Rašytojų alėja. Agota Kristof: biografija, gyvenimas, literatūra, svarbiausios knygos ir bruožai

 Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu savo mėgstamą rubriką „Rašytojų alėja“ ir šįkart kviečiu susipažinti su vengrų kilmės prancūziškai rašiusia rašytoja, kuri kadaise padarė man didelį poveikį. Ką tik, po daugmaž 20 metų pertraukos, „Alma littera“ perleido jos bene garsiausią trilogijos knygą „Storas sąsiuvinis“, pagal kurį Klaipėdos dramos teatras prieš kelerius metus pastatė pagal pirmąją trilogijos dalį spektaklį. Visada knietėjo sužinoti daugiau apie autorę.

 

ANKSTYVASIS AGOTOS KRISTOF GYVENIMAS

 

Agota Kristof (Ágota Kristóf) gimė 1935 metų spalio 30 dieną mažame Csikvánd kaimelyje Vengrijoje, provincijos šeimoje, kurioje nuo pat mažumės sugėrė kaimiškos aplinkos ramybę ir pirmuosius gyvenimo įspūdžius. Jos tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, o motina – namų šeimininkė, todėl intelektualinė ir pedagoginė aplinka namuose turėjo didelę įtaką mergaitės asmenybės formavimuisi. Šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas žinioms, ugdymui bei knygoms, o tėvo profesija leido Agotai jau ankstyvoje vaikystėje susipažinti su literatūros pasauliu. Nors šeima gyveno santūriai, tėvų dėka namuose netrūko pokalbių apie istoriją, kultūrą ir mokslą, kas skatino lakią vaiko vaizduotę.

 

Vaikystės metais Agota išsiskyrė dideliu jautrumu, pastabumu ir meile pasakojimams bei knygoms, kurios tapo jos pirmuoju pabėgimu į saugesnį pasaulį. Ji labai mėgo skaityti, stebėti aplinką ir kurti savo istorijas mintyse, dar nesuvokdama, kad vėliau literatūra taps jos pagrindine išraiškos priemone. Tačiau šį ramų ir šviesų vaikystės periodą greitai sukrėtė Antrojo pasaulinio karo negandos ir geopolitiniai pokyčiai, palietę kiekvieną Vengrijos kampelį. Karo baisumai, nuolatinis nesaugumo jausmas ir permainos paliko gilius pėdsakus jautrioje mergaitės pasąmonėje, vėliau atgimusiuose jos tamsiuose ir lakoniškuose grožiniuose kūriniuose.

 

Paauglystės laikotarpis Agotai Kristof buvo pilnas sukrėtimų ir netikėtų išbandymų, kai keitėsi ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir visa šalies santvarka. Pasibaigus karui, Vengrijoje įsitvirtino griežtas komunistinis režimas, o šeima susidūrė su dideliais finansiniais ir socialiniais sunkumais. Būdama paauglė, ji buvo išsiųsta į internatinę mokyklą, kur patyrė didžiulį ilgesį namams, vienatvę ir atskirtį nuo artimųjų. Šis sunkus periodas užgrūdino jos charakterį, išmokė emocinio atsparumo, bet kartu suformavo tam tikrą vidinį uždarumą, kuris vėliau tapo jos rašymo stiliaus vizitine kortele.

 

Iki tampant pripažinta rašytoja, Agotos gyvenimas buvo kupinas sunkaus kasdienio darbo, emigracijos dramos ir sunkių pasirinkimų. 1956 metais, po Vengrijos revoliucijos numalšinimo sovietų kariuomenės, ji kartu su vyru ir mažu vaiku pėsčiomis perėjo Austrijos sieną, bėgdama nuo politinio persekiojimo ir nepriteklių. Pradžioje atsidūrusi pabėgėlių stovykloje Austrijoje, vėliau ji persikėlė gyventi į Šveicariją, prancūzakalbį Nešatelio miestą. Emigracijoje jos laukė skaudi realybė: nemokėdama prancūzų kalbos, ji įsidarbino fabrike, kur valandų valandas monotoniškai dirbo prie mechaninių įrenginių, išgyvendama gilią kultūrinę ir kalbinę izoliaciją.

 

Šis sunkus laikotarpis ir svetimos kalbos naštos jausmas turėjo milžinišką įtaką jos tolimesniam kūrybiniam keliui bei pasaulėjautai. Fabrike dirbantis žmogus be veido, izoliacija nuo gimtosios vengrų kalbos ir prarasta tėvynė tapo pagrindinėmis jos būsimos kūrybos temomis, atsispindėjusiomis jos garsiausiame romane „Storas sąsiuvinis“. Prancūzų kalba, kuri pradžioje kėlė kančią ir jautėsi kaip „žudikė kalba“, pamažu tapo jos literatūriniu įrankiu, lėmusiu unikalų, minimalistinį, asketišką ir visiškai šaltą jos stilių. Ji rašė tik prancūziškai, sąmoningai vengdama emocingų būdvardžių ir ilgažodžių, todėl jos tekstai įgavo nepaprastos, beveik medicininės galios.

 

Prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, jos gyvenimas buvo tylus ir nematomas kasdienybės kovos už būvį fonas, kuriame ji visgi rasdavo laiko rašymui slapta. Ji pradėjo nuo pjesių radijui ir teatrui prancūzų kalba, kurios pamažu atvėrė duris į platesnę literatūrinę bendruomenę. Jos didžiausios įtakos ir išgyvenimai – karas, tremtis, svetimybė, vienatvė ir tapatybės praradimas – susiliejo į vientisą egzistencinį patyrimą, kurį ji meistriškai perkėlė į popierių. Agota Kristof išliko viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos Europos autorių, kurios biografija ir kūryba yra neatsiejamai susijusios su skaudžia imigranto dalia bei žmogaus psichologine ištverme.

 

AGOTOS KRISTOF LITERATŪRINIS KELIAS, TOLIMESNIS ASMENINIS GYVENIMAS IR KŪRYBA

 

Taigi Agota Kristof į literatūros pasaulį įžengė neįprastu ir sunkiu keliu, o jos pasiekimai literatūroje remiasi radikaliu taupumu, tikslumu ir giliu psichologiniu skausmu, kurį ji pavertė pasaulinio lygio kūriniais. Nors ji gimė, kaip minėjau, Vengrijoje, jos didžioji literato karjera ir pripažinimas gimė Šveicarijoje, prancūzakalbiame Nešatelio kantone. Ilgą laiką prancūzų kalba jai buvo svetima, todėl rašymas šia kalba tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir savotišku išsivadavimu iš tylos, kurią patyrė praradusi gimtąją vengrų kalbą. Jos pasiekimai vertinami kaip viena unikaliausių XX amžiaus pabaigos Europos literatūros fenomenų, įrodžiusių, kad išgyventa trauma ir tremtis gali tapti universalaus meninio lygio tekstų pagrindu.

 

Didžiausias ir svarbiausias lūžis jos gyvenime ir kūryboje įvykio 1986 metais, kai ji išleido savo debiutinį nedidelį romaną „Storas sąsiuvinis“ (pranc. Le Grand Cahier), kuris akimirksniu patraukė literatūros kritikų dėmesį ir išgarsino ją tarptautiniu mastu. Ši knyga, parašyta trumpais sakiniais ir visiškai be jokių sentimentalių lyrinių nukrypimų, pasakoja apie dvynius brolius, kurie gyvena pas močiutę karo nuniokotame pasienio kaimelyje. Knygą pirmaisiais metais skaitė prancūzakalbiai skaitytojai, o jos unikalus, šaltas, beveik dokumentinis stilius iškart sukėlė didelį rezonansą kritikos pasaulyje. „Storas sąsiuvinis“ sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, buvo lyginamas su geriausiais egzistencinės literatūros kūriniais ir pelnė jai prestižines literatūrines premijas, įskaitant Europos leidybos prizus.

Agotos Kristof knygos mano namų bibliotekoje.

 

Šis romanas tapo pirma dalimi jos garsiosios trilogijos, kurią vėliau papildė antroji dalis „Įrodymas“ (La Preuve, 1988 m.) ir baigiamoji dalis „Trečiasis melas“ (Le Troisième Mensonge, 1991 m.). Trilogija sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, buvo išversta į daugiau nei kelias dešimtis pasaulio kalbų ir tapo klasika tapusiu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Už paskutinę trilogijos dalį „Trečiasis melas“ rašytoja 1991 metais buvo apdovanota viena prestižiniams Prancūzijos literatūros apdovanojimų – Prix Médicis premija. Kritika vertino šį ciklą kaip gilaus moralinio žlugimo, karo pasekmių, tapatybės krizės ir broliškos meilės dekonstrukcijos viršūnę, kurioje tiesa ir melas susipina neatskiriamai.

 

Kalbėdama apie savo kūrinius, pati Agota Kristof dažnai pabrėždavo, kad jos knygos nėra autobiografinės tiesiogine prasme, tačiau jose slypi visa jos emocinė patirtis, karo siaubai ir tremtinio dalia. Interviu ji yra sakiusi, kad rašo todėl, jog „reikia rašyti“, o ne siekdama sukelti gailestį ar pamokyti skaitytoją, išlaikydama visišką autoriaus distanciją nuo savo personažų. Apie „Storą sąsiuvinį“ ir visą trilogiją ji teigė, kad stengėsi rašyti taip, tarsi dokumentuotų faktus, kurių negalima paneigti, visiškai atsisakydama psichologinių paaiškinimų, palikdama skaitytojui pačiam nuspręsti, kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija. Jos požiūris į savo tekstus buvo labai griežtas, lakoniškas ir be jokio narcisizmo, ji niekada nesistengė įtikti masinio skaitymo skoniui.

 

Jos asmeninis gyvenimas Šveicarijoje klostėsi ramiai, nors ir paženklintas nuolatinio svetimumo jausmo bei vidinės vienatvės, kurią ji taip meistriškai perkėlė į kūrybą. Emigracijoje ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, tačiau jos santuokos ir buities kasdienybė reikalavo didelių pastangų suderinti darbą, motinystę ir literatūrinį pašaukimą. Šeimos gyvenimas Nešatelyje buvo gana uždaras, o pati rašytoja vengė didelių viešų renginių, triukšmingo literatai elito gyvenimo, pirmenybę teikdama tyliai namų aplinkai ir knygoms. Ši šeiminė ramybė ir kartu gilus emocinis atskirtumas nuo gimtinės sudarė unikalią terpę, kurioje gryninosi jos minimalistinis stilius.

 

Agota Kristof santykiai su atsinaujinusia, komunizmą nusimetusia Vengrija buvo sudėtingi, melancholiški ir pilni nostalgijos bei nutylėto skausmo. Nors po 1989 metų geležinės uždangos griuvimo ir Vengrijos demokratizacijos jos knygos sugrįžo į gimtinę ir sulaukė didžiulio pripažinimo bei triumfo, pati rašytoja retai grįždavo į Vengriją. Vengrijos kultūrinė bendruomenė ir kritikai jos pasiekimus vertino su didžiule pagarba, vadindama ją viena ryškiausių visų laikų vengrų kilmės rašytojų, pelniusių pasaulinę šlovę prancūzų kalba. Vengrijoje jos kūriniai tapo privaloma kultūrine vertybe, o jos gyvenimo kelias – simboliu to, kaip vengrų literatūros dvasia gali prabilti universalia kalba.

 

Per savo gyvenimą Agota Kristof išleido ir kitų žymių kūrinių, tokių kaip novelių rinkinys „Paskutinioji paskola“ (Le Cœur repoussé) bei romanai „Vakar“ (Hier), kurį, beje, turime lietuviškai, ir „Aklasis raštas“ (L'Analphabète), kuriuose dar giliau nagrinėjo atminties, rašymo ir prarastos tėvynės temas. Jos indėlis į Europos literatūrą buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją bei Gottfriedo Kellerio premiją Šveicarijoje.

Rašytoja mirė 2011 metais savo namuose Nešatelyje, palikusi trumpą, bet itin galingą palikimą, kuris iki šiol laikomas vienu skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių XX amžiaus literatūros paminklų apie žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis.

 

Maištinga Siela