Marcelijus Martinaitis "Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonės" eilėraščio analizė

 

***

– Vaikeli, paukščio širdy

yra labai maži žmonės.

 

Toli, giedančio paukščio širdy,

tie žmonės gyvena kaip mes:

 

jie plaukia per mažus vandenynus,

žiūri į atspindį gęstančios žemės

giliai vandeny.

 

Kartais jie verkia,

bet verksmas toksai negarsus,

kad mes net negirdim.

 

O kartais jie skrenda iš paukščio

mažais sidabriniais lėktuvais –

pas mus.

Bet ne visi jie sugrįžta

atgal į dainuojantį paukštį.

 

Vaikeli,

tie žmonės labai jau maži:

jei dar nors kiek sumažėtų,

tai jų visiškai ir nebūtų.

 

Greičiausiai, vaikeli,

kad jų ir nėra –

tų žmonių

giedančio paukščio širdy.

 

Greičiausiai, kad jie

yra tiktai mes,

kuriuos matė – tik šiaip sau –

pro šalį praskrisdamas paukštis.

 

Eilėraštis atskleidžia gilų filosofinį požiūrį į žmogaus egzistencijos trapumą ir jo vietą begaliniame gyvybės cikle. Kūrinio prasmė telkiasi aplink paukščio širdies metaforą, kuri tampa simboline erdve, talpinančia visą pasaulį ir pabrėžiančia žmogaus mažumą visatos masteliu. Pradžioje pateikiamas kaip pasaka ar legenda vaikui, eilėraštis pamažu transformuojasi į įžvalgą apie tai, kad tie „maži žmonės“ paukščio širdyje iš tiesų esame mes patys, matomi iš šalies kaip laikini ir trapūs praeiviai. Pagrindinė idėja teigia, jog mūsų gyvenimo dramos, verksmai ir pasiekimai tėra trumpas, beveik nepastebimas blykstelėjimas didingame gamtos skrydyje.

 

Meninės priemonės eilėraštyje naudojamos itin subtiliai, siekiant sukurti intymią ir kartu mistišką atmosferą. Autorius pasitelkia vaizdingas metaforas, pavyzdžiui, „atspindį gęstančios žemės giliai vandeny“, kuris perteikia pasaulio laikinumą ir liūdesį. Giedančio bei dainuojančio paukščio epitetai suteikia kūriniui šviesos ir gyvybingumo, o deminutyvas „vaikeli“ suformuoja globojantį, paslaptingą ryšį tarp kalbančiojo ir klausytojo. Personifikacija leidžia paukščio širdį suvokti kaip gyvenamą erdvę, kurioje vykstantys procesai – kelionės mažais sidabriniais lėktuvais ar negarsus verksmas – veikia kaip veidrodis mūsų pačių kasdienybei.

 

Struktūriškai eilėraštis juda nuo paslaptingo kito pasaulio aprašymo link sukrečiančios atomazgos, kuri priverčia pervertinti savo svarbą. Kontrastas tarp tylaus, negirdimo verksmo ir išorinio paukščio giesmės grožio išryškina idėją, kad žmogus nėra visatos centras, o tik mažas keliauninkas, priklausomas nuo didesnės gyvybės jėgos. Kūrinys moko nuolankumo ir primena, kad mūsų būtis yra tokia trapi, jog dar šiek tiek sumažėjus, mūsų „visiškai ir nebūtų“, todėl kiekviena akimirka šioje „giedančioje širdyje“ yra neįkainojama.

 

Maištinga Siela

Marcelijus Martinaitis, eilėraštis "Kukutis džiaugiasi savo buvimu" (iš "Kukučio baladės", 1977)

 

Sveiki!

Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Kukutis džiaugiasi savo buvimu“ yra vienas iš rinkinio „Kukučio baladžių“ tekstų, kuriame per archajišką, kaimišką kaukę prabyla gilus egzistencinis sąmoningumas. Pagrindinė kūrinio mintis sukasi apie asmens unikalumą ir nepakeičiamumą. Kukutis čia suvokia, kad jo egzistencija nėra savaime suprantama duotybė, o veikiau stebuklas, saugantis pasaulį nuo visiško nuasmeninimo ir tamsos.

Pirmoje eilėraščio dalyje autorius meistriškai naudoja tamsos ir šviesos kontrastą. Kukučiui nebūtis asocijuojasi su aklina tamsa – ne tik fizine, bet ir semantine. Jis supranta, kad be jo asmenybės viskas, kas jam priklauso (daiktai, patirtys, žodžiai), liktų bevardžiai arba taptų svetimi. Fraze „neturėčiau net žodžių kam pasiskųsti“ pabrėžiama, kad būtis suteikia žmogui kalbą ir balsą, be kurių kančia ar džiaugsmas tampa nebylūs ir beprasmiai.

Vidurinėse eilėraščio strofose pereinama prie socialinio ir buitinio tęstinumo. Kukutis kelia retorinius klausimus apie savo vaikus, darbus ir netgi tokius paprastus daiktus kaip kepurė. Čia ryškėja Martinaičio pamėgta tema apie žmogaus „vietą“ pasaulyje: jei manęs nebūtų, kas užimtų mano erdvę? Autorius parodo, kad žmogus yra ne tik biologinis vienetas, bet ir tam tikras energetinis centras, aplink kurį sukasi jo sukurta mikrovisata. Svetimas žmogus negalėtų „nešioti jo kepurės“ taip pat, kaip jis, nes daiktai poezijoje įgyja savininko sielos atspaudą.

Paskutinėje pastraipoje pasiekiama egzistencinė kulminacija – džiaugsmas dėl paties fakto, kad „esu“. Kukutis deklaruoja tam tikrą sveiką egoizmą: jis niekam neužleidžia to, kas priklauso jo „rankoms, akims ir galvai“. Tai nėra godumas medžiagine prasme, o veikiau dvasinis budrumas – suvokimas, kad niekas kitas už tave nugyventi tavo gyvenimo, matyti tavo akimis ar mąstyti tavo galva negali.

Taigi, šis eilėraštis yra apie savasties išsaugojimą. Kukutis, nors ir vaizduojamas kaip keistas, paradoksalus personažas, šiame tekste tampa orumo simboliu. Jis džiaugiasi ne pasiekimais ar turtais, o pačia galimybe būti subjektu, kuris jaučia, dirba ir suvokia savo ribas. Tai himnas individualiam žmogaus buvimui, kuris užpildo tuštumą ir suteikia pasauliui tvarką bei prasmę.

Maištinga Siela

Dienos citata: Jurgita Jasponytė ir jos eilėraštis "Išbūti"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Išbūti“

 

Neduokdie

pagalvot apie prasmę,

kad nėra jos –

o vis tiek reikia būti

auga medis

                vaikai

                           savivertė

skausmas.

Kai užauga – išsprogsta.

Tokia ir prasmė.

Išbūti.

 

Dar vieną rudenį.

 

Jurgita Jasponytė

 

Jurgitos Jasponytės eilėraštis „Išbūti“ – tai minimalistinė, tačiau egzistenciškai itin svari meditacija apie gyvenimo prasmę, kuri randama ne skambiuose lozunguose, o tylioje ir kantrioje ištvermėje. Kūrinio pradžioje poetė išsako sakralią baimę susidurti su tuštuma, nurodydama, kad intelektualios prasmės paieškos gali būti pavojingos: neduokdie suvokti, jog prasmės nėra. Tačiau šį nerimą tuoj pat nusveria pamatinis būties imperatyvas – net ir absurdu kvepiančioje nežinioje žmogui vis tiek „reikia būti“. Šis „reikia“ nėra primestas iš šalies, tai greičiau vidinis, prigimtinis gyvybės dėsnis, verčiantis tęsti kelionę nepaisant abejonių.

 

Eilėraščio centre prasmės paieškos persikelia iš filosofinių aukštumų į apčiuopiamą, biologinį lygmenį, kur žmogaus patirtis lyginama su medžio augimu. Čia vaikai, savivertė ir skausmas susipina į vieną nedalomą procesą. J. Jasponytės poezijai būdingas suvokimas, kad viskas, kas svarbu, auga per įtampą ir tam tikrą kančią, kol galiausiai pasiekia kritinį tašką – „išsprogsta“. Šis vaizdinys nurodo į gyvybinės jėgos proveržį, vaisių davimą ar dvasinį lūžį, kuris ir tampa vieninteliu tikru atsakymu į klausimą „kam visa tai?“.

 

Galiausiai eilėraštis kulminaciją pasiekia sugrįždamas prie paprasto, bet nepaprastai sunkaus veiksmo – išbuvimo. Prasmė čia nustoja būti tikslu, kurį reikia pasiekti, ir tampa pačia būsena. Išbūti „dar vieną rudenį“ reiškia priimti laikinumą, nykimą ir melancholiją kaip natūralią ciklo dalį. Poetė meistriškai naudoja tylą tarp eilučių ir taupią kalbą, kad pabrėžtų, jog didžiausia žmogaus pergalė yra gebėjimas išlikti, išlaukti ir tiesiog nešti savo būtį per laiko tėkmę, net kai gyvenimas siūlo daugiau klausimų nei atsakymų.

 

Maištinga Siela

Eilėraštis. Daiva Čepauskaitė "Ruduo arba kaip mes pjovėm gaidį" analizė ir interpretacija

Daiva Čepauskaitė

Ruduo arba

kaip mes pjovėm gaidį

 

Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,

parbėgęs pirmas ties durim alsuos.

Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.

Paruošim žiemai tylą ir mėsos.

 

Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,

po galva plunksną, raibą kaip ruduo.

Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu

ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.

 

Ir glosto nesaulėlydis raudonas

raudoną žolę vakaro delnais.

Susėdę giesmę valgysim be duonos,

ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.

 

Sveiki,

 

Dalijuosi šiuo puikiu Daivos Čepauskaitės eilėraščiu „Ruduo arba kaip mes pjovėm gaidį“. Eilėraštis vaizduoja žiaurų, bet būtiną gaidžio pjovimo aktą, kuris simbolizuoja pasirengimą ateinančiam šalčiui ir nepritekliui. Pirmasis posmas sukuria rūsčią, gresiančią atmosferą: vėjas „tiesus ir aklas“ atneša šaltį, o gaidžio kaklas jau „šaukias kirvio“, nurodant neišvengiamą auką. Šis veiksmas skirtas žiemai paruošti tylą ir mėsos – fizinį išlikimą ir ramybę, kuri ateina po sunkių darbų.

 

Antrasis posmas, nors ir mini dalinimąsi mėsa su svečiais, išlaiko makabrišką atspalvį: „po galva plunksną, raibą kaip ruduo“ ir minimas „ryškus ir švelniai šiltas nevanduo“, žinoma, reiškiantis kraują, kuris, nors ir baisus, yra šilumos ir gyvybės šaltinis. Paskutinis posmas sujungia gamtos ir vidinio pasaulio tamsą: „nesaulėlydis raudonas“ glosto žolę lyg vakaro delnai, o žmonės valgo „giesmę be duonos“ – tai gali reikšti liūdesį, aukos atminimą ar tiesiog prėską, sunkią egzistenciją. Eilėraštis baigiasi galingu, šokiruojančiu palyginimu – širdis plaka „į šonkaulius sparnais“, kas rodo vidinį nerimą, baimę ar sielvartą, lyg pačių žmonių gyvybė būtų pažeidžiama, plazdanti, atkartojanti gaidžio mirties šėlsmą.

 

Pagrindinė eilėraščio mintis yra ta, kad išgyvenimas reikalauja aukos, o gamtos ciklas (rudens atėjimas) priverčia susidurti su mirtimi ir tamsa, kuri palieka gilų, nerimą keliantį pėdsaką žmogaus sieloje.

 

Maištinga Siela

Dienos nuotrauka: Prezidentas Gitanas Nausėda parduotuvėje, žuvies skyriuje, laukia aptarnavimo

 

Visą liepą lijo lietus

Ir Paluckis mums šypsojos.

 

Vilija lyg niekad juk neklysta,

Bet kai reik – visad parklumpa.

 

Jau šviežios žuvies yra,

Lašiša ant ledo guli.

 

Baba Olga – privet! kak dela? –

Tuoj Nausėdai prisvers už mažą dyką.

 

Mūsų mergos Premjero nebemyli,

Myli žuvys šiandien tik Nausėdą.

 

Vakarienė šventinė juk bus,

Šampės prie žuvis pagriebk,

Aš nuskusiu bulvių tik.

 Maištinga Siela

Jonas Aistis ir Jurgis Savickis – klasikinis poetas ir modernusis prozininkas (Eilėraštis "Dvejopi vandenys")

 

Jonas Aistis

 

DVEJOPI VANDENYS

                           Jurgiui Savickiui

 

YRA TYRAS vanduo – tai krištolo srovės,

Išsiveržę iš žemės pačių vidurių.

Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių,

Akmenėlius dugne baltai nusiplovę...

 

Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs -

Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp marių,

Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru,

Bet jau žydi kvepiančios baltos lelijos...

 

Panašiai ir poetai būna dvejopi:

Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati,

Kuo gi pūliuoja almančios sopės...

 

Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia,

Kūriniuose dalia abiejų ta pati:

Vienas – tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia.

 

Roquebrune - Cap - Martin, 1941.8.8

 

Jono Aisčio (1904-1973) eilėraštyje „Dvejopi vandenys“, dedikuotame Jurgiui Savickiui (1890-1952), išties slypi gilesnė prasmė apie meno ir menininko prigimtį, atskleidžianti jo paties estetinę filosofiją. Eilėraštis kalba apie dviejų tipų kūrybos ir, atitinkamai, dviejų tipų kūrėjų egzistavimą, nors abu yra lygiaverčiai meno pasaulyje.

 

Pirmasis „vanduo“ – tyras, krištolo srovės – simbolizuoja klasikinę, harmoningą, galbūt ir ramesnę, „skaistesnę“ kūrybą, kuri iš pažiūros yra tobula ir nekelia jokių nepatogumų. Tokie menininkai galbūt nesiliečia su gyvenimo purvu, bet jų kūryba vis tiek yra gili, kilusi „iš žemės pačių vidurių“.

 

Antrasis „vanduo“ – drumstas, dvokiantis, prikirmijęs – simbolizuoja kontroversišką, galbūt „negražesnę“, brutalesnę, gyvenimo realybės persmelktą kūrybą. Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali atstumti, kelti „pasibjaurėjimą“, Aistis pabrėžia, kad būtent joje „žydi kvepiančios baltos lelijos“. Tai reiškia, kad net ir tas menas, kuris kalba apie skausmą, purvą, ydas ar yra maištingas, gali turėti ypatingą grožį, tiesą ir estetinę vertę. Ši „dvokianti“ kūryba vis tiek „kvepia“ – ji yra gyvybinga, autentiška ir turi savo, galbūt net stipresnį, poveikį.

 

Aistis teigia, kad abu poetų tipai, kad ir kokiu keliu eitų ar kokias temas nagrinėtų, turi „viena kibirkštį“ ir jų „dalia abiejų ta pati“. Tai rodo jo toleranciją ir supratimą skirtingoms meninės raiškos formoms. Eilėraštis paneigia supaprastintą meno vertinimą pagal išorinį grožį ar patogumą, pabrėždamas, kad tikrasis menas gali kilti iš įvairių šaltinių ir pasireikšti įvairiomis formomis, net ir tose, kurios atrodo „dvokiančios“, tačiau savyje talpina neįtikėtiną grožį ir tiesą. Dedikacija Jurgiui Savickiui, kurio kūryba (ypač ankstyvoji) dažnai buvo laužanti normas, ironiška ir galbūt ne visada „tyra“, bet be galo gyvybinga ir originali, puikiai iliustruoja šią Aisčio mintį.

 

Jurgio Savickio ir Jono Aisčio ryšiai buvo gana artimi, ypač to laikotarpio kontekste, kai abu menininkai buvo emigracijoje. Nors Savickis, kaip diplomatas, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje ir buvo kiek atokiau nuo Lietuvos literatūros vyksmo, su kitais lietuvių intelektualais jis vis tiek palaikė ryšius.

 

Pagrindinis jų ryšį liudijantis faktas yra bendra nuotrauka, daryta apie 1943 m. prie Jurgio Savickio vilos „Ariogala“ Rokbriune, Prancūzijoje. Ši nuotrauka aiškiai rodo, kad Jurgis Savickis ir Jonas Aistis buvo susitikę ir leido laiką kartu, tikėtina, palaikydami asmeninius ir profesinius ryšius. Abi asmenybės – Savickis kaip prozininkas, diplomatas ir kultūros veikėjas, Aistis kaip vienas ryškiausių poetų – priklausė lietuvių inteligentijos sluoksniui, kuris dėl Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos buvo išsklaidytas po pasaulį. Tokie susitikimai egzilio sąlygomis buvo svarbūs ne tik asmeninei draugystei, bet ir lietuviškos kultūros tęstinumui užsienyje.

 

Jonas Aistis, kuris taip pat gyveno ir kūrė užsienyje, greičiausiai vertino Savickio intelektą ir kūrybą. Abu buvo jautrūs meno ir literatūros klausimams, nors jų kūrybiniai keliai skyrėsi (Savickis buvo novatorius prozoje, o Aistis labiausiai išplėtojo asmeninę lyriką). Jų susitikimas Rokbriune rodo bendrus interesus ir galbūt tarpusavio pagarbą, kuri leido jiems bendrauti nepaisant geografinio atstumo nuo tėvynės.

 

Maištinga Siela

Janina Degutytė ir jos eilėraštis "Vėjas kalbasi su debesiu..." (analizės pavyzdys)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

    Vėjas kalbasi su debesiu,

    Medis kalbasi su paukščiu.

Senas galulaukės kryžius – su akmeniu.

    Mažas tėviškės langas kalbasi su

                                           saulėlydžiu.

    Slenkstis su žingsniais nutolusiais.

Aš kalbuosi su peršautu paltu,

    kurį man tėvas paliko.

 

1967

 

Janinos Degutytės eilėraštis „Vėjas kalbasi su debesiu...“ (1967 m.) – tai lakoniškas, bet gilus apmąstymas apie bendravimą, atmintį ir praeities palikimą, persmelktas nostalgiško ilgesio ir asmeninio prisilietimo. Kiekviena eilutė – tarsi atskira paralelė, vedanti prie pagrindinės minties: pokalbis, net ir tylus, yra neatsiejama būties dalis, o praeities aidai nuolat lydi dabartį.

 

Eilėraštis prasideda gamtos vaizdais, kur vėjas „kalbasi su debesiu“, o medis – „su paukščiu“. Šios personifikacijos sukuria harmoningo ir gyvo pasaulio įspūdį, kuriame viskas turi savo balsą ir sąveikauja tarpusavyje. Net ir negyvi, regis, objektai yra apdovanoti gebėjimu bendrauti: „Senas galulaukės kryžius – su akmeniu.“ Tai pabrėžia, kad ryšiai egzistuoja ne tik tarp gyvų būtybių, bet ir tarp praeities relikvijų, saugančių atmintį ir istoriją.

 

Toliau pereinama prie namų ir tėviškės motyvų, kurie įgauna asmeniškesnę prasmę: „Mažas tėviškės langas kalbasi su saulėlydžiu.“ Šis vaizdas yra ypač jaudinantis, nes langas, pro kurį matomas besileidžiančios saulės grožis, tampa tiltu tarp išorinio pasaulio ir intymaus namų jaukumo. Jis simbolizuoja praėjusį laiką, galbūt ir prarastą nekaltybę, ir apmąstymus apie gyvenimo tėkmę. „Slenkstis su žingsniais nutolusiais“ – tai dar viena metafora, įkūnijanti praeitį, paliktą ant namų slenksčio, ir žmonių, kurie per jį ėjo, atminimą. Slenkstis yra liudininkas, saugantis nutolusių, galbūt jau išėjusių artimųjų žingsnių aidus.

 

Kulminacija ir eilėraščio šerdis atsiskleidžia paskutinėse eilutėse, kur lyrinis subjektas prisipažįsta: „Aš kalbuosi su peršautu paltu, / kurį man tėvas paliko.“ Šis konkretus, itin asmeniškas įvaizdis suteikia eilėraščiui gilumo ir tragizmo. „Peršautas paltas“ – tai ne tik materialus daiktas, bet ir skaudus tėvo likimo, galbūt jo kovų ar patirtų žaizdų, simbolis. Pokalbis su juo yra ne tiesioginis žodinis bendravimas, o vidinis dialogas, prisiminimai, pamąstymai apie tėvo gyvenimą, jo palikimą ir ryšį, kuris peržengia mirties ribą. Paltas tampa relikvija, nešančia tėvo dvasią, istoriją ir skausmą, kurį dabar neša ir lyrinis subjektas.

 

Eilėraščio struktūra paprasta, bet efektyvi: trumpos eilutės, punktyriškai pateikiami vaizdai sukuria intymumo ir apmąstymų atmosferą. Degutytė, naudodama personifikacijas ir metaforas, perteikia mintį, kad bendravimas nėra tik verbalinis, o vyksta įvairiais lygmenimis – tarp gamtos elementų, daiktų ir žmonių, per atminimą ir palikimą. „Peršautas paltas“ tampa stipriausiu prisiminimo ir skausmo simboliu, apjungiančiu gamtos, namų ir asmeninės patirties motyvus į vientisą, jaudinantį pasakojimą apie amžinąjį ryšį su praeitimi ir artimaisiais. Eilėraštis palieka ilgesio, apmąstymų ir tam tikro švelnumo įspūdį, primindamas, kad praeities aidai visada yra su mumis.

 

Maištinga Siela

 

Šios dienos citata: Pijus Opera ir jo eilėraščio fragmentas

 

*

nuo saulėtekio sudega bromas

a bemol ir namai a plius plius

skauda galvą kažkur ibupromas

o kuprinės lopšely – alus

 

<...>

Literatūra ir Menas, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 20 (3802).

 

Pijus Opera, pasirodo, yra kylantis lietuviško repo atlikėjas, o aš jį atradau vakar prieš miegą, jau gerokai po vidurnakčio, kai nenorėdamas nieko įmantraus skaityti, prieš užversdamas perskaičiau paskutinio „Literatūra ir menas“ puslapio eilėraščius. Jie buvo Pijaus Operos. Buvau maloniai nustebintas, nes įdomūs, savitai atpažįstami, jau išgyventi kadų kadaise, bet vis tiek susišaukia, tikriausiai, su anuo gyvenimu, jauno žmogaus patirtimis. Paklausiau jo kūrinio „Eskizai“ YouTubėje. Man patiko patys kūrinio žodžiai, jam jie labai puikiai sukrenta, sakyčiau, tai yra netgi savita poezijos šaka. Juk ir poetas Ernestas Noreika repuoja pagal savo tekstus. Visgi labiausiai įstrigo šis fragmentas, kuris mane nukėlė į Vilnių, kada anksti ryte ėjau pro bromą netoli Aušros vartų, galva skambėjo kaip varpas, neturėjau nei alaus, nei ibupromo (tuokart citramono), bet aiškiai suvokiau tą beprasmybę: einu, o eiti nėra kur. Buvo sunku.

 

Jūsų Maištinga Siela

Antanas A. Jonynas, eilėraštis "Atminties laisvas" (iš rinkinio "Atminties laivas" 1980)

 

Antanas A. Jonynas, eilėraštis "Lapkritis" (iš rinkinio "Atminties laivas" 1980)

 

Antanas A. Jonynas, eilėraštis "Saulėtas rytas" (analizės fragmentas)

 

SAULĖTAS RYTAS

 

Laibi kaip pirštai ryto spinduliai

aistringai daužo čerpių klavišus

spalvas sumaišo saulė tobulai

ir pila ant senamiesčio dažus

 

staiga ant gatvių penklinių tinklų

tarytum natos išsibarsto žmonės

už nuplautų nakties stiklų

prabyla parduotuvių babilonas

 

o saulė vėl darbuojas teptuku

ir mėlyna spalva medžius nudažo

kiekvienas šypsos su visais sykiu

širdy suspaudęs juodą savo ašarą

 

Antanas A. Jonynas. „Tiltas ir kiti eilėraščiai“ – Vilnius: Vaga, 1987.

Analizės fragmentas iš LEU studentės V. Bareišaitės darbo „Kultūrų dialogai Antano A. Jonyno poezijoje“ (2015)

 

<...>

 

Eilėraštyje „Saulėtas rytas“ itin tapybiškai ir muzikaliai („Jonynas eilėraščiu muzikuoja“) metaforizuota miesto erdvė. Vertikalių ir horizontalių, pozityvių saplvų ir (spalvų) simbolių žaismė: Laibi kaip pirštai ryto spinduliai / aistringai daužo čerpių klavišus / spalvas sumaišo saulė tobulai / ir pila ant senamiesčio dažus / staiga ant gatvių penklinių tinklų / tarytum natos išsibarsto žmonės <...>. Sugestyvi personifikacija, mėlynos spalvos įvedimas, tradiciškai siejamas „su dangaus karalyste, viltimi, pastovumu, tyrumu, tiesa, idealu,“ priešinamas su juodos spalvos simbolika, sukuria kontempliatyvią reikšmę: o saulė vėl darbuojas teptuku /ir mėlyna spalva medžius nudažo / kiekvienas šypsos su visais sykiu / širdy suspaudęs juodą savo ašarą.

 

<...>

 

Maištinga Siela