Dienos citata: Olga Tokarczuk apie žydus, katalikus ir kitus, kurie kasdien gyvena prasilenkdami savo pasaulyje

 

Sveiki, mielieji.
 
Neseniai pradėjau skaityti lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk esė rinkinį „Jautrusis pasakotojas“ ir jau norisi ištisai ir išilgai ją cituoti.
 
„Kadaise varčiau du kelionių vadovus po tą pačią Lenkijos dalį: vieną parašytą katalikų, kitą –  žydų. Visiškai skirtingus. Abiejų šių grupių keliautojai tikrai prasilenktų kaip šešėliai niekada nesusitikę. Jų maršrutai nesusikirstų, nes šiuose vadovuose pateiktos praeities panoramos ir patirtys visiškai skirtingos. <...> Ar iš viso egzistuoja koks nors vienas pasaulis – tas „unus mundus“, apie kurį svajojo filosofai? Didelis, neutralus ir objektyvus universumas, kuriame visi galime susitikti ir vienas kitame įžvelgti artumą. O gal gyvendami vienoje erdvėje ir tiesų gyvename savo fantazijose?“ Olga Tokarczuk
 
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Vilija Dabrišienė apie NŠA kurtumą, nenorą susitarti ir priverstinę diktatūrą

 

Sveiki, skaitytojai!
 
„Dabar, turėdama jau ne vienerių metų „bendradarbiavimo“ su šia institucija [NŠA] patirtį, galiu drąsiai pasakyti – jaučiuosi visiškai bejėgė. Nesvarbu, kad už manęs stovi šimtai mokytojų, kad esu Matematikos mokytojų asociacijos prezidentė, matematikos mokomojo dalyko tarybos pirmininkė, esu bejėgė. Nes niekaip negaliu prasimušti per tą muilo debesį, kuris užgulęs NŠA rūmus. Kad ir kokia opi būtų problema, kad ir koks reikalingas būtų sprendimas, kad ir kiek stengčiausi, eikvočiau savo laiką, eikvočiau mokytojų laiką, daryčiau apklausas, važinėčiau, kalbėčiausi, rinkčiau dokumentus ir įrodymus – nieko negaliu padaryti. Muilo debesys auga ir tirštėja. Ir makaronų kiekis ant mano ausų tampa nebepakeliamas. Ir vienintelė kylanti mintis yra ši – jei neįmanoma išmušti aiškios tvarkos, susitarimų ir taisyklių, gal tai nenaudinga? Gal netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti tenkinant politinius užsakymus?“ Vilija Dabrišienė.
 
Visą straipsnį galite perskaityti ČIA.
 
Aš tik pridėsiu: tuo, kuo birželio mėnesį pavirto mokyklos – nesibaigiančiais egzaminų I ir II dalių laikymo, perlaikymo atominės įtampos jėgainėmis, galime paploti tik NŠA biurokratijos klerkams. Ir tai yra susiję su politika, verslu ir mums nežinomais projektiniais pinigais. Niekas nebenori būti mokytojais pėstininkais-prižiūrėtojais. Kaip atsiranda dar egzaminų vertintojų? Gerai sumoka? Aišku, p. Vilija Dabrišienė kalba ne apie tai, o apie akivaizdų NŠA dialogo imitaciją, kuri tęsiasi metai iš metų, ji daro tai, ką nori, nors tauzija apie demokratiją, įsiklausymą ir bendruomeniškumą. Ką daro ministrė Rasa Popovienė?
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Markas Tulijus Ciceronas apie vergus ir laisvus žmones

 

„Vergas svajoja ne apie laisvę, o apie savo paties vargus.“ Markas Tulijus Ciceronas

 

Šis Cicerono, manyčiau, pasakymas atskleidžia gilią psichologinę priklausomybės prigimtį: žmogui, ilgą laiką gyvenusiam svetimos valios rėmuose, laisvė tampa ne trokštamu tikslu, o bauginančiu nežinomybės lauku, todėl jis pasąmoningai pasirenka guostis pažįstamais, nors ir slegiančiais, „savais“ vargais. Tai – savotiška dvasinės vergijos diagnozė, parodanti, kad komforto zona neretai yra labiau gąsdinanti nei kančia, nes atsakomybė už savo gyvenimą reikalauja drąsos, kurios asmuo, praradęs savo orumą ir autonomiją, jau nebėra pajėgus sukaupti.

 

Markas Tulijus Ciceronas (pr. Kr. 106-43 m.), kaip žinia, buvo vienas įtakingiausių Senovės Romos valstybės veikėjų, teisininkų ir oratorių, kurio intelektualinis palikimas suformavo Vakarų politinę mintį. Nors jis gyveno Romos Respublikos saulėlydžio epochoje ir pats buvo sistemos, kurioje egzistavo vergovė, dalis, Ciceronas savo filosofiniuose veikaluose akcentavo prigimtinę teisę bei moralinę kiekvieno žmogaus vertę. Jo požiūriu, orumas ir laisvė nebuvo tik privilegija, o pilietiškumo pagrindas, nes tik per aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime ir įstatymų laikymąsi žmogus galėjo pasiekti tikrąją dvasinę nepriklausomybę.

 

Savo kalbose ir traktatuose Ciceronas pabrėždavo, kad tikrasis žmogaus orumas priklauso nuo jo sugebėjimo valdyti savo aistras ir tarnauti bendram gėriui, o ne vien išoriniam statusui. Nors istoriniame kontekste jis neneigė vergovės kaip socialinės institucijos, jis visgi kėlė klausimą apie moralinę atsakomybę elgtis su pavaldiniais humaniškai, teigdamas, kad net ir vergas turi tam tikras teises bei orumą, kylančius iš bendros žmogiškos prigimties. Laisvę Ciceronas suprato ne kaip visiško savivalės buvimą, o kaip gyvenimą pagal teisingus įstatymus, tad bet kokia priklausomybė nuo tirono ar nekontroliuojamų savo paties ydų jam buvo viena didžiausių įmanomų dvasinių nelaisvių.

 

Jo mirtis buvo tragiška ir tiesiogiai susijusi su jo politine veikla. Po Julijaus Cezario nužudymo Ciceronas aktyviai pasisakė prieš Marką Antonijų, savo garsiosiose „Filipikose“ viešai smerkdamas jį kaip tironą. Kai Markas Antonijus, Oktavianas (būsimasis Augustas) ir Lepidas sudarė Antrąjį triumviratą, jie sudarė mirties sąrašus (proskripcijas), kuriuose atsidūrė jų politiniai priešai. Ciceronas, kaip vienas aršiausių Antonijaus kritikų, buvo įtrauktas į šį sąrašą ir tapo taikiniu. 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. jis buvo užpultas ir nužudytas savo vilos apylinkėse, mėginant pabėgti. Pabrėžiant jo, kaip oratoriaus, „kaltę“ už kritiškus žodžius, nupjauta jo galva ir dešinioji ranka buvo atvežtos į Romą ir viešai išstatytos ant Forumo tribūnų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Hermann Göring, nacių nusikaltėlis, apie tai, kaip lengva tautą valdyti patriotizmo idėjomis

 

Sveiki!

 

„Aišku, paprasti žmonės nenori karo [...] Bet, šiaip ar taip, politiką lemia šalies vadovai, taigi visai nesunku priversti žmones dalyvauti, ar tai būtų demokratija, ar fašizmas, ar parlamentas arba komunistinė diktatūra. [...] Tai labai paprasta. Nereikia nieko daryti, tik pasakyti liaudžiai, kad ją puola, o pacifistus apkaltinti neturint patriotizmo ir tvirtinti, neva jie kelia šaliai pavojų. Šis metodas veikia bet kurioje šalyje.“ Hermann Göring

 

Hermannas Göringas buvo vienas įtakingiausių Trečiojo reicho veikėjų, nacių partijos narys nuo pat ankstyvųjų jos gyvavimo metų bei pagrindinis Adolfo Hitlerio bendražygis. Jis užėmė aukščiausias pareigas valdžioje: buvo Liuftvafės (Vokietijos oro pajėgų) vadas, „ketverių metų plano“ vadovas ir ilgą laiką laikytas oficialiuoju Hitlerio įpėdiniu. Jų ryšys buvo grindžiamas visiška ištikimybe fiureriui, o Göringas, pasinaudodamas savo įtaka, tiesiogiai prisidėjo prie nacių diktatūros įtvirtinimo, ekonominės kontrolės bei vėliau vykdytų karo nusikaltimų organizavimo. Apie jį iš esmės sukurtas 2025 metų filmas „Niurnbergas“, sakyčiau, verta pažiūrėti.  

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Göringas buvo suimtas sąjungininkų ir Niurnbergo procese pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų. Nelaisvėje, laukdamas nuosprendžio, jis bendravo su psichologu Gustavu Gilbertu. Šiuose pokalbiuose Göringas atvirai demonstravo cinizmą dėl valdžios mechanizmų veikimo, pabrėždamas, kad politinę kryptį visada diktuoja šalies vadovai, nepriklausomai nuo valstybės santvarkos. Jis teigė, kad manipuliuoti visuomene yra itin paprasta: užtenka sukurti išorinės grėsmės iliuziją, o visus taikos šalininkus apkaltinti nepatriotizmu ir šalies išdavyste, taip efektyviai nutildant bet kokią opoziciją.

 

Šis Göringo komentaras atskleidžia sisteminį požiūrį į žmonių masinį valdymą per baimę ir propagandą, kuris buvo esminis nacių režimo įrankis. Visgi, Göringo gyvenimas baigėsi prieš pat įvykdant mirties bausmę. 1946 metų spalio 15 dieną, likus vos kelioms valandoms iki numatytos egzekucijos pakariant, jis kalėjime nusižudė išgėręs paslėptą kalio cianido kapsulę. Tokiu būdu jis išvengė mirties per koriką, tačiau paliko istorijoje itin tamsų palikimą kaip vienas pagrindinių Holokausto ir agresyvaus karo architektų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Tilda Swinton apie chaosą, kūrybiškumą, tikro ir paprasto gyvenimo pajautimą

 

Sveiki!

 

„Aš esu didelė chaoso draugė. Tai viskas, ką mes turime... gyvenimas yra rizika, gyvenimas yra atsitiktinumas, gyvenimas yra atvirumas netikėtumams. Geriausi dalykai mano gyvenime atsirado tiesiog leidžiant vėjui mus nupūsti nuo kurso.“

 

„Jei paklaustumėte, ko mane išmokė mano šunys, atsakyčiau: kantrybės, džiaugsmo, lojalumo ir jų džiaugsmo paprastumo. Kai nutinka kas nors blogo, tiesiog vedu juos į paplūdimį ir galvoju; „Gerai, dabar aš matau pasaulį.“

Tilda Swinton

 

Tilda Swinton yra visame pasaulyje pripažinta škotų aktorė, garsėjanti savo nežemiška, androginiška išvaizda bei gebėjimu meistriškai įsikūnyti į pačius įvairiausius, dažnai avangardinius personažus. Bandau prisiminti, kada ją pirmąkart išvydau kine, bet negaliu. Gal tai buvo filme „Konstantinas“ (2005)? Ar „Narnijos kronikos“? Per daugiau nei tris karjeros dešimtmečius ji pelnė „Oskaro“ apdovanojimą bei tapo viena iškiliausių nepriklausomo ir autorinio kino figūrų, sėkmingai balansuojanti tarp eksperimentinių meno projektų ir didelio biudžeto Holivudo produkcijų. Jos kūrybinis braižas pasižymi drąsa kvestionuoti nusistovėjusias socialines normas, o ekrane demonstruojamas chameleoniškumas leidžia jai tapti neatsiejama daugelio kritikų pripažintų filmų dalimi.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Jurgis Savickis apie Graikiją, Atėnus ir Akropolį, įspūdžius apie Partenono griūvėsius

 

Sveiki,
 
„Tačiau jau po dienos antros žmogus visai atsipalaiduoji ir nejunti miesto apačioje smarvės ir visokeriopos teršynės. Pro marmuro ižus imi staiga matyti grožį. Šį grožį tikrai pajunti. Darosi kiek drąsiau, kad ne viskas dar baigta šiame mūsų pasaulyje su modernišku žmogumi. Jis dar turįs kai kurių sąskaitų ir prievolių gyvenime. Ne vien tik tų kasdieniškų reikalų. Ir, regis, jis dar gali pažvelgti blaivesne galva aukštyn. Ir Nikės išlikęs tempelis. Ir Dionizo misterijų teatras. Ir Dzeuso išlikusios kolonos. Kokie vis tai grožiai. <...> pajunti visa savo sumenkėjusia ir suturistėjusia širdimi, ką graikai norėjo pasakyti, statydami savo tempelius. Kaip jie vykdė savo apeigas. Ir pajunti jų skaisčią ir aukštą mintį.“ Jurgis Savickis
 
Jurgis Savickis –XX a. pirmosios pusės lietuvių modernizmo atstovas, kurio kūryboje ypač išryškėjo europietiška pasaulėjauta, intelektualumas bei estetizuotas požiūris į tikrovę. Būdamas profesionalus diplomatas, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, todėl jo literatūrinis palikimas yra persmelktas kosmopolitizmo, kelionių įspūdžių bei atstumo nuo provincijos dvasios. Savickio proza pasižymi lakoniškumu, ironija, subtiliu psichologizmu ir gebėjimu perteikti sudėtingas žmogaus būties peripetijas per detales, vengiant deklaratyvaus moralizavimo ar sentimentalaus heroizavimo.
 
Autoriaus kūryboje svarbią vietą užima tragikomiškas pasaulio suvokimas, kuriame gyvenimo absurdas susipina su subtiliu estetizmu ir žaisminga, kartais net kiek ciniška intonacija. Jis atsisakė tradicinio pasakojimo būdo, eksperimentavo su forma ir siužeto struktūra, taip priartindamas lietuvių literatūrą prie Vakarų Europos modernizmo tendencijų. Savickio novelės – tai tarsi tikrovės fragmentai, kuriuose svarbiausia tampa ne išorinis įvykis, o subjektyvus, kartais netikėtas situacijos vertinimas, atveriantis žmogaus prigimties prieštaringumą ir egzistencijos trapumą. Šioje citatoje, kurioje autorius aprašo savo dienas Atėnuose taip pat galite pajusti ironišką požiūrį į to metų Atėnus.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: dr. Jolita Miliuvienė apie LGBTQ ir bet kurio žmogaus orumą būti lygiu vienas su kitu

 

Sveiki,
 
Neturiu labai ką ir bepridurti. Buškevičius, Gražulis, Sinica, Antanas-Celofanas ir kiti piktadariai, kurie juodai naudojasi skaldymu ir priešų ieškojimo strategija, kad už jų nugarų stovėtų „tradicija“ ir gynybinėje padėtyje normalizuotas kondensuotas dirbtinis individas, šis šviežias dr. Jolitos Miliuvienės paaiškinimas kaip mazgotė nuvaiko šitų bimbalų spiečių, nes tikrovė kalba aiškiau nei mitai, prietarai ir įsitikinimai apie KITOKIUS.
 
„Kalbėdami apie LGBTIQ+ asmenų teisių gynimą, iš tiesų kalbame apie pamatines žmogaus teises: pagarbą, orumą, saugumą, privatumą. Tai nėra LGBTIQ+ asmenų teisės. Tai yra žmogaus teisės. Jos yra tokios universalios savo prigimtimi, kad bet koks jų skirstymas – šiam žmogui jos priklauso, o tam – ne – yra ne tik teisinis, bet ir loginis prieštaravimas. Teisė, kuri galioja tik kai kuriems, nebėra teisė. Ji yra privilegija. Lietuva negali leisti sau, kad teisinėje valstybėje orumas, saugumas, privatumas būtų laikomi privilegijomis.“ Dr. Jolita Miliuvienė, Seimo kontrolierė.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Antoine de Saint-Exupéry apie paguodą, liūdesį ir viltį

 

Sveiki!
 
„Tikra paguoda neateina iš išorės, ji gimsta iš suvokimo, kad tavo skausmas turi prasmę. Kai žmogus randa savo ramybės uostą, net didžiausios audros tampa tik fono triukšmu.“ Antoine de Saint-Exupéry
 
Antoine de Saint-Exupéry gyvenimas buvo neatsiejamas nuo dangaus ir rizikos, nes jis buvo ne tik rašytojas, bet ir profesionalus aviatorius. Gimęs kilmingoje Prancūzijos šeimoje, jis anksti pamilo skrydį ir tapo vienu iš pašto aviacijos pradininkų, skraidžiusiu pavojingais maršrutais virš Sacharos dykumos bei Andų kalnų. Ši patirtis, nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties bei dykumos vienatvė tapo pagrindiniu jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
 
Jo kūriniai, tokie kaip „Pašto kurjeris“ ar „Naktinis skrydis“, aukština žmogaus pareigą, draugystę ir atsakomybę, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė filosofinė pasaka „Mažasis princas“. Šioje knygoje per vaiko akis autorius kritikuoja suaugusiųjų pasaulio tuštybę ir primena, kad svarbiausi dalykai yra nematomi akimis, o juos galima pajusti tik širdimi. Rašytojo gyvenimo kelionė baigėsi mįslingai – 1944 metais jis išskrido į žvalgybinę misiją virš Viduržemio jūros ir nebegrįžo, palikdamas po savęs humanistinių idėjų kupiną literatūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Jūratė Zailskienė skatins Lietuvoje gimstamumą šokių ir pažinčių akcijomis

 

Sveiki,
 
„Tiesą sakant, mes rudenį galvojame organizuoti akciją su galimybe žmonėms susipažinti, pašokti, bet su ta pačia mintimi – pasižiūrėkime vienas į kitą, kurkime šeimas, gelbėkime Lietuvą, nes čia jau yra nebejuokinga“. Jūratė Zailskienė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
 
Pakštas tarpukaryje buvo ambicingesnis, nes pasiūlė perkelti Lietuvą į Afriką, tai Zailskienė siūlo daugiau diskotekų. Labai kuklu. Taktika labai tiksli, nes liaudis mėgsta duoną ir žaidimus. Manau, ateina tikrai sudėtingas Lietuvai dėl demografijos etapas, kada duona ir žaidimai nepadės. Nesaugumo, baimės ir negatyvumo išpūstas burbulas bei nepamatuotai dideli lūkesčiai vaikų auginimui, o vaikai tampa jau nebe šeiminiu, o projektiniu dalyku, nesutvarkyti ir dėl populizmo atidėti Partnerystės įstatymai, negebėjimas išsivaduoti iš posovietinių šuniškų „vertybių“ apie žmonių skirtybes ir pataikavimo daugumai veda prie to, kad žmonėms paprasčiau būti be vaikų ir bandyti kaip nors save patį realizuoti. Žinoma, šokiai gražu, bet ir absurdiška idėja, nes tautos dauginimosi akcija politikų įtakoje virsta nesuvaldomu ir absurdišku dalyku. Juk iš esmės ne šokius politika turi organizuoti, o išspręsti daugybę metų besivelkančius įstatymus, kurie jau tapo mūsų tautos gėda. Bet juk tam reikia nepopuliarių sprendimų, o socdemai ne iš tų, kurie mėšlintųsi rankas dirbdami sunkius darbus. Per daug imitacijos, per mažai pastangų.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Michail Šiškin apie karą Ukrinoje ir Rusijos ateities įvaizdį

 

Sveiki,
 
Neseniai pradėjau skaitinėti Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“ (Vaga, 2023), jau nuo pirmųjų sakinių smogia emociškai kaip reikiant. Manau, kai įveiksiu Kmitos „Pietinia kronikas“, pirmiausia imsiuosi Šiškino knygos.
 
„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos.“ Michail Šiškin
 
Michailas Šiškinas yra rusų rašytojas, pelnęs pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje dėl savo intelektualaus, daugiasluoksnio ir giliai filosofiško kūrybos stiliaus. Nors jis rašo rusų kalba, nuo 1995 metų autorius gyvena Šveicarijoje, o tai suteikia jo kūrybai unikalią distanciją ir europietišką perspektyvą. Šiškinas dažnai vadinamas klasikinės rusų literatūros tradicijų tęsėju, kurio tekstuose meistriškai persipina istorinė atmintis, asmeninė žmogaus drama ir amžinieji egzistenciniai klausimai apie meilę bei mirtį.
 
Jo prozai būdingas ypatingas dėmesys kalbai ir formai – rašytojas nenaudoja tradicinės, linijinės pasakojimo struktūros, o verčiau kuria sudėtingus tekstinius audinius, kuriuose skirtingi laikmečiai ir balsai susijungia į vientisą emocinę patirtį. Romanuose, tokiuose kaip „Veneros plaukas“ ar „Laiškų knyga“, jis tyrinėja, kaip žodis gali nugalėti laiką ir užmarštį. Šiškinas vengia paprasto siužetiškumo, teigdamas, kad tikroji literatūra turi ne pasakoti istorijas, o bandyti apčiuopti pačią būties esmę.
 
Be literatūrinės veiklos, Michailas Šiškinas yra žinomas kaip griežtas ir principingas Rusijos politinio režimo kritikas. Jis viešai atsisakė atstovauti savo šaliai tarptautinėse knygų mugėse, protestuodamas prieš valdžios veiksmus, ir savo eseistikoje bei viešose kalbose nuosekliai gina humanistines vertybes. Rašytojo kūryba yra įvertinta svarbiausiomis Rusijos literatūrinėmis premijomis, o jo knygos išverstos į dešimtis užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių, tapdamos tiltu tarp sudėtingos rusų kultūros istorijos ir šiuolaikinio vakarų skaitytojo.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Gerhard Richter apie meną ir viltį

 

Sveiki!
 
Patti Smith knygoje „Angelų duona“ aptikau šią įsimintiną menininko Gerhard Richter citatą: „Menas – tai aukščiausia vilties formą“. Man belieka tik sutikti, kad šiais laikais (nors ar buvo kada kitaip?), kai visi rėkiame, spiegiame, kovojame ir priešinamės, belieka tik meno forma byloti apie pačius svarbiausius dalykus – viltingą gyvenimą, kuris ir tampa pačia aukščiausia būties forma.
 
Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) gimė menininkų vokiečių šeimoje 1932 metais Dresdene. Jis išgarsėjo savo unikaliu sugebėjimu meistriškai nardyti tarp visiškai skirtingų stilių – nuo fotorealizmo iki grynosios abstrakcijos. Richterio vizitine kortele tapo išsiliejusio vaizdo technika, kai jis nutapo itin tikslų vaizdą pagal nuotrauką, o vėliau jį švelniai išplauna teptuku ar braukikliu, taip sukurtas „rūko“ efektas kvestionuoja pačios fotografijos ir atminties tikrumą. Pabėgęs iš Rytų Vokietijos į Vakarus prieš pat Berlyno sienos statybas, jis visą gyvenimą tyrinėjo vaizdo prigimtį, istorines traumas ir tiesos reliatyvumą, tapdamas tikra šiuolaikinio meno ikona.
 
Garsiąją citatą „Menas – aukščiausia vilties forma“ Richteris užrašė 1982 metais, rengdamas katalogą prestižinei šiuolaikinio meno parodai „Documenta 7“ Kaselyje, Vokietijoje. Tuo metu menininkas jau aktyviai kūrė didelio formato abstrakčius kūrinius ir šiuo teiginiu kreipėsi į visą meno pasaulį bei visuomenę. Tai buvo laikas, kai pasaulyje vis dar tvyrojo Šaltojo karo įtampa, o pats Richteris nuolat kovojo su abejonėmis dėl tapybos ateities ir prasmės po Antrojo pasaulinio karo katastrofų.
 
Ši citata reiškia gilią menininko filosofinę nuostatą, kad menas atlieka tam tikrą dvasinį ar netgi religinį vaidmenį moderniame, sekuliariame pasaulyje. Richteris ne kartą yra užsiminęs, kad tradicinė religija nebėra pakankama priemonė patirti transcendenciją, todėl menas perima šią funkciją ir suteikia paguodą. Kai kūrėjas stovi priešais drobę be jokio išankstinio plano ar garantijų, o žiūrovas žvelgia į kūrinį ieškodamas prasmės, abu jie atlieka tikėjimo ir vilties aktą. Menas tampa vilties forma todėl, kad net pačiame didžiausiame chaose, nežinioje ir neviltyje jis bando suteikti pasauliui formą, grožį ir prasmę, primindamas apie žmogaus dvasios kūrybinę jėgą ir gebėjimą judėti pirmyn.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie tai, kaip galima skaityti pjesę "Madagaskaras"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Kaip skaityti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskarą“? Pats autorius 2004 metais atsako: „Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad viso pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausiai – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis. <...> galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.“
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie dviejų sistemų patyrimą ir augimą blogio sistemoje

 

Sveiki,
 
„Pats dažnai pagalvoju, kad mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save prarastosiomis. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.“ Marius Ivaškevičius
 
Marius Ivaškevičius yra pagrindinis lietuvių literatūros „nepatogumų sukėlėjas“, turintis retą talentą įvairiuose istoriniuose kontekstuose rasti būtent tas vietas, kurias palietus tautai ima skaudėti arba niežtėti. Nors jis dažnai tituluojamas vienu ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų ir rašytojų, Ivaiškevičius sėkmingai dirba ir kaip režisierius bei viešasis intelektualas, kurio tekstai veikia kaip savotiškas veidrodis – ne visada norime į jį žiūrėti, bet vaizdas ten visuomet meistriškai sukonstruotas. Jo kūryba, nuo „Madagaskaro“ iki „Išvarymo“, įrodė, kad lietuviška tapatybė yra ne paminklas, o gyvas, kartais kiek absurdiškas procesas, kurį jis stebi su santūria, tačiau aštria ironija.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: poetas Vytautas Mačernis apie gimnazijos laikus Telšiuose ir literatūros draugiją "Šatrija"

 

Sveiki,
 
„Įstojau „Šatrijon“. Nelabai tepatinka, nes nėra tokių artimų draugų, bet gal apsiprasime. Iki šiol nieko neparašiau, nes kasdienybė lenkia prie žemės, ir tiek. Laukiu atostogų, kaip gervė giedros. Gal tada išspausiu. Su lėšomis pusėtinai. Gaunu aukštojo mokslo stipendijos 50 litų iš Griniaus. Bet tai nėra daug, be to, kaip laisvo klausytojo neatleido nuo mokesčio. Kalu lotynų, ir tiek. Toks universitetinis gyvenimas blaško ir kamuoja, negaliu prie to priprasti ir susikaupti, todėl nieko gero ir negaliu parašyti.“ Vytautas Mačernis (Telšiai, 1936.XI.18)
 
Vytautas Mačernis – jauniausias lietuvių literatūros klasikas, vizijinės poezijos kūrėjas ir egzistencialistas, kurio gyvenimą anksti nutraukė karo skeveldra. Jis priklausė tragiškajai „žemininkų“ kartai, o jo kūryboje dominuoja gili savianalizė, dvasios ramybės paieškos ir intelektualus bandymas suprasti būties prasmę. Mačernis buvo išskirtinio intelekto asmenybė, dar studijų metais laisvai skaitęs keliomis užsienio kalbomis ir siekęs sujungti gimtosios Žemaitijos kaimo archajiškumą su modernia Vakarų Europos filosofija.
 
Mokslai Telšių valstybinėje gimnazijoje (1935–1939 m.) tapo kertiniu jo dvasinio brendimo etapu. Čia jis išsiskyrė kaip itin rimtas, į knygas paniręs mokinys, kurį bendramoksliai prisiminė kaip mažakalbį „filosofą“, nuolat nešiojantį storas vokiečių ar prancūzų mąstytojų knygas. Telšiuose jis ne tik subrendo kaip būsimas poetas, bet ir užmezgė svarbias literatūrines pažintis, kurios vėliau persikėlė į „Šatrijos“ draugiją Kauno bei Vilniaus universitetuose. Būtent šiuo laikotarpiu buvo parašyti jo pirmieji rimti kūrybiniai bandymai, o gimnazijos biblioteka tapo jo „aukštaisiais skliautais“, kuriuose jis ieškojo atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus.
 
Maištinga Siela
 

Dienos citata: Anne Frank (Ana Frank) iš dienoraščio apie ramybę, viltį ir laisvę būti su savimi taikoje

 Sveiki.
 
„Geriausias vaistas tiems, kurie bijo, jaučiasi vieniši ar nelaimingi, yra išeiti į lauką, kur nors, kur jie galėtų pabūti vieni su dangumi, gamta ir Dievu. Tik tada pajunti, kad viskas yra taip, kaip turi būti.“ Anne Frank (Ana Frank)
 
Ana Frank šias eilutes savo dienoraštyje užrašė 1944-ųjų vasario 23-ąją, kai kartu su šeima jau antrus metus gyveno visiškoje izoliacijoje ankštoje slėptuvėje Amsterdame. Tai nėra tiesiog gražus pastebėjimas apie gamtos grožį; tai trylikametės mergaitės, kuriai buvo atimta laisvė, šviesa ir tyras oras, egzistencinė įžvalga. Sėdėdama palėpėje ir pro nedidelį langelį stebėdama vienintelį prieinamą pasaulio fragmentą – kaštoną ir dangaus lopinėlį – Ana suvokė, kad žmogaus dvasia gali rasti ramybę tik prisilietusi prie kažko amžino ir didesnio už jį patį.
 
Ši citata atskleidžia neįtikėtiną Anos gebėjimą atskirti laikiną žmogiškąjį žiaurumą nuo nekintančios visatos tvarkos. Jos žodžiai apie „dangų, gamtą ir Dievą“ liudija viltį, kad net baisaus karo fone pasaulis iš esmės išlieka teisingas ir gražus. Paguoda jai nebuvo problemų sprendimas ar išsigelbėjimas, o veikiau vidinis pajutimas, kad „viskas yra taip, kaip turi būti“ – tai pasidavimas gamtos dėsniams, kurie suteikia stabilumo jausmą, kai aplinkinis socialinis pasaulis griūva.
 
Galiausiai, Anos Frank mintys apie gamtą kaip vaistą nuo baimės ir vienatvės šiandien skamba kaip universalus priminimas apie žmogaus ryšį su aplinka. Ji pabrėžė, kad gamta yra vienintelė vieta, kurioje turtinė padėtis ar socialinis statusas neturi reikšmės – ji priima kiekvieną, ieškantį nusiraminimo. Net ir tragiško likimo akivaizdoje Ana sugebėjo palikti pamoką apie tai, kad didžiausia paguoda dažnai slypi paprasčiausiuose dalykuose, kurie nieko nekainuoja, bet suteikia jėgų išlikti žmogumi.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Colin Higgins apie gyvenimą ir drąsą gyventi

 

Sveiki!

 

*

„Haroldai, visi turi teisę padaryti iš savęs kvailį. Tik dauguma žmonių bijo ja pasinaudoti.“

**

„Dauguma žmonių gyvena lyg būtų mirę. Jie sėdi tribūnose ir žiūri, kaip pro šalį praeina vienintelis jų gyvenimo čempionatas. O juk reikia būti žaidėju!“

***

„Žiūrėk, Haroldai. Visas pasaulis mėgsta laisvę, bet visi jos bijo. Žmonės apie ją kalba, bet pamatę ką nors laisvą – išsigąsta.“

Šios citatos yra paimtos iš amerikiečių dramaturgo Colin Higginso pjesės, ne kartą statytos ir Lietuvoje „Haroldas ir Modė“.

Colinas Higginsas (angl. Colin Higgins) buvo išskirtinis amerikiečių scenaristas, režisierius ir prodiuseris, kurio kūrybinis palikimas pasižymi gebėjimu derinti juodąjį humorą su giliu humanizmu. Gimęs 1941 metais Numea mieste, Naujojoje Kaledonijoje, vėliau jis persikėlė į JAV, kur studijavo UCLA kino mokykloje. Būtent studijų metais gimė jo žymiausias darbas – magistro darbas, tapęs scenarijumi kultiniam filmui, o vėliau ir pjesei „Haroldas ir Modė“. Šis kūrinys tapo ne tik jo karjeros pamatu, bet ir savotišku manifestu, šlovinančiu gyvenimo džiaugsmą ir drąsą būti kitokiam, nepaisant visuomenės primestų normų ar amžiaus skirtumų.

Higginsas tikėjo, kad gyvenimas yra brangiausia dovana, kurią reikia švęsti kiekvieną akimirką, ir ši filosofija persmelkė visą jo profesinę veiklą. Jo darbai dažnai nagrinėjo asmeninės laisvės ir pasipriešinimo rutinai temas. Be „Haroldo ir Modės“ sėkmės, jis režisavo ir parašė scenarijus tokiems populiariems filmams kaip „Negraži apgaulė“ (Foul Play) bei legendinę komediją „Nuo devintos iki penktos“ (9 to 5), kurioje vaidino Jane Fonda, Lily Tomlin ir Dolly Parton. Jis pasižymėjo gebėjimu kurti stiprius, ekscentriškus personažus, kurie savo vidine šviesa sugebėdavo pakeisti aplinkinių gyvenimus.

Būdamas homoseksualus, Colinas Higginsas gyveno laikotarpiu, kai atvirumas apie savo orientaciją Holivude dar nebuvo savaime suprantamas dalykas, tačiau jis pasirinko gyventi nemeluodamas. Meilė jam buvo viena didžiausių vertybių, o jo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su parama bendruomenei. Jis suprato, kad daugelis LGBTQ+ žmonių patiria atstūmimą, tad savo kūryba ir asmeniniu pavyzdžiu stengėsi įkvėpti kitus nebijoti savo tikrosios prigimties, net jei pasaulis atrodo priešiškas.

Devintajame dešimtmetyje prasidėjusi AIDS epidemija skaudžiai palietė Higginso gyvenimą, kai jam pačiam buvo diagnozuotas šis virusas. Užuot pasidavęs nevilčiai, jis savo kovą pavertė prasminga veikla, nukreipta į pagalbą kitiems. Likus keleriems metams iki mirties, jis įkūrė savo vardo fondą, kurio pagrindinis tikslas buvo remti persekiojamą ar diskriminaciją patiriantį jaunimą. Jis tikėjo, kad švietimas ir parama gali išgelbėti gyvybes ir padėti kurti tolerantiškesnę visuomenę, kurioje kiekvienas galėtų jaustis saugus.

Colinas Higginsas mirė 1988 metais, būdamas vos 47-erių, tačiau jo nuveikti darbai ir toliau gyvena scenose bei ekranuose. Jo kova su AIDS ir įsteigtas fondas tapo svarbiu humanitariniu palikimu, kuris tebeveikia ir šiandien, teikdamas stipendijas bei paramą LGBTQ+ aktyvistams. Jis paliko pasaulį ne tik su puikiomis istorijomis, bet ir su pamoka, kad net ir susidūrus su mirtina liga ar visuomenės pasmerkimu, galima išlaikyti šviesą, orumą ir begalinę meilę gyvenimui, visai kaip jo sukurta nepamirštamoji Modė.

Maištinga Siela

Dienos citata: Artemis II astronautė Christina Koch apie tai, ką jautė matydama Žemę iš kosmoso

 

Sveiki!

„Kai išvydome mažytę Žemę, mūsų įgulos klausė, kokį įspūdį ji paliko. Ir, tiesą sakant, labiausiai mane sukrėtė ne pati Žemė, o ją supanti begalinė juoduma. Žemė atrodė tarsi mažas gelbėjimosi laivas, ramiai kabantis Visatoje.“ Artemis II“ astronautė Christina Koch.

Christina Koch laikoma viena labiausiai patyrusių NASA astronaučių, jau įėjusi į istoriją kaip ilgiausiai (328 dienas) vieno skrydžio metu kosmose išbuvusi moteris bei pirmųjų tik moterų atvirame kosmose išėjimų dalyvė. Pagal išsilavinimą ji yra inžinierė elektrikė ir fizikė, turinti didžiulę patirtį dirbant ekstremaliomis sąlygomis – nuo Antarktidos tyrimų stočių iki Tarptautinės kosminės stoties. Ši patirtis tapo pagrindiniu veiksniu ją atrenkant „Artemis II“ misijai, kurios metu ji taps pirmąja moterimi, nuskridusia iki Mėnulio.

Ji buvo pasirinkta dėl savo išskirtinių techninių įgūdžių, emocinio atsparumo ir gebėjimo spręsti sudėtingas inžinerines problemas aukšto streso aplinkoje. NASA pabrėžia, kad Koch ne tik reprezentuoja naująją tyrinėtojų kartą, bet ir turi visas reikiamas kompetencijas valdyti erdvėlaivį „Orion“ kritinėse situacijose. Jos dalyvavimas šioje istorinėje misijoje, kuri apskries Mėnulį ir paruoš dirvą vėlesniam žmonių išsilaipinimui, simbolizuoja agentūros siekį padaryti kosmoso tyrimus prieinamus visiems talentingiausiems profesionalams, nepriklausomai nuo jų lyties.

Maištinga Siela

Dienos citata: Antanas Strazdas apie savo dvasios džiaugsmą ir apsisprendimą būti laimingam

 

Sveiki,

Šis įrašas skirtas Antanui Strazdui, kuris gimė 1760-ųjų balandžio 9 dieną. Taigi šiandien jo 266 gimimo metai.

Antanas Strazdas (1760–1833) – viena iš spalvingiausių ir sykiu tragiškiausių figūrų Lietuvos kultūros istorijoje. Šis kunigas ir poetas, liaudies meiliai vadintas Strazdeliu, buvo tikras dvasinis maištautojas, kurio gyvenimas visiškai netilpo į griežtus luominius ar bažnytinius rėmus. Gimęs baudžiauninkų šeimoje, jis sugebėjo baigti mokslus ir gauti šventimus, tačiau visą gyvenimą liko artimesnis kaimo artojui nei bažnyčios hierarchams. Jo asmenybė buvo kupina prieštaravimų: jis galėjo būti ir pamaldus giesmininkas, ir aštraus liežuvio satyrikas, nevengęs veltis į konfliktus su ponais ar dvasine vyresnybe, todėl ne kartą buvo baustas ir net uždarytas į vienuolyno kalėjimą.

Netipinis Strazdo gyvenimo būdas kėlė nuostabą amžininkams ir žadino legendas. Pasakojama, kad jis dėvėjo paprastus drabužius, ūkininkavo kartu su valstiečiais, o pamokslus sakydavo gyva, sultinga liaudies kalba, kurią kiti to meto šviesuoliai laikė „prasta“. Jis neturėjo pastovios parapijos, klajojo iš vietos į vietą, o savo poeziją dažnai kūrė tiesiog gamtoje, sėdėdamas po medžiu. Strazdas buvo pirmasis lietuvių poetas, kuris savo lėšomis išleido eilėraščių rinkinį („Giesmės svietiškos ir šventos“, 1814 m.), taip padėdamas pamatus pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo gyvenimas baigėsi skurde ir vienatvėje Kamajuose, tačiau jo palikimas tapo nemirtingas per dainas, kurios skambėjo kaimo sodžiuose dar ilgai po jo mirties.

Paminėta citata „Dūšios mano linksmybė nepranyks niekada, / Kol po saulę vaikščiosiu, giesmė bus jauna“ yra tarsi asmeninis Strazdo manifestas. Šiose eilutėse slypi ne naivus optimizmas, o gilus, egzistencinis pasiryžimas išlaikyti vidinę laisvę. „Dūšios linksmybė“ čia reiškia ne paviršutinišką džiaugsmą, o dvasinę giedrą, kurios negali atimti nei skurdas, nei bažnytinės nuobaudos, nei senatvė. Tai dvasios stiprybė, kylanti iš ryšio su gamta ir Kūrėju. Mintis, kad „giesmė bus jauna“, rodo poeto tikėjimą, jog kūryba atnaujina žmogų. Kol žmogus geba kurti, stebėtis pasauliu ir dainuoti, tol jis išlieka gyvybingas. Fraze „kol po saulę vaikščiosiu“ Strazdas pabrėžia žemiškojo gyvenimo vertę. Jis neskuba į pomirtinį pasaulį, bet brangina kiekvieną akimirką po saule, matydamas joje Dievo dovaną.

Šie žodžiai puikiai paaiškina, kodėl Strazdelis, net būdamas pjudomas ir nesuprastas, sugebėjo išlikti šviesiausia savo laikmečio figūra – jo „giesmė“ iš tiesų liko jauna ir pasiekė mus per du šimtmečius.

Maištinga Siela

Dienos citata: Patti Smith apie troškimą apsilankyti Lietuvoje ir savo kūrybą, nerimo kupiną laikmetį

 

Sveiki!

Vėl pamažu ruošiuosi skaityti dar neskaitytas, bet neseniai lietuviškas Patti Smith knygas. Prieš daug metų jos skaityta „Tiesiog vaikai“ buvo pritrenkiantis patyrimas! Ar žinojote, kad ji nori atvykti į Lietuvą?

„Aš pasižadu: po to, kai parodėte tiek daug susidomėjimo mano kūryba, aš rimtai imsiuosi domėtis Lietuva ir tikrai atvyksiu jos aplankyti. Noriu pasakyti, kad esu labai dėkinga. Esu dėkinga, kad šalis, kurioje dar net nesu buvusi – bet prisiekiu, kad būsiu, – parodė susidomėjimą mano darbu. Tai labai jaudina. Būkite stiprūs ir saugokite savo sveikatą. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje ir mano šalyje, baugina, kelia daug streso, nerimo ir netikrumo. Tačiau likite stiprūs, likite nepriklausomi. Išlaikykite savarankišką mąstymą. Turime žinoti, kas vyksta pasaulyje, ir padėti, jei galime. Bet taip pat turime pasirūpinti savimi. Rūpinkitės savimi, būkite sveiki ir stiprūs. Ir dirbkite gerą darbą.“ Patti Smith

Patti Smith yra paprastai pristatoma kaip viena įtakingiausių visų laikų meno figūrų, dažnai vadinama „panko krikštamote“. Jos kūrybinis kelias prasidėjo septintojo dešimtmečio Niujorke, kur ji tapo ryškia figūra vietos meno scenoje, derindama rokenrolą su vizualiaisiais menais ir literatūra. 1975 metais išleistas debiutinis albumas „Horses“ tapo revoliuciniu kūriniu, kuris ne tik suformavo pankroko estetiką, bet ir įrodė, kad muzika gali būti intelektuali, poetiška bei nepavaldi lyčių stereotipams.

Tačiau Smith yra kur kas daugiau nei roko žvaigždė – ji yra visaapimanti menininkė, kurios saviraiška apima poeziją, fotografiją ir memuaristiką. Jos knyga „Just Kids“ (liet. „Tiesiog vaikai“), pasakojanti apie jos ir fotografo Roberto Mapplethorpe'o draugystę, pelnė prestižinį „National Book Award“ apdovanojimą ir tapo kultiniu kūriniu apie kūrybinę aistrą bei Niujorko bohemą. Jos stilius pasižymi nuoširdumu, giliu dvasingumu ir gebėjimu kasdienybėje rasti sakralumo apraiškų.

Šiandien Patti Smith jau yra 79-eri ir ji išlieka aktyviu balsu kultūros ir aktyvizmo pasaulyje. Ji sėkmingai rengia fotografijų parodas, skaito poeziją ir koncertuoja visame pasaulyje, išlaikydama tą pačią maištingą, bet kartu labai šviesią ir intelektualią energiją. Jos gebėjimas transformuoti asmeninę patirtį į universalius meno kūrinius padarė ją įkvėpimo šaltiniu ne vienai kartai muzikantų, rašytojų ir svajotojų.

Maištinga Siela