Šios dienos citata: rašytoja Vanda Juknaitė apie kančios prasmę ir buvimą drauge iki mirties

 

Sveiki,

 

Šiomis dienomis vis grįžtu prie rašytojos Vandos Juknaitės literatūros lauko. Tiksliau – paskutinės jos autobiografinės knygos „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2021), kurią esu čia ne kartą ir minėjęs, netgi citavęs šią labai mane paveikusią citatą. Vis galvoju, kad mirtis vis dar tai, kas jaudina, neramina, baugina. Ji žmogiškajam patyrimui, neskaitant klinikinės mirties, tebėra tik paslaptis, apipinta įvairių ezoterinių, religinių bei kitų pasakojimais, įsivaizdavimais. Visgi apie buvimą kartu paskutinėmis akimirkomis, kai viskas atleidžiama, kaip tyliai paprašoma po visų išdavysčių, po visų vagysčių, narkotikų, rėksmų, kuriuos sukelia priklausomybės ir nuvertintas ryšys su artimaisiais, finišo tiesiojoje, kai dienas ar mėnesius belieka suskaičiuoti, mes (bent tikiu, kad daugelis) atsigręžiame į tuos, nuo kurių bėgome, ir prašome, kad lemiamą akimirką būtų su mums, kad mums patiems nebūtų taip baisu...

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Pilar Quintana "Kalė"

 Pilar Quintana. „Kalė“ – Vilnius: Kitos knygos. – p. 104.

Sveiki, skaitytojai,

Skaitydamas Pilar Quintana (g. 1972) romaną Kalė (ispn. La perra) nesilioviau galvoti apie tailandiečių režisieriaus Apichatpong Weerasethakul Kolumbijoje nufilmuotą tarkovskiškų spalvų turinčią dramą Memoria (2021) su aktore Tilda Swinton. Filme perteikti egzotiškos Kolumbijos vaizdiniai atsigamino skaitant atšiaurius Pilaros Quintanos romano vietas, kurios nė iš tolo neprilygo savo mielais egzotiškais vaizdiniais filme. Filme tankios džiunglės vaizduojamos sodriai žalios, kuriose klaidžiodama Tilda Swinton sutinka žmogų ir ilgai su juo šnekučiuojasi tarsi tai būtų koks nacionalinis sutvarkytas parkas, o Quintanos romane džiunglės, nors ir arti gyvenamųjų pakrančių namų, pilnos baisių šabakštynų, erkių, nuodingų barškuolių, uodų, skaudžiai geliančių skruzdėlių, kraują lakančių šikšnosparnių ir kitų baisybių, o slogi lūšnynų atmosfera per didžiausius karščius, sėdint prie muilo operos su dviem persisunkusiomis dėmėmis po pažastimis nevilioja nei egzotika, nei tolimos šalies romantika.

Kitą vertus, visas Kalės paveikslas perteiktas būtent iš neromantiškos Kolumbijos perspektyvos. „Rašytoja, sukėlusi revoliuciją Kolumbijos literatūroje,“ – sako dienraščio El Pais skambi frazė ant knygos lietuviškojo viršelio, pastarąją kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė. Istorija pasakoja apie juodaodę moterį Damaris, kuri kartu su savo vyru Rochelijumi gyvena namelyje prie jūros skurdžiame užkampyje toli nuo civilizacijos, kur dažnai skalauja liūtys, kamuoja tvankuma, nuolat dingsta elektra, o vienintelė pramoga yra muilo operos. Damaris jau arti keturiasdešimt, bet jai taip ir nepavyko susilaukti vaikelio, todėl vieną dieną ji įsigudrina parsinešti mažą kalytę ir auginti ją švelniomis sąlygomis, nepaisant vyro priešiškumo. Rochelijus jau augina tris šunis, agresyvius ir smurtu išauklėtus patinus, tad Damaris nusprendžia, jog jos kalytė bus visiškai kitokia.

Didžiąją knygos dalį pasakotoja perteikia Damaris rūpestį kalyte. Visiškai nenuostabu, jog negalėdama realizuoti savo motiniškų instinktų pagrindinė veikėja liguistai rūpinasi ir nepaliaujamai popina savo kalytę Širli, pavadintą Mis Kolumbijos vardu. Kolumbiečiai pakvaišę dėl šio konkurso, panašiai kaip mes dėl kokios nors Eurovizijos, nenuostabu, nes Kolumbijos atstovėms dažnai sekasi šiame konkurse, tad toks šios knygos kultūrinis kontekstas. Damaris Širlę nešiojasi tarp krūtų ir visiškai nesupyksta, kai šioji sudrasko jos liemenėles. „Niekada nepaleisdavo kalės iš akių, jeigu nuklysdavo tolėliau, kviesdavo ją tol, kol priversdavo sugrįžti pas ją, o naktimis ar prieš eidama į kaimą, arba kai būdavo užsiėmusi ir negalėdavo jos prižiūrėti, visada pririšdavo (p. 64).“

Damaris motinystės išbandymas ateina tada, kai Širli vieną dieną dingsta ir nebegrįžta. Moteris taip stengiasi surasti ją džiunglėse, kad net ima rizikuoti savo gyvybe tarsi būtų dingusi jos tikroji dukra. Akivaizdu, jog autorė perteikia moters tiek įtikėjusia Širlės svarba ir yra prisirišusi prie jos, kad nebesvarbu niekas kitas, tik toji kalytė. Tačiau pasakojime įvyksta esminis lūžis, kai Širlė paauga ir pradeda bėgti iš namų, o galiausiai Rochelijus konstatuoja, jog kalė laukiasi. „Damaris jautėsi tokia prislėgta, kad daryti bet ką – atsikelti iš lovos, ruošti maistą, kramtyti – buvo nepakeliamai sunku. Jai atrodė, kad gyvenimas panašus į upelį ir kad jai teko perbristi jį iki juosmens klampojant dumblu, vienai, visiškai vienai, tame kūne, kuris nedavė jai vaikų ir buvo tinkamas tik daiktams gadinti (p. 66).“ Nenuostabu, jog ji jautėsi ne tik nereikalinga, bet visada viską gadinanti, nes Rochelijus nuolat ją žemindavo išsprūdus daiktams iš rankų.

Pilar Quintana

Damaris ir kalytės santykiai tampa komplikuoti, kai ši atsiveda šunyčių, pasirodo, Širli labai bloga kalė, nes nesiteikia žindyti savo palikuonių, o vieną netgi suėda. Damaris visiškai nusivylusi Širle, labai panašiai kaip tėvai, kai jų paaugliai vaikai nepateisina lūkesčių ir prisidaro bėdų. „Ją pradėjo erzinti, kad kalė smirdi, kasosi, purtosi, iš snukio jai tįsta seilės, o lietingomis dienomis pripėduoja stoginės grindis, plyteles sode ir aplinkui baseiną, ji troško, kad kalė dingtų ir nebegrįžtų, kad jai įkristų nuodinga gyvatė (p. 65).“

Nedidelis romanas pasižymi sklandžia ir taupia kalba taip smarkiai nutolusia nuo magiškojo realizmo persunktos Lotynų Amerikos literatūrinės tradicijos. Anotacijoje minima, jog pati Pilara Quintana savo pirmagimio susilaukė perkopusi keturiasdešimtmetį ir būtent tuo laikotarpiu budėdama prie naujagimio laisvomis akimirkomis telefonu parašė Kalę. Romano įtaigą suteikia lakoniškumas, tačiau neatrodo, jog romanas būtų smarkiai fragmentuotas, priešingai – autorė išlaiko įtampą kurdama vyro ir žmonos santykius, nubrėždama socialinį barjerą tarp Damaris gyvenamosios trobelės ir prižiūrimų turtuolių namų. Pabaigoje skalbiamas užuolaidas, kurias veikėja vertino kaip palikimą ir kaip tarnystės bei įsipareigojimą turtuolių šeimai, sudraskė kalė, todėl akivaizdu, kuo visa šioji istorija pasibaigs...

Nepalioviau šią istoriją lyginti su Vandos Juknaitės Stiklo šalimi, kurioje posovietinėje tikrovėje vaizduojama moteris, turėdama nesveiką kūdikį, yra priversta nuskandinti kalės atvestus jauniklius – priešingai nei Damaris atvejis. Vanda Juknaitė taip pat taupiai ir įtaigiai perteikia motinystės problemą per žudymo aktą, todėl ir Kalėje suskamba Jono Biliūno Brisiaus galo kriminalinė linija – žudymo aktas, tik Damaris priešingai nei Biliūno bejausmis žmogus, jaučia ant savo kūno nudaigotos kalės šlapimo dvoką kaip nenuplaunamą kaltės naštą.

Įtaigus mažas romanas parašytas uždegančiai, jaučiant ne tik pagrindinės veikėjos beviltišką kabinimąsi į gyvenimą, bandant kompensuoti savo moteriškumą per motinystės įprasminimą. Kėliau klausimą, kaip būtų Damaris pasibaigę, jeigu ji su Rochelijumi būtų įsivaikinę tikrą kūdikį, kuris užaugęs taip pat smarkiai nuviltų Damaris. Ar ji taip pat pasielgtų, kaip pasielgė su Širle? Ar įmanoma kompensuoti poreikį tapti motina auginant šunis, matant, kaip tos vaisingos kalės atsiveda šunyčius ir gali paprasčiausiai jais nesirūpinti, kai pačiai neduota net išnešioti vaikelio? Romane stipriai papasakojama apie prieraišumą ir liguistą poreikį tapti visaverte moterimi per primestus socialinius stereotipus, nes visavertė moteris yra gimdančioji moteris. Kitą vertus, juntama ir prigimtinis Damaris poreikis gimdyti ir globoti. Vieno vakaro gilus skaitymas, bet klausimai lieka neatsakyti ir vargu, ar atsakomi.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Valentinas Masalskis: apie tai, kas yra laimė ir laisvė gyvenime

 

Sveiki,

Dar anuomet rašytoja Vanda Juknaitė, aptardama savo literatūros principą, yra pasakiusi, kad esminis meilės komponentas ir raiška yra rūpestis kitu. Klaipėdai ir visai Lietuvai nusipelnęs aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis dažnai turi aplink save itin jį gerbiančius ir motyvuotus studentus. Vis galvoju, ką jis turi, ko neturi paprasti mokyklos pedagogai, kad juos gerbtų? Ogi vieno labai paprasto asmenybės kulto sugriovimo epochoje! Pasirinkti sau mokinius, kurie tave gerbtų, mokytų ir į tave žiūrėtų kaip į pedagogą, o ne kastruojantį veterinarą. Visgi būti dėstytoju ir būti mokytoju mokykloje yra skirtingi dalykai, išeikime iš šių struktūruotų socialinių bazių ir prisiminkime tai, ką sakė V. Juknaitė ir ką savaip pakartoja V. Masalskis.

Laimė yra dalinimasis. Šioje išsakytoje mintyje yra ir dar vienas paprastas receptas – pasidavimas ir paleidimas t. y. pritarimas viskam vykti taip, kaip yra suplanuota ir nesistengti pernelyg dėl visko krimstis, kaltinti, draskytis, nes vis tiek viskas įvyks taip, kaip turi įvykti. Atrodo, kas g ali būti baisiau, nei kontrolės atsisakymas? Bet pabandykime, ji taip išvaduoja, kad apdovanoja beribe laisve.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanda Juknaitė "Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra"

 

Vanda Juknaitė. „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 80.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Klausimas, kokia kančios prasmė, yra atviras kaip žaizda. Vieną iš atsakymų į šį neatsakomą klausimą pasakė moteris, kurios dukra mirė užsikrėtusi ŽIV. Vaistų nuo šios ligos tada dar nebuvo. Prisipažindama motinai, kad susirgo, dukra paklausė: ar tu, mama, būsi su manim, kai bus jau labai sunku? Labai sunku buvo devynis mėnesius. Radusi savyje jėgų ištverti iki galo, moteris ištarė: tų mėnesių aš nekeisčiau į jokius balius ir jokias vestuves. Žiauri kančia padovanojo jai devynis mėnesius tikro gyvenimo.

Trejų metų Martynukas mirė laikydamasis motinos rankeles, kartodamas: mes abu, mama, mes abu (p. 77).“

 

Visai neseniai išgirdau istoriją apie žydų sušaudymą. Buvo liudininkų, kurių buvo paklausta, kaip sušaudydavo duobėse šeimas, negi niekas nesipriešino, nebandė rėkti, prakeikti esesininkų. Liudininkas pasakė, kad nebuvo, žydų moterys apkabindavo savo vaikus, prispausdavo stipriai prie savęs juos ramindamos ir eidavo į pačių iškastas duobes nuogos su vaikais numirti. Šį vaizdinį prisiminiau, kai skaičiau naujausią Vandos Juknaitės (g. 1949) autobiografinę apysaką Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjunga leidykla ir nedelsiant buvo apdovanoto Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Jeigu knyga nepateks tarp prašmatnybių ir itin literatūriškų Metų knygų rinkimų, žinosime, kaip veikia stimuliuojama populiarioji literatūra, išstumdama tai, kas svarbiausia literatūros lauke (iš esmės ir pačiame gyvenime) – kalbėjimas apie gyvenimą iš panagių.

 

Knyga sumanyta kaip autobiografija rašymo procese virto netikėta apysaka, bent jau tokią knyga turi paantraštę tituliniame puslapyje. Septynerius metus Vanda Juknaitė buvo pasitraukusi dėl sunkios ligos iš viešojo gyvenimo. Pastaruosius metus praleido gydymo įstaigose, iš kurios ir buvo šioji knyga diktuojama telefonu. Sunkiai ir skausmingai. Vanda Juknaitė per visą gyvenimą parašė ne tiek ir daug, o žymiausi jos kūriniai yra romanas Šermenys (1990), apysaka Stiklo šalis (1995), eseistika Išsiduosi. Balsu (1999) ir Tariamas iš tamsos (2007) ir tai beveik visas autorės palikimas, tačiau kiekviena iš knygų, pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, padarė esminį lūžį lietuvių literatūroje, išplėtė jos ribas tiek probleminėmis socialinėmis temomis, tiek prozos raiškos būdais. Paskutiniojoje knygoje autorė susumuoja visą savo gyvenimą, panaudodama buvusias ankstesniųjų knygų temas, tačiau pasakoja per save pačią apie gyvenimo esmę skaudžiai nutylančiu, žadą atimančiu pasakotojos balsu. Gal dėl to knyga išėjo tokia plona, kone fragmentuotai sudurstyta iš kelių skirtingų perspektyvų iš vaikystės, jaunystės, brandos laikotarpio atsiminimų ir dabarties, jau gulint ligos patale, mintijimų.

 

Kada paskutinįkart skaičiau tokią knygą, kuri šitaip sukrėstų? Turiu galvoje, lietuvių literatūroje. Mano pilni ašarų kaušeliai gulint, kiekvienas puslapis persmelktas meilės ryšio ir vilties troškimu, bendražmogiškųjų vertybių, sutrūkinėjusių ir laike pasikeitusių žmonių požiūrio į gyvenimą. Tokia maža knygutė, o pritvoja tave, skaitytojau, savo gyvenimo sunkumu kaip musę. Retsykiais prisimindavau Jurgos Ivanauskaitės Viršvalandžius, kurie irgi buvo tarsi liudijančiosios ir esančiosios tarp dangaus ir žemės balsu, kai gyvenimui laiko lieka tiek nedaug, o kiekvienas žodis, atrodo, vis ne tas ir ne tas, kuris galėtų įvardyti pasikeitusį žmogaus gyvybės ir gyvenimo prasmę. Jolantos Kryževičienės LRT radijui ruoštame interviu (jį galite paklausyti ČIA) autorė sakė, kad jai liko toje tyloje, kai nurimsta pasaulio triukšmas ir beprasmybė tik šis žodis: tebūnie.

 

Vienas svarbiausių V. Juknaitės kūrybos bruožų yra taupus sakinys, kuris talpina esmę be literatūrinių fokusų ir akrobatikos. Išbraukydama tai, kas nereikalinga, autorė savo sakinį paverčia trumpučiu, trūkinėjančiu žmogiškuoju balsu. Tyla V. Juknaitės kūriniuose vaidina esminę prasmės kūrimo ir emocijos vaidmenį. Tai būdas byloti iš užribio triukšmo ir pompastikos pilname pasaulyje, kai mes išbarstome savo laiką siekdami karjeros, susitelkę į trumpalaikius malonus ar savo iliuzijas. Trumpučiuose sakiniuose suskamba paradoksas, kuris iš vienos pusės itin saviironiškas, o iš kitos graudus, liudijantis nužmogėjimą. Knygoje yra mažas skyrelis, kaip pasakotoja klausosi per radiją linksmai apie mirtį, o apie ją pozityviai nusiteikusi byloja laidojimo namų verslininkė, kuriai mirtis asocijuojasi su mada, pinigais, apranga, o ne su nutrūkusiu egzistavimu, gyvenimu, netektimi, skausmu. Interviu autorė pažymėjo, kad mes iš savo tikrovės išstūmėme ne tik mirties faktą, bet ir gyvenimo vertybės prasmę. Žmogus ir jo gyvenimas yra „absoliučiai nuvertinamas“.

 

Gal dėl to autorė nebus feminisčių mėgstama, nes V. Juknaitė akivaizdžiai už gyvybę ir prieš abortus. Knygoje minima Lenkijoje vystantys protestai, kad moterys turi teisę nutraukti gyvybę, o valstybė ir bažnyčia negali primesti savo valios. Atrodo, lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra liudija ir autorės patirtį, kada dėl retos kraujo grupės ir po autoavarijos norėdama išsaugoti sūnaus gyvybę pusę metų praguli aukštyn kojomis ligoninės palatoje, o po kurio laiko, atkūrus Nepriklausomybę, veža vaiką į Vokietiją, kad galėtų išgelbėti gyvybę, tampa akivaizdu, kad vienos gyvenimo tiesos ir pasirinkimo nebėra, yra tik tavo santykis su gyvybe ir gyvenimu, kuris ateina, pasak autorės, iš vaikystės ir šeimos. Anuometinis budėjimas prie sergančių senolių, o dabartiniame pasaulyje šią funkciją perėmusios institucijos daro tiesioginę poveikį jaunosioms kartoms apie jų supratimą apie šeimą, gyvenimą, gyvybę.

Vanda Juknaitė

 

Knygoje gausu ne tik V. Juknaitės biografinių faktų, kurie liudija apie sovietizacijos (tremtys, melioracija, kolūkis, vaikų internatas), bet ir atšilimo laikotarpis: „Kažkas perkeitė mūsų širdis. <...> Kai pasigirdo Sausio 13-osios šūviai, žmonės iš aplinkinių namų puolė bėgti prie bokšto. Bėgo ne slėptis, kaip priklausytų pagal visą nugalintį savisaugos ir išlikimo instinktą, bėgo prie bokšto. Kas darosi žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš (p. 63).“

 

Istoriniai Lietuvos įvykiai šioje apysakoje papildo veikėjos gyvenimą, išplečia ir gyvai paliudija du skirtingus pasaulius: tas, kuris priklauso nuo išorinių jėgų (politikos, gyvenamosios vietos, parduotuvių) ir tas, kuris yra prigimtinis, reikalingiausias (šeimos, draugų, vieningos tautos, gamtos). Šiuos pasaulius apysakoje skiria ir kartu jungia religiniai patyriminiai kontekstai, pasakotojai kasdienėje praktikoje besirūpinant kitais.

 

„Užduotis grupelėse buvo paprasta – numazgoti greta esančiam kaimynui kojas. Mūsų grupelėje buvo paralyžiuotas jaunuolis aukštai suvarstytais auliniais batais. Mazgojimui reikėjo nuauti batą. Tai pavyko. Kai reikėjo batą apauti, koją įstatyti į batą niekaip nesisekė. Mama buvo kitoj grupėj. Ją pasikvietė į pagalbą. Ji priklaupė prieš vaiką, įprastais judesiais užmovė batą ir suvarstė raištelius. Grupėje atėjo mano eilė plauti kaimyno kojas. Aš pasilenkiau, užpyliau puodelį vandens, staiga viduje kažkas sudrebėjo ir plyšo. Pasipylė tokia krečianti rauda iš pačių vidaus gelmių. Spėjau tik pagalvoti – tai kasdienis tos moters darbas, rytą ir vakare priklaupti prieš vaiką, apauti jį ir nuauti. Dabar matai savo akimis, štai ji čia, meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepeikia (p. 43-45).“

 

Knygoje autorė iš mirties perspektyvos, tarsi atsisveikindama grįžta į savo gimtuosius Obelius Aukštaitijos šiaurėje, permąsto motinos-moters ir tėvo-vyro vaidmenį šeimoje, vėlei perbėga prisiminimuose per kaimo klonius, pelkes ir miškus, tačiau tai tik vienas „perbėgimo“ klodas, iš tikrųjų jis autorei išgrynina gyvenimo matą. Kiek viskas aplinkui yra pasikeitę, tiek pasakotoja Vanda tapatinasi ir su savo vidiniu pasikeitimu. Tą atsiskyrimą nuo gimtosios žemės ir išvažiavimą į Vilnių studijuoti vadina... išdavimu. Aplinkos namai, didžiulės gamtinės erdvės iš esmės koreliuoja su autorės dvasiniais pasikeitimais ir gyvenimo saulėlydžiu, todėl šioji dūzgianti liepa gaubia ir apdegusias ir pražydusias obelis, kurios yra, anot pasakotojos, jos pačios autobiografija.

 

Gyvenime būta ne tik nuolatinių ribinių patirčių (vaikų gyvybės saugojimas, autoavarija, sunki Parkinsono liga), bet viena iš jų matyti vizualiai. Tai tos knygoje sudėtos jaunystės apdegusios nuotraukos, kurias, pasak pasakotojos, gaisras „išspjovė“ iš degančių namų ir per stebuklą vėliau surinko kaimynai ir perdavė Vandai. Argi ne keista, kad jos vėliau pasakotoją lydi visą gyvenimą, o vėliau tampa iliustracijomis, papildančiomis apysaką ir liudijančios apdegusį, sunkų ir rūstų gyvenimą, tačiau vis tiek išsaugotą atmintyje. Manęs neapleido jausmas, kad tai likimas, kaina, už kurią V. Juknaitė susimokėjo, kad patirtų gyvenimo prasmės šerdį, bendražmogiškumo ryšį. Bet baisiausia ir galingiausia, skaitant pilnomis akimis ašarų šią sukenčiančią knygą, buvo pripažinti tuos esminius trūkumus savo paties asmeniniame gyvenime, pripažinti, jog gyvenu nuolatiniame meilės ir pamintos gyvybės, šeimos ir pagarbos viskam, kas yra, pasaulyje. Kaip gerai, pagalvojau, užversdamas knygą, kuri baigiasi simboliškai cikliškai, apsukus gyvenimo ratą, kai maža Vandutė vėl susenusi tampa tik mokine, besimokinančia pamatinių gyvenimo dalykų: klausytis kitų ir būti su visais, kas gali, iki paskutinės gyvenimo dienos.

 

Sukrečianti. Gydanti. Esminė. Skūrą nulupanti knyga.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie eutanaziją ir gyvenimą kas sau

 Sveiki,

 

Duodama interviu rašytoja Vanda Juknaitė portalui 15min.lt, kaip visada, nedaugžodžiavo. Pristatydama savo naujausią knygą „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ ji vėl atviravo apie savo pasikeitusį požiūrį į eutanaziją. Apie šiuos sudėtingus dalykus ji pasakojo pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ prieš dešimt metų. Šiandien rašytoja kovojanti su sunkia liga jau į šį reikalą žiūri kiek kitaip. Taip ir ateina nauji suvokimai. Aš prie V. Juknaitės citatos pridėčiau, kad aiškiai juntama tendencija, jog senas žmogus su ligomis visuomenėje yra rakštis užpakalyje, todėl tą rakštį tenka ištraukti. Gal iš tikrųjų artėjame prie antiutopijos, kada bijodamiesi naštos priimame sprendimus, kad bus oriau nerūpintis vieni kitais, o praryti cianido kapsulę arba pilietiškai vardan gerovės valstybės (ačiū, p. Nausėda, už metų posakį!) pasinaudoti oria eutanazijos būdele?

 

Jūsų Maištinga Siela

Vanda Juknaitė "Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra" – naujausia autorės knyga

 Sveiki,

 

Kiekviena mano mėgstamos rašytojos ir lektorės Vandos Juknaitės knyga yra stebuklinga. Kaskart vis savita, unikali, kitokia ir visada... vandiškai juknaitiška. Žinau, kad rašytoja šiuo metu sunkiai kovoja su liga naujausias jos kūrinys – autobiografinė „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ vėl bus ištūrėtas, išlaikytas, išsaugotas iki paskutinio skiemens, nuskaidrintas gyvenimo saulėlydžio apmąstymų. Mes daugiau neturime tokių rašytojų, o kiekviena autorės knyga yra naujas etapas, kaip teigė literatūrologė Jūratė Sprindytė, moterų literatūroje, o galgi net visoje lietuvių literatūroje.

 

Nepraleiskite šios knygos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie rašymą kaip pareigą ir savo knygų gėdijimąsi

Sveiki,

Tas, aks žino Vandą Juknaitę ir jos literatūrą, gali paliudyti, kad nėra tokių daugiau literatūros išraiškos būdų taikančių rašytojų. Jos rašymo stilius yra labai įvairiai apibūdinimas, dažniausiai kaip priartėjęs prie kalbinės ribos, kai nebelieka žodžių, arba jų būna labai nedaug.

Paskutiniame savo interviu Vanda Juknaitė kalba apie būtinybę rašyti apie tai, ko kiti nerašo, kalba netiesą. Nuostaba kelia autorės prasitarimas apie ją užplūstančią gėdos jausmą dėl knygų. Tai rodo begalinį rašytojos kuklumą, kuris tarp jaunųjų rašytojų, sakyčiau, beveik nebepasitaiko.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vanda Juknaitė apie vaikus kaip Dievo širdis

Neseniai pasirodė interviu su Vanda Juknaite. (Jį galite perskaityti ČIA), kuris buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečiui. Bernardinai.lt kalbina Nacionalinės premijos laureatus ir uždavinėja labai panašius klausimus apie Lietuvą (anuomet ir dabar) bei kūrybą.

Vienas iš klausimų Vandai Juknaitei buvo apie vaikus. Neatsitiktinai, nes būtent Išsiduosi. Balsu ir Tariamas iš tamsos, už kuriuos autorė yra labiausiai vertinama, ji nagrinėja vaikų pasaulį, užrašinėja jų pokalbius. Ir vienas iš klausimų buvo apie vaikus, turint galvoje kontekstą, kad įstatymai leidžia svetimiems draskyti šeimas, juos išsivežti, atimti, importuoti kaip prekę, remiantis rašytais įstatymais.

Nekalbu apie ekstra atvejus, kai vaikai žalojami, niekinami, marinami baldu, kur, regis valstybė turėtų padėti reabilituoti šeimą kaip ląstelę, kur kas lengviau užuot suteikus pagalbą atimti vaiką, o iš to paties vaiko atimti ryšį su biologiniais tėvais, kad ir koks jis bebūtų pražūtingas. Štai kodėl Vanda Juknaitė šioje citatoje mini esminį nesiskaitymą su vaiku, nes vaikai byloją tiesą, labai paprastą, – jeigu skaitėte „Tariamas iš tamsos“, – tokią paprastą, nuo kurios mūsų iškreiptais „gerovės“ įstatymais tikrovė tiesiog niekinančiai pažeidžia prigimtinius vaiko ir jo šeimos santykius.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Gendrutis Morkūnas "Iš nuomšiko gyvenimo"

Gendrutis Morkūnas. „Iš nuomšiko gyvenimo“ – Vilnius: Nieko rimto, 2017 – 156 p.

Sveiki,

Jau nebe pirmoji Gendručio Morkūno knyga, skirta paaugliams, kuri papuola į mano rankas. Jo apysaka Iš nuomšiko gyvenimo jau sulaukė ne vieno perleidimo ir yra itin rekomenduotina mokyklinėje programoje. Deja, tai paskutinė knyga vaikams, išėjusi jau po autoriaus mirties. Per savo trumpą literatūrinį gyvenimą G. Morkūnas paliko penkias įsimintinas knygas vaikams, vieną esu čia jau pristatęs – Grįžimo istorija.

Iš nuomšiko gyvenimo skirta mąsliems ir imliems jauniesiems skaitytojams, kurie jaučia ne vien tik savo vidines emocijas ir geba jas reflektuoti, bet jau pamažu pradeda apčiuopti visuotines paauglių, vaikų ir suaugusiųjų problemas. Istorija pasakoja apie berniuką iš vaikų namų, kuris kaip ir kiti, yra nuomojami įvairiems darbams. Kitaip sakant, pigi darbo jėga, kad galėtų išsilaikyti šie namai. Istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš nuomšiko pozicijos, perteikiant vaiko pasaulėžiūrą, dažnai pilną nesuprantamų dalykų, susipriešinimo, kurie padeda autoriui kurti ironiją.

Paskutiniu metu pastebėjau, kad kurį laiką lietuvių paauglių literatūroje buvo pradėjusi dominuoti socialinio moralinio (netiesioginio pamokslavimo) istorijos. Vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba tai įvardija kaip priskyrimą „prie problemų prozos, arba vadinamo „naujojo“, žiauriojo realizmo.“ Daugmaž tokia šiuolaikinė lietuvių literatūra kaip ugdomoji galia telkiasi užklasinių skaitinių mokykliniuose sąrašuose. Panašaus tipažo knyga ir Vytautės Žilinskaitės Kintas, Kazio Sajos Kurio nieks nemylėjo bei visos G. Morkūno apysakos. Tokių knygų centre – paauglys, patekęs į nemeilės sūkurį, kuriame pamažu užsigrūdina prieštaringame pasaulyje, toks žmogus gelbėdamas savo orumą, elgiasi dažnai gana nepamatuotai prieštaringai – bėga iš namų, mušasi, keikiasi, gyvena gatvės gyvenimą, slepiasi apleisti ir nemyli tėvų, bando atkreipti dėmesį ir t. t.

Gendručio Morkūno žiaurusis socialinis realizmas man iš esmės asocijuojasi su Vandos Juknaitės dokumentine proza Išsiduosi. Balsu, kurioje ji aprašo darbą su beglobiais vaikais pirmajame dešimtmetyje po Nepriklausomybės atkūrimo. Galbūt realių dalykų apie vaikų namus, vaikus atstumtuosius ir išnaudojimą tame dešimtmetyje ir būtų galima rasti paties G. Morkūno prozoje. Šiandien, mano supratimu, vaikų teisės pasiekė lubas, dabar jau vaikus galima „nusipirkti“ t.y. įsivaikinti kaip tai bandė padaryti pora iš Naujosios Zelandijos paskambinę per Skype. Subarus vaiką galima turėti didelių nemalonumų, o mokytojai mokykloje kai kur net nebegali sudrausminti vaiko. Situacija per paskutiniuosius dešimt metų labai pasikeitė, todėl manau, kad ateityje turėtų rašytojai atsisakyti šios jau kiek istorinės tematikos ir pereiti prie paauglio, kuris iš esmės gali viską ir mėgaujasi savo manipuliacijos teisėmis galimybe.

Gendrutis Morkūnas

Kalbant apie Iš nuomšiko gyvenimo, visgi tokios knygos vis dar dažną jaunąjį skaitytoją, kaip, beje, ir Jono Biliūno Brisiaus galas bei Kliudžiau dar gali nustebinti, netgi pravirkdyti, nes vaikai jau mato pakitusią tikrovę, tačiau nemeilės ir žiaurumo visuomenėje apraiškų formos gal ir skirsis, tačiau jų paliekamos traumos gali tapti nebloga mokomąja medžiaga bandant sudaryti vertybių amplitudę. Manau, autorius sistemingai ir sąmoningai kūrė atsižvelgdamas į savo laikmečio tendencijas, norėdamas sužadinti ir perteikti vaiko pasaulį kuo realistiškiau. Autorius nepraranda žaismingumo, kuris veriasi per nuomšiko pasaulėžiūrą, nupasakojant Vaikų namų taisykles, šaržuoja prižiūrėtojų ir administracijos atstovų charakterius, suteikdamas jiems komiškų elementų. Būtent juokas ir nuomšiko požiūris tampa vieninteliu galimybe kovoti su neteisingumu.

Istorijoje nuolat retrospektyviai iškyla nuomšiko vaikų namuose sukaupta patirtis, tačiau pagrindinėje siužetinėje linijoje – vienos vasaros nutikimas, kai pagrindinis veikėjas išnuomojimas suvaidinti sūnų. Jis pabėga su šeimininkės sūnumi Jauniumi ir ilgai bastosi po gatves, suvokdamas visiškai naujas laisvėje tykančius pavojus, pavyzdžiui, automobilyje besivažinėjančius pedofilus. Nors knygos pabaiga labai šviesi, tačiau jaunajam skaitytojui tikriausiai tai atpildas po žiauriojo realizmo, tačiau mes, suaugusieji skaitytojai, tikriausiai įžvelgiame kiek dirbtiną pozityvumą – kažin, ar nuomšikas būtų sulaukęs tokios atomazgos.

Viena svarbiausių nuomšikų ir tų, kurie turi savo šeimas, skirtybių yra užsigrūdinimo ir nemeilės stoka. Nuomšikui atrodo, kad mamytės sūneliai per gležni, o jis forsuojamas nemeilės yra užsiauginęs storą ordą – tai pateikiama kaip stiprybė, po kuria slepiasi suluošintas ir į kampą įspęstas vaikas „Namų direktorius sako, kad skęsta ne tie, kurie nemoka, bet mokantys plaukti. Ir kad jie papildomų vargų nenori. Be to, tvirtumui ir nuožmumui mokėjimas plaukti nieko gero neduoda. Kaip ir prausimasis ar maudymasis. Kuo žmogus purvinesnis, tuo tvirtesnis ir nuožmesnis (p. 79)“.

Paauglių literatūra puiki priemonė „priartinti“ netiesiogiai jaunąjį žmogų prie esminių žmonijos problemų. Kai visi stengiasi vien tik vaikus ir paauglius apsaugoti, slėpti, riboti ir visaip kitaip po užpakaliuku pakišinėti žąsies pūkų pagalvėles, G. Morkūno literatūra sako, kad gyvenime absoliutaus saugumo nėra. Yra tik kelias pažinti meilę ir yra vaiko bei paauglio teisė susipažinti ir žinoti, ką daro ir kaip keičia žmogų nemeilės pasaulis. Iš nuomšiko gyvenimo kaip tik apie tai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazys Saja "... kurio nieks nemylėjo"

Kazys Saja. „...kurio nieks nemylėjo“. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 128 p.

Sveiki,

Gerai knygų kritikų įvertinta Kazio Sajos knyga „jaunajam skaitytojui“  pavadinimu ... kurio nieks nemylėjo, sakyčiau, skirta ne vien tik paaugliams, kurie atranda literatūrą kaip jiems aktualią nišą, bet kuo puikiausiai tinka suaugusiems. Istorija gana lakoniška, telpanti vos į 120 puslapių, tačiau skaitant kūrinį neatrodo, kad autorius stokoja siužetinių vingių, priešingai, gana patraukliai tausojant jaunojo skaitytojo kantrybę bei fobiją storoms knygoms, išrutulioja gana dinamiškai sukurptą istoriją, kurioje yra ir socialinių problemų, ir detektyvų, ir žmogžudysčių ir galiausiai „švelnus“ pamokymas.

Akivaizdu, kad knyga rašyta daug seniau, dar prieš stojant į Europos Sąjungą, autorius gale teksto nurodo, kad tekstas rašytas 2003-2004 metais ir tikriausiai žvelgiant į dar gūdesnius Lietuvos laikus, pavyzdžiui, pirmąjį dešimtmetį atkūrus Nepriklausomybę. Kurgi kitur rasis veikėjas vaikas, kuris kuo „natūraliausiai“ sau elgetauja didmiesčio gatvėje? Primenu, kad 1991-1996 tokius elgetaujančius vaikus Vilniuje regėti buvo kasdienybė, apie tai daugiau rašė Vanda Juknaitė autobiografinėje knygoje Išsiduosi. Balsu. Nūdienos skaitytojas gali piktintis, kuris augęs po Europos Sąjungos įstojimo, kai įvairios vaikų tarnybos sukasi kaip voverės; kaip išvis įmanoma, kad Sigito patėvis išvarytų aštuonerių metų posūnį elgetauti? Toks vaikas tikriausiai per pirmąją elgetavimo valandą būtų „supakuotas“ tarnybos ir policijos, tad reiktų atsižvelgti visgi į kūrinio parašymo laikotarpį ir šį bei tą išmanyti apie vaikų pasaulį, nes kūrinys toli gražu nėra fantastinis, veikiau sociologinių problemų romanas paaugliams.

Grįžtant prie paties kūrinio, jis struktūriškai padalytas į dvi dalis. Pirmosios dalies fabula – nevienalytė. Ji pasakoja apie mažojo Sigiuko sudėtingą šeimą. Motina Laima gyvena „susidėjusi“ su Adolfu Snaipa, kuris iš dalies rūpinasi Laima ir jos vaiku. Taigi turime klasikinį pažemintos ir užguitos motinos atvejį: motina negali kreiptis pagalbos, nes problemos lieka vien tik jos – geriau mušantis ir geriantis sugyventinis, nei gyvenimas gatvėje su sūneliu. Žiūrint į realų gyvenimą, tokios socialinės problemos buvo ypač opios ir Kazys Saja jų iš piršto nelaužė, netgi šiandien provincijoje vis dar pasitaiko tokių „siužetų“ – tą patvirtina įvairios nužmoginančios laidos kaip „24 valandos“.

Taigi Sigiuko padėtis nepavydėtina ir primena Žemaitės Joniuką, tik užuot ruošęsis į mokyklą, jis išvaromas elgetauti. Jaunasis skaitytojas regi absoliučiai pagalbos rėkiančią šeimą ir geba skirti, koks gyvenimas turi būti geras, o koks jis pas Sigiuką. Smurtas prieš žmoną ir vaiką bei nešvarūs Adolfo darbeliai priveda prie kriminalinių nusikaltimų: išsigandusi Laima pabėga į Italiją ir Sigiukas lieka įkalintas prastame socialiniame būste. K. Saja aprašo vaiko pastangas išlikti gyvam, kaip vietoj trūkstamo geriamojo vandens Sigiukas maukia „naminukę“ – žiaurios scenos, bet jos gana paveikios vadinamajam „jaunajam skaitytojui“, o tai, kas paveiku, visada yra sveikintina.

Rašytojas Kazys Saja.

Jeigu pirmoji kūrinio dalis slogi ir primena Mergaitę su degtukais, tai antrojoje dalyje, kai Sigiukas patenka į internatą, parašo eilėraštį ir susirandą sesę Eglutę, tampa ir detektyviniu pasakojimu. Tarp skyrių, skirtų Sigiuko gyvenimui, pasakojama atskira ikiteisminio tyrėjo Versalio istorija, kaip jis aiškinasi Sigiuko patėvio nužudymo istoriją – čia veriasi korumpuotos Lietuvos paveikslas, būdingas pirmajam „gariūniškam“ Nepriklausomybės dešimtmečiui: slaptas reketuotojų garažinis gyvenimas, naudotų automobilių verslas, prostitutės, korupcija, vietoj narkotikų uostomi klijai ir t. t. Šalia visos, rodos, negatyvios istorijos išryškėja tikrojo tėvo Jurgio paveikslas: nepelnytai kalėjęs bando susigrąžinti sūnų ir susikurti naują gyvenimą. Visoje šioje slaugaus socialinio blogio mėsmalėje šviečia pozityvus pamokymas: ne visi, kurie „susitepę“ kalėjimu rankas iš prigimties yra beširdžiai.

Tikriausiai jaunasis skaitytojas pastebės, kad nuo pat pirmųjų kūrinio puslapių nėra lietuvių literatūrai būdingos agrarinės kultūros liekanų (tai K. Sajos kūrybos ypatybę, ji būdinga ir apysakoje Būrimas obuolio sėklomis, pjesėje Mamutų medžioklė ir kt.), nors ir minimas Mosėdis, išplėtota metaforinė akmens materijos filosofija (tą rodo ir stilizuotas viršelis, kai nuogos vaiko kojos liečia senovines akmenines girnas), tokiu būdu pasakoma apie K. Sajos kuriamą istorijos prasmės ryšį su akmeniniu pamatu t. y. kiekvienai gyvybės formai reikia meilės, rūpesčio ir atjautos, kad galėtų gyventi šiame pasaulyje.

... kurio nieks nemylėjo – tai jaudinantis pasakojimas, kuris įstrigs jaunajam skaitytojui į širdį, nes per gyvą vaizdinį sukeliamas gailestingumas aplinkai ir žmogui. Tokios knygos įsimena, graudina ir teikia peno. Kūrinys itin kinematografiškas, pagal jį labai lengvai kas nors galėtų sukurti vykusį kino filmą – scenarijus padėtas prieš akis. Tokios knygos lengvai skaitosi, tačiau ne vien pramogai. Na, o pabaiga, kaip ir galima numanyti, jaunajam skaitytojui autorius pateikia kiek kitokį Sigiuko likimą nei Andersonas Mergaitei su degtukais, tikriausiai todėl, kad jaunajam skaitytojui reikia suteikti vilties, kad viskas šiame gyvenime yra pataisoma, kol vieni kitais  rūpinamės ir mylime.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Bitė Vilimaitė "Užpustytas traukinys"

Bitė Vilimaitė. „Užpustytas traukinys“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996.

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai tol, kol gyvuos lietuvių grožinė literatūra, gyvuos ir novelės žanras. Jos populiarumas per paskutiniuosius 50 metų nevienodas – klestėjimas 7-8 dešimtmetyje, vėliau probėgšmais žybtelėdavo su kokiu nors reikšmingo autoriaus debiutu ar meniškai vertinga knyga. Šiandien novelės žanras „išgyvena“ ne pačius geriausius laikus, tačiau vis dažniau atsigręžiame į šio žanro meistrus, todėl nesuklysiu sakydamas, kad be Juozo Apučio, Broniaus Radzevičiaus meistrystės Bitė Vilimaitė yra viena reikšmingiausių šio žanro novatoriškų kūrėjų.

Neseniai 2014 metais autorė paliko šį gyvenimą ir paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu beveik nepasirodydavo jos kūrinių, tačiau dėl 2003 metais pelnyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos už rinkinį Papartynų saulė iki šiol jos pavardė linksniuojama tiek mokyklinėse programose, tiek universitete, studijuojant literatūrologiją. 

Užpustytas traukinys – tipinis Bitės Vilimaitės kūrybą charakterizuojantis novelių rinkinys. Paprastai B. Vilimaitės novelės apibūdinamos kaip itin trumpos „novelytės“, kone fragmentiniai vaizdeliai, kurie vaizduoja trapų moters gyvenimą, jos vienatvę ir buitį. Tokių novelių yra ir rinkinyje Užpustytas traukinys, tačiau teigti, kad visas rinkinys – vien apie moterų pasaulį būtų netikslinga. Į rinkinį sudėtos 35 novelės pasakoja gana skirtingas temas, bent taip būtų galima įvardyti, kai įpusėjama skaityti rinkinį, tačiau perskaičius viską, galiausiai tampa aišku, kad daugiau ar mažiau B. Vilimaitės novelių struktūra ir ritmas ima kartotis, todėl sunku įsiminti atskirus kūrinius, veikiau lengviau nusakyti visus pasakojimus kaip vientisą novelių rinkinį.

Šios knygos novelių pasaulis atspindi Sovietinio pasaulio griūties metus – ryškus socialiai neteisingo pasaulio vaizdavimas, dažniausiai – daugiabučių rajonai, kuriuose slypi tik iš pirmo žvilgsnio nieko neypatingi veikėjai. Novelių „svoris“ jaučiamas veikėjų likimuose, tarpusavių santykių situacijose ir, žinoma, jų ribotose ir sunkią realybę charakterizuojančiose profesinėse pareigose. Nors B. Vilimaitė politiškai nesistengia kritikuoti sistemos, tačiau akivaizdu, kad veikėjų likimai „mindomi iš viršaus“ ir dauguma pilkų, niūrių, piktų žmonių charakterius kuria, rodos, ne jų prigimtis, o nužmoginanti brutali socialinė kultūra, kuri stumia žmogų laužyti teisingo ir idilinio pasaulio vaizdinį. Iš esmės toji kultūra susijusi ne vien su Sovietų sąjungos paskutiniuoju dešimtmečiu, bet ir su pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kada griuvus imperijai mūsų tautos socialinis pasaulis susvyravo ir pirmieji penkeri metai itin smarkiai luošino žmonių likimus. Apie šį laikotarpį, tarpusavio žmonių santykius ir akivaizdų „meilės badą“ kūrė B. Vilimaitės kūrybai gimininga Vanda Juknaitė knygose Stiklo šalis bei Išsiduosi. Balsu. 

B. Vilimaitės dėmesys socialinei aplinkai nėra vienintelė svarbi tema. Daug temų susieta su lietuvių tautos tremtimi – reikšminga tautos atmintimi. Novelė Užpustytas traukinys (kaip ir rinkinio pavadinimas) stengiasi pasakyti, kad tremties atmintis žmoguje niekur nedingta ir analogiškai atsikartoja kasdienybėje. Senukas traukinyje lieka su vaiku, tačiau kažkur jo atminties tremtyje jis yra kitame traukinyje, kuris paleidžia tremtinius į Sibirą. Tokių paradoksalių aliuzijų į skaudžią okupacijos patirtį novelių galima rasti ir daugiau. 

Jau minėtas trapus moters pasaulis taip pat labai svarbus. Moteris motina, moteris žmona, studentė, kaimynė ir t. t. Daug įvairių tapatybių, tačiau akivaizdu, kad novelėse vaizduojamos moterys turi sunkią egzistencinę naštą – pareiga išmaitinti vaikus, išgyventi, mylėti gyvenimą. Tai toli gražu neprimena populiariosios literatūros moterų charakterių, moterų, kurias kamuoja banalios santykių ir nemeilės problemos, B. Vilimaitės moterys prislėgtos, jos tyliai kenčia šio pasaulio naštą ir vienatvę, laiko save iš paskutiniųjų, o kartais ir neatlaiko.

Dar vienas svarbus kūrinių leitmotyvas – mirtis. Mirties paženklinimu prasideda ir novelių rinkinys, kada moterys susirenka į Onos laidotuves ir apmąsto pagarbą jas išauginusiai moterį. „Prisilietimas“ prie mirties novelėse kartojasi nuolat, tačiau „priėjimas“ vis kitaip subtilus. Kartais atrodo, kad autorė apžiūrinėja savo moteriškomis rankomis mirties reiškinį iš įvairiausių žiūros taškų kaip kokį sniego rutulį. Subtilios užuominos, aliuzijos į Biblijinius pasakojimus, lakoniškumas, dėmesys įvykio fragmentui kuria lyrinės novelės žanrą, o tai viena iš modernios novelės žanrų ypatybių.

Ne siužetas Užpustytas traukinys novelėse yra svarbiausia, bet žmogaus likimas, padiktuotas realybės impulso. Neretai skaitant atrodo, kad B. Vilimaitė skaitė ir regėjo pernelyg daug negatyvios kriminalinių istorijų, nes dauguma novelių, kad ir kaip jautriai ir subtiliai parašytos, jų situacijos itin niūros, skaitytos žiniasklaidoje – apie žmogžudystes, padegimus, prievartavimą, vagystes ir t. t. Rodos, kitaip negalėjo ir būti, nes novelės rašytos ypatingu Lietuvai laikotarpiu, kai politinės ir socialinės permainos keičia žmonių vertybių sistemą, o kartais destruktyviai griaunamąja jėga – naikinant žmogų dvasiškai iš vidaus.

Nepaisant niūrių realistinių temų, rinkinyje galima aptikti ir simbolinių novelių, kurias vaizdiniais būtų galima lyginti netgi pasakomis, pvz., novelė Pelytė, kurioje pasakojama kone metaforomis apie tėvo ir dukters santykius. O štai novelė Stebuklų nebūna pasibaigia kone kaip Kafkos Metamorfozėje – realybę pranoksta sapnų ir fantazijų pasaulis. 

Norėtųsi apibendrinti B. Vilimaitės Užpustytą traukinį keliais sakiniais: tai savitas rinkinys ir savitos novelės, kurios turi aiškią lakonišką loginę struktūrą, aiškų aktualijų lauką, kuris akivaizdžiai susijęs ne vien su mūsų istorine tautos atmintimi, bet turi subtiliai sukrečiančios egzistencinės jėgos. Meniškai vertinga, įdomi ir unikali knyga, kuri turėtų patenkinti subtilų ir išrankų skaitytoją, kuris iš literatūros tikisi ne vien istorijos ir patrauklių nuotaikų asortimentą, bet ir intuityvių teksto struktūrų – ypač ritmo, egzistencinių pajautų, aktualumo ir tai, kas būdinga geroms novelėms – prasmių vibracijos skaitytojo galvoje, perskaičius paskutinį sakinį.

Jūsų Maištinga Siela