„Haroldai,
visi turi teisę padaryti iš savęs kvailį. Tik dauguma žmonių bijo ja
pasinaudoti.“
**
„Dauguma
žmonių gyvena lyg būtų mirę. Jie sėdi tribūnose ir žiūri, kaip pro šalį praeina
vienintelis jų gyvenimo čempionatas. O juk reikia būti žaidėju!“
***
„Žiūrėk,
Haroldai. Visas pasaulis mėgsta laisvę, bet visi jos bijo. Žmonės apie ją
kalba, bet pamatę ką nors laisvą – išsigąsta.“
Šios
citatos yra paimtos iš amerikiečių dramaturgo Colin Higginso pjesės, ne kartą
statytos ir Lietuvoje „Haroldas ir Modė“.
Colinas
Higginsas (angl. Colin Higgins) buvo išskirtinis
amerikiečių scenaristas, režisierius ir prodiuseris, kurio kūrybinis palikimas
pasižymi gebėjimu derinti juodąjį humorą su giliu humanizmu. Gimęs 1941 metais
Numea mieste, Naujojoje Kaledonijoje, vėliau jis persikėlė į JAV, kur studijavo
UCLA kino mokykloje. Būtent studijų metais gimė jo žymiausias darbas – magistro
darbas, tapęs scenarijumi kultiniam filmui, o vėliau ir pjesei „Haroldas ir
Modė“. Šis kūrinys tapo ne tik jo karjeros pamatu, bet ir savotišku manifestu,
šlovinančiu gyvenimo džiaugsmą ir drąsą būti kitokiam, nepaisant visuomenės
primestų normų ar amžiaus skirtumų.
Higginsas
tikėjo, kad gyvenimas yra brangiausia dovana, kurią reikia švęsti kiekvieną
akimirką, ir ši filosofija persmelkė visą jo profesinę veiklą. Jo darbai dažnai
nagrinėjo asmeninės laisvės ir pasipriešinimo rutinai temas. Be „Haroldo ir
Modės“ sėkmės, jis režisavo ir parašė scenarijus tokiems populiariems filmams
kaip „Negraži apgaulė“ (Foul Play) bei legendinę komediją „Nuo devintos iki
penktos“ (9 to 5), kurioje vaidino Jane Fonda, Lily Tomlin ir Dolly Parton. Jis
pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, ekscentriškus personažus, kurie savo vidine
šviesa sugebėdavo pakeisti aplinkinių gyvenimus.
Būdamas
homoseksualus, Colinas Higginsas gyveno laikotarpiu, kai atvirumas apie savo
orientaciją Holivude dar nebuvo savaime suprantamas dalykas, tačiau jis
pasirinko gyventi nemeluodamas. Meilė jam buvo viena didžiausių vertybių, o jo
asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su parama bendruomenei. Jis suprato,
kad daugelis LGBTQ+ žmonių patiria atstūmimą, tad savo kūryba ir asmeniniu
pavyzdžiu stengėsi įkvėpti kitus nebijoti savo tikrosios prigimties, net jei
pasaulis atrodo priešiškas.
Devintajame
dešimtmetyje prasidėjusi AIDS epidemija skaudžiai palietė Higginso gyvenimą,
kai jam pačiam buvo diagnozuotas šis virusas. Užuot pasidavęs nevilčiai, jis
savo kovą pavertė prasminga veikla, nukreipta į pagalbą kitiems. Likus
keleriems metams iki mirties, jis įkūrė savo vardo fondą, kurio pagrindinis
tikslas buvo remti persekiojamą ar diskriminaciją patiriantį jaunimą. Jis
tikėjo, kad švietimas ir parama gali išgelbėti gyvybes ir padėti kurti
tolerantiškesnę visuomenę, kurioje kiekvienas galėtų jaustis saugus.
Colinas
Higginsas mirė 1988 metais, būdamas vos 47-erių, tačiau jo nuveikti darbai ir
toliau gyvena scenose bei ekranuose. Jo kova su AIDS ir įsteigtas fondas tapo
svarbiu humanitariniu palikimu, kuris tebeveikia ir šiandien, teikdamas
stipendijas bei paramą LGBTQ+ aktyvistams. Jis paliko pasaulį ne tik su
puikiomis istorijomis, bet ir su pamoka, kad net ir susidūrus su mirtina liga
ar visuomenės pasmerkimu, galima išlaikyti šviesą, orumą ir begalinę meilę
gyvenimui, visai kaip jo sukurta nepamirštamoji Modė.
„Daugeliui
žmonių patinka būti mirusiais. Bet jie nėra mirę iš tikrųjų. Jie tiesiog
traukiasi nuo gyvenimo. Jie sėdi ant atsarginių suolelio, o pro juos praeina
vienintelis jų gyvenimo čempionatas. Laikrodis skaičiuoja ketvirčius, o jie
tiesiog stebi.“Colin Higgins „Haroldas ir Modė“.
Savaitės
viduryje turėjau malonumą pasimėgauti atvežtu „Teatro kranto“ sukurtu
spektakliu „Haroldas ir Modė“, kurį režisavo Rita Urbonavičiūtė. Tiesą
sakant, nieko apie Vilniaus „Teatro krantą“ nesu girdėjęs. Nieko nuostabaus,
nes jis oficialiai įsikūrė Žvejų g. 2 tik 2023 metais, bet jau turi šiokį tokį
pluoštą spektaklių. Kiek nustebau paėmęs skrajutę prieš pat spektaklį –
paskutinį, nes kitų nebeliko. Į akis krito pastangos ir aplaidumas, neprofesionalumas.
Norėjosi susipažinti su aktoriais ir režisiere, bet skrajutėje (atspausdintoje
ant paprasto popieriaus nekokybiškais dažais) net nebuvo vardų, tik pavardės,
todėl pasiguglink, žmogau.
Beje,
labai nuoširdžiai reklamuojamas pačioje programoje „Teatro krantas“, bet nė
sakinio apie tai, kad „Haroldas ir Modė“ yra ne pačių autorystė, bet priklauso žymiam
amerikiečių dramaturgui ir scenaristui Colin Higgins (1941-1988). C. Higgins
– įdomi asmenybė, reiktų atskiro įrašo apie jį. Jis nugyveno audringą ir be
proto kūrybingą gyvenimą, o mirė tragiškai nuo tuo metu siautėjančio AIDS,
sulaukęs 47 metų. Neslėpė savo homoseksualumo ir aistros gyvenimui kaip ir,
beje, ir Modė, pagrindinė pjesės „Haroldas ir Modė“ veikėja aštuoniasdešimtmetė,
buvusi grafienė. Pjesė, taip jau autoriui nutiko, buvo ne pirminis sumanymas, o
adaptacija, perkuriant idėją pirmiausia pritaikytam tuo pačiu pavadinimu 1971
metų filmui, kurį režisavo Hal Ashby.
Įdomu
tai, kad šią pjesę yra stačiusi legendinė Dalia Tamulevičiūtė Jaunimo teatre, o Ritos
Urbonavičiūtės versija su „Teatro krantu“ įvyko visai neseniai – 2026 sausio mėnesį,
bet, kaip suprantu, tai yra ankstesnio pastatymo su Užupio teatru perstatymas,
pasikviečiant dalį prie ankstesnio pastatymo buvusių aktorių, tad premjera įvykusi
kaip ir seniau. Skrajutėje ir internete nurodoma trukmė 3.30 valandos (kai kur,
kad bus dvi pertraukos – gal tai ankstesniojo pastatymo variantas?), tačiau įvyko
tik viena pertrauka, tad net su visa pertrauka spektaklis truko kone visa
valanda trumpiau. Šituos dalykus, siūlyčiau, išspręsti, nors jie kosmetiniai,
tačiau man, kaip nuolat besilankančiam teatre, kuris ieško tikslios
informacijos, tai sukėlė didelę nuostabą, nes juk iki profesionalesnio varianto
reikia tiek nedaug.
Pats
spektaklis man patiko! Tiesa, ne iš karto, nes pirmiausia jį norisi lyginti su
pačiais didžiausiais teatro kokybės standartais, nes, jeigu spektaklis
gastroliuoja po Lietuvą, jis savaime turi turėti nemenką kokybę. Istorija apie
devyniolikmečio Haroldo ir aštuoniasdešimtmetės Modės meilę yra graži ir
neišsipildžiusi idilė. Tai XX amžiaus istorija, dabar nelabai įsivaizduoju, kad
motina savo devyniolikmečiui sūnui ruoštų pasimatymus (juk tai geriausiu atveju
dvyliktokas!), kad jis užmegztų santykius. Motina spektaklyje išties per daug
tikisi iš nerimto ir pokštaujančio Haroldo, tačiau būtent pokštauti ir gyventi
nevaržomam be kaltės jausmo jį pamokina buvusi grafienė Modė. Jis ją įsimyli,
bet ne kaip seksualinę partnerę, o jos sielą, kuri nepavaldi socialiniams
standartams ir atliepia paties Haroldo polėkį.
Modė,
kurią suvaidino aktorė Lina Urbona, išties įdėjo nemažai pastangų. Visoje dramaturgijoje
Modė tik iš dalies atrodo kuoktelėjusi, bet visas jos gyvenimo skaudulys ir sunkumai
atsiskleidžia tik subtiliomis užuominomis, atveriant seną nuotraukų ir
smulkmeniškų daiktų dėžutę (man tai viena gražiausių ir jautriausių viso
spektaklio momentų). Galiausiai Haroldas įsimyli, man regis, ne tiek pačią Modę,
kiek per ją transliuojamą laisvo žmogaus idėją, galimybę gyventi svajonėmis,
kvailai ir dėl to nesikrimsti. Modės namai iškraustomi, ji prie kapinių niekaip
negali pasodinti medelio, galų gale iš zoologijos sodo ji pavogė ruonį, kad šis
negyventų purvinoje mažoje erdvėje, ją vaikosi pareigūnas, ji išjuokiama ir
teisiama visuomenės, tačiau Modė nė neketina keistis. Modė – Mažojo princo
archetipas, ji tyra, bet tas tyrumas, žiūrovai supranta, ateina iš gyvenimo karčių
patyrimų ir skriaudos, galiausiai suvokimo, kad gyvenimas per trumpas prisitaikyti
ir įtikti, aukojant savastį. Kaip minėjau, ji netekusi grafienės titulo, yra
buvusi koncentracijos stovykloje, o žmones, kuriuos mylėjo, visi jau mirę.
Nesunku jau pirmojoje spektaklio dalyje suprasti, jog standartus laužanti
Haroldo ir Modės draugystė veda prie atsisveikinimo su šiuo pasauliu... Nors santykiai
pristatomi kaip meilės, tačiau spektaklyje jie įgyja mokinio ir mokytojos
dėmenį.
Tačiau
spektaklis nėra liūdnas. Daug komiškų situacijų sukuria kunigas bei motinos
personažas ir į namus kviečiamos merginos ir moterys, kurios žaižaruoja gerokai
hiperbolizuotu humoru, kad tampa animuotomis personažėmis, bet užtat, kaip
pagyvina visą spektaklį! Salėje žiūrovai tiesiog kvatojo be paliovos. Labiausiai
neįtikina jaunojo daktaro konsultanto vaidmuo. Net nežinau, kuris aktorius
atliko šį vaidmenį, tačiau personažą, kuris konsultuoja Haroldą ir po to
nusiplėšia kostiumą, kad pademonstruotų gražų ir jauną torsą, norėdamas
suvilioti savo kliento motiną, turėtų atrodyti solidesnis, o ne vaikėzas. Man
regis, veikėjas, nors ir trafaretinis, jis nelabai tinka visame kontekste ir
atrodo labai jau mokyklinio lygmens vaidybos variante, kai nebelieka iš ko
rinktis. Štai Haroldo vaidmens atlikėjasArtūras Vasnecovas atrodo
kur kas stabilesnis, nes jo veikėjas patiria esminį lūžį, virsmą, todėl
spektaklis gali su juo perteikti dinamiką.
Scenografija
nėra sudėtinga, didžiausias akcentas buvo visgi pakabintas hamakas,
suprojektuotas į žiūrovus tarsi šypsena. Iš esmės kaip paguodžianti šypsena, simbolizuojanti
Haroldo ir Modės santykių filosofiją: neprisileisk liūdesio, rask kiekviename
savo gyvenimo kelyje džiaugsmą. Išties tas paprastumas labai visame spektaklyje
jaudina. Tai klasikinis teatro variantas, kuris nepasiduoda dažnai į teatrą
besibraunančiai modernybei ir technologijoms. „Teatro krantas“ su šiuo
spektakliu renkasi būti ištikimai teatro tradicijai, kur juokas, tragedija ir atvirumas
eina išvien, kalbama apie elementarius dalykus. Galiausiai spektaklis yra apie
įsitikinimus ir stereotipus, kuriems kasdien esame pavaldūs, susireikšminę savo
dirbtinai dėl socialinių normų sukurtų problemų burbuluose. Spektaklyje
nuskamba jautri frazė, kurią ištaria Modė, netiksliai perfrazuojant būtų: „Haroldai,
liūdniausia yra tai, kad mes gyvename senstančiuose kūnuose, bet iš tikrųjų
viduje mes tebesame jauni.“
Spektaklis,
sakyčiau, pavykęs. Jis suteikia emociją. Mintis aiški ir, sakyčiau, klasikinė. Atrastas
pramoginio ir gyvenimo filosofijos derinys. Po spektaklio dar kurį laiką
galėsite pagyventi su „Haroldo ir Modės“ palikta atmosfera, laidotuvių hipnotizuojančia
procesija, saulėgrąžomis, skambančiais muzikos takeliais (įdomu būtų sužinoti
jų pavadinimus). Tai nėra provokatyvus spektaklis, jis labiausiai tiks ir
patiks tiems, kurie prijaučia klasikinio teatro variantui, o filosofinės idėjos
perteiktos Mažojo princo „sufasuotais“ simboliais ir žaismingais dialogais. Bus
jautru ir juokinga, bet išlavinusio ir intelektualesnio teatro gerbėjams, kurie beregint atpažįsta mėgėjiškas pastangas ir profesionalumą, šis spektaklis pasirodys per prastas.
