Sveiki!
Kai pasirenku leptelėti apie viešoje vietoje esančias populiarias rietenas ir pasipiktinimus, mane staiga suima toks kaltės jausmas. Žinote, kodėl? Kad lygioje vietoje tiesiog prisidedu prie triukšmaujančiųjų ir dauginu beprasmį, bereikšmį bei nenormalų triukšmą, kuriuo mėgaujamasi ir iš kurio net uždirbama. Kiek realiai rūpi „Lietuvaitės“ įvaizdis triukšmaujantiems?
Pasakysiu tik tiek, kad Martyno Gaubo šis menas man patiko, nes jis visoks: ir erotinis, ir provokuojantis, bei laužantis stereotipus. Įsižeis tik tas, kuris gyvena įsitikinimais, lietuvybės mitais, nori grįžti prie lito ir kuriam reikia nacionalinių stabų, nes jaučiasi be identiteto. Lietuvaitė – tokia „mergaitine“ forma lyg ir reikalautų XIX a. romantizmo padiktuotos stereotipinės geltonkasės suvalkaitės, o ne apsinuoginusios matronos. Mūsų kolektyvinėje sąmonėje, kurią suformavo vadovėliniai kanoniniai paveikslėliai, iškreipiama tikrovė. Tiesą sakant, niekas nė nežino, kokia ta tikrovė, nes ji keičiasi: lietuvaitė gal tai O. Pikul su papūstom lūpytėm, o gal Šarkienė, laužanti senatvės standartus. Kas pasakys, kas tai? Žinau tik tai, kad tas konceptas neegzistuoja, jis tėra mums sukurtas vaizdinys, kaip kad Mergelės Marijos atvaizdas. Šis projektas man ir yra apie tai, kad „Lietuvaitė“ griauna tai, kas iš esmės neegzistuoja ir net negyvuoja, bet laikoma atminties padebesiuose kaip šventa ir nedaloma.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą