Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją": kaip ir vėl leidausi į knygų medžioklę

Sveiki!
 
Seniai „nemedžiojau“ senų vertingų ir jau itin bibliografiškai retų knygų, nes namuose jų tiek, kad pamažu jas atrinkinėju ir kitiems atiduodu, nes... Nebetelpa! Tačiau yra tokių knygų ir rašytojų, kurių... tiesiog... negali atsisakyti! Seniai ieškojau Margaret Atwood knygos „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“, kurią 2008 metais išleido leidykla „Alma littera“. Niekur ištisą dešimtmetį negalėjau įsigyti. Keista, nes jos neturėjo net sena.lt bei kiti skaitytų knygų knygynai. Aš net pamiršau, kad jos ieškau! Bet ruošdamas straipsnį apie Margaret Atwood (jį galite perskaityti ČIA), vėl prisiminiau! Ir internete radau iš kur pirkti! Ir štai... kitą dieną knyga jau guli ant stalo!
 
Maištinga Siela

Šiuolaikinė latvių literatūra: svarbiausi, įdomiausi ir geriausi šiuolaikiniai Latvijos rašytojai (Nuo Nora Iksmena iki Dace Rukšāne)

 

Sveiki!

 

Mažai, galima sakyti, net per mažai skaitau asmeniškai latvių literatūros. Bet gal dėl to, kad ne itin ir lietuvių autorių? Sudėtinga pasakyti. Pastaruoju metu vis labiau domina itin kokybiška eseistika, dokumentinė proza ir įdomioji populiarioji mokslinė, tačiau noriu vis vien pristatyti 7 garsiausius šiuolaikinius latvių rašytojus.

 

Nora Ikstena (1969-2026)

 

Tai viena ryškiausių šiuolaikinės Latvijos literatūros balsų, kurios kūryba pasižymi gebėjimu subtiliai apjungti istorinę atmintį su intymiais asmeninio gyvenimo išgyvenimais. Jos garsiausias romanas „Motinos pienas“ yra tapęs tikru literatūriniu įvykiu, kuriame autorė per motinos ir dukters santykius atveria sudėtingą sovietinės okupacijos laikotarpio atmosferą, psichologinę prievartą ir bandymus išsaugoti orumą.

 

Autorės literatūrinis stilius dažnai apibūdinamas kaip poetiškas, tačiau kartu labai tikslus ir psichologiškai gilus. Be „Motinos pieno“, svarbūs jos kūriniai yra „Dzīves svinēšana“ (Gyvenimo šventimas), kuriame nagrinėjama mirties, atminties ir egzistencijos prasmė. Jos temos dažniausiai sukasi aplink moteriškumo, kartų konfliktų ir istorinių traumų įveiką.

 

Jānis Joņevs (g. 1980 m.)

 

Šis autorius debiutavo itin garsiai – jo romanas „Jelgava 94“ tapo kultiniu kūriniu, kuriuo jis meistriškai įamžino dešimtojo dešimtmečio Latvijos jaunimo subkultūras ir tapatybės paieškas. Knyga pasakoja apie paauglio bandymą tapti „alternatyviu“, „ne tokiu kaip visi“, ir tai daro su itin taiklia ironija, nostalgija bei autentišku, žargonu prisotintu stiliumi.

 

Jo literatūra pasižymi aštriu socialiniu stebėjimu ir gebėjimu atskleisti jaunystės maksimalizmo bei nusivylimo virsmus. Be minėto romano, jis aktyviai rašo esė ir apsakymus, kuriuose dažnai dekonstruoja moderniosios visuomenės mitus. Pagrindinės jo temos – subkultūros, muzika, tapatybės formavimasis posovietinėje aplinkoje ir individo kova su pilkąja masė.

 

Andra Neiburga (1957–2019)

 

Tai viena intelektualiausių ir rafinuočiausių latvių prozininkių, kurios kūryba pasižymi ypatingu dėmesiu kalbos estetikai ir giliu žmogaus būties analizavimu. Jos apsakymų rinkiniai, tokie kaip „Stum, stum“, yra laikomi šiuolaikinės latvių novelistikos viršūnėmis, kuriose autorė geba iš labai paprastų, kasdieniškų situacijų sukurti egzistencinio svorio turinčius tekstus.

 

Neiburgos proza yra „tęstinė“ ir intelektuali – ji nagrinėja santykių sudėtingumą, moters vaidmenį visuomenėje bei kasdienybės tragizmą. Jos kūriniuose nėra didingų įvykių, tačiau yra labai preciziškas vidinių būsenų fiksavimas. Pagrindinės jos temos – šeimyniniai ryšiai, kūrybinės kančios, moters savivoka ir buities bei metafizikos dermė.

 

Inga Gaile (g. 1976 m.)

 

Tai itin universali ir pilietiškai angažuota kūrėja, sėkmingai dirbanti poezijos, prozos ir dramaturgijos srityse. Jos kūryba dažnai yra drąsi, provokuojanti ir nukreipta į opias socialines problemas – nelygybę, patriarchalinės visuomenės palikimą bei istorines neteisybes. Jos istoriniai romanai, pavyzdžiui, „Stikla bērni“ (Stiklo vaikai), meistriškai derina detektyvinį siužetą su gilia socialine kritika.

 

Gailės tekstai išsiskiria tiesmukumu ir aštriu, kartais net brutaliu realizmu, kuris kartu yra prisodrintas empatijos skriaudžiamiesiems. Pagrindinės jos temos – moterų teisės, istoriografijos revizija, socialinė atskirtis ir atsakomybė už savo praeitį bei dabartį. Ji yra viena tų autorių, kurių literatūra tiesiogiai dalyvauja visuomeniniame dialoge.

 

Andris Akmentiņš (g. 1969 m.)

 

Šis autorius pripažinimą pelnė kaip meistriškas istorinio pasakojimo kūrėjas, gebantis prikelti praeitį su stulbinančiu detalumu. Jo romanas „Skolotāji“ (Mokytojai) yra ryškus pavyzdys, kaip galima rašyti apie sudėtingą istorinį laikotarpį, išlaikant įtraukiantį siužetą ir psichologinį personažų gylį. Jo proza yra klasikinės struktūros, tačiau su moderniu požiūriu į istorijos interpretaciją.

 

Akmentiņš ypač domisi tuo, kaip didieji istoriniai lūžiai paveikia eilinį žmogų ir jo kasdienybę. Jo kūrybos temos sukasi aplink nacionalinį identitetą, mokytojo bei kūrėjo atsakomybę istoriniame kontekste ir ryšį tarp praeities tragedijų bei dabartinės tikrovės. Tai autorius, siekiantis sujungti dokumentiką su literatūrine vaizduote.

 

Dace Rukšāne (g. 1969 m.)

 

Autorė, kuri išgarsėjo savo atvirumu ir drąsa kalbėti apie tai, kas latvių literatūroje ilgą laiką buvo laikoma tabu – intymius santykius, moterų seksualumą ir asmeninės laisvės ribas. Jos romanas „Romāns par meitenēm“ (Romanas apie mergaites) tapo tikru skandalu ir bestseleriu, nes atvirai nagrinėjo moterų draugystę, aistrą ir ieškojimus.

 

Rukšānės proza pasižymi dinamika, tikroviškais dialogais ir gebėjimu sukurti stiprius, komplikuotus personažus. Jos temos – meilė kaip išlaisvinanti arba griaunanti jėga, socialiniai vaidmenys ir asmeninė tapatybė šiuolaikiniame pasaulyje. Ji nevengia analizuoti sudėtingų moralinių dilemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis žmogus savo asmeniniame kelyje.

 

Zigmunds Skujiņš (g. 1926 m.)

 

Nors tai yra vyresnės kartos latvių literatūros klasikas, jo įtaka šiuolaikiniam literatūriniam procesui išlieka milžiniška. Jo kūryboje susipina epinis pasakojimo stilius su filosofinėmis įžvalgomis apie Latvijos ir Europos istoriją. Tokie kūriniai kaip „Gulta ar zelta malu“ (Lova su auksiniu kraštu) parodo jo gebėjimą aprėpti platų laikmetį ir sukurti kompleksiškus charakterius.

 

Skujiņš literatūroje dažnai tyrinėja „mažųjų“ žmonių likimus didžiųjų istorinių kataklizmų fone. Jo temos – istorinė atmintis, žmogaus orumas, gimtojo krašto reikšmė ir laiko tėkmė. Būdamas neprilygstamas stiliaus meistras, jis iki šiol išlieka pavyzdžiu jauniems rašytojams, kaip kurti literatūrą, kuri yra kartu ir nacionalinė, ir universali.

 

Maištinga Siela

Knygos: didieji romanai grįžta lietuviškai – John Fowles "Magas", Julio Cortazar "Žaidžiame klases"

 

Tikriausiai daugelis sutiksite, kad šie du kūriniai nėra tiesiog knygos – tai intelektualūs labirintai, skirti tiems, kurie literatūroje ieško ne pramogos, o transformuojančios patirties. Jų dar nesu skaitęs, nors mano knygų lentynoje jau laukia seniai savo eilės. Štai kodėl verta pasinerti į šiuos „mega romanus“:

John Fowles „Magas“

Šis romanas yra vienas meistriškiausių psichologinių žaidimų literatūros istorijoje, įtraukiantis skaitytoją į tirštą, mistišką ir pavojingą atmosferą atokioje Graikijos saloje. Jį verta skaityti dėl neprilygstamos įtampos ir autoriaus gebėjimo nuolat trinti ribą tarp realybės ir iliuzijos, tiesos ir melo. Skaitytojas čia atras negailestingą savęs pažinimo veidrodį: pagrindinio herojaus Nikolajaus klystkeliai priverčia kelti esminius klausimus apie asmeninę laisvę, atsakomybę už savo veiksmus ir tai, kiek mes patys esame savo gyvenimo režisieriai, o kiek – tik aktoriai svetimuose scenarijuose. Tai knyga, kuri nepalieka komforto zonoje; ji manipuliuoja jūsų lūkesčiais taip pat, kaip paslaptingasis Konchis manipuliuoja Nikolajumi, kol galiausiai lieka tik gryna, apnuoginta egzistencinė tiesa.

Julio Cortázar „Žaidžiame klases“

Tai antiliteratūros šedevras, kuris sugriovė tradicinio pasakojimo taisykles ir pasiūlė skaitytojui tapti aktyviu kūrinio bendraautoriumi. Vertėtų leistis į šį nuotykį dėl unikalios romano struktūros – knygą galima skaityti eilės tvarka arba šokinėjant tarp skyrių pagal autoriaus pateiktą schemą, taip kaskart sukuriant vis kitokią prasmę. Skaitytojas šiame kūrinyje atras džiazuojantį Paryžiaus ir Buenos Airių intelektualų gyvenimą, persmelktą metafizinių ieškojimų, meilės, absurdo ir begalinio ilgesio. Cortázaras meistriškai parodo, kad gyvenimas, kaip ir vaikiškas žaidimas klasėmis, yra bandymas pasiekti „dangų“, tačiau svarbiausia yra pats procesas, improvizacija ir drąsa klaidžioti savo paties sąmonės koridoriais. Tai kūrinys tiems, kurie nori pajusti kalbos laisvę ir atrasti, kad literatūra gali būti gyvas, kvėpuojantis ir nenuspėjamas organizmas.

Maištinga Siela

Rekomendacijos, ką skaityti paaugliams ir jaunimui. Knygos: "Oh, boy!", "Su meile – Saimonas", "Paskutinė istorijų pasakotoja", "Vėžliai iki begalybės"

 

Sveiki!

Ką skaityti jaunimui ir paaugliams 8-10 klasių intervale, kad literatūra būtų ir vertinga, ir įtrauki, ir svarbiausia – aktuali, neatbaidanti nuo istorijų? Šiandien noriu parekomenduoti šias, mano nuomone, puikias 4 knygas. Apie kiekvieną iš jų šį bei tą paminėsiu atskirai, kodėl vieną ar kitą verta perskaityti.

Marie-Aude Murail „Oh, boy!“

Ši knyga yra geras pavyzdys, kaip apie sudėtingiausius gyvenimo išbandymus kalbėti su neįtikėtinu lengvumu ir šviesiu humoru. Istorija apie tris našlaičiais likusius brolius ir seserį, kurie žūtbūt stengiasi neišsiskirti, moko mus, kad šeima nėra tik kraujo ryšys, o saugumas dažnai slypi ten, kur mažiausiai tikimės. Skaitydami šį kūrinį ne tik juoksitės iš komiškų situacijų, bet ir atrasite vidinę stiprybę priimti kitokį žmogų bei suprasti, kad net didžiausios tragedijos akivaizdoje gyvenimas yra vertas šūksnio „Oh, boy!“. Tai kūrinys visiems, kurie ieško tikrumo, drąsos būti savimi ir nori patikėti, kad gerumas visada suranda kelią pro tamsiausius debesis.

Becky Albertalli „Su meile – Saimonas“

Šis kūrinys tapo šiuolaikine klasika, nes jautriai ir be galo nuoširdžiai prabyla apie tai, ką reiškia saugoti didelę paslaptį ir kokią baimę bei jaudulį kelia pirmieji jausmai. Saimono istorija primena, kad kiekvienas iš mūsų nusipelno savo meilės istorijos, o drąsa atsiverti pasauliui yra didžiausia dovana sau pačiam. Knyga įtraukia į paslaptingą susirašinėjimą, kuriame gimsta gilus dvasinis ryšys, ir kviečia susimąstyti apie autentiškumą socialinių tinklų bei mokyklos koridorių fone. Tai skaitymo patirtis, kuri suteikia vilties, moko empatijos ir primena, kad didžiausias nuotykis gyvenime yra paprasčiausia galimybė būti tuo, kas esi iš tikrųjų.

Donna Barba Higuera „Paskutinė istorijų pasakotoja“

Pasinerkite į nepamirštamą kelionę laiku ir erdve, kurioje mokslinė fantastika susipina su senovės legendų magija. Ši knyga pasakoja apie mergaitę Petrą, kurios atmintyje saugomos istorijos tampa vieninteliu raktu į žmonijos išlikimą tolimoje planetoje. Tai gilus ir jaudinantis pasakojimas apie tai, kaip svarbu branginti savo šaknis, kultūrą ir praeitį, net kai visas pasaulis aplink bando priversti mus tai pamiršti. Knyga įkvepia jaunąjį skaitytoją suprasti žodžio galią ir suvokti, kad istorijos nėra tik pasakos – tai mūsų tapatybė, jėga ir viltis, kurios negali užgesinti jokios ateities technologijos ar svetimos civilizacijos.

John Green „Vėžliai iki begalybės“

Tai sukrečiančiai atviras ir emociškai gilus žvilgsnis į vidinį jauno žmogaus pasaulį, kurį kausto nevaldomos mintys ir nerimas. Autorius meistriškai atskleidžia, kad kova su savo psichikos sveikata nėra pralaimėjimas, o nuolatinė, drąsi kelionė savęs link. Per Ažos istoriją mes mokomės, kad draugystė ir meilė gali būti sudėtingos, tačiau jos yra gyvybiškai svarbios bandant ištrūkti iš savo minčių spiralės. Knyga nepateikia pigių atsakymų, tačiau ji suteikia tai, ko reikia labiausiai – supratimą, kad nesi vienas savo išgyvenimuose. Tai būtinas skaitinys kiekvienam, ieškančiam gilaus, intelektualaus ir be galo žmogiško ryšio su literatūra, kuri nebijo klausti, kas mes esame iš tikrųjų.

Maištinga Siela

Naujos knygos: "Dangus ir pragaras", "Angelų duona", "Apie ritualų nunykimą", "Visata atsisėda netinkamoje vietoje", "Literatūra ir menas", "370", "Kūnas ir laisvė"

 

Sveiki,

 

Štai mano pirmieji 2026 metų pirkiniai. Tikiuosi suskaityti ir kaip nors sąžiningai viską įveikti.

 

Maištinga Siela

Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

Gražios citatos, mintys, sentencijos apie knygas ir skaitymą: nuo garsių aktorių, visuomenės veikėjų, rašytojų iki popiežiaus

Sveiki,

 

Pateikiu žinomų lietuvių, latvių, estų, lenkų, amerikiečių ir kitų žinomų rašytojų, filosofų ir šiaip visuomenės veikėjų, kurie yra ką nors gražaus pasisakę apie knygas ir skaitymo patirtis.

 

„Skaitytojas nugyvena tūkstantį gyvenimų, kol miršta. Žmogus, kuris niekada neskaito, nugyvena tik vieną.“ – George R.R. Martin

 

„Knygos – tai unikaliai nešiojama magija.“ – Stephen King

 

„Kambarys be knygų yra tarsi kūnas be sielos.“ – Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero)

 

„Nėra draugo tokio ištikimo kaip knyga.“ – Ernest Hemingway

 

„Aš visada įsivaizdavau, kad Rojus bus tam tikra biblioteka.“ – Jorge Luis Borges

 

„Skaitymas protui yra tai, kas pratimai kūnui.“ – Joseph Addison

 

„Knygos atveria tavo protą, praplečia tavo sąmonę ir sustiprina tave, kaip niekas kitas negali.“ – William Feather

 

„Skaityk geriausias knygas pirmiausia, nes gali neturėti šanso perskaityti jų visai.“ – Henry David Thoreau

 

„Yra daugiau lobio knygose nei visame piratų grobyje Lobių saloje.“ – Walt Disney

 

„Kuo daugiau skaitai, tuo daugiau dalykų žinosi. Kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau vietų aplankysi.“ – Dr. Seuss

 

„Išmokti skaityti – tai uždegti ugnį; kiekvienas ištartas skiemuo yra kibirkštis.“ – Victor Hugo

 

„Knygos yra lyg veidrodžiai: jei kvailys į jį pasižiūri, negali tikėtis, kad pažvelgs genijus.“ – J. K. Rowling

 

„Knygos yra patys tyliausi ir pastoviausi draugai; jos yra prieinamiausi ir išmintingiausi patarėjai bei kantriausi mokytojai.“ – Charles W. Eliot

 

„Niekada nepasitikėk tuo, kuris atsinešė knygos.“ – Lemony Snicket

 

„Įgyti skaitymo įprotį – tai susikurti prieglobstį nuo beveik visų gyvenimo vargų.“ – W. Somerset Maugham

 

„Žmogus, kuris neskaito gerų knygų, neturi jokio pranašumo prieš žmogų, kuris negali skaityti.“ – Mark Twain

 

„Knyga – tai dovana, kurią gali atverti vėl ir vėl.“ – Garrison Keillor

 

„Yra blogesnių nusikaltimų nei knygų deginimas. Vienas iš jų – neskaityti jų.“ – Joseph Brodsky

 

„Visų gerų knygų skaitymas prilygsta pokalbiui su geriausiais praėjusių amžių žmonėmis.“ – René Descartes

 

„Aš visada skaičiau. Žinote, kaip rykliai turi nuolat plaukti, kad nenumirtų? Aš esu toks pat. Jei nustosiu skaityti, aš mirsiu.“ – Patrick Rothfuss

 

Knyga – tarytum jūra. Jūroje atsispindi dangus. O knygoje – žmogaus siela.“ – Jonas Biliūnas

 

„Skaitymas – tai kelionė laiku, kurios bilietėlis yra knyga.“ – Justinas Marcinkevičius

 

„Knyga, atėjusi laiku, gali pakeisti žmogaus gyvenimą.“ – Vytautas Mačernis

 

„Gyvenimas, kuris neskaitė knygų, yra tik pusiau nugyventas gyvenimas.“ – Vincas Krėvė-Mickevičius

 

„Tik atsigręžę į knygą, mes atsigręžiame į save.“ – Marcelijus Martinaitis

 

„Knyga yra kaip duona, tik ne kūnui, o dvasiai.“ – Maironis (Jonas Mačiulis)

 

„Gera knyga yra viskas: ir motina, ir mokytojas, ir patarėjas.“ – Ignas Šeinius

 

„Skaitymas – tai tylus dialogas su autoriumi.“ – Jurgis Savickis

 

„Knygos išsaugojo tai, ką mes praradome, ir mus padarė tokiais, kokie esame.“ – Alfonsas Andriuškevičius

 

„Kiekvienas puslapis turi tapti nauju žingsniu į save.“ – Antanas Škėma

 

„Be knygos nebūtų tautos sąmonės ir atminties.“ – Petras Dirgėla

 

„Knyga yra langas į pasaulį, bet kartu ir durys į save.“ – Kazys Saja

 

„Šviesa ateina iš raidės, iš minties, kuri gyvena knygoje.“ – Balys Sruoga

 

„Knyga yra amžina. Jos niekas negali atimti, ji visada su tavim.“ – Vytautas Petkevičius

 

„Mano namai pilni knygų. Tai reiškia, kad mano namai pilni draugų.“ – Violeta Palčinskaitė

 

„Tik knygos gali išmokyti tylėti ir klausytis.“ – Gintaras Beresnevičius

 

„Skaitymas – tai geriausia investicija į savo protą.“ – Rimvydas Valatka

 

„Knygos yra mūsų tautos pasididžiavimas ir ateities garantas.“ – Antanas Smetona (Pabrėžiant knygų svarbą valstybei)

 

„Knyga yra geriausias draugas: ji niekada neišduos ir visada bus su tavimi.“ – Karolis Wojtyła (Popiežius Jonas Paulius II)

 

„Skaitymas leidžia mums pabėgti nuo priverstinio likimo ir apsigyventi pasirinktuose likimuose.“ – Czesław Miłosz

 

„Tiesa slypi ne tame, kad žmogus skaito knygas, o tame, kad jis skaito gyvenimą, o knygos jam padeda įžvelgti jo prasmę.“ – Wisława Szymborska

 

„Gyvenimas yra trumpas, knygų daug, todėl reikia rinktis geriausias.“ – Tadeusz Kotarbiński

 

„Biblioteka yra vieta, kurioje šventos raidės kalba apie tai, ko niekas kitas pasakyti negali. Ten slypi protų ir širdžių paslaptys.“ – Adam Mickiewicz (Adomas Mickevičius)

 

„Knyga yra kaip langas, pro kurį žvelgi į pasaulį, bet ji taip pat yra veidrodis, kuriame matai save.“ – Rainis (Jānis Pliekšāns)

 

„Mūsų kalbos namai, mūsų tautos tvirtovė yra knyga.“ – Kārlis Skalbe

 

„Skaitymas – tai kelionė ne išeinant iš namų. Ir vis dėlto tu keliauji toli.“ – Imants Ziedonis

 

„Gera knyga yra visada nauja, kad ir kiek kartų ją skaitytum.“ – Vizma Belševica

 

„Tik knygoje galima rasti tą ramybę ir išmintį, kuri padeda išgyventi neramiais laikais.“ – Zenta Mauriņa

 

„Knyga yra kaip žmogaus siela – per daug atvirta, kad ją būtų galima pilnai suprasti, bet visada patikima.“ – Jaan Kross

 

„Skaitymas – tai vienintelis būdas nuolat atsinaujinti, negendant ir nesenstant.“ – Bernard Kangro

 

„Tauta išlieka tol, kol išlieka jos rašytas žodis ir meilė knygai.“ – Lennart Meri (Estijos prezidentas ir rašytojas)

 

„Skaitymas leidžia mums pažvelgti į kito žmogaus sielą ir patirtį, taip plečiant mūsų empatiją.“ – Oprah Winfrey

 

„Aš nuolat skaitau. Tai mano būdas išlikti protingam, įžemintam ir atviram. Knygos man – didžiausias pabėgimas.“ – Will Smith

 

„Turiu per daug knygų, bet turiu per daug gyvenimų, kuriuos norėčiau gyventi. Visi tie gyvenimai slypi knygose.“ – Emma Watson

 

„Gera knyga yra visada geriausias būdas pasislėpti nuo pasaulio triukšmo. Tai tylus prieglobstis.“ – Tom Hanks

 

„Skaitymas padeda tau tapti kuo nors kitu, ne tik savimi. Tai yra vienintelis būdas patirti absoliučiai viską.“ – Natalie Portman

 

„Jei norite, kad jūsų vaikai būtų protingi, skaitykite jiems pasakas. Jei norite, kad jie būtų dar protingesni, skaitykite jiems dar daugiau pasakų.“ – Neil Gaiman

 

„Knyga visada man padeda, kai jaučiuosi pasimetusi. Puslapiai tampa žemėlapiu.“ – Reese Witherspoon

 

„Knygos yra durys. Per jas įeini į kitą pasaulį, kitą mintį, kitą perspektyvą.“ – Barack Obama

 

„Aš skaitau visur ir visada. Tai mano nuolatinė investicija į save.“ – Dwayne „The Rock“ Johnson

 

„Man patinka knygų kvapas, fizinis jų jausmas. Tai kažkas, ko niekas negali pakeisti.“ – Keanu Reeves

 

„Kai aš esu laisvas, aš skaitau. Būtent ten, knygose, randu geriausius patarimus ir geriausią humorą.“ – Ryan Reynolds

 

„Skaitymas padaro mane geresne aktorw. Kuo daugiau žinau apie pasaulį, tuo geriau galiu pavaizduoti žmogų.“ – Viola Davis

 

„Esu nuolatinė bibliotekos lankytoja. Jei nesišviečiu, aš neaugčiau. O knygos yra maistas augimui.“ – Michelle Obama

 

„Mano gyvenimas pilnas istorijų. Bet tik skaitydama kitų istorijas, aš išmokstu geriau rašyti savąją.“ – Taylor Swift

 

„Nėra tokios vietos, kuri būtų geriau už geros knygos vidų.“ – Matthew McConaughey

 

„Vienintelis dalykas, kuris yra pavojingesnis už skaitymo trūkumą, yra tikėjimas, kad viską žinai.“ – Bill Gates

 

„Skaitymas yra kelionė, kurioje visada randi dalelę savęs.“ – Ariana Grande

 

„Man skaitymas yra vienas iš būdų susikalbėti su savimi. Tai meditacija, kuri užima formą.“ – Russell Brand

 

„Aš visada turiu knygą su savimi. Tai mano apsauga nuo nuobodulio ir mano bilietas į kitą dimensiją.“ – Meryl Streep

 

„Aš tikiu knygų galia keisti pasaulį, po vieną skaitytoją.“ – Leonardo DiCaprio

 

„Skaitmeninės technologijos manęs nedomina. Tai per daug nutolę nuo tikrojo, apčiuopiamo daikto. Aš vis dar skaitau knygas. Nesiskaitau internete.“ – Jessica Lange

 

Štai tiek daug gražių minčių pasakyta apie skaitymo ir knygos naudą!

 

Maištinga Siela