2 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Douglas Stuart, Casey McQuiston, Bernardine Evaristo, Yossi Avni-Levy, Arundhati Roy

Douglas Stuart yra škotų kilmės amerikiečių rašytojas, kurio debiutinis romanas „Šugis Beinas“ (Shuggie Bain) iškart pelnė jam tarptautinį pripažinimą ir 2020 metais buvo apdovanotas prestižine „Booker“ premija. Gimęs Glazge, Škotijoje, 1976 metais, Stuartas patyrė sunkią vaikystę, augdamas su alkoholike motina, o šios asmeninės patirtys giliai paveikė jo kūrybą. Prieš tapdamas rašytoju, Stuartas daugiau nei dvidešimt metų sėkmingai dirbo mados dizaineriu Niujorke, tačiau niekada nepamiršo savo šaknų ir skausmingų prisiminimų, kurie galiausiai virto literatūrine šedevru. Jo kūryba pasižymi brutaliu atvirumu, psichologiniu gyliu ir gebėjimu atskleisti socialinės atskirties, skurdo ir priklausomybių problemas.

Romane „Šugis Beinas“, išleistame 2020 metais, Douglas Stuart pasakoja širdį veriančią istoriją, nukeliančią į 1980-ųjų Glazgo darbininkų klasės rajonus, niokojamus Margaret Tečer politikos ir masinio nedarbo. Knygos centre – jaunėlis iš trijų vaikų, Šugis Beinas, ir jo nepaprastas ryšys su motina Agnesa, kuri vis giliau grimzta į alkoholizmą. Šugis, priverstas tapti suaugusiu anksčiau laiko, bando išgelbėti savo motiną, vienintelę jam artimą sielą, tuo pat metu grumdamasis su savo paties tapatybe ir seksualumu aplinkoje, kuri yra jam nepalanki ir atšiauri.

 

Viena pagrindinių „Šugio Beino“ temų yra priklausomybė ir jos destruktyvus poveikis šeimai. Agnesa, knygos siela, yra paveikslas moters, įstrigusios skurde, neviltyje ir priklausomybėje, ieškančios paguodos alkoholyje. Stuartas negailestingai, bet su giliu supratimu, parodo, kaip Agnesos priklausomybė niokoja jos šeimą, griauna viltis ir verčia jos vaikus, ypač Šugį, prisiimti neįmanomą naštą. Tai taip pat yra pasakojimas apie klasės ir socialinę atskirtį, iliustruojantis, kaip deindustrializacija ir skurdas veikia bendruomenes, atimant orumą ir viliojant į destruktyvius įpročius.

 

Knygoje itin svarbi LGBTQ+ tema, kuri persipina su pagrindinio veikėjo Šugio tapatybės paieškomis ir išgyvenimu. Šugis nuo pat mažens išsiskiria iš savo aplinkos – jis yra „kitoks“, „moteriškas“ ir atvirai ar netiesiogiai apibūdinamas kaip „poof“ (iškreiptas žodis, reiškiantis gėjų) aplinkoje, kurioje dominavo „kietas vyriškumas“. Nors knygoje tiesiogiai nekalbama apie jo seksualinės tapatybės apibrėžimą, akivaizdu, kad Šugis yra geidžiamas tos pačios lyties asmenų. Jo elgesys, pomėgiai ir gebėjimas bendrauti skiriasi nuo stereotipinių vietinių berniukų. Jis myli madą, grožį ir meną, o šie bruožai nuolat jį verčia būti patyčių ir atstūmimo objektu. Stuartas itin jautriai parodo, kaip homofobija ir priekabiavimas, kylantys iš šios itin konservatyvios ir maskuliniškos aplinkos, veikia jauną Šugį, priverčiantį jį nuolat slėpti savo tikrąjį aš ir stengtis „tapti normaliu“. Tačiau nepaisant viso to, Šugis išlieka ištikimas savo motinai ir giliai myli ją, net kai visi kiti ją palieka. Ši besąlygiška meilė tampa jo išgyvenimo varikliu ir vilties spindulėliu niūrioje realybėje.

 

„Šugis Beinas“ yra ne tik sielos drama apie priklausomybės niokojimą, bet ir gili istorija apie tapatybės paieškas, priklausomybę, meilę ir atsparumą nepalankiomis aplinkybėmis. Douglas Stuartas, pasitelkdamas savo asmenines patirtis ir nepaprastą įžvalgą, sukūrė nepamirštamą romaną, kuris ne tik atskleidžia sunkų gyvenimą Glazgo getuose, bet ir kalba apie universalius žmogiškosios dvasios išbandymus, ypač tuos, kurie susiję su atvirumu ir priėmimu. Tai galingas pasakojimas apie išgyvenimą, kuriame skausmas persipina su viltimi, o meilė triumfuoja prieš neviltį.

Casey McQuiston yra šiuolaikinė amerikiečių autorė, kuri greitai tapo viena ryškiausių balsų romantiškos komedijos ir jaunimo literatūros žanruose. Gimusi 1991 metais, McQuiston išsiskiria savo gebėjimu kurti džiaugsmingas, įtraukiančias ir ypač pozityvias istorijas, kuriose dominuoja įvairi LGBTQ+ reprezentacija. Prieš tapdama bestselerių autore, ji dirbo įvairius darbus, o jos kūrybinė kelionė atvedė prie knygų, kurios atspindi modernią romantiką, šiuolaikines socialines problemas ir šviežiai pavaizduotus personažus. McQuiston stilius yra gyvas, humoristinis ir kupinas šilumos, leidžiantis skaitytojams pasinerti į meilės ir priėmimo pasaulį.

Garsiausias ir itin populiarus Casey McQuiston romanas yra „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ (angl. „Red, White & Royal Blue“), išleistas 2019 metais. Šis romanas akimirksniu tapo bestseleriu ir greitai pelnė kultinį statusą tarp LGBTQ+ bendruomenės ir platesnės auditorijos. Knygos siužetas yra originalus ir itin patrauklus: jame pasakojama apie aistringą ir slaptai besivystančią meilės istoriją tarp Amerikos Pirmojo Sūnaus Alekso Klermonto-Diaz ir Didžiosios Britanijos princo Henrio.

 

Romane „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ itin stipriai ir teigiamai akcentuojamos LGBTQ+ temos, kas tapo viena pagrindinių knygos populiarumo priežasčių. Pagrindinė knygos esmė yra gejų meilės istorija, pateikiama itin pozityviai ir džiaugsmingai. Aleko ir Henrio santykiai prasideda nuo viešos nesantaikos, kurią priverstinai tenka suvaidinti, kad būtų išvengta tarptautinio skandalo. Tačiau ši apsimestinė draugystė greitai perauga į nuoširdų ryšį, o vėliau – į gilią, aistringą ir slapta besivystančią romantiką. McQuiston vengia nereikalingos traumos ir melodramos, dažnai pasitaikančios LGBTQ+ literatūroje, vietoj to pabrėždama meilės džiaugsmus, abipusį palaikymą ir laimę, atrandant savo sielos draugą.

 

Nors knyga yra romantinė komedija, ji jautriai nagrinėja ir „išėjimo iš spintos“ temą, ypač princo Henrio atveju. Jo kova su viešu vaidmeniu ir asmenine tapatybe, baimė nuvilti savo šeimą ir šalį, kartu su Aleko besąlygišku palaikymu, leidžia pamatyti šį procesą su visais jo sunkumais, bet ir su viltimi, kad meilė ir autentiškumas gali nugalėti socialinius lūkesčius. Knyga rodo, kaip meilė gali padėti žmogui atrasti ir priimti save. Romane taip pat leidžiama pažvelgti, kaip aukščiausių politinių ir karališkųjų sluoksnių atstovai susiduria su LGBTQ+ temomis. Aleko mama yra pirmoji Amerikos prezidentė (fiktyvi), kuri palaiko savo sūnų, o tai siunčia galingą žinutę apie priėmimą ir paramą. Princo Henrio kelias yra sudėtingesnis dėl monarchijos tradicijų ir visuomenės lūkesčių, tačiau knyga rodo ir laipsnišką permainų galimybę. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ išsiskiria savo pozityvia ir viltinga atmosfera. Knyga atvirai rodo, kad laiminga ir sėkminga LGBTQ+ meilės istorija yra įmanoma ir kad priėmimas bei palaikymas gali būti rasti netikėčiausiose vietose. Tai yra labai svarbi žinia jauniesiems skaitytojams, ypač tiems, kurie patys ieško savo tapatybės ar kovoja su visuomenės spaudimu.

 

Be romantinių ir LGBTQ+ temų, knyga taip pat nagrinėja politikos užkulisius, žiniasklaidos įtaką ir asmens laisvę vs. viešąjį gyvenimą. Aleksas ir Henris yra ne tik įsimylėjeliai, bet ir viešosios figūros, nuolat stebimos ir vertinamos. Jų santykiai atskleidžia spaudimą, su kuriuo jie susiduria, ir jų ryžtą kovoti už teisę būti savimi ir mylėti. „Raudona, Balta ir Karališka Mėlyna“ yra daugiau nei tiesiog meilės istorija – tai šventė meilei be sienų, išankstinių nuostatų ir lūkesčių. Casey McQuiston sukūrė romaną, kuris ne tik linksmina ir įkvepia, bet ir yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą, siūlantis vilties ir pozityvumo kupiną naratyvą. Romanas vėliau buvo adaptuotas į filmą, kas dar labiau padidino jo populiarumą ir pasiekiamumą, įtvirtinant jo vietą populiariosios kultūros kanone.

Bernardine Evaristo yra iškili britų rašytoja, įsimintina dėl savo novatoriško ir eksperimentinio požiūrio į pasakojimą, taip pat dėl atviro ir gilaus dėmesio juodaodžių moterų patirtims Didžiojoje Britanijoje. Gimusi Londone 1959 metais, ji yra nigerietiško ir angliško paveldo atstovė, o šios tapatybės sankirtos yra nuolatinė jos kūrybos tema. Evaristo yra įvairiapusė menininkė, kuri ne tik rašo romanus, bet ir kuria poeziją, pjeses, trumpąsias istorijas, be to, ji yra aktyvi kultūrinio gyvenimo veikėja ir mokslininkė. Jos kūryba dažnai laužo tradicines naratyvo formas, siekdama atspindėti sudėtingą ir daugialypę šiuolaikinio gyvenimo, ypač marginalizuotų bendruomenių, tikrovę. Kulminacija jos karjeroje tapo 2019 metais pelnyta prestižinė „Booker“ premija už romaną „Mergaitė, moteris, kita“ (angl. „Girl, Woman, Other“), kurią ji pasidalijo su Margaret Atwood.

Romane „Mergaitė, moteris, kita“, išleistame 2019 metais, Bernardine Evaristo sukūrė išskirtinį ir daugiasluoksnį naratyvą, kuris apima dvylikos skirtingų juodaodžių Didžiosios Britanijos moterų gyvenimus ir patirtis. Ši knyga yra tarsi polifoninis choras, kuriame kiekviena moteris turi savo unikalų balsą, istoriją ir perspektyvą, tačiau visos jos susijungia sudėtingame ir dinamiškame tapatybių tinkle. Evaristo atsisako tradicinės skyrybos ir pasitelkia unikalų prozos-poezijos stilių, kuris skaitytojui leidžia pajusti kiekvienos moters vidinį pasaulį ir minties srautą. Nors knyga skirta apšviesti platesnes rasės, klasės ir lyties temas, ji ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas.

 

Knygoje itin giliai ir įvairiapusiškai tyrinėjamos LGBTQ+ temos, atskleidžiant skirtingas seksualines orientacijas ir lytines tapatybes per personažų patirtis. Dauguma romano veikėjų yra lesbietės, biseksualės arba queer tapatybės moterys, o jų romantiniai santykiai, iššūkiai ir džiaugsmai yra integruoti į platesnį pasakojimą apie jų gyvenimus. Pavyzdžiui, knyga prasideda nuo Amės, brandžios lesbietės dramaturgės, kuri rengia savo naujos pjesės premjerą. Jos draugių ratas ir santykiai su kitomis moterimis, įskaitant buvusias meilužes, sukuria autentišką LGBTQ+ patirčių mozaiką. Per kitas veikėjas, tokias kaip Dominika ar Karolaina, Evaristo vaizduoja lesbiečių tapatybės paieškas, bendruomeniškumą, kartų skirtumus LGBTQ+ erdvėje ir santykių sudėtingumą. Nėra jokio moralizavimo ar stereotipų – tik nuoširdus ir įžvalgus įvairių moterų meilės ir gyvenimo pasirinkimų pavaizdavimas.

 

Be LGBTQ+ temų, romanas gilinasi į daugybę kitų svarbių problemų, kurios yra neatsiejamos nuo šiuolaikinių juodaodžių moterų patirčių. Knyga kalba apie rasizmą ir baltosios visuomenės hegemoniją Didžiojoje Britanijoje, atskleidžiant, kaip rasinės tapatybės formuoja personažų gyvenimus, jų galimybes ir iššūkius. Taip pat nagrinėjamos klasės skirtumai ir socialinė mobilumas, parodant, kaip ekonominė padėtis veikia moterų pasirinkimus ir gyvenimo trajektorijas. Feminizmas ir jo įvairios atšakos yra dar viena centrinė tema, kuriame svarstoma, kas yra feminizmas skirtingoms moterims ir kaip jis evoliucionuoja per kartas. Evaristo sugeba atskleisti tiek jaunų aktyvisčių, tiek vyresnio amžiaus moterų, kurios kovojo už savo teises, perspektyvas.

„Mergaitė, moteris, kita“ yra ne tik novatoriškas literatūros kūrinys dėl savo struktūros ir stiliaus, bet ir galingas socialinis komentaras. Bernardine Evaristo sukuria daugiabalsį naratyvą, kuris švenčia juodaodžių moterų stiprybę, atsparumą ir įvairovę, atskleidžiant jų unikalumą ir bendrą žmogiškumą. Knyga yra svarbus indėlis į LGBTQ+ literatūrą ir šiuolaikinę prozą, siūlanti sudėtingą, įtraukiančią ir itin reikšmingą skaitymo patirtį.

Yossi Avni-Levy yra unikalus Izraelio rašytojas ir diplomatas, kurio kūryba išsiskiria gilumu, asmeniškumu ir poetiškumu. Gimęs Izraelyje 1962 metais, ir pats kilęs iš Irano bei Afganistano žydų šeimų, Avni-Levy yra praturtinęs savo kūrybą Rytų ir Vakarų kultūrų susidūrimu bei asmeninėmis patirtimis. Jis studijavo Vidurinių Rytų istoriją ir teisę, o vėliau sėkmingai dirbo diplomatinį darbą, atstovaudamas Izraeliui įvairiose šalyse, įskaitant Vokietiją, Serbiją ir, nuo 2019 metų, Lietuvą. Jo literatūrinė veikla, už kurią 2008 metais jam buvo įteikta Izraelio ministro pirmininko premija už hebrajų literatūrą, dažnai apjungia autobiografinius elementus su plačiomis istorinėmis ir kultūrinėmis panoramomis.

Romane „Meilės prekeiviai“ (hebrajų kalba – „Rochlei ha-ahavot“), išleistame 2019 metais ir netrukus išverstame į lietuvių kalbą, Yossi Avni-Levy pasakoja jautrią ir daugiasluoksnę istoriją, kuri susieja praeitį su dabartimi, o asmenines patirtis su kultūrine atmintimi. Knygos centre – Izraelio lingvistikos profesorius Asafas, kuris kartu su savo partneriu Ido Tel Avive pasitinka savo naujagimį. Tėvystės džiaugsmas sumišęs su begaline meile, nerimu ir troškimu būti geru tėvu. Greta šios šiuolaikinės linijos, romane vystoma ir antra siužetinė linija, nukelianti skaitytojus į 1940-ųjų Heratą, Afganistaną, kur jaunas žydų berniukas Mašiachas atranda savo aistrą turgaus šokėjams. Šios dvi istorijos susipina, atskleisdamos šeimos paslaptis, kartų ryšius ir, svarbiausia, įvairias meilės formas.

 

„Meilės prekeiviai“ ypač ryškiai nagrinėja LGBTQ+ temas, integruodamas jas į platesnį pasakojimą apie tėvystę, šeimą ir kultūrinį paveldą. Asafas ir jo partneris Ido yra gėjų pora, tapusi tėvais, o tai yra viena iš pagrindinių romano siužeto ašių. Knyga tyrinėja ne tik homoseksualios tėvystės džiaugsmus ir iššūkius šiuolaikiniame Izraelyje, bet ir gilinasi į Asafos santykius su savo tėvais – ypač su tėvu, kurio Alzheimerio liga verčia Asafą permąstyti savo praeitį ir neišsakytas tiesas. Avni-Levy nuoširdžiai ir atvirai kalba apie homoseksualią tapatybę ir jos formavimąsi konservatyvioje, bet besikeičiančioje visuomenėje. Antroji siužeto linija, pasakojanti apie Asafos dėdę, kuris Afganistane buvo turgaus šokėjas ir turėjo santykius su Paštūnų vyru, atskleidžia homoseksualumo raišką ir priėmimą visiškai kitokiame kultūriniame ir istoriniame kontekste. Ši perspektyva leidžia autoriui praplėsti skaitytojo supratimą apie meilę ir intymumą, nepaisant kultūrinių ar religinių barjerų.

 

Knygoje taip pat nagrinėjamos tėvystės ir sūnystės temos, neapsiribojant vien tradicine šeimos samprata. Asafas bando būti geru tėvu savo naujagimiui, tuo pat metu susitaikydamas su savo paties tėvo vaidmeniu ir praeitimi. Romane keliami klausimai apie tai, ką reiškia būti sūnumi, kokią įtaką tėvai daro vaikų gyvenimui ir kaip kartos perduoda savo patirtis ir traumas. Tai taip pat istorija apie tapatybės paieškas – tiek asmeninės, tiek kultūrinės. Asafas, kaip Izraelio žydas, turintis Afganistano ir Irano šaknis, siekia suprasti savo kilmę ir paveldą, o jo dėdės istorija Afganistane tampa raktu į praeitį ir savo paties tapatumo suvokimą. Yossi Avni-Levy „Meilės prekeiviai“ yra jautrus, poetiškas ir giliai asmeniškas romanas, kuris leidžia pažvelgti į sudėtingas šeimos, meilės ir tapatybės problemas per LGBTQ+ perspektyvą, tuo pat metu įpindamas egzotiškų kultūrinių detalių ir istorinį kontekstą. Tai yra reikšmingas kūrinys, praturtinantis šiuolaikinę literatūrą savo atvirumu ir universalumu.

Arundhati Roy yra viena ryškiausių šiuolaikinės Indijos ir pasaulio literatūros asmenybių, giliai atsidavusi socialiniam ir politiniam aktyvizmui. Gimusi 1961 metais Šilongo mieste, Indijoje, ji išgarsėjo visame pasaulyje po to, kai 1997 metais buvo išleistas jos debiutinis romanas „Mažmožių Dievas“ (The God of Small Things), pelnęs jai prestižinę „Booker“ premiją. Šis romanas, pasižymintis lyrine proza ir sudėtinga naratyvine struktūra, atvėrė skaitytojams duris į Indijos visuomenės sudėtingumą, kastų sistemą ir asmeninių tragedijų gilumą. Be grožinės literatūros, Roy yra žinoma ir kaip aštri publicistė, kritikuojanti globalizaciją, neoliberalizmą, branduolinius ginklus, Indijos vyriausybės politiką Kašmyre ir kitus socialinius bei aplinkosaugos klausimus. Jos kūryba neatsiejama nuo gilaus politinio ir etinio įsipareigojimo.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ (angl. „The Ministry of Utmost Happiness“), išleistas 2017 metais, yra antrasis Arundhati Roy romanas, pasirodęs po ilgos, dvidešimties metų pertraukos. Ši knyga yra ambicingas, platus ir sudėtingas epas, apimantis kelis dešimtmečius ir daugybę personažų, gyvenančių Indijos pakraščiuose – Delio senamiesčio griuvėsiuose, Kašmyro konflikto zonoje ir kitose užmirštose vietose. Romanas pasakoja apie meilę, praradimą, atsparumą ir žmogaus orumą, brutalios tikrovės kontekste. Šiame kūrinyje ypač ryškiai išryškėja LGBTQ+ temos, kurios yra neatsiejama platesnio marginalizacijos ir tapatybės tyrinėjimo dalis.

 

Knygos centre – Andžum, translytė moteris (hijra), kuri yra vienas iš pagrindinių romano balsų ir pasakotojų. Jos istorija – tai kelionė nuo gimimo kaip berniuko iki savęs atradimo ir gyvenimo hijrų bendruomenėje, kuri Indijoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Andžum patiria atstūmimą iš savo šeimos, visuomenės priespaudą, smurtą, tačiau randa prieglobstį ir šeimą tarp kitų hijrų Delio „Chaupal“ (bendruomenės namuose), o vėliau – savo pačios įkurtoje „Didžiausios laimės ministerijos“ kapinėse. Per Andžum istoriją Roy gilinasi į translyčių žmonių patirtį Indijoje, atskleisdama ne tik jų skausmą ir diskriminaciją, bet ir jų atsparumą, dvasinį stiprumą, humoro jausmą ir unikalų vaidmenį visuomenėje.

 

Be Andžum, romane pasirodo ir kiti LGBTQ+ personažai, o jų istorijos, nors ir fragmentiškos, papildo sudėtingą Indijos visuomenės, kurioje egzistuoja įvairios meilės formos, paveikslą. Knyga atvirai kalba apie homoseksualumą ir biseksualumą, nagrinėdama šias tapatybes kontekste, kurį formuoja religija, tradicijos ir šiuolaikinės socialinės normos. Roy nuoširdžiai ir be teismo vaizduoja šių personažų meilės istorijas, jų viltis ir nusivylimus, pabrėždama, kad meilė gali klestėti ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

 

„Didžiausios laimės ministerija“ yra ne tik pasakojimas apie LGBTQ+ tapatybes, bet ir plati panorama apie marginalizuotus Indijos balsus. Knyga tiria kastų sistemą, religinį fanatizmą, skurdą, smurtą prieš moteris, politinį aktyvizmą ir Kašmyro konfliktą. Roy talentingai persipina šias temas, parodant, kaip asmeninės istorijos neatsiejamos nuo platesnių socialinių ir politinių įvykių. Romane gausu įvairių pasakojimo stilių – nuo poetiškos prozos iki reportažo elementų, kas suteikia knygai unikalumo ir dar labiau įtraukia skaitytoją. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“ yra galingas, kompleksinis ir itin reikšmingas romanas, kuris ne tik apšviečia LGBTQ+ patirtis Pietų Azijos kontekste, bet ir kviečia skaitytoją pažvelgti į pasaulį marginalizuotųjų akimis, suvokiant jų atsparumą ir begalinę žmogiškumo gilumą.

 

Maištinga Siela

Booker Prize knygos: Shehan Karunatilaka "Septyni Malio Almeidos mėnuliai", Douglas Stuart "Šugis Beinas", Damon Galgut "Pažadas"

 

Sveiki,

 

Netrukus Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis Shehan Karunatilaka romaną „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“. Pastarasis rašytojas 2022 metais už šį kūrinį pelnė Booker Prize premiją. Kas nežino, tai Booker Prize vertimus į lietuvių kalbą skaitau be eilės. Šiuo metu baiginėju 2021 metų laureato Damon Galgut „Pažadas“, o metų pradžioje suskaičiau – Douglas Stuart „Šugis Beinas“, kuris tikriausiai taps vienu geriausiu šių metų romanų. Džiaugiuosi, kad šiemet tiesiog užgriuvo Bookerio knygų vertimai. Kiek jau žinoma, „Vaga“ ketina išleisti ir neseniai ką tik laimėjusio airio Paul Lynch „Pranašo giesmę“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Édouard Louis "Edžio Belgelio pabaiga"

 Edouard Louis. „Edžio Belgelio pabaiga“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 184.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Mane stebina pasipylusi verstinių knygų gausa LGBTQ temomis, nes mano paauglystėje tokių knygų niekas neleido, tiesą sakant, niekas nekūrė ir nerodė jokių serialų šia tema ir tik vienas kitas homoerotinis bučinys pasirodęs kokiame amerikietiškame muzikos vaizdo klipe jau keldavo tam tikrus aplinkinių pasipiktinimus (išjunk! išjunk! išjunk!). Šiandien vaivorykštės vėliavą pasikabinti balkone yra visiškai natūralus pilietiškumo solidarizavimosi aktas, o knygos lietuvių kalba su LGBTQ literatūriniu indeksu absoliučiai normalus dalykas, ir visiems dzin, jog daliai visuomenės nepatinka. Visiškai nesitikėjau perskaityti prancūzų teatro aktoriaus ir romanisto Eduard Louis (g. 1992) knygos Edžio Belgelio pabaiga (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule), kurį į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, bet ilgi pirštai ir nesaikingumas įmetė šią knygą į pirkinių krepšį. Prancūzijoje ši knyga pasirodė 2014 metais, kai autoriui tebuvo viso labo kiek daugiau nei dvidešimt, ir jį iškart ištiko populiarumas. Knyga įvertinta premijomis, išvesta į daug kalbų.

 

Istorija išties autobiografinė, todėl knygoje sudėtos autoriaus patirtys, įgavusios literatūrinę formą, vis tiek yra savaime suprantamos ir autentiškos, nesunkiai skaitytojas gali susitapatinti. Iš tikrųjų autorius, išvykęs studijuoti aktorystės iš Prancūzijos provincijos Edžio Belgelio pavardę pakeitė į Edouard Louis. Ankstesnioji pavardė reiškė gražus snukis, kuri labai pritiko anuometinei autoriaus šeimai ir netgi tuo buvo didžiuojamasi, tačiau tarp viduriniosios klasės žmonių kėlė juoką. Iškart darau lankstą ir pereinu konkrečiai prie knygoje vaizduojamo jaunojo Edžio, kuris ir pasakoja savo prisiminimus nuo pat mažų dienų iki maždaug 15-16 metų, kai įstojo į teatro meno licėjų.

 

Knyga sulaukė daug dėmesio, nes ją iš esmės parašė juodadarbių-pašalpinių šeimos vaikas, pastarieji net nešneka bendrine prancūzų kalba ir vaizduoja tai, ką paprastai prancūzai literatūroje retai perteikia arba toji literatūra dažnai nepastebima. Ką reiškia augti homoseksualiu berniuku brutalioje provincijoje, kur vyro vertę apibrėžia tai, kiek ir kaip jis prisigėręs geba talžyti kitus? Skaitant šiek tiek sunku patikėti, jog istorija vyksta XXI amžiaus pačioje pradžioje, civilizuotoje Prancūzijoje, tačiau tiek olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka, tiek šioji knyga parodo, kad toli gražu Vakarų civilizacijos lopšiais laikomos šalys negyvena liberaliuose vystykluose ir nesismagina lengvabūdiškai, kaip gali mums, Rytų blogo valstybėms, atrodyti. Provincijose įsigalėjusi homofobija ir rasizmas, žmonės, norintys būti pripažinti, turi būti vieno vertybinio kurpalio, keikti valdžią, nekęsti kitataučių ir kitokių asmenų, gėdytis turto ir perdėto etiketo bei viską daryti, kad žmona nedirbtų, tačiau vaikai užtikrintų reguliarias pašalpas.

 

Edis gyvena septynių asmenų šeimoje. Motina turi vaikų iš ankstesnės santuokos, susilaukė vos septyniolikos ir keikia savo likimą. Apskritai visa aplinka, – tiek namai, tiek mokykla, tiek provincijos susibūrimo vietos – yra žalingos jautriam, manieringam Edžiui. „Man sakydavo: „Raminkis gi, mesk pagaliau tuos gaidiškus gestikuliavimus.“ Manė, kad aš sąmoningai pasirinkau būti moteriškas, tarsi tam tikrą estetikos modelį būčiau susikūręs tyčia, jiems panervinti (p. 24).“ Iš esmės visos knygos šerdis yra Edžio seksualinės tapatybės ir elgsenos problema, kylanti iš to, kad sociumas t. y., fabriko darbininkų klasė, jo nepriima. Dargi blogiau, Edis kasdien už tai, kad yra toks, sulaukia patyčių iš šeimos ir mokykloje. Jį persekioja, jį muša, jį apspjaudo ir dar priverčia laižyti snarglius. Neturėdamas atsvaros, Edis tampa dar ir prastu mokiniu, o tai yra normalu tarp darbininkų klasės mokinių. Namų sąlygas diktuoja despotas tėvas, kuriam niekas neturi trukdyti kaskart žiūrėti televizoriaus ir gurkšnoti alkoholinius gėrimus. Pats Edis net neturi normalaus kambario, jo išdaužtas langas pridengtas kartonu, o permirkusi ir sukiužusi dviaukštė lova bemiegant nukrenta ant sesers...

 

Autorius bando jautriai perteikti, ką reiškia gyventi tomis baisingomis sąlygomis, kur aplinkoje visi brutalūs, o šeimoje žodis myliu ištariamas nebent atsitikus kokiai nors nedovanotinai nelaimei. Tie elgsenos modeliai perduodami iš kartos į kartą. „Nežinau, ar tie berniukai iš koridoriaus savo elgesį būtų vadinę smurtingu. Iš kaimo vyrų lūpų niekada neišgirsi žodžio „smurtas“, jiems jis tiesiog neegzistavo. Vyrui smurtas – natūralus, savaime suprantamas reiškinys (p. 37).“ Edis vis bando kaip nors įtikti tėvui, vos prakutęs paauglys bando susirasti panelę, sesuo jį bando suguldyti su penkeriais metais vyresne drauge, tačiau niekas, žinoma, iš to neišeina. Galiausiai būdamas dešimties patiria ne pačius geriausius seksualinius dalykus su pusbroliu ir jo draugais, apie kuriuos ima kalbėti mokyklos vaikai. Edis gyvena amžinoje ir slogioje lūkesčių priespaudoje, tad, žinoma, nekenčia savo tapatybės dalies, bando save per prievartą perauklėti, o galiausiai romano pabaigoje jam tampa aišku, jog vienintelis būdas išlikti yra palikti šeimą ir šią toksišką provinciją, o sukauptas pyktis nukreipiamas ir prieš tėvą, ir prieš motiną.

 

Motinos vaidmuo irgi tipinis fabriko darbininkės, ji, kaip ir daugelis aplinkos čionykščių, yra vyrui po padu. „Ji – daug pykčio prikaupusi moteris, tačiau nežino, kaip su ta nuolatine neapykanta elgtis. Ji protestuoja viena prie televizoriaus ekrano arba su kitomis motinomis prie mokyklos vartų (p. 52).“ Akivaizdus patriarchalinis luominis įsigalėjimas absoliučiai neleidžia uždirbti Edžio motinai, nes tai žemina tėvo orumą. „Kai vieną dieną motina ėmė uždirbti daugiau nei tėvas – kiek per tūkstantį eurų, o jis tuo metu uždirbdavo vos septynis šimtus, – jam trūko kantrybė (p. 60).“ Galiausiai šie įsisenėję modeliai atsiliepia provincialiam kokybės gyvenimui, jis tampa metai iš metų stereotipiškai toksiškas.

Édouard Louis

 

Tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad šioje knygoje labai daug panašumo su Bookerio laureato Douglas Stuart puikiu romanu Šugis Beinas, tik pastarasis vaizdavo slogią septinto ir aštunto dešimtmečio ekonominės krizės ištiktą Airijos darbininkų klasę. Tačiau netgi prancūziškame variante yra beveik tos pačios orumo, vertybių, alkoholizmo ir homofobijos apraiškos, kylančios iš paveldimos brutalios ir griežtai kultūriškai atsilikusios sociumo aplinkos, patriarchalinio fabrikinio mačo valdžios paveldo. Sunkiausia yra homoseksualams vaikams ir paaugliams, kuriuos pirmiau pradeda identifikuoti dėl jų balso, manieros ir elgesio aplinkiniai, nei tą padaro patys subjektai, tad natūralu, kad jie pažeidžiamai vertina save kitų pasakymais. Šugis Beinas ir Edis Belgelis literatūroje atėję iš autorių asmeninės patirties liudija ne atsitiktinius ir retus dalykus, bet visus panašioje socialinėje aplinkoje augančius homoseksualus, kurie yra priversti perfiltruoti mačistinį psichologinį per(si)auklėjimo filtrą, galų gale dėl kitų pradėti nekęsti savęs ir galiausiai per kančią priimti save. Kitaip sakant, tai, ką padarė Edis. Žinoma, ne be psichologinių traumų, kitaip sakant, žymės, kuri lydi žmogų iki gyvenimo pabaigos, nesvarbu, kur jis beatsidurtų.

 

Nepaisant sudėtingos šeiminės aplinkos, vienas skaudžiausių Edžio momentų yra troškimas pergalėti savo prigimtį ir tapti kaip visi, dėl to jis sulaukia dar daugiau patyčių ir atstūmimo. „Šiandien aš būsiu kietas“ (ir aš verkiu rašydamas šias eilutes; verkiu, nes ši frazė, kuri lydėjo mane daugelį metų ir apie kurią tam tikra prasme – nemanau, kad perdedu, – sukosi visas mano gyvenimas, dabar man atrodo juokinga ir pasibjaurėtina) (p. 141).“ Didžiausia Edžio atsvara tampa teatro trupė už penkiolikos kilometrų, į kurį Edžio tėvas jo neveža, nes jo įsitikinimu vaidinti yra pernelyg moteriška, todėl jam kaskart tenka eiti pėsčiomis laukais, tačiau būtent užsispyrimas stoti į aktorinį tampa Edžio įsigelbėjimu, nes kitaip nebūtų šios knygos, o galgi ir paties autoriaus, jis būtų likęs savo provincijoje, pradėjęs gerti arba miręs kaip jo pusbrolis Silveris.

 

Žodžiu, į Edžio Belgelio pabaigą iš esmės yra sudėtos pagrindinės visų Lietuvos gėjų problemos, jas nesunkiai atseksite skaitydami. Šiuo metu padėtis drastiškai keičiasi, nes mūsų žiniasklaidoje LGBTQ žmonės nebepiešiami kaip sekso marginalai tamsiuose klubuose, priešingai – sulaukia kaskart vis daugiau viešojo palaikymo, tik kad įstatymai pas mus labai stringa. Manau, knygą reiktų perskaityti ne tik tiems, kurie sėdi kur nors provincijoje ir išgyvena atstūmimą, nerasdami jokios saugios atsvaros, bet ir tiems, tariamų tradicinių homofobinių įsitikinimų sergėtojams, dėl kurių stringa įstatymai ir kurie kuria sąlygas tam tikrai visuomenės daliai patirti tai, ką patyrė Edis. Pagal šią knygą režisierius Naubertas Jasinskas sukūrė spektaklį, tiesa, jo nemačiau, negaliu palyginti su knygos turiniu, tačiau vėlgi knyga, spektaklis įrodo, kad kultūra visada buvo progresyvesnė, o įstatymai visada vilkosi paskui pakitusią žmonių tikrovę ir vėluodama ją įteisina. Visgi knyga manyje įžiebė politinių klausimų, tam tikra prasme, pamatyti priežastis, kodėl vis dar tai vyksta kažkur Prancūzijos provincijoje, kodėl vis dar tai vyksta ir pas mus. Šią knygą įsigijau Vilniuje, netikėtai ją radęs tarp vampyriškos paauglių skyriaus literatūros. Pagalvojau, kokie apdovanoti mūsų penkiolikmečiai, kuriems prieinama šiandien toji literatūra, kuri visai gali suveikti ir kaip terapinė paguodžiamoji; ne tu toks vienintelis pasaulyje. Deja, mano laikais tokios literatūros neturėjome, bet turėjome apsčiai apie geriančius kolkozninkus ir žemdirbiškąją kultūrą, kuri jau tada neatliepė pakitusios tikrovės.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Douglas Stuart "Šugis Beinas"

 Douglas Stuart. „Šugis Beinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 544.

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet naujuosius savo skaitymo metus pradėsiu nuo 2020 metais pagrindinės Booker Prize laimėjusios knygos Šugis Beinas (angl. Shuggie Bain), kurią parašė škotų kilmės rašytojas Douglas Stuart (g. 1976). Tiesą sakant, ilgai laukiau, kol šioji knyga pasirodys lietuviškai, o tuo giliu pandemijos metu, kai iš trumpojo sąrašo komisija rinko laureatę, internete netilo kalbos, kad labiausiai Booker Prize nusipelnė būtent šioji knyga. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Mėta Žukaitė, o išleido Baltų lankų leidykla, nepamiršdama paminėti, jog pasaulio skaitytojai nemažai panašumų šios knygos rado su Hanya Yanagihara Mažas gyvenimas. Apie šios knygos kontekstus, sąrangą ir panašumus su minėtu kūriniu ir aptarsiu šioje recenzijoje.

Reikia paminėti, kad tai retas rašytojo fenomenas, kada būtent debiutinis romanas ne tik laimėjo Booker Prize, bet ir dar daugybę kitų prestižinių literatūrinių apdovanojimų, o tai jau sako, jog debiutas nėra prastas. Douglas Stuart gimė didžiausiame Škotijos mieste Glazge ir ten praleido savo vaikystę. Ilgą laiką rašytojas dirbo dizainerio darbą Niujorke, o romaną Šugis Beinas, kaip teigia autorius, rašė beveik dešimtmetį, sudėdamas nemažai savo vaikystės ir pirmųjų jaunystės dienų iš Glazgo potyrius bei prisiminimus, todėl šiame kūrinyje nemažai autobiografinių motyvų, kurie leidžia įtaigiai ir autentiškai perteikti aštunto-devinto dešimtmečio Škotijos didmiesčio realijas, ekonominį ir socialinį sunkmetį britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher laikais bei savo homoseksualumo tapatybės realijas.

Istorija pasakoja apie trijų vaikų (Katrinos, Aleksandro ir Hju, vadinamo visų Šugiu) Agnesės istorija. Nors romanas pavadintas Šugis Beinas, centrinė kūrinio figūra visgi išlieka alkoholikė Agnesė, kuri ištekėjo antrąkart už taksisto pasileidėlio Šugio (Šugio tėvas irgi turi tokį pat vardą). Gyvendama pas Agnesės tėvus Lizę ir Vulį, jaunoji šeima spaudžiama ne tiek nepritekliaus, kiek ašaringų Agnesės skandalų, nes šioji žino, jog jos vyras naktimis ne tik darbus dirba, bet ir pereina per meilužes, kai kurios iš jų yra Agnesės draugės, kortų lošėjos. Prisigėrusi ji skambina į taksi dispečerinę, persekioja vyrą, bando jį kaltinti, kontroliuoti, tačiau gyvenimas dėl pavydo ir alkoholio pradeda slysti iš rankų, kai pamažu nusivylę jos vaikai vienas po kito nusisuka, išskyrus mažylį Šugį. Galiausiai Agnesei kyla mintis, jog reikia išsikraustyti į tolimą Glazgo rajoną, susikurti savo namus, kuriuose viskas bus kitaip: ji mes gerti, Šugis nebeis per mergas ir daugmaž viskas ims tekėti gera vaga, tačiau jau vien išsikraustymo dieną į tolimą ir itin skurdų rajoną su nemaloniais kaimynais tampa alkoholikės pajuokos nuotykiais...

Didžiąją romano dalį sudaro gyvenimas Duobėje. Taip vadinamas skurdus buvęs angliakasių kvartalas, kuriame pilna apleistų pilkų ir pavojingų šlakų karjerų ir pastatų, kuriuose žaidžia vietos įžūlūs vaikigaliai, prie kurių niekaip dėl savo mergaitiškų bruožų negali pritapti Šugis. Galiausiai berniuko nepritapimas, kiemo vengimas, patyčios mokykloje tampa esmine Šugio tapatybės suvokimo problema. Vyresnysis brolis bando pamokyti, kaip vaikšto „tikri vyrai“, paaiškinti vyriškumo pamokas, tačiau neatrodo, jog Šugiui labai sektųsi, jam kur kas labiau patinka lėlytės ir mamos kosmetiniai dalykėliai. Aplinkiniai suaugusieji Šugio nekaltina, jie supranta, jog Šugis dėl to, jog Agnesę su vaikais paliko jų tėvas, yra prisirišęs prie motinos... Galiausiai Agnesės išgėrinėjimai tampa nuolatiniai, ji degraduoja, o jos prisigėrusios pykčio priepuoliai tokie dideli, kad vaikai bijo grįžti namo, kai šioji girta ir siautėjanti. Maždaug tokios būtų pagrindinės siužetinės gijos ir romano problemos, tačiau, kaip žinia, geroje ir įtaigioje literatūroje, neužtenka sudėtingų temų, reikia ir unikalių raiškos būdų byloti apie šias patirtis.

Vienas iš išskirtinių šio romano audinių – socialinio gyvenimo dugnas. Agnesės šeima gyvena viename vargingiausių tuo metu Glazgo rajonų, kur tvyro smurtas, alkoholis, o žmones kas savaitę bando pratempti nuo pašalpos iki pašalpos. Dažnai vaikams nepaliekant nė kąsnio, kaip tai daro Agnesė. Didelis nedarbas, sunki šalies ekonominė padėtis smarkiai pažeidžia ištisų šeimų santykius. Tuo metu Glazge dar tvyro keista nuomonė, jog moterys negali dirbti, o tikri vyrai (jeigu jie tikri) turi išlaikyti vaikus ir šeimą. Tai viena iš priežasčių, kodėl Agnesė metė mokytojos darbą ir liko namie, nes Šugis, kad ir koks mergišius, nebūtų susitaikęs su padėtimi, jog negali išlaikyti moters. Tai katalikų ir protestantų vyrų tuometė klišė, perdėtas „tradicinio“ vyriškumo socialinis vaidmuo, nors tuo pačiu jokia problema, jeigu kas nors šeimoje yra alkoholikas, vaikai gyvena pusbadžiu valkataudami, o vyras eina per moteris. Tokie dvigubi orumo ir neorumo standartai suponuoja apie vyriškumo subordinaciją, normatyvinę lyčių segregaciją ir visuomenės stigmatizavimą ne tik religiniais aspektais, bet ir seksualine orientacija. Žodžiu, tuo metu neatitikti primesto visuomenės standarto galėjo ne kiekvienas.

„Ne kurortas, kur viskas įskaičiuota, bet skamba kaip seni geri laikai. Ta kasykla metų metus merdėjo. Čia praktiškai niekam nebėra jokio darbo. Kiekvienais metais vis daugiau vyrų sėdi namie, smaukydamiesi vidury šviesios dienos (p. 144),“ – sako viena iš veikėjų, nors tuo pačiu klauso savo vyro ir neieško papildomų pragyvenimo šaltinių, nes yra moteris, ir jai, kaip ir daugeliui yra uždrausta dirbti. Toje epochoje būta ir man visiškai keistų dalykų, ko nebuvo po Geležine uždanga Sovietų Sąjungoje. Pavyzdžiui, net pačiuose skurdžiausiuose namuose prie televizoriaus ar karšto vandens būdavo įrengti skaitikliai, į kuriuos tekdavo mesti monetas, jeigu norėdavai gauti paslaugų. Nelabai įsivaizduoju, kaip kas mėnesį ar savaitę po kvartalą surinkdavo iš skaitiklių tuos mokesčius, bet vietos gyventojai jau seniai įsigudrino tuos skaitiklius laužyti ir pinigus naudoti iš naujo. Tas visas socialinis pilkas skurdas man priminė airių rašytojo Frank McCourt Andželos pelenai atmosferą, kurioje taip pat rašytojas perteikia savo šalies vaikystės prisiminimus apie didžiulį airišką skurdą.

Douglas Stuart

Kaip minėjau, centrinė figūra – Agnesė, kuri, nepaisant prasto gyvenamojo kvartalo, yra ne tik alkoholikė, bet ir baltoji varna. Knygoje ne kartą minima, jog Agnesė traukė vyrų dėmesį, nors buvo alkoholikė, ji nebuvo apsileidusi ir atrodė panaši į Elizabeth Taylor, nuolat pasitempusi, iškėlusi galvą aukštai, neprarandanti orumo ir puikybės likučių, nors dažnai Šugis ją gelbėdavo iš pačių baisiausių padėčių, pvz., saugodamas, kad mamytė neužspragtų vėmalais. „Buvo supratęs, kad kai kuriais rytais, jei tinkamai nutaikys laiką, gali rasti ją vakarykščiam alkoholiui ištekėjus, bet dar nespėjusią primirkti šviežio liūdesio. Tuomet ji bus nedrąsi ir šiek tiek apgailėtina, bet ji bus čia su tavim, gal net žavi, padaras, kuriuo jis galėtų rūpintis lyg iškrypusiu augalu, mėgindamas pakreipti saulė (p. 439).“ Tiesą sakant, autorius skiria daug dėmesio besąlyginiam Šugio mamos rūpinimuisi, netgi tada, kai Poras (Aleksandras) palieka namus ir Agnesė visiškai sužvėrėja. Toks glaudus ir besąlyginis motinos ir sūnaus ryšys, žinoma, skaitant, atrodo patologiškas, nesveikas, iškrypęs. Skaitai, ir negali patikėti, jog Šugis, kuriam netrukus jau sukaks penkiolika, gali būti toks naivus ir vis dar tikėti mama.

Kitą vertus, ką mes žinome apie tėvų alkoholikų ir vaikų santykius? Dabar lietuviškai pasirodė tik pirmosios apie tai studijos, nors galima suprasti iš dalies, jog Šugis, kuris gyvenime beveik nematė ir nepatyrė „normalios motinos“ (neskaitant vienerių blaivybės metų, iškovotų AA susirinkimuose), yra taip pat priklausomas santykiais nuo jos svyruojančių būsenų ir tai sutapo su jo meilės bei rūpesčio išraiška, kadangi kitokios motinos ryšio pažinimo jis netūrėjo. Čia, aišku, galima įžvelgti ir tai, jog motina niekada nesmerkė už tai, kad Šugis yra mergaitiškas, priešingai, vienoje scenoje, stebint ir šaipantis už lango kaimynų vaikams, motina liepia pakelti smakrą ir toliau berniukui šokti, nes toks yra gyvenimas, todėl reikia spjauti į standartus. Galimas daiktas, kad D. Stuart intuityviai randa pateisinimą, jog Agnesė yra ne tik motina, ji yra vienintelė, kuri supranta Šugį tokį, koks jis yra. Tai išties veria širdį, nes tas supratimas ir destruktyvūs santykiai skaudina Šugį taip, kad tai tapo jųdviejų santykių natūralia priklausomybe.

Galiausiai kaip ir kiekvienas alkoholikas prieina liepto galą, taip ir Agnesė, kuri galiausiai išsikapos iš Duobės kvartalo ir pažada jau paaugliui Šugiui, jog Glazgo centre jiedu pradės gyvenimą iš naujo. Iš tikrųjų Šugis irgi nori būti kitu, nori tapti „normaliu“, čia jis bando užmegzti santykius su kaimyno peršama mergina, tačiau užuot pasimylėję užkaboriuose, jis paprašo... ar negalįs sušukuoti jai plaukų ir šitaip prasideda gėjaus ir merginos (potencialiai lesbietės) draugystė. Abu juos jungia alkoholikės motinos, labai netobulos, sekinančios, varginančios ir žalojančios psichiką, tačiau vienintelės mamos. Kitų nėra. Skaitant galima išprotėti begalvojant, jog šie alkoholikių vaikai galėjo rinktis nekęsti savo motinų, galėjo jas pasmerkti taip, kaip tai padarė šimtai tūkstančių, tačiau jiedu randa sutrūkinėjusį, galbūt iliuzijomis aptrauktą artumo ryšį, kuris skaudina taip, kaip knygoje Mažas gyvenimas skaudino pagrindinio veikėjo baimė leistis į saugius santykius.

Galvodamas, kuo panašus Šugis Beinas ir Mažas gyvenimas, nepaliauju galvoti apie kančią ir priklausomybę nuo kančios. Žinoma, Šugis Beinas yra kur kas tvirtesnis kūrinys, daug įtaigesnis, nes viską mes galime paaiškinti ir pagrįsti, pradedant šalies ekonomika, baigiant motinos ir vaiko psichologija, poreikiu laikytis drauge net didžiausiose kančiose. Mažas gyvenimas labiau primena serialą, perspaustą, dažnai motyvuotą serialiniais triukais apie tvirkinimą ir mazochistinius šokiruojančius būdus. Nesakau, kad Šugyje nėra mazochizmo, tik jis iš poreikio mylėti ir išlaikyti. Žinoma, knygas jungia ir LGBT tapatybės temos, ir čia vėl, sakyčiau, laimi Šugis, kadangi dar net negalėdamas įvardyti, kad veikėjas yra kitoks, aplinkiniai jį jau laiko queer vaiku, natūrali socialinės aplinkos atmetimo reakcija. Autorius intuityviai (o gal ir iš savo patirties) integruoja šią tapatybės suvokimo ir priėmimo temą, kuri absoliučiai neprieštarauja, o netgi niuansuotai papildo besąlyginį sūnaus ir motinos ryšį

Sunku man emociškai įvertinti šią knygą. Ji gera. Labai gera. Ir nė kiek neerzino perspaudimu, kaip kažkada erzino Mažas gyvenimas. Kurį laiką užvertęs paskutinį puslapį gulėjau ir žiūrėjau į lubas, bandydamas permąstyti, o koks būtų tas Šugis keturiasdešimties, o koks jis šešiasdešimties, kaip jo gyvenimą veikė šie destruktyvūs santykiai, nuolatinis spaudimas iš aplinkos būti normaliam? Perkratęs atmintį, prisiminiau, jog tokius nepaprastai glaudžius sūnaus ir motinos santykius skaičiau Romain Gary Aušros pažadas romane. Šios knygos, nesakykite, turi savo panašumų, tad, jeigu Agnesė būtų išlikusi gyva, manau, suaugęs Šugis elgtųsi analogiškai taip, kaip pagrindinis veikėjas su motina Aušros pažade, ir niekas nekaltintų ir niekas neteistų nei Agnesės, nei Šugio už tai, jog jie tokie. Visgi retsykiais aplinkybės ir alkoholis įveikia bet kokius menamus ar esamus ryšius ir labai gaila, kad kartais visos mūsų pastangos (įskaitant ir Šugio) išlaikyti šviesą, ima ir subliūkšta. Bet gal tam, kad būtų asmeninis išsigelbėjimas? Juk Šugis toliau gyveno ir... gyvens taip, kaip Douglas Stuart išvykęs iš Glazgo pradėjo gyventi savo gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Douglas Stuart "Šugis Beinas" knyga / Douglas Stuart (Shuggie Bain) book

 

Sveiki,

 

Kiekvienos šventės asocijuojasi su literatūra, tam tikra skaityta knyga. Užpernai jos asocijavosi su Hanya Yanagiharos romanu „Mažas gyvenimas“, pernai  su Annos Patchett „Olandų namas“, na, o šiemet su Douglo Stuarto Bookeriu įvertintu romanu „Šugis Beinas“. Visas jas išleido „Baltos lankos“, visos trys puikios. Greitu metu pasidalysiu „Šugio Beino“ recenzija.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: D. Stuart "Šugis Beinas", N. Haratischwili "Aštuntas gyvenimas", H. Kent "Atsidavimas"

 

Sveiki,

 

Daugelis iš Jūsų dalinasi, ką Kalėdų knygų senis paštomatais atsiunčia. Kaip visada noriu padėkoti „Baltų lankų“ leidyklai už dvi šaunias knygas, kurios laukia mano akių t. y. Hannah Kent „Atsidavimas“ ir Douglas Stuart „Šugis Beinas“. Abiejų laukiau dar tada, kai tik pasirodė leidyklos puslapyje rezervavimo skyrelyje ir tai tapo metų pabaigos labiausiai laukiamų knygų sąraše. Štai Sakartvelo rašytoja Nino Haratischwilės stulbinančios apimties kūrinys „Aštuntas gyvenimas“ tapo nelabai planuotu pirkiniu. Tai tas retas atvejis, kai įtikina internautai skaitytojai, jog knyga viena geriausių šiais metais pasirodžiusių. Kada galėsiu tuo įsitikinti? Vienas Dievas težino, nes lentynose pas mane dar pilna visokio gėrio nesuskaityto.

Karališka žiema.

 

Visgi šiomis dienomis – žiemos pasaka. Medžiai ir krūmai taip pritraukę balto šerkšno, kad tiesiog vaikštai galvą užvertęs ir gėriesi. Arba patyri keistą nuotykį prie DPD siuntų aparato, į kurį iš leidyklos atėjo šios dvi „Baltų lankų“ knygos.

 

Sumaigiau siuntos kodą, girdžiu, kai kažkur trakštelėjo durelės, tačiau jos neatšoko, mat, varvantis sušalęs vanduo per automatą prišaldė visas automato dureles. Maniau, kad praradau siuntinį, bet susimurkdęs pirštines į kišenes plikais nagais ėmiau vieną po kito lupinėti visas spinteles, bet ir vėl neaptikau, kuri yra atrakinta niša. Po to viską vėl pakartojau su didesne jėga ir galiausiai vieną prišalusią, neatšokusią kamerą pavyko atlupti. Nežinau, kaip kiti savo siuntinius pasiims, tačiau savojo vos netekau. Iki šiolei menu tuos, kurie kodu atsidaro spinteles ir netyčia jas, nespėję pasiimti siuntinio, trinkteli atgal. Visgi be dramų, bet su įdomybėmis šiandien.

 

Jūsų Maištinga Siela

The 2021 Booker Prize laimėjo Damon Galgut iš Pietų Afrikos respublikos su romanu "Pažadas"

 

Sveiki,

 

Šie metai man kažkokie stebuklingi dėl sužydėjusios literatūros iš Afrikos tiek pasauliniu, tiek lietuviškais vertimais mastu. Nevardinsiu, kiek šiemet perskaičiau šio kontinento knygų ir kiek jų pasirodė, tačiau akivaizdu, kad Tarptautinę Booker premiją laimėjęs šiųmetis rašytojas David Diop iš Senegalo turi kompanioną – Damon Galgut (g. 1963), kuris už savo romaną „Pažadas“ (angl. The Promise) laimėjo pagrindinį 2021 Booker Prize titulą. Rašytojas iš Pietų Afrikos Respublikos.

 

Kiek pavėluotai, nes negalėjau padaryti šio įrašo, dalijuosi šia žinia. Tiesą sakant, gal kiek labiau palaikiau Richard Powers romaną, kurio idėjos man atrodė ne tokios politizuotos ir kur kas psichologiškai įdomesnės, tačiau nė kiek nenustebino D. Galgut laimėjimas, nes knygų ekspertai jam prognozavo laimėjimą vos tik jis atsidūrė ilgajame Bookerio literatūriniame sąraše. Romane pasakojama istorija apie baltųjų elgesį su vietos tamsiaodžiais Pietų Afrikos Respublikoje, besikeičiant rasinei nelygybei.

 

Kiek man žinoma, į lietuvių kalbą verčiamas pernykščio Douglas Stuart romanas „Shuggie Bain“, tad neabejoju, kad mūsų leidyklos konkuruos ir dėl šiųmečio laimėjimo leidimo.

 

Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson, aistringo knygų apžvalgininko ir Booker Prize stebėtojo pastebėjimais, stebint ceremoniją.

 

Jūsų Maištinga Siela

The Booker Prize 2020 laimėjo 44 metų rašytojas Douglas Stuart su romanu "Shuggie Bain"

Sveiki,

Taip! Taip! Taip! retai kada būna, kad Booker Prize finale turiu savo ryškų kokį nors favoritą ir tas favoritas laimi! Vakar, lapkričio 19 dieną, paaiškėjo, kad iš šešių trumpojo sąrašo Booker Prize 2020 metų finalininkų nugalėtoju tapo škotų kilmės amerikiečių 44 metų mados dizaineris, kurio debiutinis romanas „Shuggie Bain“ pelnė šį prestižinį apdovanojimą.

Tai nerealu, nes maniau, kad Booker‘is pasiduos siaučiančiai madai apdovanojimus duoti ne už kūrinį, o kokiam nors juodosios rasės atstovui, kad nepykdyti pasaulio. Visgi buvo nuspręsta, manau, teisingai. Dar geriau – viliuosi, kad šią knygą per artimiausius metus kas nors ims ir išvers. Kaip tik šiuo metu skaitau pernykštės nugalėtojos Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ ir kol kas įspūdžiai kuo geriausi.

„Shuggie Bain“ pasakoja apie 1980-uosius, apie berniuko vaikystę, jo brendimą didelėje šeimoje, kai vyresnėliai nusisuka nuo girtaujančios mamos, o jam, pagrandukui, tenka su ja gyventi, patirti alkoholikės kasdienybės košmarą. Jautri knyga apie motinos ir sūnaus meilę, įkalintą priklausomybių, devinto dešimtmečio pilkos ir niūrios kasdienybės. Tiesą sakant, knygos neskaičiau, bet iš visko, ką girdėjau apie šią knygą, ji jau ilgajame sąraše tapo mano lyderė, todėl labai džiaugiuosi, kad būtent ji nugalėjo.

Kaip visada dalijuosi Eric Karl Anderson, aistringo Booker premijų komentatoriaus vaizdo įrašu.

Jūsų Maištinga Siela 

Trumpasis Booker Prize 2020 sąrašas be Hilary Mantel / Booker Prize 2020 Short List

Sveiki, Booker premijos sekėjai!

Štai ir išaušo diena, kai paskelbiamas trumpasis Booker Prize 2020 trumpasis sąrašas. Didžiausias šokas, tikriausiai, visiems Hilary Mantel knygų gerbėjams. Su pirmosiomis dvejomis dalimis „Vilko dvaras“, „Įveskite kaltinamuosius“ laimėjusi šį prestižinį apdovanojimą, su trečiąja magnum opus dalimi „Šviesa ir veidrodis“ autorė nebebuvo įtraukta į trumpąjį sąrašą. Neriektų nusiminti, visgi šioji trilogijos dalis rašytojai pelnė kitas literatūrines premijas.

Visas mano trumpai pristatomas ilgojo Booker Prize 2020 knygas galite paskaityti ČIA.

Na, o atrinktųjų sąrašas štai toks:

Avni Doshi, - Burnt Sugar

Maaza Mengiste, -The Shadow King

Douglas Stuart - Shuggie Bain

Brandon Taylor - Real Life

Diane Cook - The New Wilderness

Tsitsi Dangarembga - This Mournable Body

Labiausiai mane iš šio sąrašo domina Douglas Stuart „Shuggie Bain“ ir Brandon Taylor „Real Life“. O kas jūsų favoritai?

Kaip visada kviečiu pasižiūrėti aistringojo knygų ir Booker premijų apžvalgininko Eric Karl Anderson reakcijos į šį sąrašą.

Jūsų Maištinga Siela