Homeras: Homero gyvenimas, biografija, mitai ir faktai, epai "Iliada" ir "Odisėja"

 

Sveiki!
 
Homeras, dažnai tituluojamas literatūros „tėvu“, išlieka viena paslaptingiausių figūrų pasaulio kultūros istorijoje. Apie jo gyvenimą nėra jokių patikimų biografinių duomenų, todėl mokslininkai, tyrinėjantys antiką, iki šiol diskutuoja, ar Homeras buvo realus istorinis asmuo, ar tik kolektyvinis archajiškosios Graikijos dainių įvaizdis. Tradiciškai manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. Kr., tačiau tiksli gimimo vieta ir laikas išlieka spėliojimų sritimi; dažniausiai kaip galimos jo gimtinės minimos Jonijos regiono vietovės, pavyzdžiui, Chijo sala ar Smirna. Antikos šaltiniuose jis dažnai vaizduojamas kaip aklas dainius (aoidas), keliaujantis iš miesto į miestą ir savo giesmėmis džiuginantis klausytojus, tačiau šis paveikslas greičiausiai yra vėlesnė idealizuota literatūrinė konstrukcija.
 
„Homero klausimas“ – tai dešimtmečius trunkanti mokslinė diskusija, bandanti atsakyti, ar „Iliada“ ir „Odisėja“ yra vieno genijaus kūriniai, ar ilgą laiką per daugelį kartų susiformavę epai. Šiuolaikiniai tyrėjai, remdamiesi kalbine analize ir palyginamąja mitologija, pripažįsta, kad nors epų pagrindas yra gilios žodinės tradicijos klodai, „Iliada“ ir „Odisėja“ pasižymi itin vientisa struktūra, liudijančia apie vieną talentingą kūrėją (arba jų seriją), kuris sujungė sakmes į darnią meninę visumą. Nors egzistuoja teorijų, kad Homeras galėjo būti ir moteris, ar kad tai buvo keleto autorių pseudonimas, dauguma mokslininkų sutaria, kad „Homeras“ yra vardas, žymintis epochinę takoskyrą tarp žodinės ir rašytinės kultūros.
 
Istorikai yra vieningi dėl vieno: Homeras negyveno Atėnuose, nes Atėnų kaip galingo kultūrinio centro reikšmė išaugo gerokai vėliau, nei susiformavo pagrindinis epų branduolys. Homero pasakojimai atspindi senąją Graikijos diduomenės kultūrą, kurioje dominavo karinė etika ir herojinis idealas, todėl jo kūrybos šaknys glūdi Mažosios Azijos pakrantėse ir salose. Nors antikinėje tradicijoje buvo mėgstama susieti įvairius didžius kūrėjus su konkrečiais miestais dėl prestižo, nėra jokių archeologinių ar dokumentinių įrodymų, siejančių Homerą su Atėnų agora ar šiuo miestu apskritai.
 
„Iliada“ – tai monumentali epinė poema, susidedanti iš 24 giesmių, kurioje vaizduojamas vienas lemtingas Trojos karo dešimtųjų metų tarpsnis. Kūrinio centre – Achilo pyktis ir jo tragiškos pasekmės, išplečiančios pasakojimą iki egzistencinio karo beprasmybės ir žmogiškosios lemties apmąstymo. „Iliada“ yra parašyta hegzametru – specifiniu eiliuotu ritmu, kuris padėdavo dainiams įsiminti tūkstančius eilučių. Šis tekstas išliko iki mūsų dienų per nepertraukiamą pergamentų ir rankraščių kopijavimo tradiciją, prasidėjusią dar helenizmo laikotarpiu Aleksandrijos bibliotekose, kur buvo atliktas didžiulis darbas nustatant ir kanonizuojant Homero tekstus.
 
„Odisėja“, taip pat susidedanti iš 24 giesmių, yra tarsi „Iliados“ tęsinys, tačiau visiškai kitokio pobūdžio – tai nuotykių kupinas pasakojimas apie Odisėjo grįžimą namo į Itakę po dešimties metų trukusio Trojos karo ir dar dešimties metų klajonių. Ši poema koncentruojasi ne tik į karinius žygdarbius, bet į žmogaus intelektą, gudrumą ir atkaklumą susidūrus su antgamtinėmis jėgomis. Jei „Iliada“ atspindi karo dramatizmą, „Odisėja“ atveria horizontus į tolimus, egzotiškus kraštus ir vidinį žmogaus pasaulį, kartu pabrėžiant namų ir šeimos vertę, kuri tampa visų klajonių tikslu.
 
Didžiulė laiko distancija skiria Homero epų užrašymą nuo pačių įvykių, apie kuriuos pasakojama. Istorinis Trojos karas, jei jis iš tikrųjų vyko, datuojamas XIII a. pr. Kr., o Homero epai užrašyti maždaug po keturių šimtų ar penkių šimtų metų – VIII a. pr. Kr. pabaigoje. Per šį laikotarpį įvykiai buvo perteikiami žodžiu, keičiantis kartoms, todėl mitiniai pasakojimai apaugo fantastiniais elementais, dievų įsikišimu ir herojų idealizavimu. Tokiu būdu Homeras nefiksavo istorijos tiesiogine prasme, o sukūrė savotišką kultūrinę atminties erdvę, kurioje istoriniai atgarsiai susimaišė su tautosakos motyvais.

Senovės graikų epai „Iliada“ ir „Odisėja“ neturi vieno originalaus autoriaus rankraščio, nes šimtmečiais egzistavo kaip žodinė tradicija. Seniausi mus pasiekę teksto fragmentai yra III a. pr. Kr. papirusai, rasti Egipte, kurie patvirtina, jog jau tuo metu tekstai buvo stabilizuoti. Visą poemų tekstą šiandien skaitome dėka Bizantijos laikų rankraščių (kodeksų), kurių seniausi datuojami X a. po Kr. Nors tarp fragmentų ir vėlyvųjų rankraščių yra tam tikrų skirtumų, Homero tekstas išliko stebėtinai stabilus, nes buvo itin kruopščiai perrašinėjamas. Svarbų vaidmenį kanonizuojant tekstus atliko Aleksandrijos mokslininkai, kurie dar III–II a. pr. Kr. lygino įvairius variantus ir kūrė bendrą teksto versiją.

 
Epinės poemos buvo užrašytos tada, kai graikai perėmė finikiečių abėcėlę ir pritaikė ją savo kalbai, sukurdami pirmąjį fonetinį raštą. Šis technologinis šuolis leido pirmą kartą „įkalinti“ tūkstančius eilučių, kurios iki tol egzistavo tik dainių atmintyje ir buvo deklamuojamos iš atminties viešų švenčių metu. Manoma, kad tekstai buvo užrašyti ant papiruso ritinių, o vėliau per šimtmečius perrašinėjami į pergamentus, kas leido jiems išgyventi viduramžių griūtį ir pasiekti Renesanso epochą, kurioje tapo Europos literatūros kanono pagrindu.
 
Autorystės nustatymas yra sudėtingas procesas, kuriame derinama lingvistinė analizė, stiliaus tyrimai ir istorinė kontekstualizacija. Jau antikos laikais garsūs filologai, tokie kaip Aristarchas iš Samotrakės, lygino skirtingus tekstų variantus ir bandė atskirti vėlesnius priedus nuo „tikrojo“ Homero teksto. Šiais laikais, naudojant kompiuterinę tekstų analizę ir stiliometriją, mokslininkai bando nustatyti, ar autoriaus „balsas“ abiejose poemose yra identiškas; daugelis sutaria, kad nors „Iliada“ ir „Odisėja“ rodo vieną genijų, „Odisėja“ gali būti šiek tiek vėlesnio laikotarpio kūrinys, atspindintis besikeičiantį graikų pasaulėvaizdį.
 
Homero įtaka Vakarų kultūrai yra neįsivaizduojamo masto – jis ne tik suformavo antikinių graikų moralinę vertybių sistemą, vadinamą „arete“ (dorybe arba meistriškumu), bet ir tapo pavyzdžiu visiems vėlesniems epinės literatūros kūrėjams. Nuo Vergilijaus „Eneidos“ iki Džono Miltono „Prarastojo rojaus“ ar Džeimso Džoiso „Uliso“, Homero temos, archetipai ir pasakojimo technika yra nuolatinis dialogas su praeitimi. Jo kūryba tapo pagrindu Vakarų švietimo sistemoms, formuodama estetinį skonį ir filosofinį požiūrį į žmogaus vietą pasaulyje, dievų ir žmonių santykį bei gyvenimo laikinumą.
 
Taigi, Homeras yra simbolis, sujungiantis senovės dainių žodinę išmintį ir rašytinės kultūros aušrą. Nors mes niekada nesužinosime tikrojo „Homero“ vardo ar gyvenimo detalių, jo palikti tekstai yra ne tik literatūros šedevrai, bet ir pagrindinis raktas suprasti senovės graikų mentalitetą bei mūsų pačių kultūrines šaknis. Kiekviena karta iš naujo atranda Homerą, įžvelgdama jame tai karo baisumus, tai kelionės į save iššūkius, todėl jis lieka gyvas net ir po trijų tūkstantmečių.
 
Maištinga Siela

Paveikslas: Antoine Wiertz (Antuanas Žozefas Vircas) "Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno", 1836

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paveikslą „Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ (pranc. Les Grecs et les Troyens se disputant le corps de Patrocle) nutapė belgų dailininkas Antoine'as Wiertzas. Šis kūrinys, pasižymintis monumentaliais matmenimis ir dramatiškumu, yra vienas geriausiai atspindinčių savitą ir kontraversišką menininko kūrybos stilių. Paveikslas buvo sukurtas atsižvelgiant į akademines meno tradicijas, tačiau atspindėjo ir Wiertzo ambicijas pralenkti savo amžininkus bei klasikinius didmeistrius.

 

Antuanas Wiertzas paveikslą tapė du kartus. Pirmoji versija (mažesnė) sukurta 1836 m. Romoje ir pasiekusi didelę sėkmę Briuselio Salone (Belgijoje), šiuo metu saugoma Liubeko dailės muziejuje Belgijoje. Antroji, didžiausia ir žinomiausia versija, buvo nutapyta 1844–1845 m. Briuselyje. Šis gigantiškas kūrinys yra ne tik didelis meninis pasiekimas, bet ir simbolis Wiertzo užsispyrimo bei noro sukurti meną, nepaklūstantį komerciniams standartams. Jo matmenys yra įspūdingi – 520 cm aukščio ir 852 cm ilgio.

 

Paveikslas vaizduoja žiaurią kovą, aprašytą Homero poemoje „Iliada“. Scenos centre, apsuptas gyvybės ir mirties chaoso, guli Patroklo, Achilo draugo ir artimo bičiulio, kūnas. Aplink jį susigrūdę graikų ir trojėnų kariai, narsiai kovojantys dėl teisės perimti kūną. Graikai stengiasi jį apginti ir atsiimti, kad galėtų atiduoti deramą pagarbą, o trojėnai, vedami Hektoro, siekia pasiimti trofėjų ir paniekinti priešą. Paveiksle dominuoja įtampa, dinamiškos figūros ir gilios, dramatiškos spalvos, pabrėžiančios mūšio įnirtingumą.

 

Šis kūrinys tiesiogiai siejamas su Homero „Iliada“, ypač 17-ąja giesme, kurioje detaliai aprašoma, kaip Hektoras nužudo Patroklą, ir prasideda įnirtingas mūšis dėl jo kūno. Tai – vienas labiausiai jaudinančių epizodų visoje poemoje. Wiertzas stengėsi perteikti ne tik fizinę kovą, bet ir gilų emocinį krūvį – Patroklo mirtis buvo lemtingas įvykis, privertęs Achilą sugrįžti į kovą ir pasmerkusį Hektorą bei visą Troją. Dailininkas, kaip ir Homeris, pabrėžė didvyriškumą, ištikimybę ir tragišką likimą.

Antuanas Žozefos Vircas

 

Antoine'as Wiertzas gimė 1806 m. Dinante, Belgijoje, ir jau ankstyvoje jaunystėje parodė išskirtinį talentą. Jis studijavo Paryžiuje, vėliau – Romoje, kur jį žavėjo Didžiųjų klasikų, tokių kaip Mikelandželas ir Rafaelis, kūriniai. Tačiau Wiertzo gyvenimas buvo persmelktas tam tikrų keistenybių ir ryškaus atsiskyrimo. Jis buvo itin idealistiškas ir atsisakė parduoti savo didžiuosius darbus, manydamas, kad menas neturi būti komercializuojamas. Šis principas lėmė tai, kad jis gyveno gana skurdžiai.

 

Vienas labiausiai žinomų Wiertzo gyvenimo aspektų buvo jo polinkis į monumentalizmą. Jis tikėjo, kad menas turi būti kuriamas ateities kartoms, todėl didžiuliame angare, pastatytame specialiai jo didelėms drobėms, jis tapė gigantiškus paveikslus. Wiertzas taip pat pasižymėjo unikaliu stiliumi, derindamas romantizmą, klasicizmą ir simbolizmą. Jo darbai dažnai nagrinėjo mirties, moralės ir socialinės kritikos temas. Menininkas ypač mėgo eksperimentuoti su šviesa ir šešėliais, kad sukurtų kuo labiau realistišką, bet kartu ir simbolinę, dramatišką atmosferą.

 

Nors Antoine'as Wiertzas nebuvo itin populiarus savo gyvenimo metu, po mirties jo palikimas buvo įvertintas. Dailininkas testamentu paliko savo darbus Belgijos valstybei, su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai jam pastatytame muziejuje. Būtent todėl Wiertzo didieji darbai niekada nepateko į privačias rankas ir neturi komercinės vertės aukcionuose. Jų vertė yra kultūrinė ir istorinė – jie atspindi XIX a. Europos meno tendencijas, Wiertzo asmenybę ir jo unikalią meno filosofiją.

 

„Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ – tai ne tik paveikslas, tai vizuali „Iliados“ interpretacija, perteikianti Homero poemos didybę ir dramatizmą. Vertė glūdi ne piniguose, o jo išskirtinume, monumentaliame formato pasirinkime, meistriškame didvyriškumo ir tragedijos atvaizdavime, bei glaudžiame ryšyje su antikinės literatūros šedevru. Paveikslas leidžia šiuolaikiniam žiūrovui pamatyti, kaip didžioji epocha atgijo per menininko, atidavusio visą savo gyvenimą menui, viziją.

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Achilo pyktis", Mišelis Martinas Drolingas (Michel Martin Droling), 1810

 

Šios dienos citata: poetas Persis Šelis (Percy Shelley) apie Homerą ir jo literatūros poveikį kultūrai

 

Laba,

 

„Homeras – tai kolona, laikanti visą mūsų civilizaciją.“ – Persis Šelis (Percy Shelley, 1792-1822), vienas didžiausių anglų romantizmo poetų ir rašytojų. Homero įtaka, jau seniai žinoma, yra nepaprastai didelė daugelio epochų didžiausių literatūros kūrėjų.

 

Maištinga Siela