Asmenybė. Rašytoja Ruth Ozeki: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki!
 
Šįkart rubrikoje apie pasaulio rašytojus – Ruth Ozeki, kurios dvi knygos yra prakalbintos lietuviškai: „Knyga laiko būčiai“ (Baltos lankos, perleista antrąsyk 2021), „Knyga apie formą ir tuštumą“ (Baltos lankos, 2024).
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS RUTH OZEKI GYVENIMAS
 
Pasaulinio pripažinimo sulaukusi rašytoja, filmų kūrėja ir Zen budistų vienuolė Ruth Ozeki gimė 1956 metų kovo 12 dieną Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Ji oficialiai dvasinius įžadus davė 2010 metais Soto Zen tradicijoje (ji yra susijusi su „Everyday Zen“ fondu ir Bruklino zen centru). Ji nėra tradicinė uždarame vienuolyne gyvenanti vienuolė – ji derina šį dvasinį kelią su aktyvia rašytojos karjera, dėstymu universitete ir gyvenimu su vyru, tačiau jos dvasiniai įšventinimai ir kasdienė praktika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Jos šeimos šaknys buvo tarptautinės ir kultūriškai turtingos, nes ji augo JAV ir Japonijos kultūrų sandūroje. Ozeki tėvai dirbo mokslinį darbą Jeilio universitete: jos tėvas Floydas Lounsbury buvo žinomas amerikiečių lingvistas, antropologas ir majų kultūros tyrinėtojas, o motina Masako Yokoyama taip pat užsiėmė lingvistika. Ši intelektuali namų aplinka suformavo jos gilų smalsumą kalbai, kultūroms ir aplinkiniam pasauliui nuo pat mažų dienų.
 
Vaikystėje ir paauglystėje patirtos aplinkybės turėjo didžiulę įtaką jos vėlesniam pasaulėvaizdžiui. Augdama ji vėlesniuose pasakojimuose yra prisiminusi savo pirmuosius gilius vaikystės prisiminimus, susijusius su dvasiniais ieškojimais – pavyzdžiui, kaip būdama maža mergaitė kambaryje aptiko tyliai meditavusius savo senelius zen budistus. Šis susitikimas su ramybe ir sąmoningumu tapo tarsi pirmuoju emociniu atspaudu jos gyvenime. Nors jos šeima susidūrė su Antrojo pasaulinio karo sukeltais išbandymais ir suirutėmis, tarp kurių buvo ir sudėtingos giminaičių patirtys bei priverstinis gyvenimas skirtinguose žemynuose, tai tik dar labiau sustiprino Ozeki domėjimąsi tapatybės, atminties ir tarpusavio ryšių temomis.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko humanitarinius mokslus ir įstojo į prestižinį „Smith“ kolegiją Masačiusetse, kur gilino žinias anglų literatūros bei Azijos studijų srityse. Studijų metais ji pasižymėjo išskirtiniais akademiniais pasiekimais ir 1980 metais baigė kolegiją su pagyrimu bei aukščiausiais įvertinimais. Šis universitetinis etapas suteikė jai tvirtą pamatą literatūrai, išmokė analizuoti sudėtingas tekstų struktūras ir paskatino dar giliau pasinerti į Rytų Azijos kultūros studijas, kurios vėliau tapo neatsiejama jos tapatybės bei kūrybos dalimi.
 
Po studijų JAV jaunai moteriai atsivėrė galimybės išvykti į Rytus, kai ji laimėjo Japonijos Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko gilinti žinių į Naros moterų universitetą. Gyvendama Japonijoje, ji patyrė itin intensyvų kultūrinį virsmą, kurį vėliau apibūdino fraze, kad užaugusi galvojusi esanti japonė, tačiau nuvykusi ten suprato esanti amerikietė. Šis dvigubas kultūrinis identitetas vėliau tapo jos kūrybos ašimi. Japonijoje ji ne tik studijavo klasikinę japonų literatūrą, bet ir dėstė anglų kalbą universitete, įkūrė kalbų mokyklą, taip pat pasinėrė į tradicinius menus – ji mokėsi Noh dramos meno, gėlių kompozicijos bei kaukių drožybos tradicijų.
 
Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, tiksliau į Niujorką, Ozeki dešimtajame dešimtmetyje pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos karjera prasidėjo nuo vizualinių menų – ji dirbo menine vadove ir rekvizito kūrėja mažo biudžeto kino aikštelėse, kur prisidėjo prie įvairių nepriklausomų bei siaubo filmų kūrimo. Vėliau ji perėjo prie dokumentinio formato, kūrė ir režisavo laidas bei dokumentines programas Japonijos televizijai, o tai jai padėjo išsiugdyti discipliną ir supratimą, kaip tiksliai ir efektyviai pasakoti istorijas vaizdais bei laiko rėmais.
 
Didelį lūžį jos kelyje link rašytojos karjeros lėmė jos pačios autoriniai dokumentiniai filmai. Vienas geriausiai žinomų jos darbų buvo giliai autobiografinis filmas, pasakojantis apie kelionę parsivežant mirusios močiutės palaikus bei giminės istorijos fragmentus iš Japonijos į JAV. Šis kūrinys sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo, buvo rodytas prestižiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip „Sundance“, ir muziejuose. Darbas montažinėse, ilgos valandos praleistos derinant vizualinius pasakojimus bei dokumentuojant tikrovę galiausiai subrandino ją kaip kūrėją, pasiruošusią peržengti kino ribas.
 
Prieš išleisdama savo pirmąjį romaną ji savyje nešiojo didžiulį sukauptų patirčių, kelionių, kultūrinių pastebėjimų bei autorinių ieškojimų bagažą. Pasak pačios autorės, jos potraukis rinkti istorijas, daiktus ir aplinkos detales natūraliai atvedė ją prie grožinės literatūros. Įgijusi nepakartojamą patirtį televizijoje ir kine, kur laikas yra ribotas ir brangus, ji pajuto esanti pasiruošusi valdyti platesnius naratyvus. Šio ilgo, spalvingo ir daugiakultūrio gyvenimo etapo rezultatas tapo jos debiutinis romanas, išleistas 1998 metais, kuris akimirksniu atvėrė jai duris į pasaulinę literatūros sceną ir įtvirtino jos vardą tarp ryškiausių šių laikų autorių.
 
RUTH OZEKI VĖLYVASIS GYVENIMAS: KNYGOS, ASMENINIS GYVENIMAS, KŪRYBOS TEMOS
 
Ruth Ozeki į pasaulinę literatūros padangę įsiveržė jau subrendusi, su išskirtiniu asmeniniu bagažu, kuriame susipynė akademinė patirtis, kino režisūra ir gilus dvasinis ieškojimas. Jos kūrybinis kelias prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai ji, gyvendama triukšmingame Niujorke ir montuodama filmus, pradėjo rašyti savo debiutinį romaną „Mano mėsos metai“. Ši knyga, išleista 1998 metais, iškart atkreipė dėmesį savo drąsia satyra, kurioje per korporacinio pasaulio, maisto pramonės ir kultūrinių stereotipų prizmę buvo nagrinėjamos vartotojiškumo bei tapatybės problemos, o šis literatūrinis debiutas iškart pelnė jai tarptautinį pripažinimą ir prestižinį „Kiriyama Pacific Rim“ apdovanojimą.
 
Jos išsilavinimas ir intelektualinis pamatas yra itin plataus profilio, apimantis anglų literatūrą, Azijos studijas bei klasikinį Rytų meno supratimą, įgytą prestižinėje „Smith“ kolegijoje. Šios žinios padėjo jai sukurti savitą rašymo stilių, kuriame Vakarų postmodernusis naratyvas organiškai pinasi su Rytų filosofijos elementais. Ozeki pasaulėžiūrai didžiulę įtaką padarė Zen budizmas, kurį ji praktikuoja dešimtmečius, o vėliau buvo įšventinta, kaip jau minėjau, ir į Zen vienuoles, o ši dvasinė praktika tapo neatsiejama jos kasdienybės bei kūrybos filosofijos dalimi.
 
Politinės ir socialinės rašytojos pažiūros stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur ji aktyviai pasisako už ekologinį atsakingumą, kritikuoja globalizuotą kapitalizmą, masinį vartojimą ir abejingumą klimato kaitos krizei. Jos knygose nuolat iškeliamos globalios problemos, tokios kaip genetiškai modifikuoti organizmai, maisto sauga, gyvūnų teisės, psichikos sveikatos stigmos bei marginalizuotų visuomenės narių likimai. Ozeki sugeba sudėtingas filosofines bei politines idėjas paversti jautriomis, asmeniškomis ir įtraukiančiomis žmogiškosiomis istorijomis, kurios skatina skaitytojus susimąstyti apie savo poveikį planetai.

Ruth Ozeki knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 
Tarp svarbiausių jos kūrinių išsiskiria didieji romanai, pelnę pasaulinį pripažinimą ir prestižinius apdovanojimus, įskaitant romaną „Knyga laiko būčiai“, už kurį ji sulaukė pasaulinio triumfo, buvo nominuota „Man Booker“ premijai ir apdovanota „Los Angeles Times“ knygų premija, bei vėlesnį šedevrą „Knyga apie formą ir tuštumą“, pelniusį prestižinę „Women’s Fiction“ premiją. Šie kūriniai įtvirtino jos, kaip vienos originaliausių šių laikų rašytojų, statusą, sugebančios meistriškai jungti magiškąjį realizmą su skaudžiomis socialinėmis bei psichologinėmis realijomis.
 
Romanas „Knyga laiko būčiai“ pasakoja apie Ramiojo vandenyno pakrantėje Kanadoje gyvenančią rašytoją Rut, kuri po cunamių atodangos randa „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę, išplautą į krantinę. Joje pasislėpęs japonų paauglės Naos dienoraštis atveria sukrečiantį pasakojimą apie mergaitės patiriamas patyčias mokykloje Tokijuje, šeimos krizes emigracijoje ir sprendimą parašyti biografiją apie savo šimtametę prosenelę budistų vienuolę prieš pasiryžtant nutraukti savo gyvybę, o šis kūrinys narplioja laiko prigimties, atminties, depresijos ir tarpkultūrinio ryšio paslaptis per netikėtą dviejų moterų likimų susipynimą.
 
Romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ s atskleidžia jautrią keturiolikmečio Beno Oh istoriją. Po tragiškos tėvo žūties berniukas pradeda girdėti aplinkinių daiktų – nuo sulūžusio kalėdinio žaisliuko iki seno sportinio batelio – balsus ir emocijas, o jo motina tuo metu panyra į liguistą kaupimo maniją. Bandydamas pabėgti nuo namus užgriuvusio daiktų triukšmo ir chaoso, Benas pasislepia viešojoje bibliotekoje, kur susipažįsta su benamiais filosofais, gatvės menininkais ir savo paties Knyga, kuri pati pradeda pasakoti jo istoriją bei mokyti jį išklausyti tai, kas pasaulyje iš tikrųjų svarbu.
 
Gyvenimo būdas ir kasdieniai rašytojos ritualai yra glaudžiai susiję su jos dvasine praktika bei ramybės paieškomis, nes Ozeki gyvena tarp Niujorko ir atokios Korteso salos Britų Kolumbijoje, Kanadoje, kur kartu su vyru, aplinkos menininku ir medžių sodintoju Oliveriu Kellhammeriu, mėgaujasi gamtos ramybe. Jos rašymo procesas reikalauja didelės disciplinos: ji dažnai keliasi labai anksti ryte, medituoja, atlieka dvasines praktikas, o tik tada sėda prie stiliaus, struktūros bei redagavimo darbų, kurie gali užtrukti daugelį metų, nes jos romanai yra kruopščiai išgludinti ir konstruojami tarsi sudėtiniai filosofiniai mechanizmai.
 
Šeiminis gyvenimas ir asmeninė patirtis jai naudinga kuriant daugiakultūrius personažus, kurie ieško savo vietos pasaulyje tarp Rytų ir Vakarų tradicijų, susidurdami su tapatybės ir priklausymo klausimais. Nors ji neturi savo vaikų, jos gilus empatijos jausmas jaunajai kartai, paauglių psichologijai ir vienatvės išgyvenimui pulsuoja kiekviename jos kūrinyje, parodydamas išskirtinį jautrumą pažeidžiamiems protams. Jos vyras ir artima aplinka suteikia jai stabilumo, reikalingo tam, kad ji galėtų pasinerti į ilgus ir emociškai varginančius kūrybinius procesus, rašant apie netektis, gedulą ir dvasinį atgimimą.
 
Kelionės ir pomėgiai papildo šios iškilios kūrėjos portretą, nes Ozeki daug keliauja tarp Šiaurės Amerikos ir Japonijos, kur lanko savo dvasinius mokytojus, giminaičius bei semiasi įkvėpimo būsimiems tekstams. Jos laisvalaikio pomėgiai glaudžiai susiję su rankdarbiais, pavyzdžiui, mezgimu ir siuvimu, sodo priežiūra, tradiciniais menais bei meditacija, o jos namai, kaip teigia pati autorė, yra pilni užrašų knygučių, istorijų fragmentų ir daiktų, kurie, kaip ir jos romanuose, turi savo unikalią energiją bei atmintį.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Taylor Jenkins Reid: biografija, gyvenimas, knygos ir kūrybos temos bei bruožai

Sveiki!
 
Lietuvoje amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid knygos sparčiai verčiamos ir populiarinamos. Nesu nė vienos skaitęs, tačiau vakar įsigijau naujausią jos romaną „Atmosfera“ lietuviškai ir nutariau pasidomėti šia rašytoja plačiau., tad tęsiu garsiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių ir klasikų rašytojų rubriką.
 
ANKSTYVASIS TAYLOR JEKINS REID GYVENIMAS
 
Žinoma JAV rašytoja Taylor Jenkins Reid gimė 1983 metų gruodžio 20 dieną Oušen Sityje, Merilendo valstijoje. Jos ankstyvasis gyvenimas ir vaikystė bėgo gana ramiai, tačiau didelė pokyčių banga ją užklupo sulaukus dvylikos metų, kai jos šeima persikraustė gyventi į Actoną, Masačusetso valstiją. Šis persikraustymas ir paauglystės metai Naujojoje Anglijoje padarė didelę įtaką jos asmenybės formavimuisi, pasižymėjusiam ieškojimais bei noru išsiskirti iš minios.
 
Vaikystėje būsimoji kūrėja visiškai nebuvo knygų graužikė ar pavyzdinga literatūros skaitytoja – atvirkščiai, duodama interviu ji prisimindavo save kaip žmogų, kuris literatūros pamokose naudodavosi tik trumpais santraukų vadovais ir stengdavosi bet kokiais būdais išsisukti nuo privalomo knygų skaitymo, nes jai tai tebuvo nuobodi namų užduotis. Ji pati save yra apibūdinusi kaip visišką „pavyzdingą mergaitę“ ankstyvojoje vaikystėje, tačiau užklupus paauglystei viskas pasikeitė: ji tapo gerokai drąsesnė, mėgo atkreipti į save dėmesį, tapo tam tikra prasme „scenos žmogumi“ ir pradėjo aktyviai domėtis berniukais.
 
Mokykloje ir paauglystėje T. J. Reid pasižymėjo gana išraiškingu, androginišku stiliumi bei atviru, tiesmuku charakteriu, dėl kurio kartais sulaukdavo aplinkinių nesupratimo. Ji yra pasakojusi, kaip bendraamžiai jos dažnai pasyviai agresyviai klausinėdavo, kodėl ji negali rengtis labiau kaip mergaitė, nesitvarko nagų, taip kalba ar negali būti bent šiek tiek ramesnė. Toks spaudimas ir netilpimas į tradicinius visuomenės rėmus formavo jos jautrumą moteriškumo, saviraiškos bei visuomenės lūkesčių temoms, kurios vėliau tapo kertinėmis jos romanų ašimis.
 
Didžiulis lūžis jos santykyje su literatūra įvyko sulaukus trylikos metų, kai jai į rankas pateko ką tik pasirodęs Helen Fielding romanas „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Perskaičiusi pirmąjį puslapį ji iškart pasimetė istorijoje, nebegalėjo atsitraukti ir baigusi knygą iškart kreipėsi į mamą su prašymu vežti ją į knygyną. Šis atradimas tapo tuo stebuklingu impulsu, kuris visiškai pakeitė jos požiūrį į pasakojimus, o vienu iš pirminių jos jaunystės autoritetų bei literatūrinių herojų tapo ir F. Skoto Ficdžeraldo „Didžiojo Getsbio“ pagrindinis veikėjas.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko studijas Emersono koledže Bostone, kur pasirinko medijų studijų specialybę. Studentavimo metai buvo itin intensyvūs ir reikalaujantys didžiulio savarankiškumo, kadangi ji pati turėjo pasirūpinti savo mokslo finansavimu – dirbo visu etatu arba derino kelis darbus vienu metu, o kad sutaupytų ir išgyventų, dirbo bendrabučio vyresniąja. Be studijų ir darbinės rutinos, ji aktyviai įsitraukė į universiteto gyvenimą, o paskutiniais studijų metais pagal specialią programą išvyko į Los Andželą.
 
Pasaulio ir Holivudo trauka ją galutinai nuvedė į Kaliforniją, kur baigusi koledžą ji įsikūrė nuolatiniam gyvenimui. Prieš pasiekdama rašytojos šlovę, jos ankstyvasis suaugusiojo gyvenimas Los Andžele sukosi aplink kino ir televizijos industriją – ji įsidarbino kino kastingo asistente, vėliau darbavosi ir mokykloje, o laisvu nuo darbinės rutinos metu pradėjo rašyti savo pirmuosius prozos kūrinius. Sulaukusi 24-erių ji jau turėjo savo pirmuosius literatūros agentus, o po ilgo atkaklaus kasdienio darbo ir kūrybinių ieškojimų išleido debiutinį romaną, kuris atvėrė duris į pasaulinį pripažinimą.
 
TAYLOR JENKINS REID RAŠYTOJOS VIRŠŪNĖ, SVARBIAUSI KŪRINIAI, VĖLYVASIS GYVENIMAS
 
Atsisakiusi pirminio darbo kino ir televizijos gamyboje, Taylor Jenkins Reid apsisprendė rimtai atsidėti rašymui tiesiog suvokusi, kad jos aistra slypi ne kito parašytų scenarijų įgyvendinime, o savo pačios istorijų kūrime. Ji pradėjo rašyti kiekvieną laisvą minutę – rytais prieš darbą, vakare bei savaitgaliais, kol galiausiai 2013 metais išleido savo debiutinį romaną „Forever, Interrupted“ (lietuviškai „Supernova“). Perėjimą prie profesionalios rašytojos kelio ji pati yra apibūdinusi kaip itin drausmingą, kasdienį procesą, reikalaujantį didžiulio atsidavimo. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra laukimas, kol aplankys įkvėpimas, o kasdienis fizinis ir protinis darbas, kuriame svarbiausia tiesiog sėstis prie stalo ir rašyti.
 
Kūrybiniame kelyje jai didelę įtaką darė ne tik populiariosios kultūros reiškiniai ar Holivudo aukso amžiaus istorijos, bet ir kitos autorės, gebančios atskleisti gilų moters vidinį pasaulį. Ji ne kartą minėjo, kad įkvėpimo sėmėsi iš tokių kūrėjų kaip Joan Didion bei Nora Ephron, kurios gebėjo derinant eleganciją, aštrų žvilgsnį ir humorą kalbėti apie labai sudėtingus žmogiškuosius santykius. Vėlesniu kūrybos etapu jai didžiulį impulsą suteikė muzikos dokumentika, garsių asmenybių biografijos ir pačios patirtis stebint, kaip visuomenė dievina, o vėliau teisia galingas, talentingas ir drąsias moteris.
 
Jos asmeninis gyvenimas klostėsi gana darniai ir ramiai, atspindėdamas gilią pusiausvyrą tarp intensyvaus darbo ir šeiminio jaukaus gyvenimo. Ji ištekėjo už Alexo Jenkinso Reido, kuris taip pat dirba kūrybinėje industrijoje ir rašo scenarijus, todėl pora puikiai supranta vienas kito kūrybinius procesus ir iššūkius. Jie kartu augina dukrą ir ši motinystės patirtis, kaip prisipažįsta pati rašytoja, visiškai pakeitė jos laiko planavimą ir požiūrį į gyvenimą. Ji išmoko nustatyti griežtas ribas tarp profesinės veiklos ir laiko su šeima, kad rašymas neatimtų svarbiausių akimirkų iš jos artimųjų.
 
Ankstyvuoju savo kūrybos etapu autorė parašė keletą šiuolaikinių meilės romanų, kurie tyrinėjo santykius, netektis ir pasirinkimus. Debiutinėje knygoje „Forever, Interrupted“ pasakojama apie jauną našlę, kuri bando išgyventi netikėtą vyro netektį ir užmegzti ryšį su uošve, kuri apie jos egzistavimą net nežinojo. Romane „After I Do“ (lietuviškai „Vieni metai. Atskirai“) nagrinėjama subyrėjusi santuoka ir poros sprendimas padaryti metų pertrauką, kad suprastų, ar jie dar gali būti kartu. Kitoje knygoje „Maybe in Another Life“ nagrinėjama likimo ir atsitiktinumų tema per dvejas lygiagrečias pagrindinės herojės gyvenimo versijas, priklausomai nuo to, kokį pasirinkimą ji padaro vieną konkrečią naktį. Šiuose kūriniuose ryškėja autorės gebėjimas jautriai ir be išankstinio nusistatymo analizuoti meilės bei partnerystės krizes.
 
Tikrasis tarptautinis sprogimas jos karjeroje įvyko tuomet, kai ji perėjo prie istorinių romanų apie galingas moteris ir šlovės užkulisius. Knyga „The Seven Husbands of Evelyn Hugo“ (lietuviškai „Septyni Evelinos Hugo vyrai“) pasakoja apie senstančią, paslaptingą Holivudo legendą, kuri nusprendžia papasakoti tiesą apie savo skandalingą gyvenimą, septynias santuokas ir tikrąją, visą gyvenimą slėptą meilę. Po šio triuškinančio pasisekimo sekė romanas „Daisy Jones & The Six“ (lietuviškai toks pat pavadinimas) , parašytas išskirtiniu interviu bei dokumentikos stiliumi, atskleidžiantis aštuntojo dešimtmečio roko grupės pakilimą, vidines aistras, priklausomybes ir staigų išsiskyrimą. Vėliau pasirodė „Malibu Rising“ (lietuviškai „Malibu ant bangos“) – knyga apie garsių tėvų vaikus, šeimos paslaptis ir vieną lemtingą 1983-iųjų vakarėlį, pasibaigusį gaisru, bei „Carrie Soto Is Back“ (lietuviškai „Kerė Soto sugrįžta“), pasakojanti apie užsispyrusią, legendinę tenisininkę, kuri nusprendžia grįžti į sportą, kad apsaugotų savo pasaulio rekordą.

T. J. Reid savo rdarbo kabinete

Taylor Jenkins Reid knygos lietuviškai

Šie kūriniai tapo neįtikėtinai populiarūs ir mėgstami visame pasaulyje dėl nepaprastai įtraukiančio rašymo stiliaus, itin gyvų personažų ir atpažįstamų emocijų. Skaitytojus pavergia tai, kad jos veikėjai nėra tobuli herojai – jie daro klaidas, būna egoistiški, ambicingi, kovoja dėl savo interesų, tačiau kartu yra giliai žmogiški ir jautrūs. Rašytojai pavyksta sukurti tokią įtikinančią atmosferą ir tokius ryškius tipažus, kad daugelis skaitytojų iš tiesų patiki, jog Evelyn Hugo ar grupė „Daisy Jones & The Six“ egzistavo tikrovėje, o ne tik autorės vaizduotėje.
 
Šiuo metu Taylor Jenkins Reid kartu su šeima gyvena Los Andžele, Kalifornijoje, mieste, kurį ji labai myli ir kuris tapo daugelio jos romanų veiksmo vieta. Savo politinėmis ir socialinėmis pažiūromis ji yra ryškiai progresyvi, aktyviai palaikanti moterų teises, kūno pozityvumą bei LGBTQ+ bendruomenę, o tai natūraliai atsispindi ir jos kūryboje, kurioje drąsiai keliami homoseksualumo, moterų autonomijos ir visuomenės spaudimo klausimai. Interviu metu ji yra atvirai prabilusi apie savo pačios tapatybės paieškas, pripažindama, kad potraukis moterims visada buvo jos dalis, nors pati ji gyvena tradicinėje santuokoje su vyru.
 
Viešojoje erdvėje, duodama interviu ar bendraudama su gerbėjais, ji palieka labai šiltos, žemiškos, intelektualios ir itin atviros asmenybės įspūdį. Ji nevengia kalbėti apie savo baimes, nesėkmes, rašymo sunkumus ar kompleksus, su kuriais susidūrė paauglystėje dėl savo išvaizdos ar elgesio. Ji nemėgsta kurti nepasiekiamos žvaigždės įvaizdžio – priešingai, jos kalbėjimo maniera yra labai tiesmuka, draugiška ir humaniška, todėl skaitytojai jaučia stiprų asmeninį ryšį su ja.
 
Laisvalaikiu ji mėgsta ramų gyvenimo būdą, vertina gerą maistą, teatrą, muziką bei populiariosios kultūros naujienas. Ji labai mėgsta keliauti, ypač po Europą ir įvairius JAV regionus, iš kur dažnai parsiveža istorinių bei kultūrinių detalų būsimoms savo knygoms, tačiau kartu prisipažįsta, kad yra tikra namisėda, geriausiai besijaučianti savo namuose su gera knyga ar žiūrėdama kokybiškus televizijos serialus. Jos pomėgis stebėti žmones ir nagrinėti populiariosios kultūros fenomenus tiesiogiai pamaitina jos kūrybines idėjas.
 
Pagrindinės jos kūrybos temos sukasi apie moterų ambicijas, kainą, kurią tenka sumokėti už šlovę ir sėkmę, bei pasirinkimą tarp asmeninės laimės ir visuomenės lūkesčių. Jos stilius pasižymi greitu tempu, stipriais dialogais, kinematografišku vaizdingumu ir sugebėjimu kurti nepaleidžiančią įtampą. Rašytojai kūriniuose labiausiai rūpi išnarplioti, kas lieka iš žmogaus, kai nusirengiami visi visuomenės uždėti vaidmenys, ir kaip moterys, veikiamos pat patriarchalinės sistemos spaudimo, kovoja dėl teisės pačios valdyti savo likimą ir savo kūną.
 
Tarp įdomesnių detalių bei keistenybių apie ją galima paminėti tai, kad ji pasižymi beveik obsesišku dėmesiu smulkmenoms, kai tyrinėja praeities dešimtmečių madą, muziką ar sporto taisykles. Prieš rašydama apie tenisą knygoje „Carrie Soto Is Back“, ji praleido šimtus valandų stebėdama teniso mačus ir gilindamasi į technines žaidimo detales, nors pati iki tol nebuvo šios sporto šakos ekspertė. Taip pat ji žinoma dėl savo įpročio kurti išsamius grojaraščius kiekvienai savo knygai, kad pasinertų į atitinkamo laikmečio nuotaiką.
 
Apibendrindama savo požiūrį į gyvenimą ir kūrybą, ji yra pasakiusi įsimintiną mintį, kad mes neturėtume bijoti būti pernelyg garsūs, pernelyg ambicingi ar užimti per daug vietos šiame pasaulyje. Kita jos dažnai cituojama mintis atskleidžia jos romanų esmę: „Niekada neleisk niekam vertinti tavęs pagal tai, kaip tave mato kiti – tu pati privalai būti savo istorijos autore ir pati nuspręsti, kas esi“. Šios mintys puikiai iliustruoja ne tik jos pačios gyvenimo kelią iš pavyzdingos mergaitės į pasaulinio lygio rašytoją, bet ir pagrindinę žinutę, kurią ji siunčia milijonams savo skaitytojų visame pasaulyje.
 
Tikiuosi, kad buvo įdomu ir naudinga!
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Anne Enright: gyvenimas, biografija, knygos, svarbiausi kūriniai, kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiuo įrašu tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų istorijas, jų gyvenimus ir šįkart mano dėmesys airių rašytojai Anne Enright, kurios dvi knygas turime lietuviškai: Šeimos sambūris, Užžėlęs kelias. Abi jas perskaičiau ir man jos be galo patiko. Gaila, kad Bookerio laureatė daugiau į lietuvių kalbą nebeverčiama, tačiau verta atkreipti dėmesį į jos gyvenimą ir literatūrą. Kviečiu labiau susipažinti su Enright.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS ANNE ENRIGHT GYVENIMAS

 

Anne Enright gimė 1962 metų spalio 11 dieną Dubline, Airijoje, ir užaugo tradicinėje, vidurinės klasės airių katalikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo inžinieriumi. Jos vaikystė ir paauglystė praėjo supančioje tam tikroje emocinėje bei socialinėje suvaržymų aplinkoje, būdingoje XX amžiaus antrosios pusės Airijai, kur vyravo stiprios religinės dogmos ir visuomenės lūkesčiai. Nors jos šeima materialiai stokojo retai, namų atmosfera pasižymėjo tam tikru santūrumu, o tėvai neskatino laisvo emocijų reiškimo ar atviro bendravimo, todėl būsimoji rašytoja jau nuo mažų dienų išmoko stebėti aplinką iš šono, kaupdama detales ir emocijas savo vidiniame pasaulyje. Šis ankstyvas atstumo jausmas ir poreikis suprasti žmogiškuosius santykius vėliau tapo vienu svarbiausių jos literatūrinio braižo elementų, padėjusių jai pastebėti šeimų gyvenimo tamsiąsias puses ir nutylimas paslaptis.

 

Augdama ji domėjosi knygomis ir literatūra, o jos vidinis pasaulis buvo pilnas savitų keistenybių bei lakios vaizduotės, padėdavusios pabėgti nuo kasdienybės monotonijos. Mokyklos metais Anne nebuvo įprasta mergaitė, pritampanti prie visuomenės standartų; ji pasižymėjo aštriu protu, savitu humoro jausmu ir tam tikru ironišku požiūriu į aplinkinį pasaulį, kuris dažnai glumina aplinkinius. Ji mėgo stebėti žmones viešosiose vietose, kurti jiems biografijas ir mintyse nagrinėti jų elgesio motyvus, taip pamažu lavindama rašytojos akį. Šis polinkis į gilią savistabą ir kartais šiek tiek cinišką kasdienybės vertinimą padėjo jai išsiugdyti unikalią perspektyvą, leidžiančią vėliau literatūroje be pagražinimų vaizduoti kasdienį gyvenimą, motinystės iššūkius bei sudėtingus šeimos saitus.

 

Paauglystė ir ankstyva jaunystė Airijoje jai kėlė daug prieštaringų jausmų, kuriuos ji vėliau dažnai apibūdindavo su tam tikru kartėliu ir ironija. Apie šį laikotarpį ji yra atvirai sakiusi, kad jauni žmonės tuo metu jautėsi tarsi gyvenantys dideliame, uždarame ir moraliai pasenusiame akvariume, kur kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas, o individualumas – slopinamas. Ji yra teigusi, jog jos jaunystė Dubline buvo laikas, kuomet „kiekvienas kampas kvepėjo bažnytiniu smilkalų dūmu ir kaltės jausmu“, o visuomenė reikalavo iš moterų visiško nuolankumo bei tradicinių vaidmenų priėmimo. Tokia slegiantis kultūrinis fonas skatino ją ieškoti būdų išsivaduoti iš nusistovėjusių rėmų, todėl jaunystėje ji vis intensyviau krypo link meno, kūrybos ir intelektualinės laisvės paieškų, kurios vėliau tapo jos asmeninio išsivadavimo ir tapatybės pagrindu.

 

Prieš pasukdama į literatūrą, ji įgijo tvirtą akademinį pagrindą, baigusi anglų literatūros ir filosofijos studijas garsiame Dublino universitete „Trinity College“. Šis universitetinis etapas suteikė jai ne tik gilesnį tekstų supratimą, bet ir leido susipažinti su platesniais pasaulio kultūros bei egzistencinės filosofijos vėjais, kurie padėjo jai formuoti savo pasaulėžiūrą. Po studijų Airijoje ji trumpam išvyko į Jungtinę Karalystę, kur Londono universitete (Birkbeck College) studijavo televizijos režisūrą, o vėliau pradėjo dirbti televizijos prodiuserė ir rekvizitore BBC kanale. Šis periodas, praleistas užsienyje kuriant televizijos laidas, jai suteikė vertingos profesinės patirties bei išmokė dirbti su montažu, ritmu ir vizualine kalba, kuri vėliau labai pravertė rašant prozos kūrinius.

 

Galiausiai persilaužimas į rašytojos kelią įvyko tuomet, kai ji suprato, jog darbas televizijoje ir svetimos istorijos jos netenkina, todėl ji nusprendė visą savo dėmesį sutelkti į literatūrą. Prieš išleidžiant pirmąją knygą, ji metė nuolatinį darbą ir įstojo į prestižinį kūrybinio rašymo kursą Rytų Anglijos universitete (University of East Anglia), kurį baigė su magistro laipsniu, o jos mentore tapo žinoma rašytoja Angela Carter. Šis žingsnis leido jai išgryninti savo savitą balsą, atsikratyti vidinių dvejonių ir pradėti rašyti trumpuosius apsakymus, kurie greitai atkreipė kritikų dėmesį dėl savo drąsaus stiliaus ir psichologinio gylio. Taip, perėjusi per griežtą airišką auklėjimą, jaunystės ieškojimus ir televizijos užkulisius, ji galutinai žengė į literatūros pasaulį, netrukus tapdama viena ryškiausių šių laikų airių prozininkių.

Anne Enright knygos lietuviškai.

 

ANNE ENRIGHT RAŠYTOJOS KELIAS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

 

Anne Enright literatūrinis debiutas įvyko 1995 metais, kai ji išleido savo pirmąją trumpųjų apsakymų knygą „The Portable Virgin“, kuri iškart atkreipė kritikų dėmesį savo kandžiu stiliumi, drąsa ir originaliu požiūriu į kasdienybę. Šis sėkmingas startas parodė, kad ji turi išskirtinį balsą, o jos vėlesnis debiutinis romanas „The Wig My Father Wore“ (1995) dar labiau sustiprino jos pozicijas kaip savitos ir eksperimentuojančios naujosios kartos airių prozininkės, drąsiai laužančios tradicinio pasakojimo rėmus.

 

Svarbiausi jos kūriniai pasaulyje ir Lietuvoje puikiai atspindi jos brandų talentą, tarp kurių ypatingą vietą užima lietuviškai pasirodę romanai „Šeimos sambūris“ ir „Užžėlęs kelias“. Už romaną „Šeimos sambūris“ (angl. The Gathering, 2007), pasakojantį apie giminės susirinkimą po brolio savižudybės ir atveriantį skaudžias bei nutylėtas praeities paslaptis, rašytoja buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija. Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ sulaukė ir kritikos dėl savo itin niūrios, slegiančios atmosferos, stokojančios šviesių spalvų, bei sudėtingų, dažnai nemalonių personažų. Skaitytojus ir kritikus taip pat trikdė fragmentiška pasakojimo struktūra, atviros, nepagražintos kūniškos detalės bei jautri ir kontraversiška vaikystės traumų bei šeimos tabu tema. Kitas ryškus jos kūrinys, lietuviškai išleistas kaip „Užžėlęs kelias“ (angl. The Green Road, 2015), pasakoja apie sudėtingus, dažnai skaudžius ir per laiką nutolusius vienos airių šeimos – Madiganų – santykius. Kūrinio centre atsiduria reikli, dramatiška ir nelengvo būdo motina Rosaleen bei jos keturi suaugę vaikai: Danas, Emmetas, Konstanca ir Hana.

 

Jos literatūra pasižymi ypatingu psichologiniu gyliu, nepatogia ir aštria tiesa, skausmingu humoru bei neįtikėtinai taikliomis, kūniškomis buities detalėmis. Enright nerašo sentimentalios prozos apie laimingas šeimas; jos stilius yra šaltas, stebus, kartais net negailestingas, tačiau visada persmelktas gilaus žmogiškojo pažeidžiamumo supratimo. Ji meistriškai geba pastebėti smulkiausius šeimos santykių plyšius, motinystės naštą, kaltės jausmą ir intymumą, paversdama kasdienes situacijas įtraukiančia, beveik hipnotizuojančia literatūra.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, paplitę gandai ar klausimai dėl jos netradicinės orientacijos dažnai kyla iš jos kūriniuose aptariamų lyčių bei tapatybės temų, tačiau pati Anne Enright yra heteroseksuali ir jau ilgus metus laimingai ištekėjusi už teatro režisieriaus Martino Murphy, su kuriuo užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Ji niekada nebuvo įsivėlusi į skandalingus romanus ar homoseksualumo diskusijas kaip asmeninio gyvenimo dalyvė, tačiau savo knygose ir viešuose pasisakymuose ji visada aktyviai palaiko LGBTQ+ teises, pasisako prieš griežtas patriarchalines Airijos dogmas ir gina individo laisvę gyventi taip, kaip nori. Apie savo asmeninį gyvenimą ir santuoką ji kalba retai, tačiau ne kartą yra pabrėžusi, kad šeima jai yra ir didžiausias įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra suvaržymo bei kasdienio chaoso erdvė, kurioje gimsta geriausios jos idėjos.

 

Šiandien rašytoja gyvena ir kuria savo gimtajame Dubline, Airijoje, į kurį ji sąmoningai grįžo po gyvenimo Londone, norėdama būti arti savo kultūrinės šaknų ir kasdienio airiško gyvenimo pulso. Dublino miestas, jo permainos, niūri ir kartu poetiška atmosfera dažnai tampa jos romanų fonu, o pati ji aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime, skaito paskaitas ir palaiko jaunuosius autorius. 2015 metais ji buvo paskirta pirmąja Airijos „Laureate for Fiction“ (oficialia valstybės rašytoja-ambasadore), o tai tik dar kartą įtvirtino jos statusą kaip vienos svarbiausių šių laikų balsų ne tik Airijos, bet ir visos pasaulinės literatūros padangėje.

 

Jos kūrybai ir pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė tokie autoriai kaip Virginia Woolf, Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce'as bei jau minėta Angela Carter, iš kurių ji perėmė dėmesį sąmonės srautui, fragmentiškam pasaulio matymui ir moters tapatybės dekonstrukcijai. Esminės jos kūrybos temos sukasi aplink motinystę (kurią ji vadina ne romantišku stebuklu, o fiziškai varginančiu, beveik gyvulišku patyrimu), šeimos paveldėtas traumas, atmintį, kaltę ir intymumo ribas. Jos knygos sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, yra išverstos į daugelį kalbų, o už savo indėlį į literatūrą ji pelnė ne tik „Man Booker“ premiją, bet ir daugybę kitų nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

 

Anne Enright pasižymi savitomis keistenybėmis ir aštriu, saviironišku humoro jausmu, kuris dažnai persipina su jos viešais pasisakymais ir netgi knygų pristatymais. Ji yra prisipažinusi, kad rašo chaotiškai, dažnai ant popieriaus skiaučių, užrašų knygutėse, o jos namuose visada tvyro tam tikra kūrybinė netvarka, nes ji nemėgsta sterilios aplinkos. Ji taip pat garsėja savo gebėjimu su šypsena kalbėti apie pačius tamsiausius dalykus, o jos interviu dažnai stebina žurnalistus netikėtomis metaforomis ir visišku mandagumo taisyklių nepaisymu, kai ji tiesiogiai rėžia savo nuomonę apie literatūros kritiką ar visuomenės veidmainystę.

 

Nors ji nėra skandalistė tradicine prasme, Anne yra sukėlusi ne vieną diskusiją Airijos visuomenėje savo drąsiais pasisakymais apie katalikų bažnyčios įtaką, moterų kūno kontrolę ir šeimos instituto realybę. Ji viešai kritikuodavo tradicinį, idealizuotą airiškos motinos paveikslą, teigdama, kad visuomenė ilgus metus reikalavo iš moterų tylos ir pasiaukojimo, o savo knygose šį mitą ji sąmoningai suardo iš pagrindų. Jos feministinės pažiūros niekada nebuvo demonstratyvios ar deklaratyvios, tačiau jos kūryba tapo viena galingiausių šiuolaikinio moters balso išraiškų, ginančių teisę į netobulumą, pyktį ir asmeninę laisvę.

 

Apie savo pačios kūrybos procesą ji yra sakiusi, kad rašymas jai labiau primena archeologiją ar sunkų fizinį darbą nei dievišką įkvėpimą, ir kad ji rašo tam, jog suprastų dalykus, kurių kitaip negalėtų ištverti. Ji yra taikliai pastebėjusi, kad „šeima yra vieta, kur mes visi gauname savo pirmuosius sužeidimus ir kur vėliau ieškome vaistų nuo jų“, todėl jos knygos ir tampa tuo veidrodžiu, kuriame skaitytojai atpažįsta savo pačių šeimyninius džiaugsmus bei dramas. Šis atvirumas ir nenoras pataikauti skaitytojui pelnė jai ištikimą gerbėjų ratą visame pasaulyje, užtikrindamas, kad jos balsas išliktų gyvas ir reikšmingas net ir besikeičiančioje literatūros rinkoje.

 

APIE LIETUVIŠKAI NEIŠVERSTAS A. ENRAIGHT KNYGAS

 

„Aktorė“ (angl. Actress, 2020 m.) – šlovės, beprotybės ir motinos meilės analizė

 

Romanas „Aktorė“ (dažnai minimas ir kaip „Aktorės“) yra viena brandžiausių ir labiausiai pripažintų pastarojo meto A. Enright knygų, patekusi į prestižinės „Women’s Prize for Fiction“ premijos ilgąjį sąrašą. Kūrinys pasakoja apie išgalvotą, bet neįtikėtinai tikrovišką airių teatro ir Holivudo žvaigždę Kateriną O'Dell, kurios gyvenimą po jos mirties bando atkurti dukra Nora. Katerina buvo charizmatiška, talentinga ir dievinama publikos, tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai – ištikta psichologinės krizės ji šovė į kino prodiuserį ir atsidūrė psichiatrijos klinikoje. Dukra Nora, pasakodama motinos istoriją, bando suprasti, kur baigėsi vaidyba ir prasidėjo tikrasis Katerinos gyvenimas, bei bando įminti savo pačios tėvystės paslaptį. Kritikai šį romaną vertina už neįtikėtinai taiklią šlovės kainos, teatrinio gyvenimo užkulisių ir moters pažeidžiamumo pramogų industrijoje analizę. Tai knyga, jautriai, bet be romantikos žvelgianti į senstantį kūną, yrančią psichiką bei tamsiąją vyrų dominuojamos industrijos pusę, kuri puikiai rezonuoja su šiuolaikiniu #MeToo judėjimu.

 

„Karetaitė, karetaitė“ (angl. The Wren, The Wren, 2023 m.) – toksiškas kūrėjo palikimas

 

Tai pats naujausias A. Enright romanas, jau spėjęs sulaukti didžiulio literatūrinio atgarsio ir įtvirtinantis jos, kaip airių literatūros klasikės, statusą. Siužetas meistriškai narplioja trijų kartų moterų gyvenimus, kuriuos temdo trauminis garsaus, bet beširdžio airių poeto Filo Makdarago palikimas. Kadaise jis dėl asmeninės laisvės ir poezijos paliko sergančią žmoną su mažomis dukromis. Romane pasakojama iš poeto dukros Karmelos ir anūkės Nelės perspektyvų, atskleidžiant, kaip tėvo išdavystė, perrengta nacionalinio genijaus aura, persiduoda iš kartos į kartą kaip skausmingas aidas. Kūrinio vertė slypi ne tik gilioje psichologijoje, bet ir tame, jog pati Enright romanui sukūrė išgalvoto poeto eilėraščius. Knyga nepaprastai taikliai dekonstruoja „genialaus kūrėjo“ mitą ir parodo, kaip dažnai menas būna naudojamas asmeniniam žiaurumui pateisinti.

 

„Kokia tu?“ (angl. What Are You Like?, 2000 m.) – skilusi tapatybė

 

Ankstyvesnėje rašytojos kūryboje ypač išsiskiria šis romanas, už kurį ji pelnė „Encore“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią antrąjį autoriaus romaną. Tai istorija apie dvi identiškas dvynes – Mariją ir Mari, kurios po motinos mirties išskiriamos iškart po gimimo ir užauga nieko nežinodamos viena apie kitos egzistavimą (viena Dubline, kita Londone). Knygoje siužetas rutuliojasi aplink jų gyvenimus, dvasines krizes ir tą keistą, nenumaldomą tuštumos bei ilgesio jausmą, kai intuityviai suvoki, jog trūksta dalies tavęs paties. Kūrinys vertinamas už gilią dvilypumo, tapatybės formavimosi ir prigimties bei aplinkos susidūrimo temų analizę. Enright čia demonstravo savo sugebėjimą kurti fragmentišką, tačiau emociškai labai paveikų pasakojimą.

 

„Elizos Linč malonumas“ (angl. The Pleasure of Eliza Lynch, 2002 m.) – neįprastas istorinis ekskursas

 

Šis romanas smarkiai išsiskiria iš kitų autorės kūrinių, nes jame atsitraukiama nuo šiuolaikinės Airijos kasdienybės. Knyga paremta tikra XIX amžiaus istorija apie airių kilmės kurtizanę Elizą Linč, kuri po susitikimo Paryžiuje tampa Paragvajaus diktatoriaus Francisko Solanoigopeso meiluže. Persikėlusi į Pietų Ameriką, ji tampa viena įtakingiausių, galingiausių ir labiausiai nekenčiamų moterų žemyne, įtraukta į pragaištingą karą. Nors aplinka ir laikmetis egzotiški, kūrinio literatūrinė vertė slypi išlaikytame specifiniame Enright braiže: įdėmiame žvilgsnyje į moters kūną, galios dinamiką, seksualumą bei negailestingą kovą dėl išlikimo brutalioje, vyrų valdomoje politikos ir karo arenoje.

 

„Darant vaikus: suklupimai motinystėje“ (angl. Making Babies: Stumbling into Motherhood, 2004 m.) – atvirai apie motinystę

 

Kalbant apie Enright kūrybinį palikimą, būtina paminėti ir šią eseistikos (ne grožinės literatūros) knygą. Tai absoliučiai atviras, nepagražintas ir vietoje ciniškas, vietoje be galo jautrus memuarų rinkinys apie jos pačios patirtį gimdant ir auginant vaikus. Knygos vertė yra didžiulė, nes joje be gailesčio griaunamas šventas, saldus ir rožinis motinystės mitas. Rašytoja atvirai kalba apie fizinį skausmą, begalinį nuovargį, pieno dėmes, kūno deformacijas, hormonų audras ir neretai gąsdinantį tapatybės praradimą tapus motina. Šie apmąstymai yra esminiai norint suprasti visą Enright grožinę prozą – būtent šioje eseistikoje užgimė temos ir požiūrio kampai į šeimą, kurie vėliau meistriškai peraugo į tokius romanus kaip „Šeimos sambūris“ ar „Užžėlęs kelias“.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Margaret Atwood: rašytojos biografija, gyvenimas, svarbiausios knygos, kūrybos bruožai

 

Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Garsioji kanadiečių rašytoja Margaret Atwood, be jokios abejonės, yra viena mano mėgstamiausių rašytojų, kurios kūryba, nors ir ne visa, bet gana gausiai išversta į lietuvių kalbą. Šį įrašą skiriu tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie jos gyvenimą ir kūrybą.
 
ANKSTYVASIS MARGARET ATWOOD GYVENIMAS

 
Margaret Atwood, viena iškiliausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, paskutiniu metu minima kaip pretendentė į literatūros Nobelio premiją, gimė 1939 metų lapkričio 18 dieną Kanados sostinėje Otavoje, Ontarijo provincijoje, pasitinkant Antrojo pasaulinio karo pradžią. Ji buvo antrasis iš trijų vaikų entomologo Karlo Edmendo Atwoodo ir mitybos specialistės bei buvusios mokytojos Margaret Dorothy Killam šeimoje. Motina kilusi iš Naujosios Škotijos. Tėvo mokslinė veikla suformavo išsilavinusią, praktišką ir giliai gamtą gerbiančią šeimos aplinką, kurioje materialūs turtai niekada nebuvo pirmoje vietoje, o didžiausia vertybe laikomas smalsumas, knygos ir gebėjimas išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
 
Dėl specifinio tėvo darbo, susijusio su miškų vabzdžių tyrinėjimais, Margaret vaikystė buvo visiškai netipiška tam laikmečiui. Didelę metų dalį – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens – šeima praleisdavo atokiose šiaurės Kvebeko ir Ontarijo laukinės gamtos vietovėse. Mažoji Margaret augo be televizijos, radijo, kino teatrų, elektros ar tekančio vandens, apsupta tankių miškų, ežerų ir tėvo mokslinių laboratorijų po atviru dangumi. Šis izoliuotas gyvenimo būdas išugdė neįtikėtinai lakią vaizduotę, nes pagrindine jos ir vyresniojo brolio pramoga tapo skaitymas, piešimas, pačių kuriami lėlių teatrai ir istorijų apie išgalvotus pasaulius kūrimas ilgiems vakarams prie žibalinės lempos.
 
Toks klajokliškas gyvenimas gamtoje stipriai paveikė mergaitės formalųjį švietimą – iki pat dvylikos metų ji nelankė mokyklos pilnu etatu. Pamokas jai miško trobelėse vesdavo mama, o oficialios mokyklos suolus Margaret išvysdavo tik trumpais žiemos mėnesiais, kai šeima grįždavo į miestą. Nepaisant nereguliaraus lankymo, mergaitė buvo godi skaitytoja: ji skaitė istorines knygas, brolių Grimų pasakas, Kanados gyvūnų istorijas ir netgi populiarius to meto komiksus. Kai šeima galiausiai 1946 metais ilgam apsistojo Toronte, Margaret teko adaptuotis prie tradicinės miesto mokyklos aplinkos Leaside rajone, kur ji jautėsi šiek tiek pašalietė, stebinti keistus miesto gyventojų socialinius ritualus per atstumą, lygiai taip pat, kaip jos tėvas stebėdavo vabzdžius.
 
Paauglystėje Margaret tapo aktyvia mergaičių skaučių (Girl Guides) judėjimo nare, o šis laikas vėliau ironiškai atgijo jos kūryboje. Skautuose ji gilino išgyvenimo gamtoje įgūdžius, mokėsi rišti mazgus ir kurti laužus, kas tik dar labiau sustiprino jos savarankiškumą. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji domėjosi labai įvairiais dalykais – nuo namų ekonomikos ir siuvimo (kas mergaitėms tuomet buvo privaloma) iki giliosios literatūros bei teatro. Būdama šešiolikos metų, 1956-aisiais, žingsniuodama per mokyklos futbolo aikštę, ji staiga išgyveno nušvitimą ir suprato, kad vienintelis dalykas, kurį ji nori daryti gyvenime – tai rašyti, nors iki tol rimtai svarstė apie botanikės ar profesionalios siuvėjos karjerą.
 
Nuo to momento visas jos gyvenimas buvo pajungtas intelektualiniam pasirengimui. 1957 metais ji įstojo į Toronto universiteto Viktorijos koledžą, kur studijavo anglų literatūrą, o jos mentoriais tapo tokie žymūs Kanados mąstytojai kaip Northropas Frye. Universitete ji gyveno intensyvų akademinį gyvenimą: rašė straipsnius ir eilėraščius studentų žurnalams, aktyviai veikė universiteto teatro trupėje, pati kūrė plakatus ir iliustracijas. Baigusi studijas Toronte su pagyrimu, ji laimėjo prestižinę Woodrow Wilson stipendiją ir persikėlė į JAV, kur Radklifo koledže (Harvardo universiteto moterų padalinyje) 1962 metais įgijo magistro laipsnį bei tęsė doktorantūros studijas. Tuo metu ji buvo jauna, labai išsilavinusi moteris, gyvenanti tarp knygų, akademinių diskusijų ir poezijos rankraščių, stovinti ant slenksčio to pasaulio, kuriame netrukus pasirodys pirmosios jos pačios knygos.
 
MARGARET ATWOOD RAŠYTOJOS KARJERA IR VĖLYVESNIS GYVENIMAS
 
Margaret Atwood literatūrinis kelias profesionaliai prasidėjo dar studijuojant Harvardo universitete, kai 1961 metais ji pati savo lėšomis, naudodamasi rankiniu presu, išleido nedidelį poezijos rinkinį „Apskritas žaidimas“ (The Circle Game). Ši knyga netikėtai sulaukė didžiulio pripažinimo ir 1966 metais pelnė jai prestižinį Kanados generalgubernatoriaus apdovanojimą – tai buvo neįtikėtinas pasiekimas tokiai jaunai autorei. Netrukus po to, 1969 metais, pasirodė pirmasis jos romanas „Valgoma moteris“ (The Edible Woman), kuriame per ironišką jaunos moters, prarandančios gebėjimą valgyti, prizmę buvo analizuojama vartotojų visuomenė ir moters vaidmuo joje. Kritikai iškart pastebėjo unikalų Atwood balsą – kandų, stebintį, nepaprastai intelektualų ir gebantį kasdienybėje įžvelgti gilesnes psichologines bei socialines sroves. Ji greitai tapo viena iš pirmųjų Kanados rašytojų, sulaukusių rimto tarptautinio dėmesio, o jos ankstyvoji proza buvo vertinama kaip drąsus postūmis formuojant nepriklausomą Kanados literatūrinį identitetą.
 
Šiuo sėkmingu kūrybiniu laikotarpiu keitėsi ir asmeninis rašytojos gyvenimas. 1968 metais ji ištekėjo už amerikiečių rašytojo Jiamo Polko, tačiau ši sąjunga nebuvo ilgaamžė ir 1973 metais baigėsi skyrybomis. Netrukus po to Margaret rado savo tikrąją gyvenimo meilę – Kanados romanistą Graeme'ą Gibsoną, su kuriuo kartu nugyveno daugiau nei keturis dešimtmečius iki pat jo mirties 2019 metais. 1976 metais porai gimė dukra Eleanor Jess Atwood Gibson, kuri liko vieninteliu rašytojos vaiku. Ši šeima buvo ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė partnerystė – kartu su Gibsonu jie aktyviai veikė Kanados kultūriniame gyvenime, kovojo už rašytojų teises ir aplinkosaugą. Šiuo metu Margaret jau džiaugiasi ne tik dukros pasiekimais, bet ir anūkais, o savo kasdienybę leidžia Toronte, tame pačiame name, kuriame su vyru praleido dešimtmečius, nors vis dar aktyviai keliauja po pasaulį kaip viena įtakingiausių viešųjų intelektualų.

 
Garsiausias Atwood kūrinys, distopinis romanas „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid's Tale), buvo išleistas devintojo dešimtmečio viduryje, rašytojai gyvenant Vakarų Berlyne, kurį tuo metu vis dar skyrė garsi tamsi siena. Ši totalitarizmo atmosfera, kartu su stiprėjančiu religiniu dešiniuoju radikalizmu JAV, įkvėpė ją sukurti šiurpią Gileado Respublikos viziją. Rašydama šią knygą Margaret nusistatė sau griežtą taisyklę, apie kurią pati ne kartą yra sakiusi: į romaną neįtraukti nė vieno žiaurumo, kontrolės mechanizmo ar technologijos, kuri jau nebūtų įvykusi realiame gyvenime kurioje nors pasaulio šalyje tam tikru istorijos tarpsniu. Ji rėmėsi XVII amžiaus Naujosios Anglijos puritonų istorija, nacistinės Vokietijos praktikomis, Ceausescu Rumunijos demografine politika ir vergovės patirtimi JAV. Pati autorė pabrėžia, kad šis romanas nėra pranašystė apie ateitį, o greičiau perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai visuomenė dėl saugumo ar ideologinių iliuzijų savanoriškai atsisako savo laisvių.
 
Be šio šedevro, per ilgą karjerą Atwood išleido daugiau nei septynias dešimtis knygų, tarp kurių – romanai, poezijos rinkiniai, esė, vaikų literatūra ir grafinės novelės. Tarp žymiausių jos prozos kūrinių būtina paminėti istorinį psichologinį romaną „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin), už kurį 2000 metais ji gavo savo pirmąją „Booker“ premiją, ir distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake), tyrinėjančią genetiškai modifikuotą pasaulį po ekologinės katastrofos. 2019 metais, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po pirmosios dalies, ji išleido „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinį „Liudijimai“ (The Testaments), kuris vėl pelnė jai „Booker“ premiją ir sumušė visus populiarumo rekordus. Jos poezija, pavyzdžiui, rinkiniai „Moterų galios“ (Power Politics) ar „Rytas sudegusiame name“ (Morning in the Burned House), pasižymi tokiu pat aštriu, taupiu stiliumi kaip ir proza, kur asmeninės traumos susipina su politine realybe.
 
Atwood prozos ir poezijos bruožai bei pagrindinės temos išlieka stulbinančiai nuoseklios. Jos kūrybos centre visada stovi galios struktūrų analizė – nesvarbu, ar tai būtų valstybės kontrolė prieš individą, ar vyro ir moters santykiai, ar žmogaus destruktyvus elgesys su gamta. Jos stiliui būdinga gili ironija, satyra, nekompromisinis realizmas ir mitologinių motyvų dekonstrukcija, kai senos pasakos ar Biblijos siužetai pritaikomi modernioms problemoms spręsti. Ji dažnai atsisako tradicinių laimingų pabaigų, palikdama skaitytoją su moraliniais klausimais ir nepatogiu tiesos jausmu. Kaip literatė ji padarė milžinišką įtaką kelioms rašytojų kartoms visame pasaulyje, ypač spekuliacinės fantastikos ir feministinės literatūros žanruose, įrodydama, kad rimtoji literatūra gali sėkmingai operuoti populiariosios kultūros elementais neprarasdama savo intelektualinio gylio.
 
Kalbėdama apie savo rašymo procesą ir požiūrį į darbą, Margaret demonstruoja pragmatišką ir beveik amatininkišką nusiteikimą, atmesdama bet kokias romantiškas iliuzijas apie mistinį įkvėpimą. Ji ne kartą yra sakiusi, kad rašymas yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis disciplinos ir sėdėjimo prie stalo, net kai nesinori, o geriausia vieta kurti jai dažnai būna lėktuvai ar viešbučių kambariai, kur niekas netrikdo jos vienatvės. Ji juokauja, kad rašytojas yra tiesiog žmogus, kuris užsirašo tai, ką mato aplinkui, kai kiti tiesiog praeina pro šalį. Jos gyvenimo filosofija remiasi nuolatiniu smalsumu ir atsisakymu pasiduoti cinizmui – nepaisant to, kad jos romanuose piešiami tamsūs scenarijai, pati rašytoja save laiko optimiste, tikinčia, kad žmonija turi galią pasitaisyti, jei laiku pamatys savo klaidas.
 
Atwood politinės pažiūros yra glaudžiai susijusios su jos kūryba, tačiau ji griežtai vengia būti įsprausta į siaurus ideologinius rėmus. Nors ji visame pasaulyje laikoma feminizmo ikona, pati rašytoja dažnai renkasi terminą „humanistė“ ir pabrėžia, kad jos tikslas nėra vaizduoti moteris kaip tobulas aukas, o vyrus kaip vienareikšmiškus blogiečius, nes abiejų lyčių atstovai sugeba daryti tiek gera, tiek bloga. Ji yra aistringa aplinkosaugininkė, viena pirmųjų Kanadoje pradėjusi garsiai kalbėti apie klimato kaitos grėsmę ir ekologinį kolapsą, kurį mato kaip didžiausią iššūkį mūsų rūšies išlikimui. Politikoje ji palaiko žodžio laisvę, žmogaus teises ir griežtai pasisako prieš bet kokias cenzūros ar autoritarizmo apraiškas, nesvarbu, iš kurios politinio spektro pusės – kairės ar dešinės – jos kiltų.
 
Tarp mažiau žinomų faktų apie Atwood yra jos neįtikėtinas technologinis smalsumas ir išradingumas. 2004 metais ji pati sugalvojo ir padėjo sukurti įrenginį, pavadintą „LongPen“ – technologiją, leidžiančią rašytojui pasirašyti knygą iš bet kurio pasaulio taško nuotoliniu būdu, naudojant planšetę ir robotizuotą rašiklį kitoje vandenyno pusėje, taip sumažinant varginančių kelionių poreikį. Be to, Margaret yra didžiulė paukščių stebėjimo entuziastė, kartu su velioniu vyru priklausiusi įvairioms ornitologų draugijoms ir iki šiol galinti valandų valandas praleisti miške su žiūronais rankose. Mažai kas žino ir tai, kad ji yra aistringa mezgėja, o jaunystėje pati siūdavosi drabužius, kas paaiškina, kodėl jos kūriniuose kostiumų ir detalių aprašymai visada yra tokie tikslūs bei tekstūriški.
 
Per savo gyvenimą ši autorė surinko beveik visus įmanomus literatūrinius apdovanojimus, išskyrus Nobelio premiją, kurios gerbėjai kasmet tikisi. Be dviejų minėtų „Booker“ premijų, ji yra apdovanota Pranciškaus Kafkos premija, „Asturijos princo“ apdovanojimu, Vokietijos knygų prekybos taikos premija ir yra Kanados ordino kavalierė. Nepaisant visų šių laurų ir garbingo amžiaus, Atwood išlieka viena aktyviausių socialinių tinklų naudotojų, kur kasdien komentuoja pasaulio įvykius, dalijasi straipsniais ir bendrauja su skaitytojais, demonstruodama gyvą, maištingą dvasią, kuri kadaise prasidėjo Kanados miškų gilumoje.
 
MARGARET ATWOOD MĖGSTAMIAUSI RAŠYTOJAI IR JŲ KŪRINIAI
 
Margaret Atwood literatūrinį skonį ir jos pačios rašymo stilių stipriai suformavo labai įvairi, klasikinė ir XX amžiaus literatūra, apie kurią ji dažnai užsimena savo esė bei interviu. Viena svarbiausių figūrų jos skaitomų autorių sąraše yra George'as Orwellas, kurio kultinis romanas „1984-ieji“ padarė jai fundamentalios įtakos prieš pradedant rašyti „Tarnaitės pasakojimą“. Atwood ne kartą žavėjosi Orwello gebėjimu sukurti šiurpiai realistišką totalitarinį pasaulį, paremtą tikrais istorinio gyvenimo stebėjimais, o ne vien lakia fantazija. Prie šios distopinės tradicijos ji dažnai priskiria ir Aldousą Huxley bei jo kūrinį „Puikus naujas pasaulis“, kurį vertina už taiklią technologinės ir vartotojiškos visuomenės satyrą.

Šiuo metu Margaret Atwood ir toliau aktyviai reaguoja į pasaulio aktualijas, daugiausia dėmesio skirdama esė žanrui, publicistikai bei literatūros kritikai, kurioje analizuoja gilėjančias politines krizes, žodžio laisvės suvaržymus ir dirbtinio intelekto įtaką kūrybai. Ji taip pat nenuilstamai rašo aplinkosaugos bei klimato kaitos temomis, gilindamasi į ekologinio kolapso grėsmes, kurias pati vadina didžiausiu mūsų kartos iššūkiu. Be to, autorė pastaruoju metu nemažai laiko skiria savo ankstesnių rankraščių peržiūrai, autobiografiniams apmąstymams bei trumposios prozos projektams, išlaikydama sau būdingą aštrią ironiją ir neblėstantį visuomeninį aktyvumą.

Margaret Atwood pradėjo rašyti „Tarnaitės pasakojimą“ Vakarų Berlyne 1984 metais todėl, kad tuo metu miestas buvo apsuptas tamsios Berlyno sienos ir persmelktas totalitarizmo atmosferos, kuri idealiai tiko kurti distopinę Gileado Respublikos viziją. Vokietijoje ji atsidūrė gavusi stipendijai pagal mainų programą. Gyvendama Šaltojo karo epicentre, autorė kasdien jautė nuolatinį sekimą, visuotinį nepasitikėjimą ir matė, kaip lengvai totalitariniai režimai gali apriboti žmonių laisves. Be to, Berlyno sienos kaimynystėje rašytoja lankėsi ir sovietinio bloko šalyse, tokiose kaip Lenkija ar Čekoslovakija, kur savo akimis stebėjo cenzūrą bei priespaudą, o pačių 1984-ųjų metų simbolika, tiesiogiai asocijuojanti su George'o Orwello kultiniu romanu, dar labiau pastūmėjo ją sujungti šiuos realaus pasaulio baisumus į vieną šiurpią ateities perspėjimą.

 
Kitas kertinis rašytojos įkvėpimo šaltinis, lydintis ją nuo pat vaikystės miško trobelėse, yra brolių Grimų pasakos. Šiuos kūrinius Atwood vertina ne kaip saldžias vaikiškas istorijas, o kaip gilius, kartais žiaurius psichologinius mitus, tyrinėjančius pamatines žmogaus baimes, transformacijas ir išlikimą. Pasakų struktūra ir tamsi atmosfera stipriai jaučiama daugelyje jos pačios romanų. Kalbėdama apie XIX amžiaus klasiką, rašytoja išskiria seseris Brontë, ypač Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“, bei Mary Shelley su jos vizionierišku kūriniu „Frankenšteinas“, kurį ji laiko vienu pirmųjų tikrųjų mokslinės fantastikos pavyzdžių, nagrinėjančių žmogaus atsakomybę prieš savo kūrinius.
 
Modernesnės literatūros kontekste Atwood labai vertina amerikiečių rašytoją Alice Walker ir jos galingą romaną „Purpuro spalva“, kuris jai imponuoja dėl nekompromisinio moters patirties ir rasinių problemų vaizdavimo. Ji taip pat yra išreiškusi didžiulę pagarbą savo tautietei, Kanados apsakymų meistrei Alice Munro, kurios gebėjimą paprastose kasdienėse situacijose atverti giliausias žmogaus sielos bedugnes laiko neprilygstamu. Atwood skaitymo akiratis apima ir tokius autorius kaip fantastas Ray Bradbury ar mitologijos tyrinėtojas Robertas Gravesas, kurių darbai padėjo jai suprasti, kaip archetipai ir ateities vizijos gali būti panaudojami nagrinėjant šiuolaikinio pasaulio politines bei socialines krizes.
 
KAIP MARGARET ATWOOD PATI VERTINA SAVO KŪRYBĄ
 
Margaret Atwood per savo ilgą karjerą yra ne kartą sulaukusi klausimo, kuriuos savo kūrinius ji pati laiko geriausiais ar labiausiai vertais dėmesio, tačiau jos požiūris į tai yra labai pragmatiškas ir netgi šiek tiek motiniškas. Autorė dažnai juokauja, kad klausti rašytojo apie jo paties mėgstamiausią knygą yra tas pats, kas prašyti tėvų išsirinkti patį mylimiausią vaiką – kiekviena knyga reikalavo tam tikro gyvenimo etapo, pastangų ir turi savo unikalią vietą jos atmintyje. Nepaisant to, tam tikrus kūrinius savo interviu ir esė ji išskiria kaip ypatingus milžiniškus iššūkius arba asmeniškai reikšmingus lūžius.
 
Vienas iš tokių kūrinių, kurį ji pati laiko itin vertingu ir techniškai sudėtingu, yra romanas „Aklasis žudikas“ (The Blind Assassin). Atwood yra užsimenusi, kad šios knygos struktūra – pasakojimas pasakojime, susipinantis su fiktyviais laikraščių straipsniais ir moksline fantastika – iš jos pareikalavo itin daug meistriškumo ir koncentracijos. Tai, kad šis romanas pelnė jai pirmąją „Booker“ premiją ir sulaukė didžiulio literatūros kritikų pripažinimo, tik patvirtina, jog šį sudėtingą eksperimentą pati autorė vertina kaip vieną iš savo kūrybos viršūnių.

"Oriksė ir Griežlys" trilogija.

 
Žinoma, autorė niekada neišvengia diskusijų apie „Tarnaitės pasakojimą“ (The Handmaid's Tale). Nors ji pati tiesiogiai nevadina jo „geriausiu“, ji pripažįsta, kad šis romanas yra pats svarbiausias jos karjeros fenomenas, pakeitęs jos gyvenimą ir padaręs didžiausią įtaką pasauliui. Visgi, pati Atwood dažnai nukreipia skaitytojų dėmesį į vėlesnę savo distopinę trilogiją „Oriksė ir Griežlys“ (Oryx and Crake). Ji yra sakiusi, kad ši knyga ir visa „MaddAddam“ serija jai atrodo neįtikėtinai įdomi ir aktuali, nes joje analizuojamos bioinžinerijos bei klimato kaitos problemos bėgant metams pildosi kur kas greičiau ir tiksliau, nei ji pati tikėjosi rašydama. Lietuviškai išversta tebuvo tik pirmoji trilogijos dalis, be reikalo  neperleidžiama ir neišverčiamos kitos dalys, nes knyga išties pritrenkiančiai įdomi.
 
Taip pat verta paminėti, kad Atwood labai didžiuojasi savo istoriniu romanu „Greis“ (Alias Grace). Šį kūrinį ji mini kaip vieną įdomiausių tyrinėjimo procesų prasme, nes jai teko gilintis į tikrus XIX amžiaus Kanados teismų archyvus ir žmogžudystės bylą. Autorę visada žavėjo tai, kad tiesa šioje istorijoje liko nepasiekiama, o gebėjimas išlaikyti tą paslaptį tekste jai pačiai buvo didelis profesinis malonumas. Galiausiai, rašytoja dažnai primena, kad jos poezija, nuo kurios ji pradėjo savo kelią, jai išlieka pati artimiausia ir gryniausia kūrybos forma, todėl poezijos rinkiniai jai asmeniškai yra ne mažiau vertingi nei garsieji pasauliniai romanai.
 
Maištinga Siela