18
Tu man graži kaip vasaros diena,
Švelnesnė tu negu akis padangių,
Kuri čia pat kaitrios ugnies pilna,
Čia savo žvilgsnį ūkanomis dengia.
Žiema žibintą vasaros užpūs,
Nuo vėjo nubyrės kvapnus radastas, –
Taip ir jaunystės žavesys trapus
Nuvys lyg pumpuras šalnos pakąstas.
Tik tavo grožio vasara švytės,
Ir neaptemdys jo nė valandėlės
Nei rūškana senatvė, nei Mirties
Kas dieną vis artėjantis šešėlis;
Kol žemė sukas amžinu ratu
Ir akys šviečia, – tol žydėsi tu!
Viljamo Šekspyro 18-asis sonetas pasižymi klasikine
angliškojo soneto išorine struktūra, kurią sudaro keturi posmai:
trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis. Eilėraščio rimavimo schema yra
kryžminė pirmuosiuose posmuose, o eilutės parašytos tradiciniu jambiniu
pentametru, suteikiančiu kūriniui sklandų, dainuojamą ir ritmišką skambesį.
Tokia griežta išorinė forma padeda suvaldyti emocinį pasakojimą ir darniai
paskirsto loginius akcentus nuo pirmųjų palyginimų iki galutinio apibendrinimo.
Kūrinyje lyrinis subjektas tiesiogiai kreipiasi
į mylimą žmogų, lygindamas jį su vasaros diena, tačiau greitai pabrėžia, kad
adresato grožis yra kur kas pranašesnis ir pastovesnis už gamtos laikinumą.
Poetas gausiai naudoja metaforas, personifikacijas ir kontrastus, tokius
kaip „žiema žibintą vasaros užpūs“ ar mirties „šešėlis“, kurie
padeda išryškinti trapią žmogiškojo gyvenimo ir gamtos ciklų laikinumo dramą.
Šios meninės priemonės nėra vien tik dekoratyvinės – jos suteikia eilėraščiui
filosofinio gylio, sugretindamos trumpalaikius vasaros džiaugsmus su neišvengiama
senatve bei laiko tėkme.
Vidinė eilėraščio struktūra
plėtojama per esminį lūžį: pirmojoje pusėje kalbama apie permainingus vasaros
orus ir neišvengiamą jaunystės bei grožio nuvytimą, o paskutiniuose posmuose
nusivylimą laiku paneigia meilės jėga. Pagrindinė kūrinio idėja teigia, kad
tikroji meilė turi galią nugalėti mirtį ir laiką. Paskutinis dvieilis įtvirtina
nemirtingos meilės šlovės idėją – kol gyvuos žemė ir žmonės regės šį grožį, per
poetinį žodį gyvuos ir pats mylimas žmogus.
73
Tą metų laiką tu regi many,
Kada nutildo savo giesmes paukščiai,
Kai medžiai styro tylūs, rūškani
Ir byra lapai, virpčiodami baugščiai;
Tu vakaro žaras many regi,
Kai vaiski saulė poilsio jau skuba
Ir kai mirties sesuo – naktis niūki
Ant žemės kloja savo tamsų rūbą;
Negyvą liepsną praeities manos,
Kuri tiek daug jaunų giesmių prarijo,
Regi tu manyje lyg pelenuos
Vos jaučiamą gruzdėjimą žarijų;
Žinau: tu viską manyje matai –
Ir myli dar labiau mane už tai...
Šis tekstas yra vienas garsiausių Renesanso genijaus
Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) sonetų. Kūrinys priklauso soneto žanrui
– griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai emocine įtampa, filosofiniu
apibendrinimu ir kulminacija paskutinėse eilutėse. Angliškojo tipo soneto
struktūrą sudaro trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis, kurie šiame tekste
sukuria nuosekliai besiplėtojančią, metaforomis grįstą žmogaus senatvės ir
nykimo viziją. Kiekvienas ketureilis pateikia vis naują, vis gilesnį laiko
tėkmės ir artėjančios mirties palyginimą, o paskutinis dvieilis netikėtai
pakeičia visą emocinį kūrinio vektorių, nukreipdamas dėmesį į besąlygišką meilę.
Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi tolygiai
tirštėjančia metaforika bei laiko perspektyvos siaurinimu. Išorinėje formoje
matome keturias strofas su rišliomis rimu ir ritmu paremtomis eilutėmis, kurios
atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos raidą. Pirmajame ketureilyje laiko
tėkmė lyginama su vėlyvu rudeniu („kada nutildo savo giesmes paukščiai“),
antrajame – su trumpėjančia vakaro dienos šviesa ir artėjančia naktimi,
trečiajame – su beveik užgesusiomis praeities laužo žarijomis, rusenančiomis pelenuose.
Šis struktūrinis judėjimas nuo makrokosmoso (metų laikų kaitos) per paros ciklą
iki mikrokosmoso (individualaus žmogaus vidaus) sukuria palaipsniui
tirštėjančią egzistencinės dramos atmosferą, kurioje fizinis senėjimas
tapatinamas su neišvengiamu nykimu.
Pagrindinės meninės priemonės – išplėtotos gamtinės
ir metaforinės alegorijos – atlieka esminį vaidmenį atskleidžiant kūrinio
prasmes. Rudens peizažas, nuplikę medžiai („styro tylūs, rūškani“), vakaro
blėstanti žara ir mirties sesuo naktis veikia kaip vizualūs žmogaus gyvenimo
saulėlydžio ekvivalentai. Ypač galingas yra trečiojo ketureilio įvaizdis, kur
praeities liepsna ir jaunystės giesmės virsta „pelenuos / vos jaučiamu
gruzdėjimu žarijų“, simbolizuojančiu blėstančią gyvybinę energiją. Visos
šios meninės priemonės susipina į vientisą melancholijos ir neišvengiamybės
audinį, kuriame gamtos dėsniai tampa žmogaus tragizmo veidrodžiu.
Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip
dramatiškas žmogaus gyvenimo laikinumo ir meilės galios susidūrimas. Lyrinis
subjektas atvirai pripažįsta savo senatvę, prarastą jaunystę ir artėjančią
pabaigą, tačiau paskutinis dvieilis apverčia visą eleginę nuotaiką į šviesią
tragizmo pergalę: mylimas žmogus mato visą šį nykimą, bet „myli dar labiau mane
už tai“. Tai gilus filosofinis teiginys, kad tikroji meilė ne tik nebijo
mirties ar senatvės, bet tampa dar stipresnė būtent todėl, kad ji trapi, laikina
ir brangi, nes tai, kas greitai baigiasi, yra neįkainojama.
66
Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,-
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,
Kaip jungą velka Laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,
Kaip dūsta didis talentas vergijoj,
Kaip spardo mulkis meno stebuklus,
Kaip pataikauja Gėris nebylus
Išpuikusios Niekšybės despotijai...
Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų,-
Tiktai tave palikti man baugu.
Renesanso genijaus Viljamo Šekspyro sonetų
(tradiciškai numeruojamas 66-uoju), atspindintis gilią egzistencinę ir moralinę
krizę. Kūrinys priklauso soneto žanrui – griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai
stipria emocine įtampa, retorine jėga ir netikėta baigiamąja laiko bei jausmų
apibendrinimo kulminacija. Šiame angliškojo tipo sonete išlaikyta tradicinė
sandara: trys ketureiliai, kuriuose per anaforą išvardijamos visuomenės ydos,
ir glaustas dvieilis, dramatiškai pakeičiantis viso kūrinio toną į asmeninę
išpažintį.
Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi slegiančia
kontrastų sistema ir nuosekliai augančiu nusivylimu. Išorinėje formoje matome
griežtai sukonstruotas strofas, kurios atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos
raidą. Vidinė struktūra vystosi kaip vis labiau aštrėjanti moralinio dugno
panorama: nuo bendro vertybių apvertimo aukštyn kojomis ir karžygio niekinimo
pirmajame ketureilyje, per paminštus idealus (Garbę, Laisvę, Gėdą) antrajame,
iki visiško talento, meno ir tiesos žlugimo vergovėje trečiajame. Toks
laipsniškas nuosmukio vaizdavimas veda prie neišvengiamos moralinės blėsenos ir
mirties troškimo.
Pagrindinės meninės priemonės – galingos
personifikacijos, išplėtotos alegorijos ir sintaksinė anafora – pasitelktos
tam, kad sukurtų nepakeliamos neteisybės įspūdį. Pirmuosiuose trijuose
ketureiliuose beveik kiekviena eilutė prasideda pasikartojančiu žodžiu „kaip“,
kuris sukuria grandininę slegiančių vaizdų reakciją („Kaip drabstoma purvais
Garbė auksinė, / Kaip jungą velka Laisvė išdidi“). Abstrakčios sąvokos, tokios
kaip Menkysta, Garbė, Laisvė, Gėda, Gėris ir Niekšybė, yra sužmoginamos,
paverčiant eilėraštį dramatiška alegorine scena, kurioje šviesos ir dorovės
pradai yra brutaliai sutraiškomi.
Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip
jautrios, sąžiningos asmenybės ir moraliai puvusios epochos konfliktas. Lyrinis
subjektas atvirai skelbia nustumto į kampą žmogaus beviltiškumą, kuriam mirtis
atrodo kaip vienintelis išsivadavimas iš „išpuikusių Niekšybės despotijos“.
Tačiau paskutinis dvieilis („Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, – / Tiktai tave
palikti man baugu“) apverčia visą eleginę nuotaiką ir atveria pažeidžiamumą:
net didžiausioje tamsoje ir nusivylime žmogų gyvą bei saistomą su pasauliu
laiko meilė ir baimė prarasti jam brangų kitą žmogų.
Maištinga Siela

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą