Paveikslas „Kleopatra“,
1887, J ohn
William Waterhouse
Sveiki,
Kai galvoju apie didybę,
šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius
dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai
pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio,
mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena
ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus,
kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos
tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.
Didybė! Argi ji nėra
iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai
mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko
daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba
apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę.
Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik
kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri
įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme,
vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.
Juk ir Kleopatra, kuri
buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus,
peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą