Slovėnija. Kelionė į Slovėniją: smaragdinis Bledas, Vintgaro tarpeklis, Liubliana, Piranas, Postoinos urvai, Predjamos pilis ir kt.

 

Sveiki!

 

Man ši vasara buvo išties pilna suplanuotų kelionių. Į Slovėniją norėjau nukeliauti dar pernai, nes tai vienintelė visiškai netyrinėta periferinė Balkanų šalis, kuri labiausiai panaši į Lietuvą, nes dažnai su slovėnais susirungiame panašiame sporte, drauge su ja įstojome 2004-aisiais į Europos Sąjungą. Ekonominiu požiūriu esame gana panašiai išsivystę, tad buvo smalsu pakeliauti po šią mažą, iš pažiūros Žemaitijos teritoriją siekiančią šalį.

 

TRUMPA SLOVĖNIJOS ISTORIJA

 

Neįmanoma pažinti šalies, jeigu nepasidomi jos istorija, tad šiek tiek apie tai, kaip šiame kampelyje prie Adrijos jūros susiformavo slovėnų tauta.

 

Slovėnijos istorija prasideda gilioje senovėje, kuomet dabartinės šalies teritorijoje, strategiškai svarbiame Balkanų, Vidurio Europos ir Alpių sandūros taške, apsigyveno įvairios gentys. Pirmieji žinomi regiono gyventojai buvo ilyrai bei keltai, kuriuos vėliau nukariavo ir galingos Romos imperijos dalimi pavertė romėnai, palikę ryškius pėdsakus kelių, miestų bei architektūros pavidalu. Šis antikinis laikotarpis padėjo pirmuosius urbanistinius ir ekonominius pamatus dabartinėje Slovėnijos žemėje, įkuriant svarbius prekybos centrus ir jungtis, kurios vėliau leido regionui sparčiau integruotis į platesnę Europos civilizacijos erdvę.

 

VI amžiuje į šias žemes iš Rytų Europoje esančių regionų atsikėlė slavų gentys, kurios palaipsniui asimiliavo vietinius gyventojus ir padėjo pamatus būsimai slovėnų tautai. Svarbiu istoriniu bei kultūriniu etapu tapo Karintijos kunigaikštystė, gyvavusi VII–IX amžiais ir laikyta pirmąja ankstyvąja slavų valstybe, kurioje jau buvo atliekamos unikalios teisinės apeigos senuoju slovėnų kalbos pirmtaku. Šis ankstyvasis valstybingumo daigas suteikė vietinėms bendruomenėms stiprią tapatybės nuovoką ir apsaugojo jas nuo visiškos asimiliacijos didesnių kaimyninių imperijų gniaužtuose.

 

Žlugus Karintijai, slovėnų žemės ilgus šimtmečius pateko į frankų, o vėliau – į Vokietijos imperijos bei Habsburgų dinastijos valdžią, kurios sudėtyje jos išbuvo beveik tūkstantmetį. Per šį ilgą feodalinį laikotarpį slovėnų kultūra ir kalba patyrė didžiulę vokiečių kultūros įtaką, tačiau valstiečių sluoksniuose išliko gyva vietinė šneka, tapusi tautinio tapatumo pagrindu. Miestuose ir dvaruose tuo metu dominavo vokiečių kalba bei kultūra, o kaimo bendruomenės per kartas perdavė unikalias liaudies tradicijas, dainas ir papročius, kurie išsaugojo autentišką tautos dvasią.

 

Didelis lūžis tautos istorijoje įvyko XVI amžiuje, prasidėjus reformacijai, kai Primožas Trubaras (1508-1586) išleido pirmąsias spausdintas knygas slovėnų kalba, taip padėdamas pamatus bendrinei kalbai ir literatūrinei tradicijai. Nepaisant to, kad vėlesnė Kontrreformacija grąžino kraštą į katalikybę, rašytinės kalbos pagrindai jau buvo tvirtai padėti, o tai ilgainiui užkirto kelią visiškam slovėnų kalbos išnykimui. Šis kultūrinis žingsnis tapo kertiniu akmeniu formuojantis moderniai tautinei sąmonei, kuri XIX amžiuje pasireiškė galingu tautinio atgimimo judėjimu, sugrąžinusiu slovėnams pasididžiavimą savo paveldu.

 

Po Pirmojo pasaulinio karo ir Austrijos-Vengrijos imperijos griūties slovėnai įsitraukė į naujai sukurtą serbų, kroatų ir slovėnų karalystę, vėliau pavadintą Jugoslavija. Šis politinis pokytis atvėrė naujas galimybes plėtoti švietimą, kultūrą bei administracinę savivaldą gimtąja kalba, nors naujojoje valstybėje taip pat netrūko įtampų bei centralizacijos iššūkių. Antrojo pasaulinio karo metais šalies teritoriją okupavo Vokietija, Italija ir Vengrija, o vietiniai gyventojai aktyviai ir vieningai kovojo ginkluotame partizaniniame pasipriešinimo judėjime, kuris užsitikrino stiprią poziciją pokariniame pasaulyje.

 

Po karo Slovėnija tapo viena iš šešių socialistinės Jugoslavijos respublikų ir patyrė spartų ekonominį bei pramoninį pakilimą, paversdama sostinę Liublianą bei kitus miestus moderniais regiono centrais. Šiuo laikotarpiu sparčiai augo populiacija, vyko intensyvi urbanizacija, o Slovėnija išsiskyrė kaip ekonomiškai pažangiausia ir labiausiai vakarietiška visos federacijos dalis. Kultūrinis gyvenimas suklestėjo architektūros, dailės, kino bei mokslo srityse, o tai dar labiau sustiprino vietos gyventojų savivaldos ir modernios valstybės sampratą.

 

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kilus geopolitinėms įtampoms ir byrant Jugoslavijai, slovėnai demokratiškame referendume masine balsų dauguma pasirinko visišką nepriklausomybę, kurią po trumpo dešimties dienų karo 1991 metais pavyko sėkmingai apginti. Šiuolaikinė Slovėnija yra pažangi, demokratinė Europos Sąjungos ir NATO narė, pasižyminti aukštu pragyvenimo lygiu, išvystu turizmu, turtinga kultūrine gyvybe bei pavyzdingai saugomomis Alpių gamtos vertybėmis. Šalis sėkmingai integruojasi į globalią erdvę, išlaikydama gilias istorines tradicijas ir stiprią europietišką tapatybę.

 

Kalbant apie žymiausius tautos žmones, neįmanoma nepaminėti jau minėto reformatoriaus Primožo Trubaro, genialaus architekto Jože Plečniko, kurio darbai iki šiol puošia Liublianą, bei poeto France Prešereno, kurio eilėraštis tapo šalies himnu. Taip pat pasaulinį pripažinimą pelnė šiuolaikinis filosofas Slavojus Žižekas ir iškilios sporto žvaigždės, tokios kaip dviratininkas Tadejus Pogačaras bei krepšininkas Luka Dončičius, garsinantys Slovėniją visame pasaulyje.

Šalis ribojasi su Italija vakaruose, Austrija šiaurėje, Vengrija rytuose ir Kroatija pietuose bei pietryčiuose. Nors jos teritorija yra palyginti nedidelė, Slovėnija turi labai svarbų geopolitinį priėjimą prie Adrijos jūros per trumpą pajūrio ruožą. Dėl šios unikalios padėties šalyje persipina kalnų, kontinentinio ir Viduržemio jūros klimato bei gamtos bruožai.

Slovėnijos vėliava yra sudaryta iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinės baltos, vidurinės mėlynos ir apatinės raudonos, kurios atspindi tradicines slovėnų tautines spalvas. Viršutiniame kairiajame vėliavos kampe, išsidėsčiusi per baltąją ir mėlynąją juostas, puikuojasi valstybės herbas, vaizduojantis aukščiausią šalies viršūnę Triglavą, baltas banguotas linijas, simbolizuojančias Adrijos jūrą bei upes, ir tris auksinius šešiakampius žvaigždutes. Šis herbas buvo sukurtas remiantis istoriniu Celtijos (Karintijos) herbo motyvu, o dabartinis vėliavos dizainas oficialiai buvo įteisintas 1991 metais, šaliai atgavus nepriklausomybę. Trys pagrindinės vėliavos spalvos yra kilusios iš istorinio slavų trispalvės paveldo ir simbolizuoja laisvę, lygybę bei tautos vienybę.

Slovėnija įsivedė eurą 2007 metų sausio 1 dieną, tapdama pirma iš buvusios Jugoslavijos respublikų ir pirma naująja Europos Sąjungos nare iš Vidurio bei Rytų Europos, pakeitusia savo nacionalinę valiutą (tolarą) į bendrąją Europos bendrijų valiutą. Ant slovėniškų euro monetų pavaizduoti unikalūs ir šalies kultūrai bei gamtai reikšmingi motyvai, tokie kaip Triglavo kalnas, Karintijos pantera, Jože Plečniko nacionalinė ir universiteto biblioteka bei garsieji Lipicos veislės žirgai. Šis žingsnis ne tik dar labiau sustiprino Slovėnijos integraciją į Vakarų Europos ekonomines struktūras, bet ir palengvino tarptautinę prekybą, turizmą bei investicijų pritraukimą į šalį.

KELIONĖ Į BLEDĄ, BLEDO EŽERU Į BLEDO SALĄ

Pirmąją dieną teko aplankyti Bledą ir plaukti Bledo ežeru į salą. Bledas – tai vienas gražiausių ir labiausiai turistų laukiamų kurortinių miestelių Slovėnijoje, įsikūręs vaizdingoje Julijos Alpių pašonėje, prie pat garsiojo ežero. Pats Bledo ežeras (slovėniškai Blejsko jezero), kurį matote nuotraukose, giliai lekiantis į šalies šiaurės vakarų regioną, yra išskirtinės ledyninės kilmės telkinys, susiformavęs paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, kai tirpstantis didžiulis ledynas išgraužė duburį ir pripildė jį skaidraus vandens. Šį nuostabų vandens telkinį iš visų pusių supa žaliakalniai bei miškai, o jo ramybė ir nepakartojami gamtovaizdžiai pavertė jį tikruoju Slovėnijos simboliu ir vienu iš lankomiausių gamtos perlų visoje Europoje. Tiesa, turistų tiek daug, kad nufotografuoti fotogeniškai matomus vaizdus – didelis iššūkis. Gražiausiai toji sala smaragdiniame vandenyje atrodo iš paukščio skrydžio.

Vienintelis natūralus salos kampelis visoje šalyje, iškilęs ežero viduryje, slepia turtingą ir per amžius susiformavusią istoriją. Anksčiau šioje saloje senovės slavų gentys laikė šventas pagoniškas dievybes bei atliko religinius ritualus, o vėliau, įsigalėjus krikščionybei, pagoniškas šventvietes pamažu pakeitė krikščioniški statiniai. Šiandien saloje stovi garsioji Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurios pirmosios koplyčios užuomazgos siekia viduramžius, o dabartinis architektūrinis pavidalas įgavo gotikinius ir vėlesnius barokinius bruožus po XVII amžiaus rekonstrukcijų. Ši šventovė ypač išgarsėjo dėl savo ypatingos dvasinės reikšmės ir unikalioje varpinėje paslėpto „norų varpo“, kurį patys lankytojai tradiciškai skambina, kad išsipildytų jų slapčiausios svajonės.

 

Norint pasiekti saloje esančią bažnyčią iš ežero pakrantės, lankytojams tenka kilti įspūdingais, dar 1655 metais pastatytais monumentaliais akmeniniais laiptais, kuriuos sudaro lygiai 99 pakopos. Šie laiptai yra glaudžiai susiję su populiariomis vietinėmis vestuvių tradicijomis – iki šiol gyvuoja paprotys, pagal kurį jaunikis, norėdamas įrodyti savo pasirengimą santuokai, privalo visus 99 laiptelius nešti nuotaką ant rankų, o jaunikio nešama nuotaka tuo metu turi visiškai tylėti.

 

Per ilgus šimtmečius Bledo ežeras ir jo sala išgyveno daugybę istorinių pokyčių, priklausė įvairiems feodaliniams valdovams bei vyskupijoms, o XIX amžiuje tapo tarptautiniu mastu pripažintu aristokratų sveikatingumo ir poilsio kurortu. Šiandien Bledas darniai derina istorinį paveldą, legendas bei modernią turizmo infrastruktūrą, išlaikydamas savo nepakartojamą pasakos atmosferą, kuri žavi keliautojus iš viso pasaulio.

Toliau kylame į Bledo šlaitus. Bledo pilis dramatiškai išsiskiria ant stačios, beveik 130 metrų aukščio uolos, stūksančios virš spindinčio Bledo ežero, ir yra laikoma seniausia bei viena įspūdingiausių tvirtovių visoje Slovėnijoje. Šio didingo statinio istorija prasidėjo dar 1011 metais, kuomet Vokietijos karalius Henrikas II šią žemę ir nedidelį tuometinį bokštą padovanojo Bressanone vyskupijai. Per pirmuosius šimtmečius pilis pamažu plėtėsi, o jos teritorijoje iškilo tvirtos gynybinės sienos, gyvenamieji pastatai bei renesansinio stiliaus koplyčia, skirta vyskupams ir feodaliniams valdytojams apsaugoti bei valdyti apylinkes.

Nors istorijos eigoje pilį nuolat nusiaubdavo didžiuliai žemės drebėjimai ir gaisrai, ji kaskart būdavo atstatoma, pritaikant ją prie kintančių karo architektūros ir gyvenimo sąlygų reikalavimų. Įdomu tai, kad viduramžiais Bledo pilis beveik niekada nebuvo užimta karinių jėgų ginklu – ji dažniau keitė savo šeimininkus ir savininkus per pirkimus, vedybas ar derybas tarp feodalinių giminių. Tik vėlesniais amžiais, valdant Habsburgams, pilis prarado savo pirminę karinę reikšmę ir pamažu perėjo į privačias rankas, o galiausiai sulaukė išsamių restauravimo darbų, sugrąžinusių jai istorinį spindesį.

 

Šiandien Bledo pilis yra visiškai atgimusi ir pritaikyta kultūriniam bei turistiniam gyvenimui, o jos patalpose lankytojai gali rasti įdomų muziejų, pasakojantį apie šio regiono praeitį nuo pačių seniausių archeologinių radinių iki feodalinio laikotarpio gyvenimo būdo. Muziejaus ekspozicijose gausu senovinių ginklų, baldų, papuošalų bei autentiškų buities daiktų, kurie leidžia geriau pajusti buvusių pilies gyventojų kasdienybę. Be to, pilies teritorijoje veikia tradicinė spaustuvė, kurioje lankytojai gali pamatyti senovinį spausdinimo procesą, taip pat jaukus vyno rūsys ir restoranai, siūlantys paragauti regiono patiekalų.

 

Nuo pilies terasų ir kiemų lankytojams, kaip matote iš mano kelionės nuotraukų, atsiveria tiesiog gniaužiantis kvapą, panoraminis vaizdas į visą Bledo ežerą, jo garsiąją salą su bažnyčia bei fone stūksančias didingas Julijos Alpių viršūnes. Ši unikali vieta sujungia turtingą istorinį paveldą ir neprilygstamą gamtos grožį, todėl kasmet pritraukia šimtus tūkstančių keliautojų iš viso pasaulio. Apsilankyti pilies kieme ir pačiame pilies muziejuje kainuoja 19 eurų.

Vakare galima viešbutyje atsipalaiduoti. Neįsivaizduoju kelionių be knygų ir skaitymo. Paprastai renkuosi tos šalies literatūrą, į kurią važiuoju, tačiau namuose neturėjau neskaitytos slovėniškos literatūros, tad rinkausi tą, ką jau turėjau įsigijęs – Percival Everett „Džeimsas“ ir Čekijoje pradėtą skaityti Annos Cinos „Prabusiu Šibujoj“, kurių recenzijas rasite mano saite. Taigi... Teko paragauti slovėniško komercinio alaus „Union“ ir „Laško“. Slovėnijoje būtinai reikėjo įsigyti Juodkalnijos šį stebuklingą vyną (Vranac), kuriuo neprekiaujama Lietuvoje, tačiau plačiai pardavinėjamas Balkanų šalyse, įskaitant ir Slovėniją.

Kitą dieną lankausi Vintgaro tarpeklyje (slovėniškai Soteska Vintgar), kuris yra vienas įspūdingiausių ir lankomiausių gamtos stebuklų Slovėnijoje, įsikūręs vos už kelių kilometrų nuo garsiojo Bledo ežero, Triglavo nacionalinio parko pakraštyje. Šis maždaug 1,6 kilometro ilgio gamtinis objektas susiformavo paskutiniojo ledynmečio pabaigoje, kai galingos tirpstančio ledyno vandens masės pradėjo graužtis per kietas kalkakmenio uolas, palikdamos gilius, stačius ir vaizdingus kanjonus. Per amžius šios natūralios geologinės jėgos suformavo nepaprastą landšaftą, kuriame gausu uolų nišų, natūralių tiltų, akmeninių slenksčių bei krioklių, o pačioje tarpeklio pabaigoje lankytojus pasitinka įspūdingas 16 metrų aukščio Šumo krioklys, laikomas vienu gražiausių šalyje.

Per visą Vintgaro tarpeklį galingai ir srauniai teka skaidrus bei krištolo švarumo Radovnos upokšnis, kurio vanduo dėl mineralų gausos vietomis įgauna stulbinamą smaragdinį ar turkio atspalvį. Ši upė ne tik suformavo patį tarpeklį, bet ir toliau maitina bei gyvina visą aplinkinę ekosistemą, o jos vandens tėkmės garsas lydi keliautojus viso pasivaikščiojimo metu. Dėl savo išskirtinio biologinės sandaros, nepaliestos gamtos ir geologinės vertės Vintgaro tarpeklis užima ypatingą vietą Slovėnijos gamtos pavelde, simbolizuodamas šalies pasididžiavimą Alpių turtais ir būdamas viena iš labiausiai saugomų bei puoselėjamų šalies teritorijų.

 

Turistų patogumui šioje sunkiai prieinamoje gamtos vietoje dar XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėti tiesti pirmieji mediniai takai ir tilteliai, vadinamieji „galerijos“, kurie kabo tiesiai virš sraunios Radovnos upės, pritvirtinti prie stačių uolų sienų. Šiandien moderniai sutvarkytas ir nuolat atnaujinamas lankytojų takas leidžia saugiai ir patogiai žygiuoti palei visą tarpeklį, grožėtis po kojomis veržiančiu vandeniu bei giliai įkvėpti gaivaus kalnų oro. Šis inžinerinis sprendimas užtikrina, kad tūkstančiai keliautojų kasmet galėtų patirti nepakartojamą nuotykį, nepažeisdami trapios ir unikalios tarpeklio ekosistemos. Pasivaikščiojimas buvo labai gaivus ir patogus.

Vogel arba Vogelio kurortas yra vienas garsiausių ir vaizdingiausių kalnų slidinėjimo bei aktyvaus turizmo kurortų Slovėnijoje, įsikūręs vaizdingame Julijos Alpių regione, pačiame Triglavo nacionalinio parko pakraštyje. Šio kurorto širdis ir pagrindinis kelias į viršūnę yra modernus bei galingas keltuvas, kurio apatinė stotis išsidėsčiusi prie stulbinančio Bako ežero kranto. Šis lynų keltuvas per trumpą laiką pakelia lankytojus iš maždaug 560 metrų aukščio prie ežero į įspūdingą, beveik 1533 metrų aukštį virš jūros lygio esančią kalno viršutinės dalies platformą. Silpnos širdelės žmonėms, itin bijantiems aukščio, drįsčiau tikrai pagalvoti, ar norite ten keltis, nes jausmas nejaukus. Visgi tokia kelionė suteikia nepakartojamų įspūdžių, nes kylant aukštyn atsiveria vis platesnės ir gniaužiančios kvapą Bako ežero bei aplinkinių miškų panoramos.

Pasiekus pagrindinę keltuvo stotį viršuje, visai netoli stovi legendinė Rjava Skala vieta, garsėjanti savo istoriniu kalnų viešbučiu ir apžvalgos terasomis. Čia lankytojai gali pasigrožėti neįtikėtinu horizontu, kuriam toną duoda didingoji Triglavo viršūnė, bei pamatyti iš paukščio skrydžio atsiveriančius slėnius ir kalnagūbrius. Šioje vietovėje vasarą galima stebėti laisvai besiganančius kalnų gyvulius, leistis į žygius po alpinės augalijos gausius takus, o žiemą – mėgautis puikiai paruoštomis slidinėjimo trasomis, kurios driekiasi natūraliu sniegu pasidengusiais šlaitais.

 

Vienas įdomiausių kurorto elementų yra papildomi atviri keltuvai, kurie lankytojus ir slidinėtojus kelia dar giliau į kalno viršūnes bei jungia visą sudėtingą keltuvų ir trasų kompleksą į vieningą sistemą. Šie atviri keltuvai leidžia lankytojams tiesiogine prasme sklandyti virš alpinės erdvės, pajusti gaivų kalnų vėją ir visapusiškai pasimėgauti 360 laipsnių besikeičiančiais vaizdais į visą Julijos Alpių masyvą. Visas šis rekreacinis kompleksas yra sumaniai integruotas į jautrią nacionalinio parko erdvę, išlaikant balansą tarp modernaus turizmo poreikių ir griežtos gamtos apsaugos.

 

Kalbant apie pačių kalnų geologiją, Vogelio masyvas ir aplinkinės viršūnės susideda iš nuosėdinių uolienų, daugiausia kalkakmenio ir dolomito, kurie susiformavo prieš šimtus milijonų metų buvusioje Tethys vandenyno galingoje zonoje. Šie traukiasi, tirpsta ir vandens erozijos veikiami uolienų klodai per tūkstantmečius suformavo unikalius karstinius darinius, stačias uolas, gilius slėnius ir požeminius urvus, kurie dabar kuria išskirtinį Slovėnijos kalnų kraštovaizdį. Ši geologinė struktūra lemia ir ypatingą hidrologinį režimą bei skaidrų vandens telkinių grožį visame regione.

KELIONĖ Į LIUBLIANĄ – SLOVĖNIJOS SOSTINĘ

 

Man labai patiko Liublianoje. Tiesa, gal pernelyg mažai laiko per pusdienį susipažinti su sostine, norėjosi bent kelių ilgų dienų, gražios vakarienės krantinėje, gęstant dienai ir įsijungiant krantinės šviesoms. Bet šiokį tokį vaizdą visgi susidariau: Liubliana – pilnas turistų vakarietiškas miestas, nepanašus į kitus Balkanų miestus ir sostines. Tuoj pateiksiu savo nuotraukų reportažą, bet prieš tai apie pačią Liublianą.

 

TRUMPA LIUBLIANOS ISTORIJA

 

Slovėnijos sostinė Liubliana pasižymi ypatinga ir senove dvelkiančia įkūrimo istorija, kurios šaknys siekia dar antikos laikus, kai dabartinio miesto teritorijoje stovėjo romėnų miestas Emona, įkurtas pirmajame mūsų eros amžiuje. Strateginėje sankritoje ties svarbiais prekybos keliais ir vandens arterijomis įsikūrusi Emona ilgainiui tapo reikšmingu regioniniu centru, kol vėliau, Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu, buvo nusiaubta barbarų genčių. Viduramžiais, tiksliau XII amžiuje, šioje vietovėje pradėjo kurtis nauja slavų gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta kaip Luvia, o vokiečių kalba vadinta Laibach. Šis naujas miestas pamažu augo po apsaugine Bledo pavyzdžio Liublianos pilies globa ir jau XIII amžiuje tapo svarbiu Krainos kunigaikštystės politiniu bei kultūriniu centru.

 

Per vėlesnius amžius Liublianos istorija glaudus peripetijomis pinasi su Habsburgų dinastijos ir Austrijos imperijos valdymu, kuris padarė didžiulę įtaką miesto architektūrai, visuomeniniam gyvenimui bei administracinei raidai. Miestas ne kartą nukentėjo nuo didelių gaisrų bei galingų žemės drebėjimų, iš kurių ypač išsiskiria 1895 metų katastrofa, sunaikinusi didelę dalį senųjų pastatų, tačiau paskatinusi visišką urbanistinį atgimimą ir išskirtinio secesijos (Art Nouveau) stiliaus pastatų suklestėjimą. XIX amžiaus pradžioje, trumpą laiką esant Napoleono Prancūzijos valdymui, Liubliana tarnavo kaip Ilyrijos provincijų sostinė, o tai smarkiai paskatino švietimo, spaudos ir tautinės savasties raidą slovėnų kalba. Galiausiai, po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjus Austrijai-Vengrijai, miestas tapo svarbiausiu kultūriniu slovėnų traukos centru naujojoje Jugoslavijos valstybėje, kol 1991 metais įgijo nepriklausomos Slovėnijos Respublikos sostinės statusą.

 

Šiuolaikinės Liublianos architektūrinis veidas yra glaudžiai susijęs su genialiuoju architektu Jože Plečniku, kurio dėka XX amžiaus pirmoje pusėje sostinė įgavo savo unikalią, vizionierišką išvaizdą, jungiančią klasikinės antikos ir modernizmo elementus. Tarp pačių svarbiausių miesto objektų išsiskiria ant kalvos virš istorinio centro stūksanti Liublianos pilis, Tripletis tiltas (Tromostovje), išraiškingasis Drakono tiltas su įspūdingomis mitinių būtybių skulptūromis bei monumentalioji Nacionalinė ir universiteto biblioteka. Didelį įspūdį lankytojams palieka ir centrinis turgus, darniai įsiliejantis į upės pakrantes, taip pat vaizdingi parkai bei jaukios senamiesčio gatvelės, kuriose gausu meninių instaliacijų ir jaukių kavinukių.

 

Kultūrinis ir kasdienis Liublianos gyvenimas išsiskiria ypatinga gyvybe, intelektualine energija bei glaudžiu ryšiu su žaliosiomis erdvėmis, todėl miestas dažnai vadinamas viena žaliausių ir draugiškiausių Europos sostinių. Čia veikia senas tradicijas turintis Liublianos universitetas, gausybė garsių muziejų, teatrų, meno galerijų bei pasaulinio lygio festivalių, pritraukiančių kūrėjus iš viso pasaulio. Šalis ir pati sostinė ypatingą dėmesį skiria tvarumui – Liubliana buvo viena iš pirmųjų Europos sostinių, sėkmingai įgyvendinusi plataus masto transporto ribojimus istoriniame miesto centre, paversdama jį pėsčiųjų ir dviratininkų karalyste, už kurią miestas pelnė prestižinį „Žaliosios Europos sostinės“ titulą.

 

Kalbant apie rekordus ir įdomybes, Liubliana stebina tuo, kad ji yra vienintelė Europos sostinė, kurios istorinį centrą puošia drakonai, tapę neatsiejamu miesto simboliu ir herbo elementu, saugančiu gyventojus nuo senų laikų legendų. Miestas taip pat garsėja savo neįprasta demografine ir infrastruktūrine pusiausvyra: būdama gyvybinga bei moderni valstybės širdis, ji išlaiko jaukaus, kompaktiško provincijos miestelio dvasią, kurioje visos svarbiausios įstaigos ir lankytinos vietos yra lengvai pasiekiamos pėsčiomis. Be to, Liublianos žemės drebėjimų istorija lėmė tai, kad XX amžiaus pradžioje čia buvo sukurta viena pažangiausių seismologinių stebėjimų sistemų regionas, o pats miestas tapo pavyzdžiu, kaip po negandų galima atgimti dar gražesniam ir modernesniam.

 

Remiantis naujausiais oficialiais Statistikos departamento duomenimis, Liublianos miesto savivaldybėje gyvena apie 302 800 gyventojų (pati miesto gyvenvietė, neįskaitant viso savivaldybės pakraščio, skaičiuoja šiek tiek mažiau nei 300 tūkst. gyventojų). Tai yra didžiausias Slovėnijos miestas ir šalies politinis bei kultūrinis centras, kuriame susitelkusi beveik septindalis visų šalies gyventojų.

Drakono tiltas (slovėniškai Zmajski most) yra vienas žymiausių ir labiausiai atpažintinų Liublianos architektūrinių simbolių, nutiestas per Liubljanicos upę pačiame miesto centre. Šis XX amžiaus pradžios inžinerijos ir secesijos (Art Nouveau) stiliaus šedevras buvo pastatytas 1900–1901 metais, kuomet miestas priklausė Austrijai-Vengrijai, ir inžinieriaus Jurijaus Drašlerio bei architekto Aloyzo Kralio projektas tapo pirmuoju gelžbetoniniu tiltu mieste bei vienu pažangiausių tokio tipo statinių tuometinėje Europoje. Tilto prieigas ir kampus puošia keturios įspūdingos, grėsmingai atrodančios varinės drakonų skulptūros, kurios pagal senas miesto legendas saugo Liublianą ir simbolizuoja drąsą, didybę bei jėgą. Šiandien Drakono tiltas yra ne tik svarbi transporto arterija, bet ir viena lankomiausių turistinių vietų, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas apsilankymas Slovėnijos sostinėje.

Pogačarjaus aikštė (Pogačarjev trg), pavadinta XIX amžiaus pabaigoje gyvenusio Liublianos vyskupo Janezo Zlatoustu Pogačarja garbei. Ši jauki ir gyvybinga miesto erdvė yra įsikūrusi pačioje senamiesčio širdyje, kur susitinka bažnytinė valdžia, istorinė architektūra ir kasdienis miesto ritmas. Aikštę iš vienos pusės riboja didinga pati katedra bei istorinis Vyskupų dvaro kompleksas, o iš kitų pusių – garsiojo architekto Jože Plečniko suprojektuotos turgavietės ir seminarijos pastatai, organiškai besitęsiantys iki pat Liubljanicos upės krantinės.

 

Šiandien Pogačarjaus aikštė yra neatsiejama sostinės kultūrinio gyvenimo dalis, kurioje nuolat virpina gyvybė. Šiltojo sezono metu ir savaitgaliais ji veikia kaip pratęstas centrinio miesto turgaus plotas, o dažnai čia vyksta ir įvairūs kulinariniai bei kultūrieniai renginiai, pavyzdžiui, populiarūs maisto turgeliai, kur lankytojai gali paragauti tradicinių slovėniškų patiekalų po atviru dangumi. Žiemą ši aikštė transformuojasi į jaukią šventinę erdvę su ledo čiuožyklomis ar kalėdinėmis mugėmis, todėl ji yra pamėgta tiek vietinių gyventojų, tiek miesto svečių susitikimo vieta, pulsuojanti tikra Liublianos dvasia.

Liublianos pilis iškyla ant žalios kalvos viršutinės miesto dalies, dominuodama virš viso istorinio sostinės centro ir jau daugelį šimtmečių saugodama vietinius gyventojus. Šios viduramžių tvirtovės istorija prasidėjo dar XII amžiuje, kuomet ji priklausė Krainos kunigaikščiams, o vėlesniais amžiais buvo ne kartą perstatoma, plečiama bei pritaikoma kariniams bei gynybinis poreikiams. Nors per savo ilgą gyvavimo laikotarpį pilis tarnavo ir kaip feodalų rezidencija, ir kaip karinė tvirtovė, ir netgi kaip griežtas kalėjimas, šiandien ji yra visiškai atgimusi bei tapusi pagrindiniu kultūriniu ir turistiniu Liublianos traukos centru. Į viršų lankytojai gali pakilti vaizdingu pėsčiųjų taku arba moderniu funikulieriumi, o užkopus ant jos senųjų mūrinių sienų ar apžvalgos bokšto atsiveria stulbinanti panorama į raudonus senamiesčio stogus, vingiuojančią Liublianicos upę ir tolumoje slypinčias Julijos Alpių viršūnes.

Kongreso aikštė (Kongresni trg) Liublianoje, kurios gilumoje išsiskiria įspūdingas barokinis Šv. Ursulios bažnyčios fasadas. Ši viena didžiausių ir svarbiausių miesto aikščių buvo suformuota dar XIX amžiaus pradžioje ir per savo gyvavimo istoriją buvo daugelio lemiamų Slovėnijos politinių, kultūrinių bei visuomeninių įvykių liudininkė. Aplink šią erdvę išsidėstę reikšmingi statiniai, tokie kaip pagrindinis Liublianos universiteto pastatas ir Slovakijos filharmonija, todėl aikštė iki šiol išlieka gyvybingu sostinės kultūros ir akademinio gyvenimo centru.   

Šv. Mikalojaus katedra, vietinių gyventojų dažnai tiesiog meiliai vadinama Liublianos katedra, yra viena iš svarbiausių, įspūdingiausių ir labiausiai pastebimų istorinių šventovių pačioje Slovėnijos sostinės širdyje. Šios barokinės katedros istorija prasidėjo dar viduramžiais, kuomet jos vietoje stovėjo senesnė romaninio stiliaus bažnyčia, tačiau po gaisrų ir amžių bėgyje vykusių perstatymų dabartinis išraiškingas pastatas su iškiliais dvigubais bokštais ir išskirtine rausva fasado spalva buvo užbaigtas XVIII amžiaus pradžioje, vadovaujant italų architektams. Katedros vidus stulbina lankytojus savo prabanga, kurioje gausu barokinių freskų, įmantrių gipso lipdinių, vertingų altorių bei optinės apgaulės būdu nutapytų kupolų, sukurtų garsių Europos ir vietinių meistrų rankomis. Ypatingo dėmesio sulaukia ir modernios, meninės bronzinės šventovės durys, kuriose menininkai įamžino Slovėnijos krikšto ir vyskupijos istorijos momentus, o pati katedra iki šiol išlieka gyva Liublianos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo šerdimi.

Pogačarja aikštėje (prie pat katedros) ir jos artimiausioje aplinkoje nėra vieno visiems žinomo centrinio paminklo, tačiau šioje erdvėje ir gretimoje seminarijos bei turgavietės zonoje galima rasti kelis istorinius akcentus. Pavyzdžiui, pačioje aikštėje ir aplinkinėse senamiesčio gatvelėse yra įamžinti svarbūs Slovėnijos istorijos veikėjai bei dvasininkai, o netoliese esančioje katedros išorėje ir duryse – meno kūriniai, skirti krikščionybės ir vyskupijos istorijai. Vienas toks paminklas skirtas didžiajam slovėnų romantizmo poetui France Prešeren ir poezijos mūzai. O netoliese esančioje Respublikos aikštėje stovi monumentas, skirtas Antrojo pasaulinio karo jugoslavų partizanų pergalėms ir socialistinei revoliucijai.

Nuotraukoje matomas garsusis Liublianos Mėsininkų tiltas (Mesarski most), nutiestas per Liubljanicos upę pačiame miesto centre. Šis modernus pėsčiųjų tiltas, atidarytas 2010 metais ir sujungiantis centrinį turgų su Petkovo krantine, išsiskiria savo drąsia stikline konstrukcija bei savitomis skulptūromis, vaizduojančiomis biblinius ir mitologinius motyvus. Per gana trumpą laiką šis tiltas tapo viena romantiškajame sostinės taškų, kur įsimylėjėliai iš viso pasaulio kabina šimtus spalvingų spynų su savo vardais ir inicialais, o raktus dažnai įmetami į upę kaip amžinos meilės simbolis. Kažką panašaus turėjome ir Vilniuje, Užupyje, kol ši tradicija nebuvo uždrausta.

Liublianoje stovintis garsus obeliskas, dar vadinamas Ilirijos paminklu arba Napoleono obelisku, yra įsikūręs Prancūzijos revoliucijos aikštėje (Trg francoske revolucije). Šis maždaug 13 metrų aukščio akmeninis paminklas buvo atidengtas 1929 metais, minint Napoleono įkurtų Ilirijos provincijų (kurių sostinė 1809–1813 metais buvo būtent Liubliana) 120-ąsias metines. Tai yra vienas iš itin retų paminklų Napoleonui, esančių už Prancūzijos ribų, ir jis simbolizuoja slovėnams labai svarbų istorinį laikotarpį, kuomet prancūzų valdymo metais buvo oficialiai pripažinta slovėnų kalba, paskatintas švietimas bei tautinis atgimimas.

Šio įspūdingo monumentalaus statinio projektą sukūrė žymiausias Slovėnijos architektas Jože Plečnik, o pačius skulptūrinius elementus bei portretus suformavo garsūs menininkai. Pats obeliskas pastatytas iš kokybiško akmens, jo viršūnę puošia pusmėnulis su trimis žvaigždėmis, o ant fasadų iškalti bronziniai reljefai su Napoleono atvaizdu bei Ilirijos simbolika. Šiandien ši vieta ir pats obeliskas yra svarbus istorinis Liublianos akcentas, primenantis unikalius ryšius tarp Slovėnijos ir Prancūzijos bei liudijantis gilią šalies kultūrinę atmintį.

Ant namo, esančio Liublianos senamiestyje (adresu Stari trg 6), sienos įmontuotas iškilus bronzinis biustas, skirtas vienam žymiausių XVII–XVIII amžių Slovėnijos gydytojų, mokslininkų ir mąstytojų Marko Gerbecui (Marko Gerbec arba Marcus Antonius Plenciz / Gerbezius). Šis žymus medikas, gimęs Liublianoje, savo darbuose ir mokslo traktatuose gerokai pralenkė laiką – jis tyrinėjo širdies ligas, pulso ritmą, kvėpavimo sistemą bei užkrečiamąsias ligas, o jo parašyti veikalai sulaukė pripažinimo visoje Europos mokslo bendruomenėje bei buvo cituojami garsių to meto vakarų Europos medikų. Šis pastato fasadą puošiantis biustas yra pagarba jo išskirtiniam indėliui į pasaulinę mediciną bei priminimas praeiviams, kad Slovėnijos sostinė yra užauginusi ne vieną genialų protą, palikusį gilius pėdsakus Europos mokslo istorijoje.

Čia matote Liublianos universitetą (Univerza v Ljubljani), kuris yra seniausia, didžiausia ir pati prestižiškiausia aukštojo mokslo įstaiga Slovėnijoje, užimanti ypatingą vietą šalies akademiniame, mokslo ir kultūriniame gyvenime. Oficialiai įkurtas 1919 metais, po to, kai subyrėjo Austrija-Vengrija ir susiformavo naujoji valstybė, universitetas tapo pirmuoju nacionaliniu universitetu, suteikusiu galimybę slovėnams gauti aukštąjį išslavinimą gimtąja kalba. Nors jo šaknys siekia dar XVII amžiuje jėzuitų įkurtas aukštesniąsias mokyklas ir trumpai gyvavusius prancūzmečio institutus, būtent XX amžiaus pradžia padėjo tvirtus pamautus šiuolaikiniam mokslo centrui.

Šiandien Liublianos universitetas yra didžiulė akademinė bendruomenė, vienijanti kelis dešimtmečius fakultetų ir meno akademijų, aprėpiančių visas įmanomas mokslo šakas – nuo humanitarinių ir socialinių mokslų iki medicinos, inžinerijos bei gamtos mokslų. Universiteto centriniai pastatai, iš kurių žymiausias yra monumentalus pagrindinis pastatas Kongreso aikštėje (Kongresni trg), puikiai dera prie istorinio sostinės veido, o daugelis fakultetų yra išsidėstę po visą miestą. Be to, universitetas valdo gausias bibliotekas, laboratorijas bei geriausią šalyje Nacionalinę ir universiteto biblioteką, kurios pastatą suprojektavo pats garsusis architekto Jože Plečnik.

 

Būdamas pagrindiniu šalies mokslo ir tyrimų varikliu, Liublianos universitetas aktyviai bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, priklauso prestižiniams Europos universitetų tinklams ir pritraukia tūkstančius užsienio studentų bei tyrėjų. Jo absolventai sudaro didžiąją dalį Slovėnijos intelektualinio, politinio, kultūrinio ir verslo elito, todėl universitetas neatsiejamai kuria ir palaiko šiuolaikinę šalies tapatybę bei inovacijų kultūrą.

Tris šalia esančius tiltus, Liublianoje geriau žinomus kaip Trigubą tiltą (Tromostovje), sudaro unikali ir architekto Jože Plečniko genialiai suprojektuota inžinerinė bei estetinė kompozicija, jungianti centrinę Prešeren aikštę su istoriniu senamiesčiu. Šį kompleksą sudaro vidurinis istorinis akmeninis tiltas, pastatytas dar 1842 metais vietoje ankstesnio medinio viduramžių tilto, ir du šoniniai specialiai pritaikyti pėsčiųjų tiltai, kuriuos architekto pastangomis 1929–1932 metais prijungė šonuose, taip išsprendžiant didėjančio transporto srauto problemas ir sukuriant vieną iš labiausiai atpažintinų miesto vizitinių kortelių. Šie elegantiški tiltai su akmeniniais turėklais, laiptais nusileidžiančiais link Liubljanicos upės krantinių ir darniai įsiliejančiais į bendrą miesto architektūrinį ansamblį, šiandien yra viena lankomiausių vietų, kurioje nuolat verda sostinis kultūrinis gyvenimas.

Nuotraukoje matomas garsusis Urbhano namas (Urbančeva hiša), stovintis pačiame Liublianos centre, esančiame Čop gamyklos ir Prešeren aikštės sankirtoje. Šis išraiškingas pastatas, pastatytas 1902–1903 metais, yra vienas gražiausių ir geriausiai išsilaikiusių secesijos (Art Nouveau) architekto Civino šedevrų mieste, pasižymintis puošniu kampiniu fasadu, spalvingomis keraminėmis plytelėmis, dekoratyvinėmis detalėmis ir išskirtiniu stogu. Istoriškai tai buvo pirmasis modernus universalus prekybos centras Liublianoje, o šiandien šiame kultūros paveldo pastate vis dar veikia parduotuvės, pritraukiančios praeivių žvilgsnius savo nepakartojamu XIX–XX amžių sandūros architektūriniu stiliumi.

Slovėnijos nacionalinė opera ir baletas (Slovensko narodno gledališče Opera in balet Ljubljana), įsikūrusi Liublianos centre. Šis įspūdingas neorenesansinio stiliaus pastatas su išraiškingu fasadu, kolonomis, skulptūromis ir pusapskrite priekine dalimi buvo pastatytas dar XIX a. pabaigoje (1890–1892 metais) pagal čekų architektų projektą. Teatras yra pagrindinė šalies muzikinio scenos meno troškimų ir tradicijų puoselėjimo vieta, kurioje iki šiol rengiami aukščiausio lygio operos, baleto ir koncertiniai pasirodymai.

Nuotraukoje matoma Slovėnijos nacionalinė galerija (Narodna galerija) – pati svarbiausia ir didžiausia dailės galerija visoje šalyje, įsikūrusi Liublianos centre. Šis įspūdingas neorenesansinio stiliaus pastatas buvo pastatytas dar 1896 metais, vadovaujant čekų architektui Františekui Škabroudai, o vėlesniais metais komplekso erdvės buvo išplėstos moderniu priestatu, sujungiančiu istorinį paveldą su šiuolaikine architektūra. Galerijos ekspozicijose saugomi ir visuomenei pristatomi vertingiausi slovėnų meno kūriniai, apimantys laikotarpį nuo viduramžių iki XX amžiaus vidurio, įskaitant garsiausių šalies tapytojų bei skulptorių darbus. Šis kultūrinis židinys ne tik saugo turtingą Slovėnijos vizualinį paveldą, bet ir reguliariai rengia tarptautines parodas, todėl yra neatsiejama sostinės intelektualinio gyvenimo ir lankytinų vietų dalis.

Poilsis viešbutyje, ištiesus kojas. Lauktuvės sudėtos, belieka paklausyti neseniai išėjusio Madonnos albumo „Confessions II“. 

KELIONĖ Į PIRANĄ – ITALIŠKIAUSIĄ SLOVĖNIJOS MIESTĄ!

Piranas yra vienas žavingiausių ir labiausiai lankytinų Slovėnijos pajūrio miestų, įsikūręs vaizdingame istoriniame pusiasalio kyšulyje prie Adrijos jūros. Šios vietovės istorija siekia gilią senovę, kuomet čia gyventa dar nuo romėnų laikų, o vėlesniais amžiais miestas patyrė didžiulę Venecijos Respublikos įtaką, kuri paliko neišdildomą pėdsaką vietinėje architektūroje, kultūroje ir gyvenimo būde. Siauros, labirintą primenančios senamiesčio gatvelės, akmenimis grįsti kiemai ir gotikinio bei renesanso stiliaus pastatai iki šiol saugo viduramžių dvasią ir liudija turtingą bei audringą miesto praeitį.

 

Pačioje Pirano širdyje išsiskiria įspūdinga Tartinio aikštė, pavadinta čia gimusio žymaus XVIII amžiaus smuikininko ir kompozitoriaus Giuseppe Tartini garbei. Ši ovalios formos erdvė, kadaise buvusi maža uosto įlanka, šiandien veikia kaip pagrindinis miesto susitikimų taškas, apsuptas gražių istorinių rūmų, municipaliteto pastato ir pačio kompozitoriaus paminklo. Nuo šios aikštės visi keliai veda link gyvybingos krantinės, kurioje vietiniai gyventojai ir svečiai mėgaujasi jūros gėrybėmis, o lankytojai gali pajausti tikrąją Viduržemio jūros regiono atmosferą.

 

Vienas įspūdingiausių Pirano objektų yra didinga Šv. Jurgio bažnyčia, stovinti ant kalvos viršūnės ir sauganti visą miestą iš paukščio skrydžio. Ši XV amžiaus gotikinė šventovė, vėliau perstatyta baroko stiliumi, garsėja ne tik savo vertingu interjeru, bet ir šalia stovinčiu atskiru varpinės bokštu, kuris yra pastebimai panašus į garsiąją Kampanilę Venecijoje. Užkopus šalia bažnyčios atsiveria nepakartojama panorama į raudonus stogus, siaurus skersgatvius ir begalinę mėlyną jūros tolybę.

 

Miesto gynybinį paveldą geriausiai atspindi virš senamiesčio iškilusios viduramžių Pirano sienos, pradėtos statyti dar VII amžiuje ir plečiamos iki XVI amžiaus. Lankytojai gali užkopti ant šių gerai išsilaikiusių mūrinių įtvirtinimų ir bokštų, nuo kurių atsiveria nuostabus vaizdas į visą pusiasalį, Slovėnijos pakrantę bei giedromis dienomis matomus Italijos ir Kroatijos krantus. Šie įtvirtinimai primena laikus, kai miestas turėjo apsiginti nuo dažnų puldinėjimų ir išlaikė savo savarankiškumą.

 

Šiandien Piranas užima ypatingą vietą Slovėnijos kultūriniame ir turistiniame žemėlapyje, sujungdamas turtingą istoriją, unikalią venecijietišką estetiką ir lėtą pajūrio kurorto ritmą. Čia puikiai dera istorinis paveldas, meninės tradicijos, druskos gamybos tradicijos Sečovlje draustinyje ir svetinga vietinė bendruomenė, paverčianti šį miestelį nepamirštamu perlų Adrijos pakrantėje.

Pasidairykite po mano fotoreportažą.

Vėliau vykstu į ūkį, į vyno degustaciją! „Petrič“ darykla yra gilias istorines šaknis turintis šeimos ūkis, įsikūręs vaizdingoje Vipavos dolinoje (Vipavska dolina), Slovėnijoje, vaizdingame Slapo kaime. Vyninės istorija prasideda dar 1778 metais, o šiandien ūkiui vadovauja jau aštuntoji tos pačios šeimos kartos atstovas Urban Petrič, tęsiantis amžių patirtį ir tradicijas. Šis regionas pasižymi unikaliu Viduržemio jūros ir alpikio mikroklimatu bei stipriu vietiniu vėju, vadinamu bora, kurie sukuria idealias sąlygas išskirtinio charakterio vynuogių auginimui.

Nuotraukoje matomas vynas „Zelen“ yra pagamintas iš vietinės autochtoninės vynuogių veislės, kuri yra viena didžiausių Vipavos slėnio pasididžiavimų. Šis baltasis vynas pasižymi kompleksišku aromatu, kuriame dominantys prieskonių, žolelių (pavyzdžiui, šalavijų ir rozmarinų) bei citrusinių vaisių natos sukuria puikiai subalansuotą, gaivų ir mineralais turtingą skonį. Gamyboje didelis dėmesys skiriamas tvarumui ir ekologiškiems metodams: nenaudojami sintetiniai pesticidai ar trąšos, o vyninėje tradiciniai gamybos būdai derinami su šiuolaikinėmis technologijomis, siekiant išsaugoti natūralų vynuogių charakterį. Šiaip pernelyg daug ko nesitikėjau, bet vynai man išties patiko! Vėliau kitas brolis Petrič pristatė savo likerius.

Postojnos urvai yra vienas įspūdingiausių ir didžiausių karstinių urvų kompleksų ne tik Slovėnijoje, bet ir visame pasaulyje, išsiskiriantis stulbinančia geologine įvairove bei milijonus metų trunkančiais gamtos procesais. Šį požeminių salų, tunelių ir koridorių labirintą, kurio bendras ištyrinėtas ilgis siekia per 24 kilometrus, per pastaruosius tūkstantmečius išgraužė pro uolas tekanti Pivkos upė, palaipsniui tirpindama kalkakmenį ir kurdama unikalius vandens kelius. Požeminis pasaulis pasižymi neįtikėtinų formų ir dydžių stalaktitais bei stalagmitais, kurie kabo tarsi natūralios ledeklės arba kyla į viršų kaip akmeniniai stulpai, o kartais susijungia į didingas kolonas. Šios geologinės struktūros formuojasi itin lėtai – vos po kelis milimetrus per šimtmetį – todėl kiekvienas lašas, nešantis ištirpusius mineralus, yra šio lėto, bet nesustabdomo gamtos kūrybos vyksmo dalis.

Šių urvų istorija glaudžiai susijusi tiek su vietos gyventojų atradimais, tiek su mokslo tyrinėjimais, pamažu atvėrusiais šį požeminį pasaulį platesniam pasauliui. Pirmieji žmonių apsilankymo pėdsakai ir istorinis grafičių sluoksnis urvų sienose siekia dar XIII amžių, tačiau didysis lūžis įvyko 1818 metais, kai vietinis gyventojas, ruošdamasis Austrijos imperatoriaus vizitui, aptiko naujas, iki tol regėtas didžiules salas ir stulbinančias ertmes. Netrukus po šio atradimo urvai buvo pritaikyti lankymui, o jau XIX amžiaus viduryje čia buvo nutiesti geležinkelio bėgiai, kuriais pradėti vežti pirmaisiais metais rankomis stumiami vagonėliai, vėliau pakeisti garvežiais, o šiais laikais – moderniais elektriniais traukinukais. Ši istorinė pažanga pavertė Postojną viena pirmuoju pasaulyje apšviestu ir organizuotu turistiniu objektu, sulaukusiu milijonų keliautojų iš viso pasaulio.

 

Viena didžiausių ir labiausiai jaudinančių Postojnos urvų lankymo patirčių yra kelionė garsiuoju požeminiu traukinuku, kuris lankytojus giliai įveža į urvų gelmes per uolos iškaltus tunelius. Šis traukinys veikia jau daugiau nei šimtmetį ir yra tapęs neatsiejama apsilankymo dalimi, leidžiančia patogiai ir saugiai pasiekti įspūdingiausias salas, kuriose atskleidžia tikrasis požeminio pasaulio mastelis ir didingumas. Po važiavimo traukinuku ekskursija tęsiama pėsčiomis, lydimi patyrusių gidų, kuriais žingsniuojama specialiai įrengtais takais per įspūdingiausias sales, pavyzdžiui, garsiąją Koncertų salę, garsėjančią neįtikėtiną akustika. Pėsčiųjų maršrutas leidžia iš arti pamatyti smulkiausias stalaktitų detales, garsųjį perlamutrinio spindesio „Briliantą“ – simbolinį urvų stalagmitą – ir pajusti visišką požeminės ramybės bei tamsos atmosferą. Nors vasarą Slovėnijoje karšta, urvuose šalta. Praleisti juose tris valandas apie +8-10C laipsnio temperatūroje reikia pasiruošti atitinkamai aprangą.

 

Postojnos urvai garsėja kaip viena biologiškai turtingiausių požeminių ekosistemų pasaulyje, o jos didžiausias pasididžiavimas yra itin reti endemnokai – olos salamandros, moksliškai vadinamos Proteus anguinus, Protėjai, vietinių gyventojų dar dažnai vadinamos „žmogaus žuvimis“. Šie keistos išvaizdos, rausvos ar blyškios odos, bekojai amfibijos gyvena tik giliausiose, visiškos tamsos ir pastovios temperatūros karstinėse vandens telkinių zonose, kur visiškai netrūksta maisto ir sąlygos yra ekstremalios. Protejai pasižymi unikaliomis biologinėmis savybėmis: jie neturi akių, nes evoliucionavo tamsoje, tačiau puikiai išvystė kitus pojūčius – uoslę, klausą ir elektrinių laukų jutimą, o taip pat gali išgyventi be maisto ilgus mėnesius ar net metus. Šie gyvūnai tapo tikru evoliucijos stebuklu ir gyvuoju Slovėnijos gamtos paveldo simboliu, kurį lankytojai gali pamatyti specialiame urvo akvaterariume. Beje, tuose urvuose yra įrengti prieblandoje akvariumai, kur galima turistams juos pamatyti ir netgi stebėti jų judėjimą ekranuose.

 

Šių unikalių gyvūnų kilmė ir evoliucinė istorija iki šiol kelia didžiulį mokslininkų susidomėjimą bei tebėra apgaubta tam tikrų paslapčių. Senovėje vietiniai gyventojai tikėjo, kad šios būtybės yra po uolomis gyvenančių drakonų jaunikliai, o išplauti vandens į paviršių jie atrodė tarsi mitiniai sutvėrimai iš kito pasaulio. Moksliniai tyrimai parodė, kad šios salamandros yra reliktiniai gyvūnai, išgyvenę milijonus metų ir prisitaikę prie gyvenimo požeminėse karsto upėse tuo metu, kai paviršiuje keitėsi klimatas bei nyko kitos rūšys. Postojnos urvuose taip pat sėkmingai pavyko sulaukti „žmogaus žuvų“ palikuonių – iš riedulių plyšiuose padėtų kiaušinėlių išsirito maži jaunikliai, kas mokslo pasaulyje prilygsta sensacijai. Šis mokslinis laimėjimas ne tik padeda geriau suprasti šių paslaptingų būtybių dauginimąsi bei genetiką, bet ir pabrėžia Postojnos urvų, kaip pasaulinio lygio biosferos ir mokslo centro, svarbą.

Predjamos pilis yra viena į neįtikėtiniausių pilių pasaulyje, įsikūrusi pietvakarių Slovėnijoje, vos už kelių kilometrų nuo garsiųjų Postojnos urvų, todėl keliaudami į urvus, būtinai aplankykite ir netoliese esančią pilį. Ši viduramžių tvirtovė yra unikali tuo, kad ji yra pastatyta tiesiai į 123 metrų aukščio statų uolos skardį, o už jos slypi didžiulė karstinė urvų sistema su paslėptais požeminiais labirintais. Dėl tokios nepaprastos lokacijos pilis atrodo tarsi išaugusi iš pačios uolos, o natūrali uolos sienelė atstoja dalį pastato sienų, todėl ją pulti iš priekio praktiškai buvo neįmanoma.

Istoriškai pilis labiausiai garsėja viduramžių riterio Erazmo Predjamskio vardu, kuris XV amžiuje buvo vietos didikas, vadovavęs sukilimui prieš Habsburgų dinastiją. Erazmas ilgą laiką sėkmingai atlaikė ilgus mėnesius trukusią imperatoriaus kariuomenės apsiaustį, nes slaptais urvų labirintais ir tuneliais nepastebėtas susisiekdavo su išoriniu pasauliu bei apsirūpindavo maistu. Galiausiai riteris žuvo dėl išdavystės, tačiau legenda iki šiol gaubia šią vietą romantizmo ir drąsos aura, o lankytojai gali iš arčiau susipažinti su šio dramatiško laikotarpio gyvenimu pilies kambariuose bei ekspozicijose.

 

Šiandien Predjamos pilis veikia kaip populiarus muziejus, kuriame lankytojai gali apžiūrėti autentiškai atkurtus senovinius kambarius, ginkluotę, kankinimų kamerą ir pasigrožėti nuostabiais vaizdais į aplinkinį slėnį. Kadangi pilis yra tiesiogiai sujungta su požeminiu pasauliu, lankymo sezono metu taip pat galima tyrinėti dalį po pilimi esančių urvų, kuriuose gyvena šikšnosparnių kolonijos. Šis architektūros ir laukinės gamtos šedevras puikiai atspindi Slovėnijos istorijos turtingumą bei gebėjimą sukurti neįtikėtinus gynybinius įtvirtinimus ekstremaliomis gamtos sąlygomis. Yra audiogidai populiariausiomis kalbomis!

Surinkti magnetukai iš Slovėnijos.

 

Na štai! Aplankiau žavingąją Slovėniją, sužinojau labai daug. Įgyvendinau vieną iš svajonių ir praplėčiau matymą ir suvokimą apie pasaulį.

 

Maištinga Siela