Šios dienos citata: Svetlana Aleksijevič apie meną, žmogų, nusikaltimus ir smurtą

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien kažkaip ilgai galvojau apie tai, ką pasakė S. Aleksijevič. Apie tai, kad būti žmogumi dar nereiškia būti žmogumi, reikia dar jį savyje ir apsaugoti.

„Menui reikia būti nuolankesniam. Kiek puikių knygų prirašyta – ir kas? Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti. Jokia kaina. Neturiu atsakymo į šį klausimą: kodėl gyvūnai pas mus stipresni už žmogų? Žmogžudžiai klauso Bacho, skaito Shakespeare‘ą... Na ir kas? Bet reikia savyje saugoti žmogų. O ką tu dar gali? Taip svarbu šiandien išsaugoti save. Išgelbėti. Rasti jėgų išeiti iš choro. Kitaip kada nors bus labai gėda. Prieš save, prieš vaikus.“ Svetlana Aleksijevič

Maištinga Siela

Kvietimas: forma, fonas, mėlynos spalvos su gėlėmis, rašyti kvietimą kaip nuotrauką, trafaretas, skelbimas gražus

 

Vinilinė plokštelė: Hurts - Happiness (15th Anniversary) [vinyl / 2LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Hurts - Happiness (15th Anniversary) [vinyl / 2LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Eurovision Song Contest Basel 2025 [vinyl / 3LP] (2025)

 
Informacija apie vinilinę plokštelę: Eurovision Song Contest Basel 2025 [vinyl / 3LP] (2025) 

Maištinga Siela

Filmas: "Olandija" / "Holland"

 

Sveiki,

Kai pasirodė siaubo filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland) (2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.

Visgi tiek žiūrovai, tiek kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl, nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga, nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę, tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...

Žinokite, keistas trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų, estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški, atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių, tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Masčio ežeras, Mastis, Telšiai: istorija, kilmė įdomybės

 Nuotr. J. S.

Laba,

Telšių Masčio ežeras – tai ne tik nuostabus gamtos kampelis, bet ir gyvas Telšių miesto istorijos pasakojimas. Jo vandenyse ir aplinkinėse žemėse glūdi šimtmečių senumo paslaptys, legendos ir archeologiniai radiniai, liudijantys apie turtingą regiono praeitį.

Pavadinimo paslaptys ir legendų šydas

Ežero pavadinimas „Mastis“ kelia ne vieną klausimą. Manoma, kad jis galėjo kilti iš žodžio „mastas“, reiškiančio tinklo užvilkimą ar tiesiog ilgį. Vietos žvejai galėjo taip pavadinti ežerą, pabrėždami jo dydį ar žvejybines savybes. Tačiau daug įdomesnės yra ežero atsiradimą aiškinančios legendos. Viena jų pasakoja apie milžiną Džiugą (arba Telšį), kuris vienu mostu iškasė ežerą. Kita legenda teigia, kad milžinas Telšys, mokėdamas burtus, per didelį potvynį leido vandeniui kilti dar vieną „mastą“ ir liepė jam sustoti, taip sukūrdamas ežerą, kurį pavadino Mąsčiu. Dar viena versija pasakoja apie kriaučių žydelį, kuris, iškėlęs liniuotę-mastą, atspėjo ežero vardą, o liaudies pasakojimai mini ir milžiną, išliejusį į delną pasisemto vandens iš marių, taip suformuodamas ežerą. Šios legendos, nors ir skirtingos, suteikia Masčiui mistikos ir gylio, liudijančios apie turtingą žemaičių tautosakos tradiciją.

Archeologiniai atradimai ir miesto ištakos

Masčio ežeras ir jo apylinkės yra seniai apgyvendintos, o tai patvirtina ir archeologiniai tyrimai. Rastieji akmens amžiaus radiniai ežero dugne rodo, kad žmonės čia gyveno jau neolito amžiuje. Telšių miesto ištakos siekia I tūkstantmečio pabaigą, kai aplinkiniuose piliakalniuose ir gyvenvietėse (Insulos, Džiuginėnų, Buožėnų, Siraičių) klestėjo Ceklio žemė. Nuo XV amžiaus vidurio Telšių apylinkės minimos rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose aprašomas valstybinis dvaras, buvęs dabartinio miesto teritorijoje, piečiau Durbino upelio, tarp Masčio ežero ir Žarėnų kelio. Nors vėliau, XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, dvaras buvo perkeltas prie Masčio ežero, ties Žaliuoju kalnu (dabartinio Žemaičių muziejaus „Alka“ vietoje), o XVIII a. pradžioje per Šiaurės karą sudegė ir nebebuvo atkurtas, archeologiniai kasinėjimai toje vietoje atskleidė vertingų XVI a. pabaigos – XVII a. buitinės keramikos, koklių fragmentų ir stambių lauko akmenų grindinį, patvirtinančius dvaro egzistavimą ir klestėjimą.

Miesto augimas ir ežero reikšmė

Telšiai, panašiai kaip Roma ar Vatikanas, išsidėstę ant septynių kalvų, o Masčio ežeras visada buvo miesto širdis. Manoma, kad miestas pradėjo kurtis prie Telšės upelio, o vėliau plėtėsi link Masčio ežero. Abi gyvenvietės buvo sujungtos svarbiais keliais – Alsėdžių-Luokės ir Žarėnų keliais (dabartine Ežero gatve), kurie turėjo didelės reikšmės Telšių raidai. XIX a. – XX a. pradžioje Telšiuose buvo dislokuota rusų kariuomenė, o prie Masčio ežero stovėjo jų kareivinės, sandėliai su amunicija, maisto atsargomis ir žirgais, liudijantys apie ežero strateginę svarbą.

Šiandienos Mastis: gamta ir rūpesčiai

Šiandien Masčio ežeras yra svarbus Telšių miesto gamtos ir rekreacijos objektas. Jo ilgis siekia 3,4 km, plotis – iki 1,6 km, o vidutinis gylis – 2,2 m. Nors ežeras nėra gilus (giliausia vieta – 5,3 m), jame yra sala (2,2 ha), o jo pakrantėse – daugybė pusiasalių ir iškyšulių. Į ežerą įteka Durbinis, Berlinė, Juodupis, Kliukis, Telšis, o išteka Mastupis. Deja, Mastis susiduria su eutrofikacijos (vandens telkinio prisotinimo maisto medžiagomis, sukeliančio dumblių perteklių) problema, kurią lėmė praeities pramoninė tarša. Vis dėlto, dedamos pastangos ežerui išvalyti – 2021 m. jis buvo įžuvintas plačiakakčiais, mintančiais dumbliais, siekiant pagerinti jo ekologinę būklę. Masčio ežeras tebėra gyvybingas Telšių simbolis, nešantis savyje gilią istoriją ir kviečiantis pasinerti į jo paslaptis.

Imperatorius Tiberijus, biografija, Romos istorija. Koks imperatorius valdė Romą, kai buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus?

 

Sveiki,

Tiberijus Julijus Cezaris Augustas (gimė 42 m. pr. Kr. lapkričio 16 d., mirė 37 m. po Kr. kovo 16 d.) buvo antrasis Romos imperatorius, valdęs nuo 14 m. po Kr. iki 37 m. po Kr. Jo valdymas yra svarbus ankstyvosios Romos imperijos istorijos etapas, žymintis perėjimą po pirmojo imperatoriaus Augusto ilgos ir įtakingos valdymo. Tiberijaus kelias į sostą buvo sudėtingas, o jo valdymą lydėjo ir administracinė kompetencija, ir vis didėjantis tamsumas bei izoliacija.

Tiberijaus kilmė ir kelias į valdžią

Tiberijus gimė garbingoje Klaudijų giminėje, vienoje seniausių ir įtakingiausių Romos patricijų šeimų. Jo tėvas buvo Tiberijus Klaudijus Neronas, o motina – garsi ir ambicinga Livija Druzila. Tiberijaus vaikystė buvo paženklinta politinių neramumų: jo tėvas palaikė Marko Antonijaus pusę pilietiniame kare prieš Oktavianą (būsimą Augustą). Po Oktaviano pergalės, 38 m. pr. Kr., Livija buvo priversta išsiskirti su Tiberijaus tėvu ir ištekėjo už paties Oktaviano. Taigi, jaunasis Tiberijus tapo Oktaviano posūniu.

Nors Tiberijus augo imperatoriaus namuose, jis nebuvo pirmasis Augusto pasirinkimas įpėdiniu. Augustas turėjo savo planų dėl tiesioginės giminės tęsimo, o Tiberijaus motina Livija visada aktyviai siekė užtikrinti savo sūnaus vietą sosto paveldėjimo eilėje. Tiberijus nuo jaunystės pasižymėjo karinėmis ir administracinėmis savybėmis. Jis buvo puikus karvedys, sėkmingai vadovavęs Romos legionams germanų, Panonijos ir Raetijos kampanijose. Jis ėjo aukštas pareigas, įskaitant kvestoriaus, pretoriaus ir konsulo postus, įgydamas vertingos patirties valstybės valdyme.

Tačiau jo asmeninis gyvenimas buvo paženklintas nelaimių. Jis buvo priverstas išsiskirti su savo mylima žmona Vipsanija Agripina, su kuria turėjo sūnų Druzų Jaunesnįjį, ir 11 m. pr. Kr. vedė Augusto dukterį Juliją Vyresniąją, kuri buvo žinoma dėl savo laisvamanio elgesio ir nepaklusnumo. Ši priverstinė santuoka, regis, buvo nelaiminga ir gilino Tiberijaus nepasitenkinimą.

Pirmieji Augusto pasirinkti įpėdiniai – jo anūkai Gajus ir Lucijus Cezariai – mirė jauni. Šios tragedijos atvėrė kelią Tiberijui. Galiausiai, 4 m. po Kr., Augustas formaliai įsūnijo Tiberijų, taip paskelbdamas jį savo oficialiu įpėdiniu. Šis žingsnis ne tik užtikrino Tiberijaus įpėdinystę, bet ir privertė jį pačiam įsūnyti savo sūnėną Germaniką (jo brolio Druzijaus vyresniojo sūnų), kuris tapo kitu eilėje į sostą ir tuo metu buvo labai populiarus. Taip buvo bandoma sustiprinti Julijų-Klaudijų dinastijos tęstinumą.

Valdymo laikotarpis (14–37 m. po Kr.)

Tiberijus tapo imperatoriumi 14 m. po Kr., mirus Augustui. Jo valdymo pradžia buvo atsargi ir nuosaiki. Jis stengėsi parodyti pagarbą Senatui, nors jau pirmaisiais metais teko susidurti su legionų maištais Panonijoje ir Reino regione, kuriuos nuslopino jo įsūnytas Germanikas ir jo paties sūnus Druzus. Tiberijus pasirodė esąs kompetentingas administratorius ir finansininkas, ypač taupus ir rūpestingas valstybės iždo atžvilgiu. Jis sumažino valstybines išlaidas, pagerino mokesčių surinkimo sistemą ir užtikrino tvirtą valstybės finansinę padėtį. Jo užsienio politika buvo labiau orientuota į imperijos sienų stiprinimą ir jau esamų teritorijų išlaikymą, o ne į naujų užkariavimų siekimą.

Tačiau Tiberijaus asmenybė buvo sudėtinga – jis buvo intravertiškas, nepasitikintis ir linkęs į įtarumą. Šios savybės vis labiau ryškėjo jam senstant, ypač po skaudžių asmeninių netekčių. 19 m. po Kr. mirė Germanikas, o 23 m. po Kr. – jo paties sūnus Druzus. Šios mirtys (ypač Germaniko, kurio mirtis sukėlė gandų apie apnuodijimą, nors ir nepatvirtinta) giliai paveikė Tiberijų ir sustiprino jo nepasitikėjimą aplinkiniais.

Vis didesnę įtaką Tiberijaus valdyme įgijo pretorijų prefektas Liucijus Elijas Sejanas. Sejanas, būdamas ištikimas Tiberijui pradžioje, palaipsniui įgijo milžinišką galią, manipuliuodamas imperatoriumi ir sistemingai eliminuodamas potencialius konkurentus, ypač iš Germaniko šeimos. Jis konsolidavo pretorijų sargybą Romoje, paversdamas ją galinga jėga. 26 m. po Kr. Tiberijus, pavargęs nuo Romos intrigų ir galbūt paveiktas Sejano įtakos, išvyko į Kaprio salą, iš kurios daugiau niekada nebegrįžo į Romą. Valdymo reikalus jis faktiškai paliko Sejano rankose.

Sejano galia augo iki tol, kol jis pats pradėjo planuoti imperatoriaus nuvertimą. Tiberijus, gavęs įspėjimų (manoma, kad iš Sejano buvusios žmonos Antonijos), staiga suprato Sejano pavojingumą. 31 m. po Kr. Sejanas buvo suimtas ir nedelsiant įvykdyta mirties bausmė, o po to sekė žiaurūs valymai ir persekiojimai tų, kurie buvo susiję su Sejanu. Šis incidentas atskleidė tamsiąją Tiberijaus valdymo pusę, jo gebėjimą veikti negailestingai ir jo paranoją.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Tiberijus tapo dar labiau atsiskyręs ir niūrus, jo reputacija buvo stipriai paveikta Sejano aferos ir vėlesnių išpuolių prieš įtariamus sąmokslininkus. Nors jis išlaikė tvirtą imperijos finansinę padėtį ir užtikrino Romos sienų saugumą, jo valdymą baigė politinės intrigos, žiaurumas ir nuolatinė įtarumo atmosfera. Tiberijus mirė 37 m. po Kr. Misene, būdamas 77 metų amžiaus, palikdamas sostą savo sūnėnui Kaligulai.

Tiberijaus valdymas paliko dvejopą palikimą: viena vertus, jis buvo efektyvus ir taupus administratorius, užtikrinęs imperijos stabilumą po Augusto mirties; kita vertus, jo asmeninės savybės ir augantis įtarumas pavertė jo valdymą tamsiu periodu, pažymėtu teismais dėl išdavystės ir nuolatine įtampa tarp imperatoriaus ir Romos elito.

Romos imperijos monetos, įskaitant ir tas, kurios buvo kaldinamos imperatoriaus Tiberijaus (14–37 m. po Kr.) valdymo metu, yra nepaprastai svarbus istorijos šaltinis. Jos atspindi ne tik ekonominę imperijos būklę, bet ir jos politinę ideologiją, propagandą bei valdovų įvaizdį. Nors Tiberijaus monetos galbūt ir nėra tokios gausios ar įvairios kaip Augusto, jos vis dėlto pasižymi unikaliomis savybėmis ir didele numizmatine verte, ypač dėl jų sąsajų su finansiniu stabilumu ir net Biblijos istorija.

Tiberijaus monetų kaldinimo ypatybės ir nominalai

Tiberijaus valdymas pasižymėjo finansine stabilumo politika, kurią jis paveldėjo iš Augusto. Imperatorius buvo žinomas dėl savo taupumo ir atsargumo valdant valstybės iždą, o tai tiesiogiai atsispindėjo monetų kaldinime. Jis nesiekė radikalių monetų reformų, bet rūpinosi esamos sistemos efektyvumu ir patikimumu, užtikrindamas stabilių monetų gamybą, jų metalo prabą ir svorį.

Romos imperijoje tuo metu egzistavo trijų metalų monetų sistema:

Auksiniai aurejai (aureus): Tai buvo didžiausios vertės monetos, skirtos dideliems atsiskaitymams. Tiberijaus aurejuose dažniausiai vaizduojamas jo portretas averso pusėje, o reverso pusėje – įvairūs simboliai, dievybės ar politinės žinutės, pabrėžiančios taiką ir stabilumą.

Sidabriniai denarai (denarius): Šios monetos buvo pagrindinė apyvartinė priemonė kasdienėje prekyboje. Tiberijaus denarai yra bene žinomiausi, ypač dėl jų sąsajos su bibliniais įvykiais.

Bronzinės/varinės monetos (ases, dupondijai, sestercijos): Šios monetos buvo skirtos smulkiems atsiskaitymams. Jų nominalai ir dizainas galėjo skirtis priklausomai nuo kaldinimo vietos. Romoje kaldintos bronzinės monetos, ypač didelės sestercijos, dažnai turėjo detalesnius imperatoriaus ir kitų figūrų atvaizdus dėl didesnio paviršiaus ploto.

Portretai ir ikonografija monetose

Tiberijaus monetų dizainas buvo konservatyvus, atspindintis Augusto laikų tradicijas ir imperatoriaus įvaizdį.

Averso pusėje (priekinėje) dažniausiai buvo vaizduojamas pats imperatorius Tiberijus. Jo portretai atspindi realistinį vaizdavimą, pabrėžiantį jo brandų amžių, patirtį ir orumą. Užrašas aplink portretą, pavyzdžiui, TI CAESAR DIVI AVG F AVGUSTUS („Tiberijus Cezaris, dieviškojo Augusto sūnus, Augustas“), pabrėždavo jo teisėtą įpėdinystę ir ryšį su dievintuoju Augustu, kas buvo itin svarbu legitimuojant jo valdymą.

Reverso pusės (galinės) dizainas galėjo būti įvairus ir dažnai turėjo propagandistinę reikšmę:

Livijos atvaizdai: Nemaža dalis Tiberijaus monetų, ypač ankstyvojo laikotarpio, vaizdavo jo motiną Liviją, kartais sėdinčią ir laikančią skeptrą bei šaką (dažnai alyvmedžio), simbolizuojančią taiką. Ji galėjo būti identifikuojama kaip Paks (Pax) – taikos deivė, arba Iustitia – teisingumo deivė. Šis vaizdavimas pabrėžė Livijos, kaip imperatoriškosios šeimos matriarchės, įtaką ir Tiberijaus siekį tęsti Pax Romana (Romos taikos) laikotarpį, įtvirtintą Augusto. Užrašas ant reversų dažnai būdavo PONTIF MAXIM (Pontifex Maximus – vyriausiasis pontifikas), pabrėžiantis imperatoriaus religinę valdžią.

Taikos ir klestėjimo simboliai: Dažnai pasitaiko taikos ir gerovės simbolių, pavyzdžiui, ragas (Cornucopia) arba augmenija, atspindinti klestėjimą.

Kiti simboliai: Retesniais atvejais monetose galėjo būti pavaizduoti Tiberijaus sūnus Druzus Jaunesnysis, siekiant pabrėžti dinastijos tęstinumą, arba religiniai motyvai.

Žymiausios Tiberijaus monetos: „Tributo Denaras“

Bene žinomiausia ir reikšmingiausia Tiberijaus moneta yra jo sidabrinis denaras, garsus dėl savo sąsajos su Biblijos įvykiais. Mato evangelijoje (Mt 22, 15–22) aprašoma, kaip fariziejai ir herodiečiai bando pagauti Jėzų į spąstus, klausdami, ar leidžiama mokėti mokesčius Cezariui. Jėzus paprašo parodyti mokesčių monetą (graikiškai „denarą“) ir paklausia: „Kieno čia paveikslas ir užrašas?“ Atsakę „Cezario“, Jėzus taria: „Atiduokite, kas Cezario, Cezariui, o kas Dievo – Dievui.“

Nors Biblija tiesiogiai nenurodo, kokia moneta tai buvo, manoma, kad tai buvo būtent Tiberijaus denaras, vaizduojantis patį imperatorių (Cezarį) ir jo užrašus. Ši moneta buvo plačiai paplitusi imperijos teritorijoje, įskaitant Judėją, ir buvo pagrindinė sidabrinė atsiskaitymo priemonė. Dėl šios priežasties Tiberijaus denaras dažnai vadinamas „Tributo denaru“ (angl. "Tribute Penny"). Šio denaro aversas rodo Tiberijaus laureato biustą su užrašu „TI CAESAR DIVI AVG F AVGVSTVS“, o reversas – sėdinčią moters figūrą, laikomą Livija, su užrašu „PONTIF MAXIM“. Šis denaras yra ne tik numizmatiškai reikšmingas, bet ir turi didelę religinę bei kultūrinę vertę, tapęs materialiu Biblijos istorijos simboliu.

Didžioji dalis Tiberijaus aukso ir sidabro monetų buvo kaldinamos Lugduno (šiuolaikinio Liono, Prancūzija) monetų kalykloje, o Romos kalykla daugiausia gamino bronzines monetas. Apskritai, Tiberijaus monetos atspindi jo valdymą kaip stabilumo ir finansinės drausmės laikotarpį, kartu iliustruodamos Romos imperijos politinės propagandos mechanizmą, skirtą įtvirtinti imperatoriaus valdžią ir jo sąsajas su dievintuoju Augustu.

Romos imperatoriaus Tiberijaus (valdžiusio 14–37 m. po Kr.) ir Jėzaus Kristaus (manoma, gyvenusio apie 4 m. pr. Kr. – 30/33 m. po Kr.) sąsaja yra viena įdomiausių ir reikšmingiausių Naujojo Testamento ir Romos imperijos istorijos persipynimo vietų. Nors šios dvi figūros niekada nesusitiko akis į akį, jų gyvenimai vyko tuo pačiu istoriniu laikotarpiu, ir Jėzaus veikla, mirtis ir prisikėlimas įvyko būtent Tiberijaus valdymo metu, paliekant gilų pėdsaką tiek religijos, tiek istorijos raidoje.

Imperatoriaus šešėlis šventojoje žemėje

Tiberijaus valdymas, nors ir centralizuotas Romoje ir Kaprio saloje, tiesiogiai paveikė visas Romos imperijos provincijas, įskaitant ir tolimąją Judėją. Būtent ten, Romos valdomoje teritorijoje, Jėzus Kristus vykdė savo viešąją veiklą, mokė, rinko mokinius ir formavo naują religinį judėjimą. Judėja buvo valdoma per Romos prokuratorius, kurie atstovavo imperatoriaus valdžiai ir buvo atsakingi už tvarkos palaikymą bei mokesčių surinkimą. Žymiausias iš jų, Tiberijaus paskirtas Poncijus Pilotas, tapo pagrindine figūra Jėzaus teismo ir nukryžiavimo įvykiuose. Pilotas, siekdamas išlaikyti taiką ir užtikrinti lojalumą Romai, galiausiai pritarė Jėzaus pasmerkimui, nors ir pripažino jo nekaltumą politine prasme. Tai pabrėžia Romos imperatoriaus valdžios buvimą ir įtaką net ir tolimiausiose žemėse, kurios tapo krikščionybės lopšiu.

Mokesčiai Cezariui ir „Tributo Denaras“

Vienas ryškiausių ir labiausiai žinomų Jėzaus ir Tiberijaus ryšio momentų užfiksuotas Mato evangelijoje (Mt 22, 15–22), kur fariziejai ir herodiečiai bando pagauti Jėzų į spąstus, klausdami, ar leidžiama mokėti mokesčius Cezariui. Tai buvo subtilus ir pavojingas klausimas, nes teigiamas atsakymas galėjo Jėzų padaryti Romos kolaborantu žydų akyse, o neigiamas – maištininku prieš imperijos valdžią. Jėzus paprašo parodyti mokesčių monetą, o jam parodžius denarą, paklausia: „Kieno čia paveikslas ir užrašas?“ Kai jie atsako: „Cezario“, Jėzus taria savo garsiuosius žodžius: „Atiduokite, kas Cezario, Cezariui, o kas Dievo – Dievui.“

Manoma, kad ši moneta buvo būtent Tiberijaus sidabrinis denaras, plačiai paplitęs to meto imperijoje ir naudojamas mokesčiams mokėti. Šio denaro averso pusėje buvo pavaizduotas Tiberijaus portretas su užrašu „TI CAESAR DIVI AVG F AVGVSTVS“ (Tiberijus Cezaris, dieviškojo Augusto sūnus, Augustas), o reverso pusėje – jo motina Livija, sėdinti kaip taikos (Pax) arba teisingumo (Iustitia) deivė, su užrašu „PONTIF MAXIM“ (Vyriausiasis pontifikas). Ši moneta, dabar žinoma kaip „Tributo Denaras“ (angl. "Tribute Penny"), tapo materialiu biblinės istorijos simboliu ir ryšio tarp Romos imperatoriaus galios ir Jėzaus dvasinės žinios įrodymu. Jėzaus atsakymas ne tik išvengė spąstų, bet ir nustatė giliai įsišaknijusį krikščionišką principą apie dvigubą lojalumą – tiek žemiškajai valdžiai, tiek Dievui.

Istorinė ir teologinė perspektyva

Jėzaus Kristaus veikla ir mirtis, įvykusi Tiberijaus valdymo metais, įtvirtino krikščionybės atsiradimą Romos imperijos kontekste. Tai nebuvo atsitiktinumas; krikščionybė plito po visą imperiją, pasinaudodama jos infrastruktūra, komunikacijos tinklais ir bendra Romos taikos (Pax Romana) atmosfera. Nors Romos valdžia Jėzaus judėjimą iš pradžių vertino kaip nedidelę žydų sektą, per ateinančius šimtmečius jis virto dominuojančia imperijos religija. Taigi, Tiberijaus valdymas, kuris buvo stabilumo ir griežtos Romos tvarkos metas, paradoksaliai tapo terpė, kurioje gimė ir pradėjo plisti viena įtakingiausių pasaulio religijų, galiausiai pakeitusi pačią Romos imperijos prigimtį. Šis ryšys tarp galingojo Romos imperatoriaus ir kuklaus Nazareto mokytojo parodo, kaip istorinės aplinkybės gali nulemti ne tik politinius, bet ir giluminius dvasinius pokyčius pasaulio istorijoje.

Maištinga Siela

Žemaitė nepagirtų: "Moterys Lietuvoje gali tapti prezidentėmis, tačiau negali išvengti smurto." (iš feministinio "Literatūra ir mena" numerio)

 

Sveiki,

Socialinė reklama iš feministinio „Literatūra ir mena“ numerio.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena iškiliausių lietuvių literatūros klasikių, kurios kūryba ir visuomeninė veikla glaudžiai susijusi su feminizmo idėjomis Lietuvoje. Nors pats terminas „feminizmas“ XIX amžiaus pabaigoje dar nebuvo plačiai vartojamas Lietuvoje, Žemaitės darbai ir pozicija atspindi esminius to meto moterų teisių ir socialinės emancipacijos siekius. Ji ne tik atvirai kritikavo patriarchalinės visuomenės nustatytas normas, bet ir giliai analizavo moterų padėtį, tapdama savotiška to meto lietuvių moterų judėjimo avangardiste.

Žemaitė ir moterų padėties vaizdavimas kūryboje

Žemaitės kūrybos esmė – autentiškas ir negailestingas kaimo moters gyvenimo vaizdavimas. Jos apsakymuose ir apysakose, tokiose kaip „Marti“, „Petras Kurmelis“ ar „Topylis“, atskleidžiama sunki moterų dalia, nulemta ne tik sunkaus fizinio darbo, bet ir teisės netekties bei socialinės nelygybės. Moterys jos kūryboje dažnai yra atsidūrusios bejėgėje padėtyje, priklausomos nuo vyrų valios – tėvų, brolių ar vyrų. Jos negali laisvai rinktis savo gyvenimo kelio, ypač santuokos, kuri dažnai tampa ne meilės, o ekonominio išgyvenimo ar turto konsolidavimo įrankiu. Žemaitė drąsiai aprašė šaltus, bejausmius santykius tarp sutuoktinių, motinų ir vaikų ryšius, kuriuos iškreipia skurdas, prietarai ir smurtas. Šis tikroviškas moters priespaudos atspindys jos kūrybą daro itin reikšminga feministinės kritikos požiūriu, nes ji atvėrė akis į tai, kas dažnai buvo nutylima ar laikoma savaime suprantamu.

Žemaitės feminizmo apraiškos ir indėlis

Žemaitės feminizmas nėra susijęs su abstraktžiomis teorinėmis deklaracijomis, bet yra įsišaknijęs giluminėje socialinėje kritikoje ir empatijoje į kaimo moters likimą. Jos kūryba ne tik fiksavo esamą padėtį, bet ir skatino apmąstyti, kaip moterys galėtų išsivaduoti iš priespaudos. Žemaitė pati aktyviai dalyvavo moterų judėjime, buvo Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo organizacinio komiteto narė 1907 metais, kur buvo atvirai kalbama apie moterų teisių sulyginimą su vyrų teisėmis, ypač švietimo srityje. Jos viešas kalbėjimas ir publicistiniai straipsniai, kritikuojantys „tėvo valią, vyro kumštį ir kunigo šventą žodį“, rodo jos ryžtą kovoti už moterų teises. Žemaitė savo asmeniniu pavyzdžiu ir kūryba įrodė, kad moterys gali būti stiprios, atsparios ir turėti savo balsą, net ir sunkiomis patriarchalinės visuomenės sąlygomis. Jos rašytinis palikimas įkūnija emancipacinę mintį, aktualią ne tik to meto Lietuvai, bet ir šiandien, kalbant apie lyčių lygybę ir teisingumą. Žemaitė parodė, kad moters tapatybė gali būti apibrėžta ne tik kaip „kitoniškumas“ vyro atžvilgiu, bet ir kaip visapusiška, savarankiška asmenybė.

Žemaitės indėlis į lietuviškąjį feminizmą yra nepaprastai svarbus, nes ji pirmoji lietuvių literatūroje taip išsamiai ir skausmingai atskleidė moters patirtį, taip darydama pamatą tolesnėms diskusijoms apie lyčių lygybę ir moterų teises Lietuvoje.

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Damiano David – Funny Little Fears [vinyl / LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Damiano David – Funny Little Fears [vinyl / LP] (2025) 

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Avicii – Avicii Forever [vinyl / 2LP] (2025)

 
Informacija apie albumą:  Avicii – Avicii Forever [vinyl / 2LP] (2025)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Britney Spears – Oops!... I Did It Again (25th Anniversary Edition) [vinyl / 2LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Britney Spears – Oops!... I Did It Again (25th Anniversary Edition) [vinyl / 2LP] (2025)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons – Reflections (From The Vault Of Smoke + Mirrors) [vinyl / LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: Imagine Dragons – Reflections (From The Vault Of Smoke + Mirrors) [vinyl / LP] (2025)

Maišitnga Siela

Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey – Your Girl (Rare & Unreleased) (Yellow edition) [vinyl / LP] (2024)

 

Informacija apie albumą:  Lana Del Rey – Your Girl (Rare & Unreleased) (Yellow edition) [vinyl / LP] (2024)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey – Acoustic Tracks and Ballads (edition Yellow) [vinyl / LP] (2024)

 

Informacija apie albumą: Lana Del Rey – Acoustic Tracks and  Ballads (edition Yellow) [vinyl / LP] (2024)

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: The Weeknd – Hurry Up Tomorrow [vinyl / 2LP] (2025)

 
Informacija apie albumą: The Weeknd – Hurry Up Tomorrow [vinyl / 2LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sophie Ellis-Bextor – Kitchen Disco – Live at the London Palladium [vinyl / 2LP] (2022)

 
Informacija apie albumą: Sophie Ellis-Bextor – Kitchen Disco – Live at the London Palladium [vinyl / 2LP] (2022) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Sophie Ellis-Bextor – Wanderlust [vinyl / LP] (2014)

 
Informacija apie albumą: Sophie Ellis-Bextor – Wanderlust [vinyl / LP] (2014) 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Motiejus Kazimieras Sarbievijus apie tai, kad urna visų dalykų matas

 

Sveiki,

„Urna – visų dalykų matas.“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus iš savo poezijos „Lemties žaidimai“. 2025-ieji yra paskelbti Sarbievijaus metai.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, gimęs 1595 metais netoli Daugpilio, tuometinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, tapo iškiliausia Baroko epochos lotynų kalbos poezijos figūra ne tik LDK, bet ir visoje Europoje. Būdamas jėzuitų dvasininku ir Vilniaus universiteto profesoriumi, Sarbievijus išsiskyrė nepaprastais gabumais, kurie leido jam gilintis į filosofijos, teologijos ir retorikos mokslus. Jo kūryba, apimanti elegantiškas odes, sąmojingas epigramas ir giliai religinius apmąstymus, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Neatsitiktinai pats popiežius Urbonas VIII, sužavėtas Sarbievijaus talento, karūnavo jį poetiniu laurų vainiku ir suteikė jam „šiuolaikinio Horacijaus“ titulą. Sarbievijus, savo kūryboje derindamas antikos filosofiją ir krikščioniškąjį tikėjimą, nuolat gvildeno esmines žmogaus būties, laiko, moralės ir likimo problemas, palikdamas ryškų pėdsaką Europos literatūros istorijoje.

„Likimo žaidimai“ ir „Urna – visų dalykų matas“

Vienas iš pagrindinių Sarbievijaus poezijos rinkinių, geriausiai atskleidžiančių jo filosofinį požiūrį į gyvenimą, yra „Likimo žaidimai“ (lot. „Ludi Fortunae“). Šiame rinkinyje poetas giliai tyrinėjo žmogaus likimo, atsitiktinumo ir fatališkumo temas, bandydamas suprasti, kiek daug mūsų gyvenime lemia ne mūsų valia, o nenuspėjamos jėgos. Būtent čia randame vieną įsimintiniausių ir giliausių jo citatų: „Urna – visų dalykų matas“ (lot. „Urna rerum modus omnis“). Ši glausta frazė talpina savyje gilią Baroko epochai būdingą mintį apie laikinumą ir mirties neišvengiamumą, tačiau jos prasmė yra daug platesnė.

Šią citatą galima interpretuoti keliais lygiais. Pirmiausia, urna čia suvokiama kaip mirties ir baigtinumo simbolis. Ji primena apie neišvengiamą žmogaus mirtingumą, apie tai, kad kiekvieno gyvenimas baigiasi pelenais urnoje. Šiuo požiūriu, mirtis yra universalus ir nekintamas „matas“, kuris vienodai paliečia visus, nepriklausomai nuo socialinės padėties, turtų ar pasiekimų. Prieš mirtį visi lygūs, ir tai yra didžioji gyvenimo tiesa, kurią Baroko menininkai dažnai akcentuodavo, pabrėždami žemiškosios šlovės tuštumą. Antra, „urna“ gali reikšti ir indą, iš kurio traukiami burtai, lemiantys žmogaus likimą. Tai atspindi antikinę ir stoikų filosofiją, kurioje likimas buvo suvokiamas kaip galinga, nenuspėjama jėga. Šiuo atveju, „urna“ tampa atsitiktinumo ir neprognozuojamo likimo simboliu. Mūsų gyvenimas ir sėkmė dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurios yra mums nepavaldžios, ir tai verčia susimąstyti apie žmogaus valios ribas ir likimo galią. Trečia, Sarbievijus, puikiai išmanęs antikos filosofiją, ypač stoicizmą, šia citata perduoda ir stoikų mokymų idėjas. Stoikai teigė, kad žmogus neturi bijoti to, ko negali pakeisti, o mirtis yra neišvengiama prigimties dalis. Tad „Urna – visų dalykų matas“ gali būti suvokiama kaip kvietimas priimti gyvenimo laikinumą ir neišvengiamą pabaigą su ramia siela. Tai nėra pesimistinis požiūris, o veikiau raginimas įsisąmoninti laiko tėkmę, vertinti kiekvieną akimirką ir rasti tikrąją ramybę ne išoriniuose dalykuose, o vidinėje dvasios stiprybėje, priimant tai, kas duota. Ši citata, kaip ir visa Sarbievijaus kūryba, kviečia mus giliau apmąstyti žmogaus būties trapumą ir prasmę, primindama, kad tam tikri dalykai, tokie kaip mirtis ir likimo atsitiktinumai, yra universalus matas, kuriam paklūsta visi.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Michailas Bulgakovas apie nedagančius rankraščius

 

Sveiki,

Nepamenu, kada tiksliai išgirdau Michailo Bulgakovo citatą: „Rankraščiai nedega.“ Ar ne viename Renatos Šerelytės sename interviu apie rašymą? Kažkaip būtent ji siejasi su M. Bulgakovu, kai apie jį pradėjau anuomet domėtis...

Citata „Rankraščiai nedega“ (rus. „Рукописи не горят“) priklauso rusų rašytojui Michailui Bulgakovui iš jo garsiausio romano „Meistras ir Margarita“.

Šią frazę romane ištaria Volandas (Šėtonas), kai Meistras, nusivylęs ir palaužtas cenzūros bei kritikos, pasakoja, kad sudegino savo romaną apie Poncijų Pilotą. Volandas jam atšauna, kad tikri kūriniai negali sudegti – jie lieka gyvi nepriklausomai nuo fizinio sunaikinimo.

Ši citata tapo sparnuota fraze, simbolizuojančia minties, kūrybos ir tiesos nemirtingumą, ypač totalitarinių režimų kontekste, kur bandyta slopinti ir naikinti laisvą mintį. Pats Bulgakovas ne kartą degino savo rankraščius, tikėdamasis, kad juos išgelbės atmintis. Panašiai nutiko ir su pirmuoju „Meistras ir Margarita“ versija, autorius ją sudegino, po to iš dalies atkūrė iš atminties, kol galiausiai savo mirties išvakarėse 1940-aisiais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, autorius užbaigė paskutinę versiją, kurią šiuo metu skaitome ir vertimą į lietuvių kalbą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iki aušros" / "Until Dawn"

 

Sveiki, skaitytojai,

Švedų kilmės režisierius David F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris, sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani, galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną, bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs, tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.

Taigi grupė jaunuolių įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs sociopatas gydytojas.

Tiesą sakant, filmas prastokas ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos. Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.

Jeigu atvirai, filme beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Keista Natalijos Greis istorija" / "The Curious Case of Natalia Grace" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki, skaitytojai,

Pastaruoju metu žiūriu net kelis dokumentinius serialus ir esu labai įsitraukęs į jų istorijas. Vienas iš tokių serialų – trijų sezonų dokumentinis serialas „Keista Natalijos Greis istorija“ (angl. The Curious Case of Natalia Grace). Šiandien lakoniškai apžvelgsiu pirmąjį sezoną, kuris pagal internautus yra pats įdomiausias ir mįslingiausias.

Netflix kūrėjų komanda moka įtraukti ir susukti taip istoriją, kad kažin, jeigu būčiau tikras koks nors įvykių dalyvis, pasirašyčiau tokiai avantiūrai, kadangi dokumentinės istorijos visada tampa tokios kelių perspektyvų variacijomis, o žiūrovas iš esmės yra paliekamas rinktis ir spėlioti, kas iš tikrųjų tiesa, o kas melas. Norintiems aiškių atsakymų dažnai tenka nusivilti, bet iš kitos pusės – įdomu, palieka nemažai klausimų, į kuriuos ir nereikia atsakyti.

„Keista Natalijos Greis istorija“ prasideda nuo pasiturinčios Kristinos ir Maiklo Barnett‘ų šeimos, kada augindami tris sūnus jie nusprendžia įsivaikinti mažą mergytę. Aplinkybės susiklosto taip, kad negavę pirmojo vaiko jie desperatiškai įsivaikino iš Floridos mažaūgę Nataliją (keistos jau vien tos firmos aplinkybės ir patikimumas bei apskritai sprendimas šalia autizmo spektro turinčio savo sūnaus auginti dar vieną „kitokį“ vaiką). Žodžiu, šeima parsiveža Nataliją į namus, apie kurios kilmę žinoma išties nedaug, nes dokumentuose parašyta, kad jos gimimo data 2003 metai ir ji gimusi Ukrainoje, tačiau mergaitė nesupranta ukrainietiškai nė žodžio, o dar ir kalba be akcento! Netrukus šeima tikina, kad ji turinti gaktos plaukus, o veidas primena ne šešerių metų, o suaugusios liliputės veidą. Maiklas Barnett‘as pirmosiomis serijomis pasakoja išties neįtikėtiną istoriją apie Natalijos polinkį smurtauti, nešiotis peilius, teplioti išmatomis jų prabangų automobilį ir grasinimus nunuodyti Kristiną bei peiliu subadyti sūnus...

Maiklas ir Kristina Barnett'ai

Natalija Greis

Ir iš tikrųjų nepatikėti žiūrint pirmuosius epizodus beveik neįmanoma ir toji Natalija išties atrodo panaši į sociopatę teroristę, o ne mažametę ir jautrią mergytę. Galiausiai sezono viduryje verčiasi visa istorijos perspektyva ir sužinome, kad Barnett‘ai visgi Nataliją patys terorizavo ir net atsikratė jos pakeisdami jos gimimo datą į 1989-uosius ir parinkę nusikalstamame kvartale atskirą būstą, tačiau ar patys Barnett‘ai nesimuliavo šia istorija? Palikę kitame mieste ne suaugusią moterį, o iš tikrųjų mažą neįgalią ir vos pavaikščiojančią mergytę?

Istoriją pildo prieštaringi Nataliją ir Barnett‘us pažinoję liudininkai, t. y. kaimynai, vėliau ir Natalijos kaimynai iš Lafajeto, kur ji praktiškai buvo palikta beveik likimo valei ir visi tikina labai prieštaringus dalykus. Vieni tikina, kad Natalija iš tikrųjų nepriminė vaiko, o kalbėjo kaip suaugusios sąmonės žmogus, kad priminė monstrą ir įkyriai buvo jos persekiojami, o štai liliputų bendruomenės nariai stačiai prieš kameras gina Natalijos interesus ir tikina, kad ji tebuvo tik Barnett‘o auka. Galiausiai antrojoje sezono dalyje vyksta teismas, kuriame įsivilia išsiskyrusių Maiklo ir Kristinos santuokinis konfliktas ir vienas kito kaltinamai, o Natalija tampa dar vienu kovos įrankiu...

Tiesa, seriale nepaprastai daug dokumentinių kadrų iš Natalijos gyvenimo pas Barnett‘us periodo, o kai kurie kadrai sumontuoti iš tikrųjų „nutapyti“ Nataliją kaip sociopatę. Iš kur Barnett‘ai pateikė serialo kūrėjams tiek daug filmuotos informacijos ir būtent tokios, kuri paliudytų Maiklo Barnett‘o žodžius? Tas triukas, kada Barnett‘as kalbasi su sūnumi antrame aukšte ir jie neišsijungę mikrofonų, o kūrėjai neva iš apačios juos filmuoja... Dieve, tas triukas man primena dirbtinį režisūrą, tarsi sukurta gerai apsitarus su Maiklu Barnett‘u. Beje, triukas dar matytas ir kituose dokumentiniuose serialuose.

Išties istorija neeilinė, galgi gyvenime ten viskas ir paprasčiau, tačiau seriale viskas perteikiama taip komplikuotai ir įdomiai, kad lenkia daugelį apskritai vaidybinių kriminalinių serialų. Pats gyvenimas tampa vienu dideliu serialu, kurį stebėdamas žiūrovas gali tik stebėtis, kaip žmonės leidžiasi savo liudijimais ir pasakojimais tapti viešojo gyvenimo personažais. Iš kitos pusės gal jiems Netflix puikiai už tai sumoka ir jie dėl finansinių bėdų negali atsisakyti, todėl turime išties spalvingai nuaustą istoriją, kurią įdomu ir lengva žiūrėti. Ar žiūrėsiu likusius du sezonus? Sunku kol kas pasakyti, tačiau šis buvo labai įtraukus ir įdomus, tad rekomenduoju tiems, kurie išties nori mistinių tikrų istorijų, kurios priartėja prie siaubo dokumentikos. Serialas lyginamas su dviejų dalių siaubo trileriu „Našlaitė“, kuriame pasakojama apie suaugusią sociopatę iš Estijos, kuri apsimesdama maža mergaite tampa amerikiečių šeimos dalimi, mat ją įsivaikina, tačiau niekas nežino tikrosios jos tapatybės... „Keista Natalijos Greis istorija“, sakyčiau, turi šiokių tokių panašumų su tais filmais, bent jau tokią perspektyvą teikia žiūrovams serialo kūrėjai, bet, velnias mato, velnias žino, serialas dėl to tampa tik dar įdomesnis.

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: vidutinis kiekvienos Europos šalies vyrų ūgis (aukščiausi ir žemiausi Europoje vyrai)

 

Sveiki,

Mėgstu tokius žemėlapius, tačiau jų patikimumu irgi galima abejoti, tačiau, manau, tendencija visgi ryški. Šiame Europos žemėlapyje spalviškai matome Europos vyrų, įskaitant ir lietuvių vyrų, vidutinį dominuojantį ūgį. Matome, kad Lietuva priskiriama su kitomis Baltijos šalimis tarp Europos aukštaūgių. Aukščiausi vyrai Europiečiai gyvena Nyderlanduose ir Juodkalnijoje, pietų Bosnijoje ir Hercegovinoje bei pietų Kroatijoje.

***

Žemiau pateikiamas aukščiausių ir žemiausių vyrų europiečių pagal šalis sąrašas, remiantis naujausiais prieinamais duomenimis (vidutinis ūgis gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo tyrimo ir duomenų rinkimo metų):

Aukščiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Nyderlandai: Apie 183.8 cm

Juodkalnija: Apie 183.3 cm

Estija: Apie 182.8 cm

Bosnija ir Hercegovina: Apie 182.5 cm

Danija: Apie 181.9 cm

Islandija: Apie 182.1 cm

Latvija: Apie 181.2 cm

Čekija: Apie 181.2 cm

Slovėnija: Apie 181 cm

Kroatija: Apie 180.8 cm

 

Žemiausi vyrai Europoje (vidutinis ūgis):

Tikslūs "žemiausių" šalių sąrašai Europoje yra sunkiau randami ir duomenys gali būti senesni ar mažiau išsamūs. Tačiau, remiantis skirtingais šaltiniais, prie žemiausių europiečių vyrų priskiriamos šios šalys:

 

Portugalija: Apie 173.9 cm

Turkija: Apie 173.6 cm

Albanija: Apie 174 cm

Kipras: Apie 174.6 cm

 

Rumunija: Apie 177 cm (nors kai kurie šaltiniai nurodo, kad Rumunijos vidutinis ūgis yra mažesnis, pvz., 1.72 m pagal senesnius duomenis).

Italija: Apie 174 cm (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Italija yra tarp žemiausių, nors kituose jos vieta yra arčiau Europos vidurkio).

 

Jūsų Maištinga Siela