Marija Šerifović – Serbijos perlas, laimėjęs "Euroviziją" su daina "Molitva" ir tapęs didžiuliu autoritetu

 

Sveiki!
 
Anądien netyčia į mano „ausinukes“ pateko iš YouTube serbų atlikėjos Marios Serifovič daina „Molitva“. Patyriau kažkokį deja vu, nuskraidino labai toli. Tokių dainų į „Euroviziją“ nebeatveža, Balkanai nori būti kaip Vakarai ir skambėti madingai, o ne etniškai. Šis įrašas apie atlikėją, jos įdomų ir gal kiek komplikuotą gyvenimą Serbijoje.
 
Marija Šerifović (g. 1984) tapo Serbijos muzikos istorijos legenda 2007 metais, kai su itin emocinga balade „Molitva“ („Malda“) triumfavo „Eurovizijos“ dainų konkurse Helsinkyje. Tai buvo pirmoji ir kol kas vienintelė Serbijos pergalė šiame konkurse, kuri atnešė šaliai didžiulį nacionalinį pasididžiavimą ir suteikė jai statusą, prilygstantį nacionalinės didvyrės statusui. Jos galingas balsas ir dainos jautrumas sužavėjo milijonus žiūrovų, įtvirtindami Mariją kaip vieną ryškiausių Balkanų atlikėjų.
 
Kalbant apie jos asmeninį gyvenimą, Marija visada pasižymėjo atvirumu ir tiesmuku charakteriu, kuris dažnai skyrėsi nuo tradicinio Serbijos pramogų pasaulio įvaizdžio. Ilgus metus tvyrojusios spėlionės dėl jos seksualinės orientacijos buvo oficialiai patvirtintos 2013 metais pasirodžiusiame autobiografiniame filme „Ispovest“ („Išpažintis“). Šiame filme dainininkė atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, taip tapdama viena pirmųjų viešų figūrų Balkanuose, drįsusių tai padaryti, o šis žingsnis sukėlė didelį rezonansą konservatyvioje visuomenėje.
 
Serbijos visuomenės požiūris į Marijos homoseksualumą yra dviprasmiškas ir atspindi šalies kultūrinį susiskaldymą. Nors konservatyvesnė dalis gyventojų ir religinės grupės ne kartą reiškė nepasitenkinimą ar net atvirą priešiškumą, didžioji dalis gerbėjų ir muzikos mylėtojų jos orientaciją vertina kaip nesvarbų faktorių, nustelbtą jos neabejotino talento. Galima teigti, kad Marija savo charizma ir atvirumu sugebėjo išlaikyti pagarbą, nepaisant visuomenėje vis dar egzistuojančios stigmos.
 
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė ir Marijos sprendimas tapti mama pasinaudojant surogatinės motinystės paslaugomis Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2024 metais ji susilaukė sūnaus Mario, o šis žingsnis tapo diskusijų objektu ne tik dėl pačios surogacijos etikos klausimų, kurie Serbijoje yra teisiškai migloti, bet ir dėl Marijos gyvenimo būdo. Nors dalis visuomenės kritikavo tokį pasirinkimą, daugelis ją palaikė, matydami tai kaip nuoširdų norą sukurti šeimą ir įgyvendinti motinystės svajonę.
 
Marijos Šerifović muzikinė karjera yra neatsiejama nuo jos balso tembro ir dramatiškų interpretacijų. Ji išleido keletą sėkmingų albumų, tokių kaip „Bez ljubavi“ (2003), „Naj, najbolja“ (2005), „Molitva“ (2007) ir „Anđeo“ (2008), kurie įtvirtino ją kaip populiariosios muzikos ir baladžių meistrę. Jos muzika pasižymi intensyvumu, kuriame susipina šiuolaikinė popmuzika ir Balkanų melancholijos elementai, pritraukiantys įvairaus amžiaus klausytojus.
 
Ar Marija turi priešų? Kaip ir kiekviena itin ryški asmenybė, ji neišvengia kritikos ir konfliktų. Jos tiesmukas būdas, kartais įsivėlimas į viešus ginčus su kitais pramogų pasaulio atstovais ar nepatogūs interviu yra sugeneravę jai nemėgėjų ratą. Visgi, tarp jos kritikų dominuoja tie, kurie kritikuoja ne tiek jos muziką, kiek jos asmeninius pasirinkimus ar elgesį viešumoje, tačiau profesionalumo ir vokalinės technikos jai niekas negali prikišti. Būdama projekto „Zvezde Granda“ mentore, ji nuolat sulaukia kaltinimų favoritizmu, pavyzdžiui, dėl itin emocingo dainininkės Džejlos Ramović palaikymo. 2013 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Ispovest“, kaip minėjau, kuriame ji atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, išprovokavo aštrias ultra-konservatyvių organizacijų atakas.
 
Skandalų jos gyvenime būta, tačiau jie retai susiję su profesine veikla. Dažniausiai tai būdavo spaudoje eskaluojamos intrigos, asmeninių santykių detalės ar aštrūs pasisakymai apie politinę ar socialinę padėtį šalyje. Nepaisant to, Marija išlieka viena gerbiamiausių atlikėjų, kurios koncertai visada sutraukia pilnas sales. Jos „gerbiamumo“ faktorius yra stiprus – net ir tie, kurie nesutinka su jos pasaulėžiūra, pripažįsta jos muzikinį indėlį į Serbijos kultūrą.
 
Jos įtaka muzikos verslui taip pat pasireiškia dalyvavimu populiariame muzikos minėtame šou „Zvezde Granda“, kur ji ilgą laiką buvo viena iš komisijos narių. Šiame vaidmenyje ji pasirodė kaip griežta, bet teisinga mentorė, padedanti jauniems talentams, kas tik dar labiau sustiprino jos autoritetą muzikos profesionalų bendruomenėje. Jos patirtis „Eurovizijoje“ ir ilgaamžiškumas scenoje suteikia jos patarimams didelį svorį.
 
Asmeninis gyvenimas, nors ir tapęs viešu, išlieka Marijai svarbia tvirtove. Ji dažnai pabrėžia, kad jos muzika yra skirta žmonėms, o jos asmeninis gyvenimas – tai jos pačios reikalas. Nors ji tapo simboline figūra LGBTQ+ bendruomenei Serbijoje, pati Marija vengia tapti „politinės aktyvistės“ etikete, labiau norėdama būti tiesiog atlikėja, kuri gyvena taip, kaip jai atrodo teisinga, neįsisprausdama į jokius rėmus.
 
Taigi Marija Šerifović Serbijoje yra daugiau nei tik dainininkė; ji yra drąsos, talento ir prieštaringų vertinimų sankirtos taškas. Jos kelias nuo „Eurovizijos“ nugalėtojos iki motinos ir atviros visuomenės veikėjos rodo, kaip sparčiai (nors ir sunkiai) keičiasi Serbijos požiūris į asmeninę laisvę. Ji išlieka viena labiausiai sekamų ir gerbiamų Serbijos muzikos ikonų, kurios „Molitva“ dar ilgai aidės kaip jos didžiausio triumfo simbolis.

 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 194: už gyvenimo daugiau nieko nėra, todėl gyvenimas pats svarbiausias

 

Sveiki.

 

Jau kuris laikas nerašiau pozityvumo įrašų. Buvo įvairus laikas, nors turėjau tą daryti nuosekliai, tačiau ne visada pavyksta. Šiek tiek atkrito darbai ir jaučiu, kad vis daugiau laiko lieka knygos skaitymui, nuostabios vasaros pradžiai ir tiesiog pabuvimui savimi vienatvėje. Belieka sulaukti kelionių ir tikrų atostogų!

 

Visas tas kartėlis ir susipriešinimas, kuris retsykiais iškyla ir įsigali kasdienybėje iš tikrųjų tėra tik iliuzija, įtampa, kylanti iš nepasitenkinimo ir to, kad pasaulis tau kažkodėl turėtų būti skolingas. Bet iš tiesų mes tik neleidžiame viskam būti taip kaip yra. Vis prisimenu vienos aklos mergaitės interviu, kuri pasakė, kad žmonės nelaimingi tik dėl to, kad jie nori kur kas daugiau už gyvenimą, tačiau už gyvenimą daugiau nieko nėra. Tokiomis akimirkomis tai byloja paprasta vaiko tiesa, kuri gali būti akimirkos nušvitimu: gyventi reikia kur kas paprasčiau iš čia atsiras ir laisvė ir galimybė patirti nesusipriešinimą, o paleidimą. Gyventi mąstant kaip vaikui be pretenzijų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Tilda Swinton apie chaosą, kūrybiškumą, tikro ir paprasto gyvenimo pajautimą

 

Sveiki!

 

„Aš esu didelė chaoso draugė. Tai viskas, ką mes turime... gyvenimas yra rizika, gyvenimas yra atsitiktinumas, gyvenimas yra atvirumas netikėtumams. Geriausi dalykai mano gyvenime atsirado tiesiog leidžiant vėjui mus nupūsti nuo kurso.“

 

„Jei paklaustumėte, ko mane išmokė mano šunys, atsakyčiau: kantrybės, džiaugsmo, lojalumo ir jų džiaugsmo paprastumo. Kai nutinka kas nors blogo, tiesiog vedu juos į paplūdimį ir galvoju; „Gerai, dabar aš matau pasaulį.“

Tilda Swinton

 

Tilda Swinton yra visame pasaulyje pripažinta škotų aktorė, garsėjanti savo nežemiška, androginiška išvaizda bei gebėjimu meistriškai įsikūnyti į pačius įvairiausius, dažnai avangardinius personažus. Bandau prisiminti, kada ją pirmąkart išvydau kine, bet negaliu. Gal tai buvo filme „Konstantinas“ (2005)? Ar „Narnijos kronikos“? Per daugiau nei tris karjeros dešimtmečius ji pelnė „Oskaro“ apdovanojimą bei tapo viena iškiliausių nepriklausomo ir autorinio kino figūrų, sėkmingai balansuojanti tarp eksperimentinių meno projektų ir didelio biudžeto Holivudo produkcijų. Jos kūrybinis braižas pasižymi drąsa kvestionuoti nusistovėjusias socialines normas, o ekrane demonstruojamas chameleoniškumas leidžia jai tapti neatsiejama daugelio kritikų pripažintų filmų dalimi.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: poetas Vytautas Mačernis apie gimnazijos laikus Telšiuose ir literatūros draugiją "Šatrija"

 

Sveiki,
 
„Įstojau „Šatrijon“. Nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų, bet gal apsiprasime. Iki šiol nieko neparašiau, nes kasdienybė lenkia prie žemės, ir tiek. Laukiu atostogų, kaip gervė giedros. Gal tada išspausiu. Su lėšomis pusėtinai. Gaunu aukštojo mokslo stipendijos 50 litų iš Griniaus. Bet tai nėra daug, be to, kaip laisvo klausytojo neatleido nuo mokesčio. Kalu lotynų, ir tiek. Toks universitetinis gyvenimas blaško ir kamuoja, negaliu prie to priprasti ir susikaupti, todėl nieko gero ir negaliu parašyti.“ Vytautas Mačernis (Telšiai, 1936.XI.18)
 
Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, vizijinės poezijos kūrėjas ir egzistencialistas, kurio gyvenimą anksti nutraukė karo skeveldra. Jis priklausė tragiškajai „žemininkų“ kartai, o jo kūryboje dominuoja gili savianalizė, dvasios ramybės paieškos ir intelektualus bandymas suprasti būties prasmę. Mačernis buvo išskirtinio intelekto asmenybė, dar studijų metais laisvai skaitęs keliomis užsienio kalbomis ir siekęs sujungti gimtosios Žemaitijos kaimo archajiškumą su modernia Vakarų Europos filosofija.
 
Mokslai Telšių valstybinėje gimnazijoje (1935–1939 m.) tapo kertiniu jo dvasinio brendimo etapu. Čia jis išsiskyrė kaip itin rimtas, į knygas paniręs mokinys, kurį bendramoksliai prisiminė kaip mažakalbį „filosofą“, nuolat nešiojantį storas vokiečių ar prancūzų mąstytojų knygas. Telšiuose jis ne tik subrendo kaip būsimas poetas, bet ir užmezgė svarbias literatūrines pažintis, kurios vėliau persikėlė į „Šatrijos“ draugiją Kauno bei Vilniaus universitetuose. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyti jo pirmieji rimti kūrybiniai bandymai, o gimnazijos biblioteka tapo jo „aukštaisiais skliautais“, kuriuose jis ieškojo atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus.
 
Maištinga Siela
 

Dienos citata: Colin Higgins apie gyvenimą ir drąsą gyventi

 

Sveiki!

 

*

„Haroldai, visi turi teisę padaryti iš savęs kvailį. Tik dauguma žmonių bijo ja pasinaudoti.“

**

„Dauguma žmonių gyvena lyg būtų mirę. Jie sėdi tribūnose ir žiūri, kaip pro šalį praeina vienintelis jų gyvenimo čempionatas. O juk reikia būti žaidėju!“

***

„Žiūrėk, Haroldai. Visas pasaulis mėgsta laisvę, bet visi jos bijo. Žmonės apie ją kalba, bet pamatę ką nors laisvą – išsigąsta.“

Šios citatos yra paimtos iš amerikiečių dramaturgo Colin Higginso pjesės, ne kartą statytos ir Lietuvoje „Haroldas ir Modė“.

Colinas Higginsas (angl. Colin Higgins) buvo išskirtinis amerikiečių scenaristas, režisierius ir prodiuseris, kurio kūrybinis palikimas pasižymi gebėjimu derinti juodąjį humorą su giliu humanizmu. Gimęs 1941 metais Numea mieste, Naujojoje Kaledonijoje, vėliau jis persikėlė į JAV, kur studijavo UCLA kino mokykloje. Būtent studijų metais gimė jo žymiausias darbas – magistro darbas, tapęs scenarijumi kultiniam filmui, o vėliau ir pjesei „Haroldas ir Modė“. Šis kūrinys tapo ne tik jo karjeros pamatu, bet ir savotišku manifestu, šlovinančiu gyvenimo džiaugsmą ir drąsą būti kitokiam, nepaisant visuomenės primestų normų ar amžiaus skirtumų.

Higginsas tikėjo, kad gyvenimas yra brangiausia dovana, kurią reikia švęsti kiekvieną akimirką, ir ši filosofija persmelkė visą jo profesinę veiklą. Jo darbai dažnai nagrinėjo asmeninės laisvės ir pasipriešinimo rutinai temas. Be „Haroldo ir Modės“ sėkmės, jis režisavo ir parašė scenarijus tokiems populiariems filmams kaip „Negraži apgaulė“ (Foul Play) bei legendinę komediją „Nuo devintos iki penktos“ (9 to 5), kurioje vaidino Jane Fonda, Lily Tomlin ir Dolly Parton. Jis pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, ekscentriškus personažus, kurie savo vidine šviesa sugebėdavo pakeisti aplinkinių gyvenimus.

Būdamas homoseksualus, Colinas Higginsas gyveno laikotarpiu, kai atvirumas apie savo orientaciją Holivude dar nebuvo savaime suprantamas dalykas, tačiau jis pasirinko gyventi nemeluodamas. Meilė jam buvo viena didžiausių vertybių, o jo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su parama bendruomenei. Jis suprato, kad daugelis LGBTQ+ žmonių patiria atstūmimą, tad savo kūryba ir asmeniniu pavyzdžiu stengėsi įkvėpti kitus nebijoti savo tikrosios prigimties, net jei pasaulis atrodo priešiškas.

Devintajame dešimtmetyje prasidėjusi AIDS epidemija skaudžiai palietė Higginso gyvenimą, kai jam pačiam buvo diagnozuotas šis virusas. Užuot pasidavęs nevilčiai, jis savo kovą pavertė prasminga veikla, nukreipta į pagalbą kitiems. Likus keleriems metams iki mirties, jis įkūrė savo vardo fondą, kurio pagrindinis tikslas buvo remti persekiojamą ar diskriminaciją patiriantį jaunimą. Jis tikėjo, kad švietimas ir parama gali išgelbėti gyvybes ir padėti kurti tolerantiškesnę visuomenę, kurioje kiekvienas galėtų jaustis saugus.

Colinas Higginsas mirė 1988 metais, būdamas vos 47-erių, tačiau jo nuveikti darbai ir toliau gyvena scenose bei ekranuose. Jo kova su AIDS ir įsteigtas fondas tapo svarbiu humanitariniu palikimu, kuris tebeveikia ir šiandien, teikdamas stipendijas bei paramą LGBTQ+ aktyvistams. Jis paliko pasaulį ne tik su puikiomis istorijomis, bet ir su pamoka, kad net ir susidūrus su mirtina liga ar visuomenės pasmerkimu, galima išlaikyti šviesą, orumą ir begalinę meilę gyvenimui, visai kaip jo sukurta nepamirštamoji Modė.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 184: didybė ir ribos dualistiniame pasaulyje

Paveikslas „Kleopatra“, 1887, J ohn William Waterhouse

 

Sveiki,

Kai galvoju apie didybę, šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio, mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus, kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.

Didybė! Argi ji nėra iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę. Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme, vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.

Juk ir Kleopatra, kuri buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus, peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 179: esi viskas ir esi tik dalis

 

***

 

Atsispirti į nieką.

Būti.

 

Troškimas, kuris yra pagrindas.

Kas yra,

Kai išsisemia geismas ir aistros?

 

Pamatas to,

Kurį niekinai, griovei ir vėlei statei.

 

Jeigu visos plytos būtų sunumeruotos,

Juk visas pripažintum

Savo rūmų pily?

 

Savo tvirtą stuomenį ir sąmonę,

Sumūrytą iš patvaraus molio ir vandens.

 

Juk visas jas turėtum pažinti kaip savo.

 

Atsispirti į centrą. Užsispyrusiai.

Tikėti, kad judi ir narsiai

Gyveni savo visatos centre.

 

Bet iliuzijos... tokios kvailos ir trapios

Kaip pienės pūkas,

Kurios sudygsta tavo mūre tarp plytų

Ir šaknimis praurbia lyg grąžtas

 

Kosminį vėją.

 

Ir – žiūrėk! – kiek pirštų

Tave lipdo tarsi plytą iš naujo!

 

Pasirodo, ne tu tą mūrą sukūrei,

Tu tik esi mūro dalis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 177: po tamsių dienų visada ateina aušra

 

Sveiki!

 

Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.

 

Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo, vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.

 

Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo. Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Susan Sontag: biografija, gyvenimas, knygos, seksualumas

 

Sveiki skaitytojai!

 

Tęsiu įdomių rašytojų ir menininkų gyvenimo ir kūrybos apžvalgas. Pats pasipildau žinias, o dalydamasis su Jumis, tikiu, kad gal kam taip pat bus naudinga. Šįkart mano dėmesys krypsta į įdomiąją amerikiečių rašytoją ir meno kritikę Susan Sontag (1933-2004), kurios knygos „Apie fotografiją“ (Baltos lankos, 2000), „Ugnikalnio mylėtojas“ (Baltos lankos, 1998) ir „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“ (Lapas, 2024) pasirodė lietuviškai. Apie pačią Sontang susidomėjau skaitydamas lietuviškai išverstą Olivios Laing eseistiką „Kūnas ir laisvė“ (Kitos knygos, 2025).

 

ANKSTYVASIS SUSAN SANTONG GYVENIMAS

 

Susan Sontag (tikrasis vardas Susan Rosenblatt) gimė 1933 metų sausio 16 dieną Niujorke, žydų kilmės šeimoje. Jos vaikystė nebuvo rožinė: tėvas Jackas Rosenblattas vertėsi kailių prekyba Kinijoje ir mirė nuo tuberkuliozės, kai Susan buvo vos penkeri. Motina Mildred, kurią rašytoja vėliau apibūdino kaip emociškai tolimą, alkoholizmu sirgusią „narcisistinę gražuolę“, dvejus metus slėpė vyro mirtį nuo dukters. Galiausiai motina ištekėjo už Nathano Sontago, kurio pavardę Susan perėmė, nors šis niekada oficialiai jos neįvaikino.

 

Ankstyvoji rašytojos paauglystė prabėgo Arizonoje ir Kalifornijoje, kur šeima persikėlė dėl Susan astmos. Mergaitė jautėsi lyg intelektualinė tremtinė tarp bendraamžių: ji lyg apsėsta rijo klasikinę literatūrą, skaitė Kantą, Kafka ir Manną, kol kiti vaikai žaidė kieme. Sontag save vadino „savarankiškai susikonstravusia asmenybe“, kuri knygose ieškojo prieglobsčio nuo tuštumos ir nuobodulio, vyravusio jos namų aplinkoje.

 

Būdama vos 15-os, Sontag baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Berklio universitetą, tačiau ten neužsibuvo – ją viliojo intelektualinis Čikagos universiteto prestižas. Šis laikotarpis jai tapo radikalių permainų laiku. Čikagoje ji jautėsi patekusi į tikrąją savo stichiją, kur idėjos buvo svarbesnės už buitį. Čia ji pradėjo formuoti savo unikalų, bekompromisį mąstymo stilių, kuris vėliau pavertė ją viena įtakingiausių XX a. kritikių.

 

Šokiruojančiu ir neįtikėtinai greitu gyvenimo posūkiu tapo jos santuoka. Būdama 17-os, po vos dešimties dienų pažinties, ji ištekėjo už savo dėstytojo, sociologo Philipo Rieffo. Šis sprendimas aplinkiniams atrodė kaip intelektualinis impulsas ar bandymas pabėgti nuo motinos kontrolės. Sulaukusi 19-os, Susan jau sūpavo sūnų Davidą, tačiau motinystė ir tradicinis žmonos vaidmuo nė akimirkai nesustabdė jos alkio žinioms ir ambicijoms.

 

Studijų metais Sontag išgyveno ir intensyvų vidinį virsmą, susijusį su jos seksualumu. Nors buvo ištekėjusi už vyro, ji patyrė lemtingų ryšių su moterimis, kurie sudrebino jos pasaulėžiūrą. Pirmoji rimta homoseksuali patirtis Berklio laikais su moterimi, vardu Harriet Zwerling, atvėrė Susan akis į jos pačios dualumą. Dienoraščiuose ji rašė apie „išsilaisvinimą iš kūno kalėjimo“, nors viešumoje tuo metu vis dar išlaikė pavyzdingos akademinės žmonos įvaizdį.

 

Persikėlusi į Europą (Oksfordą ir Paryžių) studijuoti, Sontag galutinai suprato, kad santuoka ją dusina. Paryžiuje ji pasinėrė į bohemišką gyvenimą, susipažino su filosofinėmis srovėmis, kinu ir intelektualais, kurie formavo jos estetinį skonį. Tai buvo laikas, kai ji nusprendė nutraukti santykius su Rieffu ir grįžti į Niujorką su sūnumi bei septyniais doleriais kišenėje, pasiryžusi tapti rašytoja, o ne akademiko šešėliu.

 

Grįžusi į Niujorką šeštojo dešimtmečio pabaigoje, ji tapo ryškia „Niujorko intelektualų“ dalimi. Ji dirbo redakcijose, dėstė religijų istoriją Kolumbijos universitete ir intensyviai rašė. Tuo metu ji buvo žinoma kaip itin griežta, erudicija spinduliuojanti moteris, kuri nebijojo provokuoti ir kvestionuoti nusistovėjusių normų tiek mene, tiek moralėje.

 

Šis intensyvus formavimosi etapas kulminaciją pasiekė 1963 metais, kai buvo išleistas jos debiutinis romanas „Geradaris“ (The Benefactor). Nors knyga sulaukė įvairių vertinimų, ji tapo oficialiu Susan Sontag įžengimu į didžiąją literatūros sceną. Tai buvo pabaiga ilgo kelio nuo vienišos mergaitės Arizonos dykumoje iki moters, kuri netrukus pakeis tai, kaip mes suprantame moderniąją kultūrą ir „kempą“.

 

RAŠYTOJOS IR MENO KRITIKĖS SUSAN SONTAG IŠKILIMAS

 

Išleidusi „Geradarį“, Susan Sontag žaibiškai tapo Niujorko intelektualų ikona, kurios įtaka peržengė literatūros ribas. Ji nebuvo tiesiog rašytoja; ji tapo „intelektualine žvaigžde“ – moterimi, kuri sugebėjo sujungti aukštąją kultūrą su populiariąja, analizuodama viską nuo prancūzų naujosios bangos kino iki mados. Jos pripažinimą sutvirtino 1966 m. pasirodęs esė rinkinys „Prieš interpretaciją“ (lietuviškame variante „Atsižadėkime interpretavimo ir kitos esė“), kuriame ji metė iššūkį tradiciniam menotyros metodui, teigdama, kad kūrinio pojūtis ir estetika yra svarbesni už jo „reikšmės“ paieškas. Sontag tapo modernumo arbitre, kurios aštrus žvilgsnis ir gebėjimas teoretizuoti apie „kempą“ (angl. Camp) suteikė jai autoritetą, kurio bijojo ir kuriuo žavėjosi visas akademinis pasaulis.

 

Jos asmenybė buvo sudėtingas ir dažnai bauginantis derinys: Sontag pasižymėjo neįtikėtina erudicija, bekompromisiu rimtumu ir kartu didžiuliu narcisizmu. Ji buvo žinoma dėl savo reiklumo tiek sau, tiek kitiems, dažnai palikdama pašnekovus pasijusti intelektualiai menkesniais. Jos charakteris buvo paženklintas nuolatinio alkio naujai patirčiai – ji skaitė tūkstančius knygų, lankėsi visose svarbiausiose premjerose ir jautė pareigą būti visų svarbiausių pasaulio įvykių centre. Sontag buvo moteris, kuri pati save susikūrė kaip prekės ženklą – jos juodi plaukai su žila sruoga tapo intelektualinio autoriteto simboliu, o jos viešas įvaizdis spinduliavo šaltą, bet magnetišką jėgą.

 

Asmeninis Sontag gyvenimas buvo nuolatinė kova tarp poreikio intymumui ir troškimo būti visiškai nepriklausomai. Jos seksualumas nebuvo lengvai įspraudžiamas į rėmus; nors ji turėjo keletą reikšmingų ryšių su vyrais, didžiąją dalį savo gyvenimo ji siejo su moterimis. Tačiau Sontag ilgą laiką vengė viešai deklaruoti savo homoseksualumą, bijodama, kad tai supaprastins jos, kaip mąstytojos, įvaizdį. Jos ilgalaikiai santykiai su menininke Nicole Stephane, choreografe Lucinda Childs ir galiausiai su garsia fotografe Annie Leibovitz buvo kupini intelektualinės stimuliacijos, tačiau taip pat ir įtampos, nes Susan visada pirmenybę teikė savo darbui ir savo ego poreikiams.

 

Santykis su vieninteliu sūnumi Davidu Rieffu buvo viena iš labiausiai komplikuotų jos gyvenimo linijų. Sontag sūnų mylėjo su savotišku savininkiškumu, traktuodama jį labiau kaip intelektualinį partnerį ar bendražygį nei kaip vaiką, kuriam reikia globos. Davidas anksti tapo jos redaktoriumi ir palydovu, o jų ryšys priminė simbiozę, kuri kartu buvo ir maitinanti, ir dusinanti. Jis užaugo tarp knygų ir diskusijų, o vėliau savo memuaruose aprašė motiną kaip žmogų, kuriam gyvenimas buvo tekstas, o realūs jausmai dažnai likdavo antroje vietoje po didžiųjų idėjų. Šeiminis gyvenimas Sontag supratimu neegzistavo – ji nekūrė namų jaukumo, jos namai buvo jos biblioteka ir viešbučiai kelionėse po pasaulį.

 

Vienas ryškiausių ir kartu šokiruojančių Sontag gyvenimo puslapių prasidėjo 1975 metais, kai jai buvo diagnozuotas ketvirtos stadijos krūties vėžys. Gydytojai prognozavo, kad jai liko vos keli mėnesiai, tačiau čia pasireiškė neįtikėtinas jos charakterio užsispyrimas. Sontag atsisakė priimti mirtį kaip faktą ir į savo ligą žvelgė kaip į dar vieną intelektualinį projektą. Ji tikėjo, kad žinios ir mokslas yra vienintelis kelias į išsigelbėjimą, todėl ji pati studijavo medicininę literatūrą, ieškojo agresyviausių gydymo metodų ir Prancūzijoje pasiryžo tuo metu eksperimentinei chemoterapijai, kuri buvo tokia stipri, kad daugelis pacientų jos tiesiog neatlaikydavo.

 

Ši patirtis tapo pagrindu vienam svarbiausių jos kūrinių „Liga kaip metafora“ (1978). Šioje knygoje Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarią nuostatą, kad ligas, ypač vėžį, sukelia žmogaus psichologinės problemos ar „blogas nusiteikimas“. Ji kovojo prieš idėją, kad pacientas yra atsakingas už savo ligą, ir teigė, kad metaforos tik trukdo gydytis. Jai vėžys buvo tiesiog biologinis faktas, kurį reikia sunaikinti chemija, o ne dvasinė bausmė. Tai buvo jos būdas sugrąžinti orumą ligoniams, kurie jautėsi kalti dėl savo būklės. Ji sugebėjo pasveikti ir dešimtmečius gyventi aktyvų gyvenimą, nors liga nuolat tykojo šešėlyje.

 

Devintajame dešimtmetyje Sontag tapo aktyvia politine kovotoja, o jos drąsa pasiekė viršūnę per Sarajevo apgultį. Tuo metu, kai miestas buvo apšaudomas, ji keliavo ten statyti Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“. Tai buvo šokiruojantis poelgis daugeliui jos kolegų vakaruose – sėdėti rūsiuose prie žvakių šviesos ir repetuoti teatrą su žmonėmis, kurie kasdien susiduria su mirtimi. Sontag tai laikė moraline pareiga: ji tikėjo, kad kultūra yra vienintelis dalykas, išlaikantis žmogaus orumą barbariškumo akivaizdoje. Jos buvimas Sarajeve buvo ne pozavimas, o nuoširdus pasišventimas, už kurį ji vėliau buvo paskelbta šio miesto garbės piliete.

 

Vėlyvuoju laikotarpiu pasirodė jos brandžiausi grožinės literatūros darbai, tokie kaip romanas „Ugnikalnio mylėtojas“ (1992) ir „Amerikoje“ (1999), už kurį ji gavo Nacionalinę knygų premiją. Nors ji visada save laikė pirmiausia romaniste, pasaulis ją vis tiek labiau vertino kaip genialių esė autorę. Sontag požiūris į save bėgant metams netapo nuolankesnis – ji vis dar buvo ta pati moteris, kuri galėjo nutraukti interviu, jei klausimas jai pasirodydavo per daug banalus. Ji jautė nuolatinį laiko trūkumą ir stengėsi perskaityti kiekvieną naują knygą, pamatyti kiekvieną svarbų filmą, lyg bėgdama nuo galutinės diagnozės.

 

Antrąjį kartą vėžys (šįkart gimdos) smogė dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau ir vėl Sontag demonstravo geležinę valią. Ji išgyveno dar vieną sudėtingą operaciją ir varginantį gydymą, neprarandama darbingumo. Jos paskutinė didelė esė knyga „Žvelgiant į kitų skausmą“ (2003) vėl grįžo prie kančios temos, analizuojant, kaip mes vartojame karo ir smurto vaizdus. Tai buvo atsisveikinimas su pasauliu, kuriame ji visą gyvenimą bandė būti budri liudininkė. Sontag nemėgo silpnumo ir ligos sukeltų kūno pokyčių, todėl kovojo už savo išvaizdą ir intelektualinį aštrumą iki paskutinės akimirkos.

 

Galiausiai 2004 metais jai buvo diagnozuota mielodysplastinis sindromas, peraugęs į ūmią leukemiją – tai buvo ilgalaikių, agresyvių vėžio gydymų, kurie anksčiau išgelbėjo jai gyvybę, pasekmė. Jos paskutinės dienos Niujorko ligoninėje buvo tragiškos ir kartu didingos. Net merdėdama ji reikalavo, kad jai būtų skaitomos naujienos, ir pyko ant savo sūnaus, kai šis bandė užuominomis kalbėti apie artėjančią pabaigą. Ji mirė 2004 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 71 metų. Sontag palikimas – tai ne tik krūva knygų, bet ir pavyzdys intelektualės, kuri savo gyvenimą pavertė nuolatiniu, bekompromisiu mąstymo aktu, niekada neleidusi sau prabangos būti paviršutiniška.

 

Susan Sontag liko istorijoje kaip „intelekto tironė“ ir kartu viena jautriausių moderniosios kultūros stebėtojų. Jos santykiai su fotografe Annie Leibovitz, nors ir nebuvo iki galo įvardinti kaip santuoka, tapo vienu garsiausių intelektualinio ir kūrybinio bendradarbiavimo pavyzdžių. Sontag mirė taip, kaip ir gyveno – priešindamasi bet kokiai interpretacijai, kuri bandytų ją supaprastinti iki „aukos“ ar „ligonės“. Ji liko amžinu judėjimu, balsu, kuris visada vertė abejoti tuo, ką matome, ir reikalavo iš meno bei gyvenimo kažko daugiau nei tiesiog pramogos.

 

KNYGA „LIGA KAIP METAFORA“ (1978)

 

Kūrinys „Liga kaip metafora“ (1978) atsirado iš pačios Susan Sontag asmeninės kovos su ketvirtos stadijos krūties vėžiu. Gydydamasi ji pastebėjo, kad pacientai kenčia ne tik nuo fizinio skausmo, bet ir nuo slegiančio kultūrinio bagažo – metaforų, kuriomis visuomenė apgaubia sunkias ligas. Sontag tikslas buvo demitologizuoti ligą ir išlaisvinti ligonį nuo moralinės naštos, kurią užkrauna kalba. Ji teigė, kad liga nėra dvasinė bausmė ar charakterio yda, o tiesiog biologinis procesas, kurį reikia gydyti medicininėmis priemonėmis, o ne interpretacijomis.

 

Pagrindinis esė taikinys – nuostata, kad vėžį sukelia emocinis uždarumas arba „vėžinis charakteris“. Sontag griežtai kritikavo tuo metu populiarias psichologines teorijas, teigiančias, kad žmonės „suserga savimi“ arba kad jų nesugebėjimas išreikšti jausmų manifestuojasi kaip auglys. Autorės nuomone, tokios teorijos tik dar labiau traumuoja ligonį, paversdamos jį atsakingu už savo ląstelių mutaciją. Ji reikalavo žvelgti į vėžį be jokios mistikos, matydama jame tik mechaninį gedimą, kurį turi šalinti gydytojai, o ne dvasininkai ar psichoterapeutai.

 

Sontag lygino vėžį su tuberkulioze, kuri XIX a. buvo romantizuojama kaip „dvasingų asmenybių“ ir menininkų liga, suteikianti savotiško trapumo ir grožio. Priešingai nei tuberkuliozė, vėžys XX a. tapo gėdos ir baimės simboliu, asocijuojasi su invazija, puvimu ir mirties nuosprendžiu. Autorė pabrėžė, kad karinė terminologija – „kova su vėžiu“, „ląstelių invazija“, „chemoterapijos arsenalas“ – sukuria paranojišką aplinką, kurioje ligonis jaučiasi kaip mūšio laukas, o ne žmogus, kuriam reikia ramybės ir racionalaus gydymo.

 

Knygoje taip pat analizuojama, kaip liga naudojama kaip politinis įrankis. Sontag pastebėjo, kad terminas „vėžys“ dažnai pasitelkiamas apibūdinti tam, kas visuomenėje laikoma blogiu: korupcijai, ideologiniams priešams ar socialinėms problemoms. Toks kalbos vartojimas ne tik demonizuoja ligą, bet ir daro ją tabu. Rašytoja argumentavo, kad tol, kol liga bus naudojama kaip metafora kažkam bjauriam apibūdinti, tikri pacientai jausis stigmatizuoti ir izoliuoti nuo „sveikųjų karalystės“.

 

„Liga kaip metafora“ tapo revoliuciniu tekstu medicinos etikos ir humanitarinių mokslų srityje. Sontag pavyko pakeisti vakarų visuomenės požiūrį į sergantįjį, skatinant empatiją ir racionalumą vietoje mistifikacijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, ji papildė šį darbą esė „AIDS ir jos metaforos“, kurioje pritaikė tuos pačius principus naujai epidemijai, vėlgi kovodama prieš ligos pavertimą moraliniu vertinimu.

 

Sontag palikimas šioje srityje yra priminimas apie kalbos galią formuoti mūsų fizinę realybę. Ji pati savo pasveikimą laikė ne stebuklu, o mokslo pergale ir savo intelektualinio užsispyrimo rezultatu. Šis kūrinys iki šiol išlieka esminis skaitinys visiems, norintiems suprasti, kaip kultūriniai vaizdiniai veikia mūsų santykį su kūnu, mirtingumu ir tiesa.

 

KNYGA „ATSIŽADĖKIME INTERPRETACIJOS IR KITOS ESĖ“

 

Rinkinio „Atsižadėkime interpretacijos ir kitos esė“ (Against Interpretation and Other Essays, 1966) pasirodymas buvo tas lūžio taškas, kuris Susan Sontag pavertė ne tiesiog autore, o intelektualiniu fenomenu. Šis tekstas tapo savotišku 7-ojo dešimtmečio kultūrinės revoliucijos manifestu, sudrebinusiu tradicinio meno suvokimo pamatus. Pagrindinė Sontag tezė buvo radikali ir tuo metu šokiruojanti: menotyra ir kritika, bandydamos visur surasti „paslėptą prasmę“, iš tiesų meną nuodija ir tolina mus nuo tiesioginio patyrimo.

 

Sontag teigė, kad šiuolaikinė interpretacija yra „intelekto kerštas menui“. Pasak jos, kritikai tapo panašūs į vertėjus, kurie meno kūrinį laiko tik šifruotu pranešimu, kurį reikia išlukštenti. Ji kritikavo marksistinį ir froidistinį požiūrius, kurie paveikslą ar filmą redukuoja iki politinių ar seksualinių simbolių. Rašytoja pabrėžė, kad toks krapštymasis po turinį nužudo kūrinio jusliškumą – mes nustojame matyti spalvas, girdėti garsus ir jausti formą, nes per daug skubame atsakyti į klausimą „ką tai reiškia?“.

 

Viena garsiausių šio rinkinio frazių – „Vietoj hermeneutikos mums reikia meno erotikos“. Šiuo šūkiu Sontag kvietė mus atgauti savo pojūčių aštrumą. Ji ragino kritikus ne aiškinti, ką kūrinys sako, o aprašyti, kaip jis veikia ir kaip jis yra. Jos manymu, šiuolaikinis žmogus yra persisotinęs informacija, todėl jo pojūčiai yra atbukę; meno paskirtis yra tuos pojūčius sužadinti, o kritikos pareiga – padėti tam įvykti, o ne užstoti kūrinį sausomis teorijomis.

 

Rinkinyje taip pat pasirodė fundamentalioji esė „Pastabos apie Kempą“ (Notes on „Camp“), kuri pirmą kartą intelektualiai įteisino kičą, ekstravaganciją ir dirbtinumą. Sontag čia analizavo estetiką, kuri mėgaujasi „pertekliumi“ ir „blogu skoniu“, paverčiant tai savotiška meno forma. Ji drąsiai gretino aukštąją kultūrą (kaip Bellini operos) su populiariąja kultūra (komiksais ar popmužika), teigdama, kad rimtumas nebėra vienintelis kriterijus vertinant meną. Tai buvo milžiniškas žingsnis link postmodernizmo, kur riba tarp „elito“ ir „masių“ pradėjo nykti.

 

Knyga taip pat išsiskyrė savo dėmesiu Europos avangardui – Sontag supažindino Amerikos skaitytojus su tokiais kūrėjais kaip Jeanas-Lucas Godard’as, Robertas Bressonas ar Simone Weil. Ji rašė apie kiną kaip apie svarbiausią moderniųjų laikų meno formą, kuri geriausiai priešinasi interpretacijai, nes jos vaizdinė jėga yra tiesioginė ir triuškinanti. Sontag kritika pasižymėjo ypatingu aštrumu ir intelektualiniu stiliumi, kuris pats savaime priminė meno kūrinį – jos sakinys buvo preciziškas, šaltas, bet uždegantis aistrą mąstyti.

 

Galutinis šio rinkinio poveikis buvo tas, kad Sontag suteikė leidimą naujai kartai tiesiog mėgautis kultūra be kaltės jausmo. „Atsižadėkime interpretacijos“ išmokė mus, kad žiūrėti į paveikslą ar filmą ir jausti jo formos teikiamą malonumą yra vertybė pati savaime. Tai buvo intelektualinis išsilaisvinimas, po kurio kritika nebegalėjo grįžti į senus, sauso moralizavimo rėmus. Sontag tapo modernybės balsu, įrodžiusiu, kad mąstymas apie meną gali būti toks pat intensyvus ir jaudinantis kaip ir pats menas.

 

KITA SUSAN SONTANG ASMENYBĖS PUSĖ

 

Nors Susan Sontag viešumoje spinduliavo šaltą intelektualinį autoritetą, už jos griežto įvaizdžio slėpėsi gyvenimas, kupinas radikalių įpročių ir asmeninių dramų, kurios net bohemiškame Niujorko kontekste atrodė ekstremalios. Jos neįtikėtinas darbingumas ir aštrus rašymo tonas turėjo tamsiąją pusę – septintajame dešimtmetyje rašytoja intensyviai vartojo amfetaminą. Tai leisdavo jai nemiegoti kelias paras iš eilės, ryjant knygas ir rašant be perstojo, tačiau kartu stimuliavo nuolatinę paranoją bei emocinį nestabilumą, kuris vėliau persismelkė į jos asmeninius santykius.

 

Šis bekompromisis santykis su intelektu prasidėjo dar jos santuokoje su Philipu Rieffu. Sklando pagrįsti įtarimai, kad Sontag faktiškai parašė didžiąją dalį jo garsiausios knygos apie Freudą. Po skyrybų įvyko šokiruojantis „intelektualinis sandoris“: Susan sutiko atsisakyti bendraautorystės teisių ir ištrinti savo vardą iš knygos viršelio mainais į tai, kad Rieffas nekovos dėl sūnaus globos. Ji tiesiogine prasme paaukojo savo ankstyvąjį genijų už asmeninę laisvę ir galimybę auginti sūnų viena.

 

Sontag buitis Niujorke taip pat priminė savotišką kontroliuojamą katastrofą. Nors ji buvo mados ikona, jos namuose viešpatavo chaosas – knygų krūvos ant grindų ir nuolatiniai dūmų debesys. Jos biblioteka, kurią sudarė apie 15 000 kruopščiai pagal temas ir chronologiją suklasifikuotų tomų, jai buvo „haliucinacijų mašina“. Ji galėjo įniršti, jei kas nors sujudindavo knygą bent per milimetrą, nors tuo pat metu demonstravo visišką abejingumą maistui ar namų tvarkai, visą energiją skirdama tik savo įvaizdžiui, kurio ašimi tapo garsioji balta plaukų sruoga.

 

Privatus rašytojos emocinis gyvenimas buvo dar tamsesnis, nei rodė jos viešas įvaizdis. Po mirties išleisti dienoraščiai atskleidė jos poreikį būti intelektualiai ir emociškai dominuojamai, o jos ryšiai su moterimis dažnai pasižymėdavo sadomazochistiniais atspalviais ir emociniu žiaurumu. Sontag jautė nuolatinį konfliktą tarp galingo autoriteto, kurį vaidino pasauliui, ir gilaus neadekvatumo jausmo privačioje erdvėje, kur meilė jai dažnai asocijavosi su skausmingu intensyvumu ir galios žaidimais.

 

Sontag garsėjo ir neįtikėtinu intelektualiniu snobizmu – ji galėjo būti demonstratyviai grubi su tais, kuriuos laikė „neįdomiais“, tačiau tuo pat metu jautė vaikišką silpnybę pop kultūros žvaigždėms. Ji žavėjosi Patti Smith, leido laiką su Andy Warholu ir sugebėdavo viename sakinyje sujungti Heideggerio filosofiją su roko muzikos analize. Tai šokiravo sausus akademikus, tačiau jai tai buvo būdas įrodyti, kad aukštasis intelektas neturi sienų, jei tik objektas yra pakankamai „kempinis“ ar autentiškas.

 

Paskutinis ir bene labiausiai visuomenę sudrebinęs jos gyvenimo akcentas įvyko jau po mirties, per Annie Leibovitz objektyvą. Nors penkiolika metų trukusio ryšio metu Sontag niekada neleido Annie vadinti jos savo partnere, po Susan mirties Leibovitz nufotografavo jos kūną morge. Šis vaizdas – mirusi intelektualė su savo garsiąja sruoga – vėliau buvo išspausdintas fotografijų knygoje, sukeldamas didžiulį skandalą. Susan sūnus Davidas tai pavadino vizualiniu iškrypimu, tačiau tai tapo galutiniu, šokiruojančiu Sontag gyvenimo tašku, kuriame asmeninis intymumas ir viešas menas susidūrė pačiu brutaliausiu būdu.

 

Maištinga Siela