Knyga: Tania Pjankova "Raudonųjų skruzdžių amžius"

 

Tania Pjankova. „Raudonųjų skruzdžių amžius“ – Vilnius: Alma littera, 2024. – p. 304.

 
„Raudonosios skruzdės grobia mūsų vaikus, ištraukia lėliukes iš lopšių, nujunko nuo motinų krūtų, augina iš jų naujų janyčarų kolonijas, ir mūsų vaikai užaugs nebe žmonėmis, o mankurtais, skruzdžių vergais, kurie visą gyvenimą tarnaus Raudonajai Pamotei, neš jai maisto, o jei reikės, galvą dėl jos padės (p. 194).“
 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Yra knygų, kurias reiktų pasirinkti itin atsargiai dėl galimo emocinio sukrėtimo. Visiškai nesvarbu, kad kartais knygos priklauso grožinės literatūros kategorijai, tačiau jos gali taip pat sukrėsti ir paveikti kaip ir dokumentika. Panašią, sakyčiau, poveikį suteikia Tanios Pjankovos romanas Raudonųjų skruzdžių amžius (ukr.  Вік червоних мурах), kurią į lietuvių kalbą išvertė Donata Rinkevičienė. Tania Pjankova (Tetiana Pjankova, g. 1985 m.) yra žinoma ukrainiečių rašytoja, poetė, leidėja, filologė ir kultūros renginių organizatorė, pirmąkart verčiama jos proza į lietuvių kalbą, o pastaroji tapo geriausia 2024 grožine verstine knyga Lietuvoje. Nors žiūrėjau skeptiškai į tuos visus rinkimus, maniau, kad visa tai dėl karo Ukrainoje šiokio tokio balsavimo solidarumo, tačiau tik perskaitęs visą kūrinį pakeičiau šį įsitikinimą.
 
Puikiai prisimenu savo istorijas pamokas. Apie Holodomorą galbūt buvo parašytos viso labo kelios eilutės prie Stalino temos vadovėlyje ir apie šį genocidą, tiek, kiek jau galėjome žinoti apie Holokaustą, apie šią ukrainiečių tragediją, nutikusią 1932-1933 metais, buvo mokoma labai mažai. Sovietų valdžia iš Ukrainos gyventojų, kurie nepritarė kolūkių steigimui, atėmė viską, išbuožino šimtus tūkstančius žmonių, pasmerkdama milijonus gyventojų badui, gyvenimui atšiauriomis žiemos sąlygomis be šildymo ir maisto. Tai grynų gryniausias genocidas, per kurį iš bado mirė mažiausiai 3,5 milijonai ukrainiečių, o kai kas priskaičiuoja ir 7-8 milijonus, sudėtinga viską suskaičiuoti tais gūdžiais Stalino siautėjimo laikais. Romanas Raudonųjų skruzdžių amžius smarkiai pagrįstas įvairiais dokumentais ir liudijimais, kaip pati autorė yra teigusi, rinkdama šią medžiagą ji ieškojo informacijos apie tų laikų įvykius ir archyvinius dokumentus apibendrino bei sujungė į vieną įsivaizduojamą vietovę – Mačuchų kaimą, netoli Poltavos, kuriame ir vyksta kūrinio veiksmas. Knyga taip pat sugula kaip gilus psichologinis liudijimas apie totalitarinio režimo nusikaltimus, žmogiškąją dramą ir represijas.
 
Romanas fragmentuotas, jis pasakoja kelias perspektyvas, kurios viena kitą papildo, kol galiausiai siužetiškai susilieja. Vienoje pasakojimo dalyje – Mačuchuose gyvenančios Dusios ir jos motinos Hanos istorija. Dusios tėvas išvežtas į Sibirą, ji liko viena su motina ir broliu. Apie motiną rėžia sparną vietos parsidavėlis Svyrydas, kuris Haną myli nuo pat jaunų dienų, bando ją papirkti maistu ir pažadais, tačiau Hana negali į jį žiūrėti, nes Svyrydas prisidėjo prie to, kad jos vyras buvo ištremtas. Šalia pasakojami ir kitų kaimo gyventojų likimai, jų mirtys, kančios dėl bado, prostituciją už šlakelį aliejaus. Kitoje pasakojimo pozicijoje – įtakingo sovietinio komisaro Oleksejaus Bašos žmona Solia, kuri po dukrelės Ievos netekties maniakiškai psichologinį skausmą malšindavo gyvuliškai persivalgydama. Vyras ją atsiveža į Mačuchus, ją įkalina namuose su daktaru ir prižiūrėtojais, kad laikytųsi dietos ir numestų svorį, kitaip sakant, kad ji vėl taptų jam patrauklia ir jam nebereikėtų jaunų merginų paslaugų. „Man nuobodu klausytis apie sėją, menkai ją nutuokiu. Įsiklausau į save, savo kūno balsą, kuris  ragina sublogti... Apžiūrinėju save nuogą veidrodyje... baisu: pieno baltumo oda, vos vos apaugusi švelniu pūkeliu, kieti poodinių riebalų klodai, didelės ir mažos klostės, kaupiančios prakaitą... Aš panaši į lašininę statinę, tarp liemens ir klubų mažne nėra skirtumo... (p. 164).“ Tai gana makabriška, turint galvoje, kad už mylios nuo Solios namų žmonės miršta badu, o ji apie tai neturi žalio supratimo, turi kas kelias dienos pasninkauti, kad nukristų svoris. Autorė kontrasto būdu sukuria perteklinio ir nužmoginimo pasaulį sandūrą, kuriame svarbiausias išgyvenimo faktorius išlieka žmogiškumas.
 
Tuo pat metu netoli Solios namų vyrauja klaikus badas: „Kolūkyje arkliai baigia išgaišti. Sulysusius ir apšašusius nakčiai diržais pririša, kad neparkristų. Bet jie vis tiek nugaišta – arba rytą, arba vakare. Juos išveža... Stebime akylai. Netoli yra muilo fabrikas. Anksti rytą siunčiu Myrosių į eilę laukti arklių kaulų. Paskui pati bėgu ir gauname savo dalį. Juškos išsiverdame. Kaulus vėliau piestoj sutrupiname ir girnomis sumalame. Į juos pridedame pelų, išspaudų ir kepame matoržanykus, jų į rankas nepaimsi – subyra, nes niekuo nepagerinti, bet mes valgome, nes reikia... Einame toli į mišką, renkame pernykščius lapus. Arčiau nieko nerasi – viskas prieš mus suvalgyta (p. 244).“ Visas romanas – vienas baisus badą vaizduojantis jausmas, kuris tvoskia skaitytojui nuo pat pirmųjų pasakojimo puslapių ir kuo labiau skaitai, tuo labiau baisiesi, kaip šis badas atima iš žmogaus gyvastį. Tokius baisius dalykus galima skaityti ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose Lietuviai prie Laptevų jūros. Kai kada man romanas priminė ir suomių rašytojos Katja Kettu Už nuodėmes bus atleista, kur taip pat vaizduojami Antrojo pasaulinio karo žiaurumai.

Tania Pjankova

 

Autorei svarbu ne tik žmogiškieji ryšiai, bet ir atskleisti, kaip tuo metu veikė propaganda, kuri pakeitė ne tik perėjūnų ir politinių parsidavėlių vertybes, bet ir tikrovę. Vieni baisiausių pasakojimų yra apie jaunas merginas, kurios pusbadžiu nepamaitintos sustatomos dainuoti linksmų dainų komisarui su pyragu rankoje: „Dainuojame apie rojų žemėje, o pačios alkanomis akimis spiginame. Gal iš baimės, gal kad negalvotume apie duoną Olenos rankose, o gal kad nusimestume žmogaus pavidalą, virstume beveide „didžiąja tėvyne“, kurią taip uoliai mums perša. Atėmę iš mūsų žemę, derlių, duoną, kalbą, atėmę viską, dėl ko taip sunkiai dirbome, jie nori dar vienos mūsų duoklės – mūsų sielų, kurios ir taip vos rusena išbadėjusiuose kūnuose... (p. 97).“  Arba kaimynų pagrobta Dusios ir Hanos prižiūrima paliktoji mergaitė, susūdyta agurkų sūrime, kad jos mėsa galėtų išmaitinti gyvuosius... Taip, politiniai baisūs sprendimai veikė alkstančiųjų sprendimus, nes jie nebe tame pasaulyje, o veikiau plūduriuoja kaip ir pats romano pasakojimas tokiame siurrealistiškai sapniškoje egzistencijoje. Veikėjai dažnai sapnuoja, regi vizijas, nes sąmonė užtemsta išsekimo.
 
Atimti tikėjimą – vienas iš svarbiausių komunizmo uždavinių. „Iš buožių visokio inventoriaus atėmėm. Yra senų skrynių, ikonų... – vardiju. – Kai cerkvę uždarė, visą ikonostasą iš ten parvilko. – O! – nudžiugo Baša. – Tikrai. Veikiausiai šitai aš ir mačiau. Štai kas, drauge Ivanai, dabar pat kiaulidei medžiagos duosim, kad gėris veltui neprapultų. Ūkyje turi būti tvarka. Jums aišku? Tai – svarbiausia jūsų užduotis! (p. 84).“ Ir šitai ikonos tampa kiaulidžių grindiniu, nes komunistams ne tik religija, bet ir žmogus nebėra vertybė, vien tik partijos galia ir jos idealizavimas. Absoliučiai G. Orwelo Gyvulių ūkio ir romano 1984-ieji vaizduojamosios galios diegiami principai.
 
Nepaisant sisteminių, politinių ir baisaus bado vaizdavimų, autorei svarbu išlaikyti ir šiokią tokią viltį. Tai fikcinio romano bruožas, panašiai kaip kad Alvydo Šlepiko Mano vardas – Marytė, mes turime keletą veikėjų, kurie žūtbūt pagal numatomą programą turi išsigelbėti ir, žinoma, viena iš tokių yra Dusia. Nežinau, iš kur autorė sugalvojo sceną apie kruvinus grūdus iš motinos burnos, kuriuos pabėgusi ji pasėja ir galiausiai išmaitina kartų kartas (veikiausiai tai poetinė metafora), bet ji skaudžiai paveikia skaitytoją galvoti apie Holodomoro poveikį ateities kartoms, kai panašūs dalykai ima kartotis, o brutalūs valdžios principai nieko nesiskiria nuo 1932-1933 Stalino sukurtų instrumentų. Knyga turi ir tą romanistinę santykių žemėlapį, Svyrydo neišpildžiusi svajonė, Dusios gimstantis vaikas iš prievartos ir kt. serialų apmatams būdingi siužetiniai likimo vingiai šioje istorijoje nebeatrodo tokie lėkšti, priešingai – jie kažin kaip įtikina, jog prievartos ir mirties žemėje, kai puolė komunistinės raudonosios skruzdės, galimi bet kokie prieštaringi ir logikos neturintys įvykiai.
 
„Mes neverkiame. Mes apkvaitę, nebylūs... Svetimi. Gelsvoje spingsulės šviesoje matome, kaip ji keičiasi, kaip mirtis ištiesina įtemptą pamėlusią lūpų stygą, kaip nematomu raktu atrakina jai burna... (p. 252-253).“ Romane daug mirties, smurto, nužmoginimo, bet autorė panaudoja savo lyrikės talentą perteikti tam tikrus dalykus poetiškai ir filosofiškai, susakralina patį mirties faktą. Ir tai tikriausiai yra logiška, kol pasakotojai turi ryšį su mirštančiaisiais, nes kitaip išeitų dar vienas Balio Sruogos Dievų miškas, kuriame mirtis tampa netgi išsigelbėjimu nuo pragaro. Emociškai sunku apsakyti Raudonųjų skruzdžių amžių, nes tai sunkus romanas, vėlgi vietomis šiek tiek priminė Guzel Jachinos Zuleicha atmerkia akis, tačiau kartu šioji knyga labiau supresuota į išmanesnį pasakojimą, vientisesnį ir, žinoma, be galo žiaurų ir reikalingą šių dienų apmąstymams. Šį romaną perskaičiusiems, manau, bus sunkoka kurį laiką jį pamiršti.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytoja Anne Enright: gyvenimas, biografija, knygos, svarbiausi kūriniai, kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiuo įrašu tęsiu garsiausių pasaulio rašytojų istorijas, jų gyvenimus ir šįkart mano dėmesys airių rašytojai Anne Enright, kurios dvi knygas turime lietuviškai: Šeimos sambūris, Užžėlęs kelias. Abi jas perskaičiau ir man jos be galo patiko. Gaila, kad Bookerio laureatė daugiau į lietuvių kalbą nebeverčiama, tačiau verta atkreipti dėmesį į jos gyvenimą ir literatūrą. Kviečiu labiau susipažinti su Enright.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS ANNE ENRIGHT GYVENIMAS

 

Anne Enright gimė 1962 metų spalio 11 dieną Dubline, Airijoje, ir užaugo tradicinėje, vidurinės klasės airių katalikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo inžinieriumi. Jos vaikystė ir paauglystė praėjo supančioje tam tikroje emocinėje bei socialinėje suvaržymų aplinkoje, būdingoje XX amžiaus antrosios pusės Airijai, kur vyravo stiprios religinės dogmos ir visuomenės lūkesčiai. Nors jos šeima materialiai stokojo retai, namų atmosfera pasižymėjo tam tikru santūrumu, o tėvai neskatino laisvo emocijų reiškimo ar atviro bendravimo, todėl būsimoji rašytoja jau nuo mažų dienų išmoko stebėti aplinką iš šono, kaupdama detales ir emocijas savo vidiniame pasaulyje. Šis ankstyvas atstumo jausmas ir poreikis suprasti žmogiškuosius santykius vėliau tapo vienu svarbiausių jos literatūrinio braižo elementų, padėjusių jai pastebėti šeimų gyvenimo tamsiąsias puses ir nutylimas paslaptis.

 

Augdama ji domėjosi knygomis ir literatūra, o jos vidinis pasaulis buvo pilnas savitų keistenybių bei lakios vaizduotės, padėdavusios pabėgti nuo kasdienybės monotonijos. Mokyklos metais Anne nebuvo įprasta mergaitė, pritampanti prie visuomenės standartų; ji pasižymėjo aštriu protu, savitu humoro jausmu ir tam tikru ironišku požiūriu į aplinkinį pasaulį, kuris dažnai glumina aplinkinius. Ji mėgo stebėti žmones viešosiose vietose, kurti jiems biografijas ir mintyse nagrinėti jų elgesio motyvus, taip pamažu lavindama rašytojos akį. Šis polinkis į gilią savistabą ir kartais šiek tiek cinišką kasdienybės vertinimą padėjo jai išsiugdyti unikalią perspektyvą, leidžiančią vėliau literatūroje be pagražinimų vaizduoti kasdienį gyvenimą, motinystės iššūkius bei sudėtingus šeimos saitus.

 

Paauglystė ir ankstyva jaunystė Airijoje jai kėlė daug prieštaringų jausmų, kuriuos ji vėliau dažnai apibūdindavo su tam tikru kartėliu ir ironija. Apie šį laikotarpį ji yra atvirai sakiusi, kad jauni žmonės tuo metu jautėsi tarsi gyvenantys dideliame, uždarame ir moraliai pasenusiame akvariume, kur kiekvienas žingsnis buvo kontroliuojamas, o individualumas – slopinamas. Ji yra teigusi, jog jos jaunystė Dubline buvo laikas, kuomet „kiekvienas kampas kvepėjo bažnytiniu smilkalų dūmu ir kaltės jausmu“, o visuomenė reikalavo iš moterų visiško nuolankumo bei tradicinių vaidmenų priėmimo. Tokia slegiantis kultūrinis fonas skatino ją ieškoti būdų išsivaduoti iš nusistovėjusių rėmų, todėl jaunystėje ji vis intensyviau krypo link meno, kūrybos ir intelektualinės laisvės paieškų, kurios vėliau tapo jos asmeninio išsivadavimo ir tapatybės pagrindu.

 

Prieš pasukdama į literatūrą, ji įgijo tvirtą akademinį pagrindą, baigusi anglų literatūros ir filosofijos studijas garsiame Dublino universitete „Trinity College“. Šis universitetinis etapas suteikė jai ne tik gilesnį tekstų supratimą, bet ir leido susipažinti su platesniais pasaulio kultūros bei egzistencinės filosofijos vėjais, kurie padėjo jai formuoti savo pasaulėžiūrą. Po studijų Airijoje ji trumpam išvyko į Jungtinę Karalystę, kur Londono universitete (Birkbeck College) studijavo televizijos režisūrą, o vėliau pradėjo dirbti televizijos prodiuserė ir rekvizitore BBC kanale. Šis periodas, praleistas užsienyje kuriant televizijos laidas, jai suteikė vertingos profesinės patirties bei išmokė dirbti su montažu, ritmu ir vizualine kalba, kuri vėliau labai pravertė rašant prozos kūrinius.

 

Galiausiai persilaužimas į rašytojos kelią įvyko tuomet, kai ji suprato, jog darbas televizijoje ir svetimos istorijos jos netenkina, todėl ji nusprendė visą savo dėmesį sutelkti į literatūrą. Prieš išleidžiant pirmąją knygą, ji metė nuolatinį darbą ir įstojo į prestižinį kūrybinio rašymo kursą Rytų Anglijos universitete (University of East Anglia), kurį baigė su magistro laipsniu, o jos mentore tapo žinoma rašytoja Angela Carter. Šis žingsnis leido jai išgryninti savo savitą balsą, atsikratyti vidinių dvejonių ir pradėti rašyti trumpuosius apsakymus, kurie greitai atkreipė kritikų dėmesį dėl savo drąsaus stiliaus ir psichologinio gylio. Taip, perėjusi per griežtą airišką auklėjimą, jaunystės ieškojimus ir televizijos užkulisius, ji galutinai žengė į literatūros pasaulį, netrukus tapdama viena ryškiausių šių laikų airių prozininkių.

Anne Enright knygos lietuviškai.

 

ANNE ENRIGHT RAŠYTOJOS KELIAS IR VĖLYVASIS GYVENIMAS

 

Anne Enright literatūrinis debiutas įvyko 1995 metais, kai ji išleido savo pirmąją trumpųjų apsakymų knygą „The Portable Virgin“, kuri iškart atkreipė kritikų dėmesį savo kandžiu stiliumi, drąsa ir originaliu požiūriu į kasdienybę. Šis sėkmingas startas parodė, kad ji turi išskirtinį balsą, o jos vėlesnis debiutinis romanas „The Wig My Father Wore“ (1995) dar labiau sustiprino jos pozicijas kaip savitos ir eksperimentuojančios naujosios kartos airių prozininkės, drąsiai laužančios tradicinio pasakojimo rėmus.

 

Svarbiausi jos kūriniai pasaulyje ir Lietuvoje puikiai atspindi jos brandų talentą, tarp kurių ypatingą vietą užima lietuviškai pasirodę romanai „Šeimos sambūris“ ir „Užžėlęs kelias“. Už romaną „Šeimos sambūris“ (angl. The Gathering, 2007), pasakojantį apie giminės susirinkimą po brolio savižudybės ir atveriantį skaudžias bei nutylėtas praeities paslaptis, rašytoja buvo apdovanota prestižine „Man Booker“ premija. Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ sulaukė ir kritikos dėl savo itin niūrios, slegiančios atmosferos, stokojančios šviesių spalvų, bei sudėtingų, dažnai nemalonių personažų. Skaitytojus ir kritikus taip pat trikdė fragmentiška pasakojimo struktūra, atviros, nepagražintos kūniškos detalės bei jautri ir kontraversiška vaikystės traumų bei šeimos tabu tema. Kitas ryškus jos kūrinys, lietuviškai išleistas kaip „Užžėlęs kelias“ (angl. The Green Road, 2015), pasakoja apie sudėtingus, dažnai skaudžius ir per laiką nutolusius vienos airių šeimos – Madiganų – santykius. Kūrinio centre atsiduria reikli, dramatiška ir nelengvo būdo motina Rosaleen bei jos keturi suaugę vaikai: Danas, Emmetas, Konstanca ir Hana.

 

Jos literatūra pasižymi ypatingu psichologiniu gyliu, nepatogia ir aštria tiesa, skausmingu humoru bei neįtikėtinai taikliomis, kūniškomis buities detalėmis. Enright nerašo sentimentalios prozos apie laimingas šeimas; jos stilius yra šaltas, stebus, kartais net negailestingas, tačiau visada persmelktas gilaus žmogiškojo pažeidžiamumo supratimo. Ji meistriškai geba pastebėti smulkiausius šeimos santykių plyšius, motinystės naštą, kaltės jausmą ir intymumą, paversdama kasdienes situacijas įtraukiančia, beveik hipnotizuojančia literatūra.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, paplitę gandai ar klausimai dėl jos netradicinės orientacijos dažnai kyla iš jos kūriniuose aptariamų lyčių bei tapatybės temų, tačiau pati Anne Enright yra heteroseksuali ir jau ilgus metus laimingai ištekėjusi už teatro režisieriaus Martino Murphy, su kuriuo užaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Ji niekada nebuvo įsivėlusi į skandalingus romanus ar homoseksualumo diskusijas kaip asmeninio gyvenimo dalyvė, tačiau savo knygose ir viešuose pasisakymuose ji visada aktyviai palaiko LGBTQ+ teises, pasisako prieš griežtas patriarchalines Airijos dogmas ir gina individo laisvę gyventi taip, kaip nori. Apie savo asmeninį gyvenimą ir santuoką ji kalba retai, tačiau ne kartą yra pabrėžusi, kad šeima jai yra ir didžiausias įkvėpimo šaltinis, ir tam tikra suvaržymo bei kasdienio chaoso erdvė, kurioje gimsta geriausios jos idėjos.

 

Šiandien rašytoja gyvena ir kuria savo gimtajame Dubline, Airijoje, į kurį ji sąmoningai grįžo po gyvenimo Londone, norėdama būti arti savo kultūrinės šaknų ir kasdienio airiško gyvenimo pulso. Dublino miestas, jo permainos, niūri ir kartu poetiška atmosfera dažnai tampa jos romanų fonu, o pati ji aktyviai dalyvauja šalies kultūriniame gyvenime, skaito paskaitas ir palaiko jaunuosius autorius. 2015 metais ji buvo paskirta pirmąja Airijos „Laureate for Fiction“ (oficialia valstybės rašytoja-ambasadore), o tai tik dar kartą įtvirtino jos statusą kaip vienos svarbiausių šių laikų balsų ne tik Airijos, bet ir visos pasaulinės literatūros padangėje.

 

Jos kūrybai ir pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė tokie autoriai kaip Virginia Woolf, Samuelis Beckettas, Jamesas Joyce'as bei jau minėta Angela Carter, iš kurių ji perėmė dėmesį sąmonės srautui, fragmentiškam pasaulio matymui ir moters tapatybės dekonstrukcijai. Esminės jos kūrybos temos sukasi aplink motinystę (kurią ji vadina ne romantišku stebuklu, o fiziškai varginančiu, beveik gyvulišku patyrimu), šeimos paveldėtas traumas, atmintį, kaltę ir intymumo ribas. Jos knygos sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, yra išverstos į daugelį kalbų, o už savo indėlį į literatūrą ji pelnė ne tik „Man Booker“ premiją, bet ir daugybę kitų nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų.

 

Anne Enright pasižymi savitomis keistenybėmis ir aštriu, saviironišku humoro jausmu, kuris dažnai persipina su jos viešais pasisakymais ir netgi knygų pristatymais. Ji yra prisipažinusi, kad rašo chaotiškai, dažnai ant popieriaus skiaučių, užrašų knygutėse, o jos namuose visada tvyro tam tikra kūrybinė netvarka, nes ji nemėgsta sterilios aplinkos. Ji taip pat garsėja savo gebėjimu su šypsena kalbėti apie pačius tamsiausius dalykus, o jos interviu dažnai stebina žurnalistus netikėtomis metaforomis ir visišku mandagumo taisyklių nepaisymu, kai ji tiesiogiai rėžia savo nuomonę apie literatūros kritiką ar visuomenės veidmainystę.

 

Nors ji nėra skandalistė tradicine prasme, Anne yra sukėlusi ne vieną diskusiją Airijos visuomenėje savo drąsiais pasisakymais apie katalikų bažnyčios įtaką, moterų kūno kontrolę ir šeimos instituto realybę. Ji viešai kritikuodavo tradicinį, idealizuotą airiškos motinos paveikslą, teigdama, kad visuomenė ilgus metus reikalavo iš moterų tylos ir pasiaukojimo, o savo knygose šį mitą ji sąmoningai suardo iš pagrindų. Jos feministinės pažiūros niekada nebuvo demonstratyvios ar deklaratyvios, tačiau jos kūryba tapo viena galingiausių šiuolaikinio moters balso išraiškų, ginančių teisę į netobulumą, pyktį ir asmeninę laisvę.

 

Apie savo pačios kūrybos procesą ji yra sakiusi, kad rašymas jai labiau primena archeologiją ar sunkų fizinį darbą nei dievišką įkvėpimą, ir kad ji rašo tam, jog suprastų dalykus, kurių kitaip negalėtų ištverti. Ji yra taikliai pastebėjusi, kad „šeima yra vieta, kur mes visi gauname savo pirmuosius sužeidimus ir kur vėliau ieškome vaistų nuo jų“, todėl jos knygos ir tampa tuo veidrodžiu, kuriame skaitytojai atpažįsta savo pačių šeimyninius džiaugsmus bei dramas. Šis atvirumas ir nenoras pataikauti skaitytojui pelnė jai ištikimą gerbėjų ratą visame pasaulyje, užtikrindamas, kad jos balsas išliktų gyvas ir reikšmingas net ir besikeičiančioje literatūros rinkoje.

 

APIE LIETUVIŠKAI NEIŠVERSTAS A. ENRAIGHT KNYGAS

 

„Aktorė“ (angl. Actress, 2020 m.) – šlovės, beprotybės ir motinos meilės analizė

 

Romanas „Aktorė“ (dažnai minimas ir kaip „Aktorės“) yra viena brandžiausių ir labiausiai pripažintų pastarojo meto A. Enright knygų, patekusi į prestižinės „Women’s Prize for Fiction“ premijos ilgąjį sąrašą. Kūrinys pasakoja apie išgalvotą, bet neįtikėtinai tikrovišką airių teatro ir Holivudo žvaigždę Kateriną O'Dell, kurios gyvenimą po jos mirties bando atkurti dukra Nora. Katerina buvo charizmatiška, talentinga ir dievinama publikos, tačiau jos gyvenimas baigėsi tragiškai – ištikta psichologinės krizės ji šovė į kino prodiuserį ir atsidūrė psichiatrijos klinikoje. Dukra Nora, pasakodama motinos istoriją, bando suprasti, kur baigėsi vaidyba ir prasidėjo tikrasis Katerinos gyvenimas, bei bando įminti savo pačios tėvystės paslaptį. Kritikai šį romaną vertina už neįtikėtinai taiklią šlovės kainos, teatrinio gyvenimo užkulisių ir moters pažeidžiamumo pramogų industrijoje analizę. Tai knyga, jautriai, bet be romantikos žvelgianti į senstantį kūną, yrančią psichiką bei tamsiąją vyrų dominuojamos industrijos pusę, kuri puikiai rezonuoja su šiuolaikiniu #MeToo judėjimu.

 

„Karetaitė, karetaitė“ (angl. The Wren, The Wren, 2023 m.) – toksiškas kūrėjo palikimas

 

Tai pats naujausias A. Enright romanas, jau spėjęs sulaukti didžiulio literatūrinio atgarsio ir įtvirtinantis jos, kaip airių literatūros klasikės, statusą. Siužetas meistriškai narplioja trijų kartų moterų gyvenimus, kuriuos temdo trauminis garsaus, bet beširdžio airių poeto Filo Makdarago palikimas. Kadaise jis dėl asmeninės laisvės ir poezijos paliko sergančią žmoną su mažomis dukromis. Romane pasakojama iš poeto dukros Karmelos ir anūkės Nelės perspektyvų, atskleidžiant, kaip tėvo išdavystė, perrengta nacionalinio genijaus aura, persiduoda iš kartos į kartą kaip skausmingas aidas. Kūrinio vertė slypi ne tik gilioje psichologijoje, bet ir tame, jog pati Enright romanui sukūrė išgalvoto poeto eilėraščius. Knyga nepaprastai taikliai dekonstruoja „genialaus kūrėjo“ mitą ir parodo, kaip dažnai menas būna naudojamas asmeniniam žiaurumui pateisinti.

 

„Kokia tu?“ (angl. What Are You Like?, 2000 m.) – skilusi tapatybė

 

Ankstyvesnėje rašytojos kūryboje ypač išsiskiria šis romanas, už kurį ji pelnė „Encore“ apdovanojimą, skiriamą už geriausią antrąjį autoriaus romaną. Tai istorija apie dvi identiškas dvynes – Mariją ir Mari, kurios po motinos mirties išskiriamos iškart po gimimo ir užauga nieko nežinodamos viena apie kitos egzistavimą (viena Dubline, kita Londone). Knygoje siužetas rutuliojasi aplink jų gyvenimus, dvasines krizes ir tą keistą, nenumaldomą tuštumos bei ilgesio jausmą, kai intuityviai suvoki, jog trūksta dalies tavęs paties. Kūrinys vertinamas už gilią dvilypumo, tapatybės formavimosi ir prigimties bei aplinkos susidūrimo temų analizę. Enright čia demonstravo savo sugebėjimą kurti fragmentišką, tačiau emociškai labai paveikų pasakojimą.

 

„Elizos Linč malonumas“ (angl. The Pleasure of Eliza Lynch, 2002 m.) – neįprastas istorinis ekskursas

 

Šis romanas smarkiai išsiskiria iš kitų autorės kūrinių, nes jame atsitraukiama nuo šiuolaikinės Airijos kasdienybės. Knyga paremta tikra XIX amžiaus istorija apie airių kilmės kurtizanę Elizą Linč, kuri po susitikimo Paryžiuje tampa Paragvajaus diktatoriaus Francisko Solanoigopeso meiluže. Persikėlusi į Pietų Ameriką, ji tampa viena įtakingiausių, galingiausių ir labiausiai nekenčiamų moterų žemyne, įtraukta į pragaištingą karą. Nors aplinka ir laikmetis egzotiški, kūrinio literatūrinė vertė slypi išlaikytame specifiniame Enright braiže: įdėmiame žvilgsnyje į moters kūną, galios dinamiką, seksualumą bei negailestingą kovą dėl išlikimo brutalioje, vyrų valdomoje politikos ir karo arenoje.

 

„Darant vaikus: suklupimai motinystėje“ (angl. Making Babies: Stumbling into Motherhood, 2004 m.) – atvirai apie motinystę

 

Kalbant apie Enright kūrybinį palikimą, būtina paminėti ir šią eseistikos (ne grožinės literatūros) knygą. Tai absoliučiai atviras, nepagražintas ir vietoje ciniškas, vietoje be galo jautrus memuarų rinkinys apie jos pačios patirtį gimdant ir auginant vaikus. Knygos vertė yra didžiulė, nes joje be gailesčio griaunamas šventas, saldus ir rožinis motinystės mitas. Rašytoja atvirai kalba apie fizinį skausmą, begalinį nuovargį, pieno dėmes, kūno deformacijas, hormonų audras ir neretai gąsdinantį tapatybės praradimą tapus motina. Šie apmąstymai yra esminiai norint suprasti visą Enright grožinę prozą – būtent šioje eseistikoje užgimė temos ir požiūrio kampai į šeimą, kurie vėliau meistriškai peraugo į tokius romanus kaip „Šeimos sambūris“ ar „Užžėlęs kelias“.

 

Maištinga Siela

Knyga: Leonidas Donskis "Drąsa ir orumas šiandien. Apie politinės visuomenės vertybes"

 

Leonidas Donskis. „Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinęs visuomenės vertybes“ – Vilnius: Tyto alba, 2026. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Jau ilgą laiką skaitau bene intelektualiausio mūsų optimisto filosofo ir visuomenininko Leonido Donskio (1962-2016) raštus. Puikiai pamenu tą dieną, kai spauda pranešė apie jo mirtį Vilniaus oro uosto stotyje. Pamaniau: kokia didelė netektis. Tik po kurio laiko pradėjo Tyto alba leisti jo raštus: Blogis yra laikinas (2024), Leonidas Donskis: man skauda (2022). Priešingai nei anuomet, kai 2007 mirė Jurga Ivanauskaitė, nepajutau viešojoje erdvėje kaltinimo, kad leidykla nori užsidirbti iš mirusio asmens kūrybos. Niekada nesuprasiu to lietuvių davatkiško priverstinio gedėjimo pozicijos. Juolab kad L. Donskio tekstai šiuo metu nepaprastai aktualūs ir reikalingi.

 

Matyt, kino ir teatro režisierius Karolis Kaupinis tą instinktyviai pajuto. Kaip suprantu, jo iniciatyva ir buvo surinkta pati naujausia, Leonido Donskio publikuotų prieš 15 ir daugiau metų, tekstų rinktinė Drąsa ir orumas šiandien. Apie pilietinės visuomenės vertybes. K. Kaupinis šiai knygai parašė įvadinį straipsnį, kuriame dalijasi šių dienų aktualijomis, o tiksliau – tam tikromis nuoskaudomis apie namą, kuriame jis gyvena. Namas griūva, o jis, kaip atsakingas namo bendrijos narys, ketino inicijuoti šio namo tvarkymo darbus, tačiau kiti namo gyventojai, vedini įtarimo ir nepasitikėjimo, atsisakė bet kokio bendradarbiavimo: tegul griūva namas, kol vanduo pro stogą pas mane nevarva, todėl bėdos nėra. K. Kaupinis ilgai bandė suprasti, kodėl nėra vienybės dėl bendro tikslo, kodėl į iniciatorius žiūrima įtariai, su nepasitikėjimu. Galiausiai šis buitinis nesutarimas tampa visos Lietuvos valdymo metafora, nes ši situacija atspindi didelės daugumos požiūrį ir į pilietiškumo (atsakomybės) ir mūsų bendros valstybės klausimus. Jau įvade klausiama: kas yra vienybė, bendras valstybės gėris, tikslai, kodėl taip sunku įgyti pasitikėjimą ir kaip apskritai valdyti ir kurti bendrą kultūrą ir turtą, kad visi būtų patenkinti?

 

Pastaruoju metu, sakyčiau, ypač po pandemijos, daugelis ėmė kalbėti apie „dvi Lietuvas“. Prasidėję Šeimų maršai, konspiracinės teorijos apie Lansbergių užvaldytą šalį, apie lobistus ir demokratiškas vertybes tarsi suskaldė žmones. Mažiau išsilavinę, menkiau pasiturintys ir savo gyvenimu nepatenkinti žmonės dažniausiai laikosi prorusiškos pilietinės pozos, t. y. akivaizdžiai nekenčia lyderių (nebent jeigu demonstruoja jėgą, daug rėkia ir yra, jų akimis žvelgiant, „charizmatiškas“ kaip Žemaitaitis ar Gražulis), negali pakęsti kultūros atstovų, pasididžiuodami neapkenčia visų, kuriems sekasi, kurie yra progresyvūs ir proeuropietiški. Ši dalis žmonių nekenčia seksualinės įvairovės, Vakarus ir ES sąjungą vadina supuvusiais, klykia dėl Stambulo konvencijos, stoja piestu už Bažnyčią (dažnai patys nebūna praktikuojantys katalikai), tačiau jokios kitos alternatyvos negali pasiūlyti, tik atvirą panieką laisvei.

 

Iš kur tai atsiranda? Visą laiką skaitydamas Donskio tekstus nepalioviau mąstyti ir galvoti apie dabarties situaciją šalyje. Gal žmonės nusivylė asmeniniu gyvenimu, nepavyko susikurti asmeninio gerbūvio, manėsi, kad kažkas turi ateiti padėti ir nuspręsti už juos, nukentėjo nuo biurokratijos, o ją susiejo su visa valstybe? Tas prorusiškas ilgesys, kad tvirta viršesnė rankelė turi sustyguoti vertybes ir įstatymus iki šiol sklando tarp nusivylusiųjų. Užtenka žvilgtelėti, su kokia pagarba socialiniuose tinkluose, atleiskite, menkaraščiai sveikina Lenkijos prezidentą, nes jis nepritarė Civilinės partnerystės įstatymui. Laimė šiems menkaraščiams tampa tada, kai užkardoma laimė kitiems, o ribojimas ir kontrolė tampa gerbtinos politinės galios rodikliu. Pagal juos, tokiam nusilenkti būtina. Įspūdis toks, kad jie pavargo nuo laivės ir įvairovės. Beskaitant Drąsą ir orumą šiandien, pamaniau, kad taip yra dėl to, kad jie nesuvokia, nei kas tas orumas, nei kas ta drąsa būti savimi, nes patys yra pastrigę iškreipto ir jau gerokai sovietinio mentaliteto suformuoto normalumo. Dar baisiau – orumo sąvoka jų kasdienybėje nėra vartotina, nėra ir apmąstoma, todėl daugelis vadovaujasi tik gynybos ir nuolankumu stipresniam primityvizmu. Tai demokratijos suvokimo beraštybė, o padariniai pasireiškia tuo, kad valstybė ir kaimynai tampa priešu. Dėl normalumo didelė dalis lietuvių yra pasiryžę net išduoti demokratines vertybes, o tai reiškia, kad bendras namo ūkis yra svarbus tik tol, kol tai liečia patį individą.

 

Kodėl man patinka Leonidas Donskis? Nes jis optimistas! Jis laisvas europietis, kuris bando įžvelgti Europos demokratijos perspektyvą, nepaisydamas Briuselio biurokratijos keliamų sunkumų. Jis vertina paprastąsias vertybes, ne kokias tradicinės šeimos ar lokalias, nusavintas ir nuasmenintas iki primityvizmo, o bendrai visų laisvę, atsakomybę, bendrystę ir atjautą. Būtent nuo vertybių sampratos prasideda šio rinkinio tekstai. Nesuvokus bendrystės svarbos, orumo ir pagarbos, negalima kalbėti apie įstatymo laikymąsi ir lojalumą. „Vienas nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų – ryškėjanti kova dėl žmogaus proto ir sielos užvaldymo, dėl disponavimo žmogaus siela. Tai susiję su pavojingomis manipuliacijomis, kurios psichologine prievarta ir smegenų plovimu kuria satelito elgesio kodeksą. Šiomis manipuliacijomis siekiama, kad individas taptų besąlygiškai paklusnus. Gana paradoksaliai tai įvardijama kaip lojalumo siekimas. Iš tiesų tai ne lojalumas, o pati tikriausia jo karikatūra: naikinami psichologiniai ir moraliniai žmogaus įsitikinimai, žūtbūt siekiant saugiai ir ramiai naudotis juo it daiktu (p. 45).“ Nepaliauju galvoti apie dabar Lietuvą apnikusią socialdemokratų ir Švietimo bei sporto ministrės Ramintos Popovienės misiją „gelbėti“ nesimokančius vaikus ir juos paversti valstybės mankurtais be jokios atsakomybės ir kritinio mąstymo. Iš tiktųjų dabarties padėtis labai pavojinga, nes mokslas ir mąstymas iš esmės yra menkinami pačių institucijų, kurios atsakingos už jų ugdymą ir priežiūrą.

 

Man patinka, kaip L. Donskis žavisi Vakarų Europos filosofais ir literatais: „Ir Shakespear‘o tragedijų, ir Cervanteso „Don Kichoto“ didybę atveria ne jų vaizduojama tikrovė, o nuolatinis dialogas, kurį su šiais kūriniais mezga ir tęsia kitų epochų žmonės. Ir mes iki šiol mėginame suprasti Hamleto ir Don Kichoto moralinių dilemų bei šių herojų didybės paslaptį (p. 62-63).“ Iš tikrųjų autorius randa ne vieną aspektą šiuose klasikiniuose kūriniuose, kurie aktualūs mūsų dabarčiai, bet labiausiai žavi pasitelkiant donkichotizmo vaizduotę keisti santykį su tikrove. Labai dažnai būna, kada šiuolaikiniai žmonės tampa pernelyg pragmatiški, įsivėlę į sistemas ir biurokratinius procesus. Literatūra kaip viena iš svarbiausių galimybių pakilti nuo pilkos kasdienybės ir vaizdžiai įvertinti dabartį. Kitaip sakant, pragmatiškoje visuomenėje nuvertinama vaizduotė, stabdo visuomenės dvasinį ir emocinį progresą. „Egzistuoja paprastas kriterijus, padedantis įvertinti konkrečios visuomenės politinės kultūros ir demokratijos lygį, – tai vyraujantis požiūris į aktyvius žmones ir idealistus, kovojančius ne tik už savo, bet ir kitų teises. Jei jie gerbiami politikų ir rimtai traktuojami valstybės, galime neabejoti, kad tokia valstybė palanki ir atvira demokratijai ir pilietinei visuomenei. Jei iš tokių žmonių šaipomasi ir į juos rimtai nežiūrima, galime konstatuoti žemą politinės kultūros lygį bei uždarą, neskaidrią ir veikiausiai korumpuotą politiką (p. 71).“ Būtent prieš pusmetį įvykęs kultūrininkų protestas prieš valdžios kišimąsi į LRT reikalus parodė, kaip Žemaitaitis ir didelė dalis antieuropietiškai nusiteikusių piliečių vertina kultūros žmones: jų ne tik nevertina, bet ir niekina, tyčiojasi socialiniuose tinkluose. Kodėl? Nes kultūros atstovų kuriama literatūra, teatras, kinas, festivaliai nėra aktyvioje jų gyvenimo periferijoje, t. y. kultūra jiems nuobodi, nepasiekiama, snobiška, tad antikultūriniai žmonės (anti)norminius dalykų pamatus ir supratimą įgauna žiūrėdami paprastai skandalais ir prieštaromis grįstas pokalbių laidas, prastą pramoginį turinį, kuriuose nebėra atviro rato diskusijos, kokią kažkada kūrė per LRT L. Donskis laidoje Be pykčio. Kaip trūksta tokių laidų!

Leonidas Donskis

 

Kita vertus, panieka progresyviesiems akivaizdi praėjus net daugiau nei 35 metams laisvoje Lietuvoje. Novatoriai yra niekinami, persekiojami, menkinami, nes didelė žmonių dalis dėl švietimo spragų nėra mokyti priimti įvairovę, o tuo labiau ją gerbti. Argi nenuostabūs tekstai po viršeliu, kuris skelbia apie orumą ir drąsą, kai ji dažnai socialiniuose tinkluose užkardoma patyčiomis ir cinizmu? Lietuviai gerbia tik tada, kai pranešama apie žmogaus mirtį, o visais kitais atvejais trykšta – taip jam ir reikia! – piktdžiuga. Man ši knyga kaip niekad išryškino tai, ką instinktyviai jaučiu savyje, ką norisi visada ginti piestu, kai tikrovėje didžiulė tamsi minia su šakėmis ir cinizmu puola visus novatorius, mažumas, kitokius taip, tarsi jie būtų didžiausi priešai, o ne visuomenės procesus keičiantys Don Kichotai. Manau, kad K. Kaupinis būtent su tuo ir susidūrė, kai norėjo, kad bendrijos namas būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Atsimuši į sieną dėl to, kad nėra žmonės ugdomi pilietiško lojalumo ir atjautos vienas kitam (visokios imitacinės akcijos DAROM ir socialinės pilietinės veiklos diegiamos mokykloje yra ne tai, ko reikia). Kitaip sakant, donkichotizmas ir europietiškas optimizmas, vaizduotės lavinimas ir smalsumas pažinti kitą ir kitokį yra, sakyčiau, tai, nuo ko reiktų pradėti.

 

Vaizduotė yra neapibrėžta, todėl ji nepatinka pragmatizmo visuomenės apsėstai visuomenės daliai, kuri dažniausiai kliaujasi skaičiais ir nepatikrinamais statistiniais duomenimis. Mes statistiką esame sudievinę, kasdien girdime skaičius, nors didelė dalis jų tėra pramanai, nepatikrinami ir tapę manipuliacijos priemone. „Reitingų kultūra yra akivaizdus normų ir vertybių griūties požymis. Ši kultūra nebeugdo kritiškai mąstančio ir diskusijai atviro piliečio. Auginamas infantilus populiariosios kultūros vartotojas, kuris negali gyventi be susikurtų herojų ir pramoginės žiniasklaidos peršamo socialinio intymumo. Pasakyk, koks tavo reitingas, pasakysiu, kas tu (p. 108).“ Įdomu, ką apie tai pasakytų žurnalo Reitingai autorius Gintaras Sarapinas?  

 

Vis dažniau viešojoje erdvėje dėl karo Ukrainoje kalbama apie šauktinius ir lojalumą, ar eitumėte ginti tėvynę ir t. t. Kai valstybė tave nusisavina ir padaro iš tavęs karį savo interesams ginti, tada pripudruoja apie atsidavimą, patriotiškumą ir kt.? Kaip ir L. Donskis perfrazuoja kitų mintį, valstybei, kuri tavimi nesirūpino, negalėjo sulygiuoti teisių ir įstatymų, buvo abejinga tau, nesirūpino kultūra ir kėlė tik savo interesus bei intrigas, tu – neskolingas nieko. Nėra dėl ko numirti ir ko ginti. Visada tai prisimenu. Kiekviena mūsų dabartinės politikos kadencija mane stipriai nuvilia, nesu išgirstas, mano poreikiai ir įstatymai laukia koridoriuje ant suoliuko. Negaliu eiti ginti Rasos Popovienės ar Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės sukurtų darinių, kurie prieštarauja valstybingumui.

 

L. Donskio knyga Drąsa ir orumas šiandien yra nepaprastai aktuali, atverianti europietiškas vertybes. Gal net ne europietiškas, o iš tikrųjų bendražmogiškąsias, to, ko iš tikrųjų visi ilgimės ir trokštame, tačiau įkalinti savo įsitikinimuose, susipriešinime, nepajėgime žvelgti toliau, nei vien tik į savo kiemą. Ši knyga man asmeniškai leido permąstyti pastarųjų metų mūsų politinį lauką ir iš esmės visą Europą. Knyga nepasens ir po 10 metų, ji tampa tarsi liniuote, kuria visada galime pasimatuoti savo pilietiškumo ūgį ir brandą. Tai tarsi kišeninis laisvos demokratijos kelių eismo taisyklių rinkinys nepaklysti susiskaldyme. Noriu užbaigti šią apžvalgą, kuri labiau net ne apie pačią knygą, kiek apie šios knygos sukeltus dabarties apmąstymus. Ko dar mums reikia? Cituoju: „Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus (p. 126).“

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Rašytojas Jonathan Swift, "Guliverio kelionės" autorius: gyvenimas, biografija, istoriniai-kultūriniai kontekstai, satyros reiškmė ir prasmė

 

Sveiki!
 
Tęsiu garsiausių ir puikiausių pasaulio rašytojų biografijas, jų kūrinių apžvalgas ir įtaką pasaulio literatūrai.
 
Jonathan Swift (Džonatanas Sviftas) yra laikomas garsiu anglų literatūros satyriku, kuris gimė 1667 metų lapkričio 30 dieną Dubline, Airijoje, tačiau savo kilme visą gyvenimą jautėsi esąs anglas, gyvenantis svetimoje ir jam ne visada priimtinoje aplinkoje. Jo gyvenimas prasidėjo dramatiškai: būsimasis rašytojas gimė praėjus septyniems mėnesiams po tėvo mirties, todėl vaikystė buvo paženklinta nepritekliaus ir priklausomybės nuo giminaičių malonės. Motina, negalėdama pasirūpinti sūnumi, atidavė jį auklėti tėvo broliui, tad Džonatanas augo gana izoliuotas nuo motinos šilumos, kas neabejotinai suformavo jo gana griežtą, kartais cinizmu dvelkiantį pasaulio suvokimą ir polinkį į introspekciją bei socialinę kritinę analizę.
 
Jo šeiminė padėtis ir ankstyvoji jaunystė buvo glaudžiai susijusi su tuometine Airijos socialine hierarchija, kurioje angliškos kilmės protestantai užėmė valdančiojo elito pozicijas, o vietiniai katalikai buvo atstumti į visuomenės pakraščius. Sviftas mokėsi Kilkenio mokykloje, o vėliau studijavo Dublino Trejybės koledže, kur gavo klasikinį išsilavinimą, pagrįstą lotynų ir graikų kalbomis bei scholastine filosofija, tačiau patį studijų procesą jis vertino kritiškai, laikydamas jį archajišku ir neatitinkančiu modernaus pasaulio poreikių, o tai tik stiprino jo maištingą prigimtį.
 
Anglija ir Airija, kuriose gyveno Sviftas, išgyveno didžiulių politinių bei religinių permainų laikotarpį, pasižymintį nuolatinėmis įtampomis tarp torių ir vigų partijų, kurios varžėsi dėl įtakos karaliaus dvare ir parlamente. Rašytojas aktyviai dalyvavo šiuose politiniuose procesuose, tapdamas vienu įtakingiausių torių partijos propagandistų ir plunksnos meistrų, tačiau toks artumas politinei virtuvei jam dažnai kainuodavo ramybę, nes valdžių kaita reiškė ir staigius jo karjeros ar saugumo pokyčius.
 
Nors Sviftas buvo dvasininkas ir vėliau tapo Šv. Patriko katedros Dubline dekanu, jo santykis su religinėmis institucijomis buvo labai dviprasmiškas – jis smerkė dvasininkų godumą ir veidmainystę, nors pats ištikimai vykdė savo pareigas. Jo asmeninis gyvenimas liko apgaubtas paslapties šydu, ypač kalbant apie ryšį su Estera Džonson, kurią jis meiliai vadino Stela ir kuriai rašė garsiuosius „Dienoraščius Stelai“, nors niekada oficialiai nepatvirtino, kad jiedu buvo susituokę.
 
Savo kūryboje Sviftas negailestingai kritikavo tuometinę visuomenę, ypač Anglijos kolonialistinę politiką Airijos atžvilgiu, korupciją valstybės aparate, mokslininkų tuštybę bei žmonių kvailumą, kurį jis laikė pagrindiniu civilizacijos stabdžiu. Jis jautė nuoširdžią neapykantą politiniam oportunizmui ir dvaro intrigoms, tad savo satyrose dažnai vaizdavo pasaulį kaip iškreiptą veidrodį, kuriame žmogaus ydos išryškėja iki grotesko.
 
Kalbant apie mažiau žinomus faktus, Sviftas turėjo keistą įprotį savo gimtadienio proga pasninkauti ir skaityti Šventąjį Raštą, nes gimimo dieną laikė gedulinga, o ne džiaugsminga, taip pat jis buvo aistringas ėjikas ir kasdien stengdavosi įveikti kelis kilometrus, kad išlaikytų fizinę formą. Įdomu tai, kad jis buvo sukūręs nuosavą slaptą kalbą, kuria susirašinėjo su savo artimiausiais draugais, ir buvo itin pedantiškas švaros atžvilgiu, kas tais laikais buvo retas reiškinys. Taip pat mažai žinoma, jog jis labai mylėjo gyvūnus ir dažnai šerdavo elgetas bei vargšus, tačiau tai darydavo anonimiškai, vengdamas viešo dėmesio ar padėkos. Dar vienas keistas faktas – jis buvo itin taupus, netgi šykštus, tačiau palikime savo testamentu nurodė visas lėšas skirti psichiatrijos ligoninės įkūrimui Dubline, kas rodo jo rūpestį tais, kurių visuomenė atsisakydavo.
 
Jo požiūris į Europos valstybes buvo itin skeptiškas; jis manė, kad didžiosios Europos galios yra apsėstos saviapgaulės, o karalių valdžią laikė dažnai atsitiktine ir nepagrįsta tikraisiais nuopelnais. Apie Angliją jis atsiliepdavo kaip apie šalį, kurioje „žmonės kalba apie laisvę, bet garbina jėgą“, ir neslėpė nusivylimo tuo, kaip sparčiai dvasinės vertybės buvo keičiamos į materialinę naudą. Savo paties knygas jis neretai pristatydavo su ironija, apsimesdamas tik leidėju arba redaktoriumi, taip bandydamas apsisaugoti nuo tiesioginių represijų ir tuo pačiu suteikti tekstams daugiau autoriteto bei paslapties.
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra garsiausias jo kūrinys, kuriame pasakojama apie keliautojo Lemuelio Guliverio nuotykius fantastinėse šalyse, kuriose autorius per utopines ir distopines visuomenes meistriškai demaskuoja Europos valstybių bei žmonijos ydų visumą. Ši knyga, nors iš pradžių skaityta kaip nuotykių literatūra, netruko būti pripažinta kaip viena giliausių politinių satyrų pasaulio literatūroje, pakeitusi suvokimą apie tai, kaip literatūra gali veikti socialinę tikrovę.
 
Senatvėje Svifto gyvenimas tapo sudėtingas: jis kentėjo nuo Meniéro ligos, sukeliančios stiprius galvos svaigimus ir klausos sutrikimus, kas pamažu vedė į izoliaciją ir depresiją. Nors jis nebuvo tiesiogiai persekiojamas kalėjimo prasme, jo politiniai oponentai nuolat bandė diskredituoti jį per spaudą, o cenzūros grėsmė lydėjo beveik visą jo kūrybinį kelią. Paskutiniaisiais metais jis tapo tylus, prislėgtas prarastos atminties ir fizinės negalios, kol galiausiai mirė 1745 metų spalio 19 dieną Dubline, palikdamas po savęs ne tik milžinišką literatūrinį palikimą, bet ir daugybę neišspręstų mįslių apie savo asmenybę.
 
Mokslininkai, tokie kaip Irvinas Ehrenpreisas, paskyręs dešimtmečius Svifto biografijos tyrinėjimams, nustatė, kad rašytojo asmenybė buvo nepalyginamai kompleksiškesnė nei paprastas „piktas satyrikas“, kokiu jį dažnai mėgta pristatyti. Kiti tyrėjai, pavyzdžiui, Klodas Rawsonas, analizavo Svifto santykį su smurtu ir žiaurumu, nustatydami, kad jo radikalus pesimizmas nebuvo nukreiptas prieš žmones kaip rūšį, o prieš žmonijos gebėjimą tapti neracionalia ir destruktyvia jėga, kai ji pamiršta proto bei moralės principus.
 
Šiuolaikiniai tyrinėtojai taip pat akcentuoja, kad Sviftas buvo vienas pirmųjų, aiškiai įžvelgusių moderniosios technologijos ir mokslinio progreso grėsmę, jei jie vystomi atskirai nuo etikos. Jo palikimas yra nuolatinis priminimas, kad valdžia, nepriklausomai nuo jos formos, privalo būti kritikuojama, o intelektualas privalo išlaikyti atstumą nuo tų, kurie turi galią, kad išsaugotų gebėjimą matyti tikrąją tikrovę be rožinių akinių.
 
ROMANO „GULIVERIO KELIONĖS“ REIKŠMĖ IR AKTUALUMAS
 
„Guliverio kelionės“, išleistos 1726 metais, yra vienas ryškiausių satyrinės literatūros kūrinių, kuriame per fantastinių kelionių prizmę Džonatanas Sviftas negailestingai išnarstė to meto Anglijos ir visos žmonijos ydas. Kūrinio centre – laivo gydytojas Lemuelis Guliveris, pragmatiškas ir racionalus keliautojas, kurio patirtys atokiose, nežinomose šalyse tampa priemone parodyti civilizacijos absurdą. Keliaudamas į Liliputiją, kurioje gyvena nykštukai, Brobdingnagą, milžinų kraštą, skraidančią Laputos salą bei protingų arklių šalį, Guliveris susiduria su socialinėmis struktūromis, kurios arba iškreiptai atspindi, arba visiškai paneigia europietiškąją tvarką.
 
Knygos idėja yra giliai pesimistinė, o Sviftas ją meistriškai įgyvendina per mastelio pokyčius ir stebėtojo poziciją. Liliputijoje autorius pašiepia politinį smulkmeniškumą, nesibaigiančius dvaro ginčus dėl niekniekių ir religinius nesutarimus, kurie didingame pasaulio kontekste atrodo visiškai bereikšmiai. Tuo tarpu milžinų šalyje Guliveris, būdamas mažas ir pažeidžiamas, tampa objektu, kuriam tenka išklausyti karaliaus kritiką apie anglų valdymą, karus ir korupciją, taip priverčiant skaitytoją pažvelgti į savo tautą iš šalies ir pamatyti jos niekšybes bei moralinį menkumą.
 
Rašytojas negailestingai kritikavo ne tik politiką, bet ir patį žmogaus protą, ypač mokslo ir filosofijos sritis, kurias vaizdavo kaip atitrūkusias nuo realybės ir kenkiančias praktiniam gyvenimui. Jis šaipėsi iš tuštybės, valdžios troškimo, karinio agresyvumo ir apskritai žmonijos polinkio pateisinti savo žiaurumą racionaliais argumentais. Paskutinėje dalyje, aprašančioje susitikimą su nuostabiaisiais huinghnamais (arkliais), Guliveris patiria didžiausią sukrėtimą: jis pradeda neapkęsti savosios rūšies, nes jai atstovaujantys jahuai įkūnija visas bjauriausias, instinktyvias ir morališkai sugedusias žmogaus savybes.
 
Anuometiniai anglai, ypač valdantysis elitas ir intelektualai, kūrinį priėmė prieštaringai: nors skaitytojus sužavėjo nuotykinis pasakojimo pobūdis ir fantastiniai elementai, labiau išprusę amžininkai nesunkiai atpažino skaudžius taikinius. Knyga sukėlė didžiulį ažiotažą, tapo pokalbių tema kavinėse ir salonuose, tačiau ne kartą buvo kritikuojama dėl savo radikalaus misantropiškumo. Pats Sviftas, vertindamas savo kūrinį, laiške draugui Aleksandrui Poupui yra atvirai rašęs, jog jo tikslas nebuvo linksminti pasaulį, o veikiau „išerzinti jį“, taip atskleidžiant tiesą apie žmogaus prigimtį.
 
Kūrinio reikšmė šiandien ne tik neblėsta, bet įgauna naujų prasmių globaliame, technologijų ir informacijos persisotinusiame pasaulyje. „Guliverio kelionės“ yra itin naudingos kaip kritinio mąstymo lavinimo įrankis, mokantis atpažinti manipuliacijas, politinį populizmą ir pavojingą mokslo bei progreso aklumą, kai jie tampa įrankiais be moralinio kompaso. Ši knyga primena, kad žmogus, nepaisant savo civilizacijos pasiekimų, visada turi išlikti budrus savo paties ydų atžvilgiu, nes būtent gebėjimas pažvelgti į save kritiškai, kaip tai darė Guliveris savo kelionių pabaigoje, yra pirmas žingsnis link tikrojo humaniškumo.
 
Maištinga Siela

Knyga: Mathias Enard "Vagių gatvė"

 

Mathias Enard. „Vagių gatvė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 288.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Prancūzų rašytojas Mathias Enard (g. 1972) lietuviams puikiai pažįstamas iš tokių išverstų romanų kaip Kompasas (Baltos lankos, 2019) bei Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius (Baltos lankos, 2025). Gal šiaip niekada ir nebūčiau grįžęs prie M. Enard kūrybos, bet pernai perskaičiau jo puikiąją knygą Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius ir dar labiau sumažinau savo neskaitymo bloką. Išties šis rašytojas, bent jau man, yra tikrasis literatūros korifėjus, kuris suderina egzotiškas kultūras ir netikėtas temas su literatūriniu jautrumu ir intelektualumu. Neapsiriksiu sakydamas, kad tai aukštosios grožinės prabos rašytojas, galbūt ne kiekvienam paskaitomas, tačiau būtent tokia literatūra mane dažniausiai domina. Dar vienas jo lietuviškai pasirodęs romanas Vagių gatvė (pranc. Rue Des Voleurs) penkmetį pralaukė mano knygų lentynoje, kol ją šią vasarą išsitraukiau skaityti į kelionę. Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė pripažinta vertė Violeta Tauragienė.
 
Paprastai rašytojas Mathias Enard pristatomas kaip orientalistas, t. y. puikiai išmanantis Rytų kraštų kultūrą ir kalbą. Jis yra baigęs persų ir arabų kalbas, studijavęs jų literatūrą ir kultūrą, o šios žinios nenuėjo perniek, jos tapo atrama kurti grožinę literatūrą tokią, kokią, tikriausiai, nelabai kas kuria Europoje. Paprastai žiniasklaida ir politikai yra linkę ryškinti Vakarų civilizacijos ir Artimųjų Rytų kultūrų skirtybes, nevengiant sukelti sąmoningai tam tikras įtampas. Mathias Enard savo grožine literatūra stengiasi padaryti visiškai priešingus dalykus, jis savo kuriamose istorijose ieško Vakarų ir Artimųjų Rytų jungčių, kurių, pasirodo, esą kur kas daugiau, nei paprastai galėtume numanyti. Jo romanas Vagių gatvė šiek tiek geografiškai nukrypsta nuo Artimųjų Rytų ir žvelgia geografiškai ir geopolitiškai į Maroko ir Ispanijos plotmę. Kaip žinia, maurai kurį laiką valdė Ispanijos pietus, labiausiai Andalūzijos regioną, tad šis kraštas nuo VIII a. iki pat Renesanso priklausė būtent arabams, kurie paliko didžiulius kultūrinius paminklus ir kultūrinį poveikį šiems kraštams.
 
Bet romanas ne apie praeities arabus Ispanijoje, bet apie antrąjį šio šimtmečio dešimtmetį (apie 2010-2011 metus), kai kilo didžiulė arabų protestų banga Afrikos šiaurinėse šalyse. Pavargę nuo nesąžiningumo ir trokšdami demokratijos arabai išėjo į gatves, šis procesas paprastai vadinamas Arabų pavasariu. Kai kur jis buvo sėkmingas, o kai kur peraugo į pilietinius teroristinius išpuolius ir šalyse tapo tikra tragedija. Sirijoje, Libijoje ir Jemene sukilimai peraugo į ilgalaikius, kruvinus pilietinius karus, kurie ne tik nesukūrė demokratinės santvarkos, bet ir sukėlė humanitarines krizes. Maroke taip pat būta ekstremistinių išpuolių, apie kuriuos rašoma Vagių gatvėje. Pagrindinis išgalvotas veikėjas Lakdaras, jaunuolis, kuris įsimyli savo pusseserę ir dėl intymių nesantuokinių santykių jis užtraukia savo giminei gėdą. Po konflikto su tėvu jis pabėga iš namų ir kurį laiką valkatauja. Visa tai vyksta Maroko mieste Tanžere, kuriame ryškus liberalių musulmonų ir griežtų į fanatizmo linkusių ekstremistų visuomenės susiskirstymas. Galiausiai iš valkatos Lakdaras tampa teroristinės grupuotės įrankiu, jis pardavinėja prie mečetės lankstinukus ir literatūrą apie Koraną ir Alachą, tačiau pats širdyje nesijaučia nei labai tikintis, nei pritaria savo šeicho religiniam ekstremizmui.

Lakdaras svajoklis, jis svajoja vieną dieną persikelti per Gibraltarą ir gyventi laisvoje Europoje. Įsimyli ispanę, kuri mokosi arabų kalbos, o Lakdaras mokosi ispanų, todėl jie vienas kitam tampa mokytojais, tačiau vis aštrėjantis politinis konfliktas ir įtampa tarp tautiečių pasėja didelių abejonių ne tik dėl šeicho, bet ir geriausio bičiulio, kuris galimai įsivelia į kruvinus išpuolius Maroke. Visą knygos atmosferą gaubia pagrindinio veikėjo nepasitenkinimas tikrove ir politine įtampa, kuri prasilenkia su asmeninėmis svajonėmis ir intencijomis. „Aš tenoriu būti laisvas keliauti, užsidirbti pinigų, ramiai vaikštinėti su drauge, dulkintis, jeigu turiu noro, melstis, jei turiu noro, nusidėti, jeigu turiu noro, ir skaityti detektyvus, kai užsigeidžiu, ir kad niekas, išskyrus Dievą, neturėtų ko man prikišti (p. 136).“

Mathias Enard

 
Knyga pulsuoja melancholija. Ji lyginama su A. Camus romanu Svetimas ir, tenka pripažinti, tam tikrų egzistencialistinių prasmių yra, kaip, beje, ir svetimumo atmosferos. Lakdarą, manau, nuo fundamentalizmo išlaisvina vakarietiškos literatūros skaitymas. Veikėjas apsėstas knygomis, todėl jam be galo skaudu, kai mato, jog jo geriausias draugas niekšiškai ir neteisingai prilupa knygyno savininką. Jis mato ir įvertina, kokia gali būti agresyvi ir naikinanti fanatizmo jėga, iškelianti religiją virš paties gyvenimo. Veikėjas ima suprasti, kad šios įtampos visiškai ne dėl Alacho, jos susiformavo dėl skurdo, troškimo turėti galios ir kontrolės ir kažin kaip kompensuoti tą gyvenimą, kuriame tiek daug sunkaus darbo ir tiek mažai paguodos. „Bet tai buvo draugija, greta judantys žmonės: jie mergino drabužių pramonės darbininkes, tas švelnias rankutes, įskaudusias nuo birbiančių siuvimo mašinų, o kai tokių nebūdavo – žuvies šaldymo fabriko tarnautojas, nuo smakro iki kūšio tvoskiančias ešerūnais ir krevetėmis, ir visos jos jautriai reaguodavo į vulgarius mano bendranuomininkų su padirbtais „Ray-Ban“ norus suartėti, kai šie išdidžiai vesdavosi jas tarsi kokias princeses sušveist mėsainio į amerikietiškas greitojo maisto užeigas; jie truputį kėlė įspūdį, tarsi gyventų gyvenimą – tikrą gyvenimą, o ne rūsių gyvenimą, ne gyvenimą stuobrių, kuriems nekliuvo laimės dirbti Laisvojoje zonoje ir kurie ne tik uždirbdavo mažiau, bet ir buvo ne tokie elegantiški, neturėjo nei saulės akinių, nei liuksusinių telefonų, ir visas tas cirkas man atrodė kaip milžiniška sumaištis, nė iš tolo neprimenanti tų kvartalų, kuriuose aš užaugau, ir ypač tų kvartalų, kuriuose norėjau gyventi (p. 107-108).“
 
Galiausiai Lakdaras atsiduria Barselonoje, vadinamojoje Vagių gatvėje, kur glaudžiasi prostitutės, narkomanai ir neaiškūs vertelgos. Čia jis patiria išties, kas yra daugialypė Europa, bando megzti glaudžius santykius su mylimąja, tačiau nesėkmingai. Tai išties primintų Mari ir Merso iš romano Svetimas, nes šioji netipinė meilės linija tokia svetima ir abejinga kaip ir pats Lakdaro santykis su tikrove. Kas suformuoja tokį Lakdarą? Santykis ne tik su teroristais, bet ir nuolatinis gyvenimo trumpalaikiškumo pažinimas. Kurį laiką Maroke jis dirbo vertėju ir vertė bei skaitmenino Pirmojo pasaulinio karo žuvusiųjų vardažodžius, nuolat apmąstydamas jų galimus gyvenimas. Vėliau Lakdaras įsidarbino morge ir padėjo pakvaišėliui paruošti laidojimui nežinomus kūnas, dar baisiau – prieš jį nusižudo morgo savininkas. Aplink pagrindinį veikėją vien pasaulio nusivylimas, vien mirtys ir nepastovumas, kurie ne tik atskleidžia svetimumą pasauliui, bet apskritai diktuoja M. Enardui knygos slogią melancholiją, kuri skaitytojui tuo pat metu yra ir poetiškai žavi, ir slegianti.
 
Man Vagių gatvė – tai Europos ir Afrikos pasibučiavimas, dviejų paribiuose esančių skirtingų pasaulių susitikimas. Gal ir tiesa, kaip sako Lakdaras pasakojime: „Arabų pasaulio vienybė egzistavo tiktai Europoje (p. 230).“ Nes tai, kas savita ir kasdieniška, nekelia svajonių kaip apie tolumoje esančią geresniąją perspektyvą. Juk tikriausiai ir pati Europa ir demokratija atrodo iš toli kur kas gražesnė, kai tiki jos šviesa, o kai atsiduri kaip Lakdaras Europoje, pamatai, kad visas pasaulis turi tų pačių problemų ir sunkumų. Tad Vagių gatvė man romanas visų pirma yra apie utopinio pasaulio viziją, trokštamą saugumą ir vietą, kurioje kiekvienas iš mūsų esame aprūpinti, gerbiami ir saugūs, apie tos utopijos paieškas ir griūtį. Gal todėl pasakojimo pabaigoje Lakdaras priima šokiruojantį sprendimą: jis pasirenka išsaugoti tą iliuziją, galimybę arabams kitapus Viduržemio jūros svajoti apie geresnį pasaulį. Gal Vagių gatvė ir nebus mėgstamiausias Mathias Enard kūrinys, tačiau jis atmosferiškai įtaigus, o joje dviejų skirtingų pasaulį sandūra nepaprastai aktuali, ypač šiomis dienomis, kai vis daugiau Lietuvoje girdime apie musulmonų reiškiamą poreikį statyti mečetes ir gerbti jų kultūrą ir religiją bei iš to kylančias politines ir kultūrines įtampas.
 
Maištinga Siela