Knyga: Pedro Lemebel "Aš bijau, matadore"

Pedro Lemebel. „Aš bijau, matadore“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 160.

„Nes transvestito ašaros neturi nei tapatybės, nei spalvos, nei skonio ir jos niekada nelaistė jokio svajonių sodo. Tokio kaip ji, nelaimingo ir apleisto transvestito, ašaros niekada neišvys dienos šviesos, jos niekada netaps tuo įkvėpimo šaltiniu, kurį įmanoma išdžiovinti nosinaitėmis iš literatūros puslapių. Transvestitų ašaros visada atrodo netikros: apsimestinės, suvaidintos, iškrypėliškos, kosmetiškai paryškintos ekscentriškų emocijų (p. 138).“

Sveiki, mieli skaitytojai!

Retai kada į rankas patenka linksmesnė knyga, kuri ironiškai žiūrėtų į diktatorių valdymo laikotarpį. Galima sakyti, kad čiliečių rašytojas Pedro Lemebel (1952-2015) sukūrė savitą politinę satyrą apie po perversmo į valdžią 1973-aisiais atėjusio Augusto Pinocheto valdymo laikotarpį iki pat 1990-ųjų savo knygoje Aš bijau, matadore (ispn. Tengo miedo, torero), kurį į lietuvių kalbą išvertė tikriausiai visus geriausius ir garsiausius ispanakalbių tekstus verčianti puikioji vertėja Alma Naujokaitienė.

Teko daugiau pasidomėti Pedro Lemebel asmenybe. Gimęs ir visą gyvenimą gyvenęs Lemebel Čilės sostinėje Santjage iš tikrųjų kentė ne vien nuo Pinocheto režimo, bet ir atvirą homofobiją. Pasirinkęs nuo pat jaunų dienų neslėpti savo homoseksualumo, Lemebel stojo akistaton ne tik su diktatoriaus policija, bet ir jų oponentais, kurie atvirai reiškė homofobines pažiūras. Pedro Lemebel absoliučiai pabrėžtinai gyveno queer gyvenimą, dažnai provokuojančiai rengdavo drag queen stiliaus nudistinius performansus, dažnai rengėsi moteriškai, nešiojo skaras ir dažėsi taip, pasako jo, kovodamas su režimo standartais. Augo jis viename skurdžiausių Čilės rajonų, teko badauti, patirti seksualinę ir fizinę prievartą, gal dėl to savyje išugdė tiek drąsos ir akiplėšiškumo, nes gyvenimas buvo sunkus. Nesuklysiu sakydamas, kad knyga su queer ir LGBTQ indeksu, o tai, kad kasmet lietuviškai vis daugiau ir daugiau leidžiama tokios literatūros, rodo, kad esame iš tikrųjų laisva šalis, pripažįstanti mene ir literatūroje įvairovę.

Aš bijau, matadore originalo kalba pasirodė 2001 merais, likus penkeriems metams iki Pinocheto mirties. Sunku pasakyti, ar diktatorius skaitė šią knygą, bet ją tikrai skaitė visa Čilė, nes ji tapo fenomenali. Autorius knygoje vaizduoja 1986-uosius, kai Pinocheto valdomoje Čilėje suklesti pogrindžio partizaninis pasipriešinimas, o laisvasis radijas nuolatos klausytojams pranešdavo pasipriešinimo situacijas ir susidūrimus. Pinokiu pravardžiuojamas diktatorius knygoje vaizduojamas ištiktas kasdienybės nuovargio, labiausiai jį vargina šalies neramumai ir be paliovos plūstantis žmonos bambėjimas. Jis vyksta į Maipo regioną ir ten ilsisi, tiesa, vos išlieka gyvas, patekęs į partizanų surengtą ataką.

Lemebel sujungia dvi pasakojimo linijas. Pasakojimo centre – La Loka (išvertus reikštų beprotė), keturiasdešimtmetis homoseksualas transvestitas, gyvenantis kaip drag queen, deja, ne prabangoje, bet vos galą su galu suduriančioje Santjago užkampyje. La Loka bedantė, tačiau be galo ori ir manieringa, save laikanti karaliene, tačiau uždirbanti vien siuvinėdama staltieses režimą palaikantiems turtuoliams. Vieną dieną ji susipažįsta su vyru, jaunu studentu, prisistačiusiu mačistinės išvaizdos Karlosu, kuris La Loka naudojasi kaip priedanga ir jos namuose slepia ginkluotę, kuri bus panaudota kovoje prieš Pinocheto režimą. Kas nutiks, jeigu režimo pakalikai sužinos, jog ji kolaboruoja su partizanais? Deja, La Loka susikuria nepagrįstas iliuzijas, kad iš tikrųjų šitam jaunam Karlosui ji gali patikti, iš tikrųjų ji jį įsimyli, todėl negali atsakyti.

Autorius derina queer pasaulį su diktatoriaus Pinocheto kontroliuojama Čilės politika. Atrodo, nesuderinami dalykai, bet knygoje būtent dėl to, kad diktatorystė yra heteroseksualių ir mačistinių vyrų reikalas, o ne queer, viskas atrodo beveik komiška, tačiau įdomiai. Pats diktatorius išjuokiamas dėl savo neapykantos homoseksualams, nes negali, kaip ir daugelis homofobų, sukontroliuoti šalyje gyvenančių žmonių seksualumo, tad belieka leisti dekretus ir skambučiais liepti persekioti marginalus. „Lyg negana komunistų, dabar dar ir gėjai šlaistysis po apylinkes, demonstruodami savo ištvirkimą!  To jau buvo per daug. Jis tiesiog neketino su tuo taikstytis. Rytoj pat paskambins Maipo slėnio merui ir lieps įvesti kontrolę (p. 39).“ Pinochetas dažnai perteikiamas nuvargęs, nors ir galingas, bet labiausiai susirūpinęs savo paties saugumu, tiksliau savo saugumo iliuzija. Jo vaizdavimas man priminė prieš gerus metus matytą Pablo Larraino satyrą apie Pinočetą meniniame vaidybiniame filme Grafas (El Conde, 2023), kuriame Pinočetas buvo paverstas... vampyru ir dėl to toks galingas ir kartu komiškas.

Pedro Lemebel

Lemebel turi savitą pasakojimo stilių, postmodernus pasakojimo būdas gana fragmentuotas, imituojama įmantriu ir dažnai, rodos, nesustabdomu queer čiauškėjimu, kurį literatūros kritikai įvardija barokiniu, o aš pridurčiau, kad knyga parašyta queer baroko stiliumi dėl savo hiperbolizuoto įmantrumo, atėjusio iš dag queen socialinės aplinkos, kuriai pats autorius ir priklausė. Neapleidžia jausmas, kad La Loka yra Lemebel alter ego, savotiška jo paties versija. Autorius renkasi queer ir moteriškąją pasakojimo perspektyvą. Pavyzdžiui, be La Lokos jis kuo puikiausiai perteikia Pinocheto žmonos susireikšminimą ir paviršutiniškumą, jos nesibaigiančiais plepėjimų monologais. Ji nuolat diktatoriui priekaištauja dėl nesimpatiškų karinių uniformų spalvos, dėl pigių savo rūbų, rūšiuoja ir klasifikuoja Čilės žmones tarsi jie būtų gyvuliai, primena pažeminimus, kai jų Pietų Afrikos Respublikoje, nusileidus lėktuvui, niekas nepasitiko ir jiems reikėjo grįžti atgal.

Ant knygos viršelio pavaizduota kulka, apnerta gėlėmis, yra tai, ką iš esmės sukryžmina autorius: brutalumą ir estetiką, transeksualą ir diktatorių, karą ir laisvę. Viena svarbiausių raiškos priemonių – La Lokos per radiją klausomų dainų citatos ir intarpai, kurie leidžia atitolinti baimę ir grėsmę, kurią patiria režimo bijantys gyventojai. Dainos tampa priebėga, užuovėja, jos tekste nuolat niūniuojamos, jomis žavimasi, jomis svaiginamasi ir svajojama apie amžiną ir retsykiais neįmanomą meilę. Prisiminiau dar vieną filmą – prancūzų režisieriaus Jacques Audiard Emilija Perez (2024), kuriame vaizduojamas Lotynų Amerikos transeksualas gangsteris, kuris traukia dainas ir bando gelbėti savo sudėtingą gyvenimą. Labai panašius jausmus sukėlė ir La Lokos asmenybė, kuri leidžiasi į pavojingą flirtą su Karlosu, nes šalyje, kurioje veikia režimas ir teroras, meilė, aistra ir dainos yra tai, ko negali režimas visiškai atimti iš žmonių, nes tai dar juos daro žmonėmis, skiria nuo visiško pakvaišimo.

Knygą skaičiau labai greitai, labai patiko teksto stilius ir Almos Naujokaitienės vertimas iš ispanų kalbos. Manau, autoriui pavyko suderinti pramoginę ir rimtosios literatūros elementus bei byloti apie galimybę priešintis karui, propagandai ir diktatūrai net gyvenant tam tikra prasme atstumtam, kitų laikomam antrarūšiu, o seksualumas ir tapatybė, kurios negali pergalėti mačistinis režimas, tampa savotiškais ginklais ir pasipriešinimu. Kita vertus, ar yra šioje knygoje kas nors laisvesnis, nei pati La Loka? Pinochetas ir jo žmona Liusija pavaizduoti paranojiški ir nuolatos įsibaiminę dėl savo galios praradimo ir teroro išpuolio, nuolatos gyvenantys susireikšminę ir įtampoje. Knyga turi ir šviesiąją, romantiškąją idėjos pusę. La Loka yra pasiruošusi priimti partizaną, jį dangstyti, saugoti ginklus, rizikuodama ne dėl politinių įsitikinimų ir ne iš neapykantos režimui, bet iš meilės vyrui Karlosui.

2020 metais Čilės režisierius Rodrigo Sepúlveda šį kūrinį ekranizavo su bene garsiausiu šalies kino aktoriumi Alfredo Castro, man žinomu iš Kino pavasario festivalio filmų. Deja, pats rašytojas gyvenimą paliko beveik dešimtmečiu pergyvenęs realųjį diktatorių 2015 metais nuo gerklės vėžio, tad šios ekranizacijos taip ir nesulaukė. Apskritai Lotynų Amerika pilna queer kino ir literatūros, kuri vis prasiveržia ir į lietuvišką akiratį. Prisiminkime Čilės režisieriaus Sebastián Lelio sėkmę su filmu Fantastiška moteris (2018), kuris pasakojo sudėtingą transeksualės Marinos istoriją ir atnešė Čilei Oskarą kaip geriausias užsienio filmas. Nors visoje recenzijoje dėjau akcentą apie queer baroko literatūrą, tačiau knyga skirta visgi visiems, o ypač tiems, kurie nori juokingos satyros apie diktatorius, kurie paskutiniu metu pasaulyje vėl siautėja kaip išprotėję.

Maištinga Siela

Knyga: Aurora Venturini "Pusseserės"

 Aurora Venturini. „Pusseserės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 176.

 

„Didžiulė melancholija persmelkusi mano paveikslus padarė juos vertingesnius, nes žmones šiek tiek guodžia kai pamato savo atspindį sielvarte (p. 175).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Argentinos literatūra tiesiog užvaldė mane pastaruosius kelerius metus. Ar kas pastebėjo, kaip pagausėjo Lotynų Amerikos literatūros? Nieko iki šiol nebuvau girdėjęs apie argentiniečių literatūrinę sensaciją Aurora Venturini (1922-2015), kurios nedidelis romanas Pusseserės (isp. Las Primas) ją labai išgarsino. Venturini šį romaną 2007 metais pateikė literatūriniam konkursui Premio Nueva Novela, kurį organizavo dienraštis Página/12. Ji laimėjo pirmąją vietą būdama 85-erių metų. Aurora Venturini buvo neeilinė asmenybė, derinusi ekscentrišką charakterį su intelektualiniu gyliu: ji artimai bičiuliavosi su Eva Perón bei Paryžiaus egzistencialistais, tokiais kaip J. P. Sartre’as, o tarptautinio pripažinimo fenomenaliai sulaukė tik sulaukusi 85-erių. Jos gyvenimas priminė jos pačios kūrybą – maištingas, kupinas tamsaus humoro ir drąsos laužyti bet kokias literatūrines bei socialines normas, todėl ji tapo savotiška lotynų amerikiečių literatūros legenda.

 

Venturini romane Pusseserės pagrindinė veikėja silpnaprotė Juna, kaip ir pati autorė, augo La Platos mieste, moterų apsuptyje, ir turėjo polinkį į meną, tačiau romane ši šeimos aplinka paverčiama šiurpiu, fiziologinių ir psichinių ydų kupinu pasauliu. Nors autorė neigė, kad tai tiesioginis jos šeimos portretas, ji pripažino, kad kūrinio emocinis pamatas ir provincijos dvasia kilo iš jos pačios patirties ir stebėjimų. Galima sakyti, kad tai yra emocinė autobiografija, kurioje tikri prisiminimai išdidinami iki košmariško, tamsaus humoro kupino absurdo, siekiant apnuoginti visuomenės tamsiąsias puses.

 

Pati autorė tikina, kad jos pačios seserys visos turėjo psichinių problemų, todėl tai, kas iš esmės vaizduojama Pusseserėse yra atėję iš jos pačios gyvenimo. Romaną iš ispanų kalbos išvertė Alma Naujokaitienė, išleido Baltos lankos. Įdomu, kad knyga turi pratarmę, t. y. kitos argentiniečių rašytojos Marianos Enriquez, lietuviams žinomos iš apsakymų rinkinių Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018) ir Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (Sofoklis, 2022). Recenzentė, apibendrindama Venturini kūrinį ir jos asmenybę, sako: „rodydama savo randus kaip moteris pabaisa, susikūrusį save su ironija, giedros burleskos forma (p. 10). Nežinau, kiek pačią M. Enriquez paveikė Venturini kūryba, bet jos apsakymai turi tam tikrų panašumų su Pusseserėmis.

 

Romane pasakojama apie gausią moterų šeimą. Centre – auganti Juna, kuriai diagnozuota silpnaprotystė, bet šeimoje auga ir metais jaunesnioji Betina, kuri prikaustyta prie kėdės, jos galūnės neišsivysčiusios, jai nuolat bėga seilės ir beveik nepakalba. Motina – klasikinė bjauri mokytoja, auklėjanti vaikus liniuote tiek mokykloje, tiek namie ir slepia panieką šeimą palikusiam vyrui. Mergaitės auga ir dailės mokykloje pastebimas Junos piešimo talentas. Neįtikėtina, bet Juna netrukus uždarbiaus už savo unikalius dailės kūrinius, kuriuos įkvėpė šeimoje matomos nelaimės ir smurtas (man akivaizdžios sąsajos su meksikiečių Frida Kahlo).

 

Visgi knyga parašyta beprotiškai tiesmuku stiliumi. Kadangi ją rašo išpažintine ir šiek tiek dienoraštį primenančiu būdu pati Juna, ji nesilaiko taisyklingos skyrybos. Lietuviškame vertime palikta netaisyklinga sintaksė, kai kurių žodžių vartosena taip pat netaisyklinga, nes netaisyklingumas atspindi Junos negebėjimą ir betarpišką mąstymo būdą. Nepaisant to, skaitymas neapsunksta, o silpnaprotės tapatybė tampa kaip Hamleto kaukė kur kas paprasčiau ir tiksliau byloti esamą tiesą. Pamažu Junos kalba kinta, iš mažumės tapdama devyniolikmete suaugusia, ji nuolat tobulėja, pildo savo rašymą įvairiomis sąvokomis iš žodyno.

 

Aplinka, kurioje gyvena Juna yra kur kas daugiau nei toksiška, ji tiesiog nesveika. Dvi šeimos paženklintos apsigimimų, nes nemokėjo susitvarkyti gyvenimo. Juna nekenčia sesers Betinos, nes ji seilėjasi, dvokia, nelaiko šlapimo ir tuštinasi kada panorėjusi. „Kai atidaviau išpieštą kėdę vargšelei Betinai visada manęs bijojusiai nes kišdavau šaukštą jai į akį, į ausį ir kur pakliūva kol pasiekdavau burną įmurkdydavau veidą į sriubos dubenį ir visada troškau kad numirtų ji tirtėjo ir verkšleno kol suprato kad neturiu blogų ketinimų <...> (p. 121).“ Smurtas ir neapykanta bei irzlumas kurį laiką yra pagrindinė šeimos varomoji jėga ir elgesio modelio esminis bruožas. Tačiau pasakotoja neužsiima sentimentalumu, ji to ilgą laiką net nesuvokia ir priima kaip savaiminę duotybę, natūralumą, todėl tekstas išties atrodo šiurkštus, ciniškas ir tiesmukas, bet jis pateisinamas, kadangi tokia yra Juna. Bet iš to kyla ir ironija, komiški sprendimai: „Tada jie iškvietė seselę ta suleido raminamųjų ir teta užmigo ant sofos atvira burna, iš kurios iškrito dirbtiniai dantys, pakėliau juos nuo grindų ir išmečiau į unitazą (p. 48).“ Visa Junonos šeima ir situacijos primena makabriškąją Adamsų šeimynėlę, atrodo, veikėjai bejėgiai susilaikyti ne tik nuo smurto, bet ir nuo seksualinių įgeidžių. Pati baisiausia gėda ir nelaimė – dar vienas nėštumas, nes, kaip žinia, apsigimėliai gimdo panašius genetiškai į save, o tai problema ir našta.

 

Juna suartėja su pussesere lilipute Petra, kuri gatvėje užsiiminėja prostitucija. Po Petros sesers Karinos mirties (miršta jauna po nelegalaus ir prastai atlikto aborto), Petra labai šviečiasi lytiškumu ir šviečia Juną. Galiausiai pusseserių Petros ir Junos santykiai tampa esmine šios knygos ašimi, autorė pagaliau plėtoja pagrindinę pasakojimo liniją ir pasakoja tariamą silpnaprotės ir gudrios liliputės draugystę: „Petra stipriai mane apkabino ir sušuko kokio velnio mes gimėme... gimėme nes įsimylėjėlių porai kilo aistra bet nenaudojo prezervatyvų atsakiau o aš visada juos naudosiu pareiškė ji kad nereikėtų auginti išsigimusių vaikų šiame ir taip jau išsigimusiame ir šlykščiame pasaulyje mudviem ašaros liejosi upeliais kaip niekad nebūtume pagalvojusios aš pritūpiau nes kitaip tas vienintelis apkabinimas niekada nebūtų įvykęs ašaros sustiprino ir suvilgė tirštėjančias sutemas ir abiem palengvėjo (p. 105-106).“

Aurora Venturini

 

Knyga tokia keista ir makabriška, kad tas visų internete skaitytojų aptariamas nejaukumas retsykiais panašus į parodiją. Pavyzdžiui, dailės mokytojas Chosė, kuris gyvena kartu su Junos šeima, yra per prievartą ir šantažą sutuokiamas su nuo jo vaiko besilaukiančia Betina. Nepalioviau galvoti: kaip čia su tais argentiniečiais yra? Lyg ir suvokia, kad už seksualinius dalykus su nepilnamečiais baudžiama (nors istorija ir pasakojama daugmaž apie šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį), bet galvoju, kad su žmonėmis tikrai kažin kas negerai, juk namie du pedagogai, dvi mokytos galvos, tačiau nei motina, nei priglaustas mokytojas nesugeba suvaldyti situacijos. Tai ko vertas tas mokslas? Betinos ir Chosė santuoka, kuriam Chosė visiškai net nesipriešina, tampa keistai šiurpia liliputės ir silpnaprotės pergale – kaip tai įmanoma? Šis romano siužetinis vingis nustebino, kėlė šypsnį, nes nežinau, ar įtikino. Visgi tai fikcija, ji makabriška ir sąmoningai hiperbolizuota sukelti įspūdį, kad sprendimus gali priimti ir visuomenės paribio žmonės.

 

Visgi Juna mane nustebino savo mąslumu, nes savarankiškai turėdama galimybę save realizuoti kaip menininke, ji jaučia, kad gali visuomenę apgauti, pergalėti savo negalią ir įdėjusi daug pastangų tapti bent jau iš dalies normalia kaip ir visi. Jau vien tas noras ir supratimas yra pagirtinas (beveik kaip Tara Westover savo autobiografinėje knygoje Apšviestoji), o tai primena Miunhauzeną, kuris pats už pakarpos su ranka ištraukė save iš klampios pelkės. „Pastangos reiškė ne mažmožius o bemieges valandas įsikniaubus į knygas ne tik apie literatūrą ir vaizduojamąjį meną bet ir apie anatomijos mokslą ir pokalbius su patyrusiais anomalijų specialistais toks buvo mano gyvenimas o kiekviena pamoka ar susitikimas su mokiniais ir mokytojais reikalavo didžiulio triūso, iš pradžių būdavo baimė vėliau palengvėjimo atodūsis nes niekas nežinojo apie mano bėdas galbūt jas užgoždavo mano paveikslai metai iš metų vis labiau vertinami ir aptarinėjami pirmuosiuose puslapiuose kartu su kitais labai vertingais paveikslais. Tačiau baimė palūžti manęs niekada neapleido nes buvau išsigimusios ir suluošintos genties atžala (p. 156-157).“ Tai bene šviesiausias ir refleksyviausias romano pasakojimo momentas.

 

Pagrindinė romano Pusseserės idėja – tai brutali moters emancipacijos kelionė, kurioje menas ir kalba tampa vieninteliais įrankiais, leidžiančiais išsiveržti iš fiziškai bei psichiškai degradavusios aplinkos, kurioje gyvena Juna. Aurora Venturini per pagrindinės veikėjos paveikslą teigia, kad intelektualinis tobulėjimas yra vienintelis būdas nugalėti skurdo ir smurto pažymėtą lemtį. Autorė meistriškai dekonstruoja grožio ir normalumo sąvokas, parodydama, kad už visuomenės atstumtųjų „monstriškumo“ slepiasi gilus žmogiškumas ir troškimas būti pripažintam. Galiausiai knyga pabrėžia, kad asmeninė transformacija įmanoma tik per negailestingą tiesą ir gebėjimą savo skausmą paversti kūryba. Knyga intensyvi, nepatogi, tamsi ir makabriška, pasiruoškite priimti visą nepatogų kūniškumą, visus to kūniškumo trykštančius sekretus (gali priminti šiek tiek Marieke Lucas Rijneveld knygą Vakaro nejauka), kita vertus, atsveria Junos intuityvi nuojauta ir instinktyvus troškimas siekti daugiau, kad mokslas ir menas gali ją išreikšti ir apsaugoti. Autentiškai parašytas romanas, paskaitomas kiekvienam, tačiau patiks, manau, ne visiems.

 

Maištinga Siela 

Knyga: Pilar Quintana "Kalė"

 Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.

Sveiki, skaitytojai,

Skaitydamas Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra) nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021) su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų, pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos šalies romantika.

Kitą vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt, bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.

Didžiąją knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu, jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles. „Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“

Damaris motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta. Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo išsprūdus daiktams iš rankų.

Pilar Quintana

Damaris ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo, Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga gyvatė (p. 65).“

Nedidelis romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos. Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas, priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų. Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu, kuo visa šioji istorija pasibaigs...

Nepalioviau šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą kaltės naštą.

Įtaigus mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus, juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alvaro Enrigue "Staigi mirtis"

Alvaro Enrigue. „Staigi mirtis“ – Vilnius: RaRa, 2021. – p. 260.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Viena nuobodžiausių pasaulyje sporto šakų (bent jau man) yra tenisas, kurį be jokio susidomėjimo perjungiu net tada, kai žinių portalai praneša apie kokias nors sensacingas rungtynes. Ir tikrai, kas gali mėgautis tenisu? Nebent tie, kurie patys jį žaidžia ir išmano, žino, ko iš tikrųjų reikalauja šis sportas. Apie tenisą daugiau ir įdomiau sužinojau perskaitęs meksikiečių rašytojo Alvaro Enrigue (g. 1969) romaną Staigi mirtis (ispan. Muerte subita), kuriame autorius itin intelektualiais ir įžvalgiais rakursais nagrinėja 1599 m. spalio 4-ją garsaus italų tapytojo Karavadžo (Michelangelo Merisi da Caravaggio, 1571-1610) ir ispanų poeto Kevedo (Francisco de Quevedo, 1570-1645) Romoje vykusią teniso dvikovą, kurią stebėjo romiečiai ir ispanų kunigaikštis. Romaną į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, išleido leidykla Rara.

 

Derindamas sporto raidą ir šias garsias istorines asmenybės bei jų teniso mačus, A. Enrigue paraleliai pateikia kitų istorijų, vykstančių panašiu metu tiek tuometinėje protestantizmą pasirinkusioje Anglijoje, tiek XVI amžiaus pirmojoje pusėje vykusį Meksikos ir Pietų Amerikos konkistadorų nukariavimo istorijas. Pasakotojas per lakoniškus romano skyrelius šokinėja tai į vieną, tai į kitą erdvę ir kuria dinamišką vaizdinį, kuris primena veiksmų ir padarinių tenisą, sėkmingų ir nesėkmingų politinių manevrų mačus.

 

Tekstas persmelktas istoriniais faktais, tačiau autorius juos suverpia ir nuaudžia į nenuobodų ir gana ironiškai individualizuotų veikėjų šou. Pavyzdžiui, jau ko vien vertas susenusio Lotynų Amerikos užkariautojo Hermano Korteso paveikslo štrichai, kuris, nors Ispanijai atnešė tuometinę neregėtą šlovę, įkurdamas Naująją Ispaniją ir pavergdamas tiek daug vietos indėnų genčių, tačiau iki šiolei jo neapkenčia visas pasaulis: tiek patys ispanai, tiek dabarties žmonės. Jo kryžiaus žygiai, dvaruose siuvinėjančios ir nuobodžiaujančios moterys, kalbančios apie jo sėklidžių kamuoliukas tarsi teniso žaisliukus, brėžia ir ilgą įspūdingos giminės geologinį medį, kuris, žinoma susijęs ir su Karavadžo ir Kevedo teniso partija.

 

Viena įspūdingiausių istorijos detalių, kuri tampa vienu iš pagrindinių romano leitmotyvų yra Henriko VIII nukirsdintos žmonos Anos Bolin nukirpti plaukai, iš kurių vienas prancūzas padarė keturis įstabius teniso kamuoliukus. Apie kiekvieną iš jų istoriją pasakotojas plėtoja galimas istorijas ir, kaip žinia, vienas iš tų kamuoliukų, rastų sienoje, galimai galėjo būti praganytas tą 1599 metų spalio 4 dienos mače tarp italo ir ispano. Tiesą sakant, autorius geneliai išlaiko balansą tarp sausos faktografinės medžiagos ir kuria kone detektyvinę, pilną aistros ir girtuoklysčių, dviejų vyrukų su palydomis ir mecenatais istoriją, bet iš esmės mums perteikia Vakarų Europos bei Naujojo Pasaulio istorijos raidą per, atrodo, kasdienius įvykius, kurie tarp tų vadovėlinių faktų dažniausiai išvis neminimi, todėl Staigi mirtis iš vienos pusės veikia kaip įdomioji istorija, o iš kitos ir kaip eksperimentinė grožinė literatūra. Autorius, kaip anuomet Olga Tokarczuk, rašydama romaną Bėgūnus, pasirinko išskaidytus fragmentiškus pasakojimus imituodama dinamišką bėgimą nuo velnio ir blogio, taip ir A. Enrigue šiame romane bėga paskui teniso kamuoliuką, kuris kartu tampa paties pasaulio likimo metafora.

 

Autorius nemažai skiria dėmesio teniso istoriniams aprašymams, juos cituoja iš įvairių Renesanso ir Barako laikotarpio rašytinių šaltinių, kas, savaime aišku, byloja, jog rašytojams, to meto intelektualams, menininkams ir bohemos atstovams (nesvarbu, kas esi) sporto azartas buvo nesvetimas, kaip ir dabar vykstantis FIFA futbolo čempionatas. Tačiau autorius analizuoja politizuotą tenisą ir kitokiais rakursais, visiškai netikėtai, pavyzdžiui, pasitelkęs lingvistinius tyrimus.. „Šiandieninėje ispanų kalboje jos vardas [Malinali Tenepati] tapo būdvardžio šaknimi – malinchista reiškia žmogų, kuris labiau vertina svetimą kultūrą ir niekina savo (p. 124).“ Kaip įvairūs netikėti į vergovę pagrobtų princesių pasidulkinimai su Naujojo Pasaulio užkariautojais įsitvirtina kalbiniu pagrindu į vietos kultūrą.

Alvaro Enrigue

 

Romane esama nemažai erotikos. Besimasturbuojanti actekų princesė aptaria su priešu politinius reikalus, arba pats dailininkas Karavadžas, hiperaktyvus homoseksualistas, linkęs į girtuoklystę ir vienadienius santykius. Romane pažymima, jog teniso kova vykta abiem esant pagiringiems ir net išvakarėse turėjus intymių tarpusavio nuotykių. Sakoma, kad lovoje tiek karalienė, tiek bet kuris tarnas tampa lygiaverčiais, nes seksas nuplėšia bet kokias socialines kaukes ir žmonės pagal savo prigimtį ir aistrą tampa lygiaverčiai lyg ką tik išvaryti iš Rojaus. Visgi autorius išskleidžia ištisą laikmečio galios ir kūniškos aistros santykių kakofoniją, kuri ir stebina savo atvirumu, ir leidžia visą tą popiežių ir Dievo žodžio nešėjų bei kontrreformacijos šalininkų laiką vertinti kaip vieną didėlį socialinį kabaretą, kuris viešai yra smerkiamas, tačiau kiekvienas vis tiek užima tam tikrą poziciją, sakyčiau, visai kaip šiais laikais. „Dar niekada santykiai tarp politikos, pinigų, meno ir spermos nebuvo tokie glaudūs ir migloti. Arba tokie begėdiškai laimingi, tolerantiški ir sklandūs. Džustinianis dulkino Lombardijos šernus, Karavadžas savo Venecijos kardinolą, o Filidė – juos abu. Ir visi laimingi (p. 130).“

 

Kaip minėjau, ne ką įdomesni įvykiai vyksta ir Naujojoje Ispanijoje. Ten, Meksikoje, Kiroga senųjų vietos gyventojų miestų papėdėje bando įkurti tikrą utopinį miestą, nes jo rankoje anglų Tomo Moro veikalas Utopija tampa instrukcija, bent jau taip mano Kiroga, kaip kurti idealią visuomenę, tačiau čia autorius įžvelgia ir juokingą paradoksą: „Žinoma, Kiroga nė neįtarė, kad Moro pasiūlytas ir jo paties sukurtas visuomenės modelis veikė tik dėl to, kad tai buvo ta pati gamybos sistema, kurios Meksikos slėnio indėnai jau laikėsi prie atvykstant ispanams. Tai buvo ta pati schema, kurią kaskart bandantys atgaivinti indėnai Sumaragos būdavo baudžiami mirtimi ant laužų (p. 216).“

 

Be to, kad autorius gerai ištyrinėjo laikmečio šaltinius ir istorinius veikalus, apie kuriuos byloja pabaigos žodyje, jis šiame romane įterpia ir savo asmeninių pasvarstymų, tam tikrų eseistinių intarpų, visai netikėtų ir, atrodo, iš pirmo žvilgsnio nederančių prie romano sąrangos, tačiau būtent toks eklektiškas išsišokimas tik dar labiau kelia skaitytojų susidomėjimą. „Tai nėra knyga apie Karavadžą ar Kevedrą, nors knygoje Karavadžas ir Kevedras yra. Taip pat ir Kortesas bei Kuautemokas, Galileo ir Pijus IV. Gigantiškų asmenybių susidūrimas. Visi dulkinasi, nusirengia, aklai lažinasi. Romanai griauna paminklus, nes visi, net patys skaisčiausi romanai, yra šiek tiek pornografiniai (p. 196).“

 

Galiu sutikti, kad būtent Staigi mirtis pulsuoja aistringu istorijos daugiaplaniškumu, skverbiantis ir gilinantis, aiškinantis ir bandant suprasti, kaip žmogaus reprodukcija ir tos reprodukcijos įkinkymas į socialinius, religinius ir politinius apynasrius sukūrė mūsų dabarties pasaulį. Sakyčiau, romanas parašytas nepaprastai išmoningai, įtraukiai ir įtaigiai, nes čia pasireiškia ir rašytojo išmonė, ir erudicija, ir tai, ką galbūt turėjo ir kitos leidyklos Rara išleistos pastarosios įspūdingos knygos: Georgi Gospodinov Liūdesio fizika, Benjamin Labatut Kai liaujamės suprasti pasaulį. Istoriniai faktai, apšlifuoti rašytojo vaizduotės ir perskverbti intelektualių įžvalgų, pateikta kaip personalizuota pasaulio sąrangos paaiškinimo schema, kurion pakliuvęs skaitytojas yra bejėgis, nes privalo arba susierzinęs numesti knygą, arba besąlygiškai save praturtinti. Žinoma, kad A. Enrigue romano Staigi mirtis neįmanoma numesti į šoną, kūrinys yra vertas laiko ir dėmesio nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Benjamín Labatut "Kai liaujamės suprasti pasaulį"

 Benjamín Labatut. „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ – Vilnius: Rara, 2022. – p. 168.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Po to, kai pats šiemet patyriau beveik dviejų mėnesių neskaitymo bloką, daugelis ėmė rekomenduoti būtent Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) šiemet leidyklos Raros išleistą ir iš ispanų kalbos Almos Naujokaitienės išverstą prozos knygą Kai liaujamės suprasti pasaulį (ispan. Un verdor terrible). Pirminis knygos pavadinimas buvo sumanytas pagal ispanišką pavadinimą Siaubingoji žaluma, tačiau netgi man labiau patiko ir pritiko angliškojo leidimo variantas. Kai vėliau pasidomėjau, supratau, jog šioji knyga daugeliui lietuvių skaitytojų pralaužė tą užkerpėjusį neskaitymo bloką arba užstrigimą kokioje nors vienoje ilgai skaitomoje knygoje. Knyga nominuota Tarptautiniam Booker Prize, pateko į jo trumpąjį sąrašą ir daugelis tikėjo, kad būtent ji nuraškys laurus, bet apdovanojimą komisija nusprendė skirti David Diop knygai Naktį visų kraujas juodas.

 

Pasikartosiu, ką kaskart sakau apie Lotynų Amerikos leidyklos Rara leidžiamas knygas – tai unikalu, skoninga, įdomu, patrauklu ir visiškai kitaip. Šią nedidelę knygą sudaro penki prozos tekstai: Prūsiškasis mėlis, Schwarzschildo singuliarumas, Širdies širdis, Kai liaujamės suprasti pasaulį ir Epilogas. Iš vienos pusės sunku nusakyti, koks šių tekstų žanras, bet pritarčiau Audriui Ožalui ir Jūratei Čerškutei, kurie savo laidoje Perskaitymai kalbėjo apie šią knygą su Rara steigėju, jog tai atskiras literatūrinis žanras, kuris balansuoja tarp beletristikos ir vadinamojo non-fiction, nefikcinės, kitaip sakant, faktinės literatūros. Tekstai išties prisodrinti faktografijos, tačiau autorius aiškiau leidžia jais žongliruoti, supoetinti, sugretinti, sukurti prasmių ir paradoksų literatūrinį architektoninį reljefą. Iš vienos pusės tekstai panašūs ir į eseistiką, ir į tiriamuosius mokslinės žurnalistikos straipsnius, bet neapsigaukite, nes vėlgi visa tekstų tekstūra tokia pagaviai įtrauki, kad veikia absoliučiai kaip grožinės literatūros tekstas, tik nušaunate vienu šūviu du zuikius: prisisiurbiate daug įdomiosios istorijos apie matematiką, fiziką ir chemiją bei šių sričių mokslininkus ir mėgaujatės intriguojančiais bei fantaziją plečiančiais pasakojimais.

 

Toks rašymo stilius pasaulinėje literatūroje tikrai nėra naujas. Iš to, ką pačiam teko skaityti, man iškyla vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kai autorius nagrinėja pačių įvairiausių asmenybių judėjimo tuo laikotarpiu po Europą trajektorijas, brėžia paradoksalius prasmių ir įvykių punktyrus. Manding, labai panašia maniera parašyta ir man be galo patikusi prancūzų rašytojo Eric Vuillard Darbotvarkė apie Hitlerio kurioziškus planus paimti Austriją bei vokiečių pramonės progresyvumą.

 

Neslėpsiu savo simpatijų knygai Kai liaujamės suprasti pasaulį ir jau regiu šią knygą šių metų skaitinių kontekste kaip itin išskirtinį kūrinį. Knyga, nors ir grožinė, ji  parašyta uždegančiai matematiškai, bet kartu, atrodo, kad B. Labatuto plunksna vedžiojo literato intuityvi nuojauta. Tai gana retas atvejis. Pirmajame tekste, kuris vadinasi Prūsiškasis mėlis, autorius sujungia per Pasaulinio karo metu panaudotą ipritą – chemines toksiškas žalias dujas, nuo kurių miršta visos gyvybės formos. Šia pasakojama ilga istorija apie prūsiškojo mėlio atsiradimą t. y. tam tikro mėlyno atspalvio, kuris išgaunamas maišant cheminius junginius, atsiradimo istorija. Nepaprastai įdomūs istoriniai faktai jau pirmajame tekste tampa patrauklūs veiklaus ir smalsaus proto skaitytojui, nes nuolat stebėti(s) verčia autoriaus gebėjimas sujungti faktus į kažin kokį atskirą literatūrinį lydinį, cheminį visumos matricą.

 

„Šiaurės Afrikoje užnuodyti [šuliniai], kad sustabdytų generolo Pattono kariuomenę, kurios tankai vijosi juos per dykumos smėlynus. Vienas iš Dippelio eliksyro ingredientų galiausiai ir suteikė tą ryškią mėlyną spalvą, kuri vėliau papuošė ne tik van Gogho „Žvaigždėtą naktį“ bei Hokusai „Didžiąją Kanagavos bangą“, bet ir Prūsijos kariuomenės pėstininkų uniformas, tarsi cheminės šios spalvos struktūroje būtų buvę kažko, kas žadino smurtą: šešėlis, egzistencinė dėmė, palikta alchemiko eksperimentų, kuriuos atlikdamas jis gabalais pjaustydavo gyvus gyvūnus, kurdavo iš jų siaubingas chimeras ir bandydavo jas atgaivinti elektrošoku, pabaisas, įkvėpusias Mary Shelly parašyti savo šedevrą Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas, kuriuo ji perspėjo apie aklą mokslo, pavojingiausio ir visų žmogaus sukurtų menų, pažangą (p. 18).“

Benjamin Labatut

 

Prūsiškasis mėlis, kaip ir pats autorius patikino, yra mažiausiai fiktyvus tekstas, suręstas vien iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių faktų gausos, bet tik iš pažiūros, nes akivaizdu, jog vidinėje teksto logikoje pasakotojas yra karštligiškas prasmių ir pasekmių dėsnio ieškotojas. Kitas man labai patikęs knygos tekstas Širdis širdyje, po kurio ėjau guglintis, kas per vienas buvo toks Shinichis Mochizukis ir Alexanderis Grothendieckas – vienas iš jų iki šiol gyvas japonų matematikas genijus, užsidaręs nuo viso pasaulio, kuris perėmė pirmtako matematiko bepročio-genijaus A. Grothendiecko idėjas apie matricos ir visai kitokios struktūros bei suvokimo skaičiavimus. Šioje beprotiškoje istorijoje svarstomi genialumo ir beprotystės santykiai: kur yra riba tarp to, kai karštligiškai siekiama per matematiką suvokti pasaulį ir kur yra toji akimirka, kai supranti, jeigu pasauliui atskleisi matematinę dūmų uždangą ir paaiškinsi absoliučiai viską skaičiais, pasaulis ims ir iš tikrųjų išprotės, nustos egzistavęs. Du matematikos genijai, kaip teigia pasakojimas, nusigręžė nuo matematikos, nes joje išvydo tai, kas peržengia bet kokį sveiką protą ir įprastinį pasaulio suvokimą.

 

Panašiai ir didžiausiame tekste Kai liaujamės suprasti pasaulį, kuriame pristatomi Wernerio Heisenbergo ir Erwino Schrodingerio polemika apie matematinę lygtį, kuri gali išspręsti daugelį kvantinės fizikinių reiškinių (Heisenbergui svarbi atomų vieta-erdvė, o Schrodingeriui bangos-judėjimas). Galiausiai šioje istorijoje, kurioje telpa ir vieno genijaus nusivylimas, o kito – džiovininkų kalnų sanatorijoje užsimezgusi V. Nabakovo Lolitos verta aistros istorija, autorius dviem matematikais žaidžia kaip šachmatų figūromis, suka jų gyvenimo likimus kaip elektronus aplink branduolį, sulydo interpretuojamas ir jusliškai perteiktas veikėjų biografijas, tačiau į juos dar įlydo tikslius šių mokslininkų matematinius pasiekimus. Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad tai velniškai gudru ir šiurpu, lyg vėl pirmąkart skaitytum Getės Faustą, tik šįkart viskas išreikšta per mokslą, tačiau mefistofiliškai faustiška mistika juntama tarp eilučių. Galiausiai visos istorijos ir jų asmenybės pasiekia tam tikrą pažinimo ribą, nuo kurios skardžio briaunos baigiasi pasaulio pažinimas. Kitą vertus, knygoje ne kartą suskamba mintis, jog žmonėms, kurie numeta atominę bombą ant miestų, negalima suteikti absoliutaus pažinimo, nes tai pernelyg galinga jėga tokiai ribotai civilizacijai kaip žmonija.

 

Knyga, sakyčiau, nepaprastas perlas, išmoningai ir patraukliai rašoma apie gamtamosklius genijus ir jų veiklą. Knyga plečia ir sužadina beprotiškai daug jausmų, kurie leidžia prasiskverbti į emocionalų lygmenį iš faktografinio pasaulio. Ir jeigu reiktų teikti Tarptautinį Bookerį, nė nedvejodamas jį atimčiau iš David Diop, nors ir jo kūrinys parašytas hipnotizuojančiai gerai, bet tai, ką suteikė Benjaminas Labatut savo knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį, sunku įvardyti keliais esminiais sakiniais, nes tai knyga, apie kurią norisi kalbėti ir dar ilgai nenutilti.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Gabriela Cabezón Cámara "Činos Airon kelionės"

Gabriela Cabezon Camara. „Činos Airon kelionės“ – Vilnius: Balto, 2021. – p. 208.

Sveiki, knygų skaitytojai,

„Nes taip sutvarkytas pasaulis: visa, kas gyva, gyvena iš kažkieno kito mirties (p. 59).“

2020 metų Tarptautinis Booker Prize finalas lietuvių kalba buvo dosnus, nes išsivertėme visas finalines knygas, tarp kurių buvo ir argentiniečių rašytojos Gabriela Cabezon Camara (g. 1968) romanas Činos Airon kelionės (ispan. Las aventuras de la China Iron), kurią didžioji ispanų literatūros kritika pripažino kaip vieną geriausių ir puikiausių to metų, kai pasirodė kūrinys, knygų. Į lietuvių kalbą išvertė prityrusi vertėja Alma Naujokaitienė, kuri džiugina ambicingais ir gausiais ispanakalbių literatūros populiarinimais Lietuvoje.

Rašytoja savo epiniame romane remiasi tautiečio José Hernández parašytu eiliuotu ilgu eilėraščiu apie gaučą Martin Fierro, kuris pirmąkart publikuotas 1872 m. Martin Fierro argentiniečių literatūroje yra įsigalėjęs kaip keliaujantis dainius, literatūrinė ikona, mat, tuo metu gaučomis laikyti apsukrūs ir niekam nepaklusnūs raiteliai kaip pasipriešinimas britų kapitalistinei industrinei pramonei į Buenos Aires ir visą pietinę Pietų Amerikos dalį. Rašytoja G. C. Camara vaizduoja XIX amžiaus vidurio ir antrosios pusės Argentinos pampas ir tyrlaukius, čia į žmonių ir laukinių tikrovę ir sąmonę besiverčiantį žiaurų laukinį užkariautojų kapitalizmą, o dėmesio centre – Martin Fierro per kortų lošimą laimėtos žmonos, kuri save vadina Čina, o vėliau Džozefina, gyvenimas. Dar nepasibaigus žmonos paauglystės laikotarpiui, ji palieka savo vaikus ir prašapusį dainuojantį prasigėrusį vyrą ir, susiruošusi į indėnų teritoriją, ji sutinka pampomis vežimu klajojančią anglų moterį vardu Liza. Anglė ieško savo vyro Oskaro, tačiau kelionėje išmokina jauną merginą angliškai, papasakoja apie platųjį pasaulį ir taip su kiekviena diena Činai Iron atsiveria iki tol nepažintas ne tik pasaulis, bet ir aistringa kūniška (o gal ir dvasiška) meilė Lizai. Ji nusirėžia plaukus, tampa panaši į vyrą ir šioje ilgoje savęs pažinimo istorijoje ji transformuojasi...

Ispaniškai Fierro reiškia geležį, tačiau autorė „padovanojo“ anglišką pavardę Iron, taip atskirdama Činą nuo mačistinio pasaulio, suteikdama jai kitą tapatybę ir bandydama sugrąžinti nuslopintą moterišką balsą gaučų laikuose. Iš esmės knyga pilna pačių įvairiausių transformacijų, kurie apima Argentinos kūrimosi istoriją ir baigiasi pačios Činos Iron pasikeitimais. „... keliaudama vežimu nustebau sužinojusi, kad indėnai gali būti didvyriai, taip ir dabar likau be žado – atrodė kone stebuklas, kad gaučai gali būti tokie tvarkingi ir išsipustę, kažkodėl užmiršau, kad ir pati iš činos tapau lady, o iš lady – young gentlemant (p. 111).“ Keliaudama su šuneliu, Liza ir netikėtai prie jų prisijungusiu Rosarijumi, kuris tampa Rosa (moteriškas vardas), jiedu keliaudami su prijaukintais gyvuliais atsiduria pas žiaurųjį pulkininką Hortenzijų rančoje, kuri padalyta į paklusnius dirbančius indėnų kilmės gaučamas ir Campo Malo (blogąją rančos pusę), kurioje kankinami ir dresuojami darbininkai. Per kraują, žiaurumą ir retsykiais nereikalingą sadizmą pulkininko paveikslas atskleidžia anų laikų laukinę Argentinos nukariavimą ir vietos indėnų genčių pajungimą prie „civilizuotos“ Argentinos. Autorė gana kruopščiai aprašinėja sadistines keršto scenas, nesibodi vaizduoti klaikias nusigėrimo orgijas, apkvaitimą, todėl neretai atrodo, kad pasakojimo ritmas priklauso nuo besikeičiančių aplinkinių sąmonės būsenos.

Ne veltui užsiminiau apie romano tekstūrą, nes autorė itin poetiška, aistringa ir gyvybingai mistifikuoja, pasitelkdama vietos indėnų požiūrį į pasaulio tvarkos sąrangą, sugeba kurti ritmišką epišką pasakojimą, kuriame išryškėja Argentinos gamtos grožis su begalinėmis pampos lygomis, dykvietėmis ir galingomis upėmis. Gamtos gaivalas suartina Činos Airon ir Lizos kūniškas geismas: „Ji buvo mano šiaurė, o aš – įmagnetinta kompaso adata: visas mano kūnas tiesėsi link jos, visai sumažėjęs nuo spengiančio geismo. Šios jėgos veikiama aš pradėjau jausti, ir dabar manau, kad visada taip būna, kad pasaulį jauti per kitus, per savo ryšius su kitais (p.61).“ Romane išties nemažai lesbietiškos erotikos, kūniškumas – tai kelias pažinti ne tik pasaulį, bet ir išsivaduoti iš uzurpuoto vyro Martin Fierro gyvenimo, kuris buvo pilnas šiurkštumo, smurto, mačistinio valdingumo. Tam tikra prasme Camara kuria LGBT istoriją laukinėje Argentinoje, o gamta bei jos suteikiamas laisvės pojūtis tampa gydomuoju Činos Iron balzamu.

 Gabriela Cabezón Cámara

Kitą vertus autorė vien lesbietiškomis erotinėmis scenomis neapsiriboja. Lyčių skirtumai, mačistinis vyrų dominavimas ir moterų antraplaniškumas yra britiškos kultūros atvestis į šiuos kraštus. Kaip antipodą antrojoje romano dalyje mes regime moterų patekimą į vadinamąją Indėnų teritoriją, kurioje pasaulio suvokimas yra absoliučiai kitoks nei invazinių vakariečių. Indėnai pripažįsta ir trečiąją lytį, homoseksualumą tarp gentainių jie priima kaip dievų siųstą pagarbos ženklą, kai vyras savyje dvasios pagalba geba pažadinti moteriškąjį pradą, o moteris vyriškąją. „Mums nerūpi balsavimas, nes mes visi balsuojame ir vadais galime išsirinkti ir vyrus, ir moteris, ir dvigubas sielas (p. 202).“ Įdomu ir tai, kad Čina Iron aptinka savo girtuoklį vyrą Martin Fierro šioje indėnų gentyje tapusį moterimi, kuris užsiaugino kasas ir tapo savo buvusios versijos priešingybe. Taigi šioje istorijoje šeima ambivalentiškai transformuojasi ir nors literatūroje tai atrodo gana dirbtinis autorės sprendimas, tačiau žavi kūrėjos aistra tai perteikti iš indėnų kultūrinės perspektyvos. Beje, ne tik Pietų Amerikos indėnai, bet ir Šiaurės pripažino ne dvi žmogaus lytis. Romano pabaigos idilinis pasakojimo momentas absoliučiai paliudija juos esant aukštesnės dvasinės pakopos civilizacijos gyventojais už puritoniškus ir įvairios krikščioniškos moralės normų ir socialinių vaidmenų klišes įspraustus vakariečius.

Kaip minėjau, knygos pabaiga vaizduoja Činos Airon tobulo ir harmoningo pasaulio pasiekimą. Netikėtas happy end yra tai, kad su tuo pačiu ją skriaudusiu Martin Fierro jie, apsikeitę lyčių vaidmenimis, pradeda gyventi idilišką gyvenimą. Ji pasakoja apie upėmis keliaujančią indėnų gentį, kurioje kaip kokioje komunoje visi viskuo dalijasi, netgi lova. Tai tarsi viena organizacija, kurioje nebėra moralinio tabu, nebėra ir smerkimo, pavydo tarsi visa sunki geležis išsilydo į komuną (dabar gal kas pasakytų sektantinį būvį), kurioje vartojami psichotropiniai grybai, žolelės, kur pasiekiamas žmogaus sąmonės sąryšis su gamta. Tai primena hipių laikų ideologiją, tą seną gerą Yoko Onos ir Johno Lenon Imagine bei Vudstoko muzikos festivalio laikų nostalgiją. Skaitydamas galvojau, kiek visgi smerkimo yra tuose dalykuose iš vakariečių iki šių dienų, tačiau negi iš tikrųjų geriau gyventi be grybukų, o su tais visais šautuvais ir purvina rasistine prievarta, ant kurios stovi vakarų civilizacija? Jau geriau tas prarastas hipnotizuojantis ryšys, nei automatas rankoje (šių dienų realijos!).

Nors romanas iš esmės manęs pernelyg nesužavėjo, nes jaučiasi ryškus LGBT dirbtinis atsakas į Martin Fierro mačistinį literatūros ikoniškumą, man visgi tai labiau knyga kaip koks Pietų Amerikos moteriškai erotinis vesternas, nuvedantis į Pietų Amerikos indėnų egzotišką pasaulio pajautą, apie kurią žinau iš kitų šaltinių. Tai besikuriančios Argentinos istorija, kurios moteriška įtaka (neskaitant Evitos Peron) buvo ilgai slopinama ir neigiama. Manau, autorė turėjo intenciją ištaisyti šią neteisybę, tačiau kartu integravo ir savitą LGBTQ istoriją, nes akivaizdu, kad šiame kultūriniame invaziniame kare dar būtas integruotas ir lyčių karas. Taigi, vienu šūviu – du zuikiai.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: César Aira "Vaiduokliai"

 

Cesar Aira. „Vaiduokliai“ – Vilnius: RARA, 2021. – p. 160.

Sveiki, skaitytojai,

„O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra? (p. 71)“.

Argentiniečių rašytojas Cesar Aira (g. 1949) be jokios abejonės taps šių metų atradimu. Metų pradžioje perskaityta jo trumpa knyga Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o dabar antroji trumputė knyga Vaiduokliai (ispn. Los Fantasmas), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, o išleido leidykla RaRa, tapo nuostabiausiais šių metų literatūriniais akrobatiniais skaitiniais. Garsus Pietų Amerikos rašytojas garsėja savo novatorišku rašymu stiliumi – jo mažyčiai romanai (gal apsakymai?) parašomi greitai, eksperimentuojant su pasakojimo perspektyvomis ir ritmu bei staigia netikėta istorijos baigtimi. Abi knygos, atrodo, pasiduoda keistam pasakojimo srautui, kurie primena sapną, o gal haliucinaciją, nesuvaldomą ieškojimą, o pabaigoje paaiškėja, kad viskas „sudygsniuota“ taip, kaip ir turėjo būti. Tai intuityvi literatūrinė klausa, ne kitaip. Sakoma, kad rašytojas parašęs kūrinį, jo nebetaiso ir leidžia tokį, kokį parašė.

Vaiduokliai datuojamas 1987 metų vasario 13 dieną, nors išleistas 1990 metais ir tai ankstyvojo periodo vienas pirmųjų C. Aira išgarsinusių literatūros kūrinių. Istorija mus nukelia į paskutiniuosius XX amžiaus besiplečiantį statybos sektoriuje Buenos Airės miesto rajoną. Autorius vaizduoja statomą daugiaaukštį namą, kurių butuose, nors pastatas dar neužbaigtas, jau gyvena Čilės imigrantų darbininkų šeimos, o tarp jų šmirinėja dulkėti nuogi vyrų vaiduokliai, kuriuos pastebi ne visi. Iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, pasakotojas dinamiškai skaitytoją vedžioja per daugiabučio butus, kaskart vis stabtelėdamas prie kokio nors veikėjo. Pasakojimas apima paskutinę metų dieną, kai po paskutiniųjų darbo valandų tame pačiame aukšte susirenka šeimos švęsti artėjančių Naujųjų metų. Vyrai išgėrinėja nesulaukę svečių, moterys galvoja apie vaišes, po pavojingus aukštus žaidžia vaikai. Iš tikrųjų šiame name autorius sukuria atskirą socialinę terpę, kuriame pačiais įvairiausiais rakursais išryškina didmiesčio socialinę nelygybę.

Pasakotas apsistoja ties penkiolikmete Patre (Patricija), kurios tėvai iš Čilės jau galvoja apie mergaitės ištekinimą, tačiau Patrė neatrodo suinteresuota tuoktuvėms, ji gyvena kitokiame pasaulyje ir dažnai nesupranta motinos, kuri nuolat tauškia, kad svarbiausia yra turėti „tikrą vyrą“. Kaip romane vėliau teigiama, motinai „tikras vyras“ yra tas, kuris uždirba pinigus, nepalieka šeimos, o už tai galima dovanoti alkoholizmą ir kitas „tikram vyrui“ būdingas ydas. Galiausiai sužinome, kad „tikro vyro“ sąvoką motina pasiskolina iš tų pačių nuolat geriančių vyrų, tad niekas iš tikrųjų nežino, kas tas tikras vyras, o tuo tarpu dukrą Patrę kaip magnetas traukia nuogi vyrai vaiduokliai, kurie ją kviečia į vakarėlį, tačiau, kad jame sudalyvautų, reikia mirti...

Istorija išties bauginanti, autorius kuria savitą gotikinę ir nerimu pagrįstą atmosferą, tad skaitant atrodo, kad bet kuriuo metu įvyks kokia nors nelaimė, tuoj pasakotojas pasieks romanui įprastą klasikinę kulminaciją, tačiau išvengiama tiesmukų ir nuspėjamų štampų. Kad išvengtų klišių, autorius nuolat keičia pasakojimo perspektyvą ne tik susitelkdamas į vakarėliui Buenos Airės karštyje besiruošiančius skirtingus veikėjus, bet ir keičia pasakojimo ritmą, toną ir per Patrės sapno kirmgraužas nukrypsta į eseistinius samprotavimus apie pasaulyje egzistuojančias gentis, jų laiko ir architektūros sampratą, kuri kuria socialinį kontrastą su turtinę nelygybę išgyvenančiais čiliečiais. Viena iš įdomesnių idėjų, kad nebaigtas statyti pastatas iš tikrųjų jau yra pabaigtas statyti kiekvieno iš mūsų galvoje, nes tas, kas neužbaigta turi tąsą mentaliniame lygmenyje. Išskleidęs teoriją pasakotojas grįžta prie čiliečių vakarėlio ir bando pagrįsti veikėjų elgesio modeliais apie tai, kas iš esmės yra tikrovė ir kur yra jau įsivaizduojamos tikrovės ribos.

Cesar Aira

Vienas svarbiausių šeiminio gyvenimo momentų pasakojime yra bręstančios Patrės seksualinis gyvenimas. Ji stebi nuogus fantomus, jų penius ir bando perprasti vyro kūno formos ir tų formų keliamą geismo santykį. Tai tarsi bandymas suvokti, kas yra moteriškumas ir kodėl kiekvienai moteriai reikia vyro, todėl falo motyvas pasakojime įgauna ir kitą pasakojimo prasmės parabolę t. y. dvasinę moters ir vyro jungties architektūros kūrimo būtinybę. Štai ką pasakotojas per nuogus vaiduoklius stebinčią Patrę atskleidžia: „Nors, žinoma, ištekėjusiais moteriai kaip ji ta scena turėjo ypatingą reikšmę – ne pažadą, o patvirtinimą, kad iš tikrųjų visi vyrai vienodi. Jie neturi ko slėpti. Visi vyrai turėjo ne tik vienodus organus, bet ir tokią pat vertę (p. 83).“ Vyro ir moters vaidmenys Lotynų Amerikos šeimose yra ganėtinai stereotipiniai, ypač darbininkų-samdinių klasėje, o požiūris į šiuos vaidmenis ganėtinai panašūs. Kur kas svarbesni tampa Pietų Amerikos tautiniai skirtumai t. y. vyrų ir moterų tarp čiliečių ir argentiniečių palyginimai, kurie įgalina tarptautinius kalbinius, etninius ir biologinius stereotipinius požiūrius.

Rašytojas C. Aira tam tikra prasme kurdamas Vaiduoklius yra genijus, nes jis vaizduoja regimą statomo daugiabučio pasaulį, tačiau ir savo pasakojime stato kitą, jau literatūrinio pasakojimo pastatą. Vienas iš triukų – skirtingų žanrų konjunktūra t. y. iš vienos pusės juk Vaiduokliai yra socialinis Pietų Amerikos romanas, o iš kitos – magiško realizmo dviprasmybių žaismas, „išdykaujanti literatūra“. Autorius apjungia aukštąjį, apoloniškąjį literatūros pasakojimo klodą t. y. išskleidžia amžinuosius gyvenimo ir mirties dėsnius, filosofuoja remdamasis istoriniais-kultūriniais kontekstais, grindžia architektūros idėjas, tačiau tuo pačiu perteikia ir žemąjį, dionistinę literatūrą, suplakdamas aukštąjį stilių su TV muilo operos šablonais, buitiniais išgėrimais ir moterų pokalbiais apie vaikus, dovanas, nėštumą. Tai rašytojo molis, iš kurio jis lipdo du vieną kitą užsiklojančius pasaulius, ir akivaizdu, kad tas apoloniškasis yra hermetiškas, kiekvieno veikėjo, ypač Patrės, pajaučiamas, kurį išreikšti verbaline raiška darbininkų klasei nėra priimtina, kaip nepriimtina svajoti, gyventi kitokį gyvenimą, todėl iš to kuriamas motinos ir dukters nesusikalbėjimas.

Kas Vaiduokliuose padeda šiuos du stilius sulipinti į vientisą literatūros architektūrą? Ogi pasakotojo žongliravimas magiškuoju realizmu, dydžiais ir proporcijomis, išryškinant ir sumenkinant tam tikrus apčiuopiamos tikrovės vaizdinius. „Neįtikėtina, kad dviejų metukų vis dar buvo lėlės dydžio. Iš tikrųjų tas pats kaip ir su visais vaikais pagal savo amžių gali atrodyti dideli arba maži, tačiau, palyginus su suaugusiu žmogumi, visada atrodys maži. Jie turėjo viską, kas žmogiška, bet kitu mastu. Jie buvo žmogiški visais būdais, bet kita prasme. Ir to visai pakaktų, kad neatpažintum arba manytumei susidūręs su nesąmoningai iškreiptu sapnu (p. 60).“

Autorius sąmoningai suliedamas tikrovės socialinį gyvenimą su neregimuoju dvasių pasauliu išgauna vos kaip vaiduoklį perregimą, dažnai, atrodo, kad tik nuojautomis vedamą paralelinį pasaulį, kuris netenkina Patrės įprastinio gyvenimo. Taigi romanas iš esmės daugiabriaunis, turintis ne vieną prasminį išėjimą. Iš vienos pusės tai pasakojimas apie socialinį hierarchinį pasaulį, o iš kitos – apie prigimtines jautrias savirealizacijos pajautas, kurias veikėjai turi užgniaužti, nes pasaulis jau priskyrė vaidmenį. Vaiduokliai tampa simboliu to kito pasaulio, kuris nepavaldus gyvenimo architektūros brėžiniams, kur galima rinktis, kas tu esi ir kas tu nori būti. Tam tikra prasme veikėjai yra įkalinti, kaip tie knygoje vaizduojami tikrieji vaiduokliai, savo socialiniuose pastatuose, savo minčių pratęstuose kalėjimų pastatuose, kur mažytės laimės stebuklą sukuria – ak, kaip žmogiška ir natūralu! – naujo vaiko gimimas, artėjanti giminių santuoka, naujas butas, atšaldytas melionas ar stiklinė vyno, kuri išbalansuoja įžemintą pasaulį ar naujametiniai fejerverkų šūviai, sumišę su iš laimės klykiančių vaikų šurmuliu. Nepakartojamas daugiadimensinis achitektoninis literatūrinis vaiduokliškas nuotykis.

Jūsų Maištinga Siela