Knyga: Charlotte Wood "Akmenyno užrašai"

 

Charlotte Wood. „Akmenyno užrašai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2025. – p. 282.

 

„Dievas čia išvis niekuo dėtas, kalbėjo, nors man atrodė, kad tai juk tikrai piktžodžiavimas. Malda – tai būdas perkrauti savo įprastą mąstymą, aiškino ji. Kai įleidi į save kitoniškumą, atveri savo išankstines nuostatas. Tai ne plepalai; tai sunkus darbas. Ji kalbėjo taip, tarsi visa tai būtų akivaizdu. Troškau ją suprasti (p. 160).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu nebeplanuoju skaitymų, leidžiu, kad momentaliai knyga pati ateitų. Sutaupau daug nervų ir smegenų ląstelių, nebesinervinu dėl neperskaitytų knygų, ypač tų, kurių niekada tikriausiai neperskaitysiu. Visomis prasmėmis australų rašytoja Charlotte Wood (g. 1965) su romanu Akmenyno užrašai (angl. Stone Yard Devotional) buvo lyg ir pasmerkta neskaityti. Sunku įvardyti priežastis, bet romanas netraukė netgi su The Booker Prize 2024 prierašu, kas kažkada neabejotinai būtų mane pritraukę prie knygų lentynos, tačiau veikia viešosios nuomonės formuotojų įtaką. Taip, kai kada, tais retais knyginiais atvejais, jų recenzijoms ir rekomendacijoms pasiduodu ir aš. Taigi... perskaičiau ir aš Akmenyno užrašus.

 

Apie australų garsiąją šiuolaikinę rašytoją iki šios knygos nieko nežinojau. Nieko nuostabaus, nes lietuviškai tai jos pirmasis romanas. Charlotte Wood paprastai pristatoma kaip australų romanistė, žinoma dėl savo originalaus ir provokuojančio rašymo stiliaus. Kaip asmenybė ji yra giliai įsitraukusi į tai, kas yra svarbu, vengia paviršutiniškumo ir kelia klausimus, o ne pateikia atsakymus. Savo kūriniuose ji dažnai tyrinėja sudėtingas moterų draugystės, senėjimo, moralės ir socialinės kritikos temas, apmąstydama tokius iššūkius kaip klimato kaita ir šiuolaikinio žmogaus vieta pasaulyje. Ji nevengia tamsesnių temų, bet siekia, kad jos kūryba išsaugotų paslaptį ir išmintį, o ne moralizuotų.

 

Romanas Akmenyno užrašai, kurį į lietuvių kalbą išvertė patyrusi vertėja Gabrielė Galiūtė-Bernotienė, mus nukelia į tolimąją Australiją, gimtąją autorės kraštą. Pasakojimas parašytas pirmuoju asmeniu, jį skaitytojams pasakoja savo vardo neatskleidžianti protagonistė. Ji apsigyvena vienuolyne, kaimiškoje Australijos vietovėje, palikusi savo ankstesnį gyvenimą, tačiau ji nėra šios religinės bendruomenės narė. Ji yra moteris, kuri laikiną atsitraukimą paverčia nuolatiniu gyvenimu vienuolyno bendruomenėje, bet pati nėra įšventinta. Tačiau jai netrukdo laikytis visų vienuolių taisyklių.

 

Visgi tai moters pabėgimo ir apsivalymo nuo ankstesnio gyvenimo. Palikusi mylimąjį, darbą ir kitus, ji atvyksta į vienuolyną norėdama transformuotis. Tiesa, iki galo taip neaišku, kodėl ji bėga nuo pasaulietinio gyvenimo, bet akivaizdu, kad ją išvargino darbas, socialinė trintis, abejingumas pasaulio klimato kaitai, asmeniniai santykiai, rutina ir t. t. „Galbūt kitoje kalboje esama žodžio tam, kas mane čia atvedė; apibūdinančio anuomet apėmusią būtent tokią neviltį. Bet nesu girdėjusi, kad žodis išreikštų tai, ką jaučiu ir ką žino kūnas, tai yra, kad man reikia, gyvuliškai reikia susirasti vietą, kurioje niekada nesu buvusi, bet kuri vis tiek tam tikru nepaneigiamu būdu yra mano namai (p. 73).“

 

Protagonistė  būdama vienuolyne netrukus įsilieja į vietos vienuolių gyvenimą, apmąsto savo pačios gyvenimą, tiesa, pasakojimas fragmentuotas, sakyčiau, kaip romanas jis yra taupus, pilnas nutylėjimų. Autorė Charlotte Wood tyčia vengia tiesmukios psichoanalizės, tačiau rašytojai be galo svarbios psichologinės veikėjų gelmės. Veikėja dažnai prisimena savo vaikystę, mokyklinius laikus, motiną ir ilgą laiką atrodo, kad niekaip neišryškėja romane esanti pagrindinė moters problema. Kitaip sakant, įtampa kuriama apgaulingai, atrodo, kad tuoj įvyks lemtingas įvykis, kuris sujaus moters gyvenimą, tačiau autorė nekuria schematiško pop romano, jai nerūpi ir klasikinės Bridžitą Džons primenantys moters atsinaujinimo tipažai. Visgi netrukus šis tas nutinka ypatinga.

 

Pasakojime atsiranda veikėja vardu Helen Pari, tuo metu labai garsi vienuolė maištininkė, kuri iš Rytų Azijos pargabena į vietos Australijos provinciją dingusios vienuolės palaikus. Pasakoja pažįsta Helen Pari iš mokyklinių laikų, ji apmąsto Helen Pari praeitį, jos patirtas baisias patyčias dėl savo anuometinio skurdumo, veikėja taip pat bando suvokti savo vaidmenį šioje istorijoje, nes jaučiasi kalta dėl to, kad savaip prisidėjo prie Helen Pari kančių jaunystėje. Skaitytojai palikti nežinioje, koks bus šių jau subrendusių, nebejaunų moterų susitikimas po daugel metų. Išties autorė Helen Pari asmenybę sukuria įtaigiai ir įspūdingai: „Priešinosi diktatoriams – Bolsonaro, Duterte – ir sėdėjo kalėjime. Dalyvavo demonstracijose dėl sekso darbuotojų teisių Indijoje, dėl demokratijos Honkonge, o dabar su studentais protestuoja Bankoke. Kur tik keliauja Helen Pari, iš paskos seka žurnalistai ir rikiuojasi teisininkai, kad dirbtų jai pro bono. Ji padavė į teismą Australijos vyriausybę už pabėgėlių sulaikymą ir neveiklumą dėl klimato. Ji nerami, išstypusi, plaukai nukirpti beveik ežiuku, mūvi džinsus, nešioja didelį sunkų medinį kryžių ant kaklo, užnertą ant senų hipių karolių. Bet anksčiau taip neatrodė (p. 119).“

Charlotte Wood

 

Helen Pari tampa pačios pasakotojos priešingybe, o čia veriasi įdomus prasmių kontrastas. Pasakotoja turėjo pavyzdinę motiną, kuri viską darė dėl kitų ir visą likusį gyvenimą paskutinius grašius aukodavo skurstantiems, tačiau dabar pasakotoja gyvena pabėgėlės gyvenimą, ji atvyko į vienuolyną ir... daro ką? Helen Pari šiuo atveju, gyvenusi su siaubinga motina ir užgrūdinta patyčių, tampa Motina Terese, aktyviste, dar viena Greta Thunberg... Autorė užčiuopia, kad ne vien gyvenimo sąlygos nuveda žmogų likimo schematiškais keliais, bet tikriausiai yra ir kažkas kito, kas suformuoja asmenybes, kas vienus užgrūdina, o kiti lieka rezignuojantys. Visgi skaitydamas apie Helen Pari įsivaizdavau ją (nežinau kodėl, gal dėl vienuolės statuso?) ją kaip Nijolę Sadūnaitę.

 

Autorei svarbios metaforos ir simboliai. Vieni ryškiausių – pelių antplūdis. Nieko neišmanau apie peles Australijoje, tačiau dabar žinosiu, kad jos gali tam tikrose vietovėse baisi stichija. Kuklius vienuolių namus užplūsta gausybė pelių, kurioms vietos pagalbininkas netgi traktoriumi iškasa duobę ir verčia jas į duobę! „Paskui diskutavome apie problemą, ką daryti. Moralinę problemą jas žudyti. Nes kuo gi jos kenkia, jei tiesiog laksto aplink ir ėda trupinius? (p. 82).“ Šios pelės gana neblogai perteikia moterų vidines įtampas, ypač pasakotojos. Pasakotoja jaučia kaltę dėl nekokių santykių su motina, dėl Helen Pari, o pelės iliustruoja kaltės jausmu apnikusią sielą, būtinybę apsivalyti. Ir iš tikrųjų, kai romane įtampa atslūgsta, simboliškai pelių antplūdis baigiasi.

 

Svarbi klimato kaitos tema, nors ji nėra itin romane hiperbolizuota, tačiau kaip veikėja vertina vartojimą, maisto atsargų paskirstymą ir net valgymą sužiedėjusios duonos prie stalo, rodo ne vien pasakotojos asmeninius interesus, ją ir likusias vienuoles yra užvaldžiusios taupymo, perdirbimo ir panaudojimo idėjos, atėjusios iš pasaulietinės ekonominės politikos. Galima sakyti, kad askezė, kurią galėtume traktuoti kaip vieną iš romano temų, yra subtilus autorės pasiūlymas atsiriboti nuo vartotojiškai išsunkiančio pasaulio, kuriame preke ir ištekliai tampa viskas, kas materialu ir nematerialu. „Iš tikrųjų Anabelė taip pasibjaurėjo godumu, dėl jo naikinamu gamtos pasauliu, kad taip senovės asketai, vienintelis veiksmas, kurio galėjo imtis, buvo pamažu pasišalinti iš to nešvankaus nesaikingumo (p. 254).“

 

Akmenyno užrašai – aktualiomis temomis parašytas romanas. Ne vien tik žvelgiant į globalias problemas, bet ir tai, ko kiekvienam šiandien iš mūsų dažnai trūksta: apsivalymo, askezės, atsitraukimo, būvimo ritualuose (kad ir maldoje) su savimi. Dažnai skubantis pasaulis mus išnaudoja, išsunkia, tampame perdegusia nuovargio visuomene, kuri orientuojasi į rezultatą ir motyvaciją. Šis romanas kviečia sulėtinti, atsitraukti iš miestų, pažvelgti į savo sąžinę, dirbti ir galvoti apie mažas bendruomenes, pažeidžiamiausius. Manau, autorei taupiai pavyko perteikti psichologizuotą ir subalansuotą pasakotojos santykį, meniškai sustyguoti nebanalias, neretai populiariajai literatūrai nebeįdomias dvasingumo temas.

 

Maištinga Siela

David Szalay – 2025 Booker literatūros premijos laimėjas su savo romanu "Flesh" ("Kūnas")

Sveiki, skaitytojai,

 

Apsisuko metai ir vėl turime naują „Booker“ premijos laimėtoją! Dar nesu suskaitęs pernykščių laimėtojų, tačiau lietuviai greitai reaguoja į premijas, tad ir naujausio laureato knyga pasirodys lietuviškai 2026 metais (ją ketina išleisti leidykla „Baltos lankos“). Šiame įraše kviečiu iš arčiau susipažinti su autoriumi ir jo knyga.

 

Šių metų „Bookerio“ premijos laimėtojas – vengrų ir britų autorius Davidas Szalay (g. 1974), yra sudėtingo ir tarptautinio tapatumo rašytojas, kuris savo kūryboje tyrinėja, kaip rašoma internete, šiuolaikinės Europos socialinį ir egzistencinį peizažą. Gimęs Kanadoje vengrų tėvų šeimoje, vėliau augęs Didžiojoje Britanijoje, Szalay įgijo išsilavinimą Oksfordo universitete, kur studijavo anglų literatūrą. Ši skirtingų kultūrų ir kalbų patirtis – nuo vengrų kilmės iki gyvenimo Vakarų Europoje – tapo jo kūrybos pagrindu, suteikiančiu jo romanams ir apsakymams unikalios perspektyvos apie šiuolaikinio žmogaus susvetimėjimą ir tapatybės paieškas. Nors nėra linkęs į didelį viešumą, Szalay užsitikrino reputaciją kaip itin pastabus stebėtojas, kuris nevengia atskleisti visuomenės ir asmeninių ydų.

 

Iki tapdamas 2025 m. Bookerio premijos laureatu, Davidas Szalay jau buvo pripažintas literatūros pasaulyje. Prieš pradėdamas rašyti grožinę literatūrą, jis dirbo marketingo srityje, tačiau paliko šį darbą, kad galėtų visiškai atsiduoti rašymui. Jo pirmoji knyga „London and the South-East“ pasirodė 2008 metais, o už ją autorius gavo Betty Trask apdovanojimą. Didžiausio dėmesio sulaukė jo romanas „All That Man Is“ (2016 m.), kurį sudaro devyni tarpusavyje susiję pasakojimai apie skirtingo amžiaus vyrus Europoje, ir kuris buvo įtrauktas į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą (pavyzdžiui, vertėjo Mariaus Buroko ši knyga nesužavėjo). Be to, Szalay yra parašęs ir populiarios „BBC Radio 4“ dramos scenarijų, pademonstruodamas savo gebėjimą valdyti tiek ilgas, tiek trumpas formas. Apie savo kūrybos procesą jis yra pasisakęs, kad jam svarbiausia ne pasakoti dideles istorijas, o užfiksuoti „smulkias, tylias akimirkas“, kurios geriausiai atskleidžia žmogaus būseną.

 

 

Šiais metais Davidas Szalay triumfavo su savo romanu „Flesh“ (liet. Kūnas). Šis romanas, kurį vertinimo komisija apibūdino kaip „galingą ir jėgos kupiną kūrinį“, gilinasi į šiuolaikinės vyriškumo, klasės ir migracijos temas, jautriai ir be stereotipų vaizduodamas vyrų patirtis. Knyga pasakoja apie pagrindinį veikėją, kuris kovoja su savo identitetu, praeities šešėliais ir sudėtingais santykiais šiuolaikiniame, nuolat besikeičiančiame Vakarų pasaulyje. „Flesh“ – tai ne tik asmeninė drama, bet ir platesnis komentaras apie socialinę atskirtį ir ekonominę įtampą tarp skirtingų Europos regionų.

Pagrindinė knygos problema ir reikšmė slypi jos sugebėjime atskleisti trapų vyrų emocinį gyvenimą ir jų pastangas rasti savo vietą pasaulyje, kuris nuolat primeta jiems griežtas elgesio normas. Knygos pavadinimas, „Flesh“ (Kūnas), pabrėžia fiziškumą, pažeidžiamumą ir neišvengiamą gyvenimo žiaurumą. Szalay pasiekia universalumo lygį, kuriuo parodo, kaip asmeninės patirtys neatsiejamai susijusios su geopolitinėmis ir ekonominėmis jėgomis. Tai nepatogi, bet būtina diskusija apie tai, ką reiškia būti vyru XXI a. pradžioje.

 

Vertinimo komisija apdovanojimą Davidui Szalay skyrė dėl romano „nepaprastumo“ ir „singularumo“. Komisijos pirmininkas Roddy Doyle'as pabrėžė, kad knyga ne tik atitinka aukščiausius literatūros standartus, bet ir yra „didelio meninio galingumo“ veikalas, paliekantis ilgai išliekantį emocinį įspūdį. Komisija įvertino autoriaus gebėjimą sujungti tamsią realybę su poetiniu stiliumi ir meistrišku pasakojimo valdymu. Jų nuomone, „Flesh“ ne tik žavi savo proza, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos būklę.

 

Savo atsakymo kalboje, atsiimdamas apdovanojimą, Davidas Szalay jautriai ir kukliai išreiškė padėką. Jis pabrėžė rašymo, kaip įsiklausymo į pasaulį, svarbą ir dėkojo savo šeimai už palaikymą. Szalay teigė, kad ši premija yra didžiulė garbė ir pripažinimas pastangoms, kurias jis įdėjo, siekdamas nuoširdžiai ir tiksliai atspindėti sudėtingą šiuolaikinį gyvenimą. Jis teigė tikintis, kad literatūra gali padėti žmonėms geriau suprasti vieni kitus ir skatinti empatiją, o šis apdovanojimas suteikia platformą jo idėjoms pasiekti platesnę auditoriją, tokiu būdu įtvirtindamas jo vietą šiuolaikinės britų literatūroje.

 

Maištinga Siela

Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela  

Ilgasis Booker literatūrinis 2025 metų sąrašas / The Booker Prize Longlist 2025

 

Sveiki,

 

Pagaliau pasirodė 2025 metų ilgasis Booker knygų sąrašas. Kol angliakalbiai skaitytojai masiškai ruošia reportažus savo YouTube kanalams, šįkart lengva forma susipažinkime su 13 nominantų knygų, kurios pretenduoja tapti Booker laureatais.

 

Ilgasis Booker sąrašas – 2025 m. liepos 29 d.

Trumpasis Booker sąrašas – 2025 m. rugsėjo 23 d.

Booker nugalėtojas – 2025 m. lapkričio 10 d.

1.Claire Adam – Love Forms („Meilės formos“)

Claire Adam – pripažinta rašytoja, kilusi iš Trinidado ir Tobago, kurios talentas ryškiai pasireiškė jau su debiutiniu romanu „Golden Child“ („Auksinis vaikas“). Šis kūrinys 2019 metais pelnytai pateko į prestižinį Bookerio premijos ilgąjį sąrašą, iškart įtvirtindamas ją kaip svarbią šiuolaikinės literatūros balsą. Adam kūryboje dažnai nagrinėjami gilūs šeimos ryšiai, sudėtinga tapatybės paieška ir Karibų jūros regiono socialinės realijos. Jos pasakojimo stilius pasižymi subtilumu ir jautrumu, o kuriami personažai yra įsimintini ir daugiasluoksniai, susiduriantys su nelengvais moraliniais ir egzistenciniais pasirinkimais. Adam gebėjimas įpinti asmenines dramas į platesnį kultūrinį ir socialinį kontekstą daro jos kūrybą ypač paveikią ir universalią.

Naujausias Claire Adam romanas „Meilės formos“ (angl. Love Forms) yra širdį veriantis pasakojimas apie motinos meilę, ieškančią savo prarastos dukters. Knygos centre – Dawn, moteris, kuri, būdama vos šešiolikos, paauglystėje Trinidade atidavė savo kūdikį įvaikinimui. Dabar, sulaukusi penkiasdešimt aštuonerių, ji ryžtasi jautriai ir sudėtingai kelionei, ieškodama dukros ir bandydama atkurti su ja ryšį. Ši paieška ne tik nuveda Dawn atgal į praeitį ir gimtuosius namus, bet ir priverčia permąstyti lemtingą sprendimą, priimtą jaunystėje, bei kiekvieną savo gyvenimo vingį. „Meilės formos“ – tai ne tik detektyvinė istorija apie paiešką, bet ir gilus apmąstymas apie tapatybę, šeimos ryšių svarbą ir nesibaigiančią motinos meilę, gebančią įveikti laiką ir atstumą. Tai empatiškas ir jautrus pasakojimas, atskleidžiantis, kad meilė turi daugybę formų ir gali užgimti iš naujo net po daugelio metų.

Puslapiai: 288

Goodreads reitingas: 3.74 (93 balsai)

2.Tash Aw – "The South“ („Pietūs“)

Tashas Aw yra apdovanojimus pelnęs rašytojas, gimęs Taipėjuje, Taivane, malaiziečių šeimoje, ir užaugęs Malaizijoje. Jis studijavo Kembridžo universitete, vėliau – Rytų Anglijos universiteto Kūrybinio rašymo programoje. Aw yra žinomas dėl savo subtilių ir įžvalgių romanų, kurie dažnai nagrinėja tapatybės, priklausymo ir socialinių pokyčių temas Pietryčių Azijoje. Jo kūryba išsiskiria sodriu pasakojimu, kompleksiniais personažais ir gebėjimu atskleisti asmeninių dramų sąsajas su platesniais istoriniais bei politiniais įvykiais. Aw romanai, tokie kaip „The Harmony Silk Factory“ (Harmony šilko fabrikas) ir „Five Star Billionaire“ (Penkių žvaigždučių milijardierius), sulaukė didelio kritikų pripažinimo ir pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant du kartus nominuotą „Man Booker“ premijai.

„Pietūs“ (angl. The South) yra spinduliuojantis ilgesio romanas, kuriame per vieną vasarą sužydi ryšys tarp dviejų berniukų, gvildenantis šeimos, troškimo ir palikimo temas. Ši knyga, nors ir buvo Bookerio premijai, žymi svarbų posūkį T. Awo kūryboje, nes tai yra pirmoji iš keturių romanų dalių. Romane pasakojama apie Džėjų (Jay), kuris po senelio mirties su šeima keliauja į apleistą ūkį, kažkada buvusį klestintį. Čia, karštomis ir sunkiomis dienomis, Džėjus pajunta trauką Čuanui (Chuanui), vietinio ūkio valdytojo sūnui. Laukuose ir miesto gatvėse tarp berniukų auga įtampa, o name šeimos nariai susiduria su savo pačių apgailestavimais ir pradeda tolti vienas nuo kito. Kaip ir aplinkinė žemė, jie yra bejėgiai prieš globalias jėgas, kurios grasina padaryti jų gyvenimus pasenusius. „Pietūs“ yra platus ir intymus pasakojimas apie tai, kas nutinka, kai susiduria asmeninis ir viešasis gyvenimas – tai iš naujo įsivaizduota epika mūsų laikams, meistriškas šeimos portretas, narpliojantis didelių pokyčių laikotarpį. Gknyga kaip ir turi LGBTQ ir queer indeksą.

Puslapių: 304

Goodreads reitingas: 3.74 (768 balsų)

3. Natasha Brown – „Universality“ („Universalumas“)

Natasha Brown yra talentinga britų rašytoja, kurios debiutinis romanas sulaukė didelio pripažinimo ir iškart įtvirtino ją šiuolaikinėje literatūroje. Nors viešai nėra daug informacijos apie jos asmeninį gyvenimą ar gimimo datą, žinoma, kad prieš atsidėdama rašymui ji dirbo finansų sektoriuje. Ši patirtis, be abejonės, suteikė jai unikalios įžvalgos apie galios struktūras ir visuomenės dinamiką, kuri atsiskleidžia jos kūryboje. Brown rašymo stilius pasižymi aštrumu, tikslumu ir gebėjimu giliai analizuoti sudėtingas temas, tokias kaip tapatybė, rasė ir klasė, pasitelkiant minimalistišką, tačiau labai paveikią kalbą. Ji laikoma viena iš svarbiausių naujosios kartos rašytojų, kurių balsas padeda formuoti šiuolaikinį literatūrinį diskursą.

 

„Universalumas“ yra jaudinantis ir provokuojantis debiutinis Natashos Brown romanas, kuris greitai patraukė skaitytojų ir kritikų dėmesį. Knyga apibūdinama kaip „suktas, slidus nusileidimas į galios retoriką“, nagrinėjantis žodžio, galios ir visuomenės manipuliacijų temas. Siužetas prasideda Jorkšyro fermoje, nelegalaus reivo metu, kai jaunas vyras beveik mirtinai sumušamas gryno aukso luitu. Jauna ir ambicinga žurnalistė imasi tirti šį nusikaltimą, ieškodama sąsajų tarp amoralaus bankininko-nuomotojo, ikonoklastinio apžvalgininko ir radikalaus anarchistų judėjimo, įsikūrusio fermoje. Nors ji išsprendžia paslaptį, jos išplatintas demaskuojantis straipsnis sukelia daugiau klausimų nei atsakymų. Per voyeuristinį objektyvą ir su kunkuliuojančia galia, „Univeralumas“ sutelkia dėmesį į žodžius: tai, ką mes sakome, kaip tai sakome ir ką iš tikrųjų turime omenyje. Tai intriguojantis ir nerimą keliantis romanas, kuris šlovina įspūdingą ir bauginančią kalbos jėgą, drįsdamas priversti skaitytoją pažvelgti į jos pavojus ir potencialą.

 

Puslapių: 152

Goodreads reitingas: 3.39 (2467 balsų)

4. Jonathan Buckley – „One Boat“ („Viena valtis“)

Jonathanas Buckley yra pripažintas britų rašytojas, žinomas dėl savo introspektyvių ir filosofiškų romanų. Jo kūryba dažnai pasižymi subtilia psichologine analize, giliomis egzistencinėmis temomis ir išskirtiniu stiliumi. Buckley yra kritiškai vertinamas už gebėjimą kurti sudėtingus siužetus, kurie paliečia tokius klausimus kaip tapatybė, atmintis, laisva valia, kaltė ir atsakomybė. Nors konkreti jo gimimo data nėra plačiai nurodoma, jis laikomas patyrusiu ir brandžiu autoriumi, kurio romanai verčia skaitytojus giliai susimąstyti ir apmąstyti žmogiškąją būklę. Jo kūryba, apibūdinama kaip sumaniai sukonstruota ir įžvalgi, pelnė jam patikimo ir mąstančio romanisto reputaciją.

 

„Viena valtis“ (angl. One Boat) yra meniška, įtraukianti ir įžvalgi Jonathan Buckley knyga, gvildenanti tapatybės, laisvos valios, kaltės ir atsakomybės klausimus. Knygos centre – Teresa, kuri po tėvo mirties grįžta į mažą Graikijos pakrantės miestelį – tą pačią vietą, kurią ji lankė gedėdama motinos prieš devynerius metus. Ji vėl pasineria į miestelio gyvenimą, stebi gyventojų kasdienybę, kuri tampa tyliu fonu jos pačios apskaičiavimams. Ryškiai iškyla epizodas iš pirmojo jos vizito – susitikimas su Džonu, vyru, kuris sunkiai susitaiko su smurtine sūnėno mirtimi. Netrukus Teresa vėl susiduria su kai kuriais pažįstamais veidais: Petrosu, ekscentrišku mechaniku, kurio gyvenimo istorija gali, o gali ir ne, būti susijusi su Džonu; gražuoliu Niko, nardymo instruktoriumi; ir Ksante, padavėja vienoje iš kavinukių lapuotoje miestelio aikštėje. Jie kalba apie savo ilgesius, apgailestavimus, bėgantį laiką ir savo tapatybės jausmą. „Viena valtis“ – tai romanas, kuris meistriškai konstruoja pasakojimą, įtraukia skaitytoją ir verčia susimąstyti apie sudėtingus žmogaus sielos aspektus.

 

Puslapių: 171

Goodreads reitingas: 3.29

5. Susan Choi – „Flashlight“ („Žibintuvėlis“)

Susan Choi yra itin gerbiama ir apdovanojimais įvertinta amerikiečių rašytoja, gimusi Indianapolyje, JAV. Jos kūryba išsiskiria gilumu, sudėtingais psichologiniais portretais ir dažnai remiasi istorinėmis realijomis, tyrinėjant tapatybės, atminties, gedulo ir traumos temas. 2019 metais Susan Choi pelnė prestižinę Pulitzerio premiją už romaną „Trust Exercise“, kuris taip pat buvo Nacionalinės knygos premijos finalininkas, tvirtai įtvirtinęs ją tarp šiuolaikinių literatūros milžinų. Jos romanai, tokie kaip „American Woman“ (Pulitzerio premijos finalininkas 2004 m.) ir „A Person of Interest“, rodo jos gebėjimą kurti daugiasluoksnius pasakojimus, apimančius dešimtmečius ir kontinentus. Choi rašymo stilius yra intelektualus ir jautrus, ji meistriškai pina asmenines dramas su platesniais istoriniais įvykiais, kviesdama skaitytojus į gilias apmąstymų keliones. Jos naujausias romanas „Flashlight“ jau dabar sulaukė milžiniško pripažinimo, įtrauktas į daugelį geriausiųjų sąrašų ir apibūdinamas kaip „monumentalus“ ir „stebuklingai širdį veriantis“.

 

„Flashlight“ yra monumentalus naujas Susan Choi romanas, kuris jau dabar vadinamas „pirmuoju dideliu amerikiečių romanu, išleistu šiais metais“. Ši stulbinanti knyga atskleidžia tėvo dingimą per laiką, tautas ir atmintį, nagrinėdama šeimos, praradimo, atminties ir nematomų istorijos srovių formas. Romane pasakojama apie dešimtmetę Luisą (Louisa), kuri vieną vasaros naktį, išėjusi pasivaikščioti su tėvu Serku (Serk) – korėjiečiu, gimusiu Japonijoje ir praradusiu ryšį su šeima, persikėlusia į Šiaurės Korėją – atsiduria paplūdimyje permirkusi ir vos gyva, o jos tėvas dingęs. Luisos motina Ana (Anne), amerikietė, taip pat yra atsiskyrusi nuo savo šeimos po nerūpestingų nuotykių jaunystėje. Į jų gyvenimus vėl įžengia ir Anos nesantuokinis sūnus Tobiasas (Tobias), kurio pasirodymas turės stulbinančių pasekmių. „Flashlight“ meistriškai keičia perspektyvas ir laiko juostas, vis grįždama prie tos lemtingos nakties prie jūros, persekiodama šeimos katastrofos smūgio bangas. Šis romanas apima dešimtmečius ir kontinentus, atlieka užburiantį, širdį veriantį šeimos, praradimo ir atminties tyrimą, atskleisdamas, kaip mus formuoja tai, ko nematome, ir pripažindamas, kad žodžiai yra mūsų ginklai, įrankiai ir valiuta – sukti ir slidūs nuosmukiai į galios retoriką.

 

Puslapių: 464

Goodreads reitingas: 3.85 (1449 balsai)

6. Kiran Desai – „The Loneliness of Sonia and Sunny“ („Sonios ir Sanio vienatvė“)

Kiran Desai yra tarptautinį pripažinimą pelniusi Indijos kilmės rašytoja, gimusi 1971 metais Naujajame Delyje, Indijoje. Ji užaugo Indijoje ir vėliau persikėlė į JAV, kur tęsė studijas. Desai talentas ryškiai pasireiškė 2006 metais, kai jos romanas „Palikimo nuostoliai“ (The Inheritance of Loss) pelnė prestižinę Bookerio premiją, įtvirtindamas ją tarp ryškiausių šiuolaikinių prozininkų. Jos kūryba pasižymi jautrumu, gilia kultūrine įžvalga ir gebėjimu meistriškai atskleisti personažų vidinius pasaulius, narpliojant tapatybės, globalizacijos ir migracijos temas. Desai pasakojimo stilius yra sodrus ir poetiškas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į daugiaplanę ir įtraukiančią istoriją.

 

Nors jūsų pateiktame aprašyme knyga vadinama „The Loneliness of Sonia and Sunny“, verta paminėti, kad Kiran Desai romanas yra pavadintas „The Loneliness of Sonia and Sunny“ arba „The Loneliness of Sonia & Sunny“ (liet. „Sonios ir Sanio vienatvė“), ir tai yra epinė istorija apie meilę ir šeimą, Indiją ir Ameriką, tradicijas ir modernybę. Ši knyga pasakoja apie dviejų jaunų žmonių, Sonios ir Sanio, likimus, kurie susikirs ir išsiskirs per žemynus ir metus. Sonią, studenę ir pradedančią rašytoją, kankina tėvynės ilgesys, Vermonte, snieguotuose kalnuose. Ji ieško įkvėpimo ir artumo pas vyresnį menininką, kuris vėliau meta tamsų šešėlį ant daugelio jos gyvenimo metų. Brukline Sanis, sunkiai besiverčiantis žurnalistas iš Delio, taip pat jaučiasi vienišas, sužavėtas ir kartu sutrikęs dėl savo amerikietės draugės ir šalies, kurioje planuoja kurti savo ateitį. Tiek Sonia, tiek Sanis vis labiau jaučiasi atstumti ir pradeda kvestionuoti savo supratimą apie laimę, žmogiškąjį ryšį ir savo vietą pasaulyje. Indijoje Sonios ir Sanio plačios šeimos negali suprasti, kaip kas nors gali būti vienišas šiame dideliame, šurmuliuojančiame pasaulyje. Jos suorganizuoja susitikimą, tačiau šis nerangus kišimasis tik dar labiau atitolina Sonią ir Sanį, jiems net neturėjus galimybės įsimylėti. „Sonios ir Sanio vienatvė“ – tai plati dviejų jaunų žmonių pasaka, narpliojanti daugybę jėgų, formuojančių jų šalį, klasę, rasę, istoriją ir sudėtingus ryšius, jungiančius vieną kartą su kita. Tai meilės istorija, šeimos saga ir turtingas idėjų romanas, ambicingiausias ir iki šiol geriausiai atliktas vienos didžiausių mūsų romanisčių kūrinys

 

Puslapių: 688

Goodreads: 4.26 (35 balsai)

7.Katie Kitamura – „Audition“ („Perklausa“)

 Katie Kitamura yra pripažinta amerikiečių rašytoja, gimusi 1979 metais ir žinoma dėl savo santūraus, tačiau itin paveikaus ir intelektualaus stiliaus. Jos kūryba dažnai narplioja sudėtingas temas, tokias kaip gedulas, atmintis, prievarta ir galia, subtiliai tyrinėdama personažų vidinius pasaulius. Kitamura darbai išsiskiria minimalistine proza, kuri leidžia skaitytojui pasinerti į gilias psichologines būsenas ir moralines dilemas. Ji yra pelniusi pripažinimą už savo ankstesnius romanus, tokius kaip „A Separation“ (Atsiskyrimas) ir „Intimacies“ (Intymumas), pastarasis pateko į Nacionalinės knygos apdovanojimo ilgąjį sąrašą ir buvo „Bookerio“ premijos finalininkas. Kitamuros kūryba dažnai apibūdinama kaip „išmani“, „įtempta“ ir „originali“, sugebanti kalbėti apie dideles idėjas per asmenines patirtis.

 

„Perklausa“ (angl. Audition) yra hipnotizuojantis ir sudėtingas Katie Kitamuros romanas, apibūdinamas kaip „užburianti Mobijaus juosta, klausianti, kas mes esame žmonėms, kuriuos mylime“. Knyga pasakoja apie dviejų žmonių susitikimą Manheteno restorane: elegantišką ir talentingą aktorę, ruošiančią būsimai premjerai, ir patrauklų, bet nerimą keliantį jauną vyrą, pakankamai jauną, kad galėtų būti jos sūnus. Romane „Perklausa“ atsiskleidžia du konkuruojantys pasakojimai, kurie perrašo mūsų supratimą apie vaidmenis, kuriuos kasdien atliekame – partnerio, tėvo, kūrėjo, mūzos – ir tiesas, kurias slepia kiekvienas pasirodymas, ypač nuo tų, kurie, mūsų manymu, mus geriausiai pažįsta. Tai romanas, kuris verčia susimąstyti apie autentiškumą, santykių sudėtingumą ir performanso prigimtį tiek scenoje, tiek kasdieniame gyvenime.

 

Puslapių: 200

Goodreads reitingas: 3.32 (10170 balsų)

8. Benjamin Markovits – „The Rest of Our Lives“ („Likusioji mūsų gyvenimo dalis“)

 

Benjaminas Markovitsas yra apdovanojimais įvertintas amerikiečių romanistas, gimęs 1972 m. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleido JAV, jo kūryboje jaučiamas platus kultūrinis akiratis, nes yra gyvenęs įvairiose šalyse. Markovitsas studijavo Jeilio ir Kembridžo universitetuose, o tai atspindi jo kūrybos intelektualinį gilumą ir niuansus. Jis yra žinomas dėl savo romanų, kurie dažnai nagrinėja istorines asmenybes, sudėtingus santykius ir šiuolaikinio gyvenimo iššūkius su filosofine įžvalga. Tarp žinomiausių jo darbų – trilogija apie lordą Baironą, kuri sulaukė didelio kritikų pripažinimo. Markovitso rašymo stilius yra išskirtinis: jis sugeba derinti šmaikštumą su jautrumu, kurdamas įtikinamus personažus ir pasakojimus, kurie skatina apmąstymus apie egzistencinius klausimus. Jo darbai dažnai vertinami už „judėjimą, protingumą ir gyvenimą patvirtinantį“ toną.

 

„Likusioji mūsų gyvenimo dalis“ (angl. The Rest of Our Lives) yra įtraukiantis Benjamino Markovitso romanas, apibūdinamas kaip „puikus... įtikinamas gyvenimo kryžkelėje vaizdavimas, esantis vyriškas Mirandos July romano „All Fours“ atitikmuo“. Ši knyga giliai nagrinėja tai, kas lieka, kai vaikai užauga ir palieka namus. Pagrindinis veikėjas Tomas (Tom), kurio žmona kadaise turėjo romaną, prieš dvylika metų pažadėjo sau palikti ją, kai tik vaikai užaugs. Dabar, po to, kai dukra išvyksta į universitetą, jis prisimena savo paktą ir toliau važiuoja į Vakarus aplankyti draugų, šeimos ir senos merginos. Tačiau Tomas turi ir savo paslapčių – problemų darbe ir sveikatos sutrikimų – o kartais pabėgti yra sunkiausia. Knyga sulaukė didelio skaitytojų pripažinimo, apibūdinama kaip „galinga, netikėta lobių istorija“, „labai rekomenduojama, jei norite skaityti kažką tikro ir atliepiančio“ bei „geriausias šiais metais skaitytas romanas“. Skaitytojai džiaugiasi tobulu juokingumo, jautrumo ir susimąstyti verčiančių minčių deriniu, todėl tai yra puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško tikroviškos ir rezonuojančios istorijos.

 

Puslapių: 218

Goodreads reitingas: 3.58 (293 balsai)

9. Andrew Miller – „The Landi n Winter“ („Žemė žiemą“)

 Andrew Milleris yra itin gerbiamas britų romanistas, gimęs 1960 metais Bristolyje, Anglijoje. Jis yra žinomas dėl savo istorinių ir psichologinių romanų, pasižyminčių giliu emociniu rezonansu ir subtiliu rašymo stiliumi. Milleris, išsilavinęs „Hull“ ir Lankasterio universitetuose, vėliau stažavosi Berlyne, o jo kūryba dažnai tyrinėja sudėtingus žmogiškosios patirties, tapatybės ir moralės klausimus. Jo darbai neretai apima istorinius periodus ir geografines vietas, tačiau visada išlieka sutelkti į personažų vidinį pasaulį. Milleris yra pelnęs nemažai prestižinių apdovanojimų, įskaitant Džeimso Teito Bleko atminimo premiją (James Tait Black Memorial Prize) ir IMPAC Dublino literatūrinę premiją (International Dublin Literary Award) už savo romaną „Ingenious Pain“ (Genialus skausmas). Jis yra laikomas vienu iš „žavingiausių Didžiosios Britanijos žmogaus širdies metraštininkų“, meistriškai pasakojančiu istorijas, kurios paliečia giliausias žmogaus sielos stygas.

 

„Žemė žiemą“ (angl. The Land in Winter) yra meistriškas ir įtraukiantis Andrew Millerio romanas, kuris apibūdinamas kaip „pasakojimo meistriškumo pamoka“ ir „puslapius verčiantis gyvenimo smulkmenų tyrimas“. Knygos veiksmas nukelia į 1962 m. gruodį, mažame kaimelyje netoli Bristolio, per vieną šalčiausių žiemų Didžiosios Britanijos istorijoje. Romane pasakojama apie dvi jaunas kaimynystėje gyvenančias poras: Eriką (Eric) ir Airinę (Irene), įsikūrusius gražioje kotedže, tinkančioje naujam vietiniam gydytojui, bei Bilą (Bill) ir Ritą (Rita), gyvenančius apleistoje, nuolat nepakankamai šildomoje fermoje. Nepaisant akivaizdžių skirtumų, abi moterys, abi besilaukiančios, užmezga lengvą draugystę – ryšį, kuris tampa atokvėpiu nuo stebėtinai nuobodaus santuokinio gyvenimo su jo neišpildytais lūkesčiais, augančiu apmaudu ir nesenos praeities šmėklomis. Kai Angliją sukausto nenumaldomas šaltis ir šalis paskęsta storame, puraus sniego sluoksnyje, abi poros pasijunta atkirstos nuo pasaulio. Ir be smulkių kasdienio gyvenimo blaškymosi, staiga senos įtampos ir šokiruojantys nauji atradimai grasina pakeisti jų gyvenimo eigą amžinai. „Žemė žiemą“ yra puikus įrodymas, kad Andrew Milleris yra vienas iš įspūdingiausių Didžiosios Britanijos rašytojų, gebančių atskleisti žmogaus širdies gelmes.

 

Puslapių: 365

Goodreads reitingas: 3.92 (771 balsas)

10. Maria Reva – „Endling“ („Paskutinis išlikęs“)

Maria Reva yra talentinga rašytoja, gimusi ir augusi Ukrainoje, o vėliau persikėlusi į Kanadą. Ši dvejopa patirtis – gyvenimas postsovietinėje erdvėje ir vesternizuotoje kultūroje – giliai paveikė jos kūrybą, kurioje dažnai susiduria Rytų Europos realybė su Vakarų pasaulio perspektyvomis. Reva yra žinoma dėl savo išskirtinio balso, kuris pasižymi tiek aštriu humoru, tiek jautrumu, nagrinėjant sudėtingas socialines ir politines temas, tokias kaip korupcija, tapatybė, globalizacija ir karo pasekmės. Jos debiutinis apsakymų rinkinys „Good Citizens Need Not Fear“ (Geriems piliečiams nereikia baimintis) sulaukė didelio kritikų pripažinimo ir buvo nominuotas keliems apdovanojimams. Reva gebėjimas kurti unikalius, nepamirštamus personažus ir pinti tikroviškas situacijas su absurdo elementais daro jos kūrybą ypač patrauklią ir atliepiančią šiuolaikinio pasaulio problemas.

 

„Paskutinis išlikęs“ (angl. Endling) yra jaudinantis ir aktualus Marijos Revos romanas, kurio veiksmas nukelia į 2022 metų Ukrainą, prieš pat Rusijos invaziją. Knyga pasakoja apie Jevą (Yeva) – vienišę ir nepriklausomą biologę, gyvenančią savo mobiliojoje laboratorijoje. Ji klaidžioja po šalies miškus ir slėnius, bergždžiai bandydama išveisti retus sraiges, kol jos giminaičiai ragina ją pasiduoti, susituokti ir sukurti šeimą. Tačiau jie nežino, kad Jeva susitikinėja su daugybe vyrų – ne dėl meilės, o tam, kad finansuotų savo darbą, pramogaudama su Vakariečiais, atvykstančiais į Ukrainą į „romantinius turus“ ir tikinčiais, kad ras paklusnias nuotakas, nepaveiktas feminizmo ir modernybės. Nastia ir jos sesuo Solomija (Solomiya) taip pat įsitraukusios į klestinčią vedybų industriją, apsimetinėdamos viltimi prisipildžiusia nuotaka ir jos vertėja, slapta ieškodamos dingusios motinos – ekstravagantiškos protestuotojos, kuri pradingo po daugelio metų aršaus aktyvizmo prieš romanų turus. Taip prasideda gyvenimo kelionė šimtus mylių: trys pikta moterys, sunkvežimis pagrobtų bakalaurų ir Lefty – paskutinis savo rūšies sraigė, turintis paskutinį šansą išsaugoti savo rūšį. Tačiau jų planai staiga sustoja, kai Rusija įsiveržia į šalį. „Paskutinis išlikęs“ – tai romanas, kuris meistriškai pina asmenines istorijas su didžiaisiais geopolitiniais įvykiais, atskleisdamas žmogaus atsparumo, meilės ir išlikimo temas karo ir globalizacijos fone.

 

Puslapių: 352

Goodreads reitingas: 4.02 (848 balsai)

11. David Szalay – „Flesh“ („Kūnas“)

 Davidas Szalay yra kritikų pripažintas britų rašytojas, gimęs 1974 metais Kanadoje, tačiau užaugęs Londone. Jis yra žinomas dėl savo aštrių įžvalgų apie šiuolaikinį Europos gyvenimą, globalizaciją ir žmogiškąją būklę. Szalay kūryba pasižymi santūriu, tačiau labai paveikiu stiliumi, gebėjimu kurti niuansuotus personažus ir gvildenti sudėtingas moralines ir egzistencines dilemas. Jo romanas „All That Man Is“ (Viskas, kas žmogus) 2016 metais buvo įtrauktas į prestižinį Bookerio premijos finalininkų sąrašą, patvirtindamas jo, kaip vieno ryškiausių šiuolaikinių rašytojų, statusą. Szalay dažnai tyrinėja vyrų identitetą, santykius ir visuomenės spaudimą, jo darbai yra priskiriami šiuolaikiniam socialiniam realizmui, apjungiančiam gilias psichologines įžvalgas su tikrovišku pasaulio vaizdavimu.

 

„Kūnas“ (angl. Flesh) yra prikaustantis ir hipnotizuojantis Davido Szalay romanas, kuris pasakoja apie vyro, Istvano (István), kurio ateitis pakrypsta nevaldomų įvykių serijos link, gyvenimą. Knygos veiksmas prasideda 1962 m. gruodį Vengrijoje, kur paauglys Istvanas gyvena su motina ramiame butų komplekse. Drovuolis ir naujokas mieste, jis yra svetimas savo klasiokų socialiniams ritualams ir greitai tampa izoliuotas. Jo vienintelė draugija – kaimynė, ištekėjusi moteris, maždaug jo motinos amžiaus, kuriai jis nenoriai padeda atlikti įvairius reikalus. Tačiau šiems periodiniams susitikimams peraugus į slaptus santykius, kuriuos pats Istvanas vos supranta, jo gyvenimas greitai išslysta iš kontrolės ir pasibaigia smurtine avarija, po kurios miršta žmogus.

 

Toliau seka sunkus gyvenimo kelias, kurio metu Istvanas emigruoja iš Vengrijos į Londoną, kur keičia darbus, kol randa stabilų darbą kaip Londono milijardierių klasės vairuotojas. Kiekviename posūkyje jo gyvenimą veikia nepažįstamų žmonių gera valia ar savanaudiškumas. Per visa tai Istvanas yra ramus, atsiribojęs savo paties gyvenimo stebėtojas, ir per jo akis mes patiriame tragišką imigrantų „sėkmės istorijos“ posūkį, nušviestą jautrumo, švelnumo ir Szalay įžvalgaus stebėjimo akimirkų. Greito tempo ir įtraukiantis, „Kūnas“ atskleidžia Istvano gyvenimą per intymius momentus su mylimaisiais, darbdaviais ir šeimos nariais, pavaizduotus per kelis dešimtmečius. Pasakojimui vystantis, įtampa tarp to, kas matoma ir nematoma, kas gali ir ko negalima pasakyti, veržiasi į priekį, kol pagaliau – viskam esant ant plauko – staigi tragedija vėl meta Istvano gyvenimą į pavojų. Atsargus ir įsiskverbiantis, „Kūnas“ su įžvalgia išmintimi, nenumaldoma patosu ir stulbinančiu žmogiškumu atskleidžia nepastebimus, bet neištrinamus neišspręstos traumos ir jos pasekmių kontūrus vis labiau globalėjančios Europos nestabilumo ir smurto fone.

 

Puslapių: 368

Goodreads reitingas: 3.89 (2345 balsai)

12.Benjamin Wood – „Seascraper“ („Jūros grandiklis“)

Benjaminas Woodas yra talentingas britų rašytojas, pelnęs kritikų pripažinimą už savo įtaigius ir poetiškus romanus. Nors konkreti jo gimimo data nėra plačiai nurodoma, jis yra laikomas vienu iš išskirtinių šiuolaikinės britų literatūros talentų. Jo kūryba pasižymi giliu įžvalgumu apie žmogaus širdį, gebėjimu kurti įsimintinus personažus ir subtiliai tyrinėti tokias temas kaip klasė, ambicijos, šeimos palikimas ir meninis išsipildymas. Garsūs autoriai, tokie kaip Hilary Mantel, apibūdina jį kaip „didžiulį talentą“, o Douglasas Stuartas teigia, kad jis „nuostabus rašytojas ir ketina perskaityti viską, ką jis parašė“. Woodo darbai dažnai apjungia detalius aplinkos aprašymus su vidinėmis personažų dramomis, sukuriant atmosferiškus ir jaudinančius pasakojimus.

 

„Jūros grandiklis“ (angl. Seascraper) yra užburiantis Benjamino Woodo romanas, apibūdinamas kaip „jauno vyro, suvaržyto savo klasės ir šeimos praeities šmėklų, svajojančio apie meninį išsipildymą, portretas“. Knyga patvirtina Benjaminą Woodą kaip išskirtinį britų literatūros talentą. Romane pasakojama apie Tomą (Thomas), kuris gyvena lėtą, apgalvotą gyvenimą su motina Longferyje, tęsdamas senelio amatą – krevečių gaudymą. Jis keliasi anksti, kad su savo arkliu ir vežimu pasiektų pilką, niūrų paplūdimį ir rinktų krevetes, o popietę parduoda savo laimikį, stengdamasis nuplauti druską ir purvą, ilgėdamasis Džoanos Vyth (Joan Wyeth) iš tos pačios gatvės ir repetuodamas dainas gitara. Iš esmės jis yra liaudies muzikantas, tačiau tai lieka tik asmenine svajone. Kai pasirodo ryški lankytoja, atnešdama Holivudo žavesio pažadą, Tomas išjudinamas iš kasdienybės ir pradeda matyti kitokią ateitį. Tačiau kiek daug tiesos yra amerikietės teiginiuose ir kiek toli jos įkvėpimas gali nuvesti Tomą? Šis persekiojantis ir laikui nepavaldus romanas pasakoja apie jauną vyrą, suvaržytą savo aplinkybių, siekiantį išsipildymo toli už jam pažįstamo pasaulio ribų. Knyga apibūdinama kaip „galinga, jaudinanti ir poetiška“, „jautrus malonumas“, pilnas kruopščiai aprašytų detalių – krevečių, jūros rūkų, duobių, darbo ir muzikos. Pasakojimo kalba, tarsi jūros vanduo, užlieja kiekvieną puslapį.

 

Puslapių: 176

Goodreads reitingas: 4.22 (92 balsai)

13. Ledia Xhoga – „Misintrepretatio“ („Klaidingas aiškinimas“ / „Netikslus vertimas“)

 

Ledia Xhoga yra kylanti autorė, kurios debiutinis romanas sulaukė atgarsio už savo įžvalgumą ir temų gilumą. Nors viešai prieinamos informacijos apie jos gimimo datą ar ankstyvąjį gyvenimą nėra daug, žinoma, kad ji yra albanų kilmės, o tai stipriai atsispindi jos kūryboje, ypač tyrinėjant kultūrinę tapatybę, migracijos patirtis ir Rytų Europos socialinius-politinius kontekstus. Jos rašymo stilių Tom Grimesas apibūdina kaip „gudrų, geranorišką sąmojį“, o tai rodo jos gebėjimą sujungti humorą su rimtomis temomis. Xhoga, pasitelkdama jautrią ir gilią prozą, nagrinėja sudėtingas žmogaus psichikos ir tarpasmeninių santykių subtilybes, kurdama romanus, kurie verčia susimąstyti apie empatijos, išlikimo ir praeities palikimo ribas.

 

„Klaidingas aiškinimas“ (angl. Misinterpretation) yra gilus ir įtraukiantis Ledios Xhogos debiutinis romanas, kuris kvestionuoja tamsesnius šeimos ir šalies palikimus bei ribą tarp užuojautos ir savisaugos. Šiuolaikiniame Niujorke, albanė vertėja nenoriai sutinka dirbti su Alfredu, Kosovo kankinimus išgyvenusiu asmeniu, jo terapijos seansų metu. Nepaisant vyro perspėjimų, ji greitai įsitraukia į kliento gyvenimą. Alfredo košmarai pažadina jos pačios užgniaužtas atminties nuotrupas, o impulsyvus bandymas padėti kurdų poetui veda prie rizikingo susitikimo ir neapgalvoto plano.

 

Knygoje pasakojama, kaip susidėliojus nesėkmingiems sprendimams, keliantiems grėsmę bevardės pasakotojos santuokai ir psichinei sveikatai, ji spontaniškai išvyksta pasimatyti su motina į Albaniją, kur jos gyvenimas Jungtinėse Valstijose atsiskleidžia itin ryškiai. Grįžusi įveikti savo veiksmų pasekmes, ji turi kvestionuoti, kas yra tikra, o kas ne. „Klaidingas aiškinimas“ yra apmąstantis ir veržlus romanas, kuris sugeba sujungti asmeninę dramą su platesniais kultūriniais ir politiniais kontekstais, kviesdamas skaitytoją į gilią kelionę per traumos, prisiminimų ir žmogiškųjų ryšių labirintą.

 

Puslapių: 304

Goodreads reitingas: 3.49 (327 balsai)

 

Kurias knygas norėčiau skaityti lietuviškai?

 

Viskas! Kaskart apžvelgti visas 13 knygų užtrunka nemažai laiko, bet Bookeris tik kartą per metus, kaip ir Tarptautinis Bookeris. Rimtos literatūros orientyrai, nors lietuvių leidykloje ir išsiplėtė, visgi dar sulaukiame verstinės grožinės literatūros kūrinių, susijusių su šiais sąrašas ar nugalėtojais.

 

Visgi labiausiai mane sudominusios knygos, nebūtinai turi aukščiausius goodreads.com puslapio reitingus. Jau seniai pastebėjau, kad man labai patinkanti knyga gali turėti abejotinus reitingus, o kokia lengvai perskaitoma populiarioji literatūra per 4.00, tad iš esmės goodreads.com reitingai neatsispindi žanrų kategorijose.

 

Skaityčiau Tash Aw „Pietūs“, nes skaitau queer literatūrą ir ji Lietuvoje per penkmetį vis labiau drąsiau leidžiama ir ji įdomi. Įtariu, kad man patiktų Jonathan Buckley „Viena valtis“, subtili pokalbių knyga netekties ir susitaikymo tema Graikijoje! Kažkodėl įtariu, kad Susan Choi „Žibintuvėlis“ pateks ir į trumpąjį sąrašą, įdomi romano kompozicija, ambicinga, o kur dar ir Šiaurės Korėja – ten juk niekas į krantą, kad ir išgyvenęs, nenorėtų patekti, tad tikėčiausi sąsajų su „Našlaičių prižiūrėtojo sūnumi“. Esu Katie Kitamutos „Perklausa“ temų gerbėjas, aišku, neskaitęs, nežinau autorės potencialo, tačiau iš tokios tikiuosi stipraus ir šiek tiek nepatogaus Annie Enright suveržtumo ir tamsumo, bet jaučiu bus kažkas kaip Rachel Cusk „Atsarginis pasaulis“ ir „Kontūrai“. Jau įsivaizduoju atmosferiškai įtraukią brito Andrew Miller „Žemė žiemą“ – gal kažkas į lengvą „Šaltis keičia žuvyčių trajektoriją“? Domina ir geopolitiškai Benjamin Wood „Jūros grandiklis“: suprantate, Vengrija, meilė motinos amžiaus moteriai, atskirtis ir vairuotojo darbas Britanijoje...

 

Taigi, kas pelnys Booker Prize 2025? Kaip visada dalijuosi žaibiškai į įvairius sąrašus reaguojantį Eric Karl Anderson.

 

Maištinga Siela