Chiune Sugihara (Čijunė Sugihara) – japonas, išgelbėjęs iš Lietuvos vokiečių okupacijos metais šimtus žydų

 

Tęsiu pažintį su istoriniais vykiais ir šįkart žvilgsnis į Lietuvą ir Japoniją.

 

Chiunė Sugihara (1900–1986) buvo japonų diplomatas, kurio vardas šiandien pasaulyje simbolizuoja aukščiausią žmogiškumo, drąsos ir sąžinės raišką. Gimęs 1900 m. sausio 1 d. Gifu prefektūroje, Japonijoje, jis tapo žmogumi, kurio gyvenimo kelias neatsiejamai susipynė su Lietuvos istorija pačiu dramatiškiausiu jos laikotarpiu. Nors jis buvo diplomatinės tarnybos atstovas, jo atminimas išliko ne dėl oficialių ataskaitų, o dėl asmeninio pasirinkimo gelbėti gyvybes nepaisant gresiančių pasekmių.

 

Diplomatinė tarnyba Lietuvoje prasidėjo 1939 m. lapkričio mėn., kai Kaune buvo įkurtas Japonijos konsulatas. Tarpukariu Japonijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai buvo gana šilti, tačiau 1940 m. situacija tapo kritinė – Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, užsienio šalių atstovybės buvo priverstos užsidaryti. Būtent šiuo metu, stebėdamas į konsulatą plūstančius tūkstančius žydų pabėgėlių, ieškančių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo, Ch. Sugihara stojo prieš sunkų moralinį pasirinkimą.

 

Nepaisydamas oficialių Japonijos vyriausybės nurodymų ir būdamas griežtai įspėtas neįsileisti pašalinių asmenų, Ch. Sugihara 1940 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais ėmėsi išduoti „vizas gyvenimui“. Iš esmės tai buvo tranzitinės vizos, kurios leido pabėgėliams per Sovietų Sąjungą pasiekti Japoniją ir iš jos keliauti toliau. Konsulato patalpose Kaune jis su žmona Jukiko dieną naktį pildė dokumentus, kol galiausiai buvo priverstas išvykti, tačiau vizas rašė net sėdėdamas traukinyje į Berlyną.

 

Skaičiuojama, kad per šį trumpą laikotarpį Ch. Sugihara išdavė daugiau nei 2000 vizų, tačiau dėl to, kad viena viza dažnai gelbėdavo ne tik jos turėtoją, bet ir visą šeimą, išgelbėtų gyvybių skaičius vertinamas iki 6000 ar net daugiau. Tai buvo unikalus atvejis karo istorijoje, kai vienas žmogus savo ryžtu sugebėjo pakeisti tūkstančių žmonių likimus. Kodėl jis tai darė? Ch. Sugihara vėliau rašė, jog tiesiog sekė savo sąžinės balsu, nes negalėjo žiūrėti į mirčiai pasmerktus žmones ir likti abejingas.

 

Šiandien Kaunas yra neatsiejamas nuo Ch. Sugiharos atminimo. Buvusiame Japonijos konsulato pastate (Vaižganto g. 30) veikia Sugiharos namai – muziejus, kuris tapo traukos centru ne tik lietuviams, bet ir lankytojams iš Japonijos bei viso pasaulio. Ši vieta yra ne tik istorijos liudininkė, bet ir edukacijos erdvė, kurioje nuolat primenama apie žmogaus teisę į gyvybę ir diplomatijos galimybę tarnauti humanitariniams tikslams.

 

Japonams ir lietuviams Ch. Sugihara yra bendrystės simbolis, jungiantis dvi tolimas šalis per moralinio autoriteto prizmę. Japonijoje jis ilgą laiką buvo mažiau žinomas, tačiau dabar jis gerbiamas kaip „Japonijos Šindleris“, įkvepiantis jaunąją kartą drąsos pavyzdžiu. Lietuvoje jo atminimas puoselėjamas su ypatinga pagarba kaip valstybės draugo, kurio poelgis 1940 m. Kaune įrašė Lietuvą į pasaulinę humanizmo istoriją kaip vilties uostą tiems, kurie buvo praradę viską.

 

Maištinga Siela

Homoseksualumas Japonijoje: ar yra santuoka, kaip veikia homofobija, įstatymai, laisvė, politikai, menas?

Sveiki, skaitytojai,

 

Japonija man atrodo itin tolimas kraštas, į kurį galbūt niekada ir nenukeliausiu. Itin didelės traukos Japonijai kaip ir nejaučiu, nors įdomi jos kultūra, tradicijos, tačiau man nesuprantamas nei japonų humoras, nei mango anime/komiksų smurtinis dominavimas, kuriame veikėjai, kiek teko skaityti, visada patiria kažkokius ekstremalius išbandymus. Visgi yra ir švelnioji, lyrinė Japonija ir jos kultūra, išreikšta itin dideliu pagarbos, etiketo ir supratimo ritualais (kiek nuoširdi? – sunku pasakyti). Šiandien gilinuosi, ar egzistuoja homoseksualumas Japonijoje kaip pripažinta seksualinė orientacija, kaip toje šalyje su LGBTQ+ kultūra, literatūra, švietimu, įstatymais ir naktiniu gyvenimu.

 

Homoseksualumo viešumas Japonijoje ir įstatymai: ar japonai tolerantiški?

 

Japonija, nors ir yra vienintelė Didžiojo septyneto (G7) šalis, nacionaliniu lygmeniu nepripažįstanti vienalyčių santuokų, vis dėlto demonstruoja didelę įstatyminio pripažinimo pažangą regioniniu lygmeniu ir teismų sistemoje. Pagal dabartinę Konstituciją, santuoka teisiškai apibrėžiama kaip „pagrįsta tik abiejų lyčių abipusiu sutikimu“, kas tradiciškai interpretuojama kaip vienalyčių santuokų draudimas. Dėl šios priežasties vienalytės santuokos Japonijoje kol kas negalimos. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, teismuose vyksta didelės permainos: keli aukštesnės instancijos ir apygardų teismai (pvz., Saporas, Tokijas, Nagojos) jau priėmė sprendimus, kad šis draudimas pažeidžia Konstitucijos straipsnius dėl lygybės ir asmens orumo, kas, savaime aišku, didina spaudimą nacionalinei valdžiai priimti atitinkamą įstatymą.

 

Nacionalinio įstatymo nebuvimą kompensuoja aktyvi vietos savivaldos iniciatyva, įvedanti partnerystės pripažinimo sistemas, tam yra net specialus japoniškas terminas, kurį radau internete – Pātonāshippu Sensei Seido. Šiuo metu per 530 municipalitetų ir prefektūrų, apimančių apie 90% šalies gyventojų, išduoda specialius partnerystės sertifikatus. Nors šie sertifikatai neturi tokios pačios teisinės galios kaip santuoka (pavyzdžiui, neapima paveldimo turto, bendros mokesčių sistemos ar socialinio draudimo), jie suteikia tam tikrų esminių teisių. Tai apima galimybę nuomotis būstą kartu, vizituoti partnerį ligoninėje, priimti sprendimus dėl medicininės priežiūros ir būti pripažintiems tam tikrais viešosios tvarkos bei smurto prevencijos įstatymais. Tobulėti, kaip matote, yra kur.

 

Tolerancijos Japonijoje klausimas yra dviprasmiškas. Istoriškai homoseksualumas nebuvo baudžiamas įstatymu ir nebuvo atvirai persekiojamas, kaip Vakaruose, tad trūksta griežto pasipriešinimo. Viešosios nuomonės apklausos rodo nuolat augantį palaikymą: apie 70% Japonijos piliečių palaiko vienalyčių santuokų įteisinimą, ypač tarp jaunimo. Vis dėlto, 2023 m. priimtas nacionalinis įstatymas, skirtas „supratimo skatinimui“ apie LGBT+ asmenis, buvo kritikuojamas dėl to, kad jam trūksta konkrečių antidiskriminacinių nuostatų. Todėl LGBT+ asmenys vis dar susiduria su diskriminacija darbo vietoje, švietimo sistemoje ir sveikatos apsaugos srityje, kadangi trūksta visuotinių teisinių apsaugos mechanizmų.

 

Ar egzistuoja Japonijoje homoseksualų paradai, eitynės, aktyvistai ir LGBTQ organizacijos?

 

Kiek domėjausi, Japonijos visuomenė yra žinoma dėl savo santūrumo ir privatumo vertinimo, vieši LGBTQ+ paradai yra gyvybiškai svarbi priemonė bendruomenės matomumui didinti ir stigmoms mažinti. Ryškiausias pavyzdys yra kasmetinis Tokijo vaivorykštės paradas (Tokyo Rainbow Pride), kuris pritraukia ne tik tūkstančius dalyvių, bet ir didelį skaičių Japonijos bei tarptautinių korporacijų rėmėjų. Šis renginys veikia kaip galingas simbolis, rodantis, kad, nepaisant lėtos nacionalinės vyriausybės reakcijos, privatus sektorius ir didieji miestai vis labiau priima ir palaiko LGBTQ+ bendruomenės lygybės siekius. Be Tokijo panašūs, nors ir mažesni, paradai vyksta Osakoje, Saporo bei kituose didmiesčiuose, taip sukuriant nacionalinį tolerancijos tinklą.

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė yra gerai organizuota ir strategiškai orientuota į teisinių permainų siekimą. Pagrindinis judėjimas, siekiantis lygybės, yra „Marriage For All Japan“ (liet. Santuoka Visiems Japonijoje), kurio esminis tikslas – įteisinti vienalytes santuokas nacionaliniu lygmeniu. Nesulaukdami palaikymo iš įstatymų leidžiamosios valdžios, aktyvistai taiko dviejų krypčių strategiją: jie bylinėjasi teismuose per garsiąsias išvertus „Laisvė Tuoktis“ bylas ir atakuoja regioninę valdžią dėl partnerystės sistemų įvedimo. Sėkmingi teismų sprendimai, pripažįstantys draudimą nekonstituciniu, veikia kaip galingas spaudimas, didinantis visuomenės ir politikų suvokimą.

Ar Japonija yra saugi gėjams, lesbietėms ir kt. šalis? Ar būna išpuolių prieš LGBTQ bendruomenę?

 

Japonija yra laikoma saugia šalimi LGBTQ+ asmenims, ir organizacinių, masinių fizinių išpuolių prieš homoseksualius asmenis čia paprastai nevyksta. Šalyje galioja žemas smurtinių nusikaltimų lygis, o homoseksualumas niekada nebuvo kriminalizuotas, kas užtikrina minimalų fizinio saugumo pagrindą. Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Tokijuje, LGBTQ+ bendruomenė yra matoma ir gali gyventi viešą gyvenimą be tiesioginės baimės būti užpultai.

 

Vis dėlto, rimtesnės problemos Japonijoje kyla dėl sisteminės diskriminacijos ir psichologinio spaudimo. Kadangi nėra visapusiškų nacionalinių įstatymų prieš diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės, pavieniai asmenys susiduria su diskriminacija darbo vietose, švietimo sistemoje ir ieškant būsto. Be to, konservatyvioje visuomenėje, vertinančioje griežtus lyčių vaidmenis, dažni patyčių ir priekabiavimo (angl. harassment) atvejai mažesnėse bendruomenėse ar mokyklose. Todėl dauguma LGBTQ+ asmenų Japonijoje labiau kovoja su baimės atsiskleisti ir socialinio atstūmimo problemomis, o ne su organizuotu fiziniu smurtu.

 

Koks homoseksualų naktinis kultūrinis gyvenimas Tokijuje ir kitur?

 

Naktinis gėjų ir lesbiečių gyvenimas Japonijoje, ypač didžiuosiuose miestuose, yra turtingas, diskretiškas ir daugiasluoksnis, siūlantis kur kas daugiau nei vien tik trankius klubus. Tokijas, ir ypač jo Šinjuku Ni-čome (Shinjuku Ni-chōme) rajonas, garsėja kaip didžiausias gėjų kvartalas Azijoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Šis rajonas siūlo platų pasirinkimą: nuo didelių šokių klubų ir karaoke barų iki tūkstančių mažų, intymių barų, kuriuose telpa vos keletas žmonių. Lesbiečių naktinis gyvenimas, nors ir mažesnis, taip pat koncentruojasi aplink Ni-čome, siūlantis specializuotus barus. Dėl kultūrinio santūrumo, didelė dalis šio naktinio gyvenimo yra orientuota į vietinius ir veikia kaip saugi užuovėja, kur žmonės gali visiškai atsipalaiduoti ir būti savimi, nebijodami visuomenės žvilgsnio.

 

Japonijos LGBTQ+ kultūra tikrai gali pasiūlyti ir klasiškesnių, ne tokių trankių alternatyvų už barų ir klubų ribų. Nors specializuoti „gėjų teatrai“ ar didelės saugios zonos, skirtos išskirtinai tik LGBTQ+ bendruomenei, nėra taip paplitusios kaip Vakaruose, menas ir kultūra vaidina svarbų vaidmenį. Yra nedidelių, nepriklausomų teatrų trupių ir meno galerijų, kurios dirba su LGBTQ+ temomis. Saugios erdvės (safe spaces) dažniausiai realizuojamos kaip akademinės aplinkos, bendruomenių centrai ar kavinės, kur organizuojami susitikimai, edukaciniai renginiai ir diskusijos. Šios erdvės atlieka esminį vaidmenį formuojant bendruomenės identitetą ir siūlant emocinę paramą.

 

Japonų literatūroje LGBTQ+ temos nagrinėjamos jau seniai ir turi savitą bei turtingą istoriją. Vienas žymiausių pavyzdžių yra Jukio Mišima (Yukio Mishima), atvirai biseksualus rašytojas, kurio 1949 m. romanas „Kaukės išpažintis“ (Confessions of a Mask), beje, išversta į lietuvių kalbą, yra laikomas kertiniu Japonijos gėjų literatūros kūriniu, gvildenančiu paslėpto seksualumo ir tapatybės problemas. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Haruki Murakami (nors jis pats nėra gėjus), savo kūriniuose (pvz., „Kafka pakrantėje“ ar „1Q84“) taip pat įtraukia LGBTQ+ personažus ir temas. Nors knygos apie LGBTQ+ patirtis dažnai patenka į populiariosios kultūros nišą, vadinamą Yaoi (vyrų meilė vyrams) arba Yuri (moterų meilė moterims), literatūros prieinamumas ir įvairovė rodo nuolatinį temos aktualumą.

 

Naktinis gyvenimas Japonijoje yra gana saugus dėl bendro žemo nusikalstamumo lygio, tačiau diskretiškumas yra aukšta kaina, kurią dažnai tenka mokėti. Daug mažų barų („snack bars“), ypač Šinjuku Ni-čome rajone, yra specializuoti: vieni skirti tik ploniems vyrams, kiti – tik odos fetišistams, treti – senesniems klientams. Ši specializacija užtikrina bendruomeniškumą ir saugumą siaurose nišose, bet kartu sustiprina segregaciją nuo likusios visuomenės. Daugelis šių vietų yra diskretiškos ir sunkiai randamos, be didelių iškabų. Toks pogrindinis egzistavimas leidžia atsipalaiduoti, bet kartu liudija apie visuomenės spaudimą slėpti savo tapatybę už saugios kvartalo zonos ribų.

 

Ar Japonijos mokiniai šviečiami dėl lytinės orientacijos įvairovės?

 

Japonijos mokyklose švietimas apie homoseksualumą ir bendrai apie LGBTQ+ įvairovę yra ribotas ir nevienodas, nes nėra privalomų, centralizuotų programų. Nors oficialiai nėra privalomo, išsamaus mokymo apie seksualinę orientaciją visose mokyklose, palaipsniui didėja vietos valdžios ir pavienių mokyklų iniciatyvos spręsti šį klausimą. Dauguma lytinio švietimo pamokų vis dar koncentruojasi į biologinę reprodukciją ir tradicinius lyčių vaidmenis, todėl informacijos spragos tarp formaliojo ugdymo ir studentų realybės lieka didelės.

 

Švietimo įvairovės linkme dažniausiai pradedama nuo patyčių prevencijos ir lygybės gairių diegimo, o ne nuo tiesioginio homoseksualumo apibrėžimo. Šios iniciatyvos visų pirma kyla iš didžiųjų miestų savivaldybių (pvz., Tokijo) ir yra skirtos saugesnės aplinkos užtikrinimui ir patyčių, nukreiptų prieš LGBTQ+ studentus, sprendimui. Tokios temos įtraukiamos į socialinio ugdymo ar etikos pamokas, akcentuojant pagarbą ir įvairovės priėmimą. Be to, didelė dėmesio dalis skiriama mokytojų mokymui, kurio metu pedagogai ruošiami palaikyti LGBTQ+ studentus ir profesionaliai reaguoti į su lyties tapatybe susijusius klausimus, taip netiesiogiai didinant informuotumą visoje mokyklos bendruomenėje.

 

Dėl oficialių gairių trūkumo, išsamus švietimas apie LGBTQ+ temas dažnai yra perkeliamas tėvams, tačiau konservatyvioje kultūroje tėvai retai būna linkę atvirai kalbėti šiais klausimais. Dėl to dauguma jaunimo apie homoseksualumą ir kitas tapatybes sužino iš neformalių šaltinių, ypač per populiariąją kultūrą, pavyzdžiui, anime ir mangą. Ši situacija sukuria dvigubą iššūkį: LGBTQ+ studentai jaučiasi izoliuoti ir neapginti, o mokytojai, neturėdami aiškių nacionalinių gairių, sunkiai užtikrina tinkamą paramą ir sistemingą švietimą.

 

Ar Japonijoje yra grupuočių, kurie priešinasi japonų LGBTQ judėjimui ir saugumui?

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė susiduria su teisiniais iššūkiais, gausios, agresyvios antihomoseksualios propagandos ar masinių protestų čia praktiškai nėra. Opozicija pasireiškia ne atvirais, smurtiniais judėjimais, o per konservatyvias politines struktūras ir tyliąją socialinę diskriminaciją. Didžiausias pasipriešinimas kyla iš valdančiosios Liberalų demokratų partijos (LDP) konservatyvaus sparno, kuris blokuoja nacionalinį vienalyčių santuokų įteisinimą, remdamasis tradicinėmis šeimos vertybėmis.

 

Ši politinė opozicija dažnai pasireiškia ne organizuotomis kampanijomis, o izoliuotais diskriminaciniais pareiškimais. Pavyzdžiui, kai kurie LDP nariai yra viešai pareiškę, kad LGBTQ+ asmenys yra „neproduktyvūs“. Be to, egzistuoja mažos religinės ir konservatyvios grupės, kurios aktyviai pasisako prieš LGBTQ+ teises internete ar nedideliais protestais, nukreiptais prieš lyties tapatybės pripažinimą mokyklose, tačiau jų įtaka nacionalinei politikai yra minimali.

 

Didžiausia „antihomoseksualumo“ jėga Japonijoje yra kultūrinė. Dėl to, kad Japonijos visuomenė vertina harmoniją ir vengia atvirų konfliktų, homofobija pasireiškia ne fizine prievarta, o tyliu atstūmimu, diskriminacija ir socialiniu spaudimu. Šis „tylusis srautas“ verčia asmenis slėpti savo tapatybę (darbe ar šeimoje) ir lėtina teisinę pažangą, palaikydamas socialinę normą, kurioje LGBTQ+ asmenys privalo išlikti diskretiški, o tai yra kur kas efektyvesnė opozicijos forma nei atviri protestai.

 

Tai tiek šįkart

 

Maištinga Siela

Serialas: "Šiogūnas" / "Shōgun" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vasara – tai laikas, kada žiūriu nematytus serialus, kuriems paprastai neturėdavau laiko ir tekdavo atidėlioti. Labai norėjau pamatyti pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą FX parengtą dešimties serijų serialą „Šiogūnas“ (angl. Shōgun), kuris pasirodė 2024 metais ir beregint tapo vienu populiariausiu šio sezono debiutantu, o televizijos apdovanojimų sezonuose triumfavo įvairiose kategorijose, užtenka paminėti, kad jis pelnė rekordinį 18 „Emmy“ statulėlių ir taip pat ne vieną „Auksinį gaublį“ pagrindinėse kategorijose.

 

Vedamas smalsumo turėjau pažiūrėti geriausią praėjusio sezono serialą ir jis išties susižiūrėjo asmeniškai nevienareikšmiškai: buvo ir abejotinų dalykų, buvo ir labai gerų, bet noriu viską nuo pat pradžių.

 

Kokia „Šiogūno“ reikšmė lietuviškai, nes pasirinktas žodis išlaiko tiek angliškoje, tiek lietuviškoje versijoje japoniško žodžio tarimo tradiciją. Ir štai ką radau: Serialo pavadinimas „Shōgun“ („Generolas“) atspindi pagrindinę politinę valdžią ir siekiamą tikslą Japonijoje tuo laikotarpiu, kuriame vyksta veiksmas (ankstyvieji XVII a.). Tikroji „Shōgun“ (将軍) prasmė japonų kalboje yra „vyriausiasis karinis vadas“ arba „generolas“. Istoriškai šis titulas buvo suteikiamas kariniam vadui, kuris realiai valdė Japoniją, net jei imperatorius formaliai buvo aukščiausias šalies valdovas. Ši sistema gyvavo kelis šimtmečius, kol Meidži restauracija (1868 m.) atkūrė imperatoriaus valdžią. Taigi istorija mus nukelia į 1600-ųjų Japoniją, jau Europa po didžiųjų geografinių atradimų, tačiau intensyvioji kultūrinė ir geografinė kolonizacija tik prasideda. Japonijos krantus pasiekia europiečių išbadėjęs ir merdintis anglų laivas, kuriam vadovauja John Blackthorne (aktorius Cosmo Jarvis) po nusižudžiusio tame pačiame laive kapitono, vedamas asmeninių ambicijų savaip atrasti ir pakeisti Japoniją. Bet vos pasiekęs po audros Japonijos krantus suvokia, kad europiečiams čia ne vieta, jo įgula paimama kaip barbarai į nelaisvę...

 

Įdomu tai, kad 1600-aisiais Japonijoje jau vietomis įsigali krikščionybė. Portugalų ir ispanų keliautojai (anglų priešai) čia įkūrę ir bažnyčių, ir atvertę dalį japonų į krikščionybę. Netrukus aplinkybėms susiklosčius Džonas (kurį visi vadina Andži) atsiduria itin karštų politinių perversmų sūkuryje: iš vienos pusės Osakoje valdančiosios tarybos dalis trokšta nuversti galimą Šiogūną ir tapti vienvaldžiais, bet tam įvyksta pasipriešinimas, į kurį įsisuka ir krikščionėmis tapę japonų tarybos nariai bei suktieji portugalai, kurie turi savo ketinimų... Galiausiai Džonas gauna vertėją, tragiško likimo kilmingąją ponią Mariko, kuri puikiai susikalba su Džonu ir galiausiai tarp jų įsivyrauja keisti jausmai, tačiau Japonijos galingiesiems šiedu turi tik pasitarnauti politiniams manevrams, o jųdviejų jausmai nesvarbūs...

 

Reikia paminėti daugeliui žinomą faktą, kad serialas „Šiogūnas“ nėra originalus. Tai yra 1980 m. miniserialo „Shōgun“, kuris taip pat buvo sukurtas pagal Jameso Clavello to paties pavadinimo romaną. 1980 m. „Shōgun“ buvo didžiulis hitas JAV-ose ir visame pasaulyje. Jis buvo transliuojamas penkias naktis iš eilės per NBC ir pritraukė milžinišką auditoriją (apie trečdalį Amerikos namų ūkių). Tikriausiai dėl šių reitingų buvo vėl surizikuota kuriant naująją versiją. Visas serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, nors pirminis sumanymas dėl autentikos buvo sumanytas Japonijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau prasidėjo pandemija ir kiekvienos šalies skirtingų apribojimų buvo nuspręsta, kad tam tikri Kanados gamtiniai motyvai daugmaž atitinka Japonijos salyno peizažo reljefą ir atmosferą. Serialas išties pavyko niūriai atmosferiškas, nežinau, kokiu metų laiko filmuotas, tačiau visas serialas tamsiai tirštas, o ir atrodo, kad virš sukurtos seriale Japonijos niekada nebūna vaiskiai saulėta.

James Clavell (1924-1994) parašė dviejų dalių romaną „Šiogūnas“. Abi dalis galite aptikti išverstas į lietuvių kalbą. Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį kartą rašytojas buvo paimtas į japonų nelaisvę ir patyrė daug baisių dalykų, tad grįžęs iš nelaisvės pradėjo rašyti apie japonus ir jų kultūrą. Yra išversta ir kitų jo knygų į lietuvių kalbą.

 

Taigi pats serialas „Šiogūnas“ pasakoja apie XVII amžiaus pradžios Japoniją, vadinasi, apie samurajų kultūrą ir egzotiškąją tradicinę Japoniją. Iškart stebina tai, kad Japonija turi savitą požiūrį beveik į viską, nuo higienos (nes tuo metu europiečiai maudydavosi tik kartą per metus) iki mirties apeigų. Čia rasite viską, kas yra tradiciška: moterų padėtį tuometinėje Japonijoje, santuokos reikalus, galvų kapojimą, batalijas, akmenų sodus, kimono, geišas ir kurtizanes, jojančius samurajų karius... Išties filmas japoniškai dekoratyvus, nors nepasakyčiau, kad veiksmo ir dinamikos čionai labai daug.

 

Kai kurios serijos įdomesnis. Man patiko šio sezono pirmosios serijos, o iš paskutiniųjų dramatiškiausia serija tampa devintoji. Serialo kūrėjai nemažai skiria dėmesio poetizavimui, stacionariems politiškai strateginiams dialogams ir politiniams disputams, pabrėžiant dekoratyvinį japonų kultūros dvilypumą: garbė ir gėda tampa japonų aristokratijos varomoji jėga ir egzotika šių dienų žiūrovams. Smurtas ir estetika, nepaprastas psichologinis palaužimas ir baisios apeigos galiausiai tampa dar vienu diskusiniu klausimu apie japonų tradicijų pamatus. Nežinau, kiek čia vakariečiai išnarpliojo japonų kultūrą ir kiek viską „padailino ir nušlifavo“ dėl vakariečių akių ir paties serialo nuotykinių vyksmų, bet šiek tiek jautėsi gumos tempimas, sakyčiau, 6-7-8 serijose, kai atrodo niekas taip ir nevyksta, nors auginama finalinė atomazgos įtampa. Iš tikrųjų serialo kūrėjai žaidžia ne vien japonų kultūros estetiniais elementais, bet taiko ir istorijų tradicinę šekspyriškąją įvykių sanklodą: vienu rakursu pasakojama apie teisingos ir blogos politinių galių kovą, o tuo pačiu metu užgimusią ir tragišką meilės istoriją tarp europiečio ir ištekėjusios japonės vertėjos, pastaroji gal net asmeniškai buvo įdomesnė.

 

Batalinių kovų scenų seriale nedaug, kaip ir paties veiksmo. Primena „Sostų karų“ pirmuosius sezonus, tam tikras jėgų ir intrigų rokiruotes, atidumą ir neskubėjimą Japonijos tuometinei politikai. Aišku, veikia japoniškos ir europietiškos kultūros sankirta ir čia... europiečiai turi taikytis prie samurajų kultūros, tad Džonas pamažu su laiku pramoksta japoniškai ir pabaigoje jau padrikai gali susikalbėti. Deja, paskutinioji serija šokiruojančiai nuvylė: vien pokalbiai, vienas galvos nukirtimas iš pagrindinių veikėjų ir daug mąslaus vaikščiojimo palei Japonijos uolėtus krantus... Žodžiu, serialas ruošia tęsinį 2026 metams, kuris jau nebebus romano medžiaga, tad scenaristai turės galimybę vystyti dinamiškesnius įvykius, tad manau, kad serialas išties dar tik patirs pakylėjimą ir tikrąjį populiarumą. Arba ne, priklausys viskas nuo to, kaip viską kūrėjai sudėlios.

 

Nepaisant kokybės, sutelktumo ir dėmesio Japonijos samurajų tradicijoms, manding, vis tiek serialas kėlė tam tikrus klausimus. Japonų kultūra persmelkta mirties ir savižudybės kulto (nepasakyčiau, kad šiuo metu mango ar anime kultūroje yra kitaip). Veikėjų poelgiai šių dienų žiūrovui gali pasirodyti kai kada absurdiški, veikėjai (išskyrus akivaizdžius piktadarius) taip trokšta viešai atlikti sepuku (seppuku), kad net darosi juokinga. Sepuku – tai yra oficialus, formalesnis ir labiau preferuojamas terminas japonų kalboje, reiškiantis „pilvo pjaustymą“ (pažodžiui „kirpti pilvą“). Sepuku apima visą išsamų ir griežtai ritualizuotą procesą, kuris dažnai apima apsiprausimą, specialius drabužius, mirties poemos rašymą ir pagalbininko (kaishakunin), kuris nutrauktų kančias nukirsdamas galvą, buvimą. Tai buvo laikoma garbinga mirtimi samurajams. Taigi japonų aristokratai be gailesčio nori šitaip numirti, toks įspūdis, kad didžiausia vaiko svajonė yra surengti savo mirties „gražią šventę“. Ko vertas gyvenimas, jeigu visos problemos sprendžiamos šitaip? Kita vertus, tai kiti amžiai ir svetima kultūra, kuri ir turi būti egzotiška, bet tai kelia tam tikrą šypsnį man kaip šių dienų žiūrovui.

 

Kitas keistas niuansas – gebėjimas susikalbėti. Anglas Džonas kuo puikiausiai angliškai kalbasi su ispanais ir portugalais, o štai ponia Mariko moka tik šiek tiek lotyniškai ir puikiai portugališkai, tačiau su Džonu pyškina kuo puikiausiai angliškai, tačiau žiūrovams primetama, kad maždaug turėtų įsivaizduoti, jog jie bendrauja portugališkai. Tam tikra prasme, serialo kūrėjai susikvietė japoniškai mokančius aktorius, kuria autentišką serialą, bet negali išvengti tos absurdiškos kitataučių kalbų rokiruotės, todėl serialas šiuo atžvilgiu dekoratyvus, imitacinis kalbine prasme. Jeigu yra kalbine, gali būti ir kitais apsektais, kurių mes tiesiog dėl japonų kultūros neišmanymo negalime identifikuoti, todėl FX serialas „Šiogūnas“ sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų mes žiūrėdami pažįstame tikrąją XVII a. Japoniją, tačiau tikriausiai reikia susimąstyti ir galvoti, kad visgi tai imitacinis serialas pagal vakariečio parašytą romaną.

 

Ką galbūt esu matęs panašaus? Tai Martino Scorsetės 2016 metų filmą „Tyla“, kuris anuomet padarė įspūdį apie europiečių misionierių iliuzijas pakeisti panašaus laikotarpio Japoniją. Galima sakyti, kad Scorsetės tam tikrų teminių ir raiškos kino būdų šiame seriale tikrai atpažinsite, tačiau serialas yra serialas, jis kuria herojus, o Džonas absoliučiai kaip ir ponia Mariko tampa šio sezono nuspėjamais šabloniniais veikėjais, kad ir kaip sudievintai bežiūrėsite į atnaujintą „Šiogūno“ serialą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Enso ratas (Zen apskritimas): kaip išlaikyti sąmoningumą ir pasirinkti geriausius sprendimus?

 Sveiki,

Antrąją peršalimo ligos dieną pagalvojau, kad šioji diena yra dovana. Pastaraisiais metais retai tą pajaučiu, bet nuolat (pa)galvoju, tačiau tikrovės nepakeisi, jeigu neįdėsi į galvojimą jausmo, kuris vestų ir prie veiksmo, o veiksmas prie pokyčio. Mintis nesimanifestuoja dėl automatizmo, todėl galvoju, kiek vargo Rytų krašto tikintiesiems praktikantams, kurie po žirnį sukiodami tarp pirštų maldos karoliukus kalba savo mantas. Pavyzdžiui: „Viskas yra ir bus gerai“. Kas per teiginys, jeigu sakydami jį nieko nejaučiame? Kad ir tūkstančius kartų per savaitę? Kol žodis, nesutampa su mintimi, kol mintis neįskelia emocinės kibirkšties, kol emocija neužplūsta kūno ir nepakeičia mūsų ląstelėse esančių atomų transformacijai...

Šiandien po sporto (oho, kiek laiko nesportavau, apleidau savo kūną dėl kasdienės rutinos, dėl psichinio išsekimo ir nepasitenkinimo, jog nebeturiu tam laiko, jog atlieko mechaninius ir jokių pokyčių neduodančius darbus ir t. t. – įsitikinimų kalnų kalnai!), visgi po sporto ir vonios procedūrų pasidariau kavos puodelį ir žiūrėjau į apniukusį pavasarį (juk neseniai šviesa pergalėjo tamsą, jau po pavasarinio lygiadienio, vadinasi, šviesos vis daugiau ir daugiau – savotiški pagoniški Naujieji metai!). Gerdamas kavą ir žiūrėdamas į kiemą, kur pro langą matosi pravoslaviškos cerkvės auksiniai svogūnbokščiai, prisiminiau vadinamąjį japonišką zen ratą, kuriuo dabar iliustruoju šį įrašą. Ratas, kurį apsukau, vieta ir įsitikinimai, nuo kurių bėgau, vėl mane lyg gravitacinė jėga grąžino prie kūrybos ir savęs rūpinimosi. Kaip noriu, jog tai nebūtų vien tik peršalimo padarinys, o iš tikrųjų kasdienė savirūpybos ir savigydos praktika.

Zen ratas arba enso ratas yra tam tikra praktika ir filosofija. Cituoju: „Zen filosofijoje enso ženklas reiškia vienu ar dviem potėpiais pieštą ratą, išreiškiantį momentą, kuomet protas atsitraukia ir leidžia kūnui bei dvasiai kurti. ​Tikima, jog tik tas, kuris yra protiškai bei dvasiškai vientisas, gali nupiešti tikrą enso. Enso simbolizuoja švytėjimą, jėgą, eleganciją, visatą ir mu (tuštumą).“

Vienu metu gerdamas kavą ant stalo pamačiau vakar keptą vištieną. Vėl pažvelgiau pro langą ir bandžiau įsivaizduoti tai, nuo ko paprastai vakarietiškas protas bėga. Įsivaizduoti visus gyvus sutvėrimus už lango, kuriuos esu suvalgęs arba ragavęs, kai jie dar buvo gyvi (ar jie tilptų į Nojaus laivą, ar nusidriektų toliau, nei dabar matoma cerkvė?). Sakoma, kad maistas yra informacija ir, jeigu tu įsileidi į save paskersto gyvulio informaciją, pasidaliji su juo savo likimu ir priimi jo likimą (panašiai, kai žmogus perpila kitam žmogui kraują, arba paaukoja organą). Tai susaisto. Staiga ir vėl pajutau, jog esame žmonės gyvenantys iš kitų mirties. Ir keista, ar to suvokimo pakanka padaryti sprendimui rinktis kitą racioną? Mes ryjame vieni kitus šios Žemės oro dujų akvariume ir visa tai iliustruojame moraliniais pančiais bei mokslu.

Ko reikia, kad žmogus nuspręstų būti tiesiog laimingas be išorinių sąlygų? Vėl prisiminiau zen ratą, kuris lyg imunitetas apibrėžia esantį subjektą apskritimo viduje nuo pagundų būti irzliam, nesąmoningam, paskendusiam savigailos pelkėje. Prisiminiau savo naujametinį sveikinimą ir pastangas būti laimingam per pasirinkimus, pagrįstus švariu protu ir valia, atsisakant toksiškų variantų. Kaip išlaikyti tą tvirtą stuburą stovint zen rato viduje, kai smegenys, protas ir emocijos šitiek laiko buvo pripratusios prie prastos nuotaikos narkotikų? Kaip atjunkyti smegenis nuo to, į ką paprastai drugiai skrenda ir sudega?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vairuok mano automobilį" / "Drive My Car" / "Doraibu mai kâ"

 

Sveiki,

Gana ilgai ruošiausi japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi filmui, pastatytam pagal tikriausiai vieno garsiausio pasauliniu mastu šios šalies rašytojų Haruki Murakami apsakymą tuo pačiu pavadinimu „Vairuok mano automobilį“ (angl. Drive My Car) (2021). Novelė pirmąkart publikuota 2014 metais apsakymų rinkinyje „Vyrai be moterų“, pastaroji išleista lietuvių kalba netgi su pakartotinu tiražu. „Vairuok mano automobilį“ 2021 metais tapo tikru Azijos kino fenomenu, nes patyrė šlovę Kanų kino festivalyje ir netgi pelnė „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Trijų valandų reginys (tam reikia rasti laiko ir susikaupimo!) buvo toji priežastis, dėl ko taip ilgai atidėliojau peržiūrą.

Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus teatro režisierių ir aktorių Jusukį, kuris po žmonos Oto mirties ryžtasi kūrybinei rezidencijai ir renka aktorių trupę Čechovo „Dėdės Vanios“ statymui. Apmąstydamas žmonos netekimo skausmą ir jos neištikimybę, pagrindinis veikėjas Jusukis stengiasi atleisti jaunam aktoriui, kurį kažkada užtiko su savo žmona... Negana to, Jusukio didžiausia aistra yra vairuoti savo seno modelio raudoną automobilį, tačiau kūrybinės rezidencijos sąlygos labai griežtos, todėl jam tenka savo automobilį patikėti jaunai 23 metų vairuotojai merginai, kuri, pasirodo, vairuoja be priekaištų. Netrukus Jusukis prasitaria, kad jo mirusiai dukrai taip pat būtų sukakę 23 metai.

Režisierius išmoningai išnaudoja Čechovo pjesės „Dėdės Vanios“ tekstą apie Anapilin (anapus karsto) laukiantį užtarnautą poilsį. Filmas tampa tarsi spektaklis spektaklyje, apjungiant įvairias Arijos kalbas. Veikėjai spektaklį stato japoniškai, korėjiečių gestų ir anglų kalba, ta daugiakalbė ir nevienalytė kalba scenoje įgauna tarptautinę universalią kalbą, turint galvoje, kad tai dar ir rusų literatūros klasika.

Visgi filmas labai lėtų apsukų, kuriame ne tiek daug staigių siužetinių vingių, bet jų ir nereikia. Čia tikriausiai paploti reikėtų patiems scenaristams, kurie kruopščiai išvystė dialogus, peraugančius neretai sėdint automobilyje į saviterapinius dialogus. Visą filmą Jusukis bando suvokti ir priimti netekties skausmą ir kaip nors jį išgydyti, tad bėga nuo Vanios vaidmens, patikėdamas jį buvusiam žmonos meilužiui. Tiesa, kaip ir Murakamio literatūroje, taip ir šioje istorijoje prasprūsta keisti mistiniai inkliuzai, pavyzdžiui, besimylėdama Oto tapdavo scenarijaus rašytoja, ji kuria erotinį pasakojimą apie labai jaunus jaunuolius, iš kurių kuriami scenarijai TV serialui, tačiau kitą dieną po pasimylėjimo Oto nieko neprisimena.

Režisierius sulipdo ne tik psichoterapinį kūrybinį ir savęs iš naujo atstatymo procesą, bet ir suveda vairuotoją su automobilio savininku dėl panašių kaltės ir netekties patirčių. Kaip žinia, dviese kęsti netektį lengviau nei vienam. Neapsiriksiu sakydamas, kad filmas labai literatūriškas, mąslus, lėtas tarsi tango pasivaikščiojimas prietemos šaligatviais. Man labai patiko tiek scenarijus, tiek šios istorijos perteikimas, azijietiška kultūra, kuri kryžminama su „Dėdės Vanios“ pjesės, statomu visame pasaulyje, tekstu. Manau, režisieriui iš tikrųjų pavyko išgauti nelengvai nusakomą gyvenimišką tiesą, perteikti gyvenimo filosofiją, tad ir pats filmas neprailgsta, jis įtraukia kaip koks ilgas subtilus serialas. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marion Poschmann "Pušų salos"

Marion Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Juk pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta, kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“

Į trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos (vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė Gapšienė.

Tai pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros, tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.

Romaną Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija. Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.

Paskatintas netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia, kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės būsenos.

Gilbertas kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės rezonavimą.

Autorė labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame, atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“

Marion Poschmann

Gilbertas bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti, suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.

Gilberto kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą, tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku, dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius, bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą? Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri, viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu, jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“

Gilberto transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai, architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams, šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.

Kitą vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų, narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.

Jūsų Maištinga Siela