Asmenybė. Rašytoja Anne Enright: gyvenimas, biografija, knygos, svarbiausi kūriniai, kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiuo įrašu tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų istorijas, jų gyvenimus ir šįkart mano dėmesys airių rašytojai Anne Enright, kurios dvi knygas turime lietuviškai: Šeimos sambūris, Užžėlęs kelias. Abi jas perskaičiau ir man jos be galo patiko. Gaila, kad Bookerio laureatė daugiau į lietuvių kalbą nebeverčiama, tačiau verta atkreipti dėmesį į jos gyvenimą ir literatūrą. Kviečiu labiau susipažinti su Enright.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS ANNE ENRIGHT GYVENIMAS

 

Anne Enright gimė 1962 metų spalio 11 dieną Dubline, Airijoje, ir užaugo tradicinėje, vidurinės klasės airių katalikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo inžinieriumi. Jos vaikystė ir paauglystė praėjo supančioje tam tikroje emocinėje bei socialinėje suvaržymų aplinkoje, būdingoje XX amžiaus antrosios pusės Airijai, kur vyravo stiprios religinės dogmos ir visuomenės lūkesčiai. Nors jos šeima materialiai stokojo retai, namų atmosfera pasižymėjo tam tikru santūrumu, o tėvai neskatino laisvo emocijų reiškimo ar atviro bendravimo, todėl būsimoji rašytoja jau nuo mažų dienų išmoko stebėti aplinką iš šono, kaupdama detales ir emocijas savo vidiniame pasaulyje. Šis ankstyvas atstumo jausmas ir poreikis suprasti žmogiškuosius santykius vėliau tapo vienu svarbiausių jos literatūrinio braižo elementų, padėjusių jai pastebėti šeimų gyvenimo tamsiąsias puses ir nutylimas paslaptis.

 

Augdama ji domėjosi knygomis ir literatūra, o jos vidinis pasaulis buvo pilnas savitų keistenybių bei lakios vaizduotės, padėdavusios pabėgti nuo kasdienybės monotonijos. Mokyklos metais Anne nebuvo įprasta mergaitė, pritampanti prie visuomenės standartų; ji pasižymėjo aštriu protu, savitu humoro jausmu ir tam tikru ironišku požiūriu į aplinkinį pasaulį, kuris dažnai glumina aplinkinius. Ji mėgo stebėti žmones viešosiose vietose, kurti jiems biografijas ir mintyse nagrinėti jų elgesio motyvus, taip pamažu lavindama rašytojos akį. Šis polinkis į gilią savistabą ir kartais šiek tiek cinišką kasdienybės vertinimą padėjo jai išsiugdyti unikalią perspektyvą, leidžiančią vėliau literatūroje be pagražinimų vaizduoti kasdienį gyvenimą, motinystės iššūkius bei sudėtingus šeimos saitus.

 

Paauglystė ir ankstyva jaunystė Airijoje jai kėlė daug prieštaringų jausmų, kuriuos ji vėliau dažnai apibūdindavo su tam tikru kartėliu ir ironija. Apie šį laikotarpį ji yra atvirai sakiusi, kad jauni žmonės tuo metu jautėsi tarsi gyvenantys dideliame, uždarame ir moraliai pasenusiame akvariume, kur kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas, o individualumas – slopinamas. Ji yra teigusi, jog jos jaunystė Dubline buvo laikas, kuomet „kiekvienas kampas kvepėjo bažnytiniu smilkalų dūmu ir kaltės jausmu“, o visuomenė reikalavo iš moterų visiško nuolankumo bei tradicinių vaidmenų priėmimo. Tokia slegiantis kultūrinis fonas skatino ją ieškoti būdų išsivaduoti iš nusistovėjusių rėmų, todėl jaunystėje ji vis intensyviau krypo link meno, kūrybos ir intelektualinės laisvės paieškų, kurios vėliau tapo jos asmeninio išsivadavimo ir tapatybės pagrindu.

 

Prieš pasukdama į literatūrą, ji įgijo tvirtą akademinį pagrindą, baigusi anglų literatūros ir filosofijos studijas garsiame Dublino universitete „Trinity College“. Šis universitetinis etapas suteikė jai ne tik gilesnį tekstų supratimą, bet ir leido susipažinti su platesniais pasaulio kultūros bei egzistencinės filosofijos vėjais, kurie padėjo jai formuoti savo pasaulėžiūrą. Po studijų Airijoje ji trumpam išvyko į Jungtinę Karalystę, kur Londono universitete (Birkbeck College) studijavo televizijos režisūrą, o vėliau pradėjo dirbti televizijos prodiuserė ir rekvizitore BBC kanale. Šis periodas, praleistas užsienyje kuriant televizijos laidas, jai suteikė vertingos profesinės patirties bei išmokė dirbti su montažu, ritmu ir vizualine kalba, kuri vėliau labai pravertė rašant prozos kūrinius.

 

Galiausiai persilaužimas į rašytojos kelią įvyko tuomet, kai ji suprato, jog darbas televizijoje ir svetimos istorijos jos netenkina, todėl ji nusprendė visą savo dėmesį sutelkti į literatūrą. Prieš išleidžiant pirmąją knygą, ji metė nuolatinį darbą ir įstojo į prestižinį kūrybinio rašymo kursą Rytų Anglijos universitete (University of East Anglia), kurį baigė su magistro laipsniu, o jos mentore tapo žinoma rašytoja Angela Carter. Šis žingsnis leido jai išgryninti savo savitą balsą, atsikratyti vidinių dvejonių ir pradėti rašyti trumpuosius apsakymus, kurie greitai atkreipė kritikų dėmesį dėl savo drąsaus stiliaus ir psichologinio gylio. Taip, perėjusi per griežtą airišką auklėjimą, jaunystės ieškojimus ir televizijos užkulisius, ji galutinai žengė į literatūros pasaulį, netrukus tapdama viena ryškiausių šių laikų airių prozininkių.

Anne Enright knygos lietuviškai.

 

ANNE ENRIGHT RAŠYTOJOS KELIAS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

 

Anne Enright literatūrinis debiutas įvyko 1995 metais, kai ji išleido savo pirmąją trumpųjų apsakymų knygą „The Portable Virgin“, kuri iškart atkreipė kritikų dėmesį savo kandžiu stiliumi, drąsa ir originaliu požiūriu į kasdienybę. Šis sėkmingas startas parodė, kad ji turi išskirtinį balsą, o jos vėlesnis debiutinis romanas „The Wig My Father Wore“ (1995) dar labiau sustiprino jos pozicijas kaip savitos ir eksperimentuojančios naujosios kartos airių prozininkės, drąsiai laužančios tradicinio pasakojimo rėmus.

 

Svarbiausi jos kūriniai pasaulyje ir Lietuvoje puikiai atspindi jos brandų talentą, tarp kurių ypatingą vietą užima lietuviškai pasirodę romanai „Šeimos sambūris“ ir „Užžėlęs kelias“. Už romaną „Šeimos sambūris“ (angl. The Gathering, 2007), pasakojantį apie giminės susirinkimą po brolio savižudybės ir atveriantį skaudžias bei nutylėtas praeities paslaptis, rašytoja buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija. Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ sulaukė ir kritikos dėl savo itin niūrios, slegiančios atmosferos, stokojančios šviesių spalvų, bei sudėtingų, dažnai nemalonių personažų. Skaitytojus ir kritikus taip pat trikdė fragmentiška pasakojimo struktūra, atviros, nepagražintos kūniškos detalės bei jautri ir kontraversiška vaikystės traumų bei šeimos tabu tema. Kitas ryškus jos kūrinys, lietuviškai išleistas kaip „Užžėlęs kelias“ (angl. The Green Road, 2015), pasakoja apie sudėtingus, dažnai skaudžius ir per laiką nutolusius vienos airių šeimos – Madiganų – santykius. Kūrinio centre atsiduria reikli, dramatiška ir nelengvo būdo motina Rosaleen bei jos keturi suaugę vaikai: Danas, Emmetas, Konstanca ir Hana.

 

Jos literatūra pasižymi ypatingu psichologiniu gyliu, nepatogia ir aštria tiesa, skausmingu humoru bei neįtikėtinai taikliomis, kūniškomis buities detalėmis. Enright nerašo sentimentalios prozos apie laimingas šeimas; jos stilius yra šaltas, stebus, kartais net negailestingas, tačiau visada persmelktas gilaus žmogiškojo pažeidžiamumo supratimo. Ji meistriškai geba pastebėti smulkiausius šeimos santykių plyšius, motinystės naštą, kaltės jausmą ir intymumą, paversdama kasdienes situacijas įtraukiančia, beveik hipnotizuojančia literatūra.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, paplitę gandai ar klausimai dėl jos netradicinės orientacijos dažnai kyla iš jos kūriniuose aptariamų lyčių bei tapatybės temų, tačiau pati Anne Enright yra heteroseksuali ir jau ilgus metus laimingai ištekėjusi už teatro režisieriaus Martino Murphy, su kuriuo užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Ji niekada nebuvo įsivėlusi į skandalingus romanus ar homoseksualumo diskusijas kaip asmeninio gyvenimo dalyvė, tačiau savo knygose ir viešuose pasisakymuose ji visada aktyviai palaiko LGBTQ+ teises, pasisako prieš griežtas patriarchalines Airijos dogmas ir gina individo laisvę gyventi taip, kaip nori. Apie savo asmeninį gyvenimą ir santuoką ji kalba retai, tačiau ne kartą yra pabrėžusi, kad šeima jai yra ir didžiausias įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra suvaržymo bei kasdienio chaoso erdvė, kurioje gimsta geriausios jos idėjos.

 

Šiandien rašytoja gyvena ir kuria savo gimtajame Dubline, Airijoje, į kurį ji sąmoningai grįžo po gyvenimo Londone, norėdama būti arti savo kultūrinės šaknų ir kasdienio airiško gyvenimo pulso. Dublino miestas, jo permainos, niūri ir kartu poetiška atmosfera dažnai tampa jos romanų fonu, o pati ji aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime, skaito paskaitas ir palaiko jaunuosius autorius. 2015 metais ji buvo paskirta pirmąja Airijos „Laureate for Fiction“ (oficialia valstybės rašytoja-ambasadore), o tai tik dar kartą įtvirtino jos statusą kaip vienos svarbiausių šių laikų balsų ne tik Airijos, bet ir visos pasaulinės literatūros padangėje.

 

Jos kūrybai ir pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė tokie autoriai kaip Virginia Woolf, Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce'as bei jau minėta Angela Carter, iš kurių ji perėmė dėmesį sąmonės srautui, fragmentiškam pasaulio matymui ir moters tapatybės dekonstrukcijai. Esminės jos kūrybos temos sukasi aplink motinystę (kurią ji vadina ne romantišku stebuklu, o fiziškai varginančiu, beveik gyvulišku patyrimu), šeimos paveldėtas traumas, atmintį, kaltę ir intymumo ribas. Jos knygos sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, yra išverstos į daugelį kalbų, o už savo indėlį į literatūrą ji pelnė ne tik „Man Booker“ premiją, bet ir daugybę kitų nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

 

Anne Enright pasižymi savitomis keistenybėmis ir aštriu, saviironišku humoro jausmu, kuris dažnai persipina su jos viešais pasisakymais ir netgi knygų pristatymais. Ji yra prisipažinusi, kad rašo chaotiškai, dažnai ant popieriaus skiaučių, užrašų knygutėse, o jos namuose visada tvyro tam tikra kūrybinė netvarka, nes ji nemėgsta sterilios aplinkos. Ji taip pat garsėja savo gebėjimu su šypsena kalbėti apie pačius tamsiausius dalykus, o jos interviu dažnai stebina žurnalistus netikėtomis metaforomis ir visišku mandagumo taisyklių nepaisymu, kai ji tiesiogiai rėžia savo nuomonę apie literatūros kritiką ar visuomenės veidmainystę.

 

Nors ji nėra skandalistė tradicine prasme, Anne yra sukėlusi ne vieną diskusiją Airijos visuomenėje savo drąsiais pasisakymais apie katalikų bažnyčios įtaką, moterų kūno kontrolę ir šeimos instituto realybę. Ji viešai kritikuodavo tradicinį, idealizuotą airiškos motinos paveikslą, teigdama, kad visuomenė ilgus metus reikalavo iš moterų tylos ir pasiaukojimo, o savo knygose šį mitą ji sąmoningai suardo iš pagrindų. Jos feministinės pažiūros niekada nebuvo demonstratyvios ar deklaratyvios, tačiau jos kūryba tapo viena galingiausių šiuolaikinio moters balso išraiškų, ginančių teisę į netobulumą, pyktį ir asmeninę laisvę.

 

Apie savo pačios kūrybos procesą ji yra sakiusi, kad rašymas jai labiau primena archeologiją ar sunkų fizinį darbą nei dievišką įkvėpimą, ir kad ji rašo tam, jog suprastų dalykus, kurių kitaip negalėtų ištverti. Ji yra taikliai pastebėjusi, kad „šeima yra vieta, kur mes visi gauname savo pirmuosius sužeidimus ir kur vėliau ieškome vaistų nuo jų“, todėl jos knygos ir tampa tuo veidrodžiu, kuriame skaitytojai atpažįsta savo pačių šeimyninius džiaugsmus bei dramas. Šis atvirumas ir nenoras pataikauti skaitytojui pelnė jai ištikimą gerbėjų ratą visame pasaulyje, užtikrindamas, kad jos balsas išliktų gyvas ir reikšmingas net ir besikeičiančioje literatūros rinkoje.

 

APIE LIETUVIŠKAI NEIŠVERSTAS A. ENRAIGHT KNYGAS

 

„Aktorė“ (angl. Actress, 2020 m.) – šlovės, beprotybės ir motinos meilės analizė

 

Romanas „Aktorė“ (dažnai minimas ir kaip „Aktorės“) yra viena brandžiausių ir labiausiai pripažintų pastarojo meto A. Enright knygų, patekusi į prestižinės „Women’s Prize for Fiction“ premijos ilgąjį sąrašą. Kūrinys pasakoja apie išgalvotą, bet neįtikėtinai tikrovišką airių teatro ir Holivudo žvaigždę Kateriną O'Dell, kurios gyvenimą po jos mirties bando atkurti dukra Nora. Katerina buvo charizmatiška, talentinga ir dievinama publikos, tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai – ištikta psichologinės krizės ji šovė į kino prodiuserį ir atsidūrė psichiatrijos klinikoje. Dukra Nora, pasakodama motinos istoriją, bando suprasti, kur baigėsi vaidyba ir prasidėjo tikrasis Katerinos gyvenimas, bei bando įminti savo pačios tėvystės paslaptį. Kritikai šį romaną vertina už neįtikėtinai taiklią šlovės kainos, teatrinio gyvenimo užkulisių ir moters pažeidžiamumo pramogų industrijoje analizę. Tai knyga, jautriai, bet be romantikos žvelgianti į senstantį kūną, yrančią psichiką bei tamsiąją vyrų dominuojamos industrijos pusę, kuri puikiai rezonuoja su šiuolaikiniu #MeToo judėjimu.

 

„Karetaitė, karetaitė“ (angl. The Wren, The Wren, 2023 m.) – toksiškas kūrėjo palikimas

 

Tai pats naujausias A. Enright romanas, jau spėjęs sulaukti didžiulio literatūrinio atgarsio ir įtvirtinantis jos, kaip airių literatūros klasikės, statusą. Siužetas meistriškai narplioja trijų kartų moterų gyvenimus, kuriuos temdo trauminis garsaus, bet beširdžio airių poeto Filo Makdarago palikimas. Kadaise jis dėl asmeninės laisvės ir poezijos paliko sergančią žmoną su mažomis dukromis. Romane pasakojama iš poeto dukros Karmelos ir anūkės Nelės perspektyvų, atskleidžiant, kaip tėvo išdavystė, perrengta nacionalinio genijaus aura, persiduoda iš kartos į kartą kaip skausmingas aidas. Kūrinio vertė slypi ne tik gilioje psichologijoje, bet ir tame, jog pati Enright romanui sukūrė išgalvoto poeto eilėraščius. Knyga nepaprastai taikliai dekonstruoja „genialaus kūrėjo“ mitą ir parodo, kaip dažnai menas būna naudojamas asmeniniam žiaurumui pateisinti.

 

„Kokia tu?“ (angl. What Are You Like?, 2000 m.) – skilusi tapatybė

 

Ankstyvesnėje rašytojos kūryboje ypač išsiskiria šis romanas, už kurį ji pelnė „Encore“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią antrąjį autoriaus romaną. Tai istorija apie dvi identiškas dvynes – Mariją ir Mari, kurios po motinos mirties išskiriamos iškart po gimimo ir užauga nieko nežinodamos viena apie kitos egzistavimą (viena Dubline, kita Londone). Knygoje siužetas rutuliojasi aplink jų gyvenimus, dvasines krizes ir tą keistą, nenumaldomą tuštumos bei ilgesio jausmą, kai intuityviai suvoki, jog trūksta dalies tavęs paties. Kūrinys vertinamas už gilią dvilypumo, tapatybės formavimosi ir prigimties bei aplinkos susidūrimo temų analizę. Enright čia demonstravo savo sugebėjimą kurti fragmentišką, tačiau emociškai labai paveikų pasakojimą.

 

„Elizos Linč malonumas“ (angl. The Pleasure of Eliza Lynch, 2002 m.) – neįprastas istorinis ekskursas

 

Šis romanas smarkiai išsiskiria iš kitų autorės kūrinių, nes jame atsitraukiama nuo šiuolaikinės Airijos kasdienybės. Knyga paremta tikra XIX amžiaus istorija apie airių kilmės kurtizanę Elizą Linč, kuri po susitikimo Paryžiuje tampa Paragvajaus diktatoriaus Francisko Solanoigopeso meiluže. Persikėlusi į Pietų Ameriką, ji tampa viena įtakingiausių, galingiausių ir labiausiai nekenčiamų moterų žemyne, įtraukta į pragaištingą karą. Nors aplinka ir laikmetis egzotiški, kūrinio literatūrinė vertė slypi išlaikytame specifiniame Enright braiže: įdėmiame žvilgsnyje į moters kūną, galios dinamiką, seksualumą bei negailestingą kovą dėl išlikimo brutalioje, vyrų valdomoje politikos ir karo arenoje.

 

„Darant vaikus: suklupimai motinystėje“ (angl. Making Babies: Stumbling into Motherhood, 2004 m.) – atvirai apie motinystę

 

Kalbant apie Enright kūrybinį palikimą, būtina paminėti ir šią eseistikos (ne grožinės literatūros) knygą. Tai absoliučiai atviras, nepagražintas ir vietoje ciniškas, vietoje be galo jautrus memuarų rinkinys apie jos pačios patirtį gimdant ir auginant vaikus. Knygos vertė yra didžiulė, nes joje be gailesčio griaunamas šventas, saldus ir rožinis motinystės mitas. Rašytoja atvirai kalba apie fizinį skausmą, begalinį nuovargį, pieno dėmes, kūno deformacijas, hormonų audras ir neretai gąsdinantį tapatybės praradimą tapus motina. Šie apmąstymai yra esminiai norint suprasti visą Enright grožinę prozą – būtent šioje eseistikoje užgimė temos ir požiūrio kampai į šeimą, kurie vėliau meistriškai peraugo į tokius romanus kaip „Šeimos sambūris“ ar „Užžėlęs kelias“.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Diana Gabaldon gyvenimas, biografija ir "Svetimšalė" – didysis gyvenimo darbas

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

tęsiu savo pažintis su garsiausiais pasaulio rašytojais ir šįkart mano žvilgsnis krypsta į amerikiečių rašytoją Diana Gabaldon, kurios milžininška knygų serija „Svetimšalė“ verčiama į lietuvių kalbą ir ją pamėgo daugelis skaitytojų.
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS DIANOS GABALDON GYVENIMAS
 
Diana Gabaldon gimė 1952 m. sausio 11 d. Skotsdeile, Arizonos valstijoje, ir užaugo politiškai aktyvioje bei mokslo vertybes puoselėjančioje šeimoje. Jos kilmė yra spalvingas kultūrų derinys: tėvas Tony Gabaldon buvo meksikiečių kilmės Arizonos valstijos senatorius, o motina Jacqueline Sykes turėjo angliškų šaknų. Augdama tokioje aplinkoje, Diana nuo mažens buvo apsupta knygų ir intelektualių diskusijų, tačiau jos ankstyvasis kelias su literatūra buvo susijęs labiau kaip su skaitytojos aistra, o ne profesiniu pasirinkimu.
 
Būsimoji rašytoja pasižymėjo išskirtiniais akademiniais gebėjimais ir didžiuliu smalsumu gamtos mokslams. Ji įgijo zoologijos bakalauro laipsnį Šiaurės Arizonos universitete, vėliau Kalifornijos universitete San Diege apsigynė jūrų biologijos magistro laipsnį, o galiausiai Arizonos universitete tapo elgsenos ekologijos mokslų daktare. Prieš pasinerdama į grožinės literatūros pasaulį, ji ilgą laiką sėkmingai dirbo akademinėje srityje, dėstė universitetuose ir rašė mokslinius straipsnius bei kompiuterių programinės įrangos apžvalgas, kas jai padėjo išugdyti geležinę discipliną ir tyrinėtojos kruopštumą.
 
Jaunystėje Diana buvo tikra „knygų žiurkė“, mėgusi skaityti viską, kas papuldavo po ranka – nuo mokslinių traktatų iki nuotykinių romanų. Ji dažnai prisimena, kad vaikai jos šeimoje buvo skatinami mąstyti savarankiškai ir siekti aukštojo išsilavinimo. Be mokslo, ji turėjo polinkį į technologijas, kas aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose moterims nebuvo labai įprasta. Jos šeiminis gyvenimas taip pat anksti tapo stabilia atrama – ji ištekėjo už Dougaldono Watkinso, su kuriuo susilaukė trijų vaikų, ir ilgą laiką derino motinystę su dėstytojos karjera.
 
Apie savo jaunystę rašytoja atsiliepia su humoru, save apibūdindama kaip itin racionalų ir „moksliukišką“ žmogų, kuris niekada negalvojo apie rašytojos dalią. Ji yra sakiusi, kad jaunystėje buvo tas žmogus, kuris į vakarėlius eidavo ne šokti, o stebėti žmonių elgsenos iš šono, tarsi atliktų antropologinį tyrimą. Šis stebėtojos talentas ir gebėjimas analizuoti detales vėliau tapo jos sėkmės pamatu, tačiau tuo metu ji buvo tiesiog atsidavusi mokslininkė, kurios kasdienybė sukosi aplink laboratorijas, duomenų bazes ir šeimos rūpesčius.
 
Šis ilgas akademinis periodas suformavo jos unikalų požiūrį į pasaulį – ji išmoko vertinti faktų tikslumą ir loginę seką, o kūrybinį rašymą tuo metu laikė tik tolima, beveik neįgyvendinama svajone. Iki pat lemtingo sprendimo išbandyti save romane, Diana Gabaldon save matė tik kaip mokslo moterį, kuri rašymą naudojo informacijai perduoti, o ne istorijoms kurti. Jos gyvenimas iki rašytojos karjeros buvo kupinas intelektualinių ieškojimų, gamtos stebėjimo ir akademinio užsispyrimo.
 
DIANOS GABALDON LITERATŪRINIS IŠKILIMAS IR „SVETIMŠALĖ“
 
Dianos Gabaldon kelias į literatūrą prasidėjo ne nuo didelių ambicijų tapti garsia rašytoja, o nuo paprasto mokslinio smalsumo ir noro išsiaiškinti, ar ji apskritai sugeba parašyti romaną. Tai nutiko devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ji, būdama trisdešimt šešerių metų akademinė darbuotoja, nusprendė parašyti knygą „praktikos sumetimais“ – ne ketindama ją publikuoti, o tiesiog norėdama suprasti patį kūrybos procesą. Tuo metu ji neturėjo jokio iš anksto paruošto plano, siužeto ar net numatyto žanro, o savo pirmąjį bandymą vadino „istoriniu romanu“, nes jai, kaip mokslininkei, atrodė lengviau remtis istoriniais faktais ir atlikti tyrimus, nei viską išgalvoti pačiai.
 
Lemtingas postūmis įvyko atsitiktinai, kai Diana pamatė seno britų mokslinės fantastikos serialo „Doctor Who“ seriją, kurioje vienas iš personažų buvo škotas vardu Džeimis Makrimonas, vilkintis kiltą XVIII a. aplinkoje. Šis vaizdinys jai pasirodė toks įtaigus, kad ji nusprendė savo bandymą nukelti būtent į Škotijos aukštumas, o pagrindiniu herojumi pasirinko škotą Džeimį. Tačiau kūrybinio proceso metu ji suprato, kad jai reikia moteriško personažo, kuris galėtų šiuolaikiniam skaitytojui paaiškinti ano meto papročius, todėl sukūrė Klėją Rendal – XX a. moterį, kuri, autorės nuostabai, istorijoje „ėmė ir atsirado“ pati, įnešdama laiko kelionių elementą.
 
Nors „Svetimšalės“ (angl. Outlander) saga yra jos gyvenimo darbas, Diana Gabaldon yra parašiusi kur kas daugiau nei tik pagrindinę seriją. Ji sukūrė sėkmingą „Lord John“ seriją – istorinius detektyvus, kurių centre yra vienas ryškiausių šalutinių „Svetimšalės“ personažų, lordas Džonas Grėjus. Be to, jos bibliografijoje puikuojasi grafinės novelės, apsakymai, antologijos bei išsamūs vadovai po „Svetimšalės“ pasaulį, pavadinti „The Outlandish Companion“. Rašytoja taip pat nevengia eksperimentuoti su žanrais, rašydama mokslinę fantastiką, paslaptis ir net komiksus „Walt Disney“ kompanijai savo karjeros pradžioje.
 
Tapusi profesionalia rašytoja, Diana Gabaldon visiškai pakeitė savo gyvenimo būdą, nors išlaikė mokslininkės discipliną. Ji rašo naktimis, kai namuose tyla, dažnai vienu metu dirbdama prie kelių skirtingų scenų, kurias vėliau tarsi dėlionę sujungia į vientisą tekstą. Jos gyvenimas dabar sukasi tarp Arizonos, kur ji gyvena su vyru, ir kelionių po visą pasaulį, pristatant naujas knygas ar dalyvaujant serialo filmavimo procesuose. Nepaisant milžiniškos sėkmės, ji išliko paprasta, tiesmuka ir itin komunikabili, dažnai pati tiesiogiai bendraujanti su savo gerbėjais socialiniuose tinkluose.
 
„Svetimšalės“ pagrindinis sumanymas – tai epinis pasakojimas apie meilę, ištikimybę ir išlikimą permainingų istorinių įvykių fone, jungiantis istorinio romano, romantikos, mokslinės fantastikos ir nuotykių žanrus. Pirmąją knygą ji pradėjo rašyti 1988 metais, o šiandien pagrindinę seriją sudaro devyni masyvūs romanai. Autorė yra oficialiai patvirtinusi, kad dešimtoji knyga bus paskutinė didžioji sagos dalis, užbaigsianti Klėjos ir Džeimio istoriją, nors gerbėjai tikisi, kad šalutiniai projektai ir priešistorės (angl. prequels) leis šiam pasauliui gyvuoti toliau.
 
Skaitytojų vertinimas visame pasaulyje yra fenomenalus – Gabaldon kūryba turi kultinį statusą, o jos gerbėjai, vadinami „Outlanders“, organizuoja keliones į Škotiją, mokosi gėlų kalbos ir gilinasi į klanų istoriją. Romanai yra išversti į daugiau nei 40 kalbų ir parduoti didesniu nei 50 milijonų egzempliorių tiražu visame pasaulyje. Kritikai ją giria už neįtikėtiną dėmesį detalėms, gebėjimą sukurti psichologiškai sudėtingus personažus ir drąsą laužyti tradicinių žanrų rėmus, pateikiant istoriją, kuri nepaklūsta paprastoms klasifikacijoms.
 
Prie pasaulinės šlovės prisidėjo ir itin sėkmingas televizijos serialas, pradėtas rodyti 2014 metais, kurį prodiusavo Ronaldas D. Moore'as. Diana Gabaldon aktyviai dalyvauja serialo kūrime kaip konsultantė, o kartais net pasirodo epizodiniuose vaidmenyse ar pati rašo scenarijus atskiroms serijoms. Serialas ne tik vizualiai atgaivino jos sukurtą pasaulį, bet ir tapo turistiniu impulsu Škotijai, nes žiūrovai iš viso pasaulio plūsta pamatyti pilių ir peizažų, kuriuose atsiskleidžia Džeimio ir Klėjos drama.
 
Kalbėdama apie rašymą, Gabaldon dažnai pabrėžia, kad istorija jai yra gyvas organizmas, o ne sausas faktų rinkinys. Ji teigia, kad rašytojas turi būti negailestingas sau ir savo tekstui, siekdamas emocinės tiesos, net jei tai reikalauja šimtų puslapių tyrimų. Jos požiūris į kūrybą yra organiškas – ji niekada nenaudoja išankstinių rėmų, leisdama veiksmui vystytis natūraliai, kas suteikia jos knygoms nenuspėjamumo ir gyvybingumo.
 
Apie kultūrą ir politiką rašytoja atsiliepia atsargiai, tačiau įžvalgiai, dažnai lygindama praeities įvykius su šių dienų aktualijomis. Ji pastebi, kad žmogaus prigimtis, galios troškimas ir šeimos vertybės per šimtmečius mažai pasikeitė, todėl jos knygose aprašomi XVIII a. politiniai konfliktai, tokie kaip Jakobitų sukilimas, rezonuoja su šiuolaikinio skaitytojo patirtimis. Ji vertina intelektualinę laisvę ir skatina žmones domėtis savo šaknimis, tikėdama, kad supratimas apie tai, iš kur atėjome, padeda geriau suvokti, kur link einame.
 
Šiandien Diana Gabaldon yra laikoma viena įtakingiausių šiuolaikinių rašytojų, kuriai pavyko sukurti ne tik knygų seriją, bet ir ištisą kultūrinį sluoksnį. Jos literatūrinis palikimas toliau auga, o gebėjimas suderinti mokslinį preciziškumą su emocine gelme užtikrina jai vietą tarp literatūros klasikų. Nors ji pradėjo rašyti tik norėdama pasitikrinti savo jėgas, galutinis rezultatas tapo meilės laišku istorijai, Škotijai ir begalinei žmogaus vaizduotės galiai.

Lietuviškai „Svetimšalė“ buvo leidžiama dukart. Pirmąkart skaidant storas serijos dalis į kelis variantus, vėliau leidykla nusprendė leisti kitokiais viršeliais pagal originalų leidimo variantą.

 
1 dalis: „Svetimšalė“ (Originalas: Outlander, 1991 m.)
2 dalis: „Svetimšalė. Laumžirgis gintare“ (Originalas: Dragonfly in Amber, 1992 m.)
3 dalis: „Svetimšalė. Keliautoja“ (Originalas: Voyager, 1993 m.)
4 dalis: „Svetimšalė. Rudens būgnai“ (Originalas: Drums of Autumn, 1996 m.)
5 dalis: „Svetimšalė. Liepsnojantis kryžius“ (Originalas: The Fiery Cross, 2001 m.)
6 dalis: „Svetimšalė. Sniegas ir pelenai“ (Originalas: A Breath of Snow and Ashes, 2005 m.)
7 dalis: „Svetimšalė. Praeities aidas“ (Originalas: An Echo in the Bone, 2009 m
8 dalis: „Svetimšalė. Užrašyta mano pačios širdies krauju“ (Originalas: Written in My Own Heart's Blood, 2014 m.)
9 dalis: „Svetimšalė. Pasakyk bitėms, kad manęs nebėra“ (Originalas: Go Tell the Bees That I Am Gone, 2021 m.)
10 dalis: (Baigiamasis romanas) (Originalo kalba dar nepublikuotas, manoma, kad turėtų pasirodyti 2027-2028 metais).
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) "Dėdės Tomo trobelė" rašytoja, jos gyveimas, biografija

 

Sveiki!

Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) gimė 1811 m. birželio 14 d. Litčfilde, Konektikuto valstijoje, gausioje ir itin įtakingoje Naujosios Anglijos šeimoje, kurios šaknys siekė ankstyvuosius puritonų kolonistus. Jos tėvas, Laimanas Bičeris (Lyman Beecher), buvo žymus presbiterijonų dvasininkas, vienas ryškiausių savo kartos pamokslininkų, pasižymėjęs griežtomis moralinėmis nuostatomis ir aktyviu dalyvavimu visuomeniniame gyvenime, ypač kovoje už blaivybę ir prieš vergovę. Harietos motina, Roksana Fūt (Roxana Foote), mirė, kai Harietai buvo vos penkeri metai, palikdama gilų liūdesį ir ilgesį, kuris vėliau atsispindėjo jos kūryboje, ypač idealizuotuose motinų paveiksluose. Nepaisant netekties, Bičerių namai buvo pilni intelekto, diskusijų ir knygų, nes Laimanas Bičeris siekė, kad visi jo vaikai – septyni sūnūs ir keturios dukros – gautų geriausią įmanomą išsilavinimą ir tarnautų Dievui bei visuomenei; vėliau daugelis jos brolių tapo žinomais dvasininkais ir reformatoriais, o seserys – švietėjomis ir moterų teisių gynėjomis.

Harietos vaikystė bėgo laikmečiu, kai JAV, ypač šiaurinėse valstijose, vyko didžiuliai socialiniai, politiniai ir religiniai pokyčiai, žinomi kaip Antrasis didysis pabudimas. Tai buvo intensyvaus religinio atgimimo, moralinių reformų ir augančio susirūpinimo vergovės klausimu era, kuri paliko neišdildomą pėdsaką jaunos Harietos sąmonėje. Litčfildas, kuriame ji užaugo, buvo tipiškas Naujosios Anglijos miestelis su stipriomis bendruomeninėmis tradicijomis ir akcentu į išsilavinimą bei pamaldumą; čia Harieta nuo pat mažens girdėjo pamokslus apie nuodėmę, atpirkimą ir krikščionio pareigą kovoti prieš neteisybę. Ši atmosfera, kupina teologinių diskusijų, knygų skaitymo ir gilaus tikėjimo, kad Dievas reikalauja moralinio veikimo pasaulyje, suformavo Harietos pasaulėžiūrą ir vėliau tapo jos garsiausio romano „Dėdės Tomo trobelė“ moraliniu pamatu. Be to, auganti įtampa tarp Šiaurės ir Pietų dėl vergovės plėtros, pabėgusių vergų istorijos, kurias ji girdėjo, ir aktyvus jos šeimos narių dalyvavimas abolicionistiniame judėjime nuolat priminė jai apie didžiulę neteisybę, tvyrančią šalyje.

Nors XIX a. pradžioje mergaičių išsilavinimas dažnai buvo ribotas, Harieta Bičer Stou gavo išskirtinį, jos laikmečiui neįprastai geros kokybės išsilavinimą, daugiausia dėka savo vyresniosios sesers Ketrinos Bičer (Catharine Beecher). Ketrina buvo aistringa moterų švietimo gynėja ir įkūrė kelias pažangias mokyklas, įskaitant Hartfordo moterų seminariją, kurią Harieta lankė ir kur vėliau pati mokytojavo. Šioje seminarijoje Harieta studijavo ne tik tradicinius „moteriškus“ dalykus, bet ir retoriką, logiką, filosofiją, istoriją ir net lotynų kalbą – disciplinas, kurios paprastai buvo rezervuotos tik vyrams. Ji buvo gabi ir aistringa mokinė, ypač pasižymėjusi rašymo srityje; jau paauglystėje ji rašė esė, poeziją ir net teologinius traktatus, stebindama savo mokytojus ir šeimos narius mąstymo gyliu ir stiliumi. Šis solidus akademinis pasirengimas suteikė jai ne tik puikius rašymo įgūdžius, bet ir gebėjimą analizuoti sudėtingas socialines bei teologines problemas, kas vėliau leido jai sukurti tokį galingą ir įtaigų kūrinį kaip „Dėdės Tomo trobelė“.

Be intensyvaus mokymosi ir darbo, Harieta Bičer Stou turėjo daugybę pomėgių, kurie praturtino jos gyvenimą ir suteikė džiaugsmo net sunkiausiomis akimirkomis. Nuo pat mažens ji buvo aistringa skaitytoja, praryjanti viską, kas papuldavo po ranka – nuo teologinių traktatų ir pamokslų iki romanų ir poezijos; ypač ją žavėjo Valterio Skoto (Walter Scott) istoriniai romanai ir Džono Miltono (John Milton) epinė poezija. Be to, ji labai mėgo muziką, ypač dainuoti krikščioniškas giesmes, ir dažnai grodavo pianinu, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir pabūti su savo mintimis. Vienas iš labiausiai neįprastų jos pomėgių, ypač XIX a. moteriai, buvo piešimas ir tapyba, ypač gamtos vaizdų ir portretų kūrimas; nors ji niekada negavo formaliojo meninio išsilavinimo, jos išlikę piešiniai rodo nemenką talentą ir pastabumą detalėms. Šis pomėgis ne tik leido jai išreikšti savo kūrybiškumą, bet ir suteikė galimybę bent trumpam pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir įsipareigojimų, kurių jos gyvenime buvo apstu.

Harietos Bičer Stou gyvenimą lydėjo ir kai kurios keistenybės ar neįprasti įpročiai, kurie kėlė nuostabą jos amžininkams ir vėlesniems biografams. Vienas iš ryškiausių bruožų buvo jos neįtikėtinas gebėjimas rašyti bet kokiomis sąlygomis ir triukšmingoje aplinkoje, dažnai net su kūdikiu ant rankų ar viduryje šeimos pokalbio. Ji dažnai rašydavo ant atsitiktinių popieriaus skiautelių, o jos rankraščiai buvo pilni pataisymų, išbraukymų ir pastabų paraštėse, kas rodo jos spontanišką ir impulsyvų kūrybinį procesą. Be to, ji garsėjo savo išsiblaškymu ir užmaršumu kasdieniuose reikaluose, kas dažnai kėlė komiškas situacijas šeimoje; pavyzdžiui, ji galėjo pamiršti svarbų susitikimą ar pamesti ką tik parašytą rankraštį, nes buvo visiškai pasinėrusi į savo mintis ir kūrybą. Šie neįprasti bruožai, nors kartais kėlę nepatogumų, tik patvirtina jos išskirtinį atsidavimą rašymui ir gebėjimą susikoncentruoti į tai, kas jai buvo svarbiausia, nepaisant visų kliūčių.

„DĖDĖS TOMO TROBELĖ“: KŪRINIO ISTORIJA, IDĖJA

Idėja parašyti romaną „Dėdės Tomo trobelė“ Harietai Bičer Stou kilo neatsitiktinai, o kaip tiesioginis atsakas į 1850 m. JAV priimtą sugriežtintą Bėglių vergų įstatymą. Šis teisės aktas įpareigojo net ir laisvųjų šiaurinių valstijų gyventojus padėti gaudyti pabėgusius vergus ir numatė griežtas bausmes tiems, kas jiems padeda pasislėpti. Gyvendama Bransvike, Meino valstijoje, Harieta gavo laišką iš savo brolio žmonos, kuriame ši ragino: „Harieta, jei aš mokėčiau rašyti taip, kaip tu, parašyčiau ką nors, kas priverstų visą tautą pajusti, koks prakeiksmas yra vergovė“. Bičer Stou, pati būdama giliai tikinti krikščionė ir kilusi iš abolicionistų šeimos, pasijuto Dievo pašaukta veikti ir nusprendė pasinaudoti savo rašytojos talentu, kad atskleistų visuomenei tikrąjį vergovės žiaurumą ir amoralumą.

Kūrinys „Dėdės Tomo trobelė, arba Gyvenimas tarp žemųjų“ atsirado ne iš karto kaip vientisas romanas, o buvo publikuojamas dalimis abolicionistiniame savaitraštyje „The National Era“, leidžiamame Vašingtone. Pirmoji dalis pasirodė 1851 m. birželio 5 d., o tęsiniai buvo spausdinami beveik kas savaitę iki pat 1852 m. balandžio. Bičer Stou rašė šias dalis intensyviai, dažnai vėluodama, spaudžiama terminų ir buitinių rūpesčių, tačiau skaitytojų reakcija buvo neįtikėtinai audringa; savaitraščio tiražas išaugo keleriopai, o žmonės su nekantrumu laukė kiekvieno naujo numerio, giliai išgyvendami herojų likimus. Baigusi publikuoti visas dalis laikraštyje, Harieta Bičer Stou iškart sudarė sutartį su Bostono leidykla „John P. Jewett & Co.“, ir 1852 m. kovo 20 d. knyga „Dėdės Tomo trobelė“ pasirodė kaip vientisas, dviejų tomų romanas.

Knygos siužetas yra sudėtingas ir kupinas dramatiškų posūkių, pasakojantis apie kelių vergų likimus JAV Pietuose. Pagrindinis veikėjas – Dėdė Tomas, pamaldus, sąžiningas ir kilnios sielos afroamerikietis, kurį jo gerasis šeimininkas dėl skolų yra priverstas parduoti vergų pirkliui. Tomas patenka pas žiaurų plantacijos savininką Saimoną Legrį, kur patiria baisius kankinimus, tačiau net ir mirties akivaizdoje neišsižada savo krikščioniško tikėjimo ir meilės artimui. Paraleliai pasakojama apie kitą vergę, Elizą, kuri su savo sūnumi nusprendžia bėgti į Šiaurę, kad išvengtų pardavimo, ir patiria daugybę pavojų bei nuotykių, įskaitant garsiąją sceną, kai ji su vaiku ant rankų bėga per užšalusią Ohajo upę, šokinėdama nuo vienos lyties ant kitos. Knygoje taip pat gausu kitų ryškių veikėjų – kilnaus ir protingo vergo Džordžo Hariso, kuris taip pat bėga į Šiaurę, mažosios Evos, angeliškos sielos mergaitės, kuri susidraugauja su Tomu ir vėliau miršta, bei paties Saimono Legrio, kuris įkūnija visą vergovės žiaurumą ir blogį.

Poveikis, kurį „Dėdės Tomo trobelė“ padarė JAV visuomenei, buvo tiesiog neįtikėtinas ir neprilygstamas jokiai kitai knygai JAV istorijoje. Romane pavaizduotas asmeniškas, emocingas ir giliai krikščioniškas požiūris į vergovę sužadino visuomenės sąžinę ir privertė tūkstančius žmonių Šiaurėje, kurie iki tol buvo abejingi vergovės klausimui, prisijungti prie abolicionistinio judėjimo. Knyga tapo bestseleriu, o jos tiražai buvo milžiniški; per pirmuosius metus JAV buvo parduota daugiau nei 300 000 egzempliorių, o vėliau ji buvo išversta į daugybę kalbų ir tapo viena įtakingiausių knygų pasaulyje. Nors Pietų valstijose knyga buvo uždrausta ir smerkiama, o jos autorė sulaukė grasinimų ir paniekos, „Dėdės Tomo trobelė“ suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant viešąją nuomonę prieš vergovę ir stipriai prisidėjo prie augančios įtampos tarp Šiaurės ir Pietų, kuri galiausiai peraugo į JAV Pilietinį karą. Sakoma, kad net prezidentas Abraomas Linkolnas, susitikęs su Harieta Bičer Stou Baltuosiuose rūmuose, juokais pasakė: „Taigi jūs esate ta mažoji moteris, kuri parašė knygą, sukėlusią šį didelį karą“.

AUTORĖS MIRTIS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

Po milžiniškos „Dėdės Tomo trobelės“ sėkmės ir sukeltos pasaulinės audros Harieta Bičer Stou nenusigręžė nuo visuomeninės veiklos, o priešingai – tapo viena ryškiausių abolicionizmo figūrų ne tik JAV, bet ir Europoje, kur daug keliavo, sakydama kalbas ir rinkdama paramą kovai prieš vergovę. Nepaisant nuolatinio dėmesio ir kritikos (ypač iš Pietų valstijų šalininkų), ji išliko giliai tikinti, rami ir atsidavusi savo šeimai moteris, kuri mąstė apie krikščioniškos meilės ir moralės svarbą sprendžiant socialines problemas. Jos asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su vyru Kalvinu Stou (Calvin Stowe), teologijos profesoriumi, su kuriuo ji susilaukė septynių vaikų; nors šeima patyrė ir skaudžių netekčių (keli vaikai mirė ankstyvame amžiuje), Bičer Stou namai visada buvo pilni knygų, diskusijų, muzikos ir kūrybinės atmosferos. Ji pati labai mėgo sodininkystę, ypač gėlių auginimą, ir piešimą, kas jai buvo būdas atsipalaiduoti ir rasti ramybę po intensyvaus darbo ir visuomeninių įsipareigojimų.

Likusį gyvenimą Harieta Bičer Stou praleido daugiausia Hartforde, Konektikuto valstijoje, kur aktyviai rašė ir publikavo kitus romanus, esė, kelionių apybraižas ir religinius kūrinius, nors nė vienas iš jų nepasiekė tokio populiarumo kaip „Dėdės Tomo trobelė“. Ji mąstė apie moterų teises, švietimą ir socialines reformas, visada akcentuodama krikščioniškas vertybes kaip pagrindą geresnei visuomenei kurti. Senatvėje jos sveikata ėmė prastėti, ji kentėjo nuo demencijos ir kitų senatvinių ligų, kurios pamažu silpnino jos protą ir kūną, tačiau ji išliko rami ir apsupta artimųjų meilės. Harieta Bičer Stou mirė 1896 m. liepos 1 d. Hartforde, eidama 86-uosius metus, nuo senatvinio silpnumo ir sveikatos sutrikimų. Jos mirtis buvo pažymėta didžiuliu gedulu visoje šalyje ir pasaulyje, nes ji paliko neišdildomą pėdsaką literatūroje ir kovoje už žmogaus teises ir orumą.

Maištinga Siela