Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela

Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela  

Knyga: Pilar Quintana "Kalė"

 Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.

Sveiki, skaitytojai,

Skaitydamas Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra) nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021) su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų, pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos šalies romantika.

Kitą vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt, bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.

Didžiąją knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu, jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles. „Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“

Damaris motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta. Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo išsprūdus daiktams iš rankų.

Pilar Quintana

Damaris ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo, Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga gyvatė (p. 65).“

Nedidelis romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos. Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas, priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų. Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu, kuo visa šioji istorija pasibaigs...

Nepalioviau šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą kaltės naštą.

Įtaigus mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus, juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: María Gainza "Regos nervas"

Maria Gainza. „Regos nervas“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 158.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

„... galop ar ne visi iš tiesų geri kūriniai tam tikra prasme yra veidrodžiai? Gal geras kūrinys klausimą „kas vyksta“ apverčia į „kas man vyksta“? Negi bet kokia teorija nėra ir autobiografija? (p. 126).“

Puikioji nepriklausoma leidykla Rara toliau tęsia Lotynų Amerikos literatūros populiarinimą ir šįkart ji išleido Argentinos sostinėje Buenos Airėse gyvenančios prozininkės ir meno kritikės Marios Gainzos (g. 1975) debiutinį romaną Regos nervas (ispn. El nervio optico), kurį į lietuvių kalbą išvertė Alexandra Bondarev. Kūrinys parašytas iš autorės patirties dirbant Buenos Airių Nacionalinėje dailės galerijoje, kur eksponuojami ne tik Argentinos, bet ir viso pasaulio žymiausi dailės kūriniai. Autorė kaip kokia gidė panardina į paveikslų prasmes, sulieja autofikcines detales su tapytojų gyvenimo istorijomis ir bando iš esmės paaiškinti subjektyvų meno kūrinio poveikį stebėtojui. Knygos gale reprezentaciniame straipsnelyje apie autorę buvo paminėta, jog pati Maria Gainza šį efektą vadina „... grožio šoku – gelminiu sukrėtimu, asmenybės perorganizavimu, nelemtu meno kūrinio didybės ar tiesiog reikšmingos jo sąsajos su asmeniniu gyvenimu (p. 161).“

Tiesą sakant, labai tikėjausi iš romano pagaviai ir turiningai suveržto pasakojimo, kuris mane praturtintų netikėtais paradoksais ir žiniomis, kokias išskaičiau pernai taip pat Raros išleistame Čilės rašytojo Benjamino Labatuto knygoje Kai liaujamės suprasti pasaulį. Tiesą sakant, su anuo kūriniu Regos nervas turi tam tikrų techninių pasakojimų panašumų, nes romane taip pat nardoma po įvairias menininkų biografijas, tačiau būtent sąryšis su autofikcine pasakojimo gija gana padrikas. Autorė nesistengia tiesiogiai suraišioti vaizduojamos moters visuminio vaizdinio, kuri ir yra jos pačios prototipas. Knyga sudurstyta iš mažų skyrelių, kuriuose kalbama apie kokį nors žinomą paveikslą ir pasakotojos gyvenimo atkarpą, kuri nebūtinai turi kokių nors sąryšių su ankstesniu skyreliu, todėl atrodo, jog tokiu būdu autorė pabėga nuo autofikcijos ir atskleidžia vis kitą moterį su atskira biografija. Toks išakėtas ir fragmentuotas autofikcinės linijos nesulopymas, manau, nepadėjo atsiskleisti visumai, kuri, mano galva, būtų kur kas įtraukesnė ir įdomesnė.

Skaitydami šalia turėkite internetą, nes ne kartą reikės pasižiūrėti dailės paveikslų, kurie nėra knygoje pateikti. Pavyzdžiui, autorė aprašo prancūzų dailininko Huberto Roberto (1733-1808) dailės ikoniškumą. Tapytojas įteisino stoiškai romantizuotą griuvėsių vaizdavimą, labai panašius į senovės Romos miesto likučius su visokiais ant griuvėsių ir kolonų besiilsinčiais šuneliais ir pan. Šalia paradoksaliai autorė perteikia tiesiogines asociacijas su savo motina: „Retsykiais jus suartina vien Hubert‘as Robert‘as, ir kai šitaip nutinka, atstumas tarp jūsų šiek tiek sumažėja. Tai tik akimirka, šviesos blyksnis, nušviečiantis santykius, jei nebūtumėte bijojusios, kad nukris karūna nuo galvos. Tačiau dabar rasti kelią sudėtinga. Visada jai būsi ta, kuri iššvaistė savo laimę, maža ir paika kairuolė, gyvenanti kaip atskalūnė. Kai ji suerzina tave, atšauni, kad tai tavo pasirinkimas, kad tau patinka šitaip gyventi – niekieno žemėje – ir kad vieną dieną iš jos baldų nuolaužų pasistatysi namus (p. 49).“

Maria Gainza

Vienas iš įdomesnių dailininkų Markas Rothko (1903-1970): „Į pietus nuo Sankt Peterburgo įsikūręs Daugpilis, vadintas Dvinsku. Šiandien ši teritorija priklauso Latvijai, tačiau XX amžiaus pradžioje joje viešpatavo carinė valdžia. <...> .... suaugęs Rothko pasakojo: „Kazokai nusivedė būrį žydų į mišką ir liepė išsikasti bendrą kapą. Tą kvadratinė kapą mintyse mačiau taip aiškiai, kad net nežinant, ar žudynės iš tiesų įvyko, ar jas išsigalvojau, tasai vaizdas persekiojo mane visą gyvenimą (p. 93).“ Tai įdomu, nes pasižiūrėjęs Rothko dailės darbus internete, pasakytum, kad jis apsėstas tais išsiliejusiais ryškiaspalviais kvadratais. Kitą vertus, pasakotoja nestokoja gidei būdingų pasakojimo tono ir enciklopedinio pasakojimo, kuris atveria šiaip dailininkų psichologinius ryšius su kūriniais, be kurių tikriausiai romanas taptų labai snobiškai nuobodus.

Vienas įspūdingiausių pasakojimų istorijos dalykų buvo romano pabaigoje apie tapytoją El Greco, istorijoje žinomo kaip Doménicos Theotokópoulos (1541-1614), kilusio iš Kretos ir savo tapyboje vaizdavusio Jėzaus Kristaus ir kitų šventųjų gyvenimus. Autorė jo keliones po Europą ir darbus sieja su savo baime skraidyti, aukščio perspektyva tiek savo gyvenime, tiek dailėje bei broliu gėjumi narkomanu Santjagu, gyvenančiu San Franciske. Su pastaruoju ji bando atnaujinti ryšius, vaikšto po sekvojos mišką, atskleidžia susiskaldžiusios šeimos sutrūkinėjusių ryšių paveikslą, tačiau nedetalizuoja ir nedramatizuoja kurdama vientisą ir nuoseklų tradicinį epinį pasakojimą.

Kitą vertus, romano pabaigoje autorė prisipažįsta: „Kažkokiu paslaptingu būdu galima nuspėti savo likimą; kai kurie įvykiai mums atsiskleidžia kaip pranašystės dar gerokai prieš jiems išsipildant. Kalbu ne apie hipochondriją, o apie tai, ką sakė Jean Rhys: „Ir supratau visą gyvenimą žinojusi, jog taip nutiks.“ Dvejus metus jaučiau, kad kažkas mano viduje negerai. Kai man diagnozavo užkrūčio liaukos vėžį, kone pajutau palengvėjimą (p. 156).“

Regos nervas iš esmės intelektualus skaitymas. Iš vienos pusės autorė suduria meno mokslo įdomybes ir imituoja reklaminį lankstinukų muziejų medžiagą, o iš kitos – lipdo ir kuria savo gyvenimo patirčių ir pažinotų žmonių santykių žemėlapį, pagrįstą pastiprinamaisiais dailės meno kūriniais. Gal tai ir nebus pati mėgstamiausia mano skaityta Raros knyga, tačiau prisiminsiu aistringą autorės polinkį juslingai analizuoti ir perteikti betarpišką meno poveikį: „Grynumo idėja Courbert buvo nė motais: jis siekė kurti paveikslus, kurie persekiotų žmogiškąsias jusles. Štai iš kur radosi Pjero Schjeldahilio mintis, jog išvydus Courbert paveikslą užplūsta noras tekinam bėgti, vesti liaudį į revoliuciją, pulti mylėtis arba sugraužti obuolį. Jo paveikslai kelia žiūrovams vizualiąją karštinę (p. 67).“

Huberto Roberto paveikslas.

Vienas iš Marko Rothko kvadratų.

El Greco vienas iš paveikslų.

Gustave Courbet "Audringa jūra"

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Clarice Lispector "Žvaigždės valanda"

 

Clarice Lispector. „Žvaigždės valanda“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 112.

 

Sveiki skaitytojai,

 

XX a. brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) literatūrinis atgimimas laikomas tikru stebuklu. Labai panašiai kaip su John Williams romanu Stouneris, tik skirtumas toks, kad J. Williamo kūrybos vertimų nebesulaukėme, o C. Lispector, jeigu šis antrasis vertimas bus sėkmingas, manau, ateityje galėsime sulaukti ir daugiau kūrinių. Naujausias sfinksės (taip įvardijama autorė dėl savo talento ir pasakojimo manieros) romanas vadinasi Žvaigždės valanda (port. A hora da estrela) originalo kalba pirmąkart publikuotas 1977 metais, kai autorė labai smarkiai sirgo kiaušidžių vėžiu ir netrukus tais pačiais metais mirė. Tiesa, kūrėjai taip niekada ir nebuvo pranešta, kad jos diagnozė – vėžys, tačiau kaskart krūpteldavau, kai Žvaigždės valandoje aptikdavau pagrindinės veikėjos įvardytas suglebusias kiaušides, tarsi pati autorė nujaustų savo diagnozę. (Kas žino, gal rašė kentėdama skausmus). Visgi, nepaisant visko, manau, kad šiomis dienomis C. Lispector mitologizuojama, pristatoma kaip literatūrinis stebuklas, seksualumo ir išminties derinio pavyzdys, nepelnytai pamirštas literatūrinis balsas, lyginama su F. Kafka. Visi šie epitetai nėra tušti. Yra dėl ko.

 

Į lietuvių kalbą šį romaną išvertė Audrius Musteikis. Prieš kelerius metus jis išvertė ir debiutinį autorės romaną Arti laukinės širdies, kuris padarė nemažą įspūdį, o šioji galutinai mane panardino į išskirtinį pasakotojos talentą. Šioje recenzijoje bendraisiais štrichais pabandysiu apžvelgti esmingiausius C. Lispector kūrybos bruožus ir perteikti romano esmę, tačiau įspėju, kad knyga ir įvardijimai, ypač kalbant apie C. Lispector, yra visada aptakūs ir abstraktūs, nes jos literatūra linkusi į filosofiją ir neapčiuopiamumą, išdryksta esminis epinis pasakojimas, autorė akivaizdžiai linkusi eksperimentuoti tiek kalba, tiek formomis, tad retsykiais primena brazilišką Virginios Woolf versiją.

 

Istoriją pasakoja vyras Rodrigas S. M., kuris nedalyvauja pagrindiniuose įvykiuose, tačiau jo mintijimai romane itin svarbūs, nes jis reflektuoja arba bent iš dalies imituoja, kad reflektuoja jaunos moters Makabėjos gyvenimą. Makabėja – tai galbūt jo įsivaizduojama mylimoji, galbūt subjektė, kurią jis pastebėjo gatvėje ir savo išmonės pagalba sukūrė jai autobiografiją, o gal tai apskritai tik idėja, inspiruota meilės troškimo. Pats pasakotojas neįvardija daugelį dalykų, dažnai sako nežinau ir nežinojimas arba artėjimas prie žinojimo, keliamos hipotezės prieš skaitytojo akis tampa minties veiksmu ir žodžio faktu. Iš esmės Rodrigą galima laikyti tiesioginiu C. Lisperctor alter ego, kuris šiek tiek erotizuodamas perteikia Makabėjos portretą. Kodėl vyras? Sunku pasakyti. Gal autorė tiesiog norėjo parodyti, kad moteris geba perteikti moters gyvenimą vyro akimis, kad literatūra nėra lyčių stereotipų laukas – priežasčių, sakyčiau, gali būti daug. Visgi Rodrigo funkcija pasakojime, bent romano pradžioje, yra akivaizdi kūrybos užkulisių demonstracija. Nesunku suvokti, kokiu greitumu ir su kokiais sunkumais galbūt susidūrė pati autorė, nes ji byloja alter ego balsu: „Klausiu savęs, ar neturėčiau aplenkti laiko ir iškart nužymėti finalo. Tik kad pats dar gerai nežinau, kuo visa tai baigsis. Ir juk suprantu, kad turiu keliauti žingsnis po žingsnio, laikydamasis valandomis matuojamų terminų: viskam savas laikas (p. 15).“

 

Pasakotojas nuolat balansuoja tarp kūrinio fikcijos ir menininko savirefleksijos. „Kodėl rašau? Visų pirma, užčiuopiau kalbos dvasią, užtat vietomis kaip tik forma nulemia turinį. Taigi rašau ne dėl šiaurrytietės, bet dėl rimtos priežasties, „nenugalimos jėgos“ ... (p. 17).“ Iš vienos pusės pasakotojas supranta savo poreikį kurti, tarnauti savo talentui ir jį valdančiai kūrybinei jėgai. Bet toks atsakymas netrukus subliūkšta, pasakotojas vėl kelia tą patį klausimą ir kaskart atsako vis kitaip, arba atsako nežinau. C. Lispector romanui būdingas neapčiuopiamumas, paneigimas to, kas jau įvardyta ir atsakyta, nes eksperimentinėje prozoje ir rašyme galutinio atsakymo nėra, yra tik pokytis, nuolatinis procesas, o šis pasakotojas būtent toks ir yra. Rodrigas, nors iš dalies suvokia savo talentą, bet yra linkęs prieš skaitytojus susimenkinti, neretai sakydamas, kad pasakoja pernelyg paprastą istoriją ir užsižaidžia sentimentaliomis klišėmis. (Teisinamasi?).

Clarice Lispector 

Visgi romane Žvaigždės valanda svarbu ne tik apie ką, bet ir kaip. Ir tą kaip diktuoja būtent autorės susikurtas alter ego. Kitą pasakojimo pusę užpildo įtaigiai sukurtas Makabėjos charakteris ir Rio de Žaneiro socialinis gyvenimas XX amžiaus viduryje. Rodrigas perteikia Makabėją kaip naiviausią pasaulyje būtybę, kuri netekusi tėvų buvo užauginta religingos sadistės tetos, retkarčiais svajodavo apie filmus, Merlin Monro, dirbo mašininke, tačiau darydavo nepataisomai daug klaidų – priešingybė, sakyčiau, pačiai autorei. Galiausiai, kai ji susipažįsta su savo pirmąja meile garbėtroška Olimpiku, kuriam svarbiausia praturtėti, ima ir šokiruoja merginos keistas savigarbos neturėjimas. Tą išduoda absurdiški jaunuolių dialogai. Ji leidžiasi Olimpiko žeminama, o išsiskyrimo momentu pradeda juoktis. Kartais atrodo, kad ji neadekvati, netgi silpnaprotė Pelenė, kuriai gyvenimas visko pašykštėjo, o labiausiai savęs vertinimo. Mažus ir menkus dalykus, kaip antai žolytę, augančią tarp būrėjos, buvusios prostitutės ir sąvadautojos kiemelio plytelių, nors pasakotojas Rodrigas ima ją ginti: „Silpnaprotė ji nebuvo, bet patirdavo silpnapročiams būdingą grynosios laimės pojūtį (p.80).“

 

Skaitant Makabėjos gyvenimo istoriją, apima jausmas, jog visgi skaitau Pelenės istoriją su nujaučiama nelaiminga pabaiga. Tai tarsi meilės muilo opera, perteikianti ir paneigianti Rio miesto socialinio skurdo standartus. Ar tikrai Makabėja buvo tik kvailelė? Rodrigas gina, kad ji galbūt buvo šventoji ir daug laisvesnė savo svajoklės pasaulėlyje, nei tame sistemos ir socialinių sluoksnių nulemtoje tikrovėje esantys apsukrieji. Esminiai Makabėjos gyvenimo lūžiai, kurie verčia suklusti ir patį skaitytoją yra sprogimai, kurie sietini ne tik su žvaigždės sproginėjimu, bet ir Makabėjos besikeičiančiu suvokimu. Žvaigždės simbolika knygoje dvejopa. Ji reiškia ir tam tikrą Makabėjos vaidmenį, kurį „filmuoja“ Rodrigas, o iš kitos reiškia ir visatoje atsirandančių šviesulių energiją – ar tai būtų saulės, ar tai būtų tokios jautrios sielos kaip Makabėja liepsnojimas. Tekste nemažai dviejų stilių mikso: iš vienos pusės muilo opera, o iš kitos – filosofinis ir fizikinis paaiškinimas. Šie sluoksniai išmoningai apgaubti meninės dirbtuvės, eksperimentavimo, proceso atmosferomis.

 

Skaitant Žvaigždės valandą, – o rekomenduoju suskaityti per vieną popietę, nes bus stipresnis įspūdis, – atsiduriame žvaigždės viduje. Kas toji žvaigždė? Kiekvienam ji bus kita ir kitaip. Man, pavyzdžiui, labiausiai patiko atsidurti C. Lispektor eksperimentinio rašymo šerdyje, suvokti, kaip alter ego paveikia ir pats kinta pasakojime, kitaip sakant, atsidurti savotiškose meninio rašymo dirbtuvėse, kur ganėtinai paprasta istorija tampa gurmanišku literatūriniu kąsniu. Užvertęs knygą pagalvojau: Dieve tu brangus, neleisk, kad šioji knyga iš Lispector kūrybinio paveldo lietuviškai būtų paskutinė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas"

 César Aira. „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. – Vilnius: Rara, 2020. – p. 104.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Naujoji Rara leidykla itin nemažai savo knyginio asortimento siūlo mums iš Lotynų Amerikos literatūros, kitaip sakant, kerta langą ne tik į klasikinius ir pačius garsiausius šio regiono rašytojų darbus, bet ir į šiuolaikinę šio kontinento literatūrą, kuri, beveik nėra jokios abejonės, jau tampa tikra klasika. Klasika, kurią galime perskaityti lietuviškai, nesulaukę, kol kas nors bus įvertintas Tarptautiniu Booker ar Nobelio premija. Vienas iš tokių man nežinomų iki šiol rašytojų buvo argentinietis César Aira (g. 1949), kuris gretinamas su svarbiausiais Lotynų Amerikos literatūros prozos balsais, tokiais kaip Roberto Bolaño ir Jorge Luis Borges. Šiuo metu autorius yra per savo netrumpą rašytojo karjerą išleidęs per 120 knygų. Į rankas paėmus jo knygas, nesunku suprasti, kodėl šitoks produktyvumas, nes jo knygos trumputės. Lietuviškai leidykla Rara išleido Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas (isp. Un episodio en la vida del pintor viajero) ir Vaiduokliai. Paprastai šios aptariamos knygos trumpinys yra Nutikimai, o ją išvertė į lietuvių kalbą Aistė Kučinskienė.

 

Istorija pasakoja apie realiai egzistavusį keliaujantį dailininką Johaną Moricą Rugendą (1802–1858) (Johann Moritz Rugendas), kuris, lankydamasis po egzotiškiausias pasaulio vietas, tapė egzotiškus gamtinius kraštovaizdžius. Knygos pradžioje pasakotojas trumpai supažindina su šios asmenybės giminės istorija, tačiau greitai istorijoje susitelkia į laikotarpį, kai Čilės Andų kalnais garsus tapytojas atkeliavo į Argentiną. Argentinos pampos garsėja savo neaprėpiamomis lygiomis plokštumomis, todėl vizualiai nesimato nei iš vienos pusės horizonto pabaigos. Vedamas naujų paieškų ir ambicijų, Rugendas keliauja su savo jaunuoju kompanionu Robertu Krauze į vadinamąją Argentinos „tuštumą“ vien tam, kad patirtų kelionę ir naują erdvę, o šis potyris turi suteikti naujos krypties jo nusistovėjusiai žanrinei tapybai, kurią būtų galima apibūdinti kaip gamtos fizionomiką. Šios tapybos vienas ryškiausių atstovų, dariusių didelę įtaką to laikotarpio keliaujantiems tapytojams (nes juk nebuvo fotoaparatų!) buvo vokietis Aleksandras fon Humboltas (1769-1859), kuris žavėjosi draugo darbais, tačiau skatino nevykti į Argentiną, nes ten nėra ką tapyti. Visgi Rugendas nepaklauso ir jis į Argentiną dukart nukeliauja arkliais ir mulais.

 

Knygos autorius yra argentinietis, todėl jis pasirinko atskleisti paslaptingą, mistinę ir galingą Argentinos kalnų ir plynaukščių bei lygumų žemę pasirinkęs itin mistišką pirmąją Rugendo kelionę. Iš tikrųjų C. Aira nušauna du zuikius: reklamuoja Argentiną ir susieja ją su istorinėmis vokiečių asmenybėmis, todėl sužinome ir apie vieną, ir apie kitą. Autorius pradžioje leidęsis į faktines detales kuria biografinį pasakojimą, tačiau netrukus pakeičia žanrą ir iš faktografinės pereina į fiktyviąją, pasirėmęs išlikusiais tapytojo darbais ir siųstais laiškais seseriai į Europą. Kas iš tikrųjų vyko toje klajoklių žemėje? Ar įmanoma priartėti prie tuštumos?

 

Iš pradžių naivūs eksperimentiniai kelionės motyvai tampa pagrindiniam veikėjui tikru egzistenciniu išbandymu. Tai kelionė į savęs pažinimą. Į savo žvėries ir demoniškąją pusę, bet kartu autorius laikosi dailės istorijos ir jos plėtotės teorijos, išmoningai ir neįkyriai perteikia filosofinį egzistencialistinį pajautą, kitaip sakant, tai veikėjo susitikimas su savimi, paneigiant ir priimant savo ribotumą, tamsumą ir genialumą.

 

Autorius lengvais poetiniais štrichais mistifikuoja pampos lygumas, iš pradžių įterpdamas epizodą iš Biblijos apie skėrių nugraužtus laukus ir gyvulius, vėliau netikėtai ištikusią audrą, į kurią su arkliu papuola pagrindinis veikėjas. Šis epizodas gana kinematografiškas, tačiau ekspresyviai pavykęs, kone mistinis. El minogote ispaniškai reiškia „lėlė“, veikėjas apakintas žaibų, išvysta danguje minogotę, kuri, galima sakyti, nubaudžia veikėją už... pernelyg didelį troškimą pažinti ir suvokti pasaulį. Kitą vertus, tai gali būti ir suvokimas, atėjęs iš kančios, kaip dovana ambicingam tapytojui. Galiausiai po audros keliauninkai aptinka Rugendą su smarkiai subjaurotu veidu.

César Aira

„Stambus randas kaktos viduryje driekėsi žemyn link paršiukiškos nosies, abiejų šnervių, dabar esančių skirtingame aukštyje, ir tęsėsi link ausų raudonų spindulių tinklu. Burna susitraukė iki susiraukšlėjusio ir vagoto rožės pumpuro. Smakras pasistūmė į dešinę, iš jo apskritai tebuvo likusi duobutė, lyg šaukštas sriubai. (p. 49).“ Veikėjas tampa savotišku V. Hugo kvazimodu, apakintas nesiliaujančių migrenos priepuolių, iškreipto monstriško veido, raumenų konvulsijų ir opijaus haliucinacijų, jis imasi ambicingai tapyti batalines indėnų ir vietinių gyventojų kovas pagaliau perprasdamas ir suvokdamas grožio ir bjaurasties, gyvuliškumo ir žmogiškumo ribas. Vėlgi autoriaus sukurtas puikus paradoksas: Rugendas atvyko tapyti išorinio pasaulio, bet kelionėje pertapė savo veidą, atidengdamas išorėn monstriškumą.

 

Monstriškumas knygoje svarbus, nes apakintas haliucionacijų jis ligoninėje regi siaubūnus, o ne žmones, galiausiai pats vienu iš jų pavirsta, bet gebėjimo tapyti ir eskizuoti nepraranda. Įdomūs knygoje dažnai nutylimi Krauzės ir Rugendo santykiai. Du tapytojai: vienas talentingas, kitas stokojantis talento, keliauja drauge ir nors niekur neparašyta, jog jiedu homoseksualai, tačiau tam tikrais rakursais ryškėja jų grožio ir santykių lūžis. „Dendis Krauzė labai vertino savo išvaizdą, dailumą, jaunystę; tai jį išlaisvino nuo prievolės turėti visa kita (p. 86).“ Ir tuo pačiu: „Tai, kad Rugendas jau pasiekęs šią stadiją, buvo galima suprasti iš tylių jo pokalbių su savo paties pokyčiu (išvaizdos ir pasaulio suvokimo): jis stebėjo daiktus – nesvarbu kokius – ir nuspręsdavo, kad jie apdovanoti „esme“, lyg koks girtuoklis, apskretusioje landynėje įsistebeilijęs į apsilupinėjusią sieną, į tuščią butelį, į langinių atbrailą ir matantis, kaip tas objektas išnyra iš niekur, iš ten, kur jį panardino jo paties transas. „Koks skirtumas, kas tai yra!“ – sako estetas, giliausiai įsijautęs į paradoksą. Svarbu, kad tai apskritai yra (p. 86-87).“

 

Skaitant žavi knygos pasakojimo polėkis ir dinamika, autoriaus gebėjimas „įsibėgėti“, o įsibėgėjus paversti biografiją į mistinį sapną, kuris atskleistų gaivališką gamtos grožį, kuris nebrandiems civilizuotiems žmogeliams iš Vokietijos gali būti mirtinas. Pažinti savo žemę ir kraštą, kvėpuoti jos oru, debesimis ir kultūra, reikia laiko. Pabaigoje veikėjas patenka pas indėnus su savo baisiu kvazimodišku veidu ir ima piešti, ima daryti tai atmetęs bet kokias proto diktuojamas sąlygas, piešti iš tos pačios besiveržiančios prigimtinės inercijos, transo, iš gamtos padiktuoto ritmo. Nedidukė knygutė demonstruoja šiuolaikinio Argentinos autoriaus gebėjimą perteikti ritmiškai tekstą, perteikti daugiabriaunes esmes apie pasaulio supratimą ir savo būtį. Skaitydamas vis prisimindavau, jog kažką labai panašiai apie du išprotėjusius keliautojus vokiečius jau buvau skaitęs, tad negaliu neparekomenduoti vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann Pasaulio matavimas, kuris kiek kitokiais rakursais bando perteikti svajotojų keliaujančių mokslininkų pasaulio vaizdinį. Tačiau ar įmanoma išmatuoti tai, kas iš pažiūros nuolat kinta? „Tiesioginis pasaulio suvokimas yra tiesiog neįmanomas jau pagal apibrėžtį. Vis dėlto tarpininkavimas tam tikru metu netenka galios, negali sakyti, kad jis pranyksta, atvirkščiai, – tampa perteklinis, ir tuomet tą, kas perduodama per tarpininkus, imi laikyti tikruoju pasauliu, taip įgaudamas galimybę per ženklus jį pažinti, nuogą ir pirmykštį (p. 88-89).“

Johano Moricos Rugendos paveikslai iš šios kelionės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Karina Sainz Borgo "Karakase vis dar naktis"

Karina Sainz Borgo. „Karakase vis dar naktis“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Gyventi – tai stebuklas, kurio vis dar iki galo nesuprantu ir kuris sugriebęs laiko kaltės kapliais. Išgyventi – tai nuo bėglio neatsiejama siaubo dalis. Tai maras, kurio tikslas – suardyti sveikatą užklupus mus sveikus, kad suprastume, jog kažkas labiau nusipelnė gyventi (p. 188).“

Iš Venesuelos kilusi rašytoja Karina Sainz Borgo (g. 1982) tapo tikru fenomenu, kada jos romanas Karakase vis dar naktis (ispn. La Hija del la Espanola) dėl itin žiauraus gyvenimo vaizdavimo Venesuelos sostinėje. Romano pavadinimas lietuviškame variantui paimtas pagal angliškos knygos versiją, nors, mano supratimu, Ispanijos dukra gal ir atitiktų visos knygos konceptą, nes pagrindinė veikėja, prisidengusi mirusios kaimynės asmens tapatybe, pabėga iš beprotiškai korumpuotos ir nesaugios šalies į Ispaniją. Iš ispanų kalbos romaną išvertė Alma Naujokaitienė.

Kitą vertus, Karakase vis dar naktis labiau poetizuotas pavadinimas, išsiskiriantis iš kitų knygų sraute. Venesuela – neseniai dar vieną siaubingą ekonominę ir dvasinę krizę išgyvenusi šalis, apie kurią mes dažniausiai girdėjome tik kaip apie naftos šalį, kuriame vyksta politiniai neramumai ir iš patrauklių turistams skirtų reklaminių bukletų. Apie tolimiausių šalių gyvenimo realijas mes žinome tiek mažai, pagalvojau skaitydamas šį romaną, nes kirbėjo nuolat piktintis ir bartis, ar kartais autorė neperdėjo hiperbolizuodama Karakaso gyventojų realijas. Šitiek beprotiško smurto, koks, regis, tegali būti kokioje nors Šiaurės Korėjoje, negali egzistuoti XXI amžiuje. Tačiau ką aš iš tikrųjų žinau apie Venesuelą? Ogi beveik nieko, todėl teko pamiršti savo pasipiktinimus ir nepagrįstus kaltinimus ir mėgautis tekstu.

Žurnalistės Karinos Sainz Borgo plunksna taikli ir negailestinga. Žvelgiant į romano struktūrą, literatūrinį stilių – tai nėra Lotynų Amerikos literatūros novatoriškas perlas, kurį žūtbūt reiktų perskaityti. Gana nuosaikia, literatūros masėms paskaitoma knyga atrodo labiau kaip priedas prie turistams brukamų netikrų Venesuelos įvaizdžio formuojamų reklamų. Toji karti istorija apie badą, smurtą, apie Karakaso rajonų skersgatviuose kylančius neramumus, po kurių lieka sukepę lavonai, atrodo, taip toli nuo spalvingų ir aistringų venesualietieškų muilo operų, kad net baisu pagalvoti, kokio masto baimė, nesaugumas ir įtampa yra Karakase ir visoje šalyje.

Autorė pasakoja apie jauną beletristinių tekstų redaktorę Adelaidą, kuri už paskutinius pinigus palaidoja savo motiną, o po laidotuvių nebegali įeiti į savo namus, nes juose įsikraustė moterų laisvės pasipriešinimo frontas, kuris uzurpavęs redaktorės turtą, ją pačią palieka be nieko. Jokių teisių, policija korumpuota, nuolat žmonės miršta, patiria smurtą... Galiausiai moteris atsiduria pas kaimynę Aurorą, kuri netrukus miršta ir nuo tada prasideda kiekviena diena beprotiškos kovos už savo būvį. Šokiruojančių politinių neramumų kontekste Adelaida klajoja po savo prisiminimus apie giminės moteris, savo pačios vaikystę, tetas dvynes ir vis prisimena kieme augantį vaismedį, kuris alinančiomis gyvenimo sąlygomis tampa visos Venesuelos simboliu – rūgštūs vaisiai su milžiniškais kauliavaisiais.

Karina Sainz Borgo

Netrukus Adelaidos gyvenime atsiranda Santjagas – jaunėlis draugės brolis, kuris Adelaidai atskleidžia kraupias žmonių kankinimo bazes. Žmogaus mirtis, kančia ir prievarta tampa hienų ir sadistų pramogomis. „Jiems nesvarbu, ar mes pažįstami, ar priklausome organizacijai. Jie tiesiog mus talžydavo. Begalę kartų. Aš tave nudėsiu, pydare, mes tave išdulkinsim, pripjausim tavo šeimą, šūdžiau, kas tau liepė čia veltis? Pačiam jauniausiam į šiknaskylę sukišo laistymo žarną. Man – šautuvo vamzdį (p. 97).“ Jeigu atrodo, kad moterys gimdo vaikus, o karas – tai vyrų reikalas, tai Karakaso gatvėse pačios žiauriausios yra moterys: „Už trijų kvartalų nuo savivaldybės pastato ją užpuolė trys moterys, įsitempė į džipą tamsiais stiklais, sumušė ir suspardė. Paplūdusią kraujais paliko prie jos namų laiptinės lyg kokį perspėjimą. „Kitą kartą ji gyva negrįš.“ Štai ką reiškia šis ženklas. Pasigailėjimas – kaip dar viena žiaurumo forma. Palikti leisgyvę, kad agonija tęstųsi (p. 54).“

Ne ką mažiau šokiruoja ir pačios Adelaidos moraliniai sprendimai, kurie pamina visa, kas šiaip jau suprantama kaip žmogiška. Ji pasiima kitos moters tapatybę, o jos kūną sudegina gatvėje. Kitą vertus, skaitytojas supranta visas tas pateisinančias pilietinio karo aplinkybes, o noras išgyventi yra instinktyvus poreikis, paminantis visus kultūrinius susitarimus. Knygoje tokiomis aplinkybėmis nieko nebelieka (a)moralaus, nes tokia sąvoka paprasčiausiai nebeegzistuoja, kai nebelieka civilizacijos ir demokratijos.

Vienas įsimintiniausių knygos epizodų tampa Adelaidos dvasinis virsmas, didžiulė tapatybės transformacija, kai ji iš Karakaso skrenda į Madridą ir jos viduje „kovoja“ dvi tapatybės: prisiminimai apie motiną ir nauja „instaliuojama“ pavogta tapatybė. Skaitytojui atskleidžiami esminiai žmogaus tapatumo požymiai. Viskas, kas nėra mumyse, įskaitant ir tautinį identitetą, juos galima pasitelkus įtaigą, pakeisti vardan to, kad būtų išsaugota gyvybė. Knyga pagrindžia man jau senai žinomą tiesą, kad žmogaus prigimtiniai poreikiai yra žymiai stipresni už etines, kultūrines susitarimo formas ir atsiradus ribinėms situacijoms, kurios iš tavęs pareikalauja išgyvenimo instinkto, nebegalioja niekas, kas buvo iki tol sudiegta ir dėl ko tave vadino civilizuotu žmogumi.

Šis lengvai perskaitomas romanas labiau veikia kaip šokiruojantis liudijimas apie nematomą Venesuelos pusę. Kiek knygoje yra fiktyvumo, o kiek realijų – sunku nusakyti, reiktų itin domėtis Venesuelos realijomis, bet kokiu atveju, Karakase vis dar naktis, praplečia ir leidžia numanyti kitokį Venesuelos gyvenimą. Intensyviai aprašomi šokiruojantys brutalūs vaizdai kartu yra ir tam tikras autorės paminklas savo giminei ir politinis protestas prieš gniuždančią santvarką bei nuo tos santvarkos galvą padėjusiems žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela