Asmenybė. Rašytoja Elizabeth Strout: knygos, biografija, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Tęsiu garsiausių pasaulyje literatūros kūrėjų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas, tad šįkart nusikelkime už Atlanto, kur gyvena Pulitzerio literatūros laimėtoja Elizabeth Strout, kurios romanai pastaruoju metu gausiai verčiami į lietuvių kalbą, tokie kaip „Olivija Kiteridž“ ir „Mano vardas Liusė Barton“ ir ji jau turi nemažai gerbėjų skaitytojų Lietuvoje.

 

ANKSTYVASIS ELIZABETHOS STROUT GYVENIMAS

 

Elizabeth Strout gimė 1956 metais Portlande, Meino valstijoje, ir užaugo nedideliuose miesteliuose Meine bei Naujajame Hampšyre. Jos kilmė glaudžiai susijusi su senosiomis puritoniškomis Naujosios Anglijos tradicijomis, kurios vėliau tapo pagrindiniu jos kūrybos kraštovaizdžiu. Rašytojos vaikystė prabėgo gana izoliuotoje, bet intelektualioje aplinkoje: jos tėvas buvo mokslo profesorius, o mama – anglų kalbos mokytoja. Ši šeimyninė aplinka skatino stebėjimą ir analizę, o pati Elizabeth nuo mažens buvo mokoma vertinti tylą ir gamtą, kas vėliau atsispindėjo jos kūrinių lėtame, giliame ritme.

 

Vaikystėje Strout buvo itin pastabi stebėtoja, o jos didžiausias pomėgis buvo žmonių elgesio ir jų tarpusavio santykių analizė. Mama skatindavo dukrą rašyti dienoraščius ir fiksuoti kasdienes detales, o tai tapo puikia treniruote būsimai rašytojai. Mergaitė daug laiko leido lauke, klajodama po miškus ir laukus, tačiau kartu jautė tam tikrą socialinį atsiribojimą, būdingą mažų miestelių gyventojams. Šis ankstyvas pojūtis, jog ji yra „stebėtoja iš šalies“, suformavo jos gebėjimą vėliau literatūroje meistriškai atskleisti vidinius veikėjų monologus ir nutylėtas šeimos dramas.

 

Mokslai Elizabeth sekėsi puikiai, tačiau jos kelias į literatūros olimpą nebuvo tiesus. Ji studijavo Bateso koledže Meine, kurį baigė gavusi anglų literatūros diplomą, o vėliau nusprendė pasirinkti praktiškesnę sritį ir Sirakūzų universitete įgijo teisės magistro laipsnį. Nepaisant teisinio išsilavinimo, kūrybinis impulsas niekada nebuvo išblėsęs. Jaunystėje ji domėjosi ne tik literatūra, bet ir muzika, kurį laiką netgi bandė dainuoti baruose bei groti pianinu, o teisininkės darbą dirbo tik tam, kad galėtų išlaikyti save ir rasti laiko rašymui ankstyvais rytais.

 

Didžiausią įtaką jos formavimuisi padarė klasikinė literatūra ir asmeninė patirtis susiduriant su Naujosios Anglijos gyventojų santūrumu bei emociniu uždarumu. Prieš tapdama žinoma autore, ji daugelį metų sulaukdavo atmetimo laiškų iš leidyklų, tačiau tai jos nesustabdė. Gyvendama Niujorke ir dirbdama įvairiausius darbus – nuo padavėjos iki teisės dėstytojos – ji toliau gludino savo stilių, kol galiausiai pasiekė proveržį būdama brandaus amžiaus. Jos jaunystės faktai rodo, kad sėkmė nebuvo atsitiktinė, o veikiau ilgų dešimtmečių stebėjimo, kantrybės ir gilaus domėjimosi žmogaus psichologija rezultatas.

 

ELIZABETHOS STROUT LITERATŪRINIS IŠKILIMAS IR POPULIARUMAS

 

Elizabeth Strout kelias, kaip jau minėjau, į literatūros viršūnę nebuvo staigus šuolis, o veikiau lėtas ir kantrus brendimas. Nors ji rašė nuo pat vaikystės, jos pirmasis romanas „Amy and Isabelle“ (liet. Eimė ir Izabelė) pasirodė tik 1998 metais, kai autorei buvo jau 42-eji. Ši knyga apie sudėtingus motinos ir dukros santykius mažame miestelyje iškart sulaukė didelio dėmesio ir tapo finalininke prestižiniuose apdovanojimuose, tačiau tikrasis lūžis įvyko dar po dešimtmečio. 2008 metais išleistas romanas „Olive Kitteridge“ (liet. Olivija Kiteridž) ne tik pelnė Pulitzerio premiją, bet ir tapo kultūriniu fenomenu, vėliau virtusiu populiariu mini serialu. Šis kūrinys įtvirtino Strout kaip rašytoją, gebančią meistriškai atskleisti paprastų žmonių nepaprastą vidinį gyvenimą.

 

Rašytojos kūryboje dominuoja mažo miestelio psichologija, kurioje po ramiu paviršiumi verda gilios emocinės dramos. Svarbiausi jos kūriniai, tokie kaip „Mano vardas Liusė Barton“ (My Name is Lucy Barton) ir „Ak, Viljamai!“ (Oh William!), tyrinėja šeimos traumų ilgaamžiškumą, skurdą, vienatvę ir netikėtus žmogiškojo ryšio blyksnius. Strout stilius pasižymi skaidrumu ir ekonomija – ji nenaudoja nereikalingų epitetų, tačiau kiekvienas sakinys yra tarsi preciziškai nušlifuotas deimantas. Kritikai dažnai pastebi, kad jos gebėjimas užjausti net ir pačius nemaloniausius personažus, pavyzdžiui, rūsčiąją Oliviją Kiteridž, yra viena stipriausių jos, kaip pasakotojos, savybių.

Elizabeth Strout knygos lietuviškai

 

Skaitytojai Strout žavisi dėl jos neįtikėtino nuoširdumo ir gebėjimo įvardyti tai, kas paprastai lieka nutylėta. Jos rašymo ypatumas – gebėjimas rašyti scenomis, kurios atrodo fragmentiškos, bet galiausiai susijungia į vientisą emocinį paveikslą. Įdomu tai, kad Strout dažnai rašo ne chronologine tvarka: ji užrašo atskiras scenas ant popieriaus lapelių, juos dėlioja ant stalo ir stebi, kaip jie jungiasi tarpusavyje. Autorė yra prisipažinusi, kad ji „girdi“ savo personažų balsus ir leidžia jiems patiems diktuoti istorijos eigą, dažnai sėdėdama kavinėse ar stebėdama praeivius Niujorko gatvėse.

 

Kalbėdama apie savo darbo ritualus, Elizabeth Strout pabrėžia discipliną ir fizinį kontaktą su tekstu. Ji mieliau rašo ranka arba spausdinimo mašinėle, tik vėliau perkeldama tekstą į kompiuterį, nes tai leidžia jai geriau pajusti kalbos ritmą. Rašytoja vengia išankstinių planų ar schemų – jai kūryba yra atradimo procesas, kuriame ji pati nežino, kaip pasibaigs knyga. Jos asmenybė spinduliuoja ramybe ir santūrumu, tačiau po šiuo sluoksniu slepiasi itin aštrus intelektas ir gebėjimas pastebėti menkiausias socialines detales, kurios kitiems lieka nematomos.

 

Asmeniniame gyvenime Strout yra patyrusi ir pakilimų, ir nuosmukių. Po ilgos pirmosios santuokos, iš kurios turi dukrą Zarą, ji išsiskyrė ir vėliau ištekėjo už buvusio Meino valstijos generalinio prokuroro Jameso Tierney. Šiandien ji gyvena tarp šurmuliuojančio Niujorko ir ramiojo Meino – abiejų šių vietų energija maitina jos kūrybą. Nors ji yra kilusi iš religingos puritoniškos aplinkos, jos požiūris į tikėjimą šiandien yra labiau filosofinis ir egzistencinis. Ji domisi dvasingumu ne kaip institucija, o kaip vidine žmogaus jėga ir morale, kuri padeda išgyventi negandas.

 

Kalbant apie literatūrinius skonius, Strout pati yra aistringa skaitytoja, itin vertinanti klasiką. Ji ne kartą minėjo Williamą Faulknerį, Alice Munro ir Johną Cheeverį kaip autorius, padėjusius jai suprasti trumpojo pasakojimo ir charakterio kūrimo meną. Ją domina literatūra, kuri nebijo tamsiųjų žmogaus sielos pusių, tačiau kartu palieka vietos vilčiai ir atleidimui. Pati Strout teigia, kad geriausia literatūra yra ta, kuri priverčia skaitytoją pasijusti šiek tiek mažiau vienišam šiame pasaulyje.

 

Tarp mažai žinomų faktų apie rašytoją galima paminėti tai, kad ji kurį laiką studijavo teisę tik todėl, kad manė, jog rašytojos karjera jai nepasiekiama, ir tikėjosi, kad teisininkės darbas suteiks jai finansinį saugumą. Be to, Strout yra prisipažinusi, kad daugelį metų ji tiesiog „kolekcionavo“ svetimų žmonių pokalbius viešose vietose, juos slapta užsirašinėdama. Šis įprotis vėliau tapo jos pagrindiniu įrankiu kuriant itin tikroviškus ir gyvus personažų dialogus, kurie tapo jos kūrybos vizitine kortele.

 

Galiausiai Elizabeth Strout fenomenas slypi tame, kad ji sugebėjo sujungti aukštąją literatūrinę vertę su masiniu populiarumu. Ji nerašo apie herojus ar didingus istorinius įvykius – ji rašo apie žmogų, kuris bijo senatvės, gėdijasi savo skurdo ar tiesiog bando rasti bendrą kalbą su artimaisiais. Jos kūryba yra priminimas, kad kiekviena, net ir pati pilkiausia egzistencija, turi savo gylį ir dramą. Tai autorė, kuri įrodė, kad literatūra vis dar gali būti empatijos mokykla, mokanti mus ne teisti, o suprasti vieniems kitus.

 

Maištinga Siela