
 
Moksliniai tyrimai, analizuojantys moterų kalbą antikos tekstuose, dažnai nurodo, kad jos dažnai naudoja retoriką, susijusią su emocijomis, pranašystėmis ar ritualais, kas jas išskiria iš vyrų loginės, politinės argumentacijos. Tai nėra silpnumo ženklas, o greičiau kitokia galios forma. Moteris antikoje dažnai yra tarpininkė tarp žmonių pasaulio ir dieviškosios sferos, kas suteikia joms tam tikrą neliečiamumo ir autoriteto aurą.
 
Apibendrinant galima teigti, kad moterys antikos literatūroje nėra vienodos. Nors jų kiekybiškai mažiau nei vyrų, jų simbolinė vertė yra milžiniška. Nuo Penelopės kantrybės iki Medėjos įniršio, šios figūros suformavo pamatinę Vakarų literatūros tradiciją. Jos atspindi ne tik antikos visuomenės požiūrį į moterį, bet ir universalius žmogiškuosius išgyvenimus, kurie yra aktualūs ir šiandienos literatūrologiniuose tyrinėjimuose bei kultūrinėje savimonėje.
 
Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Homeras: Homero gyvenimas, biografija, mitai ir faktai, epai "Iliada" ir "Odisėja"

 

Sveiki!
 
Homeras, dažnai tituluojamas literatūros „tėvu“, išlieka viena paslaptingiausių figūrų pasaulio kultūros istorijoje. Apie jo gyvenimą nėra jokių patikimų biografinių duomenų, todėl mokslininkai, tyrinėjantys antiką, iki šiol diskutuoja, ar Homeras buvo realus istorinis asmuo, ar tik kolektyvinis archajiškosios Graikijos dainių įvaizdis. Tradiciškai manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. Kr., tačiau tiksli gimimo vieta ir laikas išlieka spėliojimų sritimi; dažniausiai kaip galimos jo gimtinės minimos Jonijos regiono vietovės, pavyzdžiui, Chijo sala ar Smirna. Antikos šaltiniuose jis dažnai vaizduojamas kaip aklas dainius (aoidas), keliaujantis iš miesto į miestą ir savo giesmėmis džiuginantis klausytojus, tačiau šis paveikslas greičiausiai yra vėlesnė idealizuota literatūrinė konstrukcija.
 
„Homero klausimas“ – tai dešimtmečius trunkanti mokslinė diskusija, bandanti atsakyti, ar „Iliada“ ir „Odisėja“ yra vieno genijaus kūriniai, ar ilgą laiką per daugelį kartų susiformavę epai. Šiuolaikiniai tyrėjai, remdamiesi kalbine analize ir palyginamąja mitologija, pripažįsta, kad nors epų pagrindas yra gilios žodinės tradicijos klodai, „Iliada“ ir „Odisėja“ pasižymi itin vientisa struktūra, liudijančia apie vieną talentingą kūrėją (arba jų seriją), kuris sujungė sakmes į darnią meninę visumą. Nors egzistuoja teorijų, kad Homeras galėjo būti ir moteris, ar kad tai buvo keleto autorių pseudonimas, dauguma mokslininkų sutaria, kad „Homeras“ yra vardas, žymintis epochinę takoskyrą tarp žodinės ir rašytinės kultūros.
 
Istorikai yra vieningi dėl vieno: Homeras negyveno Atėnuose, nes Atėnų kaip galingo kultūrinio centro reikšmė išaugo gerokai vėliau, nei susiformavo pagrindinis epų branduolys. Homero pasakojimai atspindi senąją Graikijos diduomenės kultūrą, kurioje dominavo karinė etika ir herojinis idealas, todėl jo kūrybos šaknys glūdi Mažosios Azijos pakrantėse ir salose. Nors antikinėje tradicijoje buvo mėgstama susieti įvairius didžius kūrėjus su konkrečiais miestais dėl prestižo, nėra jokių archeologinių ar dokumentinių įrodymų, siejančių Homerą su Atėnų agora ar šiuo miestu apskritai.
 
„Iliada“ – tai monumentali epinė poema, susidedanti iš 24 giesmių, kurioje vaizduojamas vienas lemtingas Trojos karo dešimtųjų metų tarpsnis. Kūrinio centre – Achilo pyktis ir jo tragiškos pasekmės, išplečiančios pasakojimą iki egzistencinio karo beprasmybės ir žmogiškosios lemties apmąstymo. „Iliada“ yra parašyta hegzametru – specifiniu eiliuotu ritmu, kuris padėdavo dainiams įsiminti tūkstančius eilučių. Šis tekstas išliko iki mūsų dienų per nepertraukiamą pergamentų ir rankraščių kopijavimo tradiciją, prasidėjusią dar helenizmo laikotarpiu Aleksandrijos bibliotekose, kur buvo atliktas didžiulis darbas nustatant ir kanonizuojant Homero tekstus.
 
„Odisėja“, taip pat susidedanti iš 24 giesmių, yra tarsi „Iliados“ tęsinys, tačiau visiškai kitokio pobūdžio – tai nuotykių kupinas pasakojimas apie Odisėjo grįžimą namo į Itakę po dešimties metų trukusio Trojos karo ir dar dešimties metų klajonių. Ši poema koncentruojasi ne tik į karinius žygdarbius, bet į žmogaus intelektą, gudrumą ir atkaklumą susidūrus su antgamtinėmis jėgomis. Jei „Iliada“ atspindi karo dramatizmą, „Odisėja“ atveria horizontus į tolimus, egzotiškus kraštus ir vidinį žmogaus pasaulį, kartu pabrėžiant namų ir šeimos vertę, kuri tampa visų klajonių tikslu.
 
Didžiulė laiko distancija skiria Homero epų užrašymą nuo pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama. Istorinis Trojos karas, jei jis iš tikrųjų vyko, datuojamas XIII a. pr. Kr., o Homero epai užrašyti maždaug po keturių šimtų ar penkių šimtų metų – VIII a. pr. Kr. pabaigoje. Per šį laikotarpį įvykiai buvo perteikiami žodžiu, keičiantis kartoms, todėl mitiniai pasakojimai apaugo fantastiniais elementais, dievų įsikišimu ir herojų idealizavimu. Tokiu būdu Homeras nefiksavo istorijos tiesiogine prasme, o sukūrė savotišką kultūrinę atminties erdvę, kurioje istoriniai atgarsiai susimaišė su tautosakos motyvais.

Senovės graikų epai „Iliada“ ir „Odisėja“ neturi vieno originalaus autoriaus rankraščio, nes šimtmečiais egzistavo kaip žodinė tradicija. Seniausi mus pasiekę teksto fragmentai yra III a. pr. Kr. papirusai, rasti Egipte, kurie patvirtina, jog jau tuo metu tekstai buvo stabilizuoti. Visą poemų tekstą šiandien skaitome dėka Bizantijos laikų rankraščių (kodeksų), kurių seniausi datuojami X a. po Kr. Nors tarp fragmentų ir vėlyvųjų rankraščių yra tam tikrų skirtumų, Homero tekstas išliko stebėtinai stabilus, nes buvo itin kruopščiai perrašinėjamas. Svarbų vaidmenį kanonizuojant tekstus atliko Aleksandrijos mokslininkai, kurie dar III–II a. pr. Kr. lygino įvairius variantus ir kūrė bendrą teksto versiją.

 
Epinės poemos buvo užrašytos tada, kai graikai perėmė finikiečių abėcėlę ir pritaikė ją savo kalbai, sukurdami pirmąjį fonetinį raštą. Šis technologinis šuolis leido pirmą kartą „įkalinti“ tūkstančius eilučių, kurios iki tol egzistavo tik dainių atmintyje ir buvo deklamuojamos iš atminties viešų švenčių metu. Manoma, kad tekstai buvo užrašyti ant papiruso ritinių, o vėliau per šimtmečius perrašinėjami į pergamentus, kas leido jiems išgyventi viduramžių griūtį ir pasiekti Renesanso epochą, kurioje tapo Europos literatūros kanono pagrindu.
 
Autorystės nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame derinama lingvistinė analizė, stiliaus tyrimai ir istorinė kontekstualizacija. Jau antikos laikais garsūs filologai, tokie kaip Aristarchas iš Samotrakės, lygino skirtingus tekstų variantus ir bandė atskirti vėlesnius priedus nuo „tikrojo“ Homero teksto. Šiais laikais, naudojant kompiuterinę tekstų analizę ir stiliometriją, mokslininkai bando nustatyti, ar autoriaus „balsas“ abiejose poemose yra identiškas; daugelis sutaria, kad nors „Iliada“ ir „Odisėja“ rodo vieną genijų, „Odisėja“ gali būti šiek tiek vėlesnio laikotarpio kūrinys, atspindintis besikeičiantį graikų pasaulėvaizdį.
 
Homero įtaka Vakarų kultūrai yra neįsivaizduojamo masto – jis ne tik suformavo antikinių graikų moralinę vertybių sistemą, vadinamą „arete“ (dorybe arba meistriškumu), bet ir tapo pavyzdžiu visiems vėlesniems epinės literatūros kūrėjams. Nuo Vergilijaus „Eneidos“ iki Džono Miltono „Prarastojo rojaus“ ar Džeimso Džoiso „Uliso“, Homero temos, archetipai ir pasakojimo technika yra nuolatinis dialogas su praeitimi. Jo kūryba tapo pagrindu Vakarų švietimo sistemoms, formuodama estetinį skonį ir filosofinį požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, dievų ir žmonių santykį bei gyvenimo laikinumą.
 
Taigi, Homeras yra simbolis, sujungiantis senovės dainių žodinę išmintį ir rašytinės kultūros aušrą. Nors mes niekada nesužinosime tikrojo „Homero“ vardo ar gyvenimo detalių, jo palikti tekstai yra ne tik literatūros šedevrai, bet ir pagrindinis raktas suprasti senovės graikų mentalitetą bei mūsų pačių kultūrines šaknis. Kiekviena karta iš naujo atranda Homerą, įžvelgdama jame tai karo baisumus, tai kelionės į save iššūkius, todėl jis lieka gyvas net ir po trijų tūkstantmečių.
 
Maištinga Siela

Paveikslas: Antoine Wiertz (Antuanas Žozefas Vircas) "Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno", 1836

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paveikslą „Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ (pranc. Les Grecs et les Troyens se disputant le corps de Patrocle) nutapė belgų dailininkas Antoine'as Wiertzas. Šis kūrinys, pasižymintis monumentaliais matmenimis ir dramatiškumu, yra vienas geriausiai atspindinčių savitą ir kontraversišką menininko kūrybos stilių. Paveikslas buvo sukurtas atsižvelgiant į akademines meno tradicijas, tačiau atspindėjo ir Wiertzo ambicijas pralenkti savo amžininkus bei klasikinius didmeistrius.

 

Antuanas Wiertzas paveikslą tapė du kartus. Pirmoji versija (mažesnė) sukurta 1836 m. Romoje ir pasiekusi didelę sėkmę Briuselio Salone (Belgijoje), šiuo metu saugoma Liubeko dailės muziejuje Belgijoje. Antroji, didžiausia ir žinomiausia versija, buvo nutapyta 1844–1845 m. Briuselyje. Šis gigantiškas kūrinys yra ne tik didelis meninis pasiekimas, bet ir simbolis Wiertzo užsispyrimo bei noro sukurti meną, nepaklūstantį komerciniams standartams. Jo matmenys yra įspūdingi – 520 cm aukščio ir 852 cm ilgio.

 

Paveikslas vaizduoja žiaurią kovą, aprašytą Homero poemoje „Iliada“. Scenos centre, apsuptas gyvybės ir mirties chaoso, guli Patroklo, Achilo draugo ir artimo bičiulio, kūnas. Aplink jį susigrūdę graikų ir trojėnų kariai, narsiai kovojantys dėl teisės perimti kūną. Graikai stengiasi jį apginti ir atsiimti, kad galėtų atiduoti deramą pagarbą, o trojėnai, vedami Hektoro, siekia pasiimti trofėjų ir paniekinti priešą. Paveiksle dominuoja įtampa, dinamiškos figūros ir gilios, dramatiškos spalvos, pabrėžiančios mūšio įnirtingumą.

 

Šis kūrinys tiesiogiai siejamas su Homero „Iliada“, ypač 17-ąja giesme, kurioje detaliai aprašoma, kaip Hektoras nužudo Patroklą, ir prasideda įnirtingas mūšis dėl jo kūno. Tai – vienas labiausiai jaudinančių epizodų visoje poemoje. Wiertzas stengėsi perteikti ne tik fizinę kovą, bet ir gilų emocinį krūvį – Patroklo mirtis buvo lemtingas įvykis, privertęs Achilą sugrįžti į kovą ir pasmerkusį Hektorą bei visą Troją. Dailininkas, kaip ir Homeris, pabrėžė didvyriškumą, ištikimybę ir tragišką likimą.

Antuanas Žozefos Vircas

 

Antoine'as Wiertzas gimė 1806 m. Dinante, Belgijoje, ir jau ankstyvoje jaunystėje parodė išskirtinį talentą. Jis studijavo Paryžiuje, vėliau – Romoje, kur jį žavėjo Didžiųjų klasikų, tokių kaip Mikelandželas ir Rafaelis, kūriniai. Tačiau Wiertzo gyvenimas buvo persmelktas tam tikrų keistenybių ir ryškaus atsiskyrimo. Jis buvo itin idealistiškas ir atsisakė parduoti savo didžiuosius darbus, manydamas, kad menas neturi būti komercializuojamas. Šis principas lėmė tai, kad jis gyveno gana skurdžiai.

 

Vienas labiausiai žinomų Wiertzo gyvenimo aspektų buvo jo polinkis į monumentalizmą. Jis tikėjo, kad menas turi būti kuriamas ateities kartoms, todėl didžiuliame angare, pastatytame specialiai jo didelėms drobėms, jis tapė gigantiškus paveikslus. Wiertzas taip pat pasižymėjo unikaliu stiliumi, derindamas romantizmą, klasicizmą ir simbolizmą. Jo darbai dažnai nagrinėjo mirties, moralės ir socialinės kritikos temas. Menininkas ypač mėgo eksperimentuoti su šviesa ir šešėliais, kad sukurtų kuo labiau realistišką, bet kartu ir simbolinę, dramatišką atmosferą.

 

Nors Antoine'as Wiertzas nebuvo itin populiarus savo gyvenimo metu, po mirties jo palikimas buvo įvertintas. Dailininkas testamentu paliko savo darbus Belgijos valstybei, su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai jam pastatytame muziejuje. Būtent todėl Wiertzo didieji darbai niekada nepateko į privačias rankas ir neturi komercinės vertės aukcionuose. Jų vertė yra kultūrinė ir istorinė – jie atspindi XIX a. Europos meno tendencijas, Wiertzo asmenybę ir jo unikalią meno filosofiją.

 

„Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ – tai ne tik paveikslas, tai vizuali „Iliados“ interpretacija, perteikianti Homero poemos didybę ir dramatizmą. Vertė glūdi ne piniguose, o jo išskirtinume, monumentaliame formato pasirinkime, meistriškame didvyriškumo ir tragedijos atvaizdavime, bei glaudžiame ryšyje su antikinės literatūros šedevru. Paveikslas leidžia šiuolaikiniam žiūrovui pamatyti, kaip didžioji epocha atgijo per menininko, atidavusio visą savo gyvenimą menui, viziją.

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Achilo pyktis", Mišelis Martinas Drolingas (Michel Martin Droling), 1810

 

Šios dienos citata: poetas Persis Šelis (Percy Shelley) apie Homerą ir jo literatūros poveikį kultūrai

 

Laba,

 

„Homeras – tai kolona, laikanti visą mūsų civilizaciją.“ – Persis Šelis (Percy Shelley, 1792-1822), vienas didžiausių anglų romantizmo poetų ir rašytojų. Homero įtaka, jau seniai žinoma, yra nepaprastai didelė daugelio epochų didžiausių literatūros kūrėjų.

 

Maištinga Siela