Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Lujis Teru – monosferos viduje" / "Louis Theroux: Inside the Manosphere"

 

Sveiki, kino žmonės!
 
Nemažai visokių nuomonių girdėjau apie Adrian Choa režisuotą dokumentinį filmą „Lujis Teru – monosferos viduje“ (angl. Louis Theroux: Inside the Manosphere) (2026). Kiek supratau, daugelio filmas vadinamas propagandiniu, o užmetus akis į šių teiginių autorių profilius, akivaizdu, kad menkai išsilavinę viduriniosios klasės jauni žmonės, patys bandantys kurti panašų internetinį monosfera grįstą turinį arba akylai stebi savo naujuosius dievukus ir juos nuožmiai gina. Terminas monosfera dažniausiai vartojamas apibūdinti specifinę interneto erdvę, kurioje dominuoja viena nuomonė, viena ideologija arba kurioje informacija cirkuliuoja uždarame rate, nesuteikiant vietos alternatyviems požiūriams: kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi. Šiame dokumentiniame filme pasakojamos keturių-penkių savimi pasitikinčių alfa vyrukų istorijos, pastarieji uždarbiauja tiesioginėmis transliacijomis, kurdami kitus žeminantį turinį, bet darantį didžiulį poveikį jaunimui ir paaugliams naujoje patyčių visuomenėje.
 
Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kuo gyvena mūsų šalies jaunimas ir kas jų dievaičiai, kurių transliacijas ir pašaipas besąlygiškai palaiko. Iš tikrųjų suprantu, kodėl daliai šis filmas nepatiko, nes jis atskleidžia ir kritikuoja tokio turinio kultūrą ir demaskuoja autoritetinguosius, nulupa jų dirbtinį sėkmės kailį, kuriuo irgi norėtųsi prisidengti, imituoti, daryti tą patį.
 
Filme kaip pagrindinis tyrėjas pasirodo Louis Theroux (gimęs 1970 m.), pastarasis visame pasaulyje pripažintas britų-amerikiečių dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas ir laidų vedėjas, geriausiai žinomas dėl savo unikalaus ir kiek „nepatogaus“ bendravimo stiliaus. Jis kalbina „kietuolius“ vyrukus, susikrovusius žaibiškai iš savo skandalingų tinklalaidžių tiesioginių transliacijų. Iš pradžių filmas rodo didybės manija susirgusius jaunus ir ištreniruotus vyrukus, kurie nuo ryto iki vakaro rūpinasi, kad tik jų kapitalas ir pasitikėjimas nedingtų, dažniausiai juos palaiko jaunimas, mokėdamas už jų išsidirbinėjimus, pvz., pasikviesti tariamą nepažįstamą ir jį apkulti, pavadinus pedofilu, susirinkti tiesioginėje transliacijoje pinigus ir patiktukus. Kuo daugiau dergiesi, tuo kietesnis ir unikalesnis esi.
 
Galiausiai žurnalistas atseka ir kitą šių tinklalaidininkų pusę: vienkryptę ir nepajudinamą nematomą aukos poziciją, slepiamą po dominuojančiojo kauke. Vienas svarbiausių aspektų, t. y. šių vyrų požiūris į moteris ir šeimą, radikaliai netolygus, jų pačių primityviai grindžiamas klasikiniais amerikiečių stereotipais apie moterų ir vyrų santykius. Stebėtina, kiek daug jaunų moterų negerbia save ir rodosi dėl populiarumo jų vaizdo įrašuose, elgiamosios gašliai ir net užsiimdamos viešai seksu, kad tik būtų pastebėtos.
 
Kita vertus, alfa patinai, pasirodo, tėra tik tos pačios vištidės vištos, nes jeigu tų moterų nebūtų, nebūtų ir prieš ką pūstis, todėl iš esmės yra priklausomi ir pavaldūs moterims, nes būtent leidimas save žeminti ir prideda populiarumą dominuojantiems. Filmas tikras popseksualinės internetinės kultūros paradoksas: budelis yra niekas, jeigu jo nesustiprina auka. Tokie verslai, man regis, labai laikini, greitai išsisemiantys ir primena lengvabūdiškai skandalingus seksualumu ir lengvabūdiškais sekso santykiais grįstus MTV kurtos realybės šou „Geordie Shore“ santykius, tik persikėlusius į tikrovę. Iš tikrųjų toji nyki ir parodiją primenanti MTV laida nėra ir nebuvo joks pokštas, o iš tikrųjų atspindi dalį JAV jaunuolių visuomenės santykių kūrimo ir bendravimo trajektorijas.
 
Labiausiai kraupino ne tiek filmo metu kurtų seksistų antisemitinių homofobų – Harrison Sullivan, Ed Matthews, Justin Waller, Myron Gaines – pareiškimai, iš dalies atspindintys D. Trumpo politinę kryptį, kiek šalia jų esančios mylimosios ir pasijos, aiškiai nelaimingos, bet parsidavusios, netekusios laimės ir tvarkančios jų paliktą netvarką tarsi pridažytos kambarinės, nedrįstančios priešgyniauti. Dar baisiau – išprotėjusių agresyvių paauglių minios, kurios stabdo gatvėse savo dievukus ir darosi asmenukes. Aišku, kad filmui pavyko perteikti ir tą erelių nuovargį, kuris iškyla, kai išsijungiamos kameros. Vienas vyrukas nustebino, sakydamas, kad savo sūnui ir dukrai nė už ką tokio gyvenimo ir turinio, tačiau kitų vaikams transliuoja savo degradacijos. Galima sakyti, kad šie internetiniai formuotojai – psichologiniai smurtautojai, jau įgavę savo socialinį vaidmenį, juo įtikėję, bet prieš visą tai patys buvę nelaimingo gyvenimo aukos. Tokie negaudomi, nebent jau visiškai papuoli į politinio pareiškimo liūną ir dalyvauji teroristiniuose aktuose, tada tave kaip vieną šio filmo antiherojų influencerių supakuoja, o šiaip viskas daugmaž leidžiama ir galima, kaip kokiam šiomis dienomis išteisintam smurtautojui Petrui Gražuliui. Akivaizdu, kol teisminė sistema stoja į smurtautojų verslaujančiųjų pusę, tol aktualu bus vėl ir vėl iš naujo paskaityti tiek Kafką, tiek Kamiu. Tiesa, montažas galėjo būti geresnis, tačiau kokius montažus daro tūkstančius sekėjų turintys šio filmo veikėjai, kažkodėl niekas pretenzijų jiems nekėlė, bet akivaizdu, kad jiems toli gražu iki šio aktualaus filmo vizualizacijos.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb:6.9

 
Maištinga Siela

Filmas: "Alabamos sprendimas" / "The Alabama Solution"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaskart pasigailiu pamatęs kokį gerą dokumentinį filmą dėl to, kad šio žanro kino žiūriu pakankamai mažai. Statistiškai per metus vos keletą, tačiau daugelis iš jų „nuneša stogą“, nes užpildo mano asmenines spragas ir suvokimą apie pasaulį. Galima sakyti, kad labai panašiai šįkart nutiko, kai žiūrėjau Charlotte Kaufman ir Andrew Jarecki režisuotą dokumentinę juostą „Alabamos sprendimas“ (angl. The Alabamo Solution) (2025), kuris pasakoja apie pietinės JAV valstijos Alabamos kalėjimo sistemą, kuri šokiruoja nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų.

 

Kai žiūriu tokius filmus kaip „Alabamos sprendimas“, absoliučiai vėl ir vėl sunaikinu Amerikos kaip svajonių šalies mitologiją. Iš tikrųjų nenorėčiau ten gyventi, nes tai viena didelė sudėtinga ir „legaliai“ korumpuota teisėsaugos kebeknė. Šįkart dokumentikos autoriai nori atkreipti dėmesį į Alabamos vergovinę santvarką, kurios nenori pripažinti laisvieji valstijos piliečiai. Jie įsitikinę, kad nuteistieji privalo dirbti, jiems neįdomios teisės, nes visi nuteistieji jau turi pasmerktųjų etiketes. Autoriai konstruoja tą nesupratimo, empatijos trūkumą JAV sociume, perteikdami kalėjime slapta nufilmuotų pačių kalinių įrašais. Čionai kaliniai laikomi ne tik kaip gyvuliai, jie tiesiog išvežami į morgą lavonmaišiuose, mirtinai sumušti prižiūrėtojų, o užregistruojami kaip maištininkai, kurie patys kalti, nes puolė sargybinius.

 

Žodžiu, pernelyg nesiplėsiu į siužetus, nes čionai pasakojimo centre yra vieno mirusio ir žiauriai sumušto baltaodžio kalinio istorija. Motina nešiodama jo priešmirtinę iš reanimacijos nuotrauką iki šiol negali iškovoti iš teisėsaugos atsakomybės. Teismų sistema ir Alabamos valdžios organai dangsto kalėjimo prižiūrėtojus, bijo, kad priverstinai nuteistieji nebeuždirbs valstijai ištisų milijonų. Iš esmės tai primena tą patį juodaodžių vergų sistemą, tik šįkart ji palaikoma visuomenės, kuri teisia nuteistuosius. Filme išvysite 30 ir daugiau metų baisiomis vergiškomis sąlygomis gyvenančius kalinius, kurie ne tik negauna jokios malonės, bet ir tyčia skiriama už menkiausius prasižengimus (netgi sukurtus sistemos tyčia), kad jų kalėjimo trukmė dar labiau pasitęstų... Nieko panašaus nebuvau matęs. Tai tarsi utopija, Orwello sukurta prievartos ir duchinimo, atleiskite, sistema, kurioje nėra galimybės pasipriešinti vyriausybės sprendimams dehumanizuoti ir žudyti legaliai Alabamos kalėjimuose.

 

Siaubūniškai perteikia Alabamos gubernatorės Kay Ivey asmenybę, kuri atėjusi į valdžią prieš kelis dešimtmečius tapo neliečiama imperatore, palaikanti kalinių išnaudojimo atribojimą ir visišką nuo visuomenės informacijos apie kalėjimus valdymo ir kontrolės sistemą. Reiktų pamatyti jos retoriką... Politika sukelia vėmulį. Kaip tokie fašistuojantys ir manipuliuojantys rinkėjais monstrai ateina į valdžią? Užuot išsprendusi siaubingas sąlygas, ji iš tų pačių kalinių milijonų skiria dar keliems dideliems kalėjimams statybas... Nebesiplėsiu, nes akivaizdu, kad Alabamoje iš esmės viskas labai baisu, o tas grožis, demokratija, sutvarkyti miestai tėra tik užmaskuotos vergovės produktas. Individualios dramos suskamba iš kalinių, kurie neįtikėtinomis sąlygomis bandė padaryti maištą, pirmąkart nesibaimindami numirti, prabilti plačiau visuomenei apie tai, kaip iš tikrųjų veikia Alabama. Deja, maištas buvo numaldytas, tačiau šis filmas išplito ir sukėlė didžiulį rezonansą. Šiuo metu Alabama išgyvena didelę įtampa ir ji, manau, yra teisinga. Verta šį filmą pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta" / "Nothing Compares"

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kartais suprasti tolimą pasaulio įžymybę, o ypač jos elgesį, paprastai „nuspalvintą“ žiniasklaidos filtrų, yra sudėtinga, nes sukelia optinę iliuziją, kad mes apie jų gyvenimus daugmaž viską žinome. Nė velnio nieko nežinome! Apie tai, ką tariamės žiną, manau, pirmiausia ir yra iš Belfasto kilusios Kathryn Ferguson dokumentinis filmas „Sinéad O'Connor. Niekas neprilygsta“ (angl. Nothing Compares) (2022), kurį visai neseniai parodė LRT televizijoje su Ramūno Zilnio įgarsinimu, tad dar galite jų mediatekoje paieškoję pasižiūrėti.

 

Sinéad O'Connor mėgstu kaip atlikėją. Apie jos gyvenimą daugiau sužinojau, kai prieš kelerius metus paskelbė apie jos mirtį. Ir tas gyvenimas nebuvo pavydėtinas, kaip, beje, ir daugumos įžymybių. Iki šiol retkarčiais pasiklausau Sinéad O'Connor įrašų, pasižiūriu įspūdingus jos gyvo atlikimo koncertų ištraukas – nepaprasta. „Niekas neprilygsta“ apima du svarbius dainininkės laikotarpius: nuo vaikystės prisiminimų iki kokių 1994-1995 metų, kada atlikėja tiesiog pasitraukė dėl skandalų iš viešojo sektoriaus ir ilgą laiką tylėjo. Įdomu tai, kad visame filme pati atlikėja neduoda interviu tiesiogiai, nematome jos veido išraiškos ar sėdinčios ant sofos ir duodančios emocingai interviu, tačiau prie filmo ji prisidėjo 2019 metais ilgas valandas kalbėjusi su režisiere ir galų gale, kai kuriuos prisiminimus pati įgarsinusi.

 

Filmas niūrus, ypač baisi dainininkės prisiminimai iš vaikystės, kai ji su šeima gyvenimo Dubline. Motina tikriausiai sirgo bipoliniu, nes mergaitę net savaitę laikė tiesiog... sode, kur ji šaltomis naktimis ir miegodavo ant žolės. Tuo metu moterų teisės ir vaikų teisės Airijoje niekam nerūpėjo, visi tik gąsdino magdalietėmis skalbėjomis, o jų veiklą koordinavo ir prižiūrėjo vienuolės, vadinasi, Bažnyčia. Toks tatai supratimas, todėl mergaitė iš motinos buvo atimta jau su giliomis traumomis ir kurį paauglystės laiką gyveno prieglaudoje, kitapus gatvės pusės buvo tos magdalietės, tad puikiai matė ir žinojo jų kančias ir nepavydėtiną gyvenimą. Nepaisant visko, jos polinkis dainuoti ir puikus balsas netrukus atkreipė dėmesį ir ji pamažu prasimušė, išvykdama į Londoną ir ten netrukus pastodama. Pirmojo vaiko ji susilaukė vos dvidešimties, todėl savęs su magdaliečių likimu netapatina.

 

Jautru filme tai, kad skausmas, kurį atlikėja nešėsi iki pat mirties, yra susijęs su patirta iš motinos prievarta, netgi kai kurios dainos, pavyzdžiui, „Troja“ yra būtent apie jos patirtis, kai ją skriausdavo motina. Filme akcentuojami trys pirmieji jos albumai, kurie padarė poveikį muzikai. „Liūtas ir Kobra“ (1987) bei „Niekas neprilygs“ (1990), kurio pagrindinis singlas „Nothing Compares“ tapo geriausiai vienu metu parduodamu singlu, nors daina tebuvo itin populiaraus atlikėjo Princas koveris. Įdomu tai, kad Princo palikimo kompanijos atstovai uždraudė šį koverį panaudoti pačiame filme, o aš taip laukiau, kada pasirodys ištraukos iš jos koncerto ir vaizdo klipo, kurie visgi buvo, bet pritildyti, sumontuoti kitaip, kad nepažeistų įstatymo. Kodėl? Nežinau, reiktų gilintis. Visgi paties filmo pavadinimas tampa analogišku šio singlo pavadinimu ir vis tiek įprasmina patį garsiausią kūrinį.

 

Visgi mane stebino dainininkės elgesys populiarumo viršūnėje. Ją savaip savinosi feminizmas, moterų teisių judėjimas Airijoje, bet tuo pačiu ir labai jos kratėsi, ją niekino ir šmeižė. Buvau seniai matęs ir girdėjęs, kaip Sinéad O'Connor tiesioginėje transliacijoje po dainos suplėšė anuomet popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Ji buvo teisi, bet anuomet kalbėti apie katalikų bažnyčios tvirkinamus vaikus, iš kurių buvo, kaip ir nenoriai filme užsimenama, ir pati Sinéad O'Connor, galima suprasti, iš kur tas pyktis. Deja, pasaulis, pakurstytas tų pačių kunigų persekiojimo nesuprato. Skandalas apie koncertavimą Amerikoje, kai ji paprašė negroti JAV himno, pavertė ją patyčių subjektu. Buvau šokiruotas, su kokiu pasimėgavimu rasistiškai ir įžeidžiai dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje TV laidų vedėjai, komikai ir politikai smaginosi pasakodami, kaip jie, jeigu galėtų, tuoj pat sumušią tą airišką kalę. Ta neapykantos kalba tiesiog „sprogdina“, primena fariziejus, kurie dangstydamiesi teisingumu patys propaguoja smurtą ir tauzija apie vertybių ginimą. Panašių dalykų vis dar galima pamatyti ir Lietuvoje, ypač inteligentijos, kultūros ir politikos srityje, o ką jau besakyti apie paprastą darbininkų klasę...

 

Populiarumo kaina iš vienos pusės atlikėją skaudžiai įpareigojo byloti savąją tiesą, kurios niekas nesuprato, o iš kitos – ji tapo visuomenininkų ir žurnalistų sukurta auka. Žiūrėdamas filmą vėl prisiminiau A. Camus romaną „Svetimas“, kai teismo procese visi viską žino ir sako už patį Merso, panašiai ir su Sinéad O'Connor anuomet. Atlikėja sulaužė ne vieną standartą, netrukus po šių skandalų pasaulis ėmė labai keistis, ypač Airija, tačiau atlikėja, kaip pati teigė, buvo pernelyg visuomenės įžeista. Ji niekada nesimėgavo žinomumu ir niekada nenorėjo būti įžymi, nes tai vargina, tai pražudo žmones. Galima sakyti, kad ji paaukojo save dėl tam tikrų paraiškų, atsisakė būti įrašų kompanijų lėlė ir dėl to jos populiarumas sumenko. Ar ji vienos dainos atlikėja? Žinoma, kad ne. Jos įrašai, nors kurį laiką JAV-ose buvo išimami, o radijas nustojo juos skleisti, vis vien vėliau sugrįžo ir tebėra prieinami ir parduodami. Deja, apie ankstesnius laikus, apie atlikėją kamuojančias ligas, fobijas ir priepuolius, bandymus nusižudyti nieko čia nerasite – tai jau kita istorijos atkarpa, kurią galbūt kas nors vieną dieną sukurs.

 

Man patiko šis filmas, mąsčiau apie jos gyvenimą po seanso dar kelias dienas. Tai drąsu, netipiška, kitaip. Taip retai į viešumą išeina išties nesuvaldyti ir taip reikalingi žmonės. Manau, ji buvo tokia. Filmas tai paliudija. Nuo filmo pasirodymo iki Sinéad O'Connor mirties 2023 metų liepos mėnesio praeis pusantrų metų. Režisierė buvo užsiminusi, kad atlikėja kaip ir nematė galutinio filmo varianto, teigdama, kad niekada savo pačios kūrinių nežiūrinti. Kiek čia tiesos ir mito, sunku pasakyti.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Serialas: "Saugotojai" / "The Keepers" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad pats geriausias visų laikų dokumentinis serialas apie kriminalą man yra „Apkaltintas žmogžudyste“ du sezonai – tas serialas toks geras, kad nuolat prie jo grįžtu apmąstyti ir taip laukiu, kad būtų pradėtas trečiasis sezonas, bet kažin ar jis apskritai bus kuriamas. Visgi to paties serialo kūrėjai, pasirodo, 2017 metais sukūrė septynių serijų kitą dokumentinę istoriją – „Saugotojai“ (angl. The Keepers), kuri nagrinėja labai seną vienuolės Cathy Cesnik neįtikėtinai painią nužudymo istoriją. Galiu drąsiai teigti, kad serialą tiesiog nežiūrėjau, o prasižiojęs prarijau, nes jis absoliučiai įtraukia nuo pat pirmosios serijos!

 

Istorija išties sudėliota labai puikiai, turint galvoje, kad pasakojama apie tokius senus įvykius, kad sudėtinga apskritai viską iš naujo po 50 metų sudėlioti į lentynas. O viskas prasidėjo nuo sesers vienuolės Cathy Cesnik (Keti Kesnik, naudosiu rašydamas anglišką variantą) 1969 metų lapkričio 7 dienos dingimo Baltimorėje. Jai tuo metu tebuvo 26 metai, o jos kūnas atrastas apleistoje vietoje tik sausio 3 dieną Launsdaune, Baltimorės priemiestyje. Įdomu tai, kad jos purvinas automobilis buvo pastatytas dar tą patį vakarą už gatvės vingio, netoli jos namų, kur ji gyveno viename kambaryje su kita vienuole seserimi Rasell. Cathy Cesnik, kurios pilnas vardas Catherine Anne Cesnik (1942-1969), kurį laiką buvo atrinkta ir išleista gyventi pasaulietinį gyvenimą ir dirbo viename iš katalikiškų mokyklų mokytoja. Po daugiau nei 50 metų jos buvusios mokinės (dabar jau garbingo amžiaus pensininkės) imasi iš naujo tirti jos nužudymo istoriją, kurią pakankamai atsainiai anuomet tyrė Baltimorės pareigūnai...

 

Iš pradžių atrodo, kad serialas detaliai narstys pačias įvairiausias Cathy nužudymo versijas, tačiau serialas netikėtai pasisuka visiškai kita linkme ir ima pasakoti paralelines istorijas, susijusias su Cathy mokykla, kurioje ji dirbo mokytoja. Patikėkite, suaugusių ir jau senstelėjusių moterų liudijimai, kai jos dar tebuvo tik pažeidžiamos mokinės, išties sukrečia. Serialas tyrinėja galimą Bažnyčios ir policijos dangstymą, siekiant nuslėpti įtarimus dėl seksualinio piktnaudžiavimo ir susijusius nužudymus. Kai kurios buvusios mokinės teigė, kad tėvas Maskell netgi parodė joms sesers Cathy kūną po jos dingimo, siekdamas jas įbauginti ir priversti tylėti. Buvusios sesers Cathy mokinės Gemma Hoskins ir Abbie Fitzgerald Schaub, nepriklausomai ėmėsi tyrimo ir surinko šokiruojančius liudijimus iš kitų aukų ir susijusių asmenų, bandydamos išspręsti paslaptį ir rasti teisingumą seseriai Cathy. Serialas parodo jų didžiules pastangas ir kliūtis, su kuriomis jos susidūrė.

 

Įdomu tai, kad tėvas A. Josephas Maskellas (gimęs 1939 m. balandžio 13 d. – miręs 2001 m. gegužės 7 d.) buvo kapelionas ir patarėjas Archbishop Keough vidurinėje mokykloje, kur mokytojavo sesuo Cathy Cesnik 1969 metais. Jis dirbo šioje visų mergaičių katalikiškoje mokykloje Baltimorėje nuo 1967 iki 1975 metų ir tvirkino daugybę mergaičių savo kabinete, vaizduodamas ginekologą, išvarinėdamas velnią ir leisdamas savo atsivestiems vyrams prievartauti nepilnametes. Tuo metu Baltimorėje katalikų kunigai buvo labai įtakingi, o Maskellis ypač buvo apsaugotas, kadangi jo brolis dirbo policijoje. Pasiskųsti ir užtraukti savo šeimai gėda prieš Baltimorės visuomenę tiesiog... tuo metu negalėjai. Pirmieji rimti kaltinimai viešai buvo pateikti tik 1992-1994 metais, kai kelios jau šeimą sukūrusios moterys ryžosi bylinėtis, tačiau jos netgi tada buvo pasmerktos visuomenės ir liko nesuprastos.

 

Baisiausia yra tai, kad katalikų Bažnyčia viską neigia. Yra išlikusių įrašų, kad tėvas Maskellas kurį laiką „gydėsi“ nuo potraukio nepilnamečiams, tačiau iš esmės jis iš vienos Baltimorės katalikiškos mokyklos buvo perkeliamas vis į kitą, stengiantis viską užglaistyti. Iš esmės visas serialas lyg ir demaskuoja beprotišką katalikų Bažnyčios sąmokslą, pateisinančią vaikų seksualinį išnaudojimą, slapstymąsi ir melagystes. Pasirodo, prieš tėvą Maskellą jau 1967 metais buvo pareikštas skundas dėl berniuko išnaudojimo, tačiau katalikų Bažnyčia tą neigia, nors pati perkėlė tuo metu kunigą į kitą mokyklą, slėpdama įkalčius ir tėvą Maskellą.

 

Paskaičiuojama, kad per tuos metus vien tik toje mokykloje tėvas išnaudojo per 30 mergaičių, o kiek dar tokių, apie kurių istorijas nė nežinoma. Kaskart, kai tėvas būdavo perkeliamas į kitą mokyklą, jis darydavo tą patį ir Bažnyčios liuciferiai (kitaip jų gi nepavadinsi, ar ne?) apie tai žinojo. Sesuo Cathy apie tai žinojo ir ketino apie tai pranešti, todėl labai tikėtina, kad tėvas Maskellas su savo sėbrais suorganizavo Cahty nužudymą.

 

Šiaip šiame be proto įtraukiame pasakojime atsiranda ir daug abejonių, ypač iš moterų liudijimų, kurios sutraumuotos ir su „striginėjančia atmintimi“ bando rekonstruoti traumuojančias patirtis. Kas iš tikrųjų nužudė Chaty taip ir nesužinome, tačiau sužinome, jog katalikų Bažnyčia visur kiša savo riebią ir bjaurią nosį, tyčia stabdydama įstatymus dėl seksualinio išnaudojimo. Serialas filmuotas 2016-2017 metais ir vis dar Baltimorėje šios aukos laikomos prietrankomis, o įstatymus vetuoja katalikų Bažnyčios paklikai. Tėvo Meskello negali nuteisti ir paskelbti jį seksualiniu tvirkintoju, nes, kai buvo pateikti kaltinimai, jis jau buvo senaties amžiaus, o, beje, dar ir 2001 metais miręs. JAV teismų absurdiškumą rodo ir gubernatoriaus Larry Hogan šaltakraujiškumas, jis vetavo įstatymo pataisas taip palikdamas aukas ir vėl ant ledo, įskaitant ir pagrindinę liudytoją Jean Hargadon Wehner, kurios istorija išties šokiruoja.

Pagal liuditojų parodymus abu šie kunigai tvirkino ir prievartavo moksleives. Kairėje – pagrindinis iniciatorius tėvas A. Joseph Maskell.

Viena iš pagrindinių liudytojų Jean Hargadon Wehner.

Cathy Cesnik

 

Teisybės nėra, nes yra interesų kovos, kol korumpuota ir įstatymais apsikarsčiusi katalikų Bažnyčia kartu su korumpuotais JAV policininkais, teisėsaugininkais gins smurtautojus, todėl turėsime tokias istorijas. Galima sakyti, kad Cathy tebuvo tik šio didžiulio tinklo auka, net neabejoju, kad būtent su ja susidorojo tėvas Maskellas ir jis tikrai veikė ne vienas. Šokiruoja ir tai, kad toje tikinčiųjų bendruomenėje, kurie su Kristaus mokymu susieti tikriausiai tiek pat, kiek aš su astronautais ar balerinomis, visgi atsiranda tokių tikrai tikinčių ir pasiryžusių kalbėti tiesą, netgi suvokiant, kad tai gali baigtis gana sudėtingai. Ypač, man regis, kai kalbama apie teisėsaugą ir nukentėjusias, yra pažeidžiamos moterys, į jas žiūrima kaip į kokias karves už aptvaro, o visuomenė, kuri perima patriarchalinį smerkimo modelį, linčiuoja jas nė nebandydami suprasti, kas, kaip ir kodėl. Kaip čia gali kaip nors išsispręsti, jeigu pati visuomenė (bent jau dalis jos) nenori pripažinti katalikų Bažnyčios piktadarybių?

 

Šiaip serialas „Saugotojai“ vienareikšmiškai yra puikus, šokiruojantis ir daug apie parodomąją JAV visuomenę pasakantis dokumentinis serialas. Labai rekomenduoju sukrečiančių istorijų gerbėjams. Pasirodę „Saugotojai“ iš esmės padarė visuotinį poveikį, nes paskatino aukas prabilti. Daugybė moterų, kurios buvo tėvo Maskellio ar kitų kunigų aukos, bet tylėjo dešimtmečius, galėjo jaustis įkvėptos prabilti po to, kai seriale pamatė Jean Hargadon Wehner ir kitų aukų drąsą. Nors serialas koncentravosi į konkretų atvejį, jo poveikis išsiplėtė į platesnį aukų judėjimą. Judėjimai adidino spaudimą Bažnyčiai. Serialas išprovokavo didelį visuomenės spaudimą Baltimorės arkivyskupijai ir Katalikų Bažnyčiai apskritai, reikalaujant daugiau skaidrumo ir atskaitomybės. Po serialo pasirodymo, arkivyskupija buvo priversta viešai komentuoti kaltinimus ir netgi atnaujinti savo svetainės DUK skiltį, neigdama, kad žinojo apie Maskellio piktnaudžiavimą iki 1992 metų (nors serialas teigia priešingai). Nors Merilando gubernatorius Larry Hoganas vetavo HB 1 įstatymo projektą (dėl senaties terminų panaikinimo), serialas akivaizdžiai padidino visuomenės palaikymą tokiems teisės aktams. Jis atskleidė teisinių sistemų trūkumus, kurie trukdo aukoms siekti teisingumo, ir paskatino tolesnes pastangas pakeisti senaties terminus Merilande ir kitose JAV valstijose.

 

„Saugotojai“, sakyčiau, labai sėkmingai sugebėjo sukurti gilų emocinį ryšį tarp žiūrovų ir piktnaudžiavimo aukų. Jis ne tik pristatė faktus, bet ir parodė ilgalaikę traumą bei skausmą, kurį patiria išgyvenusieji. Serialas paskatino daugybę „interneto detektyvų“ ir paprastų žmonių patiems gilintis į bylą, dalintis informacija ir kurti teorijas socialinėje žiniasklaidoje, taip išlaikant bylą visuomenės dėmesio centre. Dokumentika padėjo humanizuoti aukas, parodydama jų ilgas ir sunkias kovas už išgijimą ir teisingumą, taip didindama visuomenės empatiją ir supratimą apie seksualinio piktnaudžiavimo aukų patirtis.

 

Nors serialas, kaip minėjau, nepateikė galutinio atsakymo, kas nužudė seserį Cathy Cesnik, jo poveikis bylos atnaujinimui, spaudimui Bažnyčiai ir visuomenės sąmoningumo didinimui apie seksualinį piktnaudžiavimą yra neginčijamas. Tai puikus pavyzdys, kaip dokumentinis pasakojimas gali paveikti realius įvykius ir prisidėti prie socialinių pokyčių, tad labai rekomenduoju įsitraukti į šią nepamirštamą istoriją, kuri, sakyčiau, pranoksta daugelį detektyvinių meninių filmų. Man „Saugotojai“ bus vienas iš tų auksinių dokumentinių serialų kaip ir „Apkaltintas žmogžudyste“.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Už utopijos sienų" / "Kitapus sienos" / "Beyond Utopia"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie Šiaurės Korėją? Kad valdo neužauga diktatorius, įtikinęs visą savo šalį, jog yra mažų mažiausiai pusdievis. Tragikomiška, ar ne? Tikriausiai esame girdėję nemažai istorijų, kaip vakariečiai vežiojami po sostinę ir jiems demonstruojama graži ir klestinti šalis, o už bet kokį mažą nusižengimą galima iš šios šalies ir nebesugrįžti... Tačiau retesnis tikriausiai iš mūsų iš tikrųjų domėjosi tikraisiais pabėgėlių liudijimais. Man asmeniškai artimiausias susipažinimas su šios šalies režimu tapo amerikiečių rašytojo Adam Johnson romanas „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, pastarasis perleistas Lietuvoje du kartus ir yra sukrečianti knyga. Pats rašytojas rėmėsi tikraisiais liudijimais, nors ir sukūrė grožinės literatūros kūrinį.

 

Gal dėl to, kad dar labiau suvokčiau šioje Žemėje gyvenančių žmonių beprotiškus skirtumus, ryžausi pažiūrėti režisierės Madeleine Gavin dokumentinį filmą „Už utopijos sienų“ (angl. Beyond Utopia) (2023) (kai kur verčiama kaip „Kitapus sienos“). Tiesą sakant, daugmaž žinojau, kad iš tikrųjų ruošiuosi pamatyti, t. y. vėl patirti ir bandyti suvokti visą tą siaubą, kurį patyrė ir vis dar patiria Šiaurės Korėjos žmonės. Istorija akivaizdžiai iš dalies filmuota karantino metu, ypač sudėtingais pabėgėlių laikais, nes Šiaurės Korėjoje apie virusą išvis nebuvo žinoma.

 

Režisierė remiasi Pietų Korėjoje gyvenančio pastoriaus kasdienybe. Pastarasis turi žmoną, kuri pati kadaise per stebuklą pabėgo iš šalies. Sutuoktiniai padeda organizuoti sudėtingas pabėgėlių operacijas per šiaurinę Šiaurės Korėjos sieną, nes per Pietų Korėjos sieną nepabėgsi – viskas labai užminuota. Pastorius skambinėja slaptiems agentams, kurie padeda pabėgti už pinigus gyventojams, tačiau operacijos be galo sudėtingos ir dažnai gali baigtis sugavimu ir deportacija. Prie deportacijos labai prisideda komunistinė Kinija, kuri atgal siunčia sugautus pabėgėlius, o jie ten, galima sakyti, tampa gyvais lavonais.

 

Filme iš tiesų pasakojamos dvi pagrindinės dramatiškos istorijos. Viena iš jų – pastoriaus padedama pabėgėlių šeima su 80 metų močiute ir mažametėmis dukromis bei kitomis moterimis ruošiasi ilgam pabėgimui per Kiniją, Laosą ir Vietnamą. O kita istorija kur kas tragiškesnė. Nuo mažumės savo sūnaus nemačiusi motina viliasi 17 m. sūnų pamatyti, tačiau jį sugauna saugumiečiai prie sienos ir jį galiausiai nukankina, tad jiedu niekada nebepasimato. Filme liudija ir kiti jau integravęsi Šiaurės Korėjos gyventojai, kurie turėjo pereiti perauklėjimo mokyklą, kad suprastų, jog visą laiką buvo aukos, o ne klestinčios šalies gyventojai. Filme daugybė liudijimų, slaptų fragmentiškų nelegalių kadrų, iliustruojančių Šiaurės Korėjos baisų gyvenimą: vandentiekio neturėjimą, savų išmatų būtiną pridavimą, nesibaigiančius vaikų luošinimus galios paradams ir gyvenimą pusbadžiu. Yra baisių kadrų iš saugumiečių kankinimo kamerų...

 

Šiaip filmas emociškai įtemptas. Nesakyčiau, kad sužinojau ką nors naujo, tačiau tos supersonalizuotos istorijos visgi veikia emocijas ir leidžia įvertinti mūsų tikrovę kaip dovaną, nors gal ir mes savaip esame kokie atsilikę dėl sistemos įtikėjimo bėdžiai? Laisvė yra optinė iliuzija. Kai močiutės, pabėgusios iš šalies, kuri visa yra vienas didelis barako kalėjimas, paklausė apie tai, ką ji galvoja apie savo šalies lyderį, ji tegalėjo pasakyti, koks jis... jaunas, puikus, nuostabus ir kad dėl jo reikia visiems labai smarkiai dirbti ir stengtis. Ji ištrūkusi nė nesuvokė skirtumo, nes tikrai manė, jog gyvenimas ten yra geresnis ir tik baimė būti išsiųstai į gulagą ją vertė bėgti su šeima. Slovėnų filosofas Žižekas yra pasakęs, kad didžiausia propagandinės ideologijos pergalė yra nežinoti visuomenei, kas prarandama. Nemanau, kad suaugusiam Šiaurės Korėjos žmogui galima kaip nors dvasiškai beprigyti vakarietiškoje kultūroje. Filme šmėkšteli dar jauna, labai graži Šiaurės Korėjos pabėgėlė, kuri veda atviras drąsias paskaitas auditorijoms apie savo gimtosios šalies siaubą, bet net ir prieš kameras, stojus trumpai akimirkai, ji atvirai ir ramiai sako, jog norėtų grįžti ir pamatyti juos visus dar kartą, patirti jų bendrystę, vadinasi, sutinka netgi su tomis baisiomis sąlygomis. Net didelis suvoktas siaubas negali visiškai atskirti tai, kas emociškai riša su pačia žiauriausia tėvyne. Tai kas tada yra tas žmogus?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Enfieldo poltergeistas" / "The Enfield Poltergeist" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu mane traukia detektyviniai ir mistiniai dokumentiniai serialai, kuriuos lengva ir paprasta sužiūrėti dėl pramogos. Kompensacija už daugelį nevykusių arba vidutiniškų siaubo filmų, kuriuos vis dar pažiūriu, tačiau lieka nepasitenkinimo kartėlis: norėtųsi bent jau įtraukties, o dažniausiai pažiūri vien sukandęs dantis, galvodamas, už ką pagirti. Visgi dokumentinis žanras man dar neatsibodęs, priešingai – tiek neblogų ir kokybiškų serialų sukurtų pagal tikrus įvykius, kurie kelia šiurpą, nuostabą. Tiesa, jau su šiuo serialu „Enfieldo poltergeistas“ (angl. The Enfield Poltergeist) (2023), kurį režisavo Jerry Rothwell, pajutau esminį Apple TV+ dokumentinių serialo braižo šabloną ir bijau, kad kuo toliau leisiuosi į skirtingas istorijas, tuo labiau išryškės šis scheminis štrichas. Bet dabar ne apie tai... O apie patį serialą.

 

„Enfieldo poltergeistas“ – tai keturių dalių dokumentinis-vaidybinis serialas. Iškart stebina tai, kad režisierius vadelioja du eiklius žanrinius žirgus, t. y. tiriamąjį žurnalistikos dokumentinį ir vaidybinį, žiūrovams parodomąjį variantą. Išties „Enfieldo poltergeistas“ mecenuojamas ne bet kaip, o pagal nuotraukas ir kadrus, išlikusius įrašus. Serialo kūrėjai iš dalies angaruose atstatė dekoratyvinius namus, vidaus interjerą pagal iš tikrųjų Enfieldo, Žaliosios gatvės, paranormalių reiškinių vietovę.

 

Nusamdyti aktoriai pagal išlikusius 200 valandų juostelinius įrašus bando atkurti anuomet viešai ir garsiai nuskambėjusius įvykius. Istorija pasakoja apie paranormalių reiškinių tyrėjus 1977-1979 m., kurie 18 mėnesių praleido Endielde pas vienišą trijų-keturių (tai iki galo ir nesupratau, kiek ji turėjo vaikų, nes šeima suirusi) vaikų motiną namuose, kuriuose vyksta paranormalūs reiškiniai. Istoriškai žvelgiant, tai geriausiai žmonijos istorijoje išnagrinėtas ir dokumentuotas su visais įrašais ir nuotraukomis vaiduoklių atvejis. Ar jis buvo iš tikrųjų? Apie tai tarsi ir visas serialas... Įdomu, kad sutapo su tuo metu labai populiarių filmų „Poltergeistas“ bei „Egzorcistas“ kino teatruose pasirodymuose. Įdaru, ką?!

 

Kaip jau minėjau, pagrindą sudaro daugiau nei 200 valandų autentiškų garso įrašų iš to laikoatrpio, kuriuos tiesiogiai Hodgsono namuose, Enfielde, tarp 1977 ir 1979 metų, padarė Maurice'as Grosse'as iš Psichikos tyrimų draugijos. Šiuose įrašuose girdimi patys paranormalūs reiškiniai – stiprūs beldimai, stuksenimai ir grandymosi garsai, dažnai pasigirstantys ant sienų ir grindų, taip pat judančių baldų garsai, pavyzdžiui, sunkių komodų ar kėdžių stumdymasis. Svarbiausia ir labiausiai šokiruojanti dalis yra garsus, šiurkštus balsas, kuris, kaip teigė šeima, priklausė mirusiam Billui Wilkinsui, kalbančiam per 11-metę Janet Hodgson; šis balsas ir jos bendravimas su juo yra užfiksuoti įrašuose ir yra vienas iš unikaliausių dokumentuotų šio atvejo aspektų.

 

Be garso įrašų, išlikusi ir kita svarbi dokumentacija. Yra daugybė nuotraukų, darytų tiek profesionalių fotografų, tiek paties Grosse'o ir jo kolegos Guy Lyon Playfair, kuriose užfiksuoti įvairūs įvykiai, įskaitant judančius objektus, keistas pozas, kuriose atsidurdavo Janet, ir, ypač garsiosios, nuotraukos, kuriose Janet atrodo pakilusi nuo žemės (levitacija) arba metama ore. Taip pat išlikę policijos pranešimai iš pirmųjų dienų, kai šeima iškvietė pareigūnus dėl nepaaiškinamų įvykių, ir liudininkų pasakojimai, įskaitant kaimynų, kurie girdėjo garsus ir matė judančius daiktus. Ši autentiška medžiaga, apimanti garso, vizualinius ir rašytinius liudijimus, sudaro unikalų pagrindą, leidžiantį serialui išsamiai nagrinėti vieną labiausiai dokumentuotų ir ginčijamų poltergeisto atvejų istorijoje.

 

Matyt, kad Enfieldo istorija garsi, pagal ją sukurtas ne vienas siaubo filmas (man asmeniškai atsekami „Išvarymas 2“ kai kurie momentai), visgi 4 dalių serialas pasiūlo kitokią šios istorijos perspektyvą. Atkurdami studijoje anuometinius įvykius, besiklausydami įrašų, serialo kūrėjai susirado ir anuometinius gyvus išlikusius įvykių dalyvius, kurie noriai papasakojo savo versijas. Tad įdomu ne tik jų liudijimai, bet ir pasižiūrėti, kaip jie per tiek dešimtmečių pasikeitė.

Originali nuotrauka. Viena garsiausių ir labiausiai diskutuojamų autentiškų Janet Hodgson nuotraukų iš Enfieldo poltergeisto atvejo yra ta, kurioje ji atrodo levituojanti (arba metama) ore virš savo lovos. Šią ikoninę nuotrauką, kartu su serija kitų, užfiksavo laikraščio „Daily Mirror“ fotografas Grahamas Morrisas.

Dar viena originali dokumentinė nuotrauka.

Aktoriai, įkūniję šios keistos šeimos prototipus.

Tikrojo Hodgsonų šeima anuomet, kai vyko tyrimas.

Taip Janet Hodgson atrodo dabar, duodama interviu serialui.

 

Apple TV+ sakyčiau, nebūtų Apple TV+, jeigu neišliptų sausa iš balos. Serialas vėlgi, kaip įprasta, išlaiko tarp tiesos ir melo tam tikrą balansą, nieko primygtinai neteigia ir laikosi konservatyviai neutralios pozicijos, t. y. gali būti, kad anuomet mergaitė Janet Hodgson, kuriai viso labo 1977 tebuvo tik 11 metų, melavo pastorindama gerklinį mirusiojo Bilo Vilkinsono balsą, nes ilgėjusi savo tėvo ir buvo traumuota to meto įvykių (labiausiai šokiravo įrašai apie menstruacijas, apie kurias klasė Bilas, nors iš tikrųjų atrodė, kad pati Janet bando tokiu būdu išsiaiškinti apie savo kūno pokyčius).

 

Tikrasis anų laikų tyrėjas ėmėsi drastiškų priemonių ištirti, ar mergaitė nemeluoja, pvz., jos burną užklijuoti, pripilti vandens ir pan. Iš tikrųjų žiūrint serialas sukuria tiesos ir melo iliuziją, kad galimai mergaitė yra melagė, nors daugelis (įskaitant policiją ir kaimynus) liudijo apie daiktų pakilimus į orą, mėtomus ir ore sklandomus daiktus... Galų gale pati Janet po daugel metų liudija, jog ji tai patyrė iš tikrųjų. Tai ką daro šis serialas? Ar jis pokštauja, papirkinėja veikėjus, kad mums sukurtų dar vieną versiją, ar tiesiog klaidina? Atsakymų, kaip visada, nėra, o klausimų kyla vis daugiau, ar tikrai serialo kūrėjai nuoširdūs su savo žiūrovais. Man tai tokių jausmų ir įtarimų, žinokite, kilo.

 

Antroje serialo dalyje išryškėja pagrindinio šių apsėstų namų tyrėjo Maurice Grosse (1919-2006) istorija, seriale jo istoriją patęs sūnus ir dukra. Pasirodo, jis entuziastingai tyrė ir tikėjo paranormaliais reiškiniais, nes pats 1976 metais buvo netekęs dukters, tad noras tikėti ir racionaliai pasverti Enfildo reiškinius iš tikrųjų tampa pačia dramatiškiausia serialo dalimi (Primena Malderį iš „X-failai“, kuris vis ieškojo dingusios savo sesers). Nemanau, kad serialui svarbu dokumentaliai išnagrinėti tiesą, manau, kad svarbiausia sukurti dramatizmą, perspektyvas ir įvilioti žiūrovą į aklavietę. Kaip visada.

 

Kita vertus, ar ne kiekvieno Apple TV+ serialo toks ir yra uždavinys? Parduoti produkciją. Nenoriu labai kaltinti, nes serialas įtraukus, jį įdomu žiūrėti nuo antros serijos vidurio, kai suvoki, kiek daug absurdiškumų iškyla visoje toje vaiduoklių ir apsėdimo istorijoje. Nemažai daug darbo įdėta, tačiau nepasakyčiau, kad tai pats puikiausias matytas panašaus sukirpimo serialas, tačiau 4 valandos neprailgo ir galiausiai patyriau ir jaudulį, ir smalsumą, ir pasipiktinimą, tad rekomenduoju vienareikšmiškai tiems, kurie dar nenulaižė visos grietinėlės nuo panašiai struktūruotų serialų.

 

Jūsų Maištinga Siela