Daiva Čepauskaitė
Ruduo arba
kaip mes pjovėm gaidį
Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,
parbėgęs pirmas ties durim alsuos.
Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.
Paruošim žiemai tylą ir mėsos.
Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,
po galva plunksną, raibą kaip ruduo.
Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu
ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.
Ir glosto nesaulėlydis raudonas
raudoną žolę vakaro delnais.
Susėdę giesmę valgysim be duonos,
ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.
Sveiki,
Dalijuosi šiuo puikiu Daivos Čepauskaitės eilėraščiu „Ruduo
arba kaip mes pjovėm gaidį“. Eilėraštis vaizduoja žiaurų, bet būtiną gaidžio
pjovimo aktą, kuris simbolizuoja pasirengimą ateinančiam šalčiui ir
nepritekliui. Pirmasis posmas sukuria rūsčią, gresiančią atmosferą: vėjas
„tiesus ir aklas“ atneša šaltį, o gaidžio kaklas jau „šaukias kirvio“, nurodant
neišvengiamą auką. Šis veiksmas skirtas žiemai paruošti tylą ir mėsos – fizinį
išlikimą ir ramybę, kuri ateina po sunkių darbų.
Antrasis posmas, nors ir mini dalinimąsi mėsa su
svečiais, išlaiko makabrišką atspalvį: „po galva plunksną, raibą kaip ruduo“ ir
minimas „ryškus ir švelniai šiltas nevanduo“, žinoma, reiškiantis kraują,
kuris, nors ir baisus, yra šilumos ir gyvybės šaltinis. Paskutinis posmas
sujungia gamtos ir vidinio pasaulio tamsą: „nesaulėlydis raudonas“ glosto žolę
lyg vakaro delnai, o žmonės valgo „giesmę be duonos“ – tai gali reikšti
liūdesį, aukos atminimą ar tiesiog prėską, sunkią egzistenciją. Eilėraštis
baigiasi galingu, šokiruojančiu palyginimu – širdis plaka „į šonkaulius
sparnais“, kas rodo vidinį nerimą, baimę ar sielvartą, lyg pačių žmonių gyvybė
būtų pažeidžiama, plazdanti, atkartojanti gaidžio mirties šėlsmą.
Pagrindinė eilėraščio mintis yra ta, kad išgyvenimas
reikalauja aukos, o gamtos ciklas (rudens atėjimas) priverčia susidurti su
mirtimi ir tamsa, kuri palieka gilų, nerimą keliantį pėdsaką žmogaus sieloje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą