Dienos citata: mokytojas Algis Bitautas apie socialinį teisingumą, mokymosi pažangumą ir pagalbą vaikui nepataikaujant

 

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kaip Švietimo ir sporto ministrė Raminta Popovienė naudojasi socialiniais tinklais ir žurnalistika skleisdama melagienas? Melas liejasi optimistine gaidele, kad visi su jos valdymu ir sprendimais yra patenkinti, kad sureguliuotas ir pagaliau suvaldytas nesaugumas ir chaosas, bet iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Yra keletas dalykų, kurių negaliu toleruoti, t. y. pačios netolerancijos, smurto ir neapykantos, bei ciniško melavimo, kai esi atsakingas už visus. Apie ministrės Ramintos Popovienės melus reiktų padaryti atskirą įrašą, kaip ji mums ištransliavo melagingai Estijos mokymosi ir vertinimo sistemą, bei kaip „suvaldė“ švietimo chaosą. Seniai tokio absurdo neturėjome.
 
Tad noriu pacituoti vieno mokytojo pasisakymą, kad suvoktume, kad ne visi kvailiai Lietuvoje, o ministrė išsidažiusi nuo ryto prieš kameras meluoja, rypuodama patarėjų sukomponuotus menkaverčius statistinius duomenis.
 
„Socialinis teisingumas nėra tada, kai dėl valstybės problemų sumažiname reikalavimus vaikui. Socialinis teisingumas yra tada, kai vaikas nuo pirmos klasės aiškiai žino, kokie standartai jo laukia, ir valstybė padaro viską, kad jis tuos standartus pasiektų. <...> Tikras rūpestis – padėti jam [vaikui] pasiekti aukštesnę kartelę. Todėl šiandien valstybė turėtų kalbėti ne apie tai, kaip mažinti reikalavimus, o apie tai, kaip užtikrinti, kad kiekvienas Lietuvos vaikas – nesvarbu, ar jis gyvena Vilniuje, ar atokiausiame kaime – turėtų realią galimybę tuos reikalavimus įveikti. Tai ir būtų tikras socialinis teisingumas.“ Mokytojas Algis Bitautas (Citata iš autoriaus asmeninio soc. tinklo, prieinamo viešai).
 
Neturiu ko ir bepridurti.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Nikola Tesla apie protą ir buvimą vienatvėje kaip apie mąstymui palankias sąlygas

 
Sveiki!
 
„Protas yra aštresnis ir skvarbesnis atsiskyrime ir nepertraukiamoje vienatvėje. Kad galvotum, nereikia didelės laboratorijos. Originalumas klesti atsiskyrime, laisvas nuo išorinių įtakų, kurios mus veikia ir žlugdo kūrybinį protą. Būkite vieni – tai išradimų paslaptis; būkite vieni, tada gimsta idėjos.“ Nikola Tesla, 1926.
 
Nikola Tesla (1856–1943) buvo serbų kilmės išradėjas, fizikas ir inžinierius, kurio idėjos tapo moderniosios elektrotechnikos pagrindu. Jis gimė 1856 m. liepos 10 d. dabartinėje Kroatijos teritorijoje (tuometinėje Austrijos imperijoje) esančiame Smiljan kaimelyje, serbų šeimoje. Po studijų Europoje ir darbo „Continental Edison“ kompanijoje, 1884 m. jis persikėlė į Niujorką, kur tapo Thomaso Edisono bendradarbiu, tačiau dėl fundamentalių požiūrio skirtumų (garsiojo „srovių karo“) jų keliai greitai išsiskyrė.
 
Tesla didžiąją savo gyvenimo dalį praleido viešbučiuose, atsidavęs asketiškam darbo režimui ir nuolatinėms inovacijoms. Jis pasižymėjo itin jautria prigimtimi, polinkiu į perfekcionizmą ir fotografine atmintimi, kuri leido jam išradimus „konstruoti“ mintyse prieš perkeliant juos į brėžinius. Nors jis išrado daugybę technologijų, kurios pakeitė pasaulį, jo gyvenimo pabaiga buvo vieniša – išradėjas mirė 1943 m. sausio 7 d. Niujorke, beveik pamirštas ir skurstantis, nepaisant milžiniško palikimo technologijų pažangai.
 
Svarbiausi jo pasiekimai apima kintamosios srovės (AC) sistemą, kuri tapo pasauliniu elektros energijos perdavimo standartu ir leido elektrifikuoti miestus bei pramonę dideliais atstumais. Jis taip pat sukūrė indukcinį variklį, Tesla transformatorių (ritę), kuris buvo kritiškai svarbus bevielio ryšio vystymuisi, bei atliko pionierinius eksperimentus su rentgeno spinduliais, nuotoliniu valdymu ir radijo bangomis. Jo vizijos dėl bevielio energijos perdavimo ir globalaus informacijos tinklo, nors ir neįgyvendintos visą apimtimi, tapo XXI amžiaus technologijų, tokių kaip išmanieji telefonai ar belaidis įkrovimas, pranašystėmis.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: poetas Gintaras Bleizgys apie pareigybes ir kasdienybę

 

Sveiki!
 
„Noriu būti paprastas, kvailas žmogelis. Ne verslo konsultantas, ne poetas, ne rašytojas, ne moralistas, gal net ne bažnyčios tarnautojas. <...> Vieną trumpą akimirksnį, jokiu būdu ne visą laiką. Trumpam, Viešpatie, atsijungti nuo visų savo pareigybių.“ Gintaras Bleizgys
 
Tiesiog kartais ir aš to noriu.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie kosmopolitizmo karikatūriškumą ir įvairovės nuvertinimą

 

„Kosmopolitizmas – viena iš turtingą istoriją turinčių Europos sąvokų, kurią sukarikatūrino XIX ir XX amžiaus radikalūs nacionalistai bei politiniai ekstremistai, reikalavę visiško paklusnumo, lojalumo ir atsidavimo savo judėjimams arba politinėms sektoms. Ar kosmopolitizmas graso patriotizmui? Tikras etinis universalizmas negali virsti grėsme tėvynės meilei, lygiai kaip kosmopolitizmas netrukdo jausti sąsajų su savo kultūra ir gimtuoju kraštu. Meilės ir pagarbos šaliai bei kultūrai silpnėjimas neturi nieko bendra su kosmopolitizmu. Greičiau priešingai. Tik savo kultūrą gerai jaučiantis ir išsilavinęs žmogus gali iš tikrųjų gerbti kitas kalbas, kultūras ir visuomenes.“ Leonidas Donskis iš knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ (Tyto alba, 2026).

Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie tikrąją tolerancijos reikšmę žmonėms

 

Sveiki!
 
Kiek gražių ir puikių minčių sukelia L. Donskio veikalo „Drąsa ir orumas šiandien“ skaitymas. Taip norisi dalytis ten surašytomis idėjomis, kurios pastaruoju metu ne tik kad nevertinamos, bet ir nuvertinamos, tarsi dalis mūsų tautiečių, liedami neapykantą kitiems dėl normalumo įsitikinimo, pasiuntė Vakarų civilizacijos vertybės šuniui ant uodegos, lyg ilgėdamiesi kažkokio diktatoriaus, kuris ateitų ir patvirtintų jųjų normalumo standartą, suformuotą sovietinių gniaužtų.
 
„Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus.“ Leonidas Donskis iš knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ (Tyto alba, 2026).
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Bonnie Tyler apie savo balsą, talentą, gyvenimą ir muziką

 

Sveiki!
 
„Niekada nemaniau, kad mano balsas taps mano skiriamuoju ženklu. Iš pradžių buvau šokiruota, kai po balso stygų operacijos jis tapo prikimęs, bet vėliau supratau – būtent tai ir yra mano unikalumas.“
 
„Muzika yra mano gyvenimas. Net ir praėjus dešimtmečiams po didžiausių hitų, aš vis dar jaučiu tą patį jaudulį lipdama į sceną. Jei nustosiu dainuoti, tikriausiai tiesiog išnyksiu.“ Bonnie Tyler
 
Mano kartos ir vyresnieji visi žino atlikėją Bonnie Tyler ir jos balsą atpažįsta beregint. Pamenu ją dar nuo paauglystės laikų kaip išskirtinę. Bonnie Tyler, gimusi kaip Gaynor Hopkins 1951 metų birželio 8 dieną Skewen mieste, Velse, buvo viena ryškiausių roko ir popmuzikos baladžių atlikėjų, kurios kelias į šlovę prasidėjo dirbant mažose klubų grupėse. Jos karjera pasuko netikėta linkme po 1976 metais atliktos balso stygų operacijos, kuri paliko jai išskirtinį, prikimimo skambesį, tapusį neatsiejama jos muzikinio identiteto dalimi. Šis unikalus tembras padėjo jai įsiveržti į pasaulines topų viršūnes ir tapti viena atpažįstamiausių balsų muzikos istorijoje.
 
Didžiausią atlikėjos sėkmę atnešė devintasis dešimtmetis, kai bendradarbiaudama su kompozitoriumi Jimu Steinmanu ji sukūrė visam pasauliui žinomus šedevrus, tarp kurių svarbiausią vietą užima „Total Eclipse of the Heart“. Ši daina tapo emocinės dramos simboliu, atskleidusiu ne tik galingą jos vokalo jėgą, bet ir gebėjimą perteikti gilias, teatrališkas jausmų audras. Kiti jos darbai, tokie kaip „It’s a Heartache“ bei „Holding Out for a Hero“, įtvirtino jos statusą kaip scenos legendos, kurios kūryba darė įtaką ištisoms muzikos klausytojų kartoms.
 
Savo asmeninį gyvenimą atlikėja siejo su ilgamete santuoka su Robertu Sullivanu, o didelę laiko dalį praleido gyvendama Portugalijoje, kurioje rado ramybę nuo intensyvaus koncertinio gyvenimo. Nepaisant garbaus amžiaus ir šlovės viršūnių, ji išlaikė atsidavimą scenai iki pat paskutinių dienų, dažnai pabrėždama, kad muzika jai buvo ne tik darbas, bet ir pagrindinis gyvenimo variklis. Bonnie Tyler išliks atmintyje kaip stiprios dvasios moteris, kurios balsas sugebėjo sujungti roko energiją su subtiliu jausmingumu.
 
2026 metų liepos 8 dieną pasaulį pasiekė liūdna žinia apie Bonnie Tyler mirtį Portugalijoje, kur ji užgeso eidama 76-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos. Jos išėjimas sukrėtė gerbėjus visame pasaulyje, tačiau palikta muzikinė visata išliks gyvybinga, nes jos atliekami kūriniai jau seniai tapo klasika. Nors fiziškai atlikėja mus paliko, jos unikalus, visus atpažįstamas prikimęs balsas dar ilgai skambės radijo stotyse ir koncertų salėse, primindamas apie jos nepakartojamą talentą ir gyvenimo aistrą.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie raidiškumą, LGBTQ+ padėtį Lenkijoje ir vaivorikštės metaforiškumo praradimą

 

Sveiki, mielieji!

„Vienas naujausių raidiškumo pavyzdžių – Lenkijoje vykstančios kovos dėl vaivorykštės. Gal iš jų būtų galima ir pasijuokti, jeigu žmonės nebūtų sodinami į kalėjimus. Vaivorykštė neteko savo daugybės reikšmių ir buvo supažodinta, neteko simbolio arba metaforos statuso, virto simboliu visko, kas nukrypsta nuo neteisingai suprantamo normalumo. Ją pripažino priešo vėliava ir visiškai rimtai ėmė nekęsti. Nuo raidiškumo kenčiantis žmogus viską mato atskirai, be kontekstų ir sąsajų, ir, savo ir kitų nelaimei, praranda sintezės jausmą, reikalingą, kad patirtume visapusišką ir daugiamatį pasaulį. <...> Galbūt iš dalies taip nutiko dėl to, kad nustojome dalyvauti pasakojime. Tame daugiamačiame, neakivaizdiniame, intelektiniame iššūkyje, atspindinčiame pasaulio sudėtingumą.“ Olga Tokarczuk iš „Jautrusis pasakotojas“ (p. 214-215).

Kažkaip norėjau padaryti šį įrašą dėl to, kad Lenkijoje darosi lygiai tas pats, kas ir Lietuvoje. Susirinkę pavieniai tautiečiai rėkia, kad gėjai ir lesbietės pavogė iš vaikų vaivorykštę, neturėdami jokio bendro suvokimo. Kas tas raidiškumas, anot Olgos Tokarczuk? Raidiškumas – tai mąstymo būdas, kai pasaulis praranda savo daugiamatiškumą ir visumą, virstant atskirais, konteksto neturinčiais fragmentais. Tai nesugebėjimas interpretuoti sudėtingų simbolių ar idėjų, dėl kurio tikrovė klaidingai supaprastinama iki primityvių, dažnai priešiškų etikečių.

Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ autorė iškelia idėją, kad skirtingą pasaulio suvokimą ir priėmimą žmogui leidžia formuoti būtent giliamintis skaitymas, susitapatinimas su literatūra ir atjauta veikėjams. Skaitymo krizė žmones iš esmės suskaldė, jie įvairovę linkę fragmentuoti ir nepatinkančias dalis išmesti iš visumos, jas supriešinti, nusilipdyti tariamus priešus. LGBTQ atvejis yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Įdomu tai, kad politika ir politikai tuo naudojasi, jie supranta tamsumos galią ir primityvizmo naudą jų interesams, todėl raidiškumas pogrindyje skatinamas per, sakyčiau, švietimą ir mokslo kartelės mažinimą, kritinio mąstymo atjungimą. Ką puikiai dabar ir daro ministrė Rasa Popovienė „gelbėdama“ nesimokančius mokinius ir jiems atkeldama vartus klestėti mokslo pasaulyje be jokio žalio supratimo apie visumą ir įvairovę, be pastangų ir žinių, nes būtent jiems (nesakau, kad visiems) yra būdingas raidiškumas.

Maištinga Siela

Dienos citata: Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) ir jo eilėraštis "Sekretoriai" apie nežinomą kūrybos paslaptį kūrėjui

 

Sekretoriai
 
Tikrai tarnas esu nematomo dalyko.
Diktuojamo man ir dar keliems kitiems.
Nepažinodami viens kito, mes, sekretoriai, po pasaulį vaikštom
Nedaug suprasdami. Pradėdami sakinį nuo vidurio,
Kitą nutraukdami nepasiekę taško. O kokia susidės visuma,
Kam mums suvokti, nes niekas iš mūsų jos neskaitys.
 
Czesław Miłosz (Česlovas Milošas)
 
Šį vertimą aptikau Olgos Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ (Lietuvos ršaytojų sąjungos leidykla, 2021, p. 142), kurioje ji svarsto apie pasakotojo kaip vidinę jėgą rašytojui. Rašytojas paliktas kaip instrumentas, o istorijas pasakoja galimai metafiziškai apčiuopiamas pasakotojas. Ji pacituoja ir šį Česlovo Milošo eilėraštį „Sekretoriai“, kuris man labai puikiai prabyla apie tai, kad kūrybos šaltinis yra ne smegenys ar protas, o kur kas aukštesnė valia ir galia.
 
Radau ir lenkišką variantą.
 
Sekretarze
 
Sługa ja tylko jestem niewidzialnej rzeczy,
Która jest dyktowana mnie i kilku innym.
Sekretarze, nawzajem nieznani, po ziemi chodzimy,
Niewiele rozumiejąc. Zaczynając w połowie zdania,
Urywając inne przed kropką. A jaka złoży się całość
Nie nam dochodzić, bo nikt z nas jej nie odczyta.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie žydus, katalikus ir kitus, kurie kasdien gyvena prasilenkdami savo pasaulyje

 

Sveiki, mielieji.
 
Neseniai pradėjau skaityti lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk esė rinkinį „Jautrusis pasakotojas“ ir jau norisi ištisai ir išilgai ją cituoti.
 
„Kadaise varčiau du kelionių vadovus po tą pačią Lenkijos dalį: vieną parašytą katalikų, kitą –  žydų. Visiškai skirtingus. Abiejų šių grupių keliautojai tikrai prasilenktų kaip šešėliai niekada nesusitikę. Jų maršrutai nesusikirstų, nes šiuose vadovuose pateiktos praeities panoramos ir patirtys visiškai skirtingos. <...> Ar iš viso egzistuoja koks nors vienas pasaulis – tas „unus mundus“, apie kurį svajojo filosofai? Didelis, neutralus ir objektyvus universumas, kuriame visi galime susitikti ir vienas kitame įžvelgti artumą. O gal gyvendami vienoje erdvėje ir tiesų gyvename savo fantazijose?“ Olga Tokarczuk
 
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Vilija Dabrišienė apie NŠA kurtumą, nenorą susitarti ir priverstinę diktatūrą

 

Sveiki, skaitytojai!
 
„Dabar, turėdama jau ne vienerių metų „bendradarbiavimo“ su šia institucija [NŠA] patirtį, galiu drąsiai pasakyti – jaučiuosi visiškai bejėgė. Nesvarbu, kad už manęs stovi šimtai mokytojų, kad esu Matematikos mokytojų asociacijos prezidentė, matematikos mokomojo dalyko tarybos pirmininkė, esu bejėgė. Nes niekaip negaliu prasimušti per tą muilo debesį, kuris užgulęs NŠA rūmus. Kad ir kokia opi būtų problema, kad ir koks reikalingas būtų sprendimas, kad ir kiek stengčiausi, eikvočiau savo laiką, eikvočiau mokytojų laiką, daryčiau apklausas, važinėčiau, kalbėčiausi, rinkčiau dokumentus ir įrodymus – nieko negaliu padaryti. Muilo debesys auga ir tirštėja. Ir makaronų kiekis ant mano ausų tampa nebepakeliamas. Ir vienintelė kylanti mintis yra ši – jei neįmanoma išmušti aiškios tvarkos, susitarimų ir taisyklių, gal tai nenaudinga? Gal netvarka tam ir reikalinga, kad galima būtų nuolat manipuliuoti tenkinant politinius užsakymus?“ Vilija Dabrišienė.
 
Visą straipsnį galite perskaityti ČIA.
 
Aš tik pridėsiu: tuo, kuo birželio mėnesį pavirto mokyklos – nesibaigiančiais egzaminų I ir II dalių laikymo, perlaikymo atominės įtampos jėgainėmis, galime paploti tik NŠA biurokratijos klerkams. Ir tai yra susiję su politika, verslu ir mums nežinomais projektiniais pinigais. Niekas nebenori būti mokytojais pėstininkais-prižiūrėtojais. Kaip atsiranda dar egzaminų vertintojų? Gerai sumoka? Aišku, p. Vilija Dabrišienė kalba ne apie tai, o apie akivaizdų NŠA dialogo imitaciją, kuri tęsiasi metai iš metų, ji daro tai, ką nori, nors tauzija apie demokratiją, įsiklausymą ir bendruomeniškumą. Ką daro ministrė Rasa Popovienė?
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Markas Tulijus Ciceronas apie vergus ir laisvus žmones

 

„Vergas svajoja ne apie laisvę, o apie savo paties vargus.“ Markas Tulijus Ciceronas

 

Šis Cicerono, manyčiau, pasakymas atskleidžia gilią psichologinę priklausomybės prigimtį: žmogui, ilgą laiką gyvenusiam svetimos valios rėmuose, laisvė tampa ne trokštamu tikslu, o bauginančiu nežinomybės lauku, todėl jis pasąmoningai pasirenka guostis pažįstamais, nors ir slegiančiais, „savais“ vargais. Tai – savotiška dvasinės vergijos diagnozė, parodanti, kad komforto zona neretai yra labiau gąsdinanti nei kančia, nes atsakomybė už savo gyvenimą reikalauja drąsos, kurios asmuo, praradęs savo orumą ir autonomiją, jau nebėra pajėgus sukaupti.

 

Markas Tulijus Ciceronas (pr. Kr. 106-43 m.), kaip žinia, buvo vienas įtakingiausių Senovės Romos valstybės veikėjų, teisininkų ir oratorių, kurio intelektualinis palikimas suformavo Vakarų politinę mintį. Nors jis gyveno Romos Respublikos saulėlydžio epochoje ir pats buvo sistemos, kurioje egzistavo vergovė, dalis, Ciceronas savo filosofiniuose veikaluose akcentavo prigimtinę teisę bei moralinę kiekvieno žmogaus vertę. Jo požiūriu, orumas ir laisvė nebuvo tik privilegija, o pilietiškumo pagrindas, nes tik per aktyvų dalyvavimą valstybės gyvenime ir įstatymų laikymąsi žmogus galėjo pasiekti tikrąją dvasinę nepriklausomybę.

 

Savo kalbose ir traktatuose Ciceronas pabrėždavo, kad tikrasis žmogaus orumas priklauso nuo jo sugebėjimo valdyti savo aistras ir tarnauti bendram gėriui, o ne vien išoriniam statusui. Nors istoriniame kontekste jis neneigė vergovės kaip socialinės institucijos, jis visgi kėlė klausimą apie moralinę atsakomybę elgtis su pavaldiniais humaniškai, teigdamas, kad net ir vergas turi tam tikras teises bei orumą, kylančius iš bendros žmogiškos prigimties. Laisvę Ciceronas suprato ne kaip visiško savivalės buvimą, o kaip gyvenimą pagal teisingus įstatymus, tad bet kokia priklausomybė nuo tirono ar nekontroliuojamų savo paties ydų jam buvo viena didžiausių įmanomų dvasinių nelaisvių.

 

Jo mirtis buvo tragiška ir tiesiogiai susijusi su jo politine veikla. Po Julijaus Cezario nužudymo Ciceronas aktyviai pasisakė prieš Marką Antonijų, savo garsiosiose „Filipikose“ viešai smerkdamas jį kaip tironą. Kai Markas Antonijus, Oktavianas (būsimasis Augustas) ir Lepidas sudarė Antrąjį triumviratą, jie sudarė mirties sąrašus (proskripcijas), kuriuose atsidūrė jų politiniai priešai. Ciceronas, kaip vienas aršiausių Antonijaus kritikų, buvo įtrauktas į šį sąrašą ir tapo taikiniu. 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. jis buvo užpultas ir nužudytas savo vilos apylinkėse, mėginant pabėgti. Pabrėžiant jo, kaip oratoriaus, „kaltę“ už kritiškus žodžius, nupjauta jo galva ir dešinioji ranka buvo atvežtos į Romą ir viešai išstatytos ant Forumo tribūnų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Hermann Göring, nacių nusikaltėlis, apie tai, kaip lengva tautą valdyti patriotizmo idėjomis

 

Sveiki!

 

„Aišku, paprasti žmonės nenori karo [...] Bet, šiaip ar taip, politiką lemia šalies vadovai, taigi visai nesunku priversti žmones dalyvauti, ar tai būtų demokratija, ar fašizmas, ar parlamentas arba komunistinė diktatūra. [...] Tai labai paprasta. Nereikia nieko daryti, tik pasakyti liaudžiai, kad ją puola, o pacifistus apkaltinti neturint patriotizmo ir tvirtinti, neva jie kelia šaliai pavojų. Šis metodas veikia bet kurioje šalyje.“ Hermann Göring

 

Hermannas Göringas buvo vienas įtakingiausių Trečiojo reicho veikėjų, nacių partijos narys nuo pat ankstyvųjų jos gyvavimo metų bei pagrindinis Adolfo Hitlerio bendražygis. Jis užėmė aukščiausias pareigas valdžioje: buvo Liuftvafės (Vokietijos oro pajėgų) vadas, „ketverių metų plano“ vadovas ir ilgą laiką laikytas oficialiuoju Hitlerio įpėdiniu. Jų ryšys buvo grindžiamas visiška ištikimybe fiureriui, o Göringas, pasinaudodamas savo įtaka, tiesiogiai prisidėjo prie nacių diktatūros įtvirtinimo, ekonominės kontrolės bei vėliau vykdytų karo nusikaltimų organizavimo. Apie jį iš esmės sukurtas 2025 metų filmas „Niurnbergas“, sakyčiau, verta pažiūrėti.  

 

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Göringas buvo suimtas sąjungininkų ir Niurnbergo procese pripažintas kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų. Nelaisvėje, laukdamas nuosprendžio, jis bendravo su psichologu Gustavu Gilbertu. Šiuose pokalbiuose Göringas atvirai demonstravo cinizmą dėl valdžios mechanizmų veikimo, pabrėždamas, kad politinę kryptį visada diktuoja šalies vadovai, nepriklausomai nuo valstybės santvarkos. Jis teigė, kad manipuliuoti visuomene yra itin paprasta: užtenka sukurti išorinės grėsmės iliuziją, o visus taikos šalininkus apkaltinti nepatriotizmu ir šalies išdavyste, taip efektyviai nutildant bet kokią opoziciją.

 

Šis Göringo komentaras atskleidžia sisteminį požiūrį į žmonių masinį valdymą per baimę ir propagandą, kuris buvo esminis nacių režimo įrankis. Visgi, Göringo gyvenimas baigėsi prieš pat įvykdant mirties bausmę. 1946 metų spalio 15 dieną, likus vos kelioms valandoms iki numatytos egzekucijos pakariant, jis kalėjime nusižudė išgėręs paslėptą kalio cianido kapsulę. Tokiu būdu jis išvengė mirties per koriką, tačiau paliko istorijoje itin tamsų palikimą kaip vienas pagrindinių Holokausto ir agresyvaus karo architektų.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Tilda Swinton apie chaosą, kūrybiškumą, tikro ir paprasto gyvenimo pajautimą

 

Sveiki!

 

„Aš esu didelė chaoso draugė. Tai viskas, ką mes turime... gyvenimas yra rizika, gyvenimas yra atsitiktinumas, gyvenimas yra atvirumas netikėtumams. Geriausi dalykai mano gyvenime atsirado tiesiog leidžiant vėjui mus nupūsti nuo kurso.“

 

„Jei paklaustumėte, ko mane išmokė mano šunys, atsakyčiau: kantrybės, džiaugsmo, lojalumo ir jų džiaugsmo paprastumo. Kai nutinka kas nors blogo, tiesiog vedu juos į paplūdimį ir galvoju; „Gerai, dabar aš matau pasaulį.“

Tilda Swinton

 

Tilda Swinton yra visame pasaulyje pripažinta škotų aktorė, garsėjanti savo nežemiška, androginiška išvaizda bei gebėjimu meistriškai įsikūnyti į pačius įvairiausius, dažnai avangardinius personažus. Bandau prisiminti, kada ją pirmąkart išvydau kine, bet negaliu. Gal tai buvo filme „Konstantinas“ (2005)? Ar „Narnijos kronikos“? Per daugiau nei tris karjeros dešimtmečius ji pelnė „Oskaro“ apdovanojimą bei tapo viena iškiliausių nepriklausomo ir autorinio kino figūrų, sėkmingai balansuojanti tarp eksperimentinių meno projektų ir didelio biudžeto Holivudo produkcijų. Jos kūrybinis braižas pasižymi drąsa kvestionuoti nusistovėjusias socialines normas, o ekrane demonstruojamas chameleoniškumas leidžia jai tapti neatsiejama daugelio kritikų pripažintų filmų dalimi.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Jurgis Savickis apie Graikiją, Atėnus ir Akropolį, įspūdžius apie Partenono griūvėsius

 

Sveiki,
 
„Tačiau jau po dienos antros žmogus visai atsipalaiduoji ir nejunti miesto apačioje smarvės ir visokeriopos teršynės. Pro marmuro ižus imi staiga matyti grožį. Šį grožį tikrai pajunti. Darosi kiek drąsiau, kad ne viskas dar baigta šiame mūsų pasaulyje su modernišku žmogumi. Jis dar turįs kai kurių sąskaitų ir prievolių gyvenime. Ne vien tik tų kasdieniškų reikalų. Ir, regis, jis dar gali pažvelgti blaivesne galva aukštyn. Ir Nikės išlikęs tempelis. Ir Dionizo misterijų teatras. Ir Dzeuso išlikusios kolonos. Kokie vis tai grožiai. <...> pajunti visa savo sumenkėjusia ir suturistėjusia širdimi, ką graikai norėjo pasakyti, statydami savo tempelius. Kaip jie vykdė savo apeigas. Ir pajunti jų skaisčią ir aukštą mintį.“ Jurgis Savickis
 
Jurgis Savickis –XX a. pirmosios pusės lietuvių modernizmo atstovas, kurio kūryboje ypač išryškėjo europietiška pasaulėjauta, intelektualumas bei estetizuotas požiūris į tikrovę. Būdamas profesionalus diplomatas, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, todėl jo literatūrinis palikimas yra persmelktas kosmopolitizmo, kelionių įspūdžių bei atstumo nuo provincijos dvasios. Savickio proza pasižymi lakoniškumu, ironija, subtiliu psichologizmu ir gebėjimu perteikti sudėtingas žmogaus būties peripetijas per detales, vengiant deklaratyvaus moralizavimo ar sentimentalaus heroizavimo.
 
Autoriaus kūryboje svarbią vietą užima tragikomiškas pasaulio suvokimas, kuriame gyvenimo absurdas susipina su subtiliu estetizmu ir žaisminga, kartais net kiek ciniška intonacija. Jis atsisakė tradicinio pasakojimo būdo, eksperimentavo su forma ir siužeto struktūra, taip priartindamas lietuvių literatūrą prie Vakarų Europos modernizmo tendencijų. Savickio novelės – tai tarsi tikrovės fragmentai, kuriuose svarbiausia tampa ne išorinis įvykis, o subjektyvus, kartais netikėtas situacijos vertinimas, atveriantis žmogaus prigimties prieštaringumą ir egzistencijos trapumą. Šioje citatoje, kurioje autorius aprašo savo dienas Atėnuose taip pat galite pajusti ironišką požiūrį į to metų Atėnus.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: dr. Jolita Miliuvienė apie LGBTQ ir bet kurio žmogaus orumą būti lygiu vienas su kitu

 

Sveiki,
 
Neturiu labai ką ir bepridurti. Buškevičius, Gražulis, Sinica, Antanas-Celofanas ir kiti piktadariai, kurie juodai naudojasi skaldymu ir priešų ieškojimo strategija, kad už jų nugarų stovėtų „tradicija“ ir gynybinėje padėtyje normalizuotas kondensuotas dirbtinis individas, šis šviežias dr. Jolitos Miliuvienės paaiškinimas kaip mazgotė nuvaiko šitų bimbalų spiečių, nes tikrovė kalba aiškiau nei mitai, prietarai ir įsitikinimai apie KITOKIUS.
 
„Kalbėdami apie LGBTIQ+ asmenų teisių gynimą, iš tiesų kalbame apie pamatines žmogaus teises: pagarbą, orumą, saugumą, privatumą. Tai nėra LGBTIQ+ asmenų teisės. Tai yra žmogaus teisės. Jos yra tokios universalios savo prigimtimi, kad bet koks jų skirstymas – šiam žmogui jos priklauso, o tam – ne – yra ne tik teisinis, bet ir loginis prieštaravimas. Teisė, kuri galioja tik kai kuriems, nebėra teisė. Ji yra privilegija. Lietuva negali leisti sau, kad teisinėje valstybėje orumas, saugumas, privatumas būtų laikomi privilegijomis.“ Dr. Jolita Miliuvienė, Seimo kontrolierė.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Antoine de Saint-Exupéry apie paguodą, liūdesį ir viltį

 

Sveiki!
 
„Tikra paguoda neateina iš išorės, ji gimsta iš suvokimo, kad tavo skausmas turi prasmę. Kai žmogus randa savo ramybės uostą, net didžiausios audros tampa tik fono triukšmu.“ Antoine de Saint-Exupéry
 
Antoine de Saint-Exupéry gyvenimas buvo neatsiejamas nuo dangaus ir rizikos, nes jis buvo ne tik rašytojas, bet ir profesionalus aviatorius. Gimęs kilmingoje Prancūzijos šeimoje, jis anksti pamilo skrydį ir tapo vienu iš pašto aviacijos pradininkų, skraidžiusiu pavojingais maršrutais virš Sacharos dykumos bei Andų kalnų. Ši patirtis, nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties bei dykumos vienatvė tapo pagrindiniu jo kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
 
Jo kūriniai, tokie kaip „Pašto kurjeris“ ar „Naktinis skrydis“, aukština žmogaus pareigą, draugystę ir atsakomybę, tačiau didžiausią šlovę jam pelnė filosofinė pasaka „Mažasis princas“. Šioje knygoje per vaiko akis autorius kritikuoja suaugusiųjų pasaulio tuštybę ir primena, kad svarbiausi dalykai yra nematomi akimis, o juos galima pajusti tik širdimi. Rašytojo gyvenimo kelionė baigėsi mįslingai – 1944 metais jis išskrido į žvalgybinę misiją virš Viduržemio jūros ir nebegrįžo, palikdamas po savęs humanistinių idėjų kupiną literatūrinį palikimą.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Jūratė Zailskienė skatins Lietuvoje gimstamumą šokių ir pažinčių akcijomis

 

Sveiki,
 
„Tiesą sakant, mes rudenį galvojame organizuoti akciją su galimybe žmonėms susipažinti, pašokti, bet su ta pačia mintimi – pasižiūrėkime vienas į kitą, kurkime šeimas, gelbėkime Lietuvą, nes čia jau yra nebejuokinga“. Jūratė Zailskienė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
 
Pakštas tarpukaryje buvo ambicingesnis, nes pasiūlė perkelti Lietuvą į Afriką, tai Zailskienė siūlo daugiau diskotekų. Labai kuklu. Taktika labai tiksli, nes liaudis mėgsta duoną ir žaidimus. Manau, ateina tikrai sudėtingas Lietuvai dėl demografijos etapas, kada duona ir žaidimai nepadės. Nesaugumo, baimės ir negatyvumo išpūstas burbulas bei nepamatuotai dideli lūkesčiai vaikų auginimui, o vaikai tampa jau nebe šeiminiu, o projektiniu dalyku, nesutvarkyti ir dėl populizmo atidėti Partnerystės įstatymai, negebėjimas išsivaduoti iš posovietinių šuniškų „vertybių“ apie žmonių skirtybes ir pataikavimo daugumai veda prie to, kad žmonėms paprasčiau būti be vaikų ir bandyti kaip nors save patį realizuoti. Žinoma, šokiai gražu, bet ir absurdiška idėja, nes tautos dauginimosi akcija politikų įtakoje virsta nesuvaldomu ir absurdišku dalyku. Juk iš esmės ne šokius politika turi organizuoti, o išspręsti daugybę metų besivelkančius įstatymus, kurie jau tapo mūsų tautos gėda. Bet juk tam reikia nepopuliarių sprendimų, o socdemai ne iš tų, kurie mėšlintųsi rankas dirbdami sunkius darbus. Per daug imitacijos, per mažai pastangų.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Michail Šiškin apie karą Ukrinoje ir Rusijos ateities įvaizdį

 

Sveiki,
 
Neseniai pradėjau skaitinėti Michailo Šiškino knygą „Taika ir karas“ (Vaga, 2023), jau nuo pirmųjų sakinių smogia emociškai kaip reikiant. Manau, kai įveiksiu Kmitos „Pietinia kronikas“, pirmiausia imsiuosi Šiškino knygos.
 
„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos.“ Michail Šiškin
 
Michailas Šiškinas yra rusų rašytojas, pelnęs pripažinimą ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje dėl savo intelektualaus, daugiasluoksnio ir giliai filosofiško kūrybos stiliaus. Nors jis rašo rusų kalba, nuo 1995 metų autorius gyvena Šveicarijoje, o tai suteikia jo kūrybai unikalią distanciją ir europietišką perspektyvą. Šiškinas dažnai vadinamas klasikinės rusų literatūros tradicijų tęsėju, kurio tekstuose meistriškai persipina istorinė atmintis, asmeninė žmogaus drama ir amžinieji egzistenciniai klausimai apie meilę bei mirtį.
 
Jo prozai būdingas ypatingas dėmesys kalbai ir formai – rašytojas nenaudoja tradicinės, linijinės pasakojimo struktūros, o verčiau kuria sudėtingus tekstinius audinius, kuriuose skirtingi laikmečiai ir balsai susijungia į vientisą emocinę patirtį. Romanuose, tokiuose kaip „Veneros plaukas“ ar „Laiškų knyga“, jis tyrinėja, kaip žodis gali nugalėti laiką ir užmarštį. Šiškinas vengia paprasto siužetiškumo, teigdamas, kad tikroji literatūra turi ne pasakoti istorijas, o bandyti apčiuopti pačią būties esmę.
 
Be literatūrinės veiklos, Michailas Šiškinas yra žinomas kaip griežtas ir principingas Rusijos politinio režimo kritikas. Jis viešai atsisakė atstovauti savo šaliai tarptautinėse knygų mugėse, protestuodamas prieš valdžios veiksmus, ir savo eseistikoje bei viešose kalbose nuosekliai gina humanistines vertybes. Rašytojo kūryba yra įvertinta svarbiausiomis Rusijos literatūrinėmis premijomis, o jo knygos išverstos į dešimtis užsienio kalbų, tarp jų ir lietuvių, tapdamos tiltu tarp sudėtingos rusų kultūros istorijos ir šiuolaikinio vakarų skaitytojo.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Gerhard Richter apie meną ir viltį

 

Sveiki!
 
Patti Smith knygoje „Angelų duona“ aptikau šią įsimintiną menininko Gerhard Richter citatą: „Menas – tai aukščiausia vilties formą“. Man belieka tik sutikti, kad šiais laikais (nors ar buvo kada kitaip?), kai visi rėkiame, spiegiame, kovojame ir priešinamės, belieka tik meno forma byloti apie pačius svarbiausius dalykus – viltingą gyvenimą, kuris ir tampa pačia aukščiausia būties forma.
 
Gerhardas Richteris (Gerhard Richter) gimė menininkų vokiečių šeimoje 1932 metais Dresdene. Jis išgarsėjo savo unikaliu sugebėjimu meistriškai nardyti tarp visiškai skirtingų stilių – nuo fotorealizmo iki grynosios abstrakcijos. Richterio vizitine kortele tapo išsiliejusio vaizdo technika, kai jis nutapo itin tikslų vaizdą pagal nuotrauką, o vėliau jį švelniai išplauna teptuku ar braukikliu, taip sukurtas „rūko“ efektas kvestionuoja pačios fotografijos ir atminties tikrumą. Pabėgęs iš Rytų Vokietijos į Vakarus prieš pat Berlyno sienos statybas, jis visą gyvenimą tyrinėjo vaizdo prigimtį, istorines traumas ir tiesos reliatyvumą, tapdamas tikra šiuolaikinio meno ikona.
 
Garsiąją citatą „Menas – aukščiausia vilties forma“ Richteris užrašė 1982 metais, rengdamas katalogą prestižinei šiuolaikinio meno parodai „Documenta 7“ Kaselyje, Vokietijoje. Tuo metu menininkas jau aktyviai kūrė didelio formato abstrakčius kūrinius ir šiuo teiginiu kreipėsi į visą meno pasaulį bei visuomenę. Tai buvo laikas, kai pasaulyje vis dar tvyrojo Šaltojo karo įtampa, o pats Richteris nuolat kovojo su abejonėmis dėl tapybos ateities ir prasmės po Antrojo pasaulinio karo katastrofų.
 
Ši citata reiškia gilią menininko filosofinę nuostatą, kad menas atlieka tam tikrą dvasinį ar netgi religinį vaidmenį moderniame, sekuliariame pasaulyje. Richteris ne kartą yra užsiminęs, kad tradicinė religija nebėra pakankama priemonė patirti transcendenciją, todėl menas perima šią funkciją ir suteikia paguodą. Kai kūrėjas stovi priešais drobę be jokio išankstinio plano ar garantijų, o žiūrovas žvelgia į kūrinį ieškodamas prasmės, abu jie atlieka tikėjimo ir vilties aktą. Menas tampa vilties forma todėl, kad net pačiame didžiausiame chaose, nežinioje ir neviltyje jis bando suteikti pasauliui formą, grožį ir prasmę, primindamas apie žmogaus dvasios kūrybinę jėgą ir gebėjimą judėti pirmyn.
 
Maištinga Siela