Asmenybė. Rašytoja Taylor Jenkins Reid: biografija, gyvenimas, knygos ir kūrybos temos bei bruožai

Sveiki!
 
Lietuvoje amerikiečių rašytojos Taylor Jenkins Reid knygos sparčiai verčiamos ir populiarinamos. Nesu nė vienos skaitęs, tačiau vakar įsigijau naujausią jos romaną „Atmosfera“ lietuviškai ir nutariau pasidomėti šia rašytoja plačiau., tad tęsiu garsiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių ir klasikų rašytojų rubriką.
 
ANKSTYVASIS TAYLOR JEKINS REID GYVENIMAS
 
Žinoma JAV rašytoja Taylor Jenkins Reid gimė 1983 metų gruodžio 20 dieną Oušen Sityje, Merilendo valstijoje. Jos ankstyvasis gyvenimas ir vaikystė bėgo gana ramiai, tačiau didelė pokyčių banga ją užklupo sulaukus dvylikos metų, kai jos šeima persikraustė gyventi į Actoną, Masačusetso valstiją. Šis persikraustymas ir paauglystės metai Naujojoje Anglijoje padarė didelę įtaką jos asmenybės formavimuisi, pasižymėjusiam ieškojimais bei noru išsiskirti iš minios.
 
Vaikystėje būsimoji kūrėja visiškai nebuvo knygų graužikė ar pavyzdinga literatūros skaitytoja – atvirkščiai, duodama interviu ji prisimindavo save kaip žmogų, kuris literatūros pamokose naudodavosi tik trumpais santraukų vadovais ir stengdavosi bet kokiais būdais išsisukti nuo privalomo knygų skaitymo, nes jai tai tebuvo nuobodi namų užduotis. Ji pati save yra apibūdinusi kaip visišką „pavyzdingą mergaitę“ ankstyvojoje vaikystėje, tačiau užklupus paauglystei viskas pasikeitė: ji tapo gerokai drąsesnė, mėgo atkreipti į save dėmesį, tapo tam tikra prasme „scenos žmogumi“ ir pradėjo aktyviai domėtis berniukais.
 
Mokykloje ir paauglystėje T. J. Reid pasižymėjo gana išraiškingu, androginišku stiliumi bei atviru, tiesmuku charakteriu, dėl kurio kartais sulaukdavo aplinkinių nesupratimo. Ji yra pasakojusi, kaip bendraamžiai jos dažnai pasyviai agresyviai klausinėdavo, kodėl ji negali rengtis labiau kaip mergaitė, nesitvarko nagų, taip kalba ar negali būti bent šiek tiek ramesnė. Toks spaudimas ir netilpimas į tradicinius visuomenės rėmus formavo jos jautrumą moteriškumo, saviraiškos bei visuomenės lūkesčių temoms, kurios vėliau tapo kertinėmis jos romanų ašimis.
 
Didžiulis lūžis jos santykyje su literatūra įvyko sulaukus trylikos metų, kai jai į rankas pateko ką tik pasirodęs Helen Fielding romanas „Bridžitos Džouns dienoraštis“. Perskaičiusi pirmąjį puslapį ji iškart pasimetė istorijoje, nebegalėjo atsitraukti ir baigusi knygą iškart kreipėsi į mamą su prašymu vežti ją į knygyną. Šis atradimas tapo tuo stebuklingu impulsu, kuris visiškai pakeitė jos požiūrį į pasakojimus, o vienu iš pirminių jos jaunystės autoritetų bei literatūrinių herojų tapo ir F. Skoto Ficdžeraldo „Didžiojo Getsbio“ pagrindinis veikėjas.
 
Baigusi mokyklą, ji pasirinko studijas Emersono koledže Bostone, kur pasirinko medijų studijų specialybę. Studentavimo metai buvo itin intensyvūs ir reikalaujantys didžiulio savarankiškumo, kadangi ji pati turėjo pasirūpinti savo mokslo finansavimu – dirbo visu etatu arba derino kelis darbus vienu metu, o kad sutaupytų ir išgyventų, dirbo bendrabučio vyresniąja. Be studijų ir darbinės rutinos, ji aktyviai įsitraukė į universiteto gyvenimą, o paskutiniais studijų metais pagal specialią programą išvyko į Los Andželą.
 
Pasaulio ir Holivudo trauka ją galutinai nuvedė į Kaliforniją, kur baigusi koledžą ji įsikūrė nuolatiniam gyvenimui. Prieš pasiekdama rašytojos šlovę, jos ankstyvasis suaugusiojo gyvenimas Los Andžele sukosi aplink kino ir televizijos industriją – ji įsidarbino kino kastingo asistente, vėliau darbavosi ir mokykloje, o laisvu nuo darbinės rutinos metu pradėjo rašyti savo pirmuosius prozos kūrinius. Sulaukusi 24-erių ji jau turėjo savo pirmuosius literatūros agentus, o po ilgo atkaklaus kasdienio darbo ir kūrybinių ieškojimų išleido debiutinį romaną, kuris atvėrė duris į pasaulinį pripažinimą.
 
TAYLOR JENKINS REID RAŠYTOJOS VIRŠŪNĖ, SVARBIAUSI KŪRINIAI, VĖLYVASIS GYVENIMAS
 
Atsisakiusi pirminio darbo kino ir televizijos gamyboje, Taylor Jenkins Reid apsisprendė rimtai atsidėti rašymui tiesiog suvokusi, kad jos aistra slypi ne kito parašytų scenarijų įgyvendinime, o savo pačios istorijų kūrime. Ji pradėjo rašyti kiekvieną laisvą minutę – rytais prieš darbą, vakare bei savaitgaliais, kol galiausiai 2013 metais išleido savo debiutinį romaną „Forever, Interrupted“ (lietuviškai „Supernova“). Perėjimą prie profesionalios rašytojos kelio ji pati yra apibūdinusi kaip itin drausmingą, kasdienį procesą, reikalaujantį didžiulio atsidavimo. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra laukimas, kol aplankys įkvėpimas, o kasdienis fizinis ir protinis darbas, kuriame svarbiausia tiesiog sėstis prie stalo ir rašyti.
 
Kūrybiniame kelyje jai didelę įtaką darė ne tik populiariosios kultūros reiškiniai ar Holivudo aukso amžiaus istorijos, bet ir kitos autorės, gebančios atskleisti gilų moters vidinį pasaulį. Ji ne kartą minėjo, kad įkvėpimo sėmėsi iš tokių kūrėjų kaip Joan Didion bei Nora Ephron, kurios gebėjo derinant eleganciją, aštrų žvilgsnį ir humorą kalbėti apie labai sudėtingus žmogiškuosius santykius. Vėlesniu kūrybos etapu jai didžiulį impulsą suteikė muzikos dokumentika, garsių asmenybių biografijos ir pačios patirtis stebint, kaip visuomenė dievina, o vėliau teisia galingas, talentingas ir drąsias moteris.
 
Jos asmeninis gyvenimas klostėsi gana darniai ir ramiai, atspindėdamas gilią pusiausvyrą tarp intensyvaus darbo ir šeiminio jaukaus gyvenimo. Ji ištekėjo už Alexo Jenkinso Reido, kuris taip pat dirba kūrybinėje industrijoje ir rašo scenarijus, todėl pora puikiai supranta vienas kito kūrybinius procesus ir iššūkius. Jie kartu augina dukrą ir ši motinystės patirtis, kaip prisipažįsta pati rašytoja, visiškai pakeitė jos laiko planavimą ir požiūrį į gyvenimą. Ji išmoko nustatyti griežtas ribas tarp profesinės veiklos ir laiko su šeima, kad rašymas neatimtų svarbiausių akimirkų iš jos artimųjų.
 
Ankstyvuoju savo kūrybos etapu autorė parašė keletą šiuolaikinių meilės romanų, kurie tyrinėjo santykius, netektis ir pasirinkimus. Debiutinėje knygoje „Forever, Interrupted“ pasakojama apie jauną našlę, kuri bando išgyventi netikėtą vyro netektį ir užmegzti ryšį su uošve, kuri apie jos egzistavimą net nežinojo. Romane „After I Do“ (lietuviškai „Vieni metai. Atskirai“) nagrinėjama subyrėjusi santuoka ir poros sprendimas padaryti metų pertrauką, kad suprastų, ar jie dar gali būti kartu. Kitoje knygoje „Maybe in Another Life“ nagrinėjama likimo ir atsitiktinumų tema per dvejas lygiagrečias pagrindinės herojės gyvenimo versijas, priklausomai nuo to, kokį pasirinkimą ji padaro vieną konkrečią naktį. Šiuose kūriniuose ryškėja autorės gebėjimas jautriai ir be išankstinio nusistatymo analizuoti meilės bei partnerystės krizes.
 
Tikrasis tarptautinis sprogimas jos karjeroje įvyko tuomet, kai ji perėjo prie istorinių romanų apie galingas moteris ir šlovės užkulisius. Knyga „The Seven Husbands of Evelyn Hugo“ (lietuviškai „Septyni Evelinos Hugo vyrai“) pasakoja apie senstančią, paslaptingą Holivudo legendą, kuri nusprendžia papasakoti tiesą apie savo skandalingą gyvenimą, septynias santuokas ir tikrąją, visą gyvenimą slėptą meilę. Po šio triuškinančio pasisekimo sekė romanas „Daisy Jones & The Six“ (lietuviškai toks pat pavadinimas) , parašytas išskirtiniu interviu bei dokumentikos stiliumi, atskleidžiantis aštuntojo dešimtmečio roko grupės pakilimą, vidines aistras, priklausomybes ir staigų išsiskyrimą. Vėliau pasirodė „Malibu Rising“ (lietuviškai „Malibu ant bangos“) – knyga apie garsių tėvų vaikus, šeimos paslaptis ir vieną lemtingą 1983-iųjų vakarėlį, pasibaigusį gaisru, bei „Carrie Soto Is Back“ (lietuviškai „Kerė Soto sugrįžta“), pasakojanti apie užsispyrusią, legendinę tenisininkę, kuri nusprendžia grįžti į sportą, kad apsaugotų savo pasaulio rekordą.

T. J. Reid savo rdarbo kabinete

Taylor Jenkins Reid knygos lietuviškai

Šie kūriniai tapo neįtikėtinai populiarūs ir mėgstami visame pasaulyje dėl nepaprastai įtraukiančio rašymo stiliaus, itin gyvų personažų ir atpažįstamų emocijų. Skaitytojus pavergia tai, kad jos veikėjai nėra tobuli herojai – jie daro klaidas, būna egoistiški, ambicingi, kovoja dėl savo interesų, tačiau kartu yra giliai žmogiški ir jautrūs. Rašytojai pavyksta sukurti tokią įtikinančią atmosferą ir tokius ryškius tipažus, kad daugelis skaitytojų iš tiesų patiki, jog Evelyn Hugo ar grupė „Daisy Jones & The Six“ egzistavo tikrovėje, o ne tik autorės vaizduotėje.
 
Šiuo metu Taylor Jenkins Reid kartu su šeima gyvena Los Andžele, Kalifornijoje, mieste, kurį ji labai myli ir kuris tapo daugelio jos romanų veiksmo vieta. Savo politinėmis ir socialinėmis pažiūromis ji yra ryškiai progresyvi, aktyviai palaikanti moterų teises, kūno pozityvumą bei LGBTQ+ bendruomenę, o tai natūraliai atsispindi ir jos kūryboje, kurioje drąsiai keliami homoseksualumo, moterų autonomijos ir visuomenės spaudimo klausimai. Interviu metu ji yra atvirai prabilusi apie savo pačios tapatybės paieškas, pripažindama, kad potraukis moterims visada buvo jos dalis, nors pati ji gyvena tradicinėje santuokoje su vyru.
 
Viešojoje erdvėje, duodama interviu ar bendraudama su gerbėjais, ji palieka labai šiltos, žemiškos, intelektualios ir itin atviros asmenybės įspūdį. Ji nevengia kalbėti apie savo baimes, nesėkmes, rašymo sunkumus ar kompleksus, su kuriais susidūrė paauglystėje dėl savo išvaizdos ar elgesio. Ji nemėgsta kurti nepasiekiamos žvaigždės įvaizdžio – priešingai, jos kalbėjimo maniera yra labai tiesmuka, draugiška ir humaniška, todėl skaitytojai jaučia stiprų asmeninį ryšį su ja.
 
Laisvalaikiu ji mėgsta ramų gyvenimo būdą, vertina gerą maistą, teatrą, muziką bei populiariosios kultūros naujienas. Ji labai mėgsta keliauti, ypač po Europą ir įvairius JAV regionus, iš kur dažnai parsiveža istorinių bei kultūrinių detalų būsimoms savo knygoms, tačiau kartu prisipažįsta, kad yra tikra namisėda, geriausiai besijaučianti savo namuose su gera knyga ar žiūrėdama kokybiškus televizijos serialus. Jos pomėgis stebėti žmones ir nagrinėti populiariosios kultūros fenomenus tiesiogiai pamaitina jos kūrybines idėjas.
 
Pagrindinės jos kūrybos temos sukasi apie moterų ambicijas, kainą, kurią tenka sumokėti už šlovę ir sėkmę, bei pasirinkimą tarp asmeninės laimės ir visuomenės lūkesčių. Jos stilius pasižymi greitu tempu, stipriais dialogais, kinematografišku vaizdingumu ir sugebėjimu kurti nepaleidžiančią įtampą. Rašytojai kūriniuose labiausiai rūpi išnarplioti, kas lieka iš žmogaus, kai nusirengiami visi visuomenės uždėti vaidmenys, ir kaip moterys, veikiamos pat patriarchalinės sistemos spaudimo, kovoja dėl teisės pačios valdyti savo likimą ir savo kūną.
 
Tarp įdomesnių detalių bei keistenybių apie ją galima paminėti tai, kad ji pasižymi beveik obsesišku dėmesiu smulkmenoms, kai tyrinėja praeities dešimtmečių madą, muziką ar sporto taisykles. Prieš rašydama apie tenisą knygoje „Carrie Soto Is Back“, ji praleido šimtus valandų stebėdama teniso mačus ir gilindamasi į technines žaidimo detales, nors pati iki tol nebuvo šios sporto šakos ekspertė. Taip pat ji žinoma dėl savo įpročio kurti išsamius grojaraščius kiekvienai savo knygai, kad pasinertų į atitinkamo laikmečio nuotaiką.
 
Apibendrindama savo požiūrį į gyvenimą ir kūrybą, ji yra pasakiusi įsimintiną mintį, kad mes neturėtume bijoti būti pernelyg garsūs, pernelyg ambicingi ar užimti per daug vietos šiame pasaulyje. Kita jos dažnai cituojama mintis atskleidžia jos romanų esmę: „Niekada neleisk niekam vertinti tavęs pagal tai, kaip tave mato kiti – tu pati privalai būti savo istorijos autore ir pati nuspręsti, kas esi“. Šios mintys puikiai iliustruoja ne tik jos pačios gyvenimo kelią iš pavyzdingos mergaitės į pasaulinio lygio rašytoją, bet ir pagrindinę žinutę, kurią ji siunčia milijonams savo skaitytojų visame pasaulyje.
 
Tikiuosi, kad buvo įdomu ir naudinga!
 
Maištinga Siela

Knyga: Percival Everett "Džeimsas"

 

Percival Everett. „Džeimsas“ – Vilnius. Jotema, 2026. – p. 320.

 
Sveiki, skaitytojai!
 
Vaikystėje prisimenu, kad žiūrėjau tokį animacinį serialą, sukurtą pagal amerikiečių rašytojo klasiko Marko Twaino romano vaikams ir jaunimui Heklberio Fino nuotykiai, kuris originalo kalba pirmiausia išleistas Didžiojoje Britanijoje 1884 m., o po metų ir JAV. Kūrinys anuomet kalbėjo iš berniuko Heklberio perspektyvos apie Misūrio valstijoje esančiame miestelyje Hanibale juodaodžių gyvenimą ir Heklberio bei jo tėvo alkoholiko santykius. Knyga anuomet buvo sukurta po to, kai M. Twainas sukūrė sėkmingą Tomo Sojerio nuotykiai. Nors knyga nėra tęsinys, tačiau daugelis laiko kūrinį kaip pirmtako tęsinį, nes susitinka tam tikri veikėjai iš abiejų knygų. Šis Twaino kūrinys ne tik ekranizuotas, jo pasakojimus savaip interpretuoja ir transformuoja šiuolaikiniai rašytojai.
 
Garsus šiuolaikinis amerikiečių rašytojas Percival Everett (g. 1956) yra laikomas vienu garsiausiu šių dienų JAV rašytoju, kurio kūriniai dažnai nominuojami įvairiems prestižiniams apdovanojimams, o vienas naujausių jo kūrinių Džeimsas (angl. James) tapo ne tik bestseleriu ir buvo nominuotas Booker Prize, bet ir pelnė tokius svarbius apdovanojimus kaip Pulitzerio, USA National Book Award. Džeimsas – tai pirmasis autoriaus romanas išverstas į lietuvių kalbą, o tai padarė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, išleido leidykla Jotema. Everett yra parašęs per 30 knygų, tačiau jis niekada nekartoja to paties žanro ar formos. Jo kūryboje susipina eksperimentinė proza, filosofinė satyra, vesternai, detektyvai ir poezija. Kritikai dažnai juokauja, kad pats Percival Everett yra tarsi atskiras literatūros žanras. Jis studijavo filosofiją, todėl jo kūriniuose gausu gilių intelektualinių sluoksnių. Jis tyrinėja tapatybės, rasės, kalbos, tikrovės ir moralės ribas, dažnai paversdamas sudėtingas filosofines idėjas įtraukiančiais, sąmojingais ir net absurdiškais siužetais.
 
Romanas Džeimsas itin giriamas internetinėse platformose. Buvau nustebintas, kad rimtosios literatūros kūrinys buvo vienas skaitomiausių 2025 metų puslapio goodreads.com  knygų, pastarojo sąraše paprastai dominuoja labiau populiariosios literatūros kūriniai, nereikalaujantys didelio literatūrinio gylio. Kai pradėjau skaityti Džeimsą, sukilo dvejopi jausmai. Ar tikrai ši knyga pelnė Pulitzerį? Už ką? Knyga iš pradžių sukelia infantilios literatūros įspūdį, kadangi parašyta itin taupia, paprasta, o kai kada apgaulingai primityvia kalba: sakiniai lakoniški, autorius vengia aprašymų, pagrindinis pasakotojas Džimas (tikrasis vardas Džeimsas) nelinkęs į plačius filosofinius apmąstymus. Kitaip sakant, šį romaną neprastai paskaitytų, atpasakotų ir paaiškintų vidutinių gabumų progimnazijos mokinys, kuris jau gali skaityti Dėdės Tomo trobelę. Visgi tai tėra tik pirminis įspūdis, nes perskaičius romaną susidėlioja kiek kitoks prasmių koliažas, kurį gali apmąstyti tiek augantis skaitytojas, tiek brandus, o tai yra, be jokios abejonės, universalios literatūros požymis.
 
P. Everett savai pertransformuoja ir interpretuoja M. Twaino Heklberio Fino nuotykius. Šių dienų literatūroje, ypač antikos kūrinių interpretacijos, sulaukė daugybės sėkmingų šiuolaikinių romanų. Tiesa, daugiausia fokusuojamasi į nutildytų, antraeilių moterų personažus, suteikiant joms atskiras istorijų perspektyvas. Kai kurie iš šių interpretacijų (nesinori sakyti perdirbinių, nes šis terminas netiktų tokiai literatūrai nusakyti) yra išties pavykusios, pvz., Margaret Atwood Penelopiada arba Madeline Miller Kirkė. Šįkart autorius, pats būdamas juodosios rasės atstovas, renkasi ne berniuko Heko perspektyvą, o suaugusio juodaodžio Džeimso perspektyvą, kuris M. Twain romane vaizduojamas šiek tiek naivokas ir priklausomas nuo kur kas gudresnio berniuko Heklberio. Iš esmės P. Everetto užduotis yra transformuoti kvailus, infantilius ir pritildytus juodaodžių vergų balsus literatūroje, o toks JAV klasikinis kūrinys kaip Heklberio Fino nuotykiai, laikomas neatsiejama JAV literatūros klasika, yra puiki galimybė kviesti visuomenę kalbėti apie rasinę (ne)lygybę šiandien, dėl kurios, kaip žinia, pastarieji penkeri metai JAV visuomenėje buvo tiek įtempti, kad daugelis nuo viso to pavargo.  
 
Autorius naudoja šį literatūrinį triuką: perkurti klasikinių kūrinių interpretacijas ir išplėtoti naujas perspektyvas. Romane veikėjas Džeimsas ne tik nėra kvailas, primityvus, bet jis moka skaityti ir šiek tiek rašyti, jis kalba kaip baltasis, tačiau esant šalia baltiesiems, jis, kaip ir visi vergai, kalba primityvia JAV pietinių valstijų kalba, kad vergvaldžiai ir toliau juos laikytų kvailais, primityviais ir nepavojingais. Džimas savo protingumą slepia net nuo Heklberio, tad net su juo didžiąją romano dalį bendrauja darkyta anglų kalba, kurios vertimą sukūrė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, kuri nesibodi dažnai versti kūrinių, kuriuose reikia slengo, žargono ar tokias kalbos, kurią sukūrė P. Everett romane. Visgi toji naujakalbė neapsunksta, jos kūrinyje, tiesą sakant, nėra daug. Man regis, autorius kurdamas šį juodaodžių suokalbį norėjo atskleisti, kad anuomet vergų klasė tiek visuomenėje, tiek literatūroje dažnai buvo neišgirsta ir nuvertinama.

Percival Everett

 
Džeimso dvilypumo tema atskleista romane daugiasluoksniškai. Ne vien kalbiniu požiūriu, bet ir nuotykių siužetuose. Per atsitiktinumą Džimas nuperkamas keliaujančių dainininkų, kurie norėjo Džimiu pakeisti nuo jų atsiskyrusį tenorą, nudažyti jį baltai, o po to juodai, kad imituotų baltaodį, persirengusį juodaodžiu. Džeimsas nuperkamas už 200 dolerių, tačiau jam pasakoma, kad jis nebėra vergas, tačiau turi vis tiek trupei atidirbti tuos nelemtus 200 dolerių. Džimas svarsto vergovės ribas. Iš vienos pusės priklausyti pagal dokumentus šeimininkui reiškia būti tikru vergu, o netikru vergu – tai tarnauti už pinigus kitokiam šeimininkui. „...<...> Emmettas prašneko kaip bet kuris mano matytas vergvaldys. Keikė juočkius ir šaukė, kaip pasičiups botagą ir išplaks tave, o tada pakars ant ąžuolo (p 196)“. Iš esmės autorius to neanalizuoja, tačiau iš to išeina nemažai kritika kapitalistinei sistemai, kai kiekvienas iš mūsų iš esmės esame patys par(si)davinėjami vergai, priversti savo noru kitiems save eikvoti, kad būtų patenkinti tam tikri norai ir poreikiai. Įdomus ir Džeimso supratimas: jis šių vergovės skirtumų nepaiso, nes suvokia, kad tai tik ta pati vergovė, bet tik kitokia (veidmainiška?) forma, todėl pabėgęs nuo savo (ne)šeimininko, vis tiek yra gaudomas kaip tikras vergas, o tai tik laisvės iliuzija. Iš esmės autorius kviečia apmąstyti demokratinės vergovės ribas, kai dažnai dedamės tolerantiški ir humaniški, tačiau iš esmės norime savanoriško paklusnumo ir atsidavimo už tariamas švelnumo ir humaniškumo deklaracijas.
 
Autorius linkęs į istoriją įnešti mistinių elementų, kurie kelia nuostabą. Iš vienos pusės šis romanas yra nuotykiai ir iš esmės primena M. Twaino ar James F. Cooper romanų apie išgyvenimą ir atsitiktinumus sociumo individus persekiojamoje visuomenėje pasakojimus, o iš kitos – autorius tarsi Džimui suteikia orakulo, laisvės šauklio, pranašo misiją. Džimis nėra didelis rašytojas, tačiau jis gauna pavogtą pieštuką, svajoja apie knygas, nes yra slapta skaitinėjęs Hanibalo miestelio teisėjo bibliotekoje Apšvietos epochos mąstytojus: Voltaire‘ą, Jean-Jacques Rousseau, John Locke‘ą ir kt. Romane šie švietėjai pasirodo kritiškiausiomis Džimio akimirkomis kaip haliucinacijos ar sapno plano būtybės. Džeimsas su jais kalbasi apie laisvės ir vergovės idėjas, o tai jam suteikia jėgų atsitiesti ir siekti savo tikslų – grįžti į ūkį, išgelbėti žmoną ir dukrą. Taigi Apšvietos idėjos yra ne vien akademinis Džeimso žinojimas apie savo vertę, bet ir jėgos šaltinis, teikiantis dvasinės tvirtybės ir atsparumo brutaliame pasaulyje.
 
Romanas vaizduoja įvykius prieš pat Pilietinį JAV karą. Galiausiai šis karas prasideda ir Džimui sunku suvokti, kad jį kariauja ne juodaodžiai vergai, o baltieji prieš baltuosius. Hekas sako jam: „Matau, kaip labai tu ilgiesi savo šeimos, bet aš apie tai negalvoju. Pamirštu, kad tu jauti viską taip pat, kaip aš. Žinau, kad jas myli (p. 132-133).“ Daugelis vergvaldžių neturėjo sąžinės, nes jie buvo įtikėję, kad juodosios rasės žmonės ne tik buki, bet ir neturi sielos. Iš esmės spekuliacijos religijos tiesomis įgalino baltuosius pavergti kitus ekonominei naudai, užslopinti empatiją ir krikščioniškąjį gailestingumą iškreiptais įsitikinimais. Knygoje nuskamba idėja, kad jeigu didžioji visuomenės dalis nukankina individą, ji nėra kalta, nes negali būti kalti visi už tai, kas sutarta tarp daugumos dėl teisingumo sampratos. Viena svarbiausių romano temų – tikėjimas. Parodomasis religinis ir praktinis humanistinis. Džimis laiko save netikinčiu, jis atmeta krikščionių baltųjų Dievą, nes jis pernelyg adaptuotas ir pritaikytas baltųjų galiai ir žiaurumo siautėjimui, todėl šis Dievas savaime negali būti nei mylintis, nei gailestingas, nei teisingas, todėl jis negali būti ir tikras.
 
Apskritai romanas nepaprastai lengvai skaitosi ir kaip nuotykių literatūra, ir kaip nauja šių dienų vergovės interpretacija. Nors įvykiai vyksta XIX amžiuje, tačiau tikėjimo, teisingumo, paklusnumo ir galios problemos egzistuoja ir šiandien, tik sudemokratėjusiomis formomis. Per šį kūrinį galima apmąstyti už teksto pasilikusias prasmes apie žmogaus vertę, kitoniškumą ir tariamą toleranciją ir pakantumą, kurie dažnai pas mus yra netvirti, svyruojantys ir dažnai visuomenėje tik formaliai deklaratyvūs. Šiandien į Lietuvą plūsta tūkstančiai imigrantų iš Azijos ir kitų kraštų, regime šalies didmiesčiuose kitos rasės žmones, kurie vaikšto būriais, jaučiame visuomenėje kylančias politines įtampas visą tą suvalyti, norą sukontroliuoti, kad nebūtų pažeista mūsų pačių viršenybė. Ar tai toji pati galia, kuria tikėjo baltasis kolonistas amerikietis atsivežęs vergus į nukariautą žemyną? Knyga perskaitoma kaip dinamiškas nuotykis, tačiau, kad jame atsiskleistų dabarties tendencijos, reiktų stabtelėti ir gretinti nepasenusius, tik formą pakeitusius modelius, kad demaskuotume dažnai tariamą savo humaniškumą ir toleranciją. Šis kūrinys man, visų pirma, yra liniuotė pasimatuoti, o koks aš pats toje teisiųjų ložėje.
 
Maištinga Siela

Populiariausios ir skaitomiausios goodreads.com 2025 metų knygos

 

Sveiki!
 
Interneto platybėse aptikau tokį sąrašą, norisi pasidalyti. Visokie tie geriausių knygų sąrašai visada abejotini ir subjektyvūs, bet vis tiek užmesti į juos akį daugelis mėgsta. Tai praėjusių metų populiariausių knygų (sulaukusių daugiausiai vertinimų) goodreads.com platformoje. Žvelgiant į bendras skaitomiausių knygų tendencijas, pastaruoju metu platformoje aiškiai dominuoja kelios pagrindinės populiariosios literatūros bangos. Didžiąją dalį skaitomiausių viršūnių užima įtraukianti fantastika bei vadinamasis „romantasy“ žanras (romantinė fantastika), pasižymintis milžiniškomis tęstinėmis serijomis, pasauliniais fenomenais ir aktyvia bendruomenės gauta parama. Greta jų išlaiko nepaprastai tvirtas pozicijas šiuolaikiniai psichologiniai trileriai, rezgantys manipuliacijas ir netikėtus siužeto posūkius, taip pat jautrios istorinės bei draminės prozos knygos, kurios sugeba sudominti milijonus skaitytojų visame pasaulyje.
 
Tarp šio sąrašo autorių, kurių kūriniai jau yra sulaukę oficialių vertimų ir didelio populiarumo lietuvių kalboje, išsiskiria kelios ryškios pavardės. Rebecca Yarros („Ketvirtasis sparnas“, „Geležinė liepsna“) užkariavo lietuvių skaitytojų širdis savo dinamiškais drakonų raitelių pasauliais. Sarah J. Maas, kurios gausūs ciklai („Erškėčių ir rožių dvaras“, „Stiklo sostas“) yra nuolat skaitomų viršūnėse, jau daugelį metų išlieka viena skaitomiausių fantastikos autorių Lietuvoje. Kristin Hannah („Moterys“, „Lakštingala“) lietuvių auditoriją pavergia jautriomis, istoriniais išbandymais persmelktomis dramomis.
 
Ne mažiau sėkmingai Lietuvos knygynų lentynose įsitvirtino ir kiti autoriai. Freida McFadden savo intriguojančiais trileriais („Tarnaitė“, „Niekada nemeluok“) tapo tikra įtempto siužeto literatūros lyderė tarp lietuvių skaitytojų. Taylor Jenkins Reid, žinoma dėl savo romanų apie Holivudo praeitį („Septyni Evelinos Hugo vyrai“), užtikrintai traukia kokybiškos bei stilingos dramos ieškančius gerbėjus su naujausiu romanu „Atmosfera“. Galiausiai Suzanne Collins, pratęsusi „Bado žaidynių“ visatą, ir Alexas Michaelidesas su savo pasauliniais psichologiniais trileriais papildo šį svaresnių autorių būrį, kurio knygos sulaukia didelio atgarsio ir tėvynėje. Kitaip sakant, nieko naujo po saule, Lietuvos knygų rinka labai greitai perteikia knygas lietuvių kalba ir eina išvien su pasaulinėmis tendencijomis.
 
Maištinga Siela

Knyga: Eva Viežnaviec "Ko ateini, vilke?"

 

Eva Viežnaviec. „Ko ateini, vilke?“ – Vilnius: Kitos knygos, 2026. – p. 128.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Nesu tas, kuris pirktų knygą dėl jos viršelio, gerai nepatikrinęs, ar man įdomus nors kiek knygos turinys, rašytojas ar knygos kontekstas, tačiau baltarusių rašytojos Evos Viežnaviec (1972-2026) romanas Ko ateini, vilke? (balt. Па што ідзеш, воўча?), o tiksliau jo knygos viršelis, kuriam panaudotas Maksimo Osipau paveikslas Kodėl tu mane atlikai? – paklausė Žygdarbis Didvyrio, o pastarasis man primena savotišką Hieronymo Boscho paveikslą Žemiškųjų malonumų sodą, mane tiesiog infantiliai sugundė. Visgi Evos Viežnaviec, kurios tikrasis vardas Sviatlana Kurs, dar šių metų pradžioje viešėjo Vilniaus knygų mugėje, kur ir pristatė savo romaną, kurį iš baltarusių kalbos išvertė Jurgita Jasponytė-Burokienė. Deja, Lietuvą pasiekė žinia, kad autorė šią vasarą, liepos 20 dieną, po sunkios vėžio ligos paliko šį pasaulį. Jai buvo 54 metai.
 
Nors asmeniškai nebuvau knygos pristatyme, bet girdėjau, kad autorė, nors ir sirgdama, pasirodė nepaprastai šarmingai, nestokojo humoro jausmo ir skleidė nepaprastą magišką energiją. Eva Viežnaviec 1994 m. baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, kurį laiką dirbo Vakarų Europos kultūrą skleidžiančiame radijuje, visada pasisakė už laisvą žodį ir politines permainas, todėl po 2020 metų įvykių Baltarusijoje jai, kaip ir daugeliui baltarusių kultūros veikėjų, teko bėgti nuo Lukašenkos režimo persekiojimo. Paskutiniuosius metus rašytoja praleido Varšuvoje, Lenkijoje. Knyga Ko ateini, vilke? sulaukė nemažai dėmesio, už šį kūrinį 2021 m. autorė buvo apdovanota prestižine Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) literatūrine premija, o vėliau romanas sulaukė tarptautinio pripažinimo ir vertimų į vokiečių bei kitas kalbas.
 
Knyga perpinta baltarusių folklorinių motyvų, labai panašių į lietuvių, juk šiaip ar taip Gudijos ilgą laiką buvo persipynusi su LDK istorija. Pasakojimo centre iš užsienio grįžusi Ryna į savo močiutės šermenis. Ryna – alkoholikė, tačiau nepraradusi ryšio nei su močiute, nei su gimtuoju kraštu. Jos kelionė namo žvyrkeliais, prisimenant pelkių pavadinimus, nuskendusius žmones ir pan., netrukus perkelia į kelių kartų praeitį ir pasakoja Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kaųo kontekstuose buvusius apylinkių įvykius, nemažai skiriama dėmesio sunaikintai žydų bendruomenei, bolševiko ir Stalino valdymo laikotarpio istorijoms, kurios paženklintos didžiulėmis represijomis.
 
Autorė šį nedidelį romaną rašė visą dešimtmetį, nuo pat 2009 iki 2019 metų. Išties knygą skaityti sunkoka, nes ji ir taip nedidelė, bet ir dar labai fragmentuota, neturinti aiškaus siužetinio naratyvo. Iš vienos pusės atrodo, kad romanas bus apie Ryną, kad ji bus jungiamoji fragmentų dalis, bet galiausiai jos sąmonė paskęsta perpasakotų istorijų iš pirminių lūpų kloakoje ir galiausiai visas romanas tampa ne apie Ryną, bet apie Baltarusijos kaimą, kuris iš vienos pusės tapybiškai perteiktas dėl savo folkloriškumo, o iš kitos – kraujas, mirtys, alkoholizmas. Primintų dešimto dešimtmečio prasigėrusius Lietuvos kaimus, žmones, kurie patyrę daug smurto, netekčių, patys išmokę tik šitaip gyventi toliau tęsia degraduojantį gyvenimą.
 
Visgi autorės tikslas nėra parodyti, kad baltarusių kaimai prasigėrę. Knyga filosofiškai pakylėja apie bendrą kolektyvinę sąmonę, tradicijos svarbumą. Ryna gelbsti iš ugnies mirusios močiutės, vietinių vadinamos ragana, sąsiuvinius, kuriuose ji kruopščiai surašė savo užkalbėjimus, patarimus ir vietinių nykstančių žolelių pavadinimus, receptus. Rynai svarbu tęstinumas ne vien iš pagarbos, bet ir iš to, kad tas močiutės pasaulis niekieno nebevertinamas, jis išnyksta ir niekas neprisimins to, ką Ryna ir jos močiutė žinojo. Knygos pabaigoje Ryna su senu traktoriumi bando atkimšti sovietizacijos metu užritintą akmenimis šaltinį. Tai tampa tarsi viso pasakojimo simboliu: tas, kas rūpinasi savo giminės atmintimi, rūpinasi ir savo kultūros išsaugojimu. Vėlei pradėjęs trykšti šaltinis žada atsinaujinimą, neužmiršimą, kad yra toji tąsa ir ji turi prasmę.

Eva Viežnaviec

 
Visą knygą juntamos autorės pastangos byloti istorines tiesas, kad ir kokios jos būtų baltarusiams nepatogios, pavyzdžiui, žydų šaudymo istoriniai faktai, dėl kurių mes, lietuviai, taip pat nesame sutarę kalbėdami viešai. Autorė nesibodi perteikti itin žiaurių scenų: „Raudonarmiečiai. Tie lakė, kaip paskutiniojoj dienoj. Zabiarvečėj prisigėrė, dvi mergaites išprievartavo, o patys tvarte kaip užmušti užmigo. Tai šeimininkas duris užrėmė, tvartą padegė ir penkiolika kareivių mušeikų supleškėjo kaip smalėkai. Tik kaip pradėjo degt, bliovė ir šoviniai sproginėjo (p. 83).“ Suprantama, istorija kruvina, autorė stengiasi ją tokią ir pavaizduoti, tarsi bobutė perpasakotų jaunesniajai kartai.
 
Teko man girdėti per istorijos pamokas apie rusų politikų užmojus auginti kaip amerikiečiai kukurūzus, tačiau šis užmojis privedė prie bado. Kiek mažiau žinomas faktas apie gumos auginimą: „Ot kodėl tas durnius Stalinas užsinorėjo virt savo gumą. Pradžioj jis gumą sodino savo Gruzijoj, bet nenorėjo per daug engt gruzinų. Kam, jeigu baltarusiai – amžini kinkomi galvijai, kurių niekam negaila? Ir ėmė pas mus tą koksagyzą sėt. Tiktai durnius galėjo taip sugalvot. Sėjosi jis pūkais, kaip pienė, skraidė kaip sausos durpės. Berazumai! Sugalvojo pienes vėjyje sėt! <...> Guli šaknys kapčiuose, džiūsta ir perniek eina. Taip žmonės trejus metus terliojosi, alkani, sušalę, ir metė tą koksagyzą (p. 92).“
 
Autorė renkasi kalbėti iš moteriškosios perspektyvos, didelį pasakojime akcentą sudaro moterų balsas, ypač Rynos giminės moterys. Moterys čionai kaip deivės Moiros (nebūtinai padorios ir geros), atsakingos ne tik už likimą, bet ir kolektyvinę atmintį, kuri ir yra pagrindinė šios knygos tema. „Krankliai gyvena po tris šimtus metų, ir jų galvose plyti kur kas didesni mirčių žemėlapiai, nei kad Rynos, kuri savąjį žemėlapį paveldėjo iš Marjankos ir Darfejos, o tai visgi svetima, iškreipta atmintis. Vis tiktai Ryna viską regi nuo žemės, o kranklys – iš dangaus (p. 118).“ Kodėl svarbu atminti savo šeimos kartas, patirtą smurtą ir politinius virsmus? Kartais skaitant galvojau: ar nebūtų paprasčiau visa tai pamiršti, toje istorijoje tiek daug smurto ir kančios, kad per sunku dabarties kartoms visa tai bepriimti. Apskritai knyga verčia apmąstyti valstietišką, sodietišką gyvenimo patirčių būdą ir jos įprasminimą, juolab kad esame atitrūkę nuo tradicijų ir labiau tapę pragmatiškesni.
 
Kruopštus knygos vertimas! Jurgita Jasponytė-Burokienė naudoja aukštaičių tarmės variantus tiesioginei kalbai reikšti. Daug paaiškinimų išnašose, akivaizdu, kad pati Eva Viežnaviec daug informacijos perėmė iš savo gimtųjų kaimo kraštų, perpasakojo savaip žinotas istorijas. Ko ateini, vilke? nelengvas skaitinys. Maniau, kad perskaitysiu vienu prisėdimu, tačiau tekstas klampus, manieringas, pilnas savitos kaimiškos, gimtųjų vietų ir istorinio leksikono, savita ir žodžių parceliacija sakiniuose, imituojanti šiek tiek archajinį pasakojimo toną. Tai kruopštus darbas, reikalaujantis empatijos knygos tekstiniam audiniui, o tame vertime išties pasijaučia, kad viskas atlikta tikrai ne bet kaip, o pasitelkiant etnografiniu internacionalinius atitikmenis ir sprendimus. Gal tai ir nebus geriausia mano šiemet skaityta knyga, tačiau romanas praturtina žinojimą apie šiuolaikinę baltarusių literatūrą. Kai kas buvo panašu kaip Olgos Tokarczuk Praamžiai ir kiti laikai (tik skaityti daug paprasčiau), taip pat pajutau Narine Abgaryan Iš dangaus nukrito trys obuoliai ištarmes. Apskritai Ko ateini, vilke? man labai lietuviškos pajautos knyga, kurioje ne vienas brandesnis skaitytojas, patyręs, ką reiškia gyventi provincijoje, manau, atras tam tikrų sąsajų su mūsų kaimiškąja tradicija.
 
Maištinga Siela

Patti Smith albumas "Horses" ir knyga "Traukinys M", Madonna "True Blue", Ariana Grande "Patel"

 

Sveiki!
 
Nežinau, kodėl padariau šią nuotrauką. Bandžiau klausytis Patti Smith įsigyto legendinio 1975 metų albumo „Horses“ ir sekėsi sunkiai, priešingai nei su jos nuostabia literatūra. Kodėl šalia Madonnos lengvas ir visgi irgi legendinis albumas 1986 metų „True Blue“, kuris lydi mane nuo pat vaikystės ir naujasis „vaiduokliškasis“ Arianos Grande „Patel“, kuris turi man asmeniškai savito žavesio.
 
Tokios trumpos tos akimirkos, kai galima tiesiog nieko neveikti ir mėgautis tiesiog muzika ir literatūra. Tam reiktų atskiro gyvenimo.
 
Maištinga Siela

Knyga: John Boyne "Širdies tūžmai neregimi"

 

John Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 576.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Apie Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis, 2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma lietuviškoje knygų rinkoje.
 
Romanas Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti, nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota, jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar įsitikinimų apie žmonių seksualumą.
 
Pats autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo, smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.
 
Autorius centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški. Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus, tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į vienišas motinas.
 
Istorija prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat 2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio, bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys, nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže, Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose kitose visuomenėse.

John Boyne

 
Pasakotojas iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs, pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai, kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra skaudinantis veidmainystės fenomenas.
 
Airija vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras (išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau, vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas. Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę, su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas populiariosios literatūros nišai.
 
Ar tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai. Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai, bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.
 
Visgi romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį, kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų, bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar melas gali pateisinti draugystę.
 
Maištinga Siela

Knyga: Joan Didion "Maginio mąstymo metai"

 

Joan Didion. „Maginio mąstymo metai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 208.

 
Sveiki, mieli skaitytojai ir internautai praeiviai!
 
Šią vasarą „įkrito“ gan nelengvas amerikiečių rašytojos Joan Didion (1934-2021) skaitinys Maginio mąstymo metai (angl. The Year of Magical Thinking), kurią į lietuvių kalbą išvertė prityrusi ir mano pamėgta vertėja Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Baltos lankos. Knygą, kaip ir daugelis, įsigijau ištiktas japoniškai vadinamo tsundoku efekto, t. y. kai pirkinių krepšelyje atsiranda beperkant knygų, kurių nemanai, kad skaitysi, bet gal... Tuos visus gal stengiuosi paskutiniu metu suvaldyti ir vis tiek kaip nors suskaityti, tad šitaip perskaičiau nedidukę atsiminimų J. Didion knygą Maginio mąstymo metai, kuri pačios autorės parašyta 2005 metais ir yra skirta jos asmeniniam pastarųjų metų netekties apmąstymui: prieš pat Naujuosius metus, 2003 m. gruodžio 30 dieną, netikėtai miršta Joanos vyras, irgi garsus rašytojas bei scenaristas John Gregory Dunne, sulaukęs 71-erių metų, tuo pat metu ligoninėje už gyvybę kovoja jųdviejų dukra Quintana Roo Dunne.
 
Joan Didion dirbo ne tik žurnalistinį darbą, bet ir rašė eseistiką, grožinę literatūrą. Lietuvoje jos kūryba verčiama pirmąkart ir Maginio mąstymo metai tikriausiai yra žinomiausia jos knyga, už kurią ji gavo Nacionalinį JAV knygos apdovanojimą (National Book Award), o vėliau buvo apdovanota Nacionaliniu humaniškųjų mokslų medaliu, kurį įteikė tuometinis prezidentas Barackas Obama. Galbūt anuomet J. Didion nebuvo itin populiari, tačiau dėl savo šaltai intelektualios (mes sakytume „rimtosios literatūros“) ji buvo labiau žinoma būtent tarp intelektualiųjų skaitytojų. Maginio mąstymo metai – tai gedėjimo literatūra, parašyta gana spėriai po sunkių anuomet autorei metų, kai ji bandė suvokti savo gedulą po vyro mirties. Knygoje jautriai ir pagaviai perteikiamas gedulo suvokimo ir priėmimo procesas, kuris, regis, neturi nei pradžios nei pabaigos. Tiesą sakant, tai ganėtinai slogi, nors ir gerai parašyta knyga.
 
Sudėtinga vertinti akivaizdžiai nuogą patirčių apmąstymų literatūrą. Tokie tekstai ir knygos nepaprastai paveikūs ir suasmeninti. Skaitydamas bandai suvokti literatūros schemą, mąstymo pobūdį arba jo nebuvimą, tad ir Maginio mąstymo metai yra trūkinėjanti, smarkiai fragmentuota, cikliškai grįžtanti į Joanos Didion vyro mirimo namuose aplinkybes, bandoma analizuoti techniškai, analitiškai ir emocionaliai visus menkiausius to lemtingo vakaro momentus, bandant suprasti ten galimai buvusius ženklus, perspėjimus, nuojautą, bet galiausiai autorė suvokia, kad šis ciklinis procesas tėra tik vieno lemtingo įvykio atsikimo permalimas, gedulo sukurtas šleifas, kuriame autorė turi išgedėti savo patirties procesą. „Iki tol pajėgiau tik sielvartauti, bet ne gedėti. Sielvartas buvo pasyvus. Sielvartas vyko. Gedulas, dorojimasis u sielvartu, reikalavo dėmesio. Iki šiol atrodė neatidėliotina užgniaužti dėmesingumą bet kam, slopinti mintis, išskirti šviežio adrenalino, kad pajėgčiau įveikti tos dienos krizę. Ištisą sezoną vieninteliai žodžiai, kuriuos iš tiesų sau leidau girdėti, buvo tas įrašas: „Svei-ki atvykę į U-C-L-A. (p. 134).“
 
Iš tikrųjų autorei šio teksto rašymas yra autoterapinis procesas, o skaitytojui apskritai tai galimybė suvokti sielvarto ir gedėjimo proceso schemas. Didion ne tik nagrinėja lemtingą vakarą, bet ir simbolines mirčių ir netekčių šeimos datas, ieško tarsi tam tikro algoritminio paaiškinimo, o šios datos išties labai stebina net patį skaitytoją, nes galima patikėti, kad skaičiuose išties yra tam tikro dėsningumo. Autorė prisimena savo santuoką, kaip su vyru atostogaudavo, kaip dviese savo darbo  kambariuose rašydavo savo tekstus, nes abu buvo vieno amato žmonės ir todėl beveik neišskiriami. Retrospektyviai apžvelgia ir užfiksuoja tam tikras frazes, kurios tampa atsikartojančiomis tekste ir kurios kinta, įgauna pranašiško ir maginio svorio vien dėl to, kad pati autorė yra gedėjimo cikle. Tekste taip pat gausu aliuzijų, nuorodų į kitus, dažniausiai amerikiečių, pvz., Williamo Faulknerio, tekstus apie mirtį ir gedėjimą.
 
„Jei 1987-ųjų pabaigoje nebūčiau neteisingai interpretavusi raudonos mirksinčios šviesos, ar šiandien galėčiau sėst į automobilį, važiuoti į vakarus San Visentės greitkeliu ir atrasti Johną prie namo Brentvudo Parke? Stovintį baseine? Skaitantį „Sofi pasirinkimą“? (p. 124).“ Kaip ir daugeliui gedinčiųjų, taip ir šios knygos pasakotojai svarbu kurti prielaidas, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę kitaip? Tai tam tikras lyg ir savęs kaltinimas, simbolių ir lemties numatymas, kuris, man regis, šiuo atveju yra neįprasta aukos pozicija, o būtinas gedėjimo ritualas, t. y. brėžti galimus kitus gyvenimų ir santykių scenarijus. Kartais geresnius, o kartais prastesnius už esamus.

Joan Didion

 
„Ir kam aš vis stengiuosi pabrėžti, kas normalu, o kas ne, jei niekas išvis nebuvo normalu? (p. 79).“ Knyga, nors ir skrodžia gedulo temą iš gedinčiosios perspektyvos, mums, kurie įprastai gyvenime dar nesusidūrėme, bet būtinai susidursime su brangiausiųjų netektimis, pats gedulas atrodo susakralintas ir paveiktas religinių įsitikinimų. Kaip gedi amerikiečiai, o kaip lietuviai, manau, skiriasi. Visai neseniai teko socialiniuose tinkluose perskaityti negailestingų tautiečių komentarų, kurie bandė gėdinti moterį, kad ši po kiek daugiau nei metų nuo pirmojo vyro mirties vėlei susituokė ir džiaugiasi gyvenimu. Tas įsitikinimas, kad mes tai jau tikrai žinome, kiek turi žmogus gedėti ir kokius sprendimus priimti, pakerta. Gedulas yra unikalu ir intymu, kad neabejotinai kiekvienas su netektimis tvarkosi pagal savo asmenybės principus.
 
Knygoje stebino ir sudėtinga rašytojos dukters situacija, kuri kelis kartus išsikapstė iš mirties patalo. Deja, knygoje to nėra užfiksuota, nes ji pasirodė 2005 metais, bet, deja, Joan Didion dukra po atsinaujinusių komplikacijų pasaulį paliko 2005 m. rugpjūčio 26 dieną. Žinau, kad autorė vėliau parašė ir daugiau knygų gedėjimo ir netekties tema. Autorė teigia, kad gedului reikia ne tik aplinkinių žmonių paramos, bet ir erdvės bei laiko susivokti pačiai, tačiau artimųjų palaikymas, skambučiai, atvykimai į ligoninę ar į namus yra nepaprastai svarbūs. „... norėtųsi tikėti laukinių gyvių atsparumu savigailai, bet prisiminkite delfinus, kurie partneriui mirus atsisako maitintis. Pagalvokime apie žąsis, kurios ieško paprasto partnerio tol, kol pačios nustoja orientuotis ir miršta. Gedintieji iš tikrųjų turi svarbių priežasčių, netgi svarbų poreikį gailėtis savęs. Vyrai išeina, žmonos išeina, įvyksta skyrybos, tačiau tie vyrai ir žmonos po savęs palieka nesutraukytus asociacijų tinklus, kad ir kokios skaudžios tos asociacijos būtų. O išgyvenusieji mirtį iš tiesų lieka vieni. Ryšiai, kurie sudarė jų gyvenimą – tiek svarbūs ryšiai, tiek iš pažiūros (kol nenutrūko) nereikšmingi, – viskas išnyko (p. 177).“
 
Nepalioviau skaitydamas šiuos Joan Didion atsiminimus lyginti su prancūzų rašytojos Brigitte Giraud Goncourt‘ų literatūrine premija įvertintu autobiografiniu romanu Gyvenk greitai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023), kurioje autorė po beveik 20 metų po vyro netekties taip pat apmąsto tą lemtingą mylimojo netekties momentą ir iš to kilusias būsenas. Knygos, nors ir skirtingai parašytos stilistiškai, jos turi nepaprastą jausminį sąlytį, mąstymo schemas, pasikartojimą, būdingus, matyt, netektį išgyvenantiems. Tikiu, kad jeigu dar skaityčiau ką nors panašaus, atrasčiau daugiau bendrųjų panašumų. Iš tikrųjų Maginio mąstymo metai neturi nieko maginio – tai veikiau metafora, kuri žymi tam tikrą kitokio gyvenimo potyrį, asmens išmetimą iš natūralaus ir įprasto pasaulio, kuris lieka už tam tikros stiklinės sienos. Reikia mokytis vėl gyventi iš naujo, o tai yra nepaprastai sunku ir sudėtinga, kai tavo gyvenimo dalis yra tarsi amputuota ir nuolat kyla emocinis skausmas. Nors knygą vienaip perskaitys gedintys, kitaip negedintys ar tik susimąstantys apie netektis, tačiau labiausiai šioji literatūra, manau, reikalingiausia buvo pačiai autorei.
 
Maištinga Siela

Šiuolaikinė slovėnų literatūra: svarbiausi Slovėnijos rašytojai, kūriniai ir kūrybos temos

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Ką lietuviai žino apie slovėnų šiuolaikinę literatūrą? Tikriausiai, kad beveik nieko, nors šioje srityje nemažai yra nuveikusi vertėja ir rašytoja Kristina Tamulevičiūtė, kuri išvertė iš slovėnų kalbos ne vieną kūrinį, tačiau bendrame kontekste slovėnų literatūra vis dar, sakyčiau, neatrasta. Kadangi ketinu vykti į Slovėniją, kaip visada į kelionę norisi pasiimti šį bei tą, kas parašyta pačių slovėnų. Kaip visada noriu pasidomėti, kokia toji iš tikrųjų Slovėnijos literatūra. Apie tai ir yra šis įrašas.
 
Šiuolaikinė slovėnų literatūra, besivystanti nuo XX amžiaus pabaigos ir ypač suklestėjusi po šalies nepriklausomybės atgavimo 1991 metais, yra paprastai pristatomas kaip gyvas, dinamiškas ir Europoje vis geriau vertinamas reiškinys. Nors slovėnų kalba yra santykinai maža, jos literatūrinė erdvė pasižymi stulbinančia temų įvairove, drąsiomis formos paieškomis ir gebėjimu jautriai bei kritiškai permąstyti tiek istorinę praeitį, tiek šiandienos pasaulio iššūkius. Slovėnų proza, o ypač romanai, tapo savotišku tautinės tapatybės raiškos būdu, kuriame susipina Vidurio Europos kultūrinis paveldo sluoksnis, Balkanų regiono dramatizmas ir vakarietiškos modernybės refleksijos. Šiandienos slovėnų autoriai aktyviai laužo provincialumo rėmus, jų kūriniai verčiami į dešimtis kalbų, o pati literatūra tampa svarbiu balsu platesniame europiniame kontekste.
 
Viena iš ryškiausių šiuolaikinės slovėnų prozos bruožų – gilus ir skaudus istorinės atminties tyrimas, dažnai apeinantis oficialius naratyvus. Autoriai grįžta prie XX amžiaus traumų: nacizmo, fašizmo, partizaninio karo, pokario represijų, komunistinio režimo žiaurumų bei Jugoslavijos subyrėjimo katastrofos. Šiose knygose istorija retai pateikiama kaip abstraktus faktų rinkinys; ji parodoma per atskiro žmogaus, dažnai atsidūrusio istorinių malūnų akmenyse, likimą. Istorinė proza slovėnų literatūroje veikia kaip priemonė išgyti, įvardyti nutylėtas tiesas ir suprasti, kaip praeities šešėliai tebeformuoja šių dienų žmogaus psichologiją bei visuomenės santykius.

Drago Jančar

 
Tarp autorių, giliausiai tyrinėjančių istoriją ir jos padarinius, išsiskiria Drago Jančar – viena svarbiausių ne tik Slovėnijos, bet ir viso Vidurio Europos regiono literatūros figūrų. Lietuviškai turime jo knygą „Tą naktį mačiau ją“, kurią išvertė mano minėtoji K. Tamulevičiūtė, o išleido leidykla „Briedis“. Jančaro romanai pasižymi tiršta atmosfera, egzistenciniu nerimu ir meistrišku istorinio fono bei individualios dramos suliejimu. Jo kūriniuose, kurių daugelis išversti į lietuvių kalbą, dažnai nagrinėjamas totalitarinių režimų absurdas ir žmogaus pasipriešinimas prievartai. Tokie romanai kaip „Tėvynės ilgesys“ arba „Šiaurės šviesa“ atskleidžia autoriaus gebėjimą sujungti dramatiškas Slovėnijos istorijos lūžio akimirkas su universaliomis žmogaus būties problemomis, o jo proza pelnė jam daugybę tarptautinių apdovanojimų.
 
Kitas kertinis šiuolaikinės slovėnų prozos ramstis yra Boris Pahor, kurio ilgas ir dramatiškas gyvenimas bei kūryba tapo gyvuoju XX amžiaus Europos sąžinės liudijimu. Nors Pahor priklauso vyresniajai kartai, jo kūrybos poveikis šiuolaikinei Slovėnijos savimonei yra milžiniškas, o jo garsiausias romanas „Nekropolis“ laikomas vienu stipriausių pasaulinėje literatūroje liudijimų apie nacių koncentracijos stovyklas. Šiame autobiografiškame kūrinyje autorius grįžta į Dachau ir Triesto lagerius, apmąstydamas kančios prasmę, žmogaus orumo ribas ir atminties etiką. Pahor, būdamas Slovėnijos italu iš Triesto, savo kūryboje taip pat jautriai grynino tautinės mažumos likimo ir marginalizacijos temas, tapdamas nesunaikinamo laisvės troškimo simboliu.
 
Šalia istorinių traumų, šiuolaikinė slovėnų literatūra itin aktyviai nagrinėja šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimo, tapatybės krizės ir urbanistinio gyvenimo iššūkius. Globalizacijos procesai, vartotojiškos kultūros įsigalėjimas, šeimos santykių griūtis ir individo vienatvė dideliame mieste tampa pagrindinėmis jaunesnės bei viduriniosios kartos rašytojų temomis. Šie autoriai atsisako didelių ideologinių naratyvų ir susitelkia į mikropasaulius, kasdienybės detales, psichologines niuansus bei intymius išgyvenimus. Tokiu būdu slovėnų romanas sėkmingai integruojasi į bendrą vakarietiškos psichologinės ir filosofinės prozos tėkmę.
 
Tarp autorių, meistriškai dekonstruojančių šiuolaikinio žmogaus dvasines būsenas, išsiskiria Evald Flisar – itin produktyvus, tarptautinio pripažinimo sulaukęs rašytojas, dramaturgas ir keliautojas. Flisario romanai dažnai balansuoja tarp psichologinio trilerio, filosofinės esė ir fantastikos elementų, tirdami žmogaus sąmonės gelmes, pasąmonės baimes bei proto ribas. Jo kūriniuose, tokiuose kaip „Sora“ ar „Mergaitė, kuri galėjo viską“, keliami esminiai tapatybės, realybės suvokimo ir moralinės pasirinkimo laisvės klausimai. Flisar savo unikaliu stiliumi sugeba įtraukti skaitytoją į intelektualų žaidimą, kuriame painios siužeto linijos tarnauja gilesniam žmogaus psichologijos tyrinėjimui.
 
Ypatingą vietą šiuolaikinėje slovėnų literatūroje užima moterų rašytojų balsas, kuris per pastaruosius trisdešimt metų įgavo didelį svorį ir padarė didelę įtaką literatūros procesams. Moterys autorės drąsiai klibina patriarchalinės visuomenės pagrindus, gilinasi į motinystės kompleksiškumą, kūniškumo patirtis, tarpasmeninio smurto traumatizmą ir lyčių lygybės klausimus. Jų proza pasižymi ypatingu emociniu jautrumu, stilistiniu rafinuotumu ir socialiniu angažuotumu, leidžiančiu pamatyti Slovėnijos visuomenę iš visiškai kitos, intymesnės ir kritiškesnės perspektyvos.

Suzana Tratnik

 
Viena ryškiausių ir pasaulyje labiausiai vertinamų šios kartos autorių yra Brina Švigelj-MÉRKAČ arba Miljana Cunta, tačiau tarptautinį pripažinimą pelniusi Bronja Žakelj su savo autobiografiniu romanu „Baltoji gyvatė“ (slovėniškai ‘Bela se nots‘ arba tiksliau „Belo se pere“) įrodė, kokia galinga gali būti išpažintinė proza. Kita vertus, kalbant apie tarptautinio garso autorius, būtina paminėti Aleš Debeljak (poetą ir eseistą) bei romanistę Suzana Tratnik, kuri yra viena ryškiausių LGBT+ temų ir marginalizuotų visuomenės grupių balsų slovėnų prozoje. Tratnik romanai, tokie kaip „Tomi“ arba „Gaidys“, pasižymi lakonišku, taikliu stiliumi ir giliu socialiniu jautrumu, atveriančiu duris į tuos visuomenės užkampius, kurie dažnai lieka nepastebėti.
 
Dar viena svarbi šiuolaikinės slovėnų literatūros kryptis – intelektualioji, filosofinė ir ironiška proza, kurioje meistriškai žaidžiamas tarptekstinis žaidimas su kultūros paveldu. Šios srovės rašytojai naudoja groteską, juodąjį humorą ir eseistinius intarpus tam, kad apmąstytų kultūros likimą skaitmeniniame amžiuje, ideologijų krizę bei pačios literatūros galimybes. Tokie kūriniai reikalauja iš skaitytojo aktyvaus dalyvavimo ir erudicijos, tačiau kartu suteikia didelį estetinį bei intelektualų malonumą, rodydami slovėnų kultūros brandą ir atvirumą pasauliui.
 
Tarp šios krypties lyderių išsiskiria Dušan Šarotar, kurio subtili, melancholiška ir poetiška proza giliai tyrinėja žydų kultūros pėdsakus Vidurio Europoje, atminties fragmentus bei Holokausto traumą. Šarotaro romanas „Laiko panorama“ arba „Histrijos“ stebina savo stilistine švara ir vizualumu, primenančiu kino meną. Kitas svarbus autorius – Goran Vojnović, kurio romanas „Čefuriai išvaryti!“ (‘Čefurji raus!‘) sukūrė tikrą kultūrinį ir socialinį sprogimą Slovėnijoje. Lietuviškai turime jo romanus „Figmedis“ ir man paties skaitytą „Jugoslavija, mano tėvyne“. Vojnović meistriškai ir su ironija prabilo apie buvusios Jugoslavijos tautinių mažumų integracijos problemas, jaunimo subkultūras ir visuomenės veidmainystę, tapdamas balsu tų, kurie ilgą laiką neturėjo tribūnos.
 
Šiuolaikinės slovėnų literatūros virsmą lemia ir stiprėjantis jos ryšys su tarptautine erdve, prie kurio aktyviai prisideda vertėjai, leidyklos ir pati Slovėnijos valstybė, kryptingai remdama literatūros sklaidą užsienyje. Slovėnų autoriai vis dažniau tampa prestižinių Europos literatūros premijų laureatais, o Frankfurto knygų mugėje Slovėnijai suteiktas garbingas garbės viešnios statusas (2023 metais) tapo kulminaciniu momentu, vainikavusiu šios literatūros tarptautinį pripažinimą. Šiandien slovėnų romanistas – tai nebe izoliuotos mažos tautos atstovas, o visavertis europinio diskursyvaus lauko dalyvis, gebantis universaliomis kalbomis kalbėti apie amžinas žmogaus dilemas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad šiuolaikinė slovėnų literatūra yra brandus, polifoninis ir nepaprastai gyvybingas reiškinys, sėkmingai sujungiantis gilias istorines tradicijas su drąsiais šiuolaikinio pasaulio tyrinėjimais. Nuo Drago Jančaro egzistencinių istorinių dramų iki Gorano Vojnovićo socialinės kritikos, nuo Evaldo Flisaro filosofinių galvosūkių iki subtilių moterų autorių introspekcijų – slovėnų romanas šiandien išgyveną savo renesansą. Tai literatūra, kuri kviečia mąstyti, užjaučia, provokuoja ir kartu primena, kad net ir mažiausia kultūra gali sukurti didį meną, gebantį prabilti į kiekvieną pasaulio skaitytoją.
 
Maištinga Siela