Sveiki,
Žinau, kad daugelis su manimi nesutiks, bet ir
nereikia. Visa tai, kaip mumis manipuliuojama, kaip esame mulkinami
patriotiškomis vertybėmis, tikėjimu, tauriais ir gražiais žodeliais, stimuliuojami
emociškai vertybėmis, tėra absurdiško pasaulio politinio teatro dalis. Žmonės,
nepritarę visam cirkui, tampa tiesiog priešai, jiems pripaišomi putinizmo ir
antivalstybininko etiketės, jie sumaišomas su purvais ir... Nieko naujo nuo A.
Camus „Svetimo“ laikų: visuomenės normoms nepataikaujančiais atsikratoma.
Toliau pateiksiu facebooke Žako Fresko, mano supratimu, labai svarbaus
XX a. mąstytojo ir visuomenininko perfrazuotas idėjas (šiaip galite lietuvišką
jo puslapį sekti, žinokite, labai sveika). Nenorėkime tapti didvyriais, nes tai
reiškia kovą, smurtą ir kraują.
***
Religingas žmogus, pritariantis karui ir
ginklavimuisi yra suklaidintas sistemos, kuri išmokė jį tikėti žodžiais, bet ne
jų prasme. Jis kartoja „nežudyk“, bet pateisina bombas. Jis kalba apie meilę
artimui, bet ramiai žiūri, kaip „artimas“ tampa priešu, jei gyvena už kitos
sienos.
Tai nėra tikėjimas. Tai programavimas.
Jezaus mokymas buvo paprastas ir
radikalus: nežudyk, nekenk, mylėk, atleisk. Jame nebuvo išlygų: „nebent tai
būtų karas“, „nebent tai būtų valstybės interesas“, „nebent tai būtų gynyba“.
Šias išlygas sukūrė ne Dievas, o žmonių valdžios struktūros, kurioms reikėjo
paklusnių kareivių, o ne sąmoningų žmonių.
Religingas žmogus, kuris laimina ginklus,
tiki ne Dievu, o simboliais, vėliavomis ir autoritetais. Jis tiki, nes bijo
netikėti. Jis kartoja ritualus, nes niekada nebuvo mokomas klausti: kodėl? Jei
Dievas yra visaapimanti meilė, kaip galima ją suderinti su sprogmenimis? Jei
žmogaus gyvybė yra šventa, kaip galima ją atimti „teisėtai“? Jei karas yra
blogis, kaip jis tampa geru, kai jį paskelbia valdžia?
Tai loginės prieštaros, kurios išnyktų
akimirksniu, jei žmonės pradėtų mąstyti, o ne paklusti. Problema nėra religija.
Problema yra dogma be supratimo. Tikėjimas, atskirtas nuo kritinio mąstymo,
tampa pavojingesnis už bet kokį ginklą, nes jis leidžia žmogui žudyti ramia
sąžine.
Jėzus niekada nekvietė kurti armijų. Jis
kvietė keisti sąmonę. Bet sąmonę keisti sunku, o pagaminti tanką – lengva.
Todėl civilizacija pasirinko plieną vietoj išminties.
Kol žmonės melsis už taiką, bet mokės
mokesčius karui, niekas nepasikeis. Kol „nežudyk“ bus tik žodis, o ne
principas, religija liks ne dvasine, o politine priemone.
Tikrasis dvasinis žmogus neklausia: „kuri
pusė teisi?“
Jis klausia: kodėl apskritai egzistuoja
pusės?
Ir tik tada prasideda tikrasis tikėjimas –
ne Dievu, o žmogiškumu.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą