Dienos citata: poetas Vytautas Mačernis apie gimnazijos laikus Telšiuose ir literatūros draugiją "Šatrija"

 

Sveiki,
 
„Įstojau „Šatrijon“. Nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų, bet gal apsiprasime. Iki šiol nieko neparašiau, nes kasdienybė lenkia prie žemės, ir tiek. Laukiu atostogų, kaip gervė giedros. Gal tada išspausiu. Su lėšomis pusėtinai. Gaunu aukštojo mokslo stipendijos 50 litų iš Griniaus. Bet tai nėra daug, be to, kaip laisvo klausytojo neatleido nuo mokesčio. Kalu lotynų, ir tiek. Toks universitetinis gyvenimas blaško ir kamuoja, negaliu prie to priprasti ir susikaupti, todėl nieko gero ir negaliu parašyti.“ Vytautas Mačernis (Telšiai, 1936.XI.18)
 
Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, vizijinės poezijos kūrėjas ir egzistencialistas, kurio gyvenimą anksti nutraukė karo skeveldra. Jis priklausė tragiškajai „žemininkų“ kartai, o jo kūryboje dominuoja gili savianalizė, dvasios ramybės paieškos ir intelektualus bandymas suprasti būties prasmę. Mačernis buvo išskirtinio intelekto asmenybė, dar studijų metais laisvai skaitęs keliomis užsienio kalbomis ir siekęs sujungti gimtosios Žemaitijos kaimo archajiškumą su modernia Vakarų Europos filosofija.
 
Mokslai Telšių valstybinėje gimnazijoje (1935–1939 m.) tapo kertiniu jo dvasinio brendimo etapu. Čia jis išsiskyrė kaip itin rimtas, į knygas paniręs mokinys, kurį bendramoksliai prisiminė kaip mažakalbį „filosofą“, nuolat nešiojantį storas vokiečių ar prancūzų mąstytojų knygas. Telšiuose jis ne tik subrendo kaip būsimas poetas, bet ir užmezgė svarbias literatūrines pažintis, kurios vėliau persikėlė į „Šatrijos“ draugiją Kauno bei Vilniaus universitetuose. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyti jo pirmieji rimti kūrybiniai bandymai, o gimnazijos biblioteka tapo jo „aukštaisiais skliautais“, kuriuose jis ieškojo atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus.
 
Maištinga Siela
 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 184: didybė ir ribos dualistiniame pasaulyje

Paveikslas „Kleopatra“, 1887, J ohn William Waterhouse

 

Sveiki,

Kai galvoju apie didybę, šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio, mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus, kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.

Didybė! Argi ji nėra iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę. Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme, vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.

Juk ir Kleopatra, kuri buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus, peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 153: skubėk lėtai ir mėgaukis!

 

Sveiki!

 

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra gerai.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas yra nuostabu.

Gyvenimas tęsiasi ir viskas puiku.

Gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas ir... viskas su tuo gerai!

 

Svarbu skubėti lėtai. Vėl skaitau iš reikiamybės Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir pasakojime vaizduojamas pats Balys Sruoga, kuriam buvo priskirta 12 valandų rausti pelkėje didžiulį kelmą. Tame knygos skyriuje jis kalbėjo apie meną krutėti, bet nepersidirbti. Aišku, šis dalykas yra nesulyginamas su mūsų tikrove ir gyvenimu, tačiau filosofija ta pati: nori gyventi kokybiškai ir lengvai – skubėk lėtai, mėgaukis akimirkomis, laisva minute, nepersitempk, rezultatai nėra jau tokie svarbūs, kur kas svarbiau aistra ir įsitraukimas, kuris yra tikrojo malonumo pagrindas, tada, žinoma, apie laiką nė nereikia galvoti. Svarbiausia, tęsiant ankstesnių pozityviųjų įrašų potemę, – nepersidirbti ir gyventi akimirkoje.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 152: rask laiko nieko neveikti ir nieko nedaryti!

Sveiki, skaitytojai,

 

Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike, kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 136: rytoj bus gera diena – programuok!

 Sveiki, skaitytojai,

 

Jau greit vidurnaktis ir ruošiuosi pamažu naktiniam miegui, bet vis norisi įprasminti ir „uždaryti“ šią dieną. (Vakar buvo lygiadienis ir net... nepastebėjau!) O kaip uždaryti? Dėkingumu.

 

Ačiū už šią dieną. Ji buvo visokia.

Ačiū už žmones. Jie buvo visokie.

Ačiū už emocijas. Jos buvo visokios.

 

Ir tikriausiai taip neatsitiktinai.

 

Tad rytojui bus dar viena gera diena.

 

Rytoj aš būsiu geresnis.

Žmonės man ir aš jiems būsiu geresnis.

Daugiau šypsosiuosi.

Mažiau kontroliuosiu.

 

Daugiau darysiu tai, kas man patinka, net jeigu tai ir menkniekiai.

 

Rytoj bus gera diena.

Rytoj laukia arbata, kava, vanduo.

 

Rytoj laukia manęs laukiantis labai svarbus žmogus.

Labai geras žmogus.

 

Vien jau dėl to verta viską paversti tik dar geresniu variantu.

 

Ačiū.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 135: būk sau atlaidus ir švelnus!

 Nuotr.: Wiktor Studol by Loulou de la Falaise

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinėmis savaitėmis pastebėjau, kad vėl bandau iš savęs kažin ką išspausti: persistengiu, todėl labai pavargstu. Dėl ko? Gyvenimas toks trumpas ir neverta savęs laužyti. Mūsų visuomenė nuolat orientuota į rezultatą, į vis kokio nors kilnesnio, geresnio tikslo siekimą ir žmogus gali lengvai įtikėti, kad kasdien turi tą ir daryti.

 

Siūlyčiau nusirengti, nusimesti riterio šarvus, nusiridenti Sizifo sunkius akmenis ir pailsėti nuo nuolatinio savęs prievartavimo. Įtikėję, kad nuolat turime kažin ko siekti sunkiai dirbdami, galime greitai perdegti, palūžti, todėl, man regis, svarbiau yra pasiduoti, nekovoti, geriau prisėsti ir iš esmės pasimėgauti žavinga akimirka, ištiesti kojas ir sulėtinti save ir laiką. Pernelyg dažnai bėgame. Pastebėjote, kaip to laiko vis nėra? Atrodo, kad jis pernelyg greitai bėga: čia rytas, čia popietė, o čia – žiūrėk! – jau pavakarys ir nelabai belieka laiko, nes dar reikia tą ar aną padaryti ir... Gali imti darytis graudu, kad bėgi kaip žiurkėnas rateliu ir niekas nesikeičia. Jeigu jauti tą nenatūralų bėgimą, vadinasi, gali jį pristabdyti. Kaip? Ogi atsipalaiduoti ir nieko nedaryti.

 

Bėgantiems per veiklas nieko nedarymas gali pasirodyti itin sunkus. Bet verta išbandyti.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Chiew-Siah Tei apie namus, šeimą, kasdienybę, senovinį šeiminį gyvenimą

 

Labi,

 

Citata iš romano „Šokančių žuvų trobelė“, kurią kažkada laikiau rankoje iš nukainuotų knygų stirtos. Anuomet padėjau atgal, bet dabar galvoju, ar nebus be reikalo, nes labai jauki ir poetiška citata, primenanti man kaimą vaikystėje.

 

„Vakare, kai užgęsta paskutinės žaros, kaminai liaujasi rūkę, durys tvirtai užšaunamos. Po šiaudų stogais laimingi vaikai klaidžioja po pasakų šalį: veiduose šypsenos, lūpų kampučiuose tįsta seilės. Motinos ado tėvų batus ir marškinius, o šie prieš eidami gulti godžiai traukia paskutinį dūmą. Netrukus pasibels nauja diena. O šįvakar viskas po senovei.“ Chiew-Siah Tei

 

Chiew-Siah Tei yra iš Malaizijos kilusi rašytoja, kurios kūryba driekiasi per dvi kalbas – gimtąją kinų ir anglų, atspindėdama jos pačios tapatybės ir gyvenimo kelio įvairovę. Gimusi ir augusi nedideliame Tampino miestelyje pietų Malaizijoje, ji vėliau persikėlė į Glazgo miestą Škotijoje, kur įleido šaknis ir tęsia savo literatūrinę veiklą. Jos kūryba pasižymi giliu kultūrinių skirtumų ir žmogaus patirčių tyrinėjimu, dažnai atsispindinčiu migracijos, tapatybės paieškų ir namų ilgesio temomis.

 

Devintajame dešimtmetyje Chiew-Siah Tei aktyviai reiškėsi Malaizijos kinų žiniasklaidoje, rašydama tiek literatūrinę prozą, tiek straipsnius apie socialinius klausimus, kiną, meną ir literatūrą. Jos pirmasis prozos rinkinys kinų kalba „Sninga“ (1998 m.) aprašė jos, kaip atvykėlės, patirtį Škotijoje, o vėliau išleistas meno ir kino apžvalgų rinkinys „Paslaptys ir melas“ (2000 m.) atskleidė jos įžvalgumą šiose srityse. Už savo kinų kalbos prozą ji pelnė ne vieną apdovanojimą, įskaitant Hua Zong tarptautinį kinų grožinės literatūros apdovanojimą ir Nacionalinį prozos rašymo konkursą, o 2002 metais buvo nominuota geriausia prozos rašytoja. Šis ankstyvasis kūrybinis etapas suformavo jos, kaip rašytojos, balsą ir parodė jos gebėjimą subtiliai atskleisti giluminius patirčių sluoksnius.

 

Devyniasdešimt ketvirtaisiais metais Chiew-Siah Tei išvyko į Glazgo universitetą studijuoti magistrantūros „Medijų kultūros“ srityje, gilinantis į kino studijas. Šios studijos paskatino ją įsitraukti į BBC „Migration Screenwriting“ programą ir parašyti scenarijų trumpametražiui filmui „Nakties plaukikas“. Šis filmas sulaukė tarptautinio pripažinimo, laimėdamas geriausio trumpametražio filmo apdovanojimą Vendôme tarptautiniame kino festivalyje 2000 metais. Vėliau, 2002 metais, ji grįžo į Glazgo universitetą, siekdama kūrybinio rašymo ir kino studijų doktorantūros laipsnio, ir būtent tuo metu pradėjo rašyti savo pirmąjį romaną anglų kalba.

 

Šis romanas, pavadintas „Šokančių žuvų trobele“ (angl. „Little Hut of Leaping Fishes“), buvo išleistas 2008 metais ir žymi reikšmingą Chiew-Siah Tei kūrybinės kelionės posūkį. Lietuvių skaitytojams jis atveria unikalų pasakojimą apie 20-ojo amžiaus pradžios Kinijos ir Malaizijos realijas. Romane persipina likimai, veikėjai keliauja tarp dviejų šalių, ieškodami laimės ir geresnio gyvenimo, tačiau susiduria su likimo vingiais, išdavystėmis ir netikėtais posūkiais. Knygos centre – jaunos moters, kuri yra parduodama prekybininkams ir priversta keliauti iš Kinijos į Malaiziją, istorija. Šis romanas tiria tapatybės, išgyvenimo, prisitaikymo ir meilės temas, nutapydamas platų ir įtraukiantį paveikslą apie to meto visuomenę, tradicijas ir žmogiškąsias dilemas. „Šokančių žuvų trobelė“ sulaukė didelio pripažinimo: ji buvo įtraukta į ilgąjį „Man Asian Literary Prize“ sąrašą 2007 metais ir trumpąjį „Best Scottish Fiction Prize“ sąrašą 2008 metais, o Malaizijoje laimėjo „Readers' Choice Award“ apdovanojimą. Šio romano išleidimas lietuvių kalba leidžia platesnei auditorijai susipažinti su Chiew-Siah Tei talentu ir unikaliu pasakojimo stiliumi, gilintis į jos kuriamą pasaulį, kupiną istorinių detalių ir emocinio gylio.

 

Be „Šokančių žuvų trobelės“, Chiew-Siah Tei taip pat yra parašiusi antrąją knygą anglų kalba – „Pelės elnio karalystė“ (angl. „The Mouse Deer Kingdom“, 2013 m.), kuri Malaizijoje užėmė trečią vietą „Readers' Choice Award“ apdovanojimuose. Jos pjesė „Trys tūkstančiai neramių siūlų“ (angl. „Three Thousand Troubled Threads“) buvo pastatyta Edinburgo tarptautiniame festivalyje 2005 metais. Chiew-Siah Tei yra išskirtinė rašytoja, gebanti eksperimentuoti su formomis ir medijomis, meistriškai jungianti literatūrą, kiną ir teatrą, rašanti abejomis kalbomis – kinų ir anglų. Jos kūryba vertinama už gilų žmogaus prigimties ir kultūrinių reiškinių suvokimą, o jos gebėjimas atskleisti sudėtingas istorijas, persmelktas emocinio rezonanso, padaro ją viena iš svarbiausių šiuolaikinių rašytojų, tyrinėjančių tapatybės ir namų sampratą globalizuotame pasaulyje.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 117: pajusk, kada ateina harmonija ir vidinė ramybė

 

Sveiki,

Yra toks lengvumas, kuris įsikūnija tavo Visatos centre. Kažkur po plaučiais ir diafragmos, bet įsišakoja į visą tave ir išsiplečia į mikro struktūras aplink tave. Tai pavadinau šiandien harmoninga pusiausvyra. Jūra, kurioje nėra audros, bet vanduo teliūskuoja sutartinai vieningai tai į vieną, tai į kitą pusę ir tas siūbavimas primena lengvą drugio plazdėjimą.

Kaip apibūdinti to jausmo dėkingumą?

Viskas yra gerai, viskas yra gerai, viskas yra gerai... Akimirka, kai nebereikia įtikinėti arba kartoti, kad tai stebuklingai įvyktų... (Svarbu, sakyčiau, tą pastebėti, priimti ir džiaugtis). O ima ir įvyksta, įsikristalizuoja šiame trečiadienyje, laike, kai visko užtenka tiek, kiek yra, ir galima atsigręžti į save ir ten ką nors išgydyti ir integruoti savo pamirštas ir išbarstytas sielos dalis, kaip kad rekomenduoja „Sielos integracija“ autorius Sal Rachele.

Šiandien skyriau tam laiko.

Prisiminiau Henriko Radausko eilėraščio „Pasaka“ nuotrupą:

<...>

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,

Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -

Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,

Ir mirga margas spindulių lietus.

 

<...>

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 116: pakeliama būties lengvybė

 

Nuotr. V. Bručas

Sveiki,

Antradienis! Puiki diena dėl to, kad viskas klostėsi labai sklandžiai ir ne-pa-var-gau! Vėlai vakare liko laiko ne tik pabaigti darbus, bet ir užbaigti žiūrėti pirmąjį sezono dokumentinį serialą, apie kurį tikiuosi greitu metu čia parašyti.

Puikus oras. Nors daug kas skundžiasi, kad trūksta šilumos, bet orai tobuli, kai nealina darbe karštis ir gali jaustis visą mėnesį komfortabiliai.

Vakar ir šiandien vis galvoju apie vasaros atostogų keliones! Žinau, kad jos galiausiai labai išvargina, bet ir įkrauna puikiais įspūdžiais. Galvoju ir apie kokią kitą dar kryptį vasarą, pavyzdžiui, Šveicariją ir pasiguglinęs nuotraukas bei programas tarsi teleportuojuosi ten: taip, žinau, kad ten man patiks!

Trumpas apsipirkimas! Krepšiai pilni pagaliau ne chemijos ir mėsos, o daržovių ir salotų! Pastaruoju metu traukia valgyti daugiau žalumynų, ypač ryte sugraužti prieš darbą kokią morką, perkąsti traškių pomidoriukų. Kūnas pasako, ko jis iš tikrųjų nori. O kai girdi ir supranti poreikius, suvoki, kiek nedaug ir lengvai kūnas nori.

Aišku, vakarop pasigaminome virtuvėje kalną salotų!

Kasdienybės nuotrupos ir tokia taiki ir rami diena, kad, atrodo, jog niekas nesugadino, o ypač mano pretenzijos ir nepasitenkinimas, kuris retkarčiais pasireiškia, tačiau verta sąmoningai jų atsisakyti, paleisti, atsitraukti dėl vidinės ramybės. Gi senas koučerių ir psichologų receptas!

Beje, noriu pasidalyti ir šia nuotrauka, kuri šiandien „iššoko“ facebooke – nužydėjusių šiųmečių pienių pieva ir tolumoje rūke paskendusi sodyba. Nuotrauka priklauso V. Bručui, tikiuosi, nesupyks, kad dalijuosi. Tas vaizdinys toks artimas ir taip stebina dėl laiko tėkmės: juk jau nužydėjo Lietuvoje pienės, o aš tą supratau tik iš šios nuotraukos.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 115: negirdėti triukšmo, vadinasi, jo ir neskleisti

 

Sveiki, skaitytojai,

Kiek daug triukšmo dėl nieko mūsų gyvenime, tiek jaudulio, kuris ateina ir praeina, pasimiršta. Tai, kas atrodo nepamainomai svarbu, žiūrėk, sulaukus tam tikro amžiaus tampa nebesvarbu.

Kai galvoju apie tylą, galvoju apie medžius bonsai: kaip jie auga ir niekada neužauga. Ramu į juos žiūrėti, lyg klausytumei pačios tylos.

Pastebiu, kaip ilgą laiką manyje „auga bonsai“. Tas toks sąmoningas suvokimas, kad nereikia triukšmauti ir tai visiškai nesusiję nei su stipriu charakteriu, nei su kokiu ryškiu ego ar kažkuo, kas šiaip visuomenėje būtina, jeigu nori pripažinimo. Jeigu nori pripažinimo, tau reikia būti triukšme, jį dauginti ir skleisti dar ir savo triukšmą. Bet ką aš laikau triukšmu? Tą iliuzinį aidą, dėl kurio linkstame būti įsitraukę į tiesos ir teisingumo dramą, bandydami paveikti kitus.

Lai triukšmas teka savo vaga, o tu/aš virš tos vagos. Lengvai ir paprastai.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 104: diena, kuri buvo skaidri ir rami be pastangų

 

Sveiki,

 

Kokia puiki diena ir penktadienis! Paltas jau atlapotas, šalikas plevėsuoja, retsykiais persimeti palatą per ranką, kai miesto skvere užklumpa keista šiluma, kuri tave išrengia, bet jau už kito posūkio vėl prisidengi, nes vėsuma ir skersvėjis atvėsina.

 

Šiandien lengva diena. Šiandien aš vertinu tai, ką turiu ir visiškai nematau ir nebežinau, ko man trūksta. Apakau prieš trūkumus ir praregėjau prieš esamus ir dažnai nematomus turtus. Kiek daug veiksnių ir liudijimų, kad manimi pasirūpinta, kad esu svarbus toje gyvenimo karuselėje, kur kiekvienas suvaidiname savo vaidmenį. Galima miegoti ramiai ir saldžiai, be graužaties, be pretenzijų pasauliui, o tiesiog būti dėl būvimo čia ir dabar.

 

Norėjau aprašyti šiandien Budos šypseną, Kristaus dėkingumą, agnostiko nuostabą, pagonių nusilenkimą, bedievišką taikingumą, bet esmė tikriausiai šios dienos tokia: visa tai tik formos, dažnai gražios ir poetinės, dažnai reikalingos „užvesti“ kasdienybės motorą, bet šiandien... Šiandien užvesti nieko nereikia, viskas vyksta ir taip – be suvokiamos priežasties, kaip ežeras, kuris ilgą laiką buvo sujauktas, dumbliai maišėsi su nuosėdomis, o šįryt ėmė ir pakilus saulės ežeras sublizgo kaip krištolinis veidrodis – viskas nusėdę, lieka tik skaidruma.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 101: gyvenk kaip katinas – instinktyviai ir be vertinimo!

 Katė Rygoje, autor. nežinomas

Sveiki,

Vis neturiu kantrybės parašyti ką nors pozityvaus, laiko trūksta, o gal ir ne visada atsiranda tinkamu metu tinkamas žodis.

Džiaugiuosi šiomis dienomis atėjusiu „Kino pavasariu“, tad kinas eina išvien su ritmu, gal ne visada taip entuziastingai, kaip norėtųsi, tačiau visgi tai dalis ritminio pavasarinio gyvenimo.

Reikia galvoti ir mąstyti kaip katinui, kuris nežino, kad yra katinas, nes tikriausiai apie tai net mintis nekyla. Žmonės nuolat galvoja apie save ir niekaip negali sustoti savęs vertinti kitų perspektyvomis. Pavyzdžiui, aš tą nuolat save pagaunu darant, lyg man rūpėtų kas ką galvoja apie mane. Kada šis kailis ir iliuzija užaugo? Tikriausiai, kai pradėjau saugotis ir mes visi pradedame „nenormaliai normalėti“, todėl atsiranda dvilypumas.

Pastebėjau, kad veikla, darbas, įsitraukimas į bet ką, kur nebelieka minčių apie save ir vertinimo, padeda jaustis geriau. Kitaip sakant, galima suprasti tuos darboholikus, nes ką jie darytų, jeigu nereikėtų nieko daryti? Tada liktų daug laiko skirti sau ir savianalizei, kuri veda prie didesnės savianalizės, šioji dar toliau ir taip iki begalybės... Manau, svarbu neužsikasti prasmių paieškose, lengvumas ir juokas dažnai nuvertinami, nes bijome nebrandumo etikečių. Spjauti į juos. Mėgaukitės lengvumu kaip katinai, kurie veikia instinktyviai, nepriklausomai ir laisvai.

Šią nuotrauką išmetė facebooko sraute, net nespėjau pasižymėti, kas jos autorius, tik prisimenu, jog čia Latvijos sostinė Ryga, o katė eina savo keliu nepozuodama, o veikdama instinktyviai. Galime iš jos pasimokyti.

Maištinga Siela  

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 100: kiekviena diena ypatinga, jeigu suvoki, kad DABAR yra ypatingas

Aktorė Saoirse Ronan, kadras iš filmo „Blitz“, 2024.

 

Sveiki,

 

Šiandien įnirtingai pasipoilsiaudamas dirbau. Norėjau ypatingo pozityvumo įrašo, nes jis jubiliejinis, bet svarbiausia tikriausia yra ne jubiliejus, o tas carpe diem, tas kiekvienos dienos momentas, kada stabteli ir pagalvoji: štai toji akimirka, kai suvokiu, jog esu ir judu sąmoningai, o ne vien iš inercijos, ne vien kaip robotas, ne vien dėl to, kad man už inerciją moka ir aš parduodu savo jėgą, laiką, energiją, prisiimu atsakomybę ir tenkinu sisteminius lūkesčius, o todėl kad galiu rinktis to nedaryti, bet kada laviruoti, maištauti, išeiti, parodyti liežuvį arba nieko nedaryti, būti prasčiausiu – netgi tai labai greitai atpalaiduoja.

 

Po darbų mėgstu nusnausti pavakarius valandai, tad duodu miegui ir sapnams į valias laiko ir tas kokybiškas poilsis įjungia aktyvesnį mane vakare, kur vėlgi galiu daug ką nuveikti. Tiesą sakant, jau po vidurnakčio ir šiandien liksiu be vakaro filmo, bet kiek daug pasidariau! Ir dažnai ruošdamasis darbui, kalbėjimui pagaunu save klausiant, o ką aš čia darau, kam visa tai, ar tai turi kokią nors prasmę? Juk kasdien senstu „stumdydamas“ kitų informaciją, ją struktūruodamas ir redaguodamas, ieškodamas papildomos medžiagos... bet staiga suvokiau ir persijungiau į kitą fazę, tą, kuri ištinka kaip dovana: o kiti nė to negali, esu apdovanotas, jog galiu prisiliesti prie kūrybos, ja stebėtis, analizuoti, atrinkti, net jeigu tai ateityje neduos jokios naudos ir prasmės. Bet kas mums suinstaliavo, kad kiekviename žingsnyje turime patirti tęstinumą ir ateities prasmę? Neturime. Tai tik įsitikinimas, kad kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas privalo būti esmingas. Mes bijome daryti beprasmius darbus, tiesą sakant, juos nuolat darome, tik nemėgstame įvardyti jų ateities perspektyvos, nes dažniausiai jie apipinti iliuzijomis ir trumparegiškai vertinami, nes biurokratiniai ir t.t.

 

Ko galima išmokti tiesiog dirbant tai, kas nėra itin reikšminga? Ogi būti saugiam su tuo, kas yra ir kaip yra. Jausti pasitenkinimą dėl to, kad yra užtektinai, kad nereikia veržtis kažin kur į kosmosą, kapstytis filosofijoje, kankintis dėl to, ko nėra arba dėl to, ko norisi. Yra kaip yra ir to užtenka. Bent jau tomis akimirkomis, juk tai irgi stabilumo išraiška, kuri teikia jaukumo visaip kaip šioji airių aktorės Saoirse Ronan nuotrauka, kurią nežinau kiek laiko laikau savo kompiuterio darbalaukio kraštelyje ir vis retsykiais atsidarau. Mačiau tą nepatikusį filmą „Blitz“, tačiau šis rudeninis kadras, šalia tų rudeniškų tapetų, tas Ronan veidas, toji akimirka, kompozicija, žvilgsnis... Argi tai ne stebuklas, kad galima tokį nereikšmingą dalyką tiesiog atsidarius tyrinėti ir mąstyti, galvoti apie akimirką ir spalvas, intencijas ir emocijas. Va šitaip, be pastangų. Dabar.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 94: būk lengva(s) kaip M. K. Čiurlionio zodiako paveikslas Mergelė

 

M. K. Čiurlionis, „Mergelė“ iš ciklo „Zodiakas“, 1906-1907.

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu kylančios situacijos mane moko bet kokia kaina pakilti virš jų ir evoliucionuoti, neįsitraukti į žemas vibracijas, besiturkšti nereikalinguose aiškinimuose ir tiesos ieškojime. Matyt, žmogus sau turi pasakyti: manęs intrigos nedomina, aš esu laisvas, aš esu virš jų, aš esu kaip ši Mergelė iš Mikalojaus Konstantino Čiurliono ciklo „Zodiakas“ – beje, vienas mėgstamiausių, nors apskritai man Čiurlionio paveikslai pastaruoju metu yra neįtikėtini!

 

Šioji Mergelė žvelgia į dangų, į pavakario žvaigždes, apsupta gamtos, tamsėjančių mėlynų gėlių. Prisimenu savo vaikystės momentus, kada išlėkdavau vakarais į pievas ir taip pat stebėdavau, kaip pirmieji šikšnosparniai skraido ir skleidžia garsus, kaip nuo kalvų žemyn slenka saulė, kaip tamsėja rugių laukai... Ir taip, žinokite, buvo gera ir tebėra gera prisiminti tą išskirtinai paprastą lengvumą, kuris dingsta panirus tarp žmonių į socialinius vaidmenis ir kaukes.

 

Bet net ir ten būnant, reikia prisiminti, jog galima pakelti galvą į lubas ir tos galbūt tą akimirką sunkios akimirkos praeis ir tu vėlei pamatysi dangų, kuris užpučia, išblaivo, išgrynina, nuramina ir gydo. Lengvumo iš Čiurlionio svaigiųjų gelmių, iš jo paveikslų gelmių, kur viskas neaprėpiama, bet dėl to viskas aišku, kaip kad du kart du – keturi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 92: laikyk savo laivo štuvalą virš gyvenimo absurdo ir plauk ramiai

Sveiki,

 

Vienuolika dienų nepildžiau pozityvumo dienoraščio! Pasiilgau ką nors užrašyti pozityvaus, kad ir labai naivaus, kad, iš pažiūros, beveik beprasmiško, bet vis stimuliuoja ši veikla laikytis disciplinuoto balanso, ieškoti atsvaros gyvenimo absurdui, neteisybei ar šiaip puolančiam liūdesiui.

 

Šiandien galiu nebent pasidžiaugti, jog žinau, kas esu, ir niekas, ką pasakys kiti, norėdami save iškelti ar sutrypti arba pavergti to padaryti negalės, nes atskiriu, kas esu aš ir kas yra kitų pretenzijos į mane. O mane labai dažnai nori nusisavinti, manipuliatyviai priversti, paveikti – žinokite, neišdegs ir su tuo kovoti net nereikia, reikia nebent pakelti aukštyn galvą kaip dar kartą Odisėjo laivo priekis ir pasitikti gyvenimo bangas kaip begalinį grožį, atsiveriančias galimybes.

 

Dieve, kai pagalvoju, koks mažas gyvenimas ir kaip kartais niekingai užsiplakame ir užsiturškime begalinėse rietenose, rutinoje ir interesų bei įtakos sferose. Reikia nemažai sąmoningumo išlaikyti šturvalą, perplaukti Charibdę ir Scilę, bet sėkmė ir lengvumas yra tame, kad tik sukoncentruotas sąmoningumas, susitelkimas į lengvumą, paprastumą ir nesusireikšminimą leidžia išplaukti į gražius dabarties vandenis ir mėgautis jūra, savimi, poilsiu, literatūra, artimiausiųjų žmonių palaikymu ir pačiam galų gale tą patį teikti aplinkiniams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 91: padėkok už gerą dieną sau ir visatai

 

Sveiki,

 

Visas pasaulis nori, kad būčiau laimingas.

Esu, kai prisimenu.

Prisimink vis dažniau. Prisimink visada. Kiekvieną akimirką.

 

Visas pasaulis nori, kad būčiau saugus.

Esu, kai prisimenu.

Niekuo nereikia rūpintis. Viskuo jau pasirūpinta. Visada.

 

Visas pasaulis nori, kad šypsotumeisi.

Šypsausi, kai galiu.

Prisimink, kad gali visada. Prisimink dažniau.

 

Visa Visata padeda per dieną žengti koją kojon.

Visi prilaiko, niekas negriūva.

 

Su dėkingumu pamatau ir priimu visus palaikymo ženklus.

Džiaugiuosi plūstančia energija

Ir vakare ateinančiu ramiu nuovargiu.

 

Dėkoju už tiek, kiek šiandien buvo

Ir neišgyvenu dėl to, ko nesuspėjau.

 

Mėgaujuosi. Mėgaujuosi. Mėgaujuosi.

Yra kaip yra.

O yra šiandien labai gerai.

Dėkingas.

 

Jūsų Maištinga Siela