Knyga: Anna Cima "Prabusiu Šibujoj"

 

Anna Cima. „Prabusiu Šibujoj“ – Vilnius: Vaga, 2025. – p. 348.

 
Sveiki, mielieji!
 
Ką aš žinau apie šiuolaikinę čekų literatūrą? Ogi beveik nieko! Be M. Kunderos Nepakeliama būties lengvybė negalėčiau įvardyti, ką esu dar skaitęs, bet nuojauta, jeigu neapgauna, tikriausiai, kad nieko, nors per pastaruosius kokius penkerius metus pasirodė lietuviškai keletas šiuolaikinių čekų romanų. Jaunos čekų rašytojos Annos Cima (g. 1991) romaną Prabusiu Šibujoj (ček. Probudím se na Šibuji), kurią į lietuvių kalbą išvertė Kristė Karvelytė, o išleido leidykla Vaga, aš, tiesą sakant, įsimečiau į kelioninį krepšį nė negalvodamas, ar tikrai bus kada keliaujant šią knygą skaityti. Nutiko taip, kad jau visai grįžtant į Lietuvą, kaip tik per Čekiją, vėlai vakare Moravijos Olomouce esančiame viešbutyje pradėjau skaityti Prabusiu Šibujoj pernelyg nieko nesitikėdamas, vien smagios pramogos. Tiesą sakant, knyga labai įtraukė, gavau savitą pramogą ir romaną beregint perskaičiau per kelias artimiausias dienas.
 
Anna Cima gimė Prahoje, o jos tėvas šalyje gana žymus dramaturgas Petro Jarchovskis, todėl nuo mažumės buvo apsupta knygų. Būsima rašytoja susidomėjo japonų kultūra ir po mokyklos įstojo į japonologiją Čekijoje, o doktorantūros studijas pratęsė pačioje Japonijoje, kur ji 2017 metais užbaigė ir savo debiutinio romano Prabusiu Šibujoj rankraštį. Autorė iš viso yra parašiusi du romanas, antrasis Ungurio prisiminimai originalo kalba pasirodė 2022 metais buvo itin didelės apimties – net 700 puslapių. A. Cima ne tik rašytoja, bet ir vertėja iš japonų į čekų kalbą, o jos debiutinis romanas tapo Čekijoje tikru fenomenu, nes tikriausiai atliepė naująją Azijos, ypač Japonijos kultūros besidominčiųjų bangą, kuri apėmusi ne vien Čekiją, bet ir daugelį Europos šalių.
 
Lietuvoje, sakyčiau, azijietiška literatūra daugiau ar mažiau visada buvo matoma. Pirmiausia – Haruki Murakami romanai, kurie jau keli dešimtmečiai nuolat perleidžiami ir vis išperkami. Pastarąjį dešimtmetį pasirodė Pietų Korėjos literatūra, suklestėjo mango, animaciniai serialai ir, atrodo, komercinis Japonijos kultūros bumas pirmiausia paveikė vartotojišką jaunuomenę, ypač mokyklinio amžiaus vaikus, kurie drąsiai ne tik perka kuprines su digimonais ir pokemonais, songokais, bet ir imituoja japonų fetišistinius gotikinius stilius. Daugiau nesiplėsiu, tačiau A. Cima neslepia, kad yra ir buvo paveikta pirmiausia populiariosios komercinės japonų kultūros ir tik vėliau atsivėrė kelias į intelektualesnį ir įdomesnį šios šalies pažinimą ir tyrinėjimą.
 
Skaitant Prabusiu Šibujoj, manęs kaip skaitytojo neapleido nuojauta, kad pagrindinė veikėja Jana yra savotiška pačios rašytojos Annos Cima alter ego. Jana įstoja Prahoje į japonologiją, jos tėvas taip pat užsiima literatūrologija, ji stengiasi įrodyti, kad nėra iš kelmo spirta. Jana turi buvusią klasiokę draugę Kristiną, kurios tėvas viską metęs Indijoje tapo budistų vienuoliu, jos dažnai susitinka alaus Prahos centre ir plepa apie kasdienybę. Iš tikrųjų romano pirmoji pusė gana laisva, ji labiau primena Janos eseistinius laisvus samprotavimus apie japonų kalbos mokymąsi. Autorė intuityviai pajuto, kad vien tokiais štrichais romano nesukalsi ir įvedė keletą siužetinių detektyvinių ir mistinių linijų. Jana susidomi beveik niekam nežinomu tarpukario japonų autoriumi Kijomaru Kavašita, kuris yra absoliučiai sugalvotas pačios rašytojos. Įdomu, kad patys čekai, perskaitę šį romaną puolė domėtis Kavašita ir labai nusiminė, kad visa tai tėra įtikinama fikcija, o ne reali dokumentinė medžiaga panaudota romanui.
 
Taigi... Autorė kuria literatūrinį detektyvą. Panašų jausmą patyriau skaitydamas amerikiečių  Marisha Pessl Naktinis filmas (Tyto alba, 2018). Veikėja Jana kartu su doktorantu Viktoru Klima leidžiasi į Kavašitos tyrimą, bando internete surasti menkiausių nuorodų, kurie atskleistų kuo daugiau apie Kavašitos asmenybę ir jo gyvenimą. Galiausiai mezgama Janos ir Viktoro meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti, nes doktorantas išvyksta į Japonija, o Jana palsiieka Prahoje įstrigusi su savo Kavašitos medžiaga. Romaną papildo sugalvoti Kavašitos tekstai, parašyti pagal tarpukario japonų literatūros stilių, kuriuos Jana verčia iš literatūrinio žurnalo. Galiausiai tie pasakojimai tampa nuorodomis į tikrąjį Kavašitos gyvenimą... Iš tikrųjų autorė plačiai žaidžia tikrovėmis. Nors knygoje daug tokių retsykiais infantilių pasikalbėjimų, bet jie kažin kokie tampa japonų literatūros imitacijomis, specialiai rašyti azijietišku registru. Stilius nepaprastai primena kai kada H. Murakami pasakojimus dėl savo gana ryškaus maginio realizmo ir fantastinių motyvų neapibrėžtumo.

Anna Cima

 
Viena svarbiausių siužetinių linkmių – netikėtai prabudusi pačios Janos alternatyva Šibujoj. Nors tikroji Jana gyvena Čekijoje, jos septyniolikmetės vaiduokliška alternatyva, perteikta kaip minties forma, nebegali ištrūkti iš Šibujos ir iš esmės nuolat gyvena netoli legendinio šuns Hačiko paminklo (pagal jį yra sukurtas 2009 metų holivudinis filmas su R. Gere, adaptuotas vakarietiškai kultūrai), tik šįkart į šią vietą grįžta ne Hačiko, o vis ta pati nesenstanti Janos versija, kuri susipažįsta su Viktoru ir leidžiasi tyrinėti Kavašitos žmonos atvejo. Nepasakyčiau, kad visi siužetiniai apmatai mane įtikino, bet romane esama tikrai netikėtų, vakarų literatūrai nebūdingų siužetinių vingių. Pavyzdžiui, Kijonas, praleidęs kurį laiką užsitrenkęs rūsyje, paniškai bijo uždarų patalpų, o kad įveiktų klaustrofobiją, pradeda fotografuoti langus... Tai taip murakamiška ir mistiška, kad, sakyčiau, būdinga šiuolaikinei japonų literatūros tipažui.
 
Romane gausu japonų literatūros klasikų ir šiuolaikinių autorių nuorodų (jų abėcėlė pateikiama knygos gale): „Žinojai, kad Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ po to, kai išsekęs nukrito po traukinio ratais, kai ryte važiavo į darbą? <...> Turbūt buvo labai ilgai nemiegojęs, nes naktimis rašydavo. Tik tada, kai jo vos neužmušė traukinys, jo tėvas suprato, kad neverta trukdyti sūnaus polėkiui, ir pažadėjo, kad kai Mišima parašys bestselerį, galės daryti ką širdis geidžia. Taigi Mišima išleido „Kaukės išpažintį“ ir taip pasaulį išvydo genialus rašytojas (p. 139).“
 
Autorė paliečia ir tapatybės temą, nes iš esmės Prabusiu Šibujoj ne tik naudojasi japonų literatūros imitacijomis ir schemomis, bet ir savitai perteikia vakarietiškų ir rytietiškų kultūrų sandūrą. Šiam tranzitui pasirinktas tapatybės nunulinimas, vaiduokliškoji Janos pusė, kuri turi be išankstinių europietiškų standartų suprasti naują azijietišką pasaulį: „Aš pati jaučiuosi, lyg nuolat dirbčiau nesibaigiančius viršvalandžius. Nežinau, kiek ilgai  čia esu, bet kol kas nepavyko normaliai išsimiegoti. Mobilusis išsikrovė, prisiskambinti man niekas neprisiskambins. Tarp kitko, pamečiau savo pasą. Neįsivaizduoju, kur galėjau jį pradanginti. Dabar jau nesu tiesiog niekas. Esu niekas niekieno žemėje. Dvidešimt aštuntos pamokos gramatika (p. 52).“
 
Esama ir tikrosios Janos kritinio požiūrio, vertinimo, kuris galbūt atspindėtų ir nemažą skaitytojų požiūrį į japonus: „Mat visi jie baisiai infantilūs. Kur pažvelgsi, aplink mane spokso įvairūs monstriukai. Hello Kitty, Pikačiu ir komiksų bei televizijos serialų herojai. Atrodo, lyg japonams būtų sudėtinga priimti realybę. Juk pasaulis iš tikrųjų – žiauri vieta, o jie jį bando paversti kuo mielesniu. Vienas kitą kvailina. Kiekviena parduotuvė, kiekvienas restoranas ar įmonė turi savo talismaną, savo logotipą. Aplink knibždėte knibžda dvasių, baubų ir žvėrelių. Ir visi jie skleidžia garsus. <...> Kone kiekvienas turi kokio nors žvėrelio figūrėlę, pakabintą ant rankų, mobilaus, krepšio ar džemperio užtrauktuko. Lyg giliai viduje visi tebebūtų vaikai. Lyg japonai nenorėtų ar bijotų suaugti (p. 57).“
 
Romaną, manau, kiek kitaip perskaitys tie, kurie labiau yra skaitę japonų literatūros, jie labiau atpažins mistinius autorės kuriamas schemas, kurios mažiau skaitantiems atrodo kaip egzotiškas rytietiškas magiškasis realizmas, persipynęs su jaunosios kartos europiečių požiūriais į Japoniją. Nesuklysiu sakydamas, kad Prabusiu Šibujoj labiau turėtų sudominti jaunuolius skaitytojus, nes pagrindinė veikėja atspindi studentiškas ambicijas, norą tyrinėti pasaulį, svajoti. Pati romano kalba labai nesudėtinga, Kristė Karvelytė versdama dialogus kūrė kai kur šnekamąja kalba, bet ne tokia, kurios nesuprastų septyniasdešimtmečiai skaitytojai. Mane romanas labai įtraukė, seniai neskaičiau tokio jaunatviškai parašyto kūrinio, kuris teiktų tiek literatūrinio detektyvinio nuotykio (tai bene stipriausias romano aspektas!) bei kartu leistų pasimėgauti ne visais iki galo paaiškintais, kaip dažnai būdinga japonų literatūrai, mistiniais sprendimais. Tai atmosferinis šiek tiek hipsterinis-azijietinis romanas, paskaitomas tiek jauniems, tiek garbaus amžiaus skaitytojams.
 

P. S. Knyga negausiai, bet šiek tiek turi iliustracijų, kurias sukūrė pati rašytoja.

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Ruth Ozeki: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos temos ir bruožai

 

Sveiki!
 
Šįkart rubrikoje apie pasaulio rašytojus – Ruth Ozeki, kurios dvi knygos yra prakalbintos lietuviškai: „Knyga laiko būčiai“ (Baltos lankos, perleista antrąsyk 2021), „Knyga apie formą ir tuštumą“ (Baltos lankos, 2024).
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS RUTH OZEKI GYVENIMAS
 
Pasaulinio pripažinimo sulaukusi rašytoja, filmų kūrėja ir Zen budistų vienuolė Ruth Ozeki gimė 1956 metų kovo 12 dieną Niu Heivene, Konektikuto valstijoje. Ji oficialiai dvasinius įžadus davė 2010 metais Soto Zen tradicijoje (ji yra susijusi su „Everyday Zen“ fondu ir Bruklino zen centru). Ji nėra tradicinė uždarame vienuolyne gyvenanti vienuolė – ji derina šį dvasinį kelią su aktyvia rašytojos karjera, dėstymu universitete ir gyvenimu su vyru, tačiau jos dvasiniai įšventinimai ir kasdienė praktika užima labai svarbią vietą jos gyvenime. Jos šeimos šaknys buvo tarptautinės ir kultūriškai turtingos, nes ji augo JAV ir Japonijos kultūrų sandūroje. Ozeki tėvai dirbo mokslinį darbą Jeilio universitete: jos tėvas Floydas Lounsbury buvo žinomas amerikiečių lingvistas, antropologas ir majų kultūros tyrinėtojas, o motina Masako Yokoyama taip pat užsiėmė lingvistika. Ši intelektuali namų aplinka suformavo jos gilų smalsumą kalbai, kultūroms ir aplinkiniam pasauliui nuo pat mažų dienų.
 
Vaikystėje ir paauglystėje patirtos aplinkybės turėjo didžiulę įtaką jos vėlesniam pasaulėvaizdžiui. Augdama ji vėlesniuose pasakojimuose yra prisiminusi savo pirmuosius gilius vaikystės prisiminimus, susijusius su dvasiniais ieškojimais – pavyzdžiui, kaip būdama maža mergaitė kambaryje aptiko tyliai meditavusius savo senelius zen budistus. Šis susitikimas su ramybe ir sąmoningumu tapo tarsi pirmuoju emociniu atspaudu jos gyvenime. Nors jos šeima susidūrė su Antrojo pasaulinio karo sukeltais išbandymais ir suirutėmis, tarp kurių buvo ir sudėtingos giminaičių patirtys bei priverstinis gyvenimas skirtinguose žemynuose, tai tik dar labiau sustiprino Ozeki domėjimąsi tapatybės, atminties ir tarpusavio ryšių temomis.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko humanitarinius mokslus ir įstojo į prestižinį „Smith“ kolegiją Masačiusetse, kur gilino žinias anglų literatūros bei Azijos studijų srityse. Studijų metais ji pasižymėjo išskirtiniais akademiniais pasiekimais ir 1980 metais baigė kolegiją su pagyrimu bei aukščiausiais įvertinimais. Šis universitetinis etapas suteikė jai tvirtą pamatą literatūrai, išmokė analizuoti sudėtingas tekstų struktūras ir paskatino dar giliau pasinerti į Rytų Azijos kultūros studijas, kurios vėliau tapo neatsiejama jos tapatybės bei kūrybos dalimi.
 
Po studijų JAV jaunai moteriai atsivėrė galimybės išvykti į Rytus, kai ji laimėjo Japonijos Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko gilinti žinių į Naros moterų universitetą. Gyvendama Japonijoje, ji patyrė itin intensyvų kultūrinį virsmą, kurį vėliau apibūdino fraze, kad užaugusi galvojusi esanti japonė, tačiau nuvykusi ten suprato esanti amerikietė. Šis dvigubas kultūrinis identitetas vėliau tapo jos kūrybos ašimi. Japonijoje ji ne tik studijavo klasikinę japonų literatūrą, bet ir dėstė anglų kalbą universitete, įkūrė kalbų mokyklą, taip pat pasinėrė į tradicinius menus – ji mokėsi Noh dramos meno, gėlių kompozicijos bei kaukių drožybos tradicijų.
 
Sugrįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas, tiksliau į Niujorką, Ozeki dešimtajame dešimtmetyje pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos karjera prasidėjo nuo vizualinių menų – ji dirbo menine vadove ir rekvizito kūrėja mažo biudžeto kino aikštelėse, kur prisidėjo prie įvairių nepriklausomų bei siaubo filmų kūrimo. Vėliau ji perėjo prie dokumentinio formato, kūrė ir režisavo laidas bei dokumentines programas Japonijos televizijai, o tai jai padėjo išsiugdyti discipliną ir supratimą, kaip tiksliai ir efektyviai pasakoti istorijas vaizdais bei laiko rėmais.
 
Didelį lūžį jos kelyje link rašytojos karjeros lėmė jos pačios autoriniai dokumentiniai filmai. Vienas geriausiai žinomų jos darbų buvo giliai autobiografinis filmas, pasakojantis apie kelionę parsivežant mirusios močiutės palaikus bei giminės istorijos fragmentus iš Japonijos į JAV. Šis kūrinys sulaukė didelio tarptautinio pripažinimo, buvo rodytas prestižiniuose kino festivaliuose, tokiuose kaip „Sundance“, ir muziejuose. Darbas montažinėse, ilgos valandos praleistos derinant vizualinius pasakojimus bei dokumentuojant tikrovę galiausiai subrandino ją kaip kūrėją, pasiruošusią peržengti kino ribas.
 
Prieš išleisdama savo pirmąjį romaną ji savyje nešiojo didžiulį sukauptų patirčių, kelionių, kultūrinių pastebėjimų bei autorinių ieškojimų bagažą. Pasak pačios autorės, jos potraukis rinkti istorijas, daiktus ir aplinkos detales natūraliai atvedė ją prie grožinės literatūros. Įgijusi nepakartojamą patirtį televizijoje ir kine, kur laikas yra ribotas ir brangus, ji pajuto esanti pasiruošusi valdyti platesnius naratyvus. Šio ilgo, spalvingo ir daugiakultūrio gyvenimo etapo rezultatas tapo jos debiutinis romanas, išleistas 1998 metais, kuris akimirksniu atvėrė jai duris į pasaulinę literatūros sceną ir įtvirtino jos vardą tarp ryškiausių šių laikų autorių.
 
RUTH OZEKI VĖLYVASIS GYVENIMAS: KNYGOS, ASMENINIS GYVENIMAS, KŪRYBOS TEMOS
 
Ruth Ozeki į pasaulinę literatūros padangę įsiveržė jau subrendusi, su išskirtiniu asmeniniu bagažu, kuriame susipynė akademinė patirtis, kino režisūra ir gilus dvasinis ieškojimas. Jos kūrybinis kelias prasidėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai ji, gyvendama triukšmingame Niujorke ir montuodama filmus, pradėjo rašyti savo debiutinį romaną „Mano mėsos metai“. Ši knyga, išleista 1998 metais, iškart atkreipė dėmesį savo drąsia satyra, kurioje per korporacinio pasaulio, maisto pramonės ir kultūrinių stereotipų prizmę buvo nagrinėjamos vartotojiškumo bei tapatybės problemos, o šis literatūrinis debiutas iškart pelnė jai tarptautinį pripažinimą ir prestižinį „Kiriyama Pacific Rim“ apdovanojimą.
 
Jos išsilavinimas ir intelektualinis pamatas yra itin plataus profilio, apimantis anglų literatūrą, Azijos studijas bei klasikinį Rytų meno supratimą, įgytą prestižinėje „Smith“ kolegijoje. Šios žinios padėjo jai sukurti savitą rašymo stilių, kuriame Vakarų postmodernusis naratyvas organiškai pinasi su Rytų filosofijos elementais. Ozeki pasaulėžiūrai didžiulę įtaką padarė Zen budizmas, kurį ji praktikuoja dešimtmečius, o vėliau buvo įšventinta, kaip jau minėjau, ir į Zen vienuoles, o ši dvasinė praktika tapo neatsiejama jos kasdienybės bei kūrybos filosofijos dalimi.
 
Politinės ir socialinės rašytojos pažiūros stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur ji aktyviai pasisako už ekologinį atsakingumą, kritikuoja globalizuotą kapitalizmą, masinį vartojimą ir abejingumą klimato kaitos krizei. Jos knygose nuolat iškeliamos globalios problemos, tokios kaip genetiškai modifikuoti organizmai, maisto sauga, gyvūnų teisės, psichikos sveikatos stigmos bei marginalizuotų visuomenės narių likimai. Ozeki sugeba sudėtingas filosofines bei politines idėjas paversti jautriomis, asmeniškomis ir įtraukiančiomis žmogiškosiomis istorijomis, kurios skatina skaitytojus susimąstyti apie savo poveikį planetai.

Ruth Ozeki knygos lietuviškai mano namų bibliotekoje.

 
Tarp svarbiausių jos kūrinių išsiskiria didieji romanai, pelnę pasaulinį pripažinimą ir prestižinius apdovanojimus, įskaitant romaną „Knyga laiko būčiai“, už kurį ji sulaukė pasaulinio triumfo, buvo nominuota „Man Booker“ premijai ir apdovanota „Los Angeles Times“ knygų premija, bei vėlesnį šedevrą „Knyga apie formą ir tuštumą“, pelniusį prestižinę „Women’s Fiction“ premiją. Šie kūriniai įtvirtino jos, kaip vienos originaliausių šių laikų rašytojų, statusą, sugebančios meistriškai jungti magiškąjį realizmą su skaudžiomis socialinėmis bei psichologinėmis realijomis.
 
Romanas „Knyga laiko būčiai“ pasakoja apie Ramiojo vandenyno pakrantėje Kanadoje gyvenančią rašytoją Rut, kuri po cunamių atodangos randa „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę, išplautą į krantinę. Joje pasislėpęs japonų paauglės Naos dienoraštis atveria sukrečiantį pasakojimą apie mergaitės patiriamas patyčias mokykloje Tokijuje, šeimos krizes emigracijoje ir sprendimą parašyti biografiją apie savo šimtametę prosenelę budistų vienuolę prieš pasiryžtant nutraukti savo gyvybę, o šis kūrinys narplioja laiko prigimties, atminties, depresijos ir tarpkultūrinio ryšio paslaptis per netikėtą dviejų moterų likimų susipynimą.
 
Romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ s atskleidžia jautrią keturiolikmečio Beno Oh istoriją. Po tragiškos tėvo žūties berniukas pradeda girdėti aplinkinių daiktų – nuo sulūžusio kalėdinio žaisliuko iki seno sportinio batelio – balsus ir emocijas, o jo motina tuo metu panyra į liguistą kaupimo maniją. Bandydamas pabėgti nuo namus užgriuvusio daiktų triukšmo ir chaoso, Benas pasislepia viešojoje bibliotekoje, kur susipažįsta su benamiais filosofais, gatvės menininkais ir savo paties Knyga, kuri pati pradeda pasakoti jo istoriją bei mokyti jį išklausyti tai, kas pasaulyje iš tikrųjų svarbu.
 
Gyvenimo būdas ir kasdieniai rašytojos ritualai yra glaudžiai susiję su jos dvasine praktika bei ramybės paieškomis, nes Ozeki gyvena tarp Niujorko ir atokios Korteso salos Britų Kolumbijoje, Kanadoje, kur kartu su vyru, aplinkos menininku ir medžių sodintoju Oliveriu Kellhammeriu, mėgaujasi gamtos ramybe. Jos rašymo procesas reikalauja didelės disciplinos: ji dažnai keliasi labai anksti ryte, medituoja, atlieka dvasines praktikas, o tik tada sėda prie stiliaus, struktūros bei redagavimo darbų, kurie gali užtrukti daugelį metų, nes jos romanai yra kruopščiai išgludinti ir konstruojami tarsi sudėtiniai filosofiniai mechanizmai.
 
Šeiminis gyvenimas ir asmeninė patirtis jai naudinga kuriant daugiakultūrius personažus, kurie ieško savo vietos pasaulyje tarp Rytų ir Vakarų tradicijų, susidurdami su tapatybės ir priklausymo klausimais. Nors ji neturi savo vaikų, jos gilus empatijos jausmas jaunajai kartai, paauglių psichologijai ir vienatvės išgyvenimui pulsuoja kiekviename jos kūrinyje, parodydamas išskirtinį jautrumą pažeidžiamiems protams. Jos vyras ir artima aplinka suteikia jai stabilumo, reikalingo tam, kad ji galėtų pasinerti į ilgus ir emociškai varginančius kūrybinius procesus, rašant apie netektis, gedulą ir dvasinį atgimimą.
 
Kelionės ir pomėgiai papildo šios iškilios kūrėjos portretą, nes Ozeki daug keliauja tarp Šiaurės Amerikos ir Japonijos, kur lanko savo dvasinius mokytojus, giminaičius bei semiasi įkvėpimo būsimiems tekstams. Jos laisvalaikio pomėgiai glaudžiai susiję su rankdarbiais, pavyzdžiui, mezgimu ir siuvimu, sodo priežiūra, tradiciniais menais bei meditacija, o jos namai, kaip teigia pati autorė, yra pilni užrašų knygučių, istorijų fragmentų ir daiktų, kurie, kaip ir jos romanuose, turi savo unikalią energiją bei atmintį.
 
Maištinga Siela

Chiune Sugihara (Čijunė Sugihara) – japonas, išgelbėjęs iš Lietuvos vokiečių okupacijos metais šimtus žydų

 

Tęsiu pažintį su istoriniais vykiais ir šįkart žvilgsnis į Lietuvą ir Japoniją.

 

Chiunė Sugihara (1900–1986) buvo japonų diplomatas, kurio vardas šiandien pasaulyje simbolizuoja aukščiausią žmogiškumo, drąsos ir sąžinės raišką. Gimęs 1900 m. sausio 1 d. Gifu prefektūroje, Japonijoje, jis tapo žmogumi, kurio gyvenimo kelias neatsiejamai susipynė su Lietuvos istorija pačiu dramatiškiausiu jos laikotarpiu. Nors jis buvo diplomatinės tarnybos atstovas, jo atminimas išliko ne dėl oficialių ataskaitų, o dėl asmeninio pasirinkimo gelbėti gyvybes nepaisant gresiančių pasekmių.

 

Diplomatinė tarnyba Lietuvoje prasidėjo 1939 m. lapkričio mėn., kai Kaune buvo įkurtas Japonijos konsulatas. Tarpukariu Japonijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai buvo gana šilti, tačiau 1940 m. situacija tapo kritinė – Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, užsienio šalių atstovybės buvo priverstos užsidaryti. Būtent šiuo metu, stebėdamas į konsulatą plūstančius tūkstančius žydų pabėgėlių, ieškančių išsigelbėjimo nuo nacių persekiojimo, Ch. Sugihara stojo prieš sunkų moralinį pasirinkimą.

 

Nepaisydamas oficialių Japonijos vyriausybės nurodymų ir būdamas griežtai įspėtas neįsileisti pašalinių asmenų, Ch. Sugihara 1940 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais ėmėsi išduoti „vizas gyvenimui“. Iš esmės tai buvo tranzitinės vizos, kurios leido pabėgėliams per Sovietų Sąjungą pasiekti Japoniją ir iš jos keliauti toliau. Konsulato patalpose Kaune jis su žmona Jukiko dieną naktį pildė dokumentus, kol galiausiai buvo priverstas išvykti, tačiau vizas rašė net sėdėdamas traukinyje į Berlyną.

 

Skaičiuojama, kad per šį trumpą laikotarpį Ch. Sugihara išdavė daugiau nei 2000 vizų, tačiau dėl to, kad viena viza dažnai gelbėdavo ne tik jos turėtoją, bet ir visą šeimą, išgelbėtų gyvybių skaičius vertinamas iki 6000 ar net daugiau. Tai buvo unikalus atvejis karo istorijoje, kai vienas žmogus savo ryžtu sugebėjo pakeisti tūkstančių žmonių likimus. Kodėl jis tai darė? Ch. Sugihara vėliau rašė, jog tiesiog sekė savo sąžinės balsu, nes negalėjo žiūrėti į mirčiai pasmerktus žmones ir likti abejingas.

 

Šiandien Kaunas yra neatsiejamas nuo Ch. Sugiharos atminimo. Buvusiame Japonijos konsulato pastate (Vaižganto g. 30) veikia Sugiharos namai – muziejus, kuris tapo traukos centru ne tik lietuviams, bet ir lankytojams iš Japonijos bei viso pasaulio. Ši vieta yra ne tik istorijos liudininkė, bet ir edukacijos erdvė, kurioje nuolat primenama apie žmogaus teisę į gyvybę ir diplomatijos galimybę tarnauti humanitariniams tikslams.

 

Japonams ir lietuviams Ch. Sugihara yra bendrystės simbolis, jungiantis dvi tolimas šalis per moralinio autoriteto prizmę. Japonijoje jis ilgą laiką buvo mažiau žinomas, tačiau dabar jis gerbiamas kaip „Japonijos Šindleris“, įkvepiantis jaunąją kartą drąsos pavyzdžiu. Lietuvoje jo atminimas puoselėjamas su ypatinga pagarba kaip valstybės draugo, kurio poelgis 1940 m. Kaune įrašė Lietuvą į pasaulinę humanizmo istoriją kaip vilties uostą tiems, kurie buvo praradę viską.

 

Maištinga Siela

Homoseksualumas Japonijoje: ar yra santuoka, kaip veikia homofobija, įstatymai, laisvė, politikai, menas?

Sveiki, skaitytojai,

 

Japonija man atrodo itin tolimas kraštas, į kurį galbūt niekada ir nenukeliausiu. Itin didelės traukos Japonijai kaip ir nejaučiu, nors įdomi jos kultūra, tradicijos, tačiau man nesuprantamas nei japonų humoras, nei mango anime/komiksų smurtinis dominavimas, kuriame veikėjai, kiek teko skaityti, visada patiria kažkokius ekstremalius išbandymus. Visgi yra ir švelnioji, lyrinė Japonija ir jos kultūra, išreikšta itin dideliu pagarbos, etiketo ir supratimo ritualais (kiek nuoširdi? – sunku pasakyti). Šiandien gilinuosi, ar egzistuoja homoseksualumas Japonijoje kaip pripažinta seksualinė orientacija, kaip toje šalyje su LGBTQ+ kultūra, literatūra, švietimu, įstatymais ir naktiniu gyvenimu.

 

Homoseksualumo viešumas Japonijoje ir įstatymai: ar japonai tolerantiški?

 

Japonija, nors ir yra vienintelė Didžiojo septyneto (G7) šalis, nacionaliniu lygmeniu nepripažįstanti vienalyčių santuokų, vis dėlto demonstruoja didelę įstatyminio pripažinimo pažangą regioniniu lygmeniu ir teismų sistemoje. Pagal dabartinę Konstituciją, santuoka teisiškai apibrėžiama kaip „pagrįsta tik abiejų lyčių abipusiu sutikimu“, kas tradiciškai interpretuojama kaip vienalyčių santuokų draudimas. Dėl šios priežasties vienalytės santuokos Japonijoje kol kas negalimos. Tačiau, kaip ir Lietuvoje, teismuose vyksta didelės permainos: keli aukštesnės instancijos ir apygardų teismai (pvz., Saporas, Tokijas, Nagojos) jau priėmė sprendimus, kad šis draudimas pažeidžia Konstitucijos straipsnius dėl lygybės ir asmens orumo, kas, savaime aišku, didina spaudimą nacionalinei valdžiai priimti atitinkamą įstatymą.

 

Nacionalinio įstatymo nebuvimą kompensuoja aktyvi vietos savivaldos iniciatyva, įvedanti partnerystės pripažinimo sistemas, tam yra net specialus japoniškas terminas, kurį radau internete – Pātonāshippu Sensei Seido. Šiuo metu per 530 municipalitetų ir prefektūrų, apimančių apie 90% šalies gyventojų, išduoda specialius partnerystės sertifikatus. Nors šie sertifikatai neturi tokios pačios teisinės galios kaip santuoka (pavyzdžiui, neapima paveldimo turto, bendros mokesčių sistemos ar socialinio draudimo), jie suteikia tam tikrų esminių teisių. Tai apima galimybę nuomotis būstą kartu, vizituoti partnerį ligoninėje, priimti sprendimus dėl medicininės priežiūros ir būti pripažintiems tam tikrais viešosios tvarkos bei smurto prevencijos įstatymais. Tobulėti, kaip matote, yra kur.

 

Tolerancijos Japonijoje klausimas yra dviprasmiškas. Istoriškai homoseksualumas nebuvo baudžiamas įstatymu ir nebuvo atvirai persekiojamas, kaip Vakaruose, tad trūksta griežto pasipriešinimo. Viešosios nuomonės apklausos rodo nuolat augantį palaikymą: apie 70% Japonijos piliečių palaiko vienalyčių santuokų įteisinimą, ypač tarp jaunimo. Vis dėlto, 2023 m. priimtas nacionalinis įstatymas, skirtas „supratimo skatinimui“ apie LGBT+ asmenis, buvo kritikuojamas dėl to, kad jam trūksta konkrečių antidiskriminacinių nuostatų. Todėl LGBT+ asmenys vis dar susiduria su diskriminacija darbo vietoje, švietimo sistemoje ir sveikatos apsaugos srityje, kadangi trūksta visuotinių teisinių apsaugos mechanizmų.

 

Ar egzistuoja Japonijoje homoseksualų paradai, eitynės, aktyvistai ir LGBTQ organizacijos?

 

Kiek domėjausi, Japonijos visuomenė yra žinoma dėl savo santūrumo ir privatumo vertinimo, vieši LGBTQ+ paradai yra gyvybiškai svarbi priemonė bendruomenės matomumui didinti ir stigmoms mažinti. Ryškiausias pavyzdys yra kasmetinis Tokijo vaivorykštės paradas (Tokyo Rainbow Pride), kuris pritraukia ne tik tūkstančius dalyvių, bet ir didelį skaičių Japonijos bei tarptautinių korporacijų rėmėjų. Šis renginys veikia kaip galingas simbolis, rodantis, kad, nepaisant lėtos nacionalinės vyriausybės reakcijos, privatus sektorius ir didieji miestai vis labiau priima ir palaiko LGBTQ+ bendruomenės lygybės siekius. Be Tokijo panašūs, nors ir mažesni, paradai vyksta Osakoje, Saporo bei kituose didmiesčiuose, taip sukuriant nacionalinį tolerancijos tinklą.

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė yra gerai organizuota ir strategiškai orientuota į teisinių permainų siekimą. Pagrindinis judėjimas, siekiantis lygybės, yra „Marriage For All Japan“ (liet. Santuoka Visiems Japonijoje), kurio esminis tikslas – įteisinti vienalytes santuokas nacionaliniu lygmeniu. Nesulaukdami palaikymo iš įstatymų leidžiamosios valdžios, aktyvistai taiko dviejų krypčių strategiją: jie bylinėjasi teismuose per garsiąsias išvertus „Laisvė Tuoktis“ bylas ir atakuoja regioninę valdžią dėl partnerystės sistemų įvedimo. Sėkmingi teismų sprendimai, pripažįstantys draudimą nekonstituciniu, veikia kaip galingas spaudimas, didinantis visuomenės ir politikų suvokimą.

Ar Japonija yra saugi gėjams, lesbietėms ir kt. šalis? Ar būna išpuolių prieš LGBTQ bendruomenę?

 

Japonija yra laikoma saugia šalimi LGBTQ+ asmenims, ir organizacinių, masinių fizinių išpuolių prieš homoseksualius asmenis čia paprastai nevyksta. Šalyje galioja žemas smurtinių nusikaltimų lygis, o homoseksualumas niekada nebuvo kriminalizuotas, kas užtikrina minimalų fizinio saugumo pagrindą. Didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Tokijuje, LGBTQ+ bendruomenė yra matoma ir gali gyventi viešą gyvenimą be tiesioginės baimės būti užpultai.

 

Vis dėlto, rimtesnės problemos Japonijoje kyla dėl sisteminės diskriminacijos ir psichologinio spaudimo. Kadangi nėra visapusiškų nacionalinių įstatymų prieš diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės, pavieniai asmenys susiduria su diskriminacija darbo vietose, švietimo sistemoje ir ieškant būsto. Be to, konservatyvioje visuomenėje, vertinančioje griežtus lyčių vaidmenis, dažni patyčių ir priekabiavimo (angl. harassment) atvejai mažesnėse bendruomenėse ar mokyklose. Todėl dauguma LGBTQ+ asmenų Japonijoje labiau kovoja su baimės atsiskleisti ir socialinio atstūmimo problemomis, o ne su organizuotu fiziniu smurtu.

 

Koks homoseksualų naktinis kultūrinis gyvenimas Tokijuje ir kitur?

 

Naktinis gėjų ir lesbiečių gyvenimas Japonijoje, ypač didžiuosiuose miestuose, yra turtingas, diskretiškas ir daugiasluoksnis, siūlantis kur kas daugiau nei vien tik trankius klubus. Tokijas, ir ypač jo Šinjuku Ni-čome (Shinjuku Ni-chōme) rajonas, garsėja kaip didžiausias gėjų kvartalas Azijoje, o galbūt ir visame pasaulyje. Šis rajonas siūlo platų pasirinkimą: nuo didelių šokių klubų ir karaoke barų iki tūkstančių mažų, intymių barų, kuriuose telpa vos keletas žmonių. Lesbiečių naktinis gyvenimas, nors ir mažesnis, taip pat koncentruojasi aplink Ni-čome, siūlantis specializuotus barus. Dėl kultūrinio santūrumo, didelė dalis šio naktinio gyvenimo yra orientuota į vietinius ir veikia kaip saugi užuovėja, kur žmonės gali visiškai atsipalaiduoti ir būti savimi, nebijodami visuomenės žvilgsnio.

 

Japonijos LGBTQ+ kultūra tikrai gali pasiūlyti ir klasiškesnių, ne tokių trankių alternatyvų už barų ir klubų ribų. Nors specializuoti „gėjų teatrai“ ar didelės saugios zonos, skirtos išskirtinai tik LGBTQ+ bendruomenei, nėra taip paplitusios kaip Vakaruose, menas ir kultūra vaidina svarbų vaidmenį. Yra nedidelių, nepriklausomų teatrų trupių ir meno galerijų, kurios dirba su LGBTQ+ temomis. Saugios erdvės (safe spaces) dažniausiai realizuojamos kaip akademinės aplinkos, bendruomenių centrai ar kavinės, kur organizuojami susitikimai, edukaciniai renginiai ir diskusijos. Šios erdvės atlieka esminį vaidmenį formuojant bendruomenės identitetą ir siūlant emocinę paramą.

 

Japonų literatūroje LGBTQ+ temos nagrinėjamos jau seniai ir turi savitą bei turtingą istoriją. Vienas žymiausių pavyzdžių yra Jukio Mišima (Yukio Mishima), atvirai biseksualus rašytojas, kurio 1949 m. romanas „Kaukės išpažintis“ (Confessions of a Mask), beje, išversta į lietuvių kalbą, yra laikomas kertiniu Japonijos gėjų literatūros kūriniu, gvildenančiu paslėpto seksualumo ir tapatybės problemas. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Haruki Murakami (nors jis pats nėra gėjus), savo kūriniuose (pvz., „Kafka pakrantėje“ ar „1Q84“) taip pat įtraukia LGBTQ+ personažus ir temas. Nors knygos apie LGBTQ+ patirtis dažnai patenka į populiariosios kultūros nišą, vadinamą Yaoi (vyrų meilė vyrams) arba Yuri (moterų meilė moterims), literatūros prieinamumas ir įvairovė rodo nuolatinį temos aktualumą.

 

Naktinis gyvenimas Japonijoje yra gana saugus dėl bendro žemo nusikalstamumo lygio, tačiau diskretiškumas yra aukšta kaina, kurią dažnai tenka mokėti. Daug mažų barų („snack bars“), ypač Šinjuku Ni-čome rajone, yra specializuoti: vieni skirti tik ploniems vyrams, kiti – tik odos fetišistams, treti – senesniems klientams. Ši specializacija užtikrina bendruomeniškumą ir saugumą siaurose nišose, bet kartu sustiprina segregaciją nuo likusios visuomenės. Daugelis šių vietų yra diskretiškos ir sunkiai randamos, be didelių iškabų. Toks pogrindinis egzistavimas leidžia atsipalaiduoti, bet kartu liudija apie visuomenės spaudimą slėpti savo tapatybę už saugios kvartalo zonos ribų.

 

Ar Japonijos mokiniai šviečiami dėl lytinės orientacijos įvairovės?

 

Japonijos mokyklose švietimas apie homoseksualumą ir bendrai apie LGBTQ+ įvairovę yra ribotas ir nevienodas, nes nėra privalomų, centralizuotų programų. Nors oficialiai nėra privalomo, išsamaus mokymo apie seksualinę orientaciją visose mokyklose, palaipsniui didėja vietos valdžios ir pavienių mokyklų iniciatyvos spręsti šį klausimą. Dauguma lytinio švietimo pamokų vis dar koncentruojasi į biologinę reprodukciją ir tradicinius lyčių vaidmenis, todėl informacijos spragos tarp formaliojo ugdymo ir studentų realybės lieka didelės.

 

Švietimo įvairovės linkme dažniausiai pradedama nuo patyčių prevencijos ir lygybės gairių diegimo, o ne nuo tiesioginio homoseksualumo apibrėžimo. Šios iniciatyvos visų pirma kyla iš didžiųjų miestų savivaldybių (pvz., Tokijo) ir yra skirtos saugesnės aplinkos užtikrinimui ir patyčių, nukreiptų prieš LGBTQ+ studentus, sprendimui. Tokios temos įtraukiamos į socialinio ugdymo ar etikos pamokas, akcentuojant pagarbą ir įvairovės priėmimą. Be to, didelė dėmesio dalis skiriama mokytojų mokymui, kurio metu pedagogai ruošiami palaikyti LGBTQ+ studentus ir profesionaliai reaguoti į su lyties tapatybe susijusius klausimus, taip netiesiogiai didinant informuotumą visoje mokyklos bendruomenėje.

 

Dėl oficialių gairių trūkumo, išsamus švietimas apie LGBTQ+ temas dažnai yra perkeliamas tėvams, tačiau konservatyvioje kultūroje tėvai retai būna linkę atvirai kalbėti šiais klausimais. Dėl to dauguma jaunimo apie homoseksualumą ir kitas tapatybes sužino iš neformalių šaltinių, ypač per populiariąją kultūrą, pavyzdžiui, anime ir mangą. Ši situacija sukuria dvigubą iššūkį: LGBTQ+ studentai jaučiasi izoliuoti ir neapginti, o mokytojai, neturėdami aiškių nacionalinių gairių, sunkiai užtikrina tinkamą paramą ir sistemingą švietimą.

 

Ar Japonijoje yra grupuočių, kurie priešinasi japonų LGBTQ judėjimui ir saugumui?

 

Japonijos LGBTQ+ bendruomenė susiduria su teisiniais iššūkiais, gausios, agresyvios antihomoseksualios propagandos ar masinių protestų čia praktiškai nėra. Opozicija pasireiškia ne atvirais, smurtiniais judėjimais, o per konservatyvias politines struktūras ir tyliąją socialinę diskriminaciją. Didžiausias pasipriešinimas kyla iš valdančiosios Liberalų demokratų partijos (LDP) konservatyvaus sparno, kuris blokuoja nacionalinį vienalyčių santuokų įteisinimą, remdamasis tradicinėmis šeimos vertybėmis.

 

Ši politinė opozicija dažnai pasireiškia ne organizuotomis kampanijomis, o izoliuotais diskriminaciniais pareiškimais. Pavyzdžiui, kai kurie LDP nariai yra viešai pareiškę, kad LGBTQ+ asmenys yra „neproduktyvūs“. Be to, egzistuoja mažos religinės ir konservatyvios grupės, kurios aktyviai pasisako prieš LGBTQ+ teises internete ar nedideliais protestais, nukreiptais prieš lyties tapatybės pripažinimą mokyklose, tačiau jų įtaka nacionalinei politikai yra minimali.

 

Didžiausia „antihomoseksualumo“ jėga Japonijoje yra kultūrinė. Dėl to, kad Japonijos visuomenė vertina harmoniją ir vengia atvirų konfliktų, homofobija pasireiškia ne fizine prievarta, o tyliu atstūmimu, diskriminacija ir socialiniu spaudimu. Šis „tylusis srautas“ verčia asmenis slėpti savo tapatybę (darbe ar šeimoje) ir lėtina teisinę pažangą, palaikydamas socialinę normą, kurioje LGBTQ+ asmenys privalo išlikti diskretiški, o tai yra kur kas efektyvesnė opozicijos forma nei atviri protestai.

 

Tai tiek šįkart

 

Maištinga Siela

Serialas: "Šiogūnas" / "Shōgun" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Vasara – tai laikas, kada žiūriu nematytus serialus, kuriems paprastai neturėdavau laiko ir tekdavo atidėlioti. Labai norėjau pamatyti pačiais įvairiausiais apdovanojimais apipiltą FX parengtą dešimties serijų serialą „Šiogūnas“ (angl. Shōgun), kuris pasirodė 2024 metais ir beregint tapo vienu populiariausiu šio sezono debiutantu, o televizijos apdovanojimų sezonuose triumfavo įvairiose kategorijose, užtenka paminėti, kad jis pelnė rekordinį 18 „Emmy“ statulėlių ir taip pat ne vieną „Auksinį gaublį“ pagrindinėse kategorijose.

 

Vedamas smalsumo turėjau pažiūrėti geriausią praėjusio sezono serialą ir jis išties susižiūrėjo asmeniškai nevienareikšmiškai: buvo ir abejotinų dalykų, buvo ir labai gerų, bet noriu viską nuo pat pradžių.

 

Kokia „Šiogūno“ reikšmė lietuviškai, nes pasirinktas žodis išlaiko tiek angliškoje, tiek lietuviškoje versijoje japoniško žodžio tarimo tradiciją. Ir štai ką radau: Serialo pavadinimas „Shōgun“ („Generolas“) atspindi pagrindinę politinę valdžią ir siekiamą tikslą Japonijoje tuo laikotarpiu, kuriame vyksta veiksmas (ankstyvieji XVII a.). Tikroji „Shōgun“ (将軍) prasmė japonų kalboje yra „vyriausiasis karinis vadas“ arba „generolas“. Istoriškai šis titulas buvo suteikiamas kariniam vadui, kuris realiai valdė Japoniją, net jei imperatorius formaliai buvo aukščiausias šalies valdovas. Ši sistema gyvavo kelis šimtmečius, kol Meidži restauracija (1868 m.) atkūrė imperatoriaus valdžią. Taigi istorija mus nukelia į 1600-ųjų Japoniją, jau Europa po didžiųjų geografinių atradimų, tačiau intensyvioji kultūrinė ir geografinė kolonizacija tik prasideda. Japonijos krantus pasiekia europiečių išbadėjęs ir merdintis anglų laivas, kuriam vadovauja John Blackthorne (aktorius Cosmo Jarvis) po nusižudžiusio tame pačiame laive kapitono, vedamas asmeninių ambicijų savaip atrasti ir pakeisti Japoniją. Bet vos pasiekęs po audros Japonijos krantus suvokia, kad europiečiams čia ne vieta, jo įgula paimama kaip barbarai į nelaisvę...

 

Įdomu tai, kad 1600-aisiais Japonijoje jau vietomis įsigali krikščionybė. Portugalų ir ispanų keliautojai (anglų priešai) čia įkūrę ir bažnyčių, ir atvertę dalį japonų į krikščionybę. Netrukus aplinkybėms susiklosčius Džonas (kurį visi vadina Andži) atsiduria itin karštų politinių perversmų sūkuryje: iš vienos pusės Osakoje valdančiosios tarybos dalis trokšta nuversti galimą Šiogūną ir tapti vienvaldžiais, bet tam įvyksta pasipriešinimas, į kurį įsisuka ir krikščionėmis tapę japonų tarybos nariai bei suktieji portugalai, kurie turi savo ketinimų... Galiausiai Džonas gauna vertėją, tragiško likimo kilmingąją ponią Mariko, kuri puikiai susikalba su Džonu ir galiausiai tarp jų įsivyrauja keisti jausmai, tačiau Japonijos galingiesiems šiedu turi tik pasitarnauti politiniams manevrams, o jųdviejų jausmai nesvarbūs...

 

Reikia paminėti daugeliui žinomą faktą, kad serialas „Šiogūnas“ nėra originalus. Tai yra 1980 m. miniserialo „Shōgun“, kuris taip pat buvo sukurtas pagal Jameso Clavello to paties pavadinimo romaną. 1980 m. „Shōgun“ buvo didžiulis hitas JAV-ose ir visame pasaulyje. Jis buvo transliuojamas penkias naktis iš eilės per NBC ir pritraukė milžinišką auditoriją (apie trečdalį Amerikos namų ūkių). Tikriausiai dėl šių reitingų buvo vėl surizikuota kuriant naująją versiją. Visas serialas buvo nufilmuotas Kanadoje, nors pirminis sumanymas dėl autentikos buvo sumanytas Japonijoje ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau prasidėjo pandemija ir kiekvienos šalies skirtingų apribojimų buvo nuspręsta, kad tam tikri Kanados gamtiniai motyvai daugmaž atitinka Japonijos salyno peizažo reljefą ir atmosferą. Serialas išties pavyko niūriai atmosferiškas, nežinau, kokiu metų laiko filmuotas, tačiau visas serialas tamsiai tirštas, o ir atrodo, kad virš sukurtos seriale Japonijos niekada nebūna vaiskiai saulėta.

James Clavell (1924-1994) parašė dviejų dalių romaną „Šiogūnas“. Abi dalis galite aptikti išverstas į lietuvių kalbą. Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį kartą rašytojas buvo paimtas į japonų nelaisvę ir patyrė daug baisių dalykų, tad grįžęs iš nelaisvės pradėjo rašyti apie japonus ir jų kultūrą. Yra išversta ir kitų jo knygų į lietuvių kalbą.

 

Taigi pats serialas „Šiogūnas“ pasakoja apie XVII amžiaus pradžios Japoniją, vadinasi, apie samurajų kultūrą ir egzotiškąją tradicinę Japoniją. Iškart stebina tai, kad Japonija turi savitą požiūrį beveik į viską, nuo higienos (nes tuo metu europiečiai maudydavosi tik kartą per metus) iki mirties apeigų. Čia rasite viską, kas yra tradiciška: moterų padėtį tuometinėje Japonijoje, santuokos reikalus, galvų kapojimą, batalijas, akmenų sodus, kimono, geišas ir kurtizanes, jojančius samurajų karius... Išties filmas japoniškai dekoratyvus, nors nepasakyčiau, kad veiksmo ir dinamikos čionai labai daug.

 

Kai kurios serijos įdomesnis. Man patiko šio sezono pirmosios serijos, o iš paskutiniųjų dramatiškiausia serija tampa devintoji. Serialo kūrėjai nemažai skiria dėmesio poetizavimui, stacionariems politiškai strateginiams dialogams ir politiniams disputams, pabrėžiant dekoratyvinį japonų kultūros dvilypumą: garbė ir gėda tampa japonų aristokratijos varomoji jėga ir egzotika šių dienų žiūrovams. Smurtas ir estetika, nepaprastas psichologinis palaužimas ir baisios apeigos galiausiai tampa dar vienu diskusiniu klausimu apie japonų tradicijų pamatus. Nežinau, kiek čia vakariečiai išnarpliojo japonų kultūrą ir kiek viską „padailino ir nušlifavo“ dėl vakariečių akių ir paties serialo nuotykinių vyksmų, bet šiek tiek jautėsi gumos tempimas, sakyčiau, 6-7-8 serijose, kai atrodo niekas taip ir nevyksta, nors auginama finalinė atomazgos įtampa. Iš tikrųjų serialo kūrėjai žaidžia ne vien japonų kultūros estetiniais elementais, bet taiko ir istorijų tradicinę šekspyriškąją įvykių sanklodą: vienu rakursu pasakojama apie teisingos ir blogos politinių galių kovą, o tuo pačiu metu užgimusią ir tragišką meilės istoriją tarp europiečio ir ištekėjusios japonės vertėjos, pastaroji gal net asmeniškai buvo įdomesnė.

 

Batalinių kovų scenų seriale nedaug, kaip ir paties veiksmo. Primena „Sostų karų“ pirmuosius sezonus, tam tikras jėgų ir intrigų rokiruotes, atidumą ir neskubėjimą Japonijos tuometinei politikai. Aišku, veikia japoniškos ir europietiškos kultūros sankirta ir čia... europiečiai turi taikytis prie samurajų kultūros, tad Džonas pamažu su laiku pramoksta japoniškai ir pabaigoje jau padrikai gali susikalbėti. Deja, paskutinioji serija šokiruojančiai nuvylė: vien pokalbiai, vienas galvos nukirtimas iš pagrindinių veikėjų ir daug mąslaus vaikščiojimo palei Japonijos uolėtus krantus... Žodžiu, serialas ruošia tęsinį 2026 metams, kuris jau nebebus romano medžiaga, tad scenaristai turės galimybę vystyti dinamiškesnius įvykius, tad manau, kad serialas išties dar tik patirs pakylėjimą ir tikrąjį populiarumą. Arba ne, priklausys viskas nuo to, kaip viską kūrėjai sudėlios.

 

Nepaisant kokybės, sutelktumo ir dėmesio Japonijos samurajų tradicijoms, manding, vis tiek serialas kėlė tam tikrus klausimus. Japonų kultūra persmelkta mirties ir savižudybės kulto (nepasakyčiau, kad šiuo metu mango ar anime kultūroje yra kitaip). Veikėjų poelgiai šių dienų žiūrovui gali pasirodyti kai kada absurdiški, veikėjai (išskyrus akivaizdžius piktadarius) taip trokšta viešai atlikti sepuku (seppuku), kad net darosi juokinga. Sepuku – tai yra oficialus, formalesnis ir labiau preferuojamas terminas japonų kalboje, reiškiantis „pilvo pjaustymą“ (pažodžiui „kirpti pilvą“). Sepuku apima visą išsamų ir griežtai ritualizuotą procesą, kuris dažnai apima apsiprausimą, specialius drabužius, mirties poemos rašymą ir pagalbininko (kaishakunin), kuris nutrauktų kančias nukirsdamas galvą, buvimą. Tai buvo laikoma garbinga mirtimi samurajams. Taigi japonų aristokratai be gailesčio nori šitaip numirti, toks įspūdis, kad didžiausia vaiko svajonė yra surengti savo mirties „gražią šventę“. Ko vertas gyvenimas, jeigu visos problemos sprendžiamos šitaip? Kita vertus, tai kiti amžiai ir svetima kultūra, kuri ir turi būti egzotiška, bet tai kelia tam tikrą šypsnį man kaip šių dienų žiūrovui.

 

Kitas keistas niuansas – gebėjimas susikalbėti. Anglas Džonas kuo puikiausiai angliškai kalbasi su ispanais ir portugalais, o štai ponia Mariko moka tik šiek tiek lotyniškai ir puikiai portugališkai, tačiau su Džonu pyškina kuo puikiausiai angliškai, tačiau žiūrovams primetama, kad maždaug turėtų įsivaizduoti, jog jie bendrauja portugališkai. Tam tikra prasme, serialo kūrėjai susikvietė japoniškai mokančius aktorius, kuria autentišką serialą, bet negali išvengti tos absurdiškos kitataučių kalbų rokiruotės, todėl serialas šiuo atžvilgiu dekoratyvus, imitacinis kalbine prasme. Jeigu yra kalbine, gali būti ir kitais apsektais, kurių mes tiesiog dėl japonų kultūros neišmanymo negalime identifikuoti, todėl FX serialas „Šiogūnas“ sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų mes žiūrėdami pažįstame tikrąją XVII a. Japoniją, tačiau tikriausiai reikia susimąstyti ir galvoti, kad visgi tai imitacinis serialas pagal vakariečio parašytą romaną.

 

Ką galbūt esu matęs panašaus? Tai Martino Scorsetės 2016 metų filmą „Tyla“, kuris anuomet padarė įspūdį apie europiečių misionierių iliuzijas pakeisti panašaus laikotarpio Japoniją. Galima sakyti, kad Scorsetės tam tikrų teminių ir raiškos kino būdų šiame seriale tikrai atpažinsite, tačiau serialas yra serialas, jis kuria herojus, o Džonas absoliučiai kaip ir ponia Mariko tampa šio sezono nuspėjamais šabloniniais veikėjais, kad ir kaip sudievintai bežiūrėsite į atnaujintą „Šiogūno“ serialą.

 

Jūsų Maištinga Siela