Knyga: Laura Sintija Černiauskaitė "Avinėliškumas"

 

Laura Sintija Černiauskaitė. „Avinėliškumas“ – Vilnius: Odilė, 2026. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Pastaruoju metu mažai skaičiau lietuvių literatūros, tad norėjosi grįžti prie jos ir patyrinėti, kokie tekstai šiuo metu skaitomi ir plačiau aptarinėjami šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke. Štai Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) man labai puikiai pažįstama dar nuo mokyklinių laikų (jau 20 metų!), o jos kūrybą galėčiau gana neblogai klasifikuoti, aptarti tiek temiškai, tiek stilistiškai, nors paskutiniųjų jos knygų ir neskaičiau. Naujausios rašytojos knyga labiau panaši į knygutę, primenančią kone apimtimi ir minimalistiniu viršeliu katekizmą, pavadinimu Avinėliškumas, pastarąją išleido leidykla Odilė. Atrodo, kad autorė nusigręžė galutinai nuo stambiųjų prozos žanrų, susitraukė amžėdama tiek rašytojos ambicijos, tiek knygų apimtys, tiek žanrai. Atsivėrė kažin koks infantiliškumas, kurį įsteigia deminutyvų perteklius, ne aviniškumas, bet avinėliškumas, o esė tekstai pavadinti esukais (pirmąkart aptinku tokį!). Dėl aviniškumo absoliučiai juokauju, Avinėliškumas – tiesus simbolis į krikščioniško mąstymo, gyvensenos ir pajautos lauką, kurio vienas iš pamatinių simbolinių prasmių yra tyrumas, tyrumo pajautimas, dvasinė būsena.

 

Avinėliškumas – tai 11 tekstų rinkinys, parašytas per pastaruosius trejus metus ir yra savotiška ankstesnės knygos Džiaugsmynas tąsa, bet vėlgi kitaip. Autorė atvirauja, kad rašydama ankstesnę knygą nelabai žinojo, ką iš tikrųjų rašo, o rašydama šią knygą – jau žino. Pirmasis eseistinis tekstas Avinėliškumas atveria autorės naujus gyvenimo prasmės suvokimus po motinos mirties, o netekties, savo egzistencijos įprasminimas (nusiraminimas?), dvasinio ryšio ieškojimas ateina per Bažnyčią, t. y. bendruomeniškumą, kuris galiausiai tampa ir asmenine, sunkiai verbališkai perteikiama dvasine patirtimi, kurią autorė bando išreikšti avinėlio simboliu: Jonas Krikštytojas pamatęs Jėzų ištarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). „Ne mintis, bet patyrimas visa apimančios Tyrumo Dvasios, kuri dvelkia į mūsų pasaulį per Kristų. Ji perliejo mane lyg nuginkluojanti banga, išvystė širdį ir paliko ją visiškai nuogą, alpstančią nuo ją užgriuvusio artumo (p. 12).“  Autorė yra praktikuojanti katalikė, tad nenuostabu, kad dvasiniai potyriai išreiškiami itin hiperbolizuotais krikščioniškais įvaizdžiais: „Pats Avinėlis yra nepalyginamai tyresnis už visus kartu sudėtus žemės vaikus. Bet šito neįmanoma įsivaizduoti, todėl tai mums beveik nieko nesako. Jo tyrumo, kaip daugelio kitų dieviškų savybių, mes, šios žemės jonvabaliai, tiesiog nepažįstame, todėl, likdamas už mūsų patirties ribų, jis mūsų ir nepaliečia (p. 13).“

 

Krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiai paveikė ir L. S. Černiauskaitės kalbėjimą. Jau ir ankstesniuose savo tekstuose ji buvo atidi smulkmenoms, detalėms, gamtos motyvams, o ieškodama išraiškos per gausius palyginimus, tampa nepaprastai juslinga ir kūniška. Avinilėškume jaučiamas bažnytinis kalbėjimas, įsiterpia Biblijos šventraščių minties sugestija, būdingi retoriniai niuansai kunigams per pamokslus. Autorė yra smarkiai veikiama savo religinio tikėjimo praktikos. Švytėjimas, baltas avinėlis, nekaltas vaikas, jonvabalis, sniegas, saulė ant bėgių... – vis šviesumą, skaistumą ir tyrumą lemiantys šviesos simboliai, persismelkę eseistiniuose tekstuose.

 

Esė Paslėptoji autorė gvildena moteriškumo temą. „Mano grožis pasireiškia per tai, kaip autentiškai esu šiame pasaulyje – su savimi ir su visais, kuriuos sutinku. Jis neišvengiamai atsiskleidžia per santykius, nes tik juose iš tiesų atsiveriu ir darausi pamatoma ir patiriama (p. 20-21).“ Kol didžioji dauguma lietuviškų tekstų apie moters tapatybę bando sugriauti moteriškumo stereotipus ir pasižymi gana feministiškomis deklaracijomis, panašiomis į politines paraiškas, L. S. Černiauskaitė moteriškumo paslapties ieško Marijos įvaizdyje, taigi per Bažnyčios įvaizdžius: „Taigi būti moterimi man labiausiai reiškia būti netoli Marijos, gyventi klausantis jos drabužio šnarėjimo, justi jo dvelksmą savo kasdienybėje. <...> Tokia Ieva be Adomo, nes „tobulybė“ yra savipakankama, jai nereikia kito (p. 31).“

 

Rinkinyje esama ir absoliučiai poetizuotų abstrakčių tekstų, panašių į mantras ar maldas, pvz., tekstas Subtiliausia kalba, kuriame pasižymi autorės novelistinis-eseistinis jautrumas, t. y. per daiktus ir santykius su pasaulio elementais išgautas juslingumas: „Grožis yra subtiliausia meilės kalba, ji nesibaigia, kol jos klausaisi (p. 41).“

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Tekstas Jonvabalė man tapo vienas įsimintiniausių. Autorė beveik novelistiškai perteikia keistos draugystės su visiškai tyru, didelių ambicijų nekeliančiu, nesmerkiančiu žmogumi. Ji sutinka suaugusią moterį, kuri tyra kaip avinėlis, grožisi ir mėgaujasi pasauliu tarsi dzenbudistė buvimu čia ir dabar. Autorė neslepia, kad ji buvo apstulbinta, jog žmogus gali nuolatos būti dabartyje, atvirai džiaugtis viskuo čia ir dabar. Įtariu, kad tas žmogus turėjo šiokį tokį socialinio elgesio sutrikimą, tokie nepritampa prie sociumo, tačiau besąlygiškai vertina dabarties akimirką ir nori draugystės. Deja, pasakojimas nuveda prie to, kad autorė nebegalėdama pakelti to tiesmukaus paprastumo, pripažįsta, kad tyrumas su laiku intelektualesniam žmogui tampa erzinančiu primityvizmu. Tačiau ką skaitytojams sako šis tekstas? Galbūt užgimęs tyras pranašas nė nebūtų per mūsų ambicijas, protą, tikslus ir kitus gyvenimo variklius atpažintas ir pripažintas, mes jį tiesiog paliktume pakelėje kaip tą, kuris negali eiti išvien su mumis. Šiai draugei rašytoja suteikė jonvabalės pseudonimą, švytinčios ir greitai kaip viena vasara užgęstančios gyvybės simbolį.

 

Patiko ir įtikino novelė apie Elmę Karvutės, kurios pasikartojančius motyvus (pirtis, pasivaikščiojimai po gimtuosius miškus ir t. t.) lengvai atsekami kaip leitmotyvai ir eseistiniuose autorės tekstuose. „Elmė atsimena dienas, kai vien dėl šito akmens dinozauro kaulydavo mamą išeiti miškan. Jis atrodė toks stebuklingas, magiškas, tik apsimetantis negyvas – o iš tiesų dar ir kaip gyvas. <...> Tačiau nieko tokio nevyksta. Akmuo tebėra akmuo (p. 75-76).“ Už dvasinius krikščioniškuosius patyrimus mane kur kas labiau jaudino atminties ir laiko temos Černiauskaitės kūryboje. Kaip amžėjanti autorė nuolat tarsi bando susigrąžinti vaikystės vaizdinius, tačiau suvokia, jog pasaulis pasikeitęs, nes pasikeitė ji pati. Argi ne taip dažnai būna mums visiems? Vaikystės nežabotas krykštavimas, tyrumas susiteršia, kai užgriūva atsakomybė, taisyklės, įsipareigojimai, kurie sudrumsčia, atima tą lengvumą ir prigimtinį tyrumą, kurio ilgimės grįždami į savo vaikystės žaidimų aikšteles. „Visur ir visada išmokstu būti namie, nes visur ir visada esu Viešpaties rankoje. Taip prasideda laimė (p. 109).“ Tikėjimas įgalina kitokią savo būties suvokimą konstantą.

 

Man nepatiko apsakymas Pilkoji musinukė, kuri parašyta pasitelkiant Marijos Magdalietės įvaizdžius. Tekstas jautrus, puošnus, tačiau drauge man buvo panašus į Vidmantės Jasukaitytės romaną Marija Egiptietė. Moters artumas pranašui tampa ir liguistas, ir drauge jos išsigelbėjimas, o paraleliai pasakojama kita moters atsiskyrėlės istorija, kuriai pasirodo kaip lapė, besitransformuojanti į merginą. Šių paralelinių istorijų sugretinimas primintų Jurgos Ivanauskaitės Ragana ir lietus techniką, nors akcentai, žinoma, pas Černiauskaitę sudėti visiškai kitokie.

 

Manęs nenustebino Avinėliškumas. Autorė išlieka nuoširdi savo asmeninėms patirtims, kurios tampa trumpojo prozos žanro tekstais, bylojančiais apie išsiilgą ir patirtą tyrumą bei tikrumą, jog po laikinu jonvabališku švytėjimu yra amžinoji dieviškumo kibirkštis – siela, skriejanti į amžinybę, besimokanti per savo žemiškąsias patirtis. Tekstuose pasakotoja nuolat veržiasi į gamtos pasaulį, ji vaikšto takeliais, stebi metų kaitą, sutinka judėdama tai stotelėse, tai miške įvairius žmones, kurie dažniausiai liudija krikščioniškąsias pamokas. Didaktika vos švyti tekstuose, ji nėra primetama ar įkyri, veikiau tai savo išmoktų pamokų žymos, rekolekcijų išvestinės, tampančios tekstiniu įsižeminimu apie pačią bendriausią gyvenimo pajautimą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytoja Anne Carson apie geismo prigimtį

 

Sveiki!

 

„Jei svarstome apie geismo prigimtį, atrodo, kad ji susijusi su trūkumo jausmu. Juk negeidi to, ką jau turi – geidi to, ko neturi. Todėl geismas yra judėjimas link to, ko šalia nėra.“ Anne Carson

 

Anne Carson šiemet pelnė literatūros Nobelį ir ji paprastai laikoma viena originaliausių ir skvarbiausių šiuolaikinių Kanados poečių, eseisčių, vertėjų bei klasikinės filologijos tyrinėtojų. Jos asmenybę apibūdina išskirtinis intelektualinis gylis, akademinė elegancija ir gebėjimas sujungti senovės graikų mitologiją bei filosofiją su šiuolaikinio žmogaus emocine patirtimi. Asmeniniame gyvenime ji vengia triukšmingo dėmesio ir prožektorių šviesų, pirmenybę teikdama pačiam kūrybos procesui, žodžio etimologijos paieškoms ir tylai. Jos tekstuose jaučiamas drąsus formalus eksperimentavimas, kuriame poezija organiškai susilieja su filosofine esė, vertimais bei dramaturgija.

 

Pasaulio literatūros kritikai ir skaitytojai jos drąsią ir novatorišką kūrybą vertina už žaismingą, bet kartu gilų dialogą su klasikine antikos tradicija. Jos indėlis į pasaulinę literatūrą pasižymi unikaliu gebėjimu tyrinėti meilės, netekties, geismo bei laiko temas nenaudojant banalių klišių, o remiantis griežta akademine logika ir poetine intuicija.

 

Ši citata yra ištrauka iš jos ikoninio kūrinio „Eros the Bittersweet“ (liet. „Erosas, kartus ir saldus“). Šioje knygoje autorė nagrinėja meilės ir geismo prigimtį per senovės graikų poezijos bei filosofijos prizmę, analizuodama, kaip antikos mąstytojai ir poetai, tokie kaip Sapfo ar Platonas, suvokė meilės jėgą. Kūrinys sujungia literatūros kritiką, filosofiją bei poeziją, paversdamas akademinę studiją įtraukiančia meditacija apie tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai tarp jų užsiplieskia jausmas.

 

Ši citata atskleidžia pamatine laikomą geismo paradokso idėją: geismas iš esmės maitinasi ne pilnatve, o stoka ir atstumu. Kai objektas ar žmogus tampa visiškai pasiekiamas ir turimas, pati geismo prigimtis transformuojasi arba išblėsta, nes jam būtina erdvė tarp to, kas yra, ir to, ko trūksta. Anne Carson pabrėžia, kad geismas nėra statiška būsena, o nuolatinis dinamiškas judėjimas – dvasinis ir emocinis siekimas to, kas yra anapus mūsų pasiekiamumo ribų. Ši mintis provokuoja susimąstyti apie tai, jog meilės ir potraukio saldumas neatsiejamas nuo kartėlio, kuriame slypi atstumas ir nepasiekiamumas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Pedro Simón "Dabar mūsų eilė"

 

Pedro Simon.  „Dabar mūsų eilė“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 276.

 

„Nes mes gyvenome rojuje. Mes buvome laimingi kaip dievai ir to net nesuvokėme (p. 262).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Daug kas man rekomendavo perskaityti Lietuvoje pamažu bestseleriu tampantį šiuolaikinio ispanų autoriaus Pedro Simon (g. 1971) romaną Dabar mūsų eilė (ispn. Los siguientes), kurį į lietuvių kalbą išvertė bene svarbiausių ispanakalbių literatūros vertėja Lietuvoje – Alma Naujokaitienė, o išleido BALTO leidybos namų leidykla. Buvau įspėtas, kad čia viena iš tų knygų, prie kurios reikia pasiruošti nosinaitę, nes labai paveiki, jautri ir egzistenciškai sukrečianti. Galbūt šįkart pasirodysiu šiek tiek kietaširdis, tačiau neišliejau nė vienos ašarėlės, tiesą sakant, knygą suskaičiau gana kietai sučiaupęs lūpas, nors ir buvo keletą vietų, dėl kurių norėjo širdis padilgčioti, tačiau visumoje knyga pasirodė ganėtinai vidutiniška, tad šiame įraše apžvelgsiu kas, kaip ir kodėl.

 

Įdomu, kad rašytojas Pedro Simon Ispanijoje pirmiausia išgarsėjo ne kaip literatas, bet kaip itin pastabus elitinis žurnalistas dienraštyje El Mundo (Pasaulis). Jo žurnalistinis tyrimų ciklas La España del despilfarro (Švaistanti Ispanija) pelnė jam Ortega y Gasset premiją, atskleidė dešimtis tuščių, milžiniškų sprendimų padarinių visoje šalyje – nuo niekam nereikalingų nenaudojamų oro uostų iki vaiduokliais virtusių kultūros rūmų. Autoriui labai svarbus humanizmas ir humanizmo temos. Daugelis jo parašytų romanų, kaip pats teigė, remiasi į darytus interviu su įvairiais žmonėmis, apie jų žemiškas problemas ir kančias. P. Simon itin taikliai save ir savo kartą apibūdina kaip „ypatingą sumuštinio kartą“: „Esame ta karta, kuri vaikystėje geriausią vietą prie stalo palikdavo tėvui, o dabar geriausią vietą palieka savo vaikui.“ Vaikų ir tėvų santykiai neišvengiamai pavaizduoti ir naujausiame autoriaus kūrinyje Dabar mūsų eilė, kurios tema sudaro tam tikrą romanų trilogiją, o šioji būtų trečioji dalis, nors papasakota visiškai atskira istorija. Beje, tai pirmasis autoriaus kūrybos vertimas į lietuvių kalbą.

 

Romanas vaizduoja istoriją iš šių dienų Ispanijos tikrovės trijų senuko Antonijaus vaikų perspektyvos. Savo pasakojimą apie pablogėjusią Antonijaus sveikatą, šlapimo ir išmatų nelaikymą bei silpstančią atmintį savo slaugymo patirtimis ir tėvo prisiminimais dalijasi dukra Karmen, sūnūs Darijas ir Gabrielis. Išties tema gana artima ir mums, lietuviams, nes visi daugiau ar mažiau yra susidūrę su savo artimųjų slaugymo problemomis. Senstanti Ispanija, senstanti Europa ir Lietuva. Jeigu anksčiau paliegę ir jau prie gyvenimo pabaigos slenksčio žmonės būdavo išlydimi savose šeimose, tai dabar vis dažniau senukus jų artimieji patiki senelių namams, pensionatams ar prieglaudoms. Ekonomika ir darbo rinka iš esmės pakeitė požiūrį ne vien į šeimos santykius, bet ir požiūrį į senatvę: galima, anot kai kurių, senti oriai. Bet kas tas orumas, kas tave supa komfortas, bet iš esmės svetimi žmonės? Viena iš pagrindinių veikėjų – penkiasdešimtmetė senukų slaugytoją Karmen, kuri atsisako savo tėvą atiduoti prieglaudon dėl to, kad jai nesmagu, ką žmonės pagalvos, nes šioji slaugo svetimus, o negali prižiūrėti savo tėvo. Galiausiai vaikai sutaria, kad kas du mėnesius savo tėvą prižiūrės pakaitomis savo namuose.

 

Karmen daug galvoja apie tai, ką ji iš tikrųjų turėtų jausti plaudama savo tėvui užpakalį, kai šis jai pačiai plovė, kai ji dar buvo visai vaikas. Apie tą santykio apsikeitimą, rūpinimąsi, gėdos ir pareigos santykį Karmen nuolat mąsto, bandydama apibrėžti, kas ji dabar yra savo tėvui ir kas yra tėvas dabar jai pačiai, kaip šis santykis kito ilgalaikėje perspektyvoje. „Nes žmogus, ko gero, vienintelė gyva būtybė Žemėje bjaurisi savimi. Nešvari būtybė, teršia, viską dergia, tenkindama įnorius nuodija orą ir naikina kitų žmonių daiktus. Štai kas mes esame. Tie šūdai, kuriuos skubiai valomės, kad neprimintų, jog esame supuvę iš vidaus. Mane tai siutina. Jaučiuosi pavargusi. Užlipu ant svarstyklių ir atsidūstu. Kasdien vis pilnėju (p. 104).“ Karmen yra toji atsakingoji, ta, kuri kontroliuoja situaciją, nes iš jos daug tikimasi, kaip ji supranta, dėl to, kad ji vienintelė dukra, privalo labiausiai stengtis ir aukotis, nes ispanų moterims tai priimta iš kartos į kartą. Deja, Karmen pačios sveikata prastėja, jai atliekama kelio operacija ir ji pamažu supranta, kad nebėra tokia stipri ir sveika ir kad galbūt dar vienas dešimtmetis ir ji pati bus kaip tėvas, o jos sūnui Ugui teks ją prižiūrėti arba atiduoti į senelių namus.

 

Darijas – Antonijaus sūnus, nors ir šmaikštus ir žaismingas, tačiau jaučiasi nepateisinęs tėvo lūkesčių. Jis ne tik nesukūrė šeimos, neturi palikuonių ir dirba pakaitinius nekvalifikuotus darbus, bet ir yra alkoholikas, malšinantis savo nenusisekusį gyvenimą svaigalais. Jis taip pat rūpinasi du mėnesius tėvu, bando jį prablaškyti nuo kontrolės ir saugumo siekiančios sesers Karmen. „Neturėsiu prabangos atostogauti. Neturėsiu „Harley“ kaip Mindolas. Neturėsiu net motociklo. Neisiu pas brangų kirpėją. Neturėsiu gražaus namo <...> Tačiau turiu „Plus-Comfort“ fotelį savo seniukui. Štai ką pasiekiau. Ir šito nieks nepaneigs. Kad ir padedamas brolio, turinčio visko, ką čia išvardinau, ir dar užtektinai pinigų, kad šią pat akimirką imtų ir nusipirktų šimtą tokių fotelių (p. 124).“ Nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas Darijas pavydi broliui Gabrieliui pinigų, sėkmingo gyvenimo, todėl savaip bando suteikti tėvui prabangaus komforto, tad labiau nei tėvo emocine savijauta iš tikrųjų jis rūpinasi pačiomis sąlygomis.

Pedro Simon

 

Su vyresniuoju sūnumi Gabrieliu Antonijaus santykiai labiausiai komplikuoti. Gabrielius materialiai labiausiai apsirūpinęs iš jo vaikų, nuolat skraido iš Madrido į Miuncheną ir Majamį darbo reikalais, tačiau jo asmeninis gyvenimas nenusisekęs. Jį po sūnaus Ernano nelaimės, po kurios jis liko prikaustytas prie lovos ir neveiksnus, paliko žmona Patrisija iš Argentinos, todėl jis samdo neįgaliam vaikui prižiūrėtoją. Dėl to, kad sūnus Ernanas būtent toks, Gabrielius kaltina savo tėvą Antonijų, tačiau neatsisako jo prižiūrėti, bet su tėvu jis atsitvėręs tylos siena ir bendrauja tik formaliai, vedinas vien tik šalto socialinio pareigos jausmo. „Ir toje kryžkelėje pasirinkau kitą pusę: užuot išvėdinęs namus ir įsileidęs šviesos, uždariau langus ir nuleidau žaliuzes. Su tavo mama susigūžėme, apsistatėme sienomis, ant durų pakabinome česnakus, sukandome dantis ir aš ne tik leidau neapykantai penėti mane it žąsį, numatytą ruoštis foie gras, bet ir leidau suvešėti absurdiškam keršto troškimui (p. 153).“

 

Dabar mūsų eilė iš esmės yra sudėtingos šeimos dilemos romanas, kurioje viduriniosios kartos atstovai sprendžia menkstančio tėvo likimą, permąstydami savo būties klausimus ir santykius ilgalaikėje prisiminimų perspektyvoje. Matydami, kad tėvo atmintis pamažu paveda, jie neskuba jam išlieti širdį, nebando kaip nors įprasminti ir tauriai išreikšti savo emocijas ar pakoreguoti savo elgesį, o tik atideda savo sprendimus į šalį, kaip įprasta kasdieniniame gyvenime. Knygos pabaigoje po tėvo mirties pateikiami veikėjų laiškai, kuriuose staiga jie apsinuogina, yra kur kas atviresni, kupini atlaidumo, rūpesčio ir apgailestavimų. Romanas dažnai pateikia tą santykių modelį, kuris dominuoja sociume ir pačiame žmoguje. Kitaip sakant, nors romanas apie šeimą ir kartų kaitą bei atmintį, jis iš tikrųjų ir apie kiekvieno iš mūsų egzistencinę vienatvę, kuri atsiveria tarp išorinio pasaulio, kuriame daugelis iš mūsų atlieka socialinius vaidmenis ir tenkina lūkesčius, o viduje dažnai tai, kas reikšmingiausia, prislopinama dėl išorinių aplinkybių. Daugiau ar mažiau visi veikėjai jautrūs, savaip linkę į dvilypumą ir jaučia iš to kylantį egzistencinį nerimą, jog gyvenimas toks trumpas ir jame tiek daug nesėkmių ir trumpalaikių džiaugsmų ir visa tai dėl ko? Svarbus nereikalingumo jausmas, ateinantis iš to, kai senas žmogus pamažu ima jaustis savo vaikams našta: „Nes mano tėvas – iš NTT kartos. Ir tas Nenoriu Tau Trukdyti kentėjo it vandens į burną prisėmęs, guldavosi nutylėjęs apie tą savo atsijungimą, nepasidalijęs savo išgąsčiu, labos nakties, Darijau, sūneli, kaip sekasi, gerai, o tau, man viskas gerai, man visada viskas gerai, gerai pailsėk (p. 180).“

 

Pro buities ir atsakomybės šydą romane skverbiasi šeiminių santykių apmąstymas, kuris, manau, labiausiai ir žavi tuos skaitytojus, kurie atpažįsta tuos paprastus senatvės ir gyvenimo brandos dėmenis, leidžiančius suprasti gyvenimo laikinumą. Pačia bendriausia prasme juk Dabar mūsų eilė romanas yra apie bendruomeniškumo ir rūpinimosi be materialaus atlygio politika. Gal net ne politika, kuris tapo šeimos kontekste formaliai apibrėžiančius santykius žodžiu, kiek reiškiantį tarpasmeninį ryšį, grįstą ne vien paviršutinišku socialiniu įsipareigojimu formaliai tvarkytis su senstančiais ir sveikatą prarandančiais tėvais, kiek apie to ryšio tikrumą, kylantį iš dėkingumo. Kiek iš tikrųjų tokių žmonių jaučia padėką ir dėkingumą tokioje situacijoje savo gimdytojams, o kiek iš tikrųjų vien tik rūpesčius, finansinį sunkumą ir baimės emocinį foną, gėdą bei pažeminimą? Laikai, kai savo vaikus skatiname vien ieškoti savęs, vien realizuoti, kreipti į savo asmenines kūrybines galias, tikslus ir uždavinius, kai įtaisome atžalas garbingiausioje stalo vietoje, nė nesumąstydami, kad taip juos įkaliname atskirtyje, neleidžiame atsigręžti nei į šeimą, nei į bendruomeniškumą. Tokie dažniausiai užaugę nesirūpina savo tėvais, juos tik formaliai uždaro į prieglaudas, aprūpina naujomis sofomis ir slaugėmis, numaldydami save, kad taip bus komfortabiliau jų iš gyvenimo išeinantiems tėvams.

 

Literatūriniu atžvilgiu romanas šiek tiek sentimentalus ir patetiškas. Autorius neužsižaidžia sudėtingomis literatūrinėmis formomis ar idėjomis. Socialinio pobūdžio romanas savyje talpina ir šeimos paslaptį, kuri tampa pagrindine šio romano intriga. Kitaip sakant, apie sudėtingas temas autorius kalba populiariojo romano maniera ir formomis, tad knyga gali būti nesudėtingai perskaitoma visokio amžiaus ir socialinio lygmens žmonių, tačiau jos emocinis fonas palieka nemažai susimąstymo, kad visoje šioje atpažįstamoje situacijoje esi ir tu pats kaip dalyvis. Taigi pagrindinė romano idėja perteikia skaudžią senstančios visuomenės realybę ir nelengvą naštą, kai suaugusiems vaikams tenka pasirūpinti savo senstančiais tėvais. Kūrinys jautriai žvelgia į šeimos santykius, atminties praradimą bei kartų kaitos dramą. Tai sukrečianti, bet vilties ir atleidimo ieškanti knyga apie neišvengiamą gyvenimo ciklą, kintantį laiką ir atmintį. Gal tai asmeniškai nebus metų skaitinys, tačiau žinau, kad apie šią knygą daug kas kalbės ir dalysis būtent kaip apie tokią, kuri bus verta būti tarp geriausių metų knygų.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Akvilina Cicėnaitė apie autobiografiškumą kaip posūkį į bendruomeniškumą

 

Sveiki!

 

„Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti. Nėra unikalių, tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas.“ Akvilina Cicėnaitė iš knygos „Anglų kalbos žodynas“

 

Šios citatos nebepamenu iš kadaise skaitytos A. Cicėnaitės knygos „Anglų kalbos žodynas“. Ją iš naujo aptikau Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstų knygoje „Avinėliškumas“, pastaroji tapo pirmojo jos eseistinio teksto epigrafu. Galvoju apie tą paradoksą, kai žmogus išsinuogina, jam tai tampa išsilaisvinimu, grįžimu į save (ir galbūt į bendruomenę). Mes ilgą laiką buvome mokomi, kad atvirauti nėra gerai, tai veda prie egocentrizmo, arogancijos ir savęs iškėlimo virš kitų. Bet galima mąstyti ir kaip Cicėnaitė, sakyčiau, visai blaiviai ir saugiai: viskas, su kuo ir kaip save apibrėžiame sociume, tėra visų įrankis, viskas yra ne mūsų, todėl dalinimasis gali tapti įsiliejimu ir pripažinimu kolektyvinės narystės ir bendruomeniškumo, taigi ir naujas suvokimo matmuo.

 

Maištinga Siela

Kodėl rašytojos Sally Rooney knygos buvo uždraustos JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Izraelyje?

 

Sveiki!

 

Nesu didelis airių rašytojos Sally Rooney gerbėjas, tačiau, kas įvyko per pastarąją savaitę, verta susimąstyti, kad viskas iš esmės yra skandalai, triukšmas ir politika.

 

Jaunosios kartos airių rašytoja Sally Rooney, išgarsėjusi tokiais pasauliniais bestseleriais kaip „Normalūs žmonės“ (Normal People) ir „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends), atsidūrė didelių tarptautinių ir politinių kultūrinių kovų sūkuryje. Rašytoja, kurios knygose nagrinėjamos šiuolaikinių jaunuolių santykių, klasių skirtumų ir politinio sąmoningumo temos, pati išsiskiria atviromis kairiosiomis bei pro-palestinietiškomis pažiūromis. Dėl šios tvirtos politinės pozicijos ir pačių knygose gvildenamų temų ji tapo viena labiausiai aptariamų figūrų šiuolaikinėje literatūroje, o jos kūriniai susidūrė su ribojimais bei boikotais keliuose skirtinguose frontuose.

 

Pasirodo, problema kilo keliais etapais ir iš skirtingų pusių. Pirmasis ryškus susidūrimas įvyko JAV (pavyzdžiui, Floridos valstijos mokyklų apygardose), kur Rooney romanai, tokie kaip „Normalūs žmonės“, buvo išimti iš mokyklų bibliotekų lentynų. Konservatyvūs politikai ir tėvų tarybos nusprendė riboti priėjimą prie jos knygų dėl atvirų seksualumo, emocinio pažeidžiamumo ir jaunimo psichologinės sveikatos vaizdavimo. Tačiau dar didesnį atgarsį sukėlė pačios rašytojos priimti sprendimai palaikyti BDS (Boycott, Divestment, Sanctions) judėjimą: 2021 m. ji atsisakė leisti Izraelio leidyklai verti jos knygą Beautiful World, Where Are You į hebrajų kalbą, jei leidykla neatitinka BDS vertybių. Reaguodami į tai, didžiausi Izraelio knygynų tinklai atsakė atitinkamais veiksmais ir pašalino visus jos kūrinius iš savo parduotuvių lentynų. Naujausia įtampos banga kilo Jungtinėje Karalystėje, kur rašytoja viešai parėmė ir finansuoti įsipareigojo pro-palestinietišką aktyvistų grupę „Palestine Action“. Kai Jungtinės Karalystės valdžia šią organizaciją uždraudė, Rooney pagrindinė leidykla „Faber & Faber“ pranešė turinti laikinai sustabdyti rašytojos knygų platinimą šalyje, nes teisės aktai draudžia autorinio atlyginimo pervedimą asmenims, finansuojantiems uždraustas grupes.

 

Kiti rašytojai, kultūros veikėjai bei literatūros bendruomenė į šias situacijas reagavo nevienareikšmiškai. JAV vykdytus knygų draudimus griežtai pasmerkė rašytojų organizacija „PEN America“, „Amnesty International“ ir šimtai žinomų autorių, teigdami, kad tai yra pavojingas cenzūros ir žodžio laisvės slopinimo pavyzdys. Kalbant apie autorės sprendimus dėl Izraelio bei „Palestine Action“, nuomonės išsiskyrė: daugybė kairiųjų pažiūrų ir pro-palestinietiškų menininkų (pvz., Arundhati Roy, Rachel Kushner) išreiškė tvirtą solidarumo palaikymą ir gynė autorės teisę pasirinkti, su kuo bendradarbiauti, tuo tarpu kiti kritikai bei žydų kultūros organizacijos kaltino rašytoją dvigubais standartais, kultūriniu boikotu ir žydų tautybės skaitytojų izoliavimu.

 

Pati Sally Rooney savo poziciją gina atvirai ir principingai. Draudimų JAV atveju ji ir jos atstovai pabrėžė, kad literatūra privalo atspindėti realų jaunų žmonių gyvenimą be dirbtinio gražinimo. Dėl vertimų į hebrajų kalbą autorė aiškino, kad jos sprendimas nukreiptas ne prieš pačią kalbą ar skaitytojus, o prieš Izraelio valstybės vykdomą politiką, todėl vėliau ji pritarė savo romano „Intermezzo“ vertimui per nepriklausomą leidyklą, atitinkančią BDS kriterijus. Dėl situacijos Jungtinėje Karalystėje rašytoja pareiškė, kad supranta savo leidyklos teisinę padėtį, tačiau išlieka ištikima savo įsitikinimams ir yra pasiruošusi prisiimti visas teisines bei finansines pasekmes už savo politinę veiklą.

 

Šis reikalas peržengia įprastų literatūrinių diskusijų ribas ir yra tapęs grynai politiniu fenomenu. Jis iliustruoja, kaip šiuolaikiniame pasaulyje susikerta kultūriniai karai, valstybinė cenzūra, autorių žodžio laisvė ir tarptautinė politika. Iš vienos pusės, tai rodo didėjančią tendenciją valstybiniais ar teisiniais mechanizmais riboti neįtikėtiną literatūrą bei ideologiją. Iš kitos pusės, tai parodo naują reiškinį, kai patys autoriai naudoja savo globalią įtaką ir kūrybines teises kaip politinio spaudimo bei protesto įrankį.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Lauren Groff: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai; nuo romano "Moiros ir Furijos" iki "Florida" apsakymų

 

Sveiki, mielieji!

 

Esu pradėjęs rubriką „Rašytojų alėja“ ir jame šįkart apie amerikiečių šiuolaikinę romanistę ir apsakymų autorę Lauren Groff, kuri man yra, galima sakyti, viena iš tų autorių, kurios visomis trimis lietuviškai pasirodžiusiomis knygomis nenusivyliau. Ji – puiki ir aistringa, jautri ir intelektuali rašytoja. Labai tikiuosi, kad „Baltos lankos“, kurios pradėjo leisti jos literatūrą, nesustos, nes pastaruoju metu darosi įtartinai tylu, nors Lauren Groff jau yra išleidusi tikrai sėkmingų ir gerų naujų kūrinių. Ei, leidyklos, nesnauskite!

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS LAUREN GROFF GYVENIMAS

 

Lauren Groff gimė 1978 metų liepos 23 dieną Kuperstaune, Niujorko valstijoje. Šis nedidelis, vaizdingo Otsego ežero pakrantėje įsikūręs miestelis, geriausiai žinomas kaip Beisbolo šlovės muziejaus namai, tapo jos nerūpestingos ir idiliškos vaikystės vieta. Lauren užaugo itin šiltoje bei palaikančioje šeimoje: jos tėvas dirbo kardiologu, o mama buvo biologijos mokytoja ir kineziologė. Šeimoje augo trys vaikai, iš kurių viena – Lauren sesuo Sarah True – vėliau tapo garsi profesionali atletė, atstovavusi JAV olimpinėse žaidynėse. Tokia aplinka skatino ne tik aukštus akademinius bei sportinius pasiekimus, bet ir gilų susidomėjimą žmogaus kūnu, gamta bei mokslu, kas vėliau stipriai paveikė pačios Lauren pasaulėžiūrą.

 

Nors Lauren tėvai atsidavusiai puoselėjo sveiką gyvenseną bei sportinę drausmę, mergaitės vidinis pasaulis anksti pakrypo link knygų ir vaizduotės šėlsmo. Būdama smalsi ir jautri aplinkai, ji greitai atrado, kad literatūra yra geriausias būdas tyrinėti žmogaus prigimtį bei nepažintus pasaulius. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje ji buvo aistringa skaitytoja, praleidusi ilgas valandas vietos bibliotekoje ar ežero pakrantėje su knyga rankose. Kuperstauno gamtos prieglobstis, gilus ežeras ir apylinkių miškai žadino jos smalsumą – ji mėgo ilgus pasivaikščiojimus, plaukimą bei tyrinėjimus, o šie gamtos potyriai jai suteikė ypatingą laisvės pojūtį. Įvairiuose vėlesniuose interviu ji prisimena, kad jau maža jautė tam tikrą teigiamą atsiskyrimą nuo likusio pasaulio, leidusį išmokti stebėti žmones, jų elgesio detales ir smulkiausias emocines užuominas.

 

Mokykloje Lauren pasižymėjo universalumu ir entuziazmu: ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir aistringai užsiėmė sportu, pasekdama sesers pavyzdžiu bei atiduodama daug energijos plaukimui ir bėgiojimui. Sportas jai išugdė griežtą savidiscipliną, ištvermę ir gebėjimą ilgai išlaikyti susikaupimą. Kartu paauglystės metais ryškėjo jos pilietinės bei humanistinės pažiūros: ji domėjosi moterų teisėmis, ekologija ir kėlė gilius klausimus apie bendruomenės bei individo santykį. Šiuo gyvenimo etapu ją itin traukė klasikinė literatūra, poezija ir istorija, o jos prisiminimuose išlikę epizodai dažnai susiję su intelektualiais ginčais prie šeimos vakarienės stalo, kur tėvai skatino vaikus mąstyti kritiškai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

 

Baigusi mokyklą, Lauren įstojo į prestižinį Viljamso koledžą Masačusetse, kur pasinėrė į anglų literatūros bei prancūzų kalbos studijas. Studijų metais jos smalsumas dar labiau išsiplėtė: ji daug dėmesio skyrė lyginamajai literatūrai, istorijai ir kalbotyrai, o galimybė kurį laiką studijuoti bei gyventi Prancūzijoje tapo vienu ryškiausių jos jaunystės nuotykių. Gyvenimas svečioje šalyje išplėtė jos akiratį, leido iš arti pažinti kitą kultūrą ir padėjo susiformuoti savarankiškai bei atvirai pasaulėžiūrai. Koledže ji buvo žinoma kaip smalsi, darbšti ir analitiška studentė, mėgusi diskusijas apie meną, filosofiją bei visuomenės struktūras, o laisvalaikiu neatsisakanti ilgų išvykų į gamtą ar treniruočių.

 

Po bakalauro studijų Lauren nutarė toliau gilinti savo akademines žinias ir įstojo į Viskonsino-Madisono universitetą, kur pasirinko vaizduojamojo meno magistro programą. Šie studijų metai buvo kupini intensyvių ieškojimų, atsidavimo mokslui ir bendravimo su kitais jaunais intelektualais bei kūrėjais. Viskonsine ji pasinėrė į gilią tekstų analizę, tyrinėjo įvairių erų pasakojimo struktūras ir formavo savo unikalų estetinį skonį. Šiuo periodu galutinai sutvirtėjo jos vertybinis stuburas – besąlygiška pagarba žmogaus laisvei, atjauta, feministinės įžvalgos bei ypatingas jautrumas gamtos išsaugojimo klausimams, kuriuos ji perėmė dar iš savo motinos biologės.

 

Magistro studijų metu bei iškart po jų Lauren patyrė nemažai gyvenimo pokyčių: ji sutiko savo būsimąjį vyrą Clay Matthews, su kuriuo užmezgė stiprų ir palaikantį ryšį. Jauna pora kurį laiką gyveno San Franciske, vėliau persikėlė į Stanfordą, o galiausiai jų keliai nuvedė į Saulėtąją Floridą, kur jos vyras gavo darbą. Persikėlimas į Floridą buvo ne tik aplinkos pakeitimas, bet ir susidūrimas su visiškai kitokiu klimatu, gamtos laukinumu bei kultūriniu kontekstu, kas paliko gilų pėdsaką jos asmeninėje patirtyje. Visą šį laiką, kurdama savo šeiminį gyvenimą ir kaupdama patirtį, Lauren išlaikė atkaklų norą stebėti pasaulį, rinkti istorijas ir gilintis į žmogaus sielos užkaborius, kol galiausiai žengė į etapą, kai jos sukaupti prisiminimai, patirtys ir intelektualinė bazė buvo pasiruošę pamatyti dienos šviesą.

 

LAUREN GROFF KELIAS Į RAŠYTOJOS PASAULĮ IR PRIPAŽINIMĄ

 

Lauren Groff kūrybinis kelias prasidėjo nuo ilgų stebėjimų ir kantraus rankraščių rengimo, kol galiausiai ji tapo viena ryškiausių šiuolaikinės JAV literatūros figūrų. Jos pagrindinis įkvėpimo šaltinis išlieka gamtos didybė, moters vidinis pasaulis, istoriniai archyvai ir klasikiniai tekstai, kuriuos ji skaito itin giliai bei analitiškai. Šeiminėje aplinkoje Lauren kartu su vyru Clay Matthewsu užaugino du sūnus, o šeima ilgą laiką gyveno Geinsvilyje, Floridoje, iš kur vėliau perkėlė savo veiklą ir į pačios įkurtą nepriklausomą knygyną „The Lynx“. Pilietiniu bei politiniu požiūriu rašytoja yra atvira feministinių vertybių, žodžio laisvės ir ekologinio sąmoningumo gynėja, aktyviai pasisakanti prieš knygų draudimus JAV.

 

Rašytojos kūrybos bei skaitymo kasdienybė remiasi unikaliu ritualu ir griežta savidisciplina, susijusia su jos asmeniniu siekiu pasiekti itin aukštą meistriškumą. Lauren mėgsta rašyti tik ranka dideliuose sąsiuviniuose ankstyvą rytą, o pabaigusi pirmąjį juodraštį jį tiesiog padeda į dėžę ir niekada nebeperbraižo – kitoje versijoje ji viską atkuria iš atminties, palikdama tik pačias gyvybingiausias idėjas. Apie savo rašymą ji yra sakiusi, kad „pirmasis juodraštis tėra leidimas sau klysti, nes tikrasis menas gimsta per atkaklų perrašinėjimą ir kalbos muziką“. Ji taip pat prisipažįsta esanti lėta, bet itin aistringa skaitytoja, o laisvalaikiu dievina ilgus bėgiojimo maratonus gamtoje, plaukimą ir keliones po istorines pasaulio vietas, kurios leidžia jai atsitraukti nuo kasdienybės.

 

Debiutinis rašytojos romanas „Templtono pabaisos“ (angl. The Monsters of Templeton) pasirodė 2008 metais ir pelnė platesnį pripažinimą. Šiame kūrinyje autorė grįžo į savo gimtąjį Kuperstauno miestelį, pavaizduotą išgalvotu Templtono pavadinimu, ir peripetijose susiejo vietos legendas, ežero paslaptis bei šeimos paslaptis. Knygoje pasakojama apie jauną moterį, grįžtančią į gimtinę ieškoti tiesos apie savo tėvo tapatybę, kartu atskleidžiant kelių kartų istoriją. Šis romanas pademonstravo autorės gebėjimą meistriškai jungti istorinį kontekstą, mitologiją ir intymius žmogiškuosius santykius.

 

Po sėkmingo debiuto 2012 metais išleistas antrasis autorės romanas „Arcadia“ gilinasi į XX amžiaus septintojo dešimtmečio utopinių bendruomenių idėjas. Knygos veiksmas vyksta idealistinėje hipių komunoje Niujorko valstijos miškuose, o istorija sekama per ten užaugusio berniuko Beito akis. Lauren Groff čia nagrinėja kolektyvinės vilties ir trapios realybės susidūrimą, parodydama, kaip tyriausi idealai palaipsniui susiduria su žmogiškosiomis silpnybėmis ir išoriniais iššūkiais. Šis romanas atskleidė jos sugebėjimą kurti nepaprastai gyvus, jaudinančius ir vaizdingus pasaulius.

Lauren Groff knygos lietuviškai: "Moiros ir Furijos", "Florida", "Matrix"

 

Lietuvių kalba išleistas ir itin didelio atgarsio sulaukęs romanas „Moiros ir Furijos“ (angl. Fates and Furies) tapo tikru tarptautiniu fenomenu. Knygoje iš dviejų skirtingų perspektyvų – vyro Loto ir žmonos Matildos – pasakojama vienos santuokos istorija per dvidešimt penkerius jos gyvavimo metus. Pirmojoje dalyje skleidžiasi paviršinis, sėkmingas ir šviesus Loto žvilgsnis, o antrojoje atveriama tamsi, paslaptinga ir kompleksiška Matildos realybė. Šis kūrinys išryškina idėją, kad jokioje santuokoje nėra vienos absoliučios tiesos, o partneriai dažnai gyvena visiškai skirtinguose emociniuose pasauliuose.

 

Taip pat į lietuvių kalbą išverstas apsakymų rinkinys „Florida“ atskleidžia autorės gebėjimą per trumpąją formą perduoti didžiulę įtampą ir atmosferą. Rinkinio apsakymuose Florida pavaizduota ne kaip idiliškas atostogų rojus, o kaip laukinė, kaitri, pražūtinga ir neprognozuojama erdvė. Čia veikiančios moterys susiduria su vidinėmis audromis, vienatve, motinystės iššūkiais ir nuolatine grėsme iš gamtos ar visuomenės pusės. Tai itin tamsus, tačiau estetiškai vientisas ir jautrus kūrinys apie baimę, išlikimą ir žmogaus ryšį su aplinka.

 

Istorinis romanas „Matrix“ (lietuviškai išleistas tuo pačiu pavadinimu) perkelia skaitytoją į XII amžiaus Anglijos vienuolyną. Pagrindinė knygos herojė – iš karaliaus dvaro ištremta jauna moteris Marija de Frans, kuri paskiriama skurdžios moterų bendruomenės abatijos vyriausiaja. Nors iš pradžių jaučiasi palaužta, Marija panaudoja savo intelektą, valią bei vizijas, kad paverstų vienuolyną galinga, nepriklausoma ir klestinčia moterų tvirtove. Kūrinys aukština moteriškąją jėgą, dvasinį savarankiškumą ir kolektyvinį atsparumą patriarchalinio pasaulio fone.

 

Po „Matrix“ sėkmės išleistas istorinis romanas „The Vaster Wilds“ tęsia autorės tyrinėjimus apie moters išlikimą laukinėje gamtoje. Knygos veiksmas nukelia į XVII amžiaus pradžios Šiaurės Amerikos kolonijinį periodą, kur jaunoji tarnaitė pabėga iš badaujančios gyvenvietės į nepažintus, atšiaurius miškus. Ji kovoja dėl kiekvienos gyvenimo dienos, patirdama fizinį skausmą, šaltį ir dvasinį praregėjimą beprotiškoje kovoje už laisvę. Šiame kūrinyje autorė dar kartą pademonstruoja savo išskirtinį kalbinį meistriškumą ir sugebėjimą perteikti giliausius kūniškus bei dvasinius patyrimus.

 

Be romanų Lauren Groff yra išleidusi ir kitų trumpųjų istorijų rinkinių, pavyzdžiui, „Delicate Edible Birds“, kuris atskleidė jos, kaip smulkiosios prozos meistrės, talentą. Jos apsakymuose dažnai nagrinėjamos izoliacijos, moterų pažeidžiamumo ir emocinio proveržio temos, o veikėjai atsiduria ribinėse situacijose. Trumpoji forma rašytojai leidžia eksperimentuoti su pasakojimo struktūromis ir stiliumi, sukuriant tankius, poetiškus ir emociškai prisotintus tekstus.

 

Naujausias rašytojos apsakymų rinkinys „Brawler“ (lietuviškai galintis skambėti kaip „Kovotojas“ arba „Iššūkis“) dar kartą patvirtina Lauren Groff, kad gali rašyti gerus apsakymus. Šioje devynių apsakymų rinktinėje autorė grįžta prie gilių bei įtemptų žmogaus prigimties tyrinėjimų, atverdama amžiną konfliktą tarp šviesos ir tamsos, atjautos ir smurto, proto bei laukinio instinkto. Kūrinio veiksmas aprėpia skirtingus laikotarpius nuo XX a. vidurio iki šių dienų bei įvairius Amerikos regionus, o jo centre atsiduria traumuoti, ieškantys ir dėl išlikimo kovojantys personažai: nuo jaunos merginos, netikėtai prispaustos atsakomybės už neįgalų brolį, iki motinos, netekusios šeimos, ar paauglės, ieškančios nusiraminimo sporte. Šis rinkinys išsiskiria ypatingu kalbiniu tikslumu, emociškai atviru pasakojimu ir gebėjimu atskleisti dramatiškus lūžio taškus, kai veikėjai, vedami meilės ar trapių vilčių, bando priimti teisingus sprendimus pavojaus bei klaidų kupiname pasaulyje. Beje, kol kas goodreads.com puslapyje šioji knyga (su 11 tūkstančių balsų) yra geriausiai įvertinta autorės knyga.

 

Įvairiuose interviu Lauren Groff yra užsiminusi, kad, nors ji myli visus savo kūrinius kaip savo vaikus, būtent romanas „Matrix“ jos širdyje užima ypatingą vietą dėl tos džiaugsmingos kūrybinės laisvės ir šviesos, kurią jautė jį rašydama. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra tik profesija, o gyvybiškai svarbus būdas suprasti pasaulį, įveikti vidines baimes ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiandien rašytoja toliau aktyviai kuria, keliauja po pasaulį pristatydama savo kūrybą, skaito pranešimus ir palaiko nepriklausomų knygynų kultūrą JAV. Gal laikas užsukti ir į Vilniaus knygų mugę?

 

Maištinga Siela