Rašytojų alėja. Agota Kristof: biografija, gyvenimas, literatūra, svarbiausios knygos ir bruožai

 Sveiki, mielieji!

 

Tęsiu savo mėgstamą rubriką „Rašytojų alėja“ ir šįkart kviečiu susipažinti su vengrų kilmės prancūziškai rašiusia rašytoja, kuri kadaise padarė man didelį poveikį. Ką tik, po daugmaž 20 metų pertraukos, „Alma littera“ perleido jos bene garsiausią trilogijos knygą „Storas sąsiuvinis“, pagal kurį Klaipėdos dramos teatras prieš kelerius metus pastatė pagal pirmąją trilogijos dalį spektaklį. Visada knietėjo sužinoti daugiau apie autorę.

 

ANKSTYVASIS AGOTOS KRISTOF GYVENIMAS

 

Agota Kristof (Ágota Kristóf) gimė 1935 metų spalio 30 dieną mažame Csikvánd kaimelyje Vengrijoje, provincijos šeimoje, kurioje nuo pat mažumės sugėrė kaimiškos aplinkos ramybę ir pirmuosius gyvenimo įspūdžius. Jos tėvas buvo pradinių mokyklų mokytojas, o motina – namų šeimininkė, todėl intelektualinė ir pedagoginė aplinka namuose turėjo didelę įtaką mergaitės asmenybės formavimuisi. Šeimoje didelis dėmesys buvo skiriamas žinioms, ugdymui bei knygoms, o tėvo profesija leido Agotai jau ankstyvoje vaikystėje susipažinti su literatūros pasauliu. Nors šeima gyveno santūriai, tėvų dėka namuose netrūko pokalbių apie istoriją, kultūrą ir mokslą, kas skatino lakią vaiko vaizduotę.

 

Vaikystės metais Agota išsiskyrė dideliu jautrumu, pastabumu ir meile pasakojimams bei knygoms, kurios tapo jos pirmuoju pabėgimu į saugesnį pasaulį. Ji labai mėgo skaityti, stebėti aplinką ir kurti savo istorijas mintyse, dar nesuvokdama, kad vėliau literatūra taps jos pagrindine išraiškos priemone. Tačiau šį ramų ir šviesų vaikystės periodą greitai sukrėtė Antrojo pasaulinio karo negandos ir geopolitiniai pokyčiai, palietę kiekvieną Vengrijos kampelį. Karo baisumai, nuolatinis nesaugumo jausmas ir permainos paliko gilius pėdsakus jautrioje mergaitės pasąmonėje, vėliau atgimusiuose jos tamsiuose ir lakoniškuose grožiniuose kūriniuose.

 

Paauglystės laikotarpis Agotai Kristof buvo pilnas sukrėtimų ir netikėtų išbandymų, kai keitėsi ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir visa šalies santvarka. Pasibaigus karui, Vengrijoje įsitvirtino griežtas komunistinis režimas, o šeima susidūrė su dideliais finansiniais ir socialiniais sunkumais. Būdama paauglė, ji buvo išsiųsta į internatinę mokyklą, kur patyrė didžiulį ilgesį namams, vienatvę ir atskirtį nuo artimųjų. Šis sunkus periodas užgrūdino jos charakterį, išmokė emocinio atsparumo, bet kartu suformavo tam tikrą vidinį uždarumą, kuris vėliau tapo jos rašymo stiliaus vizitine kortele.

 

Iki tampant pripažinta rašytoja, Agotos gyvenimas buvo kupinas sunkaus kasdienio darbo, emigracijos dramos ir sunkių pasirinkimų. 1956 metais, po Vengrijos revoliucijos numalšinimo sovietų kariuomenės, ji kartu su vyru ir mažu vaiku pėsčiomis perėjo Austrijos sieną, bėgdama nuo politinio persekiojimo ir nepriteklių. Pradžioje atsidūrusi pabėgėlių stovykloje Austrijoje, vėliau ji persikėlė gyventi į Šveicariją, prancūzakalbį Nešatelio miestą. Emigracijoje jos laukė skaudi realybė: nemokėdama prancūzų kalbos, ji įsidarbino fabrike, kur valandų valandas monotoniškai dirbo prie mechaninių įrenginių, išgyvendama gilią kultūrinę ir kalbinę izoliaciją.

 

Šis sunkus laikotarpis ir svetimos kalbos naštos jausmas turėjo milžinišką įtaką jos tolimesniam kūrybiniam keliui bei pasaulėjautai. Fabrike dirbantis žmogus be veido, izoliacija nuo gimtosios vengrų kalbos ir prarasta tėvynė tapo pagrindinėmis jos būsimos kūrybos temomis, atsispindėjusiomis jos garsiausiame romane „Storas sąsiuvinis“. Prancūzų kalba, kuri pradžioje kėlė kančią ir jautėsi kaip „žudikė kalba“, pamažu tapo jos literatūriniu įrankiu, lėmusiu unikalų, minimalistinį, asketišką ir visiškai šaltą jos stilių. Ji rašė tik prancūziškai, sąmoningai vengdama emocingų būdvardžių ir ilgažodžių, todėl jos tekstai įgavo nepaprastos, beveik medicininės galios.

 

Prieš pasiekiant tarptautinį pripažinimą, jos gyvenimas buvo tylus ir nematomas kasdienybės kovos už būvį fonas, kuriame ji visgi rasdavo laiko rašymui slapta. Ji pradėjo nuo pjesių radijui ir teatrui prancūzų kalba, kurios pamažu atvėrė duris į platesnę literatūrinę bendruomenę. Jos didžiausios įtakos ir išgyvenimai – karas, tremtis, svetimybė, vienatvė ir tapatybės praradimas – susiliejo į vientisą egzistencinį patyrimą, kurį ji meistriškai perkėlė į popierių. Agota Kristof išliko viena ryškiausių ir savičiausių XX amžiaus pabaigos Europos autorių, kurios biografija ir kūryba yra neatsiejamai susijusios su skaudžia imigranto dalia bei žmogaus psichologine ištverme.

 

AGOTOS KRISTOF LITERATŪRINIS KELIAS, TOLIMESNIS ASMENINIS GYVENIMAS IR KŪRYBA

 

Taigi Agota Kristof į literatūros pasaulį įžengė neįprastu ir sunkiu keliu, o jos pasiekimai literatūroje remiasi radikaliu taupumu, tikslumu ir giliu psichologiniu skausmu, kurį ji pavertė pasaulinio lygio kūriniais. Nors ji gimė, kaip minėjau, Vengrijoje, jos didžioji literato karjera ir pripažinimas gimė Šveicarijoje, prancūzakalbiame Nešatelio kantone. Ilgą laiką prancūzų kalba jai buvo svetima, todėl rašymas šia kalba tapo ne tik kūrybiniu iššūkiu, bet ir savotišku išsivadavimu iš tylos, kurią patyrė praradusi gimtąją vengrų kalbą. Jos pasiekimai vertinami kaip viena unikaliausių XX amžiaus pabaigos Europos literatūros fenomenų, įrodžiusių, kad išgyventa trauma ir tremtis gali tapti universalaus meninio lygio tekstų pagrindu.

 

Didžiausias ir svarbiausias lūžis jos gyvenime ir kūryboje įvykio 1986 metais, kai ji išleido savo debiutinį nedidelį romaną „Storas sąsiuvinis“ (pranc. Le Grand Cahier), kuris akimirksniu patraukė literatūros kritikų dėmesį ir išgarsino ją tarptautiniu mastu. Ši knyga, parašyta trumpais sakiniais ir visiškai be jokių sentimentalių lyrinių nukrypimų, pasakoja apie dvynius brolius, kurie gyvena pas močiutę karo nuniokotame pasienio kaimelyje. Knygą pirmaisiais metais skaitė prancūzakalbiai skaitytojai, o jos unikalus, šaltas, beveik dokumentinis stilius iškart sukėlė didelį rezonansą kritikos pasaulyje. „Storas sąsiuvinis“ sulaukė daugybės teigiamų vertinimų, buvo lyginamas su geriausiais egzistencinės literatūros kūriniais ir pelnė jai prestižines literatūrines premijas, įskaitant Europos leidybos prizus.

Agotos Kristof knygos mano namų bibliotekoje.

 

Šis romanas tapo pirma dalimi jos garsiosios trilogijos, kurią vėliau papildė antroji dalis „Įrodymas“ (La Preuve, 1988 m.) ir baigiamoji dalis „Trečiasis melas“ (Le Troisième Mensonge, 1991 m.). Trilogija sulaukė milžiniško tarptautinio pripažinimo, buvo išversta į daugiau nei kelias dešimtis pasaulio kalbų ir tapo klasika tapusiu šiuolaikinės Europos literatūros šedevru. Už paskutinę trilogijos dalį „Trečiasis melas“ rašytoja 1991 metais buvo apdovanota viena prestižiniams Prancūzijos literatūros apdovanojimų – Prix Médicis premija. Kritika vertino šį ciklą kaip gilaus moralinio žlugimo, karo pasekmių, tapatybės krizės ir broliškos meilės dekonstrukcijos viršūnę, kurioje tiesa ir melas susipina neatskiriamai.

 

Kalbėdama apie savo kūrinius, pati Agota Kristof dažnai pabrėždavo, kad jos knygos nėra autobiografinės tiesiogine prasme, tačiau jose slypi visa jos emocinė patirtis, karo siaubai ir tremtinio dalia. Interviu ji yra sakiusi, kad rašo todėl, jog „reikia rašyti“, o ne siekdama sukelti gailestį ar pamokyti skaitytoją, išlaikydama visišką autoriaus distanciją nuo savo personažų. Apie „Storą sąsiuvinį“ ir visą trilogiją ji teigė, kad stengėsi rašyti taip, tarsi dokumentuotų faktus, kurių negalima paneigti, visiškai atsisakydama psichologinių paaiškinimų, palikdama skaitytojui pačiam nuspręsti, kas yra tiesa, o kas – tik iliuzija. Jos požiūris į savo tekstus buvo labai griežtas, lakoniškas ir be jokio narcisizmo, ji niekada nesistengė įtikti masinio skaitymo skoniui.

 

Jos asmeninis gyvenimas Šveicarijoje klostėsi ramiai, nors ir paženklintas nuolatinio svetimumo jausmo bei vidinės vienatvės, kurią ji taip meistriškai perkėlė į kūrybą. Emigracijoje ji sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, tačiau jos santuokos ir buities kasdienybė reikalavo didelių pastangų suderinti darbą, motinystę ir literatūrinį pašaukimą. Šeimos gyvenimas Nešatelyje buvo gana uždaras, o pati rašytoja vengė didelių viešų renginių, triukšmingo literatai elito gyvenimo, pirmenybę teikdama tyliai namų aplinkai ir knygoms. Ši šeiminė ramybė ir kartu gilus emocinis atskirtumas nuo gimtinės sudarė unikalią terpę, kurioje gryninosi jos minimalistinis stilius.

 

Agota Kristof santykiai su atsinaujinusia, komunizmą nusimetusia Vengrija buvo sudėtingi, melancholiški ir pilni nostalgijos bei nutylėto skausmo. Nors po 1989 metų geležinės uždangos griuvimo ir Vengrijos demokratizacijos jos knygos sugrįžo į gimtinę ir sulaukė didžiulio pripažinimo bei triumfo, pati rašytoja retai grįždavo į Vengriją. Vengrijos kultūrinė bendruomenė ir kritikai jos pasiekimus vertino su didžiule pagarba, vadindama ją viena ryškiausių visų laikų vengrų kilmės rašytojų, pelniusių pasaulinę šlovę prancūzų kalba. Vengrijoje jos kūriniai tapo privaloma kultūrine vertybe, o jos gyvenimo kelias – simboliu to, kaip vengrų literatūros dvasia gali prabilti universalia kalba.

 

Per savo gyvenimą Agota Kristof išleido ir kitų žymių kūrinių, tokių kaip novelių rinkinys „Paskutinioji paskola“ (Le Cœur repoussé) bei romanai „Vakar“ (Hier), kurį, beje, turime lietuviškai, ir „Aklasis raštas“ (L'Analphabète), kuriuose dar giliau nagrinėjo atminties, rašymo ir prarastos tėvynės temas. Jos indėlis į Europos literatūrą buvo įvertintas daugybe tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Austrijos valstybinę Europos literatūros premiją bei Gottfriedo Kellerio premiją Šveicarijoje.

Rašytoja mirė 2011 metais savo namuose Nešatelyje, palikusi trumpą, bet itin galingą palikimą, kuris iki šiol laikomas vienu skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių XX amžiaus literatūros paminklų apie žmogaus prigimtį ekstremaliomis sąlygomis.

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija"

 

Byung-Chul Han. „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 112.

 

Sveiki!

 

Pietų Korėjos vokiškai rašančio ir mąstančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knygos Lietuvoje tapo tikru fenomenu. Netrukus pasirodys jau penktoji jo filosofinė esė knyga, o aš tik šiam rudeniui buvau pasilikęs šią ketvirtąją – Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės topologija (vok. Vom Verschwinden der Rituale. Eine Topologie der Gegenwart), kuri originalo kalba pirmąkart pasirodė 2019 metais, prieš pat pandemiją. Knygą į lietuvių kalbą vertė Tomas Sodeika, kuris pabaigoje parašė epilogą, apmąstydamas filosofo Hano išsakytas mintis. Beje, T. Sodeika vertė visas šio autoriaus knygas, apie kurias pirmiausia sužinojau iš redaktorės Airos Niauronytės socialinių tinklų įrašų. Kaip ir daugeliui mano ir jaunesnės kartos žmonių reikia tokių filosofinių tekstų, kurie iš esmės atspindėtų mūsų dabartinės tikrovės jausenas, būsenas ir procesus, o Hano filosofinė eseistika yra būtent pats tas.

 

Pirmiausiai ir ryškiausiai Byung-Chul Hanas į mano sąmonę įsirėžė kaip Nuovargio visuomenės autorius, kuris gana tiksliai suformavo mintį, jog didžiausių šių dienų prievartos akto dalyviai esame sau mes patys, kurie negali darbo rinkai pasakyti ne, nes yra įsivėlę į nesibaigiančio produktyvumo ir pasiekimų sizifišką apykaitos ratą. Apie darbo visuomenę ir savęs išnaudojimą autorius nemažai užsimena ir knygoje Apie ritualų nunykimą. Apie tai kalbą epiloge ir pats Tomas Sodeika: „Pramogų industrija dosniai mus aprūpina savo produktais, o mes taip intensyviai juos vartojame, kad net nebepastebime, jog tie produktai jau yra ne žaidimai, o „žaidimai“. Mat tai, ką vis dar iš inercijos vadiname „žaidimo“ vardu, yra jau nebe savitikslis vyksmas, o mūsų gyvenimą asimiliavusio totalinio produkavimo ciklo rekreacinė fazė, reikalinga tam, kad atgautume po darbo fazės nusilpusį produktyvumą (p. 110).“ Ir iš esmės juk kaip sunku laisvu laiku nieko nevartoti, nieko neskaityti, nesidomėti ir nieko neveikti, kai esi išmokytas veikti inertiškai: jautiesi kaltas, kai nieko nedarai. Mes nuolat planuojame savo ne tik darbą, bet ir laisvalaikį, kad jis būtų kuo produktyviau užkamšytas emocijų, įspūdžių, kelionių, patirčių įvairovės, nes esame įtikėję, kad kitos progos daugiau gali ir nebūti, o mūsų žemiškasis laikas labai ribotas. Judame iš baimės numirti bei prarasti patirtis ir pasiekimus.

 

Hanas sako, kad ritualai iš esmės leidžia įsižeminti į bendruomenę, į ją įaugti, pamirštant savo individualybę. Nunykus ritualams, suklesti narcisizmas, staiga visi trokšta būti autentiški, individualūs, išskirtiniai: „Autentiškumo prievarta veda į narcisistišką introspekciją, į nuolatinį rūpinimąsi vien savo psichologinėmis problemomis. Ir komunikacija organizuojama atsižvelgiant į psichologiją. Autentiškumo visuomenė yra intymumo ir apsinuoginimo visuomenė. Sielos nudizmas jai suteikia pornografinių bruožų. Socialiniai santykiai atrodo tuo tikresni ir autentiškesni, kuo labiau juose atsiskleidžia asmeniškumas ir intymumas (p. 26).“ Kitaip sakant, Hanas lyg ir paaiškina, kodėl tiek daug viešojoje erdvėje kalbama apie savo sutrikimus, traumas, neįgalėjimą ko nors padaryti (netgi su tam tikru pasimėgavimu), nes viskas tampa terapija, savęs kūrimu ir perkūrimu, kitaip sakant, asmeninę pronografiją. Tai psichoterapeutų ir psichologų aukso amžius, nes visi staiga susirūpinome savimi, o tai veda prie išbendruomeninimo procesų ir dar didesnės individo atskirties, vadinasi, ir prie depresijos, nihilizmo ir negalėjimo priimti ir suprasti kito.

 

„Komunikacija tampa pornografinė, kai tampa skaidri, kai virsta lėkštais ir pagreitintais informacijos mainais. Kalba tampa pornografinė, kai ji nebe žaidžia, o tik perteikia informaciją. Kūnas tampa pornografinis, kai praranda bet kokį sceniškumą ir vien funkcionuoja. Pornografiniame kūne nėra nieko simboliško. O štai ritualizuotas kūnas yra įspūdinga scena, į kurią įsikomponuoja slėpiniai ir dievybės. Garsai taip pat tampa pornografiniais, kai praranda bet kokį subtilumą ir santūrumą ir vien žada afektus bei emocijas (p. 96).“ Sakysite, o kur tada čia problema, jeigu žmogus tampa atviru ir leidžia būti pažeidžiamas? Ogi tame, kad čia ir slypi paradoksas, netekdamas ritualų, rimties, ceremoniškumo, individas lieka savotiškoje izoliacijoje, atsitvėręs nuo bendruomenės.

Byung-Chul Han

 

„Dataistinis posūkis panaikina Apšvietos idealizmą ir humanizmą. Žmogus nebėra suverenus žinių subjektas, nebėra žinių kūrėjas. Dabar žinias produkuoja mašinos. Duomenimis grindžiama žinių gamyba vyksta be žmogiškojo subjekto ir sąmonės. Didžiuliai duomenų kiekiai išstumia žmogų iš pagrindinės žinių kūrėjo pozicijos. Pats žmogus susitraukė ir virto vien duomenų rinkiniu, apskaičiuojamu ir kontroliuojamu dydžiu (p. 89-90).“ Ir iš tikrųjų, dažnai galima išgirsti statistika sako, statistika rodo... Bet jau nei kas begali suvokti tų statistinių duomenų, nei jais tikėti, nes jų per daug ir pernelyg daug nepatikrinamų, o kartais ir visiškai iš piršto laužtų. Tiesa, dabar tas mašinas pakeitė sparčiai įsigalėjęs ir prieinamas dirbtinis intelektas, padauginęs duomenis kaip triukšmo aidą, nuolat perkurdamas nesuvokiamus kiekius duomenų, kuriame skęsta žinių visuomenė.

 

Bene keisčiausias šįkart Hano nagrinėjamas aspektas yra ritualinė savižudybė ir karo tema. Jis pateikia pavyzdžių iš senovės, kada prie imperatoriaus šaunūs kariai nusižudydavo ir taip pagerbdavo savo imperatorių. Sakytume, kad beprotybė, bet Hanas teikia ritualams naują prasmę ir dėmenį. Šiandien žmogus paniškai bijo mirties, nes rinka ir vartojimas jam nuolat siūlo ilgaamžiškumo iliuziją, o asmeninis troškimas gyvenimą įprasminti pasiekimais įkalina individą nuolat vartoti ir save išnaudoti. „Karas, produkuojantis mirtį, yra visiška karo kaip ritualinės dvikovos priešingybė. Produkavimas ir ritualai yra vienas kitą paneigiantys dalykai. Dronų karas atspindi visuomenę, kurioje viskas tapo darbo, produkavimo ir pasiekimų vaikymosi dalyku (p. 83).“

 

Šioje knygoje autorius teigia, kad šiuolaikinis pasaulis praranda tradicinius ritualus ir pasikartojančias praktikas, kurie anksčiau suteikdavo gyvenimui stabilumo, prasmės bei bendruomeniškumo ryšį. Pasak Byung-Chul Hano, ritualų nykimą lemia perteklinė komunikacija, skaitmenizacija ir visuomenė, kurioje viskas paverčiama vartojimo preke bei skubiu sandoriu. Dėl to žmogus tampa emociškai išsekęs, izoliuotas ir paklydęs nuolatiniame efektyvumo bei pasiekimų sraute. Apie greito gyvenimo tempą ir troškimą pabėgti kur nors į kaimą, į erdvę, kurioje nebereikia savęs eikvoti dėl pasiekimų, man regis, šiandien susimąsto dažnas žmogus. Mūsų kūnas ir psichika pasiilgo lėto gyvenimo, kurį įprasminti padeda ritualai. Kuo pavojingas Hanas? Ogi tuo, kad iš pažiūros jis visose savo knygose kalba apie šiandienos visuomenės pavergimą, išnaudojimą ir destrukciją, tačiau, kaip pabrėžia epiloge Tomas Sodeika, čia ir slypi visuomenės galimybė atsinaujinti, nes atsiveria plačios erdvės. Iš tikrųjų Hanas nėra joks pesimistas, jis už tai, kad visuomenė gyventų lengvai ir vertintų žaidimus bei laiką, kai nereikia nieko daryti, tiesiog gyventi neprodukuojant. Šioje knygoje autorius netiesiogiai kviečia įvertinti tai, kas praktiškai nunyko kaip neveiksmingumas ir neproduktyvumas, kuris visais laikais buvo bendruomenės savasties dalimi. Žaisti, pamirštant savo problemas ir rezultatus, štai, ką dažnas šių dienų žmogus norėtų daryti šiandien. Bent jau aš.

 

Maištinga Siela

Rašytojo Guillaume Musso knygos lietuvių kalba: nuo "Mergina iš Bruklino" iki "Po 7 metų"

 

Sveiki!

 

Guillaume Musso – tai vienas populiariausių šių laikų prancūzų rašytojų, kurio knygos jau daugelį metų įtraukiamas į pasaulinius bestselerių sąrašus. Jo kūriniai pasižymi įtraukiančiais, kinematografiniais siužetais, kuriuose meistriškai pinasi psichologinis trileris, detektyvas, romantika ir mistiniai elementai, o netikėti siužeto posūkiai skaitytoją laiko įtampoje iki pat pabaigos.

 

„Mergina iš Bruklino“ – tai įtemptas psichologinis trileris, prasidedantis nuo pribloškiančio klausimo, kurį rašytojas užduoda savo sužadėtinei, o ji prieš atsakydama parodyti jo bendrą nuotrauką ir ištaria „Aš niekada to nepadariau“, po kurios akimirksniu dingsta. Autorius pamažu narplioja tamsias praeities paslaptis, kurios įrodo, kad mylimas žmogus gali būti visai ne tas, kuo dedasi.

 

„Centrinis parkas“ – tai neįprastas ir klaustrofobiškas detektyvas, kuriame Niujorko centriniame parke ant suolelio po nakties prabunda du nepažįstami žmonės: prancūzė policininkė Alisa ir amerikietis džiazo pianistas Gabrielė, prie kurių rieštų metaline grandine surakintos jų rankos. Bandydami išsiaiškinti, kaip čia pateko, jie pamažu suvokia, kad jų gyvenimai yra susiję kur kas giliau ir šiurpiau, nei jie galėjo įsivaizduoti.

 

„Mergaitė ir naktis“ – tai paini drama, prasidedanti praeities šmėklų sugrįžimu po Viduržemio jūros pakrantėje esančiame prabangiame licėjuje vykusio susitikimo su buvusiais bendramoksliais. Pagrindinis veikėjas kartu su draugu slepia tamsią paslaptį apie prieš dvidešimt metų įvykdytą žmogžudystę ir užbetonuotą kūną sienoje, o dabar kažkas pradeda juos šantažuoti ir grasinimai ima pildytis.

 

„Butas Paryžiuje“ – tai paslaptingas trileris, kurio veiksmas vyksta ramioje Paryžiaus gatvelėje esančiame menininko studijos tipo bute, kurį per klaidą tuo pačiu metu nuomoja du skirtingi žmonės: buvęs Londono policininkas ir prancūzų teatrologė. Bandydami išsiaiškinti šį nesusipratimą, jie susiduria su šiurpiomis buvusio buto šeimininko, garsaus dailininko, gyvenimo paslaptimis ir mįslinga jo vaiko žūtimi.

 

„Dabarties akimirka“ – tai jautrus ir filosofinis romanas apie laiką, antrąsias galimybes ir lemtingus pasirinkimus. Istorijos centre – vyras, netikėtai atradęs paslaptingą švyturį, kurio rūsyje slepiasi galimybė keliauti laiku ir ištaisyti didžiausias gyvenimo klaidas, tačiau už kiekvieną grįžimą į praeitį tenka sumokėti labai skaudžią kainą dabartyje.

 

„Rytoj“ – tai intriguojantis romantinis trileris, kuriame per stebuklą internetu susipažįsta du vieniši žmonės – Bostone gyvenantis profesorius ir Niujorko meno galerijos darbuotoja. Nors jie gyvena skirtinguose miestuose ir niekaip negali susitikti asmeniškai, netrukus paaiškėja, kad jie bendrauja per laiko slenkstį, skiriantį juos lygiai vieneriais metais, ir tai suteikia vilties pakeisti ateityje įvyksiančias tragedijas.

 

„Popierinė mergina“ – tai žavus ir ironiškas metoromanas apie kūrėjo krizę išgyvenantį rašytoją Tomą, kurio gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai iš jo pačio parašytos knygos puslapių į realų pasaulį iškrenta gyva ir kraujo turinti pagrindinė jo kūrinio heroje Bili. Ši netikėta pažintis priverčia autorius iš naujo permąstyti savo gyvenimą, o netrukus užsimezgusi meilė susiduria su negailestingais likimo smūgiais.

 

„Angelo kvietimas“ – tai dinamiškas detektyvinis trileris, prasidedantis oro uoste per kvailą susidūrimą, kai Niujorko virėja Madlena ir Paryžiaus policininkas Džonatanas netyčia sumaišo savo mobiliuosius telefonus. Grįžę namo ir iš smalsumo naršydami svetimuose aparatuose jie aptinka šiurpių faktų vienas apie kito praeitį, kurie priverčia juos susivienyti ir leistis į bendrą pavojingą paiešką.

 

„Po 7 metų...“ – tai pasakojimas apie buvusius sutuoktuvėse išsiskyrusius ir skirtingus kelius pasirinkusius draugus, kurie po septynerių metų susitinka sutartu laiku Paryžiuje. Jų susitikimas, turėjęs būti paprasta vakarienė, staiga virsta pavojingu žaidimu, kai paaiškėja, kad vienas iš jų yra pagrobtas, o kitiems tenka leistis į mirtinas gelbėjimo lenktynes su laiku.

 

Maištinga Siela

Knyga: Kate Atkinson "Gyvenimas po gyvenimo"

Kate Atkinson. „Gyvenimas po gyvenimo“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – p. 581.

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Šią vasarą palydėjau ir rudenį pasitikau su dideliu romanu, kurį parašė garsi britų rašytoja Kate Atkinson (g. 1951) Gyvenimas po gyvenimo (angl. Life After Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė, o 2014 metais išleido Tyto albos leidykla. Knygą įsigijau iš antrųjų rankų, nes tik pernai, galima sakyti, atradau rašytojos literatūrą, perskaitęs jos bene garsiausią debiutinį romaną Anapus fotografijų. Tiesa, Tyto alba tikriausiai pajuto, jog šioji rašytoja talentinga ir populiari ne atsitiktinai, tad šiuo metu pradėjo versti jos detektyvų ciklą Užmirštos bylos, o pastaroji knyga, beje, taip pat padarė man gerą įspūdį, tad suskubau perskaityti bene geriausiai vertinamą jos darbą Gyvenimas po gyvenimo, kol dar nepraėjo asmeninis susidomėjimas K. Atkinson kūryba. Romanas autorei pelnė prestižinį Costa apdovanojimą, o goodreads puslapio lankytojai kūrinį išrinko geriausiu istoriniu grožinės literatūros kūriniu.

 

Iš tikrųjų kūrinį Gyvenimas po gyvenimo sunku įvardyti istoriniu romanu. Tai nebūtų labai taiklu ir tikslu, nors pagrindinis visuotinai atpažįstami istoriniai, bet ne pagrindiniai veikėjai – Adolfas Hitleris ir jo jaunutė žmona Eva Braun, kurie slapta baigiantis Antrajam pasauliniam karui susituokė ir drauge nusižudė bunkeryje. Visgi istorija tik tam tikroje atkarpoje nubloškia pagrindinę veikėją Ursulą Tod į nacistinę Vokietiją ir ji atsiduria šalia patikliosios Evos. Tas faktas, kad autorė laisvai leidžia kurti grožinę istoriją apie išgalvotą asmenybę, o istorinius faktus panaudoja tik kaip foną, išties labai įdomus, todėl romanas tik iš dalies veikia kaip istorinis romanas, kita jo pusė – mistinė.

 

Pagrindinė veikėja Ursula Tod gimsta 1910 metų vasario 11 dieną Didžiosios Britanijos provincijos dvare Lapės prieglobstyje daugiavaikėje Silvi ir Hju Todų šeimoje. Ursula nuolatos miršta pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nukrenta nuo stogo, paskęsta, ją sušaudo, miršta krentant bomboms per Antrąjį pasaulinį karą ir t. t., tačiau kaskart ji atgimsta 1910-ųjų vasarį ir pati to nežinodama (bet kai kada nujausdama) pradeda gyvenimą iš naujo, tik šiek tiek kitaip. „Negana to, kartais Ursula žinodavo, ką žmogus pasakys, šiam dar nespėjus praverti burnos, arba įvyks kas nors labai kasdieniška: nukris lėkštė arba į šiltnamį bus mestas obuolys, tarsi tai jau daug kartų būtų nutikę. Jai galvoje aidu atsiliepdavo žodžiai ir sakinių nuotrupos, o svetimi žmonės atrodydavo kaip seni pažįstami (p. 139).“

 

Autorė iš dalies remiasi reinkarnacijos teorija, kad žmogaus sąmonė niekur nedingsta, tad jai suteikiama vis kita proga patirtį vis kitokį ir ilgesnį gyvenimą. Šiame ilgame romane, sudurstytame koliažo principu, istorijos linkusios nutrūkti ir vėliau kartotis vis kitokiomis perspektyvomis, o per skaitymo procesą susidėlioja ištisas Ursulos šeimos paveikslas su ryškiais, kaip ir būdinga Atkinson prozai, charakteriais. Iš pradžių romanas gali pasirodyti kiek painus, nes pradžioje autorė tik duoda užuominas, neplėtoja įvykių, bet netrukus skyriai pasidaro labai platūs, į kuriuos telpa atskiri Ursulos gyvenimai ir jų perspektyvos, susijungiančios pasikartojimais ir asociacijomis. Viename iš gyvenimų Ursulai lemta tapti girtuokle ir patirti iš sutuoktinio nevykėlio mokytojo smurtą, kitame gyvenime ji išvyksta į Vokietiją ir tampa Hitlerio meilužės Evos Braun gera drauge, dar kitame ji instinktyviai stengiasi išgyventi nacių bombarduojame Londone...

 

Romanas sodrus, jeigu mėgstate šeimos sagas. Centre – Todų šeima, Ursulos sesuo Pamela, broliai Morisas, Tedis ir Džeimsas, kuriuos likimas kaskart vis kiek kitaip išblaško po pasaulį. Svarbi persona – teta Izė, palikusi savo vaiką nežinia kur, tačiau Ursulai kaskart suvaidina progesyvios XX amžiaus moters portretinį svarbų vaidmenį. Iš tikrųjų kaip ir romane Anapus fotografijų, taip ir Gyvenimas po gyvenimo, autorė sodriai, įtaigiai ir lengvu prozos (bet ne skurdžiu!) jungia šeimos paveikslą į savotišką besimainančių charakterių kartoteką. Bene svarbiausia, ką autorė išlaiko kaip pagrindinį savo pasakojimo idėjinį epicentrą – jaudinantis, nenuspėjamas žmogaus likimas. Nors Ursula yra toji, kuri nuolatos miršta ir grįžta kartoti savo gyvenimo, tačiau autorė nepamiršta ir kitų svarbių pasakojime veikėjų. Štai apie Ursulos brolį Tedį Todą ji 2015 metais sukūrė kitą romaną, pavadinimu Griuvėsių dievas, kurį turime taip pat išleistą lietuviškai. Tiesa, savotiškame romano tęsinyje, – nors oficialiai jis nėra tęsinys ir galima skaityti kaip atskirą kūrinį, – autorė jau atsisako mistinių elementų ir renkasi nuoseklią chronologinę pasakojimo liniją.

Kate Atkinson

 

Pieštuku pasižymėjau keletą man patikusių dalykų. Pavyzdžiui, kaip autorė geba įvardyti lakoniškai ir taikliai Hitlerio fenomeną: „Fiurerį visi turėjo matyti einantį kilniu ir vienišu tyrumo taku – jis negalėjo vesti, nes jau buvo vedęs Vokietiją (p. 400)“. Turint galvoje, kad istoriškai Hitleris ilgą laiką turėjo meilužę, nors pats deklaravo itin disciplinuotą dorovingą nacių gyvenimą. Seksualumo klausimas romane taip pat vienas svarbiausių dalykų, nes iš to kuriasi veikėjai, personažai, tapatybės, likimai, laimė ir tragizmas. Viena įdomi mintis, kai prie Ursulos viename iš gyvenimų priekabiavo ir jai dėmesį rodė vyrai: „...ponas Karveris, eidamas pro Ursulą, švelniai palietė jai sprandą, kurio dar nedengė plaukai. Ją nukrėtė šiurpas. Jį įsistebeilijo į „Underwood“ spausdinimo mašinėlės klavišus. Nejaugi joje slypi kažkas, kas žadina tokį vyrų dėmesį? Nejaugi jį – blogas žmogus? (p. 233).“ Ne visada skaitant, kad ir sodriai kuriamus filosofiniu pagrindu literatūros veikėjus, aptiksi, kad graži veikėja manytų, kad jos patrauklumas yra demoniškos prigimties. Kartais nustebina ir tokie netikėti žmogiškosios meilės pamąstymai: „Ursula nepaprastai prisirišo prie Ralfo. Ji nebuvo meilės įkaitė kaip kai kurios kitos moterys. Kai buvo su Kraitonu, ją nuolat ir įkyriai persekiojo mintis apie meilę, bet su Ralfu viskas buvo daug paprasčiau. Ir šį kartą tai nebuvo meilė – tai buvo jausmai, panašūs į tuos, kuriuos jauti mėgstamam šuniui. (Nors ne, Ursula niekada jam nebūtų to pasakiusi. Kai kurie žmonės, dauguma jų, nesupranta, kaip stipriai gali būti prisirišusi prie šuns.) (p. 308-309).“

 

Gyvenimas po gyvenimo – lengvu stiliumi parašytas romanas, bet jo į populiariosios literatūros nišą neįdėsi. Priešingai – tai brandus, sodrus, smelkiantis laiką, gyvenimą ir likimą literatūros kūrinys, skaitytojui dovanojantis seną gerą skoningą pasakojimą, apipintą šiek tiek kančios, šiek tiek naivumo, skaudžių gyvenimo pamokų, vilties ir laimės. Autorė literatūriškai perteikia subalansuoto atsikartojančio to paties gyvenimo tik vis kitokia versija kartoteką, kurioje nerasite itin moralių ar vien tik holivudiškai blogų veikėjų. Ar Ursula ambivalentiška? Galima sakyti, kad taip, bet tas ambivalentiškumas atsiveria dėl nepatyrimo, kaip dažniausiai ir būna tikrame gyvenime: mes nenorėdami daryti blogo, vis tiek kartais tą padarome.

 

Romano mistinė pasakojimo struktūra tampa filosofine metafora apie lemtingų atsitiktinumų svarbą ir žmogaus galimybę keisti savo likimą per nesibaigiančius pasirinkimus. Tiesa, skaitant antrąją romano dalį, knyga pasidaro slogesnė, nes autorė itin daug dėmesio skiria karo baisumams Londone. Akivaizdu, kad rašytoja mėgsta šį XX a. istorinį laikotarpį, apie tai ji šiek tiek plėtoja ankstesniame romane Anapus fotografijų bei daug pasakoja kūrinyje Griuvėsių dievas. Manau, šiame kolosaliame romane, kuris aprėpia filosofiją, literatūros pasakojimo tradiciją, išmoningą ir mistinę budizmu paremtą pasakojimo struktūrą, gali jums padovanoti puikias skaitymo valandas. Nors romanas Gyvenimas po gyvenimo visais atžvilgiais yra modernus kūrinys, tačiau autorė puikiai sukuria įspūdį, jog rankose laikote kažin kokį laiko patikrintą klasikos knygą, nes Kate Atkinson be proto gera pasakotoja, lengvai išvengianti banalybių, bet neapsunkinanti skaitytojo pretenzingu manieringumu. Žinoma, kad Gyvenimas po gyvenimo taps vienu įsimintiniausiu kūriniu, skaitytu šiemet.

 

Maištinga Siela

Viljamas Šekspyras: sonetai 18, 66, 73 (galimi analizės variantai, fragmentai)

 

18

 

Tu man graži kaip vasaros diena,

Švelnesnė tu negu akis padangių,

Kuri čia pat kaitrios ugnies pilna,

Čia savo žvilgsnį ūkanomis dengia.

 

Žiema žibintą vasaros užpūs,

Nuo vėjo nubyrės kvapnus radastas, –

Taip ir jaunystės žavesys trapus

Nuvys lyg pumpuras šalnos pakąstas.

 

Tik tavo grožio vasara švytės,

Ir neaptemdys jo nė valandėlės

Nei rūškana senatvė, nei Mirties

Kas dieną vis artėjantis šešėlis;

 

Kol žemė sukas amžinu ratu

Ir akys šviečia, – tol žydėsi tu!

 

Viljamo Šekspyro 18-asis sonetas pasižymi klasikine angliškojo soneto išorine struktūra, kurią sudaro keturi posmai: trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis. Eilėraščio rimavimo schema yra kryžminė pirmuosiuose posmuose, o eilutės parašytos tradiciniu jambiniu pentametru, suteikiančiu kūriniui sklandų, dainuojamą ir ritmišką skambesį. Tokia griežta išorinė forma padeda suvaldyti emocinį pasakojimą ir darniai paskirsto loginius akcentus nuo pirmųjų palyginimų iki galutinio apibendrinimo.

 

Kūrinyje lyrinis subjektas tiesiogiai kreipiasi į mylimą žmogų, lygindamas jį su vasaros diena, tačiau greitai pabrėžia, kad adresato grožis yra kur kas pranašesnis ir pastovesnis už gamtos laikinumą. Poetas gausiai naudoja metaforas, personifikacijas ir kontrastus, tokius kaip „žiema žibintą vasaros užpūs“ ar mirties „šešėlis“, kurie padeda išryškinti trapią žmogiškojo gyvenimo ir gamtos ciklų laikinumo dramą. Šios meninės priemonės nėra vien tik dekoratyvinės – jos suteikia eilėraščiui filosofinio gylio, sugretindamos trumpalaikius vasaros džiaugsmus su neišvengiama senatve bei laiko tėkme.

 

Vidinė eilėraščio struktūra plėtojama per esminį lūžį: pirmojoje pusėje kalbama apie permainingus vasaros orus ir neišvengiamą jaunystės bei grožio nuvytimą, o paskutiniuose posmuose nusivylimą laiku paneigia meilės jėga. Pagrindinė kūrinio idėja teigia, kad tikroji meilė turi galią nugalėti mirtį ir laiką. Paskutinis dvieilis įtvirtina nemirtingos meilės šlovės idėją – kol gyvuos žemė ir žmonės regės šį grožį, per poetinį žodį gyvuos ir pats mylimas žmogus.

 

73

 

Tą metų laiką tu regi many,

Kada nutildo savo giesmes paukščiai,

Kai medžiai styro tylūs, rūškani

Ir byra lapai, virpčiodami baugščiai;

 

Tu vakaro žaras many regi,

Kai vaiski saulė poilsio jau skuba

Ir kai mirties sesuo – naktis niūki

Ant žemės kloja savo tamsų rūbą;

 

Negyvą liepsną praeities manos,

Kuri tiek daug jaunų giesmių prarijo,

Regi tu manyje lyg pelenuos

Vos jaučiamą gruzdėjimą žarijų;

 

Žinau: tu viską manyje matai –

Ir myli dar labiau mane už tai...

 

Šis tekstas yra vienas garsiausių Renesanso genijaus Viljamo Šekspyro (William Shakespeare) sonetų. Kūrinys priklauso soneto žanrui – griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai emocine įtampa, filosofiniu apibendrinimu ir kulminacija paskutinėse eilutėse. Angliškojo tipo soneto struktūrą sudaro trys ketureiliai ir baigiamasis dvieilis, kurie šiame tekste sukuria nuosekliai besiplėtojančią, metaforomis grįstą žmogaus senatvės ir nykimo viziją. Kiekvienas ketureilis pateikia vis naują, vis gilesnį laiko tėkmės ir artėjančios mirties palyginimą, o paskutinis dvieilis netikėtai pakeičia visą emocinį kūrinio vektorių, nukreipdamas dėmesį į besąlygišką meilę.

 

Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi tolygiai tirštėjančia metaforika bei laiko perspektyvos siaurinimu. Išorinėje formoje matome keturias strofas su rišliomis rimu ir ritmu paremtomis eilutėmis, kurios atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos raidą. Pirmajame ketureilyje laiko tėkmė lyginama su vėlyvu rudeniu („kada nutildo savo giesmes paukščiai“), antrajame – su trumpėjančia vakaro dienos šviesa ir artėjančia naktimi, trečiajame – su beveik užgesusiomis praeities laužo žarijomis, rusenančiomis pelenuose. Šis struktūrinis judėjimas nuo makrokosmoso (metų laikų kaitos) per paros ciklą iki mikrokosmoso (individualaus žmogaus vidaus) sukuria palaipsniui tirštėjančią egzistencinės dramos atmosferą, kurioje fizinis senėjimas tapatinamas su neišvengiamu nykimu.

 

Pagrindinės meninės priemonės – išplėtotos gamtinės ir metaforinės alegorijos – atlieka esminį vaidmenį atskleidžiant kūrinio prasmes. Rudens peizažas, nuplikę medžiai („styro tylūs, rūškani“), vakaro blėstanti žara ir mirties sesuo naktis veikia kaip vizualūs žmogaus gyvenimo saulėlydžio ekvivalentai. Ypač galingas yra trečiojo ketureilio įvaizdis, kur praeities liepsna ir jaunystės giesmės virsta „pelenuos / vos jaučiamu gruzdėjimu žarijų“, simbolizuojančiu blėstančią gyvybinę energiją. Visos šios meninės priemonės susipina į vientisą melancholijos ir neišvengiamybės audinį, kuriame gamtos dėsniai tampa žmogaus tragizmo veidrodžiu.

 

Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip dramatiškas žmogaus gyvenimo laikinumo ir meilės galios susidūrimas. Lyrinis subjektas atvirai pripažįsta savo senatvę, prarastą jaunystę ir artėjančią pabaigą, tačiau paskutinis dvieilis apverčia visą eleginę nuotaiką į šviesią tragizmo pergalę: mylimas žmogus mato visą šį nykimą, bet „myli dar labiau mane už tai“. Tai gilus filosofinis teiginys, kad tikroji meilė ne tik nebijo mirties ar senatvės, bet tampa dar stipresnė būtent todėl, kad ji trapi, laikina ir brangi, nes tai, kas greitai baigiasi, yra neįkainojama.

 

66

 

Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota,-

Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta

Ant karžygio lavono kelia puotą,

Kaip niekinama priesaika šventa,

 

Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė,

Kaip jungą velka Laisvė išdidi,

Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,

Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy,

 

Kaip dūsta didis talentas vergijoj,

Kaip spardo mulkis meno stebuklus,

Kaip pataikauja Gėris nebylus

Išpuikusios Niekšybės despotijai...

 

Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų,-

Tiktai tave palikti man baugu.

 

Renesanso genijaus Viljamo Šekspyro sonetų (tradiciškai numeruojamas 66-uoju), atspindintis gilią egzistencinę ir moralinę krizę. Kūrinys priklauso soneto žanrui – griežtos klasikinės formos lyrikai, pasižyminčiai stipria emocine įtampa, retorine jėga ir netikėta baigiamąja laiko bei jausmų apibendrinimo kulminacija. Šiame angliškojo tipo sonete išlaikyta tradicinė sandara: trys ketureiliai, kuriuose per anaforą išvardijamos visuomenės ydos, ir glaustas dvieilis, dramatiškai pakeičiantis viso kūrinio toną į asmeninę išpažintį.

 

Išorinė ir vidinė kūrinio struktūra remiasi slegiančia kontrastų sistema ir nuosekliai augančiu nusivylimu. Išorinėje formoje matome griežtai sukonstruotas strofas, kurios atitinka vidinę lyrinio subjekto būsenos raidą. Vidinė struktūra vystosi kaip vis labiau aštrėjanti moralinio dugno panorama: nuo bendro vertybių apvertimo aukštyn kojomis ir karžygio niekinimo pirmajame ketureilyje, per paminštus idealus (Garbę, Laisvę, Gėdą) antrajame, iki visiško talento, meno ir tiesos žlugimo vergovėje trečiajame. Toks laipsniškas nuosmukio vaizdavimas veda prie neišvengiamos moralinės blėsenos ir mirties troškimo.

 

Pagrindinės meninės priemonės – galingos personifikacijos, išplėtotos alegorijos ir sintaksinė anafora – pasitelktos tam, kad sukurtų nepakeliamos neteisybės įspūdį. Pirmuosiuose trijuose ketureiliuose beveik kiekviena eilutė prasideda pasikartojančiu žodžiu „kaip“, kuris sukuria grandininę slegiančių vaizdų reakciją („Kaip drabstoma purvais Garbė auksinė, / Kaip jungą velka Laisvė išdidi“). Abstrakčios sąvokos, tokios kaip Menkysta, Garbė, Laisvė, Gėda, Gėris ir Niekšybė, yra sužmoginamos, paverčiant eilėraštį dramatiška alegorine scena, kurioje šviesos ir dorovės pradai yra brutaliai sutraiškomi.

 

Giluminė meninė-filosofinė kūrinio idėja iškyla kaip jautrios, sąžiningos asmenybės ir moraliai puvusios epochos konfliktas. Lyrinis subjektas atvirai skelbia nustumto į kampą žmogaus beviltiškumą, kuriam mirtis atrodo kaip vienintelis išsivadavimas iš „išpuikusių Niekšybės despotijos“. Tačiau paskutinis dvieilis („Aš mirt geidžiu, aš neturiu jėgų, – / Tiktai tave palikti man baugu“) apverčia visą eleginę nuotaiką ir atveria pažeidžiamumą: net didžiausioje tamsoje ir nusivylime žmogų gyvą bei saistomą su pasauliu laiko meilė ir baimė prarasti jam brangų kitą žmogų.

 

Maištinga Siela