Knyga: Honorė de Balzac "Šagrenės oda"

Honorė de Balzac. „Šagrenės oda“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 296.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Puikiai pamenu, kad seniai, dar mokykliniais laikais, mokytoja buvo uždavusi, kai ėjome realizmo literatūrą, šalia Žemaitės ir Jono Biliūno literatūros kūrinių perskaityti žymiojo prancūzų romanisto Honorė de Balzac (1799-1850) romaną Tėvas Gorijo. Anuokart, man dar paaugliui ir jaunuoliui, prisiskaičius moderniosios šiuolaikinės literatūros, galima sakyti, buvo absoliuti kančia skaityti ištisus nuobodokus balzakiškus ponios Vokės pensionato aprašymus. Bet gyvenime nutinka pačių įdomiausių dalykų, tad grįžtu prie Balzako kūrybos ir iš naujo permąstau, kam anuomet neturėjau kompetencijų suprasti. Trečias Šagrenės oda (pranc. La Peau de chagrin) lietuviškas Jono Norkaus leidimas pasirodė 2025 metais. Pirmasis Norkaus vertimas buvo išleistas – dar Stalinui nemirus! – 1952 metais, po to šį romaną 2011 metais perleido leidykla Obuolys, apeliuodamas į 2010 komercinį bumą, kai pasirodė dar viena šios knygos ekranizacija (tame leidime matome filmo afišą ant viršelio, mano kuklia nuomone, tai labai bjauroja klasikinius kūrinius).

 

Šagrenės oda, kaip ir garsiausi Balzako romanai – Tėvas Gorijo, Eugenija Grandė, Trisdešimties metų moteris – priklauso didžiuliam rašytojo sumanymui sukurti Žmogiškąją komediją, t. y. 137 romanų ciklą, ištisą multivisatą, atskleidžiančią Balzako XIX amžiaus tikrovės po-bonapartinę Prancūziją ir Paryžių. Šiame grandioziniame romanų cikle turėjo veikėjai įvairiuose romanuose vėl susitikti, papildyti vienas kitą ir atskleisti sudėtingą Paryžiaus socialinį gyvenimą. Šagrenės oda buvo rašoma dar iki šio rašytojo sumanymo 1830-1831 metais, tačiau jis vis tiek įtrauktas į bendrąją šio ciklą sąrangą ir užimą filosofinę ciklo kategoriją. Deja, kaip žinia, Balzakui nepavyko šio ciklo užbaigti, pasirodė ne tiek ir mažai – 91 užbaigtas kūrinys, nes 51-erių metų vyrą pakirto darboholizmo sukeltas išsekimas ir silpna dėl sėdėjimo ir kavos nualinta širdis. Įdomu, kad romantizmui priskiriamas Viktoras Hugo rėžė kalbą per jo laidotuves, sakydamas, kad tuokart prancūzus paliko ištisa epocha, tačiau šios epochos tėvas paliko įstabų visuomenės veidrodį, turėdamas galvoje Žmogiškąją komediją.

 

Kitaip tikriausiai ir negalėjo būti, nes Balzakas – realizmo atstovas. Šagrenės oda yra vienas iš jo nedaugelio romanų, kuriame veikia magiškasis realizmas. Dėmesio centre – nuskuręs jaunas mokslininkas Rafaelis de Valentenas, kuris, viską praradęs vienu lošimo statymu, manosi, nušoksiąs nuo Scenos upės, kuri teka per Paryžių. Pasakotojas akcentuoja, jog daugybė paryžiečių šitaip baigia savo gyvenimą, nes yra net žmonių, kurie ištisai traukia skenduolius savižudžius iš upės, o tai rodo, kad socialinė Paryžiaus to meto visuomenė buvo negailestinga.

 

Taigi Rafaelis tampa tarsi koks Faustas iš Geothės filosofinės poemos, lemtingą dieną sendaikčių krautuvininkas jam pasiūlo magišką šagrenės odą (manoma, kad asilo odos), kaskart jam ko nors panorėjus, aplinkybės susiklosto taip, kad tikrovė pasiūlo troškimo įgyvendinimą. Deja, oda kaskart traukiasi ir Rafaelio gyvenimas taip pat trumpėja, todėl jam kaskart reikia būti itin atidžiam, kad oda nesusitrauktų ir jo gyvenimas nesibaigtų anksčiau laiko, nei spės nugyventi turtingą ir prabangų gyvenimą. Deja, į tuštybes ir aistras linkusiam nedisciplinuotam ir pripažinimo alkstančiam jaunuoliui sudėtinga suvaldyti troškimus... Taip, magiškojo realizmo apraiškos priimtų Oscaro Wildo Doriano Grėjaus portreto metodą arba, kaip jau minėjau, Goethės Faustą: Rafaelis turi galimybę peržengti žmogiškumo ribas, šįkart labiau susijusias ne su pažinimu ar jaunystės kultu, bet socialiniu Paryžiaus pasauliu, tačiau tai protagonistą veda į pražūtį, nes tokia sėkmės žmogiškoji kaina: žmogus susimoka brangiausiu – savo gyvenimiškuoju laiku. „Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet jūsų gyvenimo sąskaita. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis priklausomai nuo jūsų troškimų stiprumo ir kiekio, pradedant menkiausiais ir baigiant labiausiai besaikiais (p. 43).“

 

Romanas atitinka realizmo kriterijus, kurie daugelis buvo išsakyti prancūzų laikraštyje Realizmas (po to šią sąvoką į lietuvių literatūros lauką įves pats Jonas Biliūnas). Ilgi ir sudėtingi aplinkos aprašymai, abejotinos moralės žmonės vaizduojami kartu su tyros širdies žmonėmis, jie linkę keistis ir net atgailauti; dominuoja charakterio kūrimo technika, todėl svarbūs tampa veikėjų samprotavimas ir aplinkybių vertinimas iš jų perspektyvos, o ne pasakotojo, atsisakoma tiesmukos didaktikos, tad stengiamasi pavaizduoti margą ir sudėtingą socialinį gyvenimą, pageidautina autoriaus amžininkų tikrovės laikmečio. Visa tai turime su kaupu Šagrenės odoje. Tiesa, reiktų knygos pavadinimo dviprasmybę prancūzų kalboje atskleisti, nes chagrin taip pat verčiasi liūdesys/sielvartas, o lietuviškame variante šagrenės oda nelieka sielvarto odos reikšmės, todėl vertime nebelieka akivaizdžios balzakiškos sukurtos dviprasmybės.

 

Šįkart nepaprastai mėgavausi Balzako turtingu stiliumi, o ilgi aprašymai suteikė to XIX amžiaus literatūrinio epinio pasakojimo prabangos jausmą, kai problema ir aplinkybės nustelbia žmogaus likimo programa. Maniausi, kad susidursiu su nusenusiu ir nepatogiu Jono Norkaus vertimu, tačiau koks sklandus ir puikus vertimas! Stebino sutvarkyto teksto kokybė, paaiškinimai – viskas vietoje ir laiku. Manau, Balzakas yra savotiškas skaitytojo brandos ženklas. Būtų įdomu sužinoti, kaip šiandien Šagrenės odą paskaitytų nūdienos mokiniai, kurie pripratę prie fragmentuotų ir dinamiškų tekstų. Įtariu, kad visai (kaip aš anuomet) grumtųsi su teksto gelmėmis.

Honorė de Balzac (Onorė de Balzakas)

 

Nors romanas iš dalies yra apie Rafaelio įtikėjimą, jog savo likimą galima patikėti talismanui, tačiau tikroji romano paskirtis yra kritikuoti ir savaip išjuokti Balzako laikų tikrovę, ypač susireikšminusią ir po monarchų nuvertimo suklestėjusią buržuaziją. „Visuomenės nuomonė? Juk tai labiausiai išvirkusi prostitutė. Jei klausytum jūsų, ponai moralistai ir politikai, tai įstatymus visada reiktų statyti aukščiau už prigimtį, o visuomenės nuomonę – aukščiau už sąžinę. O iš tikrųjų viskas yra teisinga ir viskas klaidinga! Jeigu visuomenė mums davė pūkų pagalvėms, tai tą geradarystę ji apmokestino podagra, lygiai kaip įvedė teismo procedūrą, kad biurokratija apribotų teisingumą, o sloga taptų kašmyro šalikų pasekme... (p. 62).“ Balzakui būdingas šmaikštus ir intelektualus požiūris į visuomenę, paremtas tuometine turtuolių tuštybe ir prieštaringumu.

 

Romane Rafaelio gyvenimą veikia dvi svarbios moterys – nuskurdusi ir tėvo Godeno, išvykusio be žinios į Indiją, palikta dukra Polina, kuri yra tyros ir puikios širdies, tačiau Rafaelis myli moteris tik tas, kurios turi statusą. Tai savotiškas fetišas, veikėjui moteris su turtais yra neatsiejama būtinybė, jos vertė ir grožis bei galia yra būtinoji tobulos moters tapatybės dalis, todėl jis maniakiškai, kone obsesiškai įsimyli Polinos priešingybę – grafienę Teodorą, kuri yra šalta, apibūdinama kaip moteris be širdies, turinti galios ir manipuliavimo gerų įgūdžių, kuri atstovautų tai šaltai aristokratijai, kurios dalimi taip trokšta būti Rafaelis de Valentenas. Kodėl? Neatsitiktinai, nes Rafaelio tėvai turėjo galią, tačiau motina mirė jauna, o reiklusis tėvas subankrutavo, todėl nustekentos giminės legenda (giminaičiai priklausė karaliaus Liudviko XVIII dvarui) nuo mažens formavo Rafaelį, ko jis yra netekęs, ir kūrė mitus apie socialinės prarastos galios susigrąžinimą. Visgi Teodora jį užburia, bet ji neatitiktų idealios ir švelnios Polinos būdo. Štai ką Teodora sako: „Esu laiminga, būdama viena. Kam man keisti savo, jeigu taip norite, egoistišką gyvenimą į šeimininko kaprizus? Santuoka – tai sakramentas, kuris mums atneša tik širdgėlą. O vaikai mane erzina (p. 164).“ Teodoros poziciją itin tiktų šių dienų moters pakitusiam visuomenėje įvaizdžiui iliustruoti: šiandien moterys trokšta būti savarankios, uždirbti tiek, kiek ir vyrai, realizuoti savo troškimus, turėti vieną vaiką arba visai neturėti ir gyventi labiau dėl paties gyvenimo, nei dėl šeimos (Teodoros archetipas). Galima diskutuoti, prie ko priveda turtai, laisvė ir galia bei kaip kinta moteriškumo visuotiniai stereotipai, kai gaunami šie dalykai.

 

Taigi Šagrenės odoje galima aptikti ne vieną pakitusį arba visai nepasenusį visuomenės elgsenos ir stereotipinį modelį, dėl kurio ne vienas pasirinko Scenos upės vandenis, nei ramų susitaikymą su savo socialine padėtimi ir vidutiniškumu. Rafaelis nesitaiksto, jam iš gyvenimo reikia daugiau ir jis pasiryžęs viską paaukoti. Kodėl gi ne? Arba Scenos upė, arba trumpas gyvenimas prabangoje: jaunystės idealizmas veikia kaip kraštutinumas, nevertinant paties gyvenimo, jeigu jo negalima patirti maksimaliai. Tačiau Balzakas tyčia per Rafaelio gyvenimą perveda Poliną, tyrosios meilės idealą, tačiau sprendimai praeityje jau padaryti, nesitikint tikrosios meilės. Tai šėtoniška knyga, žiauri ir negailestinga, paradoksali, apdovanojanti ir gniuždanti savo veikėjus, kurie iš vienos pusės tik jie patys atsakingi už savo troškimus ir ydas, moralinį nuosmukį, tuštybės vaikymąsi, tad, kaip ir tikrame biurokratiniame pasaulyje, pagal Balzako logiką privalo susimokėti už sėkmę – pinigų ir skolos tema Balzako Žmogiškojoje komedijoje ypač svarbi! – aukščiausia kaina. Knyga turtinga, įtrauki, mąsli ir įdomiai skaitoma. Nepasenusi.

 

„Padori visuomenė guja lauk nelaiminguosius, lygiai kaip sveiko žmogaus organizmas atmeta besikalbinančią ligą. Aukštuomenė bodisi kančiomis ir nelaimėmis, ji bijo jų kaip užkrečiamos ligos ir niekada nedvejoja, ką pasirinkti – kančią ar ydą: būti ydingam – tai prabanga. Kad ir kokia didelė būtų nelaimė, visuomenė mokės ją sumažinti, šmaikščiai ją išjuoks, ji piešia karikatūras nuverstiesiems karaliams sviesdama į veidus įžeidimus, kuriuos pati tariasi iš jų patyrusi, panašiai kaip jauni romėnai cirke ji niekada nesigaili kritusio gladiatoriaus, maudydamasi aukse ir patyčiose... (p. 257-258).“

 

Maištinga Siela