Knyga: Vanda Juknaitė "Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra"

 

Vanda Juknaitė. „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 80.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Klausimas, kokia kančios prasmė, yra atviras kaip žaizda. Vieną iš atsakymų į šį neatsakomą klausimą pasakė moteris, kurios dukra mirė užsikrėtusi ŽIV. Vaistų nuo šios ligos tada dar nebuvo. Prisipažindama motinai, kad susirgo, dukra paklausė: ar tu, mama, būsi su manim, kai bus jau labai sunku? Labai sunku buvo devynis mėnesius. Radusi savyje jėgų ištverti iki galo, moteris ištarė: tų mėnesių aš nekeisčiau į jokius balius ir jokias vestuves. Žiauri kančia padovanojo jai devynis mėnesius tikro gyvenimo.

Trejų metų Martynukas mirė laikydamasis motinos rankeles, kartodamas: mes abu, mama, mes abu (p. 77).“

 

Visai neseniai išgirdau istoriją apie žydų sušaudymą. Buvo liudininkų, kurių buvo paklausta, kaip sušaudydavo duobėse šeimas, negi niekas nesipriešino, nebandė rėkti, prakeikti esesininkų. Liudininkas pasakė, kad nebuvo, žydų moterys apkabindavo savo vaikus, prispausdavo stipriai prie savęs juos ramindamos ir eidavo į pačių iškastas duobes nuogos su vaikais numirti. Šį vaizdinį prisiminiau, kai skaičiau naujausią Vandos Juknaitės (g. 1949) autobiografinę apysaką Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjunga leidykla ir nedelsiant buvo apdovanoto Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Jeigu knyga nepateks tarp prašmatnybių ir itin literatūriškų Metų knygų rinkimų, žinosime, kaip veikia stimuliuojama populiarioji literatūra, išstumdama tai, kas svarbiausia literatūros lauke (iš esmės ir pačiame gyvenime) – kalbėjimas apie gyvenimą iš panagių.

 

Knyga sumanyta kaip autobiografija rašymo procese virto netikėta apysaka, bent jau tokią knyga turi paantraštę tituliniame puslapyje. Septynerius metus Vanda Juknaitė buvo pasitraukusi dėl sunkios ligos iš viešojo gyvenimo. Pastaruosius metus praleido gydymo įstaigose, iš kurios ir buvo šioji knyga diktuojama telefonu. Sunkiai ir skausmingai. Vanda Juknaitė per visą gyvenimą parašė ne tiek ir daug, o žymiausi jos kūriniai yra romanas Šermenys (1990), apysaka Stiklo šalis (1995), eseistika Išsiduosi. Balsu (1999) ir Tariamas iš tamsos (2007) ir tai beveik visas autorės palikimas, tačiau kiekviena iš knygų, pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, padarė esminį lūžį lietuvių literatūroje, išplėtė jos ribas tiek probleminėmis socialinėmis temomis, tiek prozos raiškos būdais. Paskutiniojoje knygoje autorė susumuoja visą savo gyvenimą, panaudodama buvusias ankstesniųjų knygų temas, tačiau pasakoja per save pačią apie gyvenimo esmę skaudžiai nutylančiu, žadą atimančiu pasakotojos balsu. Gal dėl to knyga išėjo tokia plona, kone fragmentuotai sudurstyta iš kelių skirtingų perspektyvų iš vaikystės, jaunystės, brandos laikotarpio atsiminimų ir dabarties, jau gulint ligos patale, mintijimų.

 

Kada paskutinįkart skaičiau tokią knygą, kuri šitaip sukrėstų? Turiu galvoje, lietuvių literatūroje. Mano pilni ašarų kaušeliai gulint, kiekvienas puslapis persmelktas meilės ryšio ir vilties troškimu, bendražmogiškųjų vertybių, sutrūkinėjusių ir laike pasikeitusių žmonių požiūrio į gyvenimą. Tokia maža knygutė, o pritvoja tave, skaitytojau, savo gyvenimo sunkumu kaip musę. Retsykiais prisimindavau Jurgos Ivanauskaitės Viršvalandžius, kurie irgi buvo tarsi liudijančiosios ir esančiosios tarp dangaus ir žemės balsu, kai gyvenimui laiko lieka tiek nedaug, o kiekvienas žodis, atrodo, vis ne tas ir ne tas, kuris galėtų įvardyti pasikeitusį žmogaus gyvybės ir gyvenimo prasmę. Jolantos Kryževičienės LRT radijui ruoštame interviu (jį galite paklausyti ČIA) autorė sakė, kad jai liko toje tyloje, kai nurimsta pasaulio triukšmas ir beprasmybė tik šis žodis: tebūnie.

 

Vienas svarbiausių V. Juknaitės kūrybos bruožų yra taupus sakinys, kuris talpina esmę be literatūrinių fokusų ir akrobatikos. Išbraukydama tai, kas nereikalinga, autorė savo sakinį paverčia trumpučiu, trūkinėjančiu žmogiškuoju balsu. Tyla V. Juknaitės kūriniuose vaidina esminę prasmės kūrimo ir emocijos vaidmenį. Tai būdas byloti iš užribio triukšmo ir pompastikos pilname pasaulyje, kai mes išbarstome savo laiką siekdami karjeros, susitelkę į trumpalaikius malonus ar savo iliuzijas. Trumpučiuose sakiniuose suskamba paradoksas, kuris iš vienos pusės itin saviironiškas, o iš kitos graudus, liudijantis nužmogėjimą. Knygoje yra mažas skyrelis, kaip pasakotoja klausosi per radiją linksmai apie mirtį, o apie ją pozityviai nusiteikusi byloja laidojimo namų verslininkė, kuriai mirtis asocijuojasi su mada, pinigais, apranga, o ne su nutrūkusiu egzistavimu, gyvenimu, netektimi, skausmu. Interviu autorė pažymėjo, kad mes iš savo tikrovės išstūmėme ne tik mirties faktą, bet ir gyvenimo vertybės prasmę. Žmogus ir jo gyvenimas yra „absoliučiai nuvertinamas“.

 

Gal dėl to autorė nebus feminisčių mėgstama, nes V. Juknaitė akivaizdžiai už gyvybę ir prieš abortus. Knygoje minima Lenkijoje vystantys protestai, kad moterys turi teisę nutraukti gyvybę, o valstybė ir bažnyčia negali primesti savo valios. Atrodo, lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra liudija ir autorės patirtį, kada dėl retos kraujo grupės ir po autoavarijos norėdama išsaugoti sūnaus gyvybę pusę metų praguli aukštyn kojomis ligoninės palatoje, o po kurio laiko, atkūrus Nepriklausomybę, veža vaiką į Vokietiją, kad galėtų išgelbėti gyvybę, tampa akivaizdu, kad vienos gyvenimo tiesos ir pasirinkimo nebėra, yra tik tavo santykis su gyvybe ir gyvenimu, kuris ateina, pasak autorės, iš vaikystės ir šeimos. Anuometinis budėjimas prie sergančių senolių, o dabartiniame pasaulyje šią funkciją perėmusios institucijos daro tiesioginę poveikį jaunosioms kartoms apie jų supratimą apie šeimą, gyvenimą, gyvybę.

Vanda Juknaitė

 

Knygoje gausu ne tik V. Juknaitės biografinių faktų, kurie liudija apie sovietizacijos (tremtys, melioracija, kolūkis, vaikų internatas), bet ir atšilimo laikotarpis: „Kažkas perkeitė mūsų širdis. <...> Kai pasigirdo Sausio 13-osios šūviai, žmonės iš aplinkinių namų puolė bėgti prie bokšto. Bėgo ne slėptis, kaip priklausytų pagal visą nugalintį savisaugos ir išlikimo instinktą, bėgo prie bokšto. Kas darosi žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš (p. 63).“

 

Istoriniai Lietuvos įvykiai šioje apysakoje papildo veikėjos gyvenimą, išplečia ir gyvai paliudija du skirtingus pasaulius: tas, kuris priklauso nuo išorinių jėgų (politikos, gyvenamosios vietos, parduotuvių) ir tas, kuris yra prigimtinis, reikalingiausias (šeimos, draugų, vieningos tautos, gamtos). Šiuos pasaulius apysakoje skiria ir kartu jungia religiniai patyriminiai kontekstai, pasakotojai kasdienėje praktikoje besirūpinant kitais.

 

„Užduotis grupelėse buvo paprasta – numazgoti greta esančiam kaimynui kojas. Mūsų grupelėje buvo paralyžiuotas jaunuolis aukštai suvarstytais auliniais batais. Mazgojimui reikėjo nuauti batą. Tai pavyko. Kai reikėjo batą apauti, koją įstatyti į batą niekaip nesisekė. Mama buvo kitoj grupėj. Ją pasikvietė į pagalbą. Ji priklaupė prieš vaiką, įprastais judesiais užmovė batą ir suvarstė raištelius. Grupėje atėjo mano eilė plauti kaimyno kojas. Aš pasilenkiau, užpyliau puodelį vandens, staiga viduje kažkas sudrebėjo ir plyšo. Pasipylė tokia krečianti rauda iš pačių vidaus gelmių. Spėjau tik pagalvoti – tai kasdienis tos moters darbas, rytą ir vakare priklaupti prieš vaiką, apauti jį ir nuauti. Dabar matai savo akimis, štai ji čia, meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepeikia (p. 43-45).“

 

Knygoje autorė iš mirties perspektyvos, tarsi atsisveikindama grįžta į savo gimtuosius Obelius Aukštaitijos šiaurėje, permąsto motinos-moters ir tėvo-vyro vaidmenį šeimoje, vėlei perbėga prisiminimuose per kaimo klonius, pelkes ir miškus, tačiau tai tik vienas „perbėgimo“ klodas, iš tikrųjų jis autorei išgrynina gyvenimo matą. Kiek viskas aplinkui yra pasikeitę, tiek pasakotoja Vanda tapatinasi ir su savo vidiniu pasikeitimu. Tą atsiskyrimą nuo gimtosios žemės ir išvažiavimą į Vilnių studijuoti vadina... išdavimu. Aplinkos namai, didžiulės gamtinės erdvės iš esmės koreliuoja su autorės dvasiniais pasikeitimais ir gyvenimo saulėlydžiu, todėl šioji dūzgianti liepa gaubia ir apdegusias ir pražydusias obelis, kurios yra, anot pasakotojos, jos pačios autobiografija.

 

Gyvenime būta ne tik nuolatinių ribinių patirčių (vaikų gyvybės saugojimas, autoavarija, sunki Parkinsono liga), bet viena iš jų matyti vizualiai. Tai tos knygoje sudėtos jaunystės apdegusios nuotraukos, kurias, pasak pasakotojos, gaisras „išspjovė“ iš degančių namų ir per stebuklą vėliau surinko kaimynai ir perdavė Vandai. Argi ne keista, kad jos vėliau pasakotoją lydi visą gyvenimą, o vėliau tampa iliustracijomis, papildančiomis apysaką ir liudijančios apdegusį, sunkų ir rūstų gyvenimą, tačiau vis tiek išsaugotą atmintyje. Manęs neapleido jausmas, kad tai likimas, kaina, už kurią V. Juknaitė susimokėjo, kad patirtų gyvenimo prasmės šerdį, bendražmogiškumo ryšį. Bet baisiausia ir galingiausia, skaitant pilnomis akimis ašarų šią sukenčiančią knygą, buvo pripažinti tuos esminius trūkumus savo paties asmeniniame gyvenime, pripažinti, jog gyvenu nuolatiniame meilės ir pamintos gyvybės, šeimos ir pagarbos viskam, kas yra, pasaulyje. Kaip gerai, pagalvojau, užversdamas knygą, kuri baigiasi simboliškai cikliškai, apsukus gyvenimo ratą, kai maža Vandutė vėl susenusi tampa tik mokine, besimokinančia pamatinių gyvenimo dalykų: klausytis kitų ir būti su visais, kas gali, iki paskutinės gyvenimo dienos.

 

Sukrečianti. Gydanti. Esminė. Skūrą nulupanti knyga.

 

Jūsų Maištinga Siela