Knyga: Paul Lynch "Pranašų giesmė"

Paul Lynch. „Pranašų giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023 metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis, 2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis, tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi, nors ir turi savitų panašumų.

 

Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta, kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo gyvenimą.

 

Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai. Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama, tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.

 

Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p. 54).“

 

Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.

 

Paul Lynch

Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams, kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“ Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.

 

Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas, įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p. 103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas košiantys pranašai.

 

Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes, t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien, stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus, mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje, šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios, valdžios ir pripažinimo per baimę.

 

Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą, ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus, apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai nenuneigiama teisinės valstybės sistema.

 

Maištinga Siela

Ilgasis Booker Prize 2026 knygų sąrašas / Booker Prize Long List 2026

 

Sveiki!
 
Neseniai, liepos pabaigoje, buvo paskelbtas Booker Prize 2026 metų ilgasis sąrašas. Nors ne visada esu patenkintas išrinktomis finalinėmis knygomis, kurios kasmet vis labiau orientuojasi į populiarinimą, o ne į turinį, tačiau sąraše visada švysteli ir tikrai ne vienas geras kūrinys, kuris būna su laiku išverčiamas į lietuvių kalbą. Man smalsu, ką šiemet komisija atrinko į ilgąjį sąrašą. Siūlau susipažinti.

 
Romanas „The Shadow of the Object“ („Objekto šešėlis“), patekęs į prestižinės 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra iškilus, hipnotizuojantis ir giliai intymus pripažintos rašytojos Chloe Aridjis kūrinys, kurio siužetas vingiuoja tarp Meksiko ir Londono, tyrinėdamas troškimą, metamorfozę bei mirtingumą. Knygos centre – veikėja Flora, kurios gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis gimtajame Meksike po to, kad jai į ranką įsigeria šeimos šuo, užtraukdamas ilgą gydymą ligoninėje. Ten ji susipažįsta su pagyvenusia vokiečių kolekcioninere Wilhelmina, renkančia ikiemkino laikų žaislus ir optinius prietaisus, o jų sapniški pokalbiai ir surengtas stebuklingojo žibinto seansas įtraukia Florą į paslaptingą pasaulį, priverčiantį vėliau Londone susisiekti su Wilhelminos sūnumi Maxu bei iš naujo apibrėžti savo realybės bei vaizduotės ribas. Pasaulinio garso autoriai ir kritikai šią autorę vadina viena drąsiausių ir novatoriškiausių šių dienų balsų anglokalbiame pasaulyje, o pati knyga dėl savo impresionistinio, keisto grožio prozos stiliaus bei egzistencinio gylio sulaukė didžiulio literatūrinio atgarsio.
 
Goodreads reitingas: 3.84 (146 balsai)

Tarptautinio pripažinimo sulaukusios amerikiečių rašytojos Emma Cline romaną „Switzy“, taip pat patekusį į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, kritikai vadina hipnotizuojančiu, giliai jaudinančiu ir nepaprastai originaliu kūriniu. Knygos centre – išėjęs į pensiją verslo vadovas Deividas, sergantis degeneracine neurologine liga, kuris privačiu lėktuvu leidosi į paskutinę kelionę per Europą kartu su savo padėjėju, siekdamas atsisveikinti su artimaisiais ir draugais prieš pasiryždamas medicinos pagalba atliktai eutanazijai Ciuricho klinikoje. Jam judant per prabangius viešbutėlius, oro uostus bei susitinkant su suaugusia dukra ir senais bičiuliais, autoriaus meistriškai vystomas pasakojimas atskVERia nykstančią žmogiškąją sąmonę, kur pamažu trūkinėja ryšys su dabartimi, o praeities prisiminimai ir iliuzijos užlieja paskutinius gyvenimo mėnesius. Romane aštriai ir be sentimentų kvestionuojama elitinio pasaulio kaina, prabangos tuštuma bei esminis klausimas, kas iš tikrųjų lieka žmogaus gyvenimo pabaigoje, pasiekus visus pasiekimus, bet praradus atmintį.

Goodreads reitingas: 4.14 (162 balsai)

Amerikiečių rašytojos Makenna Goodman novatoriškas ir filosofiškai drąsus romanas „Helen of Nowhere“ (Helena iš niekur), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įtraukianti bei netikėta parabole apie gyvenimo iš naujo pradžią, gamtos trauką ir kainą, kurią tenka sumokėti už trokštamą laimę. Knygos centre – provincijoje nekilnojamojo turto agentės vedžiojamas diskredituotas profesorius, kuris apžiūri idilišką, atokų namą ir klausosi pasakojimų apie jo buvusią gyventoją, paslaptingąją Heleną. Per šiuos keistus, hipnotizuojančius pasakojimus bei ribą tarp realybės ir sapno trinančius susitikimus vyras ima tikėti radęs progą pabėgti nuo savo sugriautojo gyvenimo ir įsigyti paprastesnę, su žeme suaugusią būtį. Tačiau vakarui bręstant paaiškėja, kad tikroji šio pasirinkimo kaina yra kur kas didesnė, keistesnė ir reikalaujanti visiško asmeninio pasikeitimo, o kritikai šį ploną, bet galingą tomą lygina su šiuolaikine pasaka, meistriškai nagrinėjančia žmogaus ir gamtos santykius bei desperatišką prasmės ieškojimą mūsų susiskaldžiusiame pasaulyje.

Goodreas reitingas: 3.38 (966 balsai)

Pripažinto britų rašytojo M. John Harrison romanas „The End of Everything“ („Visko pabaiga“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra įnoringas, ironiškas ir nejaukus postapokaliptinis kūrinys, tyrinėjantis žmogaus supratimo ribas besikeičiančiame pasaulyje. Knygos centre – Kenturgijos pakrantėje gyvenantis vyras Filipas Tenentas (Phillip Tennent), kuris pelno duoną rinkdamas iš Lamanšo sąsiaurio krantus skalaujančių bangų išmetamus paslaptingus artefaktus po netikėtos krizės, visiškai pakeitusios pasaulio tvarką, sunykus vyriausybėms ir joms užplūdus nepažįstamoms jūrų būtybėms. Kai Filipas iš vandens ištraukia neįprastą, nuolat besikeičiantį padarą–artefaktą, jis privalo jį nugabenti į sausumos gilumą, kol šis daiktas nesugriovė visko, kuo jis iki tol tikėjo. Kritikai ir „Booker“ premijos teisėjai šį kūrinį apibūdina kaip švytintį, miglotą ir giliai dabartį atsppintį romaną, kuriame meistriškai susipina siurrealizmas, subtili satyra bei melancholiškas žvilgsnis į mūsų trapumą.

Goodreads reitingas: 4.25 (13.638 balsai)

 

Prestižinės „Booker“ premijos laureato, jamaikiečių kilmės rašytojo Marlon James galingas ir epochinis romanas „The Disappearers“ („Pranykėliai“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra ambicingas, sukrečiantis ir giliai žmogiškas kūrinys, žymintis autoriaus sugrįžimą į Jamaiką. Knygos veiksmas prasideda 1988 metais Kingstone, kur aštuoni nepažįstami vyrai susirenka į repeticiją ruoštis atvirai gėjų tematikos teatriniam pasirodymui, susidurdami su didžiuliais pavojais visuomenėje, kuri nepripažįsta jų tapatybės. Viskas apvirsta aukštyn kojomis, kai į repeticiją įsiveržia žiauri minia: vienas iš vyrų žūva, o visi kiti lieka sužeisti, sužadinant dviejų dešimtmečių trukmės traumos, keršto, kaltės ir išlikimo pasekmių seką. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį vadina drąsia bei atvira Jamaikos homofobijos bei queer kultūros ekspozicija, kurioje meistriškai pinasi pulsuojantis kriminalinis siužetas, skaudus humoras ir gilus, niuansuotas žvilgsnis į visuomenės atstumtųjų gyvenimus.

Šito norėčiau lietuviškai!

Goodreads reitingas: 4.33 (49 balsai)

Britų poeto ir rašytojo Luke Kennard sąmojingas, absurdiškas ir giliai žmogiškas romanas „Black Bag“ („Juodas maišas“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra išvirkščias akademinis romanas (campus novel), tyrinėjantis šiuolaikinės vyriškumo krizės, meno bei tarpusavio ryšių temą. Knygos centre – vargingai besiverčiantis, bedarbis 37 metų aktorius, kuris priima keistą pasiūlymą dirbti su universiteto profesoriumi Dr. Blendu: jis turi kiekvieną rudeninio semestro paskaitą sėdėti pačiame auditorijos gale, visiškai užsitraukęs į didelį odinį (juodą) maišą, taip atkartojant 1967 metų psichologinį eksperimentą. Jam vis labiau įsitraukiant į šį vaidmenį ir randant keistą paguodą anonimiškume, aplinkiniai pradeda savaip išnaudoti situaciją – posthumanizmo profesorė svarsto, ar galima įsimylėti žmogų, pasislėpusį maiše, o aktoriaus kambariokas imasi kurti planus, kaip šį keistą reiškinį komercializuoti. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už aštrią satyrą, kandų humoro jausmą bei taiklius pastebėjimus apie šiuolaikinio gyvenimo beprotybę, internetines schemas ir pastangas rasti meilę bei prasmę nestabiliame pasaulyje.

Šitas mane asmeniškai irgi labai intriguoja. Norėčiau perskaityti lietuviškai!

Goodreads reitingas: 3.64 (721 balsas) 

Amerikiečių rašytojo Kenan Orhan debiutinis romanas „The Renovation“ („Renovacija“), taip pat įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, yra sukrečiantis, siurrealistinis ir giliai jaudinantis kūrinys apie emigraciją, atminties praradimą bei politinio priespaudos palikimą. Knygos centre – Italijoje (Salerne) gyvenanti turkų kilmės emigrantė Dilarai, kurios tėvas serga demencija, o ji pati samdo statybininkus, kad paruoštų savo butą tėvo atsikraustymui. Tačiau baigus darbus nutinka keistas ir absurdiškas dalykas: vietoje naujo vonios kambario statybininkai įrengia tikrą turkišką kalėjimo kamerą, kuri paslaptingu būdu jungiasi su Stambulu. Dilarai, bandant susidoroti su griūvančia santuoka, finansiniais sunkumais ir nykstančiais tėvo prisiminimais, ši paslaptinga erdvė tampa ne tik sukrečiančiu kafkišku košmaru, bet ir melancholišku tiltu atgal į prarastą tėvynę, priverčiančiu permąstyti laisvės, priklausymo jausmo ir namų sąvokas. „Booker“ premijos teisėjai ir kritikai šį kūrinį gyrė už meistrišką tragikomedijos ir politinės alegorijos sintezę, kandų humorą bei nepaprastai jautrią prozą.

Ši knyga irgi patraukė mano dėmesį, nes visada domėjausi atminties tema literatūroje!

Goodreads reitingas: 3.58 (551 balsas) 

Britų poetės ir romanistės Rebecca Perry debiutinis romanas „May We Feed the King“ („Ar galime pamaitinti karalių?“), patekęs į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą ir pelnęs „Waterstones“ debiutinės prozos apdovanojimą, yra poetiškas, intriguojantis ir jausmingas kūrinys, tyrinėjantis istorijos, atminties bei pasakojimo prigimtį. Knygos siužetas pinasi per dvi laiko linijas: šiais laikais gyvenančią muziejaus kuratorę, kuri praleidžia dienas rengdama ir dekoruodama istorinių pastatų interjerus bei pokylių stalus visuomenei, ir viduramžių rūmų realybę. Kuratorei pasinėrus į archyvus, jos dėmesį patraukia beveik pamirštas karalius – valdovas, netikėtai ir nenoromis paveldėjęs sostą po ankstyvų savo brolių mirčių bei susidūręs su dideliu dvaro pasipriešinimu bei abejonėmis dėl savo tinkamumo. Autorė meistriškai jungia juslingą poeziją, svajingą atmosferą ir klausimus apie tai, kuo skiriasi fikcija nuo istorinių faktų, sukurdama savitą ir kritikų išgirtą pasakojimą apie ribą tarp praeities bei dabarties.

Goodreads reitingas: 3.90 (1005 balsai) 

Britų prozininkė Gwendoline Riley yra plačiai pripažinta dėl savo išskirtinio psichologinio įžvalgumo, minimalistinio stiliaus ir nepriekaištingos dialogų klausos, leidžiančios nepaprastai taikliai atskleisti šiuolaikinių santykių įtampas bei žmogiškąją vienatvę. Šiuos bruožus puikiai atskleidžia ir jos romanas „The Palm House“ (liet. „Palmės namas“), kuriame pasakojama apie ilgametę dviejų draugų – Lauros Miller ir Edmundo Putnamo – draugystę, besiskleidžiančią sudėtingame bei kintančiame Londono fone. Kūrinio centre atsiduria 50-mečio sulaukęs Putnamas, kuris, netekęs tėvo ir susidurdamas su grėsmingomis permainomis bei naujo redaktoriaus invazija žurnale, kuriame dirbo, grimzta į gilią krizę ir depresiją; tuo tarpu pati Laura sprendžia savas problemas, įskaitant skaudžius ir komplikuotus santykius su motina. Šiame romane G. Riley meistriškai ir su jai būdingu kandžiu humoru gilinasi į tai, kaip du emociškai pažeidžiami žmonės bando padėti vienas kitam, išsaugoti bendrą ryšį bei susidoroti su asmeninio gyvenimo griūtimi.

Goodreads reitingas: 3.42 (1792 balsai) 

Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Strout savo 2026 metų romane „The Things We Never Say“ (liet. „Dalykai, kurių niekada nesakome“) jautriai ir su gilia empatija žvelgia į žmogiškąją vienatvę bei nutylėjimus šeimos gyvenime. Kūrinio centre atsiduria Artie Damas – Masačiusetso pakrantėje gyvenantis vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, kurio iš pirmo žvilgsnio ramus ir pavyzdingas gyvenimas su žmona birželio ir rudens dienose ima trūkinėti. Nors Artie stengiasi būti palaikantis mokytojas bei kaimynas, iš vidaus jį drasko gilus izoliacijos jausmas, nerimas dėl aplinkinio pasaulio ir dešimtmečius ramybės neduodančios šeimos tragedijos. Netikėtas incidentas vandenyje ir vėliau išaiškėjusi ilgai sakyta ar nutylėta paslaptis priverčia jį iš naujo permąstyti santykius su artimaisiais bei susitaikyti su egzistencijos paslaptimis. Šis į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktas kūrinys kritikų giriamas už sukrečiantį gėdos, santuokinių ryšių ir kasdienybės trapumo vaizdavimą.

Goodreads reitingas: 4.15 (54749 balsai) 

Škotų-amerikiečių rašytojas ir „Booker“ premijos laureatas Douglas Stuart savo 2026 metų romane „John of John“ nukelia skaitančiuosius į vėjuotą bei atokią Hariso salą Škotijos salyne. Kūrinio centre atsiduria 22-ejų Džonas-Kalumas (Kalas), kuris, baigęs meno studijas Edinburge ir neturėdamas pinigų, grįžta į gimtąjį kaimą. Čia jis priverstas suktis tarp dviejų visiškai skirtingų savo pasaulio polių: griežto tikėjimo tėvo – avių augintojo, audėjo bei vietos presbiterijonų bendruomenės ramsčio – ir sąmojingos bei aštriu liežuviu pasižyminčios močiutės Elos. Ši giliai jautri ir tekstūrine detalių gausa pasižyminti istorija nagrinėja sudėtingus tėvo ir sūnaus santykius, uždaros bendruomenės taisyklėse skendinčią gėdą bei vyriškumo sampratą. Tiek jaunam Kalui, tiek jo griežtą išorinį fasadą palaikančiam tėvui tenka slapta kovoti su savo tikraisiais troškimais ir tapatybės paieškomis pasaulyje, kur bet kokie nukrypimai nuo tradicijų yra pasmerkti.

Labai norėčiau! „Šugis Beinas“ buvo nuostabi autoriaus knyga!

Goodreads reitingas: 4.27 (21986 balsai) 

Jaunasis airių rašytojas Djamel White savo debiutiniame, į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą įtrauktame romane „All Them Dogs“ (liet. „Visi tie šunys“) pateikia šiurkštų, nesentimentalų ir galingą Vakarų Dublino nusikalstamo pasaulio portretą. Kūrinio centre atsiduria Tony Ward, po penkerių metų praleistų svetur grįžtantis į gimtąjį miestą ir bandantis vėl įsilieti į vietinį gaujų tinklą, kur jam tenka dirbti šalia nenuspėjamo ir pavojingo nusikalstamo bosų enforcerio Darreno „Flute“ Walsho. Brangiai kainuojančios praeities šešėliams tvenkiantis už nugaros, tarp dviejų vyrų užsimezga komplikuotas ir abipuse trauka pagrįstas santykis. Kritikai šį adrenaliną keliančius romaną gyrė už virtuozišką gatvės žargono valdymą, giesmės humoro elementus bei netikėtą, po brutalia išore ir hiper-vyriškumu slypinčią tekstūrinę žmogiškąją šilumą bei jautrumą.

Goodreads reitingas: 3.70 (940 balsų) 

Anglų rašytojos Missouri Williams jautrus ir eksperimentinis romanas „The Vivisectors“ (liet. „Gyvasekių pjovėjai“ / „Vivisektoriai“), įtrauktas į 2026 metų „Booker“ premijos ilgąjį sąrašą, pateikia visiškai netradicinį ir tamsų žvilgsnį į šiuolaikinį universitetinį gyvenimą. Kūrinio veiksmas vyksta žlungančiame, augmenijos pamažu užgrobiamame akademiniame mieste, kuriame valdžią dalijasi nusilpę akademikai ir grėsminga maištaujančių sodininkų grupuotė. Istorijos centre atsiduria ciniška ir apatiška moteris Agatė, dienas leidžianti prižiūrėdama savo neįgalią motiną bei aptarnaudama sukčiaujantį profesorių. Kuomet universitete kyla didžiulis skandalas dėl tariamos diskriminacijos tarp ambicingo studento Adamo ir jauno dėstytojo, Agatė bosės įsakymu yra priversta suartėti su Adamu ir tapti tam tikra šnipe. Tačiau netrukus tarp jų užsimezga keistas, įtampos ir egzistencinio nerimo pilnas ryšys, o M. Williams proza kritikų giriama už ledinį suspensą, gotikinę anguliarą bei drąsų paneigimą to, ką vadiname įprastais universiteto romano štampais.

Goodreads reitingas: 3.41 (307 balsai)

Maištinga Siela

Knyga: Charlotte Wood "Akmenyno užrašai"

 

Charlotte Wood. „Akmenyno užrašai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – p. 282.

 

„Dievas čia išvis niekuo dėtas, kalbėjo, nors man atrodė, kad tai juk tikrai piktžodžiavimas. Malda – tai būdas perkrauti savo įprastą mąstymą, aiškino ji. Kai įleidi į save kitoniškumą, atveri savo išankstines nuostatas. Tai ne plepalai; tai sunkus darbas. Ji kalbėjo taip, tarsi visa tai būtų akivaizdu. Troškau ją suprasti (p. 160).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu nebeplanuoju skaitymų, leidžiu, kad momentaliai knyga pati ateitų. Sutaupau daug nervų ir smegenų ląstelių, nebesinervinu dėl neperskaitytų knygų, ypač tų, kurių niekada tikriausiai neperskaitysiu. Visomis prasmėmis australų rašytoja Charlotte Wood (g. 1965) su romanu Akmenyno užrašai (angl. Stone Yard Devotional) buvo lyg ir pasmerkta neskaityti. Sunku įvardyti priežastis, bet romanas netraukė netgi su The Booker Prize 2024 prierašu, kas kažkada neabejotinai būtų mane pritraukę prie knygų lentynos, tačiau veikia viešosios nuomonės formuotojų įtaką. Taip, kai kada, tais retais knyginiais atvejais, jų recenzijoms ir rekomendacijoms pasiduodu ir aš. Taigi... perskaičiau ir aš Akmenyno užrašus.

 

Apie australų garsiąją šiuolaikinę rašytoją iki šios knygos nieko nežinojau. Nieko nuostabaus, nes lietuviškai tai jos pirmasis romanas. Charlotte Wood paprastai pristatoma kaip australų romanistė, žinoma dėl savo originalaus ir provokuojančio rašymo stiliaus. Kaip asmenybė ji yra giliai įsitraukusi į tai, kas yra svarbu, vengia paviršutiniškumo ir kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus. Savo kūriniuose ji dažnai tyrinėja sudėtingas moterų draugystės, senėjimo, moralės ir socialinės kritikos temas, apmąstydama tokius iššūkius kaip klimato kaita ir šiuolaikinio žmogaus vieta pasaulyje. Ji nevengia tamsesnių temų, bet siekia, kad jos kūryba išsaugotų paslaptį ir išmintį, o ne moralizuotų.

 

Romanas Akmenyno užrašai, kurį į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Gabrielė Galiūtė-Bernotienė, mus nukelia į tolimąją Australiją, gimtąją autorės kraštą. Pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu, jį skaitytojams pasakoja savo vardo neatskleidžianti protagonistė. Ji apsigyvena vienuolyne, kaimiškoje Australijos vietovėje, palikusi savo ankstesnį gyvenimą, tačiau ji nėra šios religinės bendruomenės narė. Ji yra moteris, kuri laikiną atsitraukimą paverčia nuolatiniu gyvenimu vienuolyno bendruomenėje, bet pati nėra įšventinta. Tačiau jai netrukdo laikytis visų vienuolių taisyklių.

 

Visgi tai moters pabėgimo ir apsivalymo nuo ankstesnio gyvenimo. Palikusi mylimąjį, darbą ir kitus, ji atvyksta į vienuolyną norėdama transformuotis. Tiesa, iki galo taip neaišku, kodėl ji bėga nuo pasaulietinio gyvenimo, bet akivaizdu, kad ją išvargino darbas, socialinė trintis, abejingumas pasaulio klimato kaitai, asmeniniai santykiai, rutina ir t. t. „Galbūt kitoje kalboje esama žodžio tam, kas mane čia atvedė; apibūdinančio anuomet apėmusią būtent tokią neviltį. Bet nesu girdėjusi, kad žodis išreikštų tai, ką jaučiu ir ką žino kūnas, tai yra, kad man reikia, gyvuliškai reikia susirasti vietą, kurioje niekada nesu buvusi, bet kuri vis tiek tam tikru nepaneigiamu būdu yra mano namai (p. 73).“

 

Protagonistė  būdama vienuolyne netrukus įsilieja į vietos vienuolių gyvenimą, apmąsto savo pačios gyvenimą, tiesa, pasakojimas fragmentuotas, sakyčiau, kaip romanas jis yra taupus, pilnas nutylėjimų. Autorė Charlotte Wood tyčia vengia tiesmukios psichoanalizės, tačiau rašytojai be galo svarbios psichologinės veikėjų gelmės. Veikėja dažnai prisimena savo vaikystę, mokyklinius laikus, motiną ir ilgą laiką atrodo, kad niekaip neišryškėja romane esanti pagrindinė moters problema. Kitaip sakant, įtampa kuriama apgaulingai, atrodo, kad tuoj įvyks lemtingas įvykis, kuris sujaus moters gyvenimą, tačiau autorė nekuria schematiško pop romano, jai nerūpi ir klasikinės Bridžitą Džons primenantys moters atsinaujinimo tipažai. Visgi netrukus šis tas nutinka ypatinga.

 

Pasakojime atsiranda veikėja vardu Helen Pari, tuo metu labai garsi vienuolė maištininkė, kuri iš Rytų Azijos pargabena į vietos Australijos provinciją dingusios vienuolės palaikus. Pasakoja pažįsta Helen Pari iš mokyklinių laikų, ji apmąsto Helen Pari praeitį, jos patirtas baisias patyčias dėl savo anuometinio skurdumo, veikėja taip pat bando suvokti savo vaidmenį šioje istorijoje, nes jaučiasi kalta dėl to, kad savaip prisidėjo prie Helen Pari kančių jaunystėje. Skaitytojai palikti nežinioje, koks bus šių jau subrendusių, nebejaunų moterų susitikimas po daugel metų. Išties autorė Helen Pari asmenybę sukuria įtaigiai ir įspūdingai: „Priešinosi diktatoriams – Bolsonaro, Duterte – ir sėdėjo kalėjime. Dalyvavo demonstracijose dėl sekso darbuotojų teisių Indijoje, dėl demokratijos Honkonge, o dabar su studentais protestuoja Bankoke. Kur tik keliauja Helen Pari, iš paskos seka žurnalistai ir rikiuojasi teisininkai, kad dirbtų jai pro bono. Ji padavė į teismą Australijos vyriausybę už pabėgėlių sulaikymą ir neveiklumą dėl klimato. Ji nerami, išstypusi, plaukai nukirpti beveik ežiuku, mūvi džinsus, nešioja didelį sunkų medinį kryžių ant kaklo, užnertą ant senų hipių karolių. Bet anksčiau taip neatrodė (p. 119).“

Charlotte Wood

 

Helen Pari tampa pačios pasakotojos priešingybe, o čia veriasi įdomus prasmių kontrastas. Pasakotoja turėjo pavyzdinę motiną, kuri viską darė dėl kitų ir visą likusį gyvenimą paskutinius grašius aukodavo skurstantiems, tačiau dabar pasakotoja gyvena pabėgėlės gyvenimą, ji atvyko į vienuolyną ir... daro ką? Helen Pari šiuo atveju, gyvenusi su siaubinga motina ir užgrūdinta patyčių, tampa Motina Terese, aktyviste, dar viena Greta Thunberg... Autorė užčiuopia, kad ne vien gyvenimo sąlygos nuveda žmogų likimo schematiškais keliais, bet tikriausiai yra ir kažkas kito, kas suformuoja asmenybes, kas vienus užgrūdina, o kiti lieka rezignuojantys. Visgi skaitydamas apie Helen Pari įsivaizdavau ją (nežinau kodėl, gal dėl vienuolės statuso?) ją kaip Nijolę Sadūnaitę.

 

Autorei svarbios metaforos ir simboliai. Vieni ryškiausių – pelių antplūdis. Nieko neišmanau apie peles Australijoje, tačiau dabar žinosiu, kad jos gali tam tikrose vietovėse baisi stichija. Kuklius vienuolių namus užplūsta gausybė pelių, kurioms vietos pagalbininkas netgi traktoriumi iškasa duobę ir verčia jas į duobę! „Paskui diskutavome apie problemą, ką daryti. Moralinę problemą jas žudyti. Nes kuo gi jos kenkia, jei tiesiog laksto aplink ir ėda trupinius? (p. 82).“ Šios pelės gana neblogai perteikia moterų vidines įtampas, ypač pasakotojos. Pasakotoja jaučia kaltę dėl nekokių santykių su motina, dėl Helen Pari, o pelės iliustruoja kaltės jausmu apnikusią sielą, būtinybę apsivalyti. Ir iš tikrųjų, kai romane įtampa atslūgsta, simboliškai pelių antplūdis baigiasi.

 

Svarbi klimato kaitos tema, nors ji nėra itin romane hiperbolizuota, tačiau kaip veikėja vertina vartojimą, maisto atsargų paskirstymą ir net valgymą sužiedėjusios duonos prie stalo, rodo ne vien pasakotojos asmeninius interesus, ją ir likusias vienuoles yra užvaldžiusios taupymo, perdirbimo ir panaudojimo idėjos, atėjusios iš pasaulietinės ekonominės politikos. Galima sakyti, kad askezė, kurią galėtume traktuoti kaip vieną iš romano temų, yra subtilus autorės pasiūlymas atsiriboti nuo vartotojiškai išsunkiančio pasaulio, kuriame preke ir ištekliai tampa viskas, kas materialu ir nematerialu. „Iš tikrųjų Anabelė taip pasibjaurėjo godumu, dėl jo naikinamu gamtos pasauliu, kad taip senovės asketai, vienintelis veiksmas, kurio galėjo imtis, buvo pamažu pasišalinti iš to nešvankaus nesaikingumo (p. 254).“

 

Akmenyno užrašai – aktualiomis temomis parašytas romanas. Ne vien tik žvelgiant į globalias problemas, bet ir tai, ko kiekvienam šiandien iš mūsų dažnai trūksta: apsivalymo, askezės, atsitraukimo, būvimo ritualuose (kad ir maldoje) su savimi. Dažnai skubantis pasaulis mus išnaudoja, išsunkia, tampame perdegusia nuovargio visuomene, kuri orientuojasi į rezultatą ir motyvaciją. Šis romanas kviečia sulėtinti, atsitraukti iš miestų, pažvelgti į savo sąžinę, dirbti ir galvoti apie mažas bendruomenes, pažeidžiamiausius. Manau, autorei taupiai pavyko perteikti psichologizuotą ir subalansuotą pasakotojos santykį, meniškai sustyguoti nebanalias, neretai populiariajai literatūrai nebeįdomias dvasingumo temas.

 

Maištinga Siela

David Szalay – 2025 Booker literatūros premijos laimėjas su savo romanu "Flesh" ("Kūnas")

Sveiki, skaitytojai,

 

Apsisuko metai ir vėl turime naują „Booker“ premijos laimėtoją! Dar nesu suskaitęs pernykščių laimėtojų, tačiau lietuviai greitai reaguoja į premijas, tad ir naujausio laureato knyga pasirodys lietuviškai 2026 metais (ją ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“). Šiame įraše kviečiu iš arčiau susipažinti su autoriumi ir jo knyga.

 

Šių metų „Bookerio“ premijos laimėtojas – vengrų ir britų autorius Davidas Szalay (g. 1974), yra sudėtingo ir tarptautinio tapatumo rašytojas, kuris savo kūryboje tyrinėja, kaip rašoma internete, šiuolaikinės Europos socialinį ir egzistencinį peizažą. Gimęs Kanadoje vengrų tėvų šeimoje, vėliau augęs Didžiojoje Britanijoje, Szalay įgijo išsilavinimą Oksfordo universitete, kur studijavo anglų literatūrą. Ši skirtingų kultūrų ir kalbų patirtis – nuo vengrų kilmės iki gyvenimo Vakarų Europoje – tapo jo kūrybos pagrindu, suteikiančiu jo romanams ir apsakymams unikalios perspektyvos apie šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą ir tapatybės paieškas. Nors nėra linkęs į didelį viešumą, Szalay užsitikrino reputaciją kaip itin pastabus stebėtojas, kuris nevengia atskleisti visuomenės ir asmeninių ydų.

 

Iki tapdamas 2025 m. Bookerio premijos laureatu, Davidas Szalay jau buvo pripažintas literatūros pasaulyje. Prieš pradėdamas rašyti grožinę literatūrą, jis dirbo marketingo srityje, tačiau paliko šį darbą, kad galėtų visiškai atsiduoti rašymui. Jo pirmoji knyga „London and the South-East“ pasirodė 2008 metais, o už ją autorius gavo Betty Trask apdovanojimą. Didžiausio dėmesio sulaukė jo romanas „All That Man Is“ (2016 m.), kurį sudaro devyni tarpusavyje susiję pasakojimai apie skirtingo amžiaus vyrus Europoje, ir kuris buvo įtrauktas į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą (pavyzdžiui, vertėjo Mariaus Buroko ši knyga nesužavėjo). Be to, Szalay yra parašęs ir populiarios „BBC Radio 4“ dramos scenarijų, pademonstruodamas savo gebėjimą valdyti tiek ilgas, tiek trumpas formas. Apie savo kūrybos procesą jis yra pasisakęs, kad jam svarbiausia ne pasakoti dideles istorijas, o užfiksuoti „smulkias, tylias akimirkas“, kurios geriausiai atskleidžia žmogaus būseną.

 

 

Šiais metais Davidas Szalay triumfavo su savo romanu „Flesh“ (liet. Kūnas). Šis romanas, kurį vertinimo komisija apibūdino kaip „galingą ir jėgos kupiną kūrinį“, gilinasi į šiuolaikinės vyriškumo, klasės ir migracijos temas, jautriai ir be stereotipų vaizduodamas vyrų patirtis. Knyga pasakoja apie pagrindinį veikėją, kuris kovoja su savo identitetu, praeities šešėliais ir sudėtingais santykiais šiuolaikiniame, nuolat besikeičiančiame Vakarų pasaulyje. „Flesh“ – tai ne tik asmeninė drama, bet ir platesnis komentaras apie socialinę atskirtį ir ekonominę įtampą tarp skirtingų Europos regionų.

Pagrindinė knygos problema ir reikšmė slypi jos sugebėjime atskleisti trapų vyrų emocinį gyvenimą ir jų pastangas rasti savo vietą pasaulyje, kuris nuolat primeta jiems griežtas elgesio normas. Knygos pavadinimas, „Flesh“ (Kūnas), pabrėžia fiziškumą, pažeidžiamumą ir neišvengiamą gyvenimo žiaurumą. Szalay pasiekia universalumo lygį, kuriuo parodo, kaip asmeninės patirtys neatsiejamai susijusios su geopolitinėmis ir ekonominėmis jėgomis. Tai nepatogi, bet būtina diskusija apie tai, ką reiškia būti vyru XXI a. pradžioje.

 

Vertinimo komisija apdovanojimą Davidui Szalay skyrė dėl romano „nepaprastumo“ ir „singularumo“. Komisijos pirmininkas Roddy Doyle'as pabrėžė, kad knyga ne tik atitinka aukščiausius literatūros standartus, bet ir yra „didelio meninio galingumo“ veikalas, paliekantis ilgai išliekantį emocinį įspūdį. Komisija įvertino autoriaus gebėjimą sujungti tamsią realybę su poetiniu stiliumi ir meistrišku pasakojimo valdymu. Jų nuomone, „Flesh“ ne tik žavi savo proza, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos būklę.

 

Savo atsakymo kalboje, atsiimdamas apdovanojimą, Davidas Szalay jautriai ir kukliai išreiškė padėką. Jis pabrėžė rašymo, kaip įsiklausymo į pasaulį, svarbą ir dėkojo savo šeimai už palaikymą. Szalay teigė, kad ši premija yra didžiulė garbė ir pripažinimas pastangoms, kurias jis įdėjo, siekdamas nuoširdžiai ir tiksliai atspindėti sudėtingą šiuolaikinį gyvenimą. Jis teigė tikintis, kad literatūra gali padėti žmonėms geriau suprasti vieni kitus ir skatinti empatiją, o šis apdovanojimas suteikia platformą jo idėjoms pasiekti platesnę auditoriją, tokiu būdu įtvirtindamas jo vietą šiuolaikinės britų literatūroje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela