2012 m. gruodžio 30 d., sekmadienis

Eilės (eilėraščiai) apie žiemą (1 dalis)




Sveiki gyvi,

Kažkada čia buvau patalpinęs pluoštą įvairių trumpų eilių apie rudenį, o dabar vėl toks užklupo mane metas, kad pratrūkau vėl keistais posmais, tik šįkart apie žiemą. Nežinau, kaip Jums ši ir ateinančios žiemos, kokios nuotaikos Jus užklumpa šį sezoną, tačiau reikia tikėtis, kad geros, kad ir kokios jos ten bebūtų. Taigi pridedu savo „šlagerius“. Jeigu pasiryžote jas skaityti, siūlau Jums pasileisti šitos puikios ir senos, iki skausmo įsismelkusios melodijos:






***
lauko akmuo
ant kurio Jotvingiai džiovino mėsą
jau užpustytas gruodžio pelenais
ir tik klampojantis speigas užkliūva
ir baltais bijūnais sudūžta
į mano langą


***
žiemą sapnuoti saugu
apsikabinus karšto vandens plastiko butelius
pripiltus prekybos centruose
benamiu įsilipus į išdaužtą kolumbariumą
klausytis šerkšno
ir vienatvės cunamių
 

 



***
Tiesos vyzdyje
Visata duoda palaiminimą žiemai
Ir ši kaip Orleano mergelė
Įjojusi į mano kiemą
Nesusidegina be pavasario


***
Veneroje – žiema.
Prasidėjo...
Undinių poravimosi metas po ledu.
Briedis žiūri į apsnigtą šermukšnį
Ir per šerkšnotą girią klausosi,
Kaip pianino klavišai skraido vakarėjant
Iš namo, degančiais jaukumu langais.
 




***
traukinys Kareninos
jau lekia į Sibirą
o mes nuo stogo
su harpūnais
medžiojame laimę
lyg banginio vaiduoklį
virtusį vėju


***
žiemos Ganešas
straubliuoja
šerkšnotą oktavą
apledijusiomis laidų
penklinėmis
 





***
Žiemos saulėgrįža
Sugrįžta iš anos svarstyklių pusės
Šešėliai lyg dulkių maišai
Prispaudžia mano krūtinę prie speigo
Ir tamsiausią metuose naktį
Manęs nebegirdi niekas
Netgi Dievas


***
Žiemos gyvatės
Pūgų gyslomis
Šliaužioja kiemais
Ir glaustydamos
Sustumdo
Baltąsias kopas





***
Laukinės snaigės
Bastosi ir bastosi
Palaidodamos
Mažais kauburėliais
Visas pėdas
Be gėlių ir
Atminimų lentų.


***
Vilkas ir žiema –
Abu išbadėję kaip broliai
Žiūri susitikę į ledo veidrodį
Iš skirtingų Anapusybių.





***
Akmenį po žemėmis
Apsiraizgo meilės medis.
Gruodį Ieva ir Adomas
Išeina iš Rojaus.
Visiems laikams.


***
Vandens akmenėjimo era.
Akla geiša tapo prisiminimus
Į šerkšno ir ledo kasas
Susimetusias vandens srovėmis.
Raudonos skalbėjų rankos
Praskrostose skalavimo eketėse
Gręžia nugyventas dulkes





***
po sniegu - kapai
palaidoti keliai su laukais vienodai
ir tik atmintis bei nuojauta
lyg žengiant per ledą
man piešia kelią
pas tave


***
furijų pūgos
ir tuoktuvių rūbai -
iki skausmo balti...
nuvažiavus joms į Šiaurę
paskui ratus lyg tuščios skardinės
skamba mudviejų sušalusios širdys -
gruodis ir žiema susituokė
 




***
kaip auga nagai
palaidoto tėvo karste
ir niekas jų nenukirps
kaip gruodžio saulė
jau nenukirps iš asbesto briaunų
užaugusių varveklio ragų


***
Gruodžio valkirijos
Nešė vėjuotus šiltnamius...
Medžiai mojavo atsisveikinimo giesmes...
Klykė kūdikis šakose,
Išaugęs pirmąjį lopšį.
 





***
Upės dugne –
Akmuo,
Žiūrintis
Į šokančių
Ižų valsą.



***
Eskimų karavanai
Baltam ašigalio laiške
Veja raidžių šunis
Priešais pasipylusias
Ašarų pašvaistes




***
Aštuntas gyvenimas
Po Didžiojo Nuopuolio
Visi šildosi lokio kailyje
Ir žiūri iš urvo prieangio
(Kaip mudu kadaise pro langą)
Kaip sninga gruodžiu į Žemę



***
Išgriuvę vaikų namai
Šaltis apsimeta draugu
Ir glaustosi prašydamas prieraišumo
O namuose taip tuščia ir vaiduokliai
Lošia iš kortų kuris ir vėl
Galės pasikarti ant gruodžiu
Aplipusios šakos





***
Neprisimenu gatvių.
Susnigo žemėlapiais
Mūsų nueitų takų drauge...
Lyg du vergai pabėgę
Iš vargo ir laimės plantacijų
Liūdime medvilnių
Snyguriavime 


***
Gruodžio rugiai
Siūbuoja voratinkliais
Užšalęs uostas
Ir laivas neišplauks dar mėnesį
Ir nepasieks butelis su laišku
Besitrankantis į rūdijantį bortą
Įspęstas ledo mozaikų


***
Sniego pianinas
Vandenynas teka upe į kalną
Pilkame danguje
Drugių pelenai be druskos
Krenta ant artimųjų kapų
Lyg atsisveikinimo bučiniai



***
Gruodžio bliuzo
Klausydavomės
Apsnigtoje mašinoje
Tokie velniškai saugūs
Lyg ką tik išlipę
Iš Nojaus laivo
Ant netikros salos




***
Jonvabalių žiema
Namuose dingsta elektra
Ir žvakės – lyg kas miręs
Vaikščiotų iš namų į namus
Ir ieškotų tavęs
Atsiminimų skryniose



***
Pūkų sutvėrimai
Sninga plytos sunkumu
Išplėšta širdis
Svirduliuoja šaligatviu
Ir žiūri vaiko žvilgsniu
Į Kalėdoms papuoštus langus
Ir neranda savųjų







***
Balta kreida
Sniego fosilijoje
Džiaugsmo įspaudas
Kurį atidengus
Verki visą gyvenimą
Savo viduje


***
Baltų ėriukų eilė
Į kasmetinę skerdyklą šventėms
Jie mekena mamų ir vilties...
Peiliai žvanga gruodžio mišias
Sniegas parausta iki gėdos karščio
Bet mirtinai nesutirpsta
 




Autorius,
Jūsų Maištinga Siela