Knyga: Tania Pjankova "Raudonųjų skruzdžių amžius"

 

Tania Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.

 
„Raudonosios skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Yra knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau, poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius (ukr.  Вік червоних мурах), kurią į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį pakeičiau šį įsitikinimą.
 
Puikiai prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek, kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją, nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi, rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę – Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
 
Romanas fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno balsą, kuris  ragina sublogti... Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės, kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo faktorius išlieka žmogiškumas.
 
Tuo pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai. Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista, kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.

Tania Pjankova

 

Autorei svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes, bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“  Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
 
Atimti tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė, visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai – svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
 
Nepaisant sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia. Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos, kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
 
„Mes neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą, kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas, kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką jį pamiršti.
 
Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

Knyga: Dr. Kate Lister "Įdomioji sekso istorija"

 

Dr. Kate Lister. „Įdomioji sekso istorija“ – Vilnius: Alma littera, 2026. – 416 p.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti populiariosios mokslinės literatūros ir viena iš jų –britų mokslininkės Kate Lister (g. 1981) neseniai į lietuvių kalbą išversta ir išleista knygą Įdomioji sekso istorija (angl. A Curious History of Sex), kuri originalo kalba pasirodė per patį karantiną – 2020 metais ir beregint susilaukė nemažai susidomėjimo. Į lietuvių kalbą šį veikalą išvertė Eglė Podčašinskienė, o išleido leidykla Alma littera. Seksas ir seksualiniai klausimai, manau, visada bus tas diskusinis socialinis laukas, dėl kurio susitarti netgi šiandien liberalioms visuomenės gana sudėtinga. Pastarieji penkeri metai JAV-ose ir tam tikrose Europos Sąjungos šalyse vėl parodė, kad prasidėjo seksualinis suvaržymas, puritoniškų ir radikalių politikų įtakon nusavinta žmogaus seksualinė įvairovė paversta gėdinimo, manipuliavimo bei „skaldyk ir valdyk“ įrankiu, nes niekas taip žmogaus nejaudina, nei žinojimas, kad yra teisingas ir neteisingas seksualumas bei jo išraiškos. Deja, autorė bando sugriauti šį mitą, analizuodama įvairiausiais aspektais žmonių seksualumą nuo Antikos laikų iki šių dienų.
 
Lietuvių kalboje nedaug turime knygų apie seksualumą. Viena ryškiausių pastarųjų laikų knyga Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos pasirodžiusi studija Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (Baltos lankos, 2022). Apie vyrų seksualumą yra rašęs Artūras Tereškinas savo eseistiniuose leidiniuose bei moksliniame tyrime Vyrų pasaulis (Baltos lankos, 2011) bei Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties su autorių kolektyvu, tačiau seksualumas tebuvo viena iš dedamųjų turinio dalių. Į lietuvių kalbą daugiausia iš užsienio kalbos verčiama erotinio ir sekso pobūdžio literatūra, kuri anksčiau buvo pardavinėja kaip literatūra suaugusiems, o dabar priskiriama tiesiog prie higienos ir (savi)malonumo literatūros, pavartoma knygyne net paaugliams. Štai Dr. Kate Lister yra pripažinta istorikė, rašytoja ir tinkalaidžių kūrėja, universiteto dėstytoja, kurios pagrindinės veiklos sritys yra moterų teisės, seksualumo istorija ir seksualinio elgesio raida, tad ir jos Įdomioji sekso istorija iš esmės yra apie seksą kaip reiškinį.
 
Knyga nesudėtinga ir, tiesą sakant, labai nustebino, kad taip lengvai parašyta. Kai kada dvelkė tokiu populiariosios žurnalistikos stiliumi, kokį galima pasiskaityti Skaivos Jasevičiūtės tuštokuose straipsniuose ar žurnaluose panelėms apie pirmąsias sekso patirtis (visada stebėjausi, kad vyrukai jaunuoliai niekada tokių leidinių neturėjo, tad jų edukacija buvo Lietuvoje visada išskirtinai silpnesnė, atėjusi labiau iš prastos pornografijos, nei žurnalistinio pramoginio supažindinimo turinio). Įdomiojoje sekso istorijoje autorė apžvelgia tik jai įdomias ir svarbias temas ir kaip pati teigia: „Neįmanoma parašyti išsamios sekso istorijos. Nesu tikra, ar kam nors tai pavyks, nes nėra vienos sekso istorijos – jų daugybė (p. 333).“ Skaitant knygą, darosi akivaizdu, kad studija atskleidžia labiau pačios Dr. Kate Lister pažiūros ir žvilgsnį, o jeigu apie seksą būtų rašęs vyras, tada akcentai būtų sudėti visiškai kitokie.
 
Asmeniškai pačią studiją pervadinčiau į Įdomiąją vulvos istoriją, nes Įdomioji sekso istorija parašyta iš feministinės perspektyvos, tad visi skyriaus akcentai labiau yra, kaip pati autorė teigia, apie putytes, vulvas, makštis ir t. t. Tai moteriškoji sekso istorijos studija, kur apie varpas ir vyrų seksualumą rasite ne tiek ir daug, sakyčiau, veikiau tik kontekste tik tam, kad būtų atskleista, kaip vyrai naudojosi drausdami, nusižengdami, kurdami poeziją, dievindami moters seksualumą ir jį išnaudodami savo lytiškumui ir politikai įgalinti. Nepaisant to, vyrams, manau, vis tiek ši knyga bus įdomi, nes jame išties daug informacijos, labiausiai veikia istorinis diskursas, t. y. daugybė aliuzijų, nuorodų į tam tikras istorines asmenybes, epochas ir jų reiškinius. Knyga kaip koks kaleidoskopas, leidžia, pvz., apie Viduramžius mąstyti ne vien kaip apie sugėdintus žmones, kurie plakė save už geidulius, dėvėdami ašutines, bet kaip ir ištvirkusią liaudį, kur Kryžiaus žygio metu vyrai nešiojo po Europą lytiškai plintančias ligas.
 
Autorė knygą pradeda nuo etimologijos, iš kur kilo lytinių organų pavadinimai. Aišku, čia įdomiausia būtų skyrius lingvistams ir kalbotyros mokslo žmonėms. Kita vertus, knyga parašyta iš anglosaksų perspektyvos, todėl didelis dėmesys skirtas britiškai, amerikietiškai ir Vakarų Europos perspektyvai, todėl nieko čia nerasite apie seksualumą ar seksą tai, kas vyko, pvz., LDK ar Abiejų Tautų respublikoje. Autorės žiūros kampas išskirtinai anglosaksiškas, tačiau ji remiasi Antika, Vakarų civilizacijos ištakomis, tad retai kada „dėl egzotikos“ nuklysta į Aziją ar Afriką, kurių civilizacijos tampa labiau kontekstais atskleisti seksualumo ir sekso kultūros įvairovę.

Dr. Kate Lister

 
Kalbėdama apie seksualumą ir seksą bei kūną, autorė pabrėžia, kad Europoje, kur vyravo krikščionybė, pažiūras ir supratimą formavo dažnai ne tik mokslo žinių stygius, bet ir prietaringumas. Knygoje rasite tokių įdomių faktų kaip: „Dideli klitoriai visada buvo siejami su dideliu lytiniu potraukiu ir lesbianizmu, o XVIII amžiuje paplitęs neigiamas požiūris į masturbaciją paskatino naujas spėliones dėl „žąsies kaklo“ atsiradimo priežasčių – buvo manoma, kad tai yra pernelyg dažno trynimo (1938) pasekmė. 1771 metais mažai žinomas prancūzų gydytojas M. D. R. Bienville‘is išleido traktatą apie nimfomanijos pavojus (p. 64).“ Stebino, kad nuo pat Antikos laikų apie moterų lytinius organus spręsdavo mokslininkai ir daktarai vyrai, o jų įsitikinimai dažnai būdavo paremti religinio ir moralinio pobūdžio argumentais, tad dažnas siūlydavo pjaustyti klitorius, užsiimti makšties dušais, atsisakyti važinėti dviračiu ir pan. Autorė pateikia ne vieną šokiruojančią istoriją, remdamasi istoriniais išlikusiais Antikos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir Viktorijos laikų literatūra.
 
„Vadinamieji skaistybės pokyliai rengiami visoje Amerikoje. Tėvai lydi paaugles dukras į „pasimatymą“ – mergina pasižada išsaugoti nekaltybę iki santuokos, o tėvas, savo ruožtu, įsipareigoja ginti jos nekaltybę (matyt, su šratiniu šautuvu ar kokia nors signalizacija) <...> O 2017 metais Rusijos tyrimų komitetas ir sveikatos ministras Vladimiras Šuldiakovos sukėlė didžiulį pasipiktinimą liepęs gydytojams tikrinti moteriškos lyties moksleivių nekaltybę ir apie bet kokius mergytės plėvės pažeidimus pranešti valdžios institucijoms (p. 83).“ Šokiruoja ne tiek istoriniai absurdiški įstatymai, kurie buvo taikomi moterims, bet šių dienų tikrovė, pvz., Airijoje visai neseniai vyko išprievartavimo byla, kurioje teismas nusprendė, kad išprievartauta mergina pati kalta, nes ji vilkėjo siaurukes (stringus), o advokatas įrodė, kad siaurukės – tai požymis, kad mergina pati norėjo. Tai sukėlė didžiulį skandalą, apie kurį Lietuvoje nieko negirdėjau, jis net paskatino judėjimą nemažiau reikšmingą nei #metoo.
 
Arba toks visiškas šių dienų absurdas, kuris verčia kilstelėti antakius: „Kai kalba pasisuka apie seksą, mes nesąmoningai vertiname partnerio sveikatą pagal kvapą. 2013 metais Michaelas N. Phamas iškėlė teoriją, kad žmonės užsiima oraliniu seksu norėdami įvertinti poravimosi privilegiją ir galbūt pastebėti neištikimybės pėdsakus. Jis manė, kad atlikdamas kunilingą vyras pagal kvapą ir skonį stengiasi išsiaiškinti, ar ten nėra svetimos spermos. Mmm! (p. 218).“ Taip, autorė pateikia knygoje daug citatų, įskaitant ir nuteisto už homoseksualius santykius rašytojo Oscaro Wilde, ar psichoanalizės tėvo Z. Freudo mintis, Hipokrato ir kt. žinomų asmenybių. Knyga gausiai dokumentuota, o šokiruojantys ir stebinantys pačią autorę dokumentai, citatos nulydi tam tikri ironiški komentarai. Tai suteikia knygai tokio lengvumo, primena tinklalaidės apžvalgą su asmeniniais komentarais.
 
Knygoje galima aptikti ir visai retų užuominų, kurie vis dar stebina, pvz.: „Galbūt esate girdėję apie tai, kad naciai gamino sekso lėles, kad nebeleistų plisti jų karius kamavusiai sifilio epidemijai. Tai vadinamasis projektas „Model Borghild“. Istorija atrodo smagi, bet trūksta įrodymų, jai patvirtinti (p. 211).“
 
Knyga turi nepaprastai gerą poligrafiją – nesenstantį kokybišką popierių, patvarų knygos viršelį, o pats leidinys gana neblogai iliustruotas tiek sekso priemonėmis, tiek Viktorijos laikų erotinėmis ir pornografinėmis nuotraukomis, įrodančiomis, kad po morališkai suvaržyta parodomąja visuomene iš tikrųjų vyko įdomus seksualinis gyvenimas, dažnai baudžiamas ir apribotas įstatymais, paženklintas gėda ir lytiškai plintančiomis ligomis ar pavojingais ir nepageidautinais abortais. Įdomioji sekso istorija kartu tai ir didelė dovana tiems, kurie ieško išsamių nuorodų, nes knygos gale pateikiamas įspūdingas 80-90 puslapių apimantis literatūros sąrašas. Man asmeniškai šioji knyga įdomiausia buvo dėl istorinių-kultūrinių kontekstų, kurie išplėtė ir papildė bendrą suvokimą apie seksualumo pokyčius Vakarų kultūroje.
 
Maištinga Siela

Knyga: Robert James Waller "Madisono apygardos tiltai"

 Robert James Waller. „Madisono apygardos tiltai.“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – p. 157.

 

„Senos svajonės – geros svajonės, jos neįsigyvendino, bet džiaugiuosi, kad jų turėjau (p. 49).“

 

Sveiki, brangūs skaitytojai!

 

Nepamenu, kada iki antros nakties skaityčiau knygą ir likus iki pabaigos 30-40 puslapių taip ilgai ir skausmingai... verkčiau! Amerikiečių rašytojo Robert James Waller (1939-2017) romanas Madisono apygardos tiltai (angl. The Bridges of Madison County) mane nunešė labai toli... Taip toli, kad nesitikėjau, kad šis iš pirmo žvilgsnio gal net sentimentalokas romanas taip smarkiai mane paveiks.

 

Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Čeponis, o jo pirmąjį leidimą anuomet išleido leidykla Tyrai 1996 metais, po to Jotema dar 2010 metais, o dar vėliau – Alma littera savo Pegaso kolekcijos serijoje nr. 12 perleido 2017 metais. Būtent šį leidimą įsigijau vos už kelis eurus vienoje knygų išpardavimo mugėje. Prieš kokį 12-15 metų buvau matęs paties Clint Eastwood 1995 metų ekranizaciją, kurioje jis pats su legendine aktore Meryl Streep atliko pagrindinius vaidmenis. Tiesa, tas filmas anuomet man įsiminė, netgi labai patiko, tik jį vertė kiek kitokiu pavadinimu Medisono grafystės tiltai. Lietuvių kalboje terminas county (JAV administracinis vienetas) dažniausiai verčiamas žodžiu „apygarda“. Nors istoriškai žodis „grafystė“ yra tiesioginis angliško žodžio county atitikmuo (kilęs iš feodalinės sistemos, kur valdo grafas), kalbant apie šiuolaikinę JAV administracinę sistemą, „apygarda“ yra kur kas tikslesnis ir labiau įprastas terminas.

 

Taigi, romaną įsigijau, pasidėjau ir pamiršau. Tik visai atsitiktinai važiuodamas į darbą įsimečiau paskaitymui, nes žinojau, kad darbe bus daug laiko, o dėl to, kad nedidukė ši knyga, todėl maniausi, smagiai ją paskaitinėsiu, o jeigu nepatiks – neskaitysiu. Pradėjau ją vėlai darbe, o užbaigiau jau antrą nakties. Taigi, vienos paros skaitinys visada pasiteisina, nes kūrinys be didelio pertrūkio atsiveria emociškai ir užtikrintai. Mėgstu tokias netikėtas ir emocingas literatūrines patirtis, jos iš esmės sugrąžina tikėjimą literatūra.

 

Madisono apygardos tiltai paties autoriaus parašyti per 11-12 dienų, labai greitai 1991 metais ir išleisti JAV rinkoje nedideliu 5000 tiražu. Niekas nesitikėjo, kad knyga taps tikru bestseleriu, o ją išpopuliarino patys skaitytojai, kalbėdami be perstogės apie šią ypatingą knygą. Pats autorius Robert James Waller ilgą laiką yra gyvenęs Ajovoje, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį jis praleido šioje valstijoje ir turi nemažai sąsajų su pagrindiniu romano veikėju Robertu Kinkeidu. Rašytojas dirbo Šiaurės Ajovos universitete, kur dėstė vadybą bei ekonomiką ir kurį laiką ėjo verslo mokyklos dekano pareigas. Kaip ir Kinkeidas, taip ir Walleris domėjosi Madisono apygardos dengtais tiltais, mėgėjiškai juos fotografavo, o įkvėptas to kraštovaizdžio ėmė dėlioti mintyse galimą nebe pirmos jaunystės meilės istoriją. Iš tos minties ir atsirado idėja parašyti apie atskalūną („paskutinį koubojų“) Robertą Kinkeidą ir italų imigrantę, seniai ištekėjusią už amerikiečių fermerio Frančeską Džonson.

 

Romanas autoriui atnešė ne tik didelį populiarumą, bet ir turtus. Deja, 1997 metais teko išsiskirti su 36 metus pragyventa žmona, galiausiai vesti kitą. Autorius 2017 metais pralaimėjo kovą su reta kraujo vėžio forma ir mirė garbingo amžiaus, palikęs ne tik šį romaną, bet ir kitus garsius savo kūrinius, tačiau būtent Madisono apygardos tiltai tapo pačiu populiariausiu jo literatūriniu kūriniu. Skaitant pirmuosius puslapius, nesunku suprasti kodėl, nes jis tarsi sukuria fikciją, jog istorija priklauso ne jam, o Frančeskos palikuonims, kurie kreipėsi į jį, norėdami įprasminti mirusios mamos meilės istoriją. Taigi bevardis autorius sėdasi ir parašo romaną, remdamasis išlikusiais Frančeskos užrašais, laikraščio iškarpomis ir vaikų liudijimais...

 

O istorija apima veikėjų visą gyvenimą, tačiau pati meilės konkreti istorija trunka viso labo 4 dienas. Ji papasakota iš kelių perspektyvų, bet visada jautriai ir įtaigiai. Tai, kaip minėjau, senų ir gyvenime daug mačiusių žmonių istorija. Frančeska – dviejų vaikų motina ir fermerio žmona lieka 4 dienoms viena namuose, kol vieną popietę pasiklausti kelio įvažiuoja Robertas Kinkeidas, žurnalo fotografas, fotografuojantis dengtus Madisono apygardos tiltus. Frančeska pasiūlo avantiūrą, ji pati parodo paklydėliui tiltą, savo ūkį, supažindina su šunimi ir pakviečia alaus... Atrodo, kad kurį laiką niekas nevyksta, tačiau vyksta iš esmės visą jųdviejų gyvenimą pakeisianti meilės, aistros ir traukos istorija.

 

Iš vienos pusės, nesu skaitęs nieko erotiškesnio. Autorius toks švelnus senstelėjusiųjų aistrai ir meilei, kad pro akis negali nepraslysti taiklios erotinę įtampą žadinančios teksto detalės. Ir ne vien tik apie moterį, bet ir apie vyrą: „Kitaip nei vietiniai žmonės, mintantys daugiausia bulvėmis su mėsa ir padažu, kai kurie iš jų – tris kartus per dieną, atrodė, lyg Robertas Kinkeidas nevalgytų nieko, išskyrus vaisius, riešutus ir daržoves. „Tvirtas, - pagalvojo ji. – jis atrodo tvirtas, fiziškai.“ Pastebėjo, koksai siauras jo užpakalis, aptemptas džinsų, - kairėje užpakalinėje jų kišenėje ji matė piniginės kontūrus, o dešiniojoje – skarelę, - ir kaip lengvai vaikščioja, be jokio nereikalingo judesio (p. 42).“

Robert James Waller

 

Visgi Frančeskos požiūris į atėjūną nėra atsitiktinis, ji, kaip ir daugelis pokario moterų, nugrimzdusi į gyvenimišką santuokos ir vaikų auginimo rutiną, yra pamiršusi, ką reiškia būti geidžiama moterimi. Nors ji myli savo vyrą, tačiau jaučia, kad santuokoje ji nėra laiminga, tačiau niekada nėra apie tai su niekuo kalbėjusi. „Vienas dalykas – nuspėjamumas, visiškai kitas – baimė ką nors keisti. O Ričardas bijojo permainų, bet kokių permainų jųdviejų santuokoje. Apie tai išvis nenorėjo kalbėti. O ypač nenorėjo kalbėti apie seksą. Erotika, pagal jo mąstyseną, tam tikra prasme pavojingas ir nepadorus reikalas (p. 89).“

 

Ar tai romanas vien tik apie romaną, kuris kyla iš pamiršto moteriškumo? Nemanau. Autorius visa tai ne tik išreiškia erotiškai, bet ir sudvasina, sutaurina, atšlieja nuo buitinio meilės romano, atvirai mistifikuodamas įvairiomis Visatos ir fotografavimo apie šviesą ir objektą teorijomis ir geba papasakoti apie abejones ir tikrumą. Vieną akimirką besimylėdamas Robertas Frančeskai ištaria: „Štai kodėl esu šioje planetoje šiuo metu, Frančeska. Ne tam, kad keliaučiau ar fotografuočiau vaizdus, bet tam, kad mylėčiau tave. Dabar tai suprantu. Daugiau metų, negu gyvenu šiame pasaulyje, aš kritau nuo krašto kažkokios didžiulės aukštumos laike atgalios. Ir visus tuos metus aš kritau tavęs link (p. 105).“ Nieko nuostabaus, kad įsimylėjėlių kalba lyriška, kone poetinė. Turint galvoje, kad Frančeska turi literatūrinį išsilavinimą, o provinciali Madisono kaimynystė niekada neatliepė jos poetinio mąstymo, Robertas jai tampa kaip ateivis, apsireiškimas. Tekste ne kartą jis palyginamas su šamanu, kadangi geba apkerėti.

 

„Kai aš baigsiu su tuo tiltu, kurį šiandien matėme, jis neatrodys visai taip, kaip jūs tikitės. Būsiu padaręs iš jo kažką nuosava, parinkdamas objektyvus ar fotografavimo kampą, arba bendrą kompoziciją, o tikriausiai – visus šiuos dalykus derindamas... Aš nefotografuoju daiktų tokių, kokie jie yra, o mėginu paversti kažką, kas atspindėtų mano asmeninį suvokimą, mano dvasią. Mėginu surasti vaizde poeziją (p. 56).“ Galiausiai visa tai tampa paradoksu – Kinkeido tikrasis objektas (Madisono tiltai) nukrypsta į subjektę Frančeską. Rašytojas tarsi pritaiko ezoterinius modelius, t. y. Roberto išskirtinis požiūris pasaulį ir į Frančeską atveria niekada neatvertą aistrą, sielų giminystę ir bendrystę.

 

Didžiausia šio pasakojimo tragedija yra ta, kad Frančeska neįstengia surizikuoti ir palikti savo šeimos, nors yra kaip niekad tikra, kad Robertas yra jai skirtasis. Ji dėl pareigos atsisako dvasinės meilės ir likusius dešimtmečius slapta nugyvena mylėdama vyrą, su kuriuo viso labo nugyveno tik 4 žmogiškojo gyvenimo dienas. Žinoma, romano pabaiga apie barstomus pelenus aplink Madisono tiltą labai melodramatiška, tinkanti ekranizacijai, bet šiame puikiame romane labai veikia. Autorius tarsi visada yra ant sentimentalumo ribos, bet jos neperžengia, nes visame pasakojime bando sukurti filosofinį magišką dvasinės ir fizinės traukos filosofinį matmenį, kuris išteisina veikėjus nuo buitinio aistros paklydimo. Istorija vaizduoja septinto dešimtmečio vidurį, dar prieš pat Seksualinės revoliucijos pradžią, kai vos tik atsirado The Beatles, tad iš moterų, tokių kaip Frančeska, visuomenė tikisi besąlyginio atsidavimo. Tai viena iš logiškai pasirinktų strategijų, kodėl Frančeska sudvejoja ir pasilieka su vyru ir vaikais, nes pareiga šeimai yra svarbiau už tikrąją meilę, kitaip sakant, tai romanas kartu ir apie pasirinkimus, nulemtus sociumo laikmečio tendencijų.

 

Romanas vis dar sukrečia šiandien, labai jį rekomenduoju. Literatūrinės raiškos atžvilgiu pasakojimas taip pat nėra lėkštas, jis dinamiškas, atveriantis lakoniškai tiek moterišką, tiek vyrišką perspektyvas, panaudoti laiškai, turi rėminę pasakojimo kompoziciją... Visgi labiausiai pribloškia jautrus ir švelnus knygos turinys, kuriame autorius pabrėžia laiko trapumą ir neišvengiamą būtinybę rinktis tarp trumpalaikės aistros bei saugaus, tačiau emociškai išblėsusio gyvenimo modelio. Galiausiai romanas tampa odė pasirinkimui aukoti savo jausmus dėl kitų žmonių gerovės, įrodant, kad tikra meilė kartais pasireiškia per tylų atsiskyrimą: pasaulyje, kuriame viskas yra abejotina, toks tikrumas pasitaiko tik kartą per gyvenimą. Labai rekomenduoju dar neskaičiusiems!

 

Maištinga Siela

Knyga: Honorė de Balzac "Šagrenės oda"

Honorė de Balzac. „Šagrenės oda“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 296.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Puikiai pamenu, kad seniai, dar mokykliniais laikais, mokytoja buvo uždavusi, kai ėjome realizmo literatūrą, šalia Žemaitės ir Jono Biliūno literatūros kūrinių perskaityti žymiojo prancūzų romanisto Honorė de Balzac (1799-1850) romaną Tėvas Gorijo. Anuokart, man dar paaugliui ir jaunuoliui, prisiskaičius moderniosios šiuolaikinės literatūros, galima sakyti, buvo absoliuti kančia skaityti ištisus nuobodokus balzakiškus ponios Vokės pensionato aprašymus. Bet gyvenime nutinka pačių įdomiausių dalykų, tad grįžtu prie Balzako kūrybos ir iš naujo permąstau, kam anuomet neturėjau kompetencijų suprasti. Trečias Šagrenės oda (pranc. La Peau de chagrin) lietuviškas Jono Norkaus leidimas pasirodė 2025 metais. Pirmasis Norkaus vertimas buvo išleistas – dar Stalinui nemirus! – 1952 metais, po to šį romaną 2011 metais perleido leidykla Obuolys, apeliuodamas į 2010 komercinį bumą, kai pasirodė dar viena šios knygos ekranizacija (tame leidime matome filmo afišą ant viršelio, mano kuklia nuomone, tai labai bjauroja klasikinius kūrinius).

 

Šagrenės oda, kaip ir garsiausi Balzako romanai – Tėvas Gorijo, Eugenija Grandė, Trisdešimties metų moteris – priklauso didžiuliam rašytojo sumanymui sukurti Žmogiškąją komediją, t. y. 137 romanų ciklą, ištisą multivisatą, atskleidžiančią Balzako XIX amžiaus tikrovės po-bonapartinę Prancūziją ir Paryžių. Šiame grandioziniame romanų cikle turėjo veikėjai įvairiuose romanuose vėl susitikti, papildyti vienas kitą ir atskleisti sudėtingą Paryžiaus socialinį gyvenimą. Šagrenės oda buvo rašoma dar iki šio rašytojo sumanymo 1830-1831 metais, tačiau jis vis tiek įtrauktas į bendrąją šio ciklą sąrangą ir užimą filosofinę ciklo kategoriją. Deja, kaip žinia, Balzakui nepavyko šio ciklo užbaigti, pasirodė ne tiek ir mažai – 91 užbaigtas kūrinys, nes 51-erių metų vyrą pakirto darboholizmo sukeltas išsekimas ir silpna dėl sėdėjimo ir kavos nualinta širdis. Įdomu, kad romantizmui priskiriamas Viktoras Hugo rėžė kalbą per jo laidotuves, sakydamas, kad tuokart prancūzus paliko ištisa epocha, tačiau šios epochos tėvas paliko įstabų visuomenės veidrodį, turėdamas galvoje Žmogiškąją komediją.

 

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti, nes Balzakas – realizmo atstovas. Šagrenės oda yra vienas iš jo nedaugelio romanų, kuriame veikia magiškasis realizmas. Dėmesio centre – nuskuręs jaunas mokslininkas Rafaelis de Valentenas, kuris, viską praradęs vienu lošimo statymu, manosi, nušoksiąs nuo Senos upės, kuri teka per Paryžių. Pasakotojas akcentuoja, jog daugybė paryžiečių šitaip baigia savo gyvenimą, nes yra net žmonių, kurie ištisai traukia skenduolius savižudžius iš upės, o tai rodo, kad socialinė Paryžiaus to meto visuomenė buvo negailestinga.

 

Taigi Rafaelis tampa tarsi koks Faustas iš Geothės filosofinės poemos, lemtingą dieną sendaikčių krautuvininkas jam pasiūlo magišką šagrenės odą (manoma, kad asilo odos), kaskart jam ko nors panorėjus, aplinkybės susiklosto taip, kad tikrovė pasiūlo troškimo įgyvendinimą. Deja, oda kaskart traukiasi ir Rafaelio gyvenimas taip pat trumpėja, todėl jam kaskart reikia būti itin atidžiam, kad oda nesusitrauktų ir jo gyvenimas nesibaigtų anksčiau laiko, nei spės nugyventi turtingą ir prabangų gyvenimą. Deja, į tuštybes ir aistras linkusiam nedisciplinuotam ir pripažinimo alkstančiam jaunuoliui sudėtinga suvaldyti troškimus... Taip, magiškojo realizmo apraiškos priimtų Oscaro Wildo Doriano Grėjaus portreto metodą arba, kaip jau minėjau, Goethės Faustą: Rafaelis turi galimybę peržengti žmogiškumo ribas, šįkart labiau susijusias ne su pažinimu ar jaunystės kultu, bet socialiniu Paryžiaus pasauliu, tačiau tai protagonistą veda į pražūtį, nes tokia sėkmės žmogiškoji kaina: žmogus susimoka brangiausiu – savo gyvenimiškuoju laiku. „Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet jūsų gyvenimo sąskaita. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis priklausomai nuo jūsų troškimų stiprumo ir kiekio, pradedant menkiausiais ir baigiant labiausiai besaikiais (p. 43).“

 

Romanas atitinka realizmo kriterijus, kurie daugelis buvo išsakyti prancūzų laikraštyje Realizmas (po to šią sąvoką į lietuvių literatūros lauką įves pats Jonas Biliūnas). Ilgi ir sudėtingi aplinkos aprašymai, abejotinos moralės žmonės vaizduojami kartu su tyros širdies žmonėmis, jie linkę keistis ir net atgailauti; dominuoja charakterio kūrimo technika, todėl svarbūs tampa veikėjų samprotavimas ir aplinkybių vertinimas iš jų perspektyvos, o ne pasakotojo, atsisakoma tiesmukos didaktikos, tad stengiamasi pavaizduoti margą ir sudėtingą socialinį gyvenimą, pageidautina autoriaus amžininkų tikrovės laikmečio. Visa tai turime su kaupu Šagrenės odoje. Tiesa, reiktų knygos pavadinimo dviprasmybę prancūzų kalboje atskleisti, nes chagrin taip pat verčiasi liūdesys/sielvartas, o lietuviškame variante šagrenės oda nelieka sielvarto odos reikšmės, todėl vertime nebelieka akivaizdžios balzakiškos sukurtos dviprasmybės.

 

Šįkart nepaprastai mėgavausi Balzako turtingu stiliumi, o ilgi aprašymai suteikė to XIX amžiaus literatūrinio epinio pasakojimo prabangos jausmą, kai problema ir aplinkybės nustelbia žmogaus likimo programa. Maniausi, kad susidursiu su nusenusiu ir nepatogiu Jono Norkaus vertimu, tačiau koks sklandus ir puikus vertimas! Stebino sutvarkyto teksto kokybė, paaiškinimai – viskas vietoje ir laiku. Manau, Balzakas yra savotiškas skaitytojo brandos ženklas. Būtų įdomu sužinoti, kaip šiandien Šagrenės odą paskaitytų nūdienos mokiniai, kurie pripratę prie fragmentuotų ir dinamiškų tekstų. Įtariu, kad visai (kaip aš anuomet) grumtųsi su teksto gelmėmis.

Honorė de Balzac (Onorė de Balzakas)

 

Nors romanas iš dalies yra apie Rafaelio įtikėjimą, jog savo likimą galima patikėti talismanui, tačiau tikroji romano paskirtis yra kritikuoti ir savaip išjuokti Balzako laikų tikrovę, ypač susireikšminusią ir po monarchų nuvertimo suklestėjusią buržuaziją. „Visuomenės nuomonė? Juk tai labiausiai išvirkusi prostitutė. Jei klausytum jūsų, ponai moralistai ir politikai, tai įstatymus visada reiktų statyti aukščiau už prigimtį, o visuomenės nuomonę – aukščiau už sąžinę. O iš tikrųjų viskas yra teisinga ir viskas klaidinga! Jeigu visuomenė mums davė pūkų pagalvėms, tai tą geradarystę ji apmokestino podagra, lygiai kaip įvedė teismo procedūrą, kad biurokratija apribotų teisingumą, o sloga taptų kašmyro šalikų pasekme... (p. 62).“ Balzakui būdingas šmaikštus ir intelektualus požiūris į visuomenę, paremtas tuometine turtuolių tuštybe ir prieštaringumu.

 

Romane Rafaelio gyvenimą veikia dvi svarbios moterys – nuskurdusi ir tėvo Godeno, išvykusio be žinios į Indiją, palikta dukra Polina, kuri yra tyros ir puikios širdies, tačiau Rafaelis myli moteris tik tas, kurios turi statusą. Tai savotiškas fetišas, veikėjui moteris su turtais yra neatsiejama būtinybė, jos vertė ir grožis bei galia yra būtinoji tobulos moters tapatybės dalis, todėl jis maniakiškai, kone obsesiškai įsimyli Polinos priešingybę – grafienę Teodorą, kuri yra šalta, apibūdinama kaip moteris be širdies, turinti galios ir manipuliavimo gerų įgūdžių, kuri atstovautų tai šaltai aristokratijai, kurios dalimi taip trokšta būti Rafaelis de Valentenas. Kodėl? Neatsitiktinai, nes Rafaelio tėvai turėjo galią, tačiau motina mirė jauna, o reiklusis tėvas subankrutavo, todėl nustekentos giminės legenda (giminaičiai priklausė karaliaus Liudviko XVIII dvarui) nuo mažens formavo Rafaelį, ko jis yra netekęs, ir kūrė mitus apie socialinės prarastos galios susigrąžinimą. Visgi Teodora jį užburia, bet ji neatitiktų idealios ir švelnios Polinos būdo. Štai ką Teodora sako: „Esu laiminga, būdama viena. Kam man keisti savo, jeigu taip norite, egoistišką gyvenimą į šeimininko kaprizus? Santuoka – tai sakramentas, kuris mums atneša tik širdgėlą. O vaikai mane erzina (p. 164).“ Teodoros poziciją itin tiktų šių dienų moters pakitusiam visuomenėje įvaizdžiui iliustruoti: šiandien moterys trokšta būti savarankios, uždirbti tiek, kiek ir vyrai, realizuoti savo troškimus, turėti vieną vaiką arba visai neturėti ir gyventi labiau dėl paties gyvenimo, nei dėl šeimos (Teodoros archetipas). Galima diskutuoti, prie ko priveda turtai, laisvė ir galia bei kaip kinta moteriškumo visuotiniai stereotipai, kai gaunami šie dalykai.

 

Taigi Šagrenės odoje galima aptikti ne vieną pakitusį arba visai nepasenusį visuomenės elgsenos ir stereotipinį modelį, dėl kurio ne vienas pasirinko Senos upės vandenis, nei ramų susitaikymą su savo socialine padėtimi ir vidutiniškumu. Rafaelis nesitaiksto, jam iš gyvenimo reikia daugiau ir jis pasiryžęs viską paaukoti. Kodėl gi ne? Arba Senos upė, arba trumpas gyvenimas prabangoje: jaunystės idealizmas veikia kaip kraštutinumas, nevertinant paties gyvenimo, jeigu jo negalima patirti maksimaliai. Tačiau Balzakas tyčia per Rafaelio gyvenimą perveda Poliną, tyrosios meilės idealą, tačiau sprendimai praeityje jau padaryti, nesitikint tikrosios meilės. Tai šėtoniška knyga, žiauri ir negailestinga, paradoksali, apdovanojanti ir gniuždanti savo veikėjus, kurie iš vienos pusės tik jie patys atsakingi už savo troškimus ir ydas, moralinį nuosmukį, tuštybės vaikymąsi, tad, kaip ir tikrame biurokratiniame pasaulyje, pagal Balzako logiką privalo susimokėti už sėkmę – pinigų ir skolos tema Balzako Žmogiškojoje komedijoje ypač svarbi! – aukščiausia kaina. Knyga turtinga, įtrauki, mąsli ir įdomiai skaitoma. Nepasenusi.

 

„Padori visuomenė guja lauk nelaiminguosius, lygiai kaip sveiko žmogaus organizmas atmeta besikalbinančią ligą. Aukštuomenė bodisi kančiomis ir nelaimėmis, ji bijo jų kaip užkrečiamos ligos ir niekada nedvejoja, ką pasirinkti – kančią ar ydą: būti ydingam – tai prabanga. Kad ir kokia didelė būtų nelaimė, visuomenė mokės ją sumažinti, šmaikščiai ją išjuoks, ji piešia karikatūras nuverstiesiems karaliams sviesdama į veidus įžeidimus, kuriuos pati tariasi iš jų patyrusi, panašiai kaip jauni romėnai cirke ji niekada nesigaili kritusio gladiatoriaus, maudydamasi aukse ir patyčiose... (p. 257-258).“

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Anapus fotografijų"

 Kate Atkinson. „Anapus fotografijų“ – Vilnius: Alma littera, 1999. – p. 334.

 

„Aš pabuvojau pasaulio gale ir sugrįžau, ir dabar žinau, ką įsidėčiau į savo kraičio skrynią. Savo seseris (p. 296).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie garsiąją ir populiariąją tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Lietuvoje britų romanistę Kate Atkinson (g. 1951) girdėjau daug, tačiau niekaip nesiryžau perskaityti bent vieną rašytojos knygą. Jos romaną Anapus fotografijų (angl. Behind the Scenes at the Museum) įsigijau gal prieš kokį dešimtmetį, kai buvau pradėjęs rinkti leidyklos Alma litteros kadaise leistą knygų seriją Dvidešimto amžiaus aukso fondas. Sunku pasakyti, kodėl šioji knyga nugulė į mano knygų lentyną ir pasimiršo, bet retkarčiais vis apie ją pagalvodavau, nes lietuviškai verstų knygų sraute nuolat sušmėžuodavo Kate Atkinson pasirodantys romanai: Gyvenimas po gyvenimo (Tyto alba, 2014), Griuvėsių dievas (Tyto alba, 2016), Užmirštos bylos (Tyto alba, 2025).

 

Anapus fotografijų iš esmės šių metų skaitymo sezono pabaigoje nulaužė mano neskaitymo bloką. Patyriau didžiulį įsitraukimą į knygą. Pagaliau atgaminau savo paauglystės dienas, kada išties skaitydavau Dvidešimto amžiau aukso fondo romanus ir kiekvienas iš jų būdavo tarsi atskira visata, tad ir šioji K. Atkinson knyga privertė pamiršti laiką, o skaitymai užsitęsdavo iki dviejų nakties. Buvau primiršęs, kaip man patikdavo ilgi epiniai pasakojimai, jaudinančios šeimos sagos, įvairūs atskleisti istoriniai-kultūriniai kontekstai, netikėti kartų likimai – visa tai vėlei tarsi susigrąžinau skaitydamas Anapus fotografijų. Dabar suprantu kodėl: nes pernelyg mano skaitymo gravitaciją paveikė nauji modernūs ir postmodernūs kūriniai, dažnai pasižymintys fragmentiškumu ir nutylėjimais, tačiau Atkinson knyga tarsi vėl grąžino XX amžiaus įprastą pasakojimo ritmą, kuriuo mėgavausi iki paskutinio puslapio.

 

Originalo kalba Anapus fotografijų buvo išleista 1995 metais. Tai debiutinis autorės romanas, rašytas sunkiais jai gyvenimo laikais, nes dirbo aptarnavimo personale, augino vaikus, todėl niekur negalėjo panaudoti savo literatūrinių gabumų, tad teko rašyti į stalčių po sunkių fizinio darbo valandų. Visgi iš to laikotarpio atsirado Anapus fotografijų, kuris beregint patraukė tuomet skaitytojus ir literatūros kritikus. Tai Kate Atkinson rašytojos kelio pradžia, o kai kas teigia, kad netgi geriausias jos iki šiolei parašytas romanas. Kadangi kitų jos knygų neskaičiau, tad sunku palyginti (jau esu įsigijęs naujausią jos detektyvą, pasirodžiusį lietuviškai Užmirštos bylos, tad nekantrauju perskaityti). Lietuviškai knyga pasirodė minėtoje knygų serijoje 1999 metais, o romaną į lietuvių kalbą išvertė Nida Norkūnienė.

 

Istoriją pasakoja Rubi Lenoks, keliaudama į savo giminės praeitį, ateitį, apsistodama dabartyje. Laikas – vienas pamatinių pasakojimo struktūros elementų, leidžiančių skrosti pasakotojai XIX-XX amžiaus kartų intymiausias istorijas. Rubi Lenoks gimė po Antrojo pasaulinio karo, jos motina – Banti (Berenikė) ir Džordžas, kaip ir daugelio pokarinių porų santuoka sudaryta iš skubos ir dėl socialinių sumetimų, todėl akivaizdu, kad nelaiminga. Aptardama seną savo šeimos nuotrauką, Rubė pasakoja savo močiutės Nelės ir jos sesers Lilianos istoriją, taip pat šių seserų pamotės Rachelės ir kadaise išvykusios su fotografu laimės ieškoti Ados istorijas. Iš tikrųjų priskaičiavau penkias per šimtmečius nusidriekusias kartas, tad šios istorijos „šokinėja“ viena per kitą, kaip dažnai ir būdinga tokio masto epiniams pasakojimams, nutraukdamos, o vėliau papildydamos matricą, kol susidėlioja vientisas painokas giminės medis. Skaitant sutinkama daug likimų, daug vardų ir istorijų, kai kurios iš jų gali apsunkti dėl veikėjų gausos, tačiau tai nė kiek neerzino, nes galutiniame variante, dėl autorės gebėjimo nuosekliai ir organiškai sudurti pasakojimo galus, išryškėja vientisas vaizdinys, o veikėjai tampa saviti, jaukūs, charakteringi.

 

Vienas svarbiausių šeimos likimą lemiančių dalykų – du pasauliniai karai. Romano nepavadinsi moterišku, nors didžioji dalis ir skirta moterų paveikslams plėtoti, bet esama ir istorijų iš karo lauko apkasų, tiesa, įdomiai mistifikuotų; čia vyrai kaip užkeikimą nešiojasi moterų padovanotą stebuklingą triušio leteną, čia apsireiškia mirusieji ir angelai, ištinka vizijos. Autorei pritinka mistifikuoti šeimos istoriją, tačiau šis būdas ne vien dėl estetiško šeimos paslapčių atmosferos, bet ir iš esmės pateisina Rubės atminties traumos sukurtą nepatikimos atminties šydą. Įdomiai žvelgiama į šeimos santuokų istoriją, atrodo, kad santuokos sudaromos inertiškai, net nesistengiant vienas kito pažinti: patiko, mirktelėjo – tuokiasi, o po to kenčia.

 

Svarbus elementas – lyčių vaidmenų stereotipai, kuriuos, matyt, padiktuoja pats laikmetis. Moterys be proto didžiuodavosi, jeigu jų vyrai po karo gaudavo apdovanojimus, o vengiantys karo prievolės smerkiami ir gėdinami. „Jo žaizdos, ir dabar jo rankos ir veidas buvo nusėti smulkiom dėmelėm, kurios vertė Nelę didžiuotis, ne jos aiškiai buvo ne bailio žymės. Džekas gavo medalį už drąsą nušaunant tuos tris vokiečius, ir Nelė labai nuvylė, kad jis neįsisega jo išeidamas kartu su ja pasivaikščioti (p. 57).“ Moterų ir vyrų pasauliai tolimi, jie susitinka tik lovoje, intymiai pratęsti giminę, vienas kitą patenkinti, tačiau pokario paliktos traumos, ištisos nelaimėlių, kurie žuvo ir niekada negrįžo – niekas apie tai, rodos, nekalba ir tai dar labiau atitolina vyrus nuo moterų. Šie atskiri moters ir vyrų pasauliai, pasiskirstę buityje ir socialiniame gyvenime juos įgalina kentėti, negalėdami nei išsiskirti, nei vienas kitą suprasti, atjausti ir mylėti. Lyčių frustracija jaučiama ir tarp tų pačių lyčių atstovų, štai motina Banti iš Rubės tenori tokio paties kaip jos socialinio elgsenos modelio, nes tik taip suvokiama užtikrinta moters laimė: „Tavo išsilavinimas, aišku, labai svarbu. – Bet iš teisybės ji verčiau norėtų matyti mane tiesiog ištekant ir priklausant kam nors kitam (p. 278-279).“

Kate Atkinson

 

Autorei svarbu sukurti namų aplinką, kuri intymiai perteikia šeimos aplinką. Banti ir Džordžas ilgą laiką gyvena virš gyvūnėlių krautuvės, o Rubės seserų (Patricijos, Džilianos, Perlės) tuose namuose istorijos patiria daug netekčių ir išbandymų, kurie tokie itin tragiški, tačiau pasakotojos tonas pasakoja taip romiai ir įprastai, lyg tai būtų kokia tolima šeimos legenda, prigesusi, primiršta, atkurta ne visai tiksliai iš atminties, todėl daug baltųjų dėmių užpildo lyriškas mistifikavimas. „Dažnai lipu laiptais aukštyn į tuščius kambarius, kuriuose mes kadaise gyvenome, ir bandau prisišaukti praeitį. Virš Krautuvės staiga pradėjo irti – po gaisro ten niekuomet nebuvo kaip reikiant atstatyta. Dėmėtom lubom kambarys, kur kadaise miegojo Patricija, ir miegamasis, kuriame būdavome mes su Džiliana, turi keistą irimo kvapą, lyg po paneliais tūnotų žiurkė. Rodės, virš Krautuvės tebuvo tik apgaulė iš lentjuosčių, tinko ir šviesos – ir vis dėlto kartais, jei stoviu ant laiptų užsimerkusi, girdžiu namų vaiduoklių balsus, plazdenančius su oro srove šen ir ten. Man įdomu, ar jie mūsų pasiilgsta (p. 249-250).“

 

Visas plačias kartų šeimas, sakyčiau, nors ir skirtingi laikmečiai ir supratimas apie asmeninę laisvę, vienija nesuvaldomai tragiška netekčių ir sudėtingų sprendimų modeliai. Veikėjai, regis, nekovoja už save, bet tampa pasakotojos alaviniais kareivėliais, laikmečio tendencingais veikėjais, tiesa, įdomiais, nenuobodžiais, nors ir schematiškai besielgiančiais. Pasakojimas vengia heroizmo, jis čia visai ir netiktų, tad žavi, kad veikėjai visi labai klysta, jie bėga per gyvenimą (už Atlanto į laikines prerijas, taip pat į Australiją, Prancūziją) ir kuria, plečia žmoniją, kuri dauginasi kaip triušiai, bet ir miršta labai trapiai ir neatsargiai, ištikti nuožmaus likimo smūgių. Pačia bendriausia prasme Anapus fotografijų yra apie likimo atsitiktinumus, kurie tampa šeimos mitais, o pats pasakojimas kaip toks žanras, – šeimos atminties saugykla, – tampa perduodamas iš kartos į kartą ir nuolat kintantis, todėl nebetikras, nebeapčiuopiamas, tačiau kartu gebantis viską apibendrinti, paaiškinti, atleisti ir pateisinti. Fotografijas laikas padaro subjektyviomis, kiekviena nauja karta savo buvusias šeimos kartas linkusi perpasakoti savaip, dažnai idealizuoti, užpildyti trūkstamas pasakojimo dalis pramanais, vaiduokliais, mistiniais sutapimais.

 

Nuostabus romanas! Net neabejoju, kad šiemet bus tarp tų geriausių šiemet skaitytų knygų, kurios sugrąžina tikėjimą epiniais tirštais pasakojimais, kurie talpina ne vien idėjas, ne vien dinamiką, veikėjų portretus, įdomius kontekstus, bet ir tą, tikriausiai, literatūrinį autorės išduodantį talentą sukurti dvasingą ir juslingą pasakojimą, grąžinantį skaitytojui patį tikėjimą, kad įmanoma sukurti patį gyvenimą literatūros formomis. Arba bent jau tokio gyvenimo iliuziją. Kate Atkinson Anapus fotografijų idėja yra ta, kad nuotraukos ir atsiminimai yra tik paviršius, o tikroji, komplikuota ir dažnai tragiška žmogaus gyvenimo prasmė slypi paslėptuose įvykiuose, kuriuos autorius turi atskleisti, o šis romanas kuo puikiausiai tą ir padaro.

 

Maištinga Siela