Dienos citata: rašytojas Jurgis Savickis apie Graikiją, Atėnus ir Akropolį, įspūdžius apie Partenono griūvėsius

 

Sveiki,
 
„Tačiau jau po dienos antros žmogus visai atsipalaiduoji ir nejunti miesto apačioje smarvės ir visokeriopos teršynės. Pro marmuro ižus imi staiga matyti grožį. Šį grožį tikrai pajunti. Darosi kiek drąsiau, kad ne viskas dar baigta šiame mūsų pasaulyje su modernišku žmogumi. Jis dar turįs kai kurių sąskaitų ir prievolių gyvenime. Ne vien tik tų kasdieniškų reikalų. Ir, regis, jis dar gali pažvelgti blaivesne galva aukštyn. Ir Nikės išlikęs tempelis. Ir Dionizo misterijų teatras. Ir Dzeuso išlikusios kolonos. Kokie vis tai grožiai. <...> pajunti visa savo sumenkėjusia ir suturistėjusia širdimi, ką graikai norėjo pasakyti, statydami savo tempelius. Kaip jie vykdė savo apeigas. Ir pajunti jų skaisčią ir aukštą mintį.“ Jurgis Savickis
 
Jurgis Savickis –XX a. pirmosios pusės lietuvių modernizmo atstovas, kurio kūryboje ypač išryškėjo europietiška pasaulėjauta, intelektualumas bei estetizuotas požiūris į tikrovę. Būdamas profesionalus diplomatas, jis didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, todėl jo literatūrinis palikimas yra persmelktas kosmopolitizmo, kelionių įspūdžių bei atstumo nuo provincijos dvasios. Savickio proza pasižymi lakoniškumu, ironija, subtiliu psichologizmu ir gebėjimu perteikti sudėtingas žmogaus būties peripetijas per detales, vengiant deklaratyvaus moralizavimo ar sentimentalaus heroizavimo.
 
Autoriaus kūryboje svarbią vietą užima tragikomiškas pasaulio suvokimas, kuriame gyvenimo absurdas susipina su subtiliu estetizmu ir žaisminga, kartais net kiek ciniška intonacija. Jis atsisakė tradicinio pasakojimo būdo, eksperimentavo su forma ir siužeto struktūra, taip priartindamas lietuvių literatūrą prie Vakarų Europos modernizmo tendencijų. Savickio novelės – tai tarsi tikrovės fragmentai, kuriuose svarbiausia tampa ne išorinis įvykis, o subjektyvus, kartais netikėtas situacijos vertinimas, atveriantis žmogaus prigimties prieštaringumą ir egzistencijos trapumą. Šioje citatoje, kurioje autorius aprašo savo dienas Atėnuose taip pat galite pajusti ironišką požiūrį į to metų Atėnus.
 
Maištinga Siela

Jonas Aistis ir Jurgis Savickis – klasikinis poetas ir modernusis prozininkas (Eilėraštis "Dvejopi vandenys")

 

Jonas Aistis

 

DVEJOPI VANDENYS

                           Jurgiui Savickiui

 

YRA TYRAS vanduo – tai krištolo srovės,

Išsiveržę iš žemės pačių vidurių.

Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,

Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...

 

Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs -

Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp marių,

Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,

Bet jau žydi kvepiančios baltos lelijos...

 

Panašiai ir poetai būna dvejopi:

Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,

Kuo gi pūliuoja almančios sopės...

 

Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,

Kūriniuose dalia abiejų ta pati:

Vienas – tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.

 

Roquebrune - Cap - Martin, 1941.8.8

 

Jono Aisčio (1904-1973) eilėraštyje „Dvejopi vandenys“, dedikuotame Jurgiui Savickiui (1890-1952), išties slypi gilesnė prasmė apie meno ir menininko prigimtį, atskleidžianti jo paties estetinę filosofiją. Eilėraštis kalba apie dviejų tipų kūrybos ir, atitinkamai, dviejų tipų kūrėjų egzistavimą, nors abu yra lygiaverčiai meno pasaulyje.

 

Pirmasis „vanduo“ – tyras, krištolo srovės – simbolizuoja klasikinę, harmoningą, galbūt ir ramesnę, „skaistesnę“ kūrybą, kuri iš pažiūros yra tobula ir nekelia jokių nepatogumų. Tokie menininkai galbūt nesiliečia su gyvenimo purvu, bet jų kūryba vis tiek yra gili, kilusi „iš žemės pačių vidurių“.

 

Antrasis „vanduo“ – drumstas, dvokiantis, prikirmijęs – simbolizuoja kontroversišką, galbūt „negražesnę“, brutalesnę, gyvenimo realybės persmelktą kūrybą. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atstumti, kelti „pasibjaurėjimą“, Aistis pabrėžia, kad būtent joje „žydi kvepiančios baltos lelijos“. Tai reiškia, kad net ir tas menas, kuris kalba apie skausmą, purvą, ydas ar yra maištingas, gali turėti ypatingą grožį, tiesą ir estetinę vertę. Ši „dvokianti“ kūryba vis tiek „kvepia“ – ji yra gyvybinga, autentiška ir turi savo, galbūt net stipresnį, poveikį.

 

Aistis teigia, kad abu poetų tipai, kad ir kokiu keliu eitų ar kokias temas nagrinėtų, turi „viena kibirkštį“ ir jų „dalia abiejų ta pati“. Tai rodo jo toleranciją ir supratimą skirtingoms meninės raiškos formoms. Eilėraštis paneigia supaprastintą meno vertinimą pagal išorinį grožį ar patogumą, pabrėždamas, kad tikrasis menas gali kilti iš įvairių šaltinių ir pasireikšti įvairiomis formomis, net ir tose, kurios atrodo „dvokiančios“, tačiau savyje talpina neįtikėtiną grožį ir tiesą. Dedikacija Jurgiui Savickiui, kurio kūryba (ypač ankstyvoji) dažnai buvo laužanti normas, ironiška ir galbūt ne visada „tyra“, bet be galo gyvybinga ir originali, puikiai iliustruoja šią Aisčio mintį.

 

Jurgio Savickio ir Jono Aisčio ryšiai buvo gana artimi, ypač to laikotarpio kontekste, kai abu menininkai buvo emigracijoje. Nors Savickis, kaip diplomatas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje ir buvo kiek atokiau nuo Lietuvos literatūros vyksmo, su kitais lietuvių intelektualais jis vis tiek palaikė ryšius.

 

Pagrindinis jų ryšį liudijantis faktas yra bendra nuotrauka, daryta apie 1943 m. prie Jurgio Savickio vilos „Ariogala“ Rokbriune, Prancūzijoje. Ši nuotrauka aiškiai rodo, kad Jurgis Savickis ir Jonas Aistis buvo susitikę ir leido laiką kartu, tikėtina, palaikydami asmeninius ir profesinius ryšius. Abi asmenybės – Savickis kaip prozininkas, diplomatas ir kultūros veikėjas, Aistis kaip vienas ryškiausių poetų – priklausė lietuvių inteligentijos sluoksniui, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos buvo išsklaidytas po pasaulį. Tokie susitikimai egzilio sąlygomis buvo svarbūs ne tik asmeninei draugystei, bet ir lietuviškos kultūros tęstinumui užsienyje.

 

Jonas Aistis, kuris taip pat gyveno ir kūrė užsienyje, greičiausiai vertino Savickio intelektą ir kūrybą. Abu buvo jautrūs meno ir literatūros klausimams, nors jų kūrybiniai keliai skyrėsi (Savickis buvo novatorius prozoje, o Aistis labiausiai išplėtojo asmeninę lyriką). Jų susitikimas Rokbriune rodo bendrus interesus ir galbūt tarpusavio pagarbą, kuri leido jiems bendrauti nepaisant geografinio atstumo nuo tėvynės.

 

Maištinga Siela

Konspektas: Jurgis Savickis, novelės, analizė, kūrybos bruožai, kūryba, biografija, kontekstai

 

Jūsų Maištinga Siela