2021 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Šios dienos citata: Kęstutis Meškys apie informacijos manipuliacija medijose

 Sveiki,

Į internetinį lauką vis plūsta daugiau melagienų, vadinamųjų fake news žinių, kurios pateikiamos kaip alternatyva plačiajai žiniasklaidai. Ir ne tik portalai, bet kuriamos ištisos „alternatyvios“ TV laidos, uzurpuojami YouTube kanalai, kur stačiai išsakomos idėjos, kad didieji žinių portalai yra Sorosas „nupirkta tikrovė“. Nesunku besiklausant „alternatyvių“ žinių imti ir patikėti, jog visa mūsų viešoji žiniasklaida yra melagiena, o toji kylantys savamoksliai iš pogrindžio kažkokia bundančioji tiesa. Tai apėmė ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį. Kaip pagrindinį alternatyviosios „tiesos“ šalininkų argumentą pateikiama graudūs jų naujienų blokavimai, atseit, jų bijoma.

Iš tikrųjų jau sunku susigaudyti žinių visuomenėje, kas yra melagiena, o kas nebe. Besiaiškinantys prasmenga abejonėse, ima viskuo abejoti, o galvoje užverda obuolių košė. Interneto platformoje jau galima rinktis tam tikrą tikrovės modelį ir tai nebūtinai gali būti tiesa, nes tiesa tampa nebe faktai, o tai, kuria alternatyva tu patiki, pavyzdžiui, kad žemė yra plokščia, o Šimonytė priklauso išskirtiniam satanistų klubui (tokią tikrovę priimančių jau yra tūkstančiai vien Lietuvoje!) ir šie „tiesos vartotojai“ sąmoningai (bet ar tikrai?) renkasi tikėti esant tik tokią tikrovę.

Štai Kęstutis Meškys Kultūros baruose (Nr. 5, 2021) publikavo straipsnį Laikmečio metaforų paieškos fake news apsuptyje, kuriame svarstoma apie metaforinį mąstymą kaip vieną iš išsigelbėjimo (ir tuo pačiu manipuliavimo priemonių) nuo dezinformacijos galimybių, tačiau tame straipsnyje išskleidžiamos ir kitos idėjos. Štai, kad pasaulis per medijas ir medijose iš tikrųjų nėra jokia komunikacija, tai yra tiesiog... manipuliacija. Jau dabar nesunku pastebėti, kokius straipsnius kompiuteris parenka, kai po jais pakomentuoji vieną ar kitą mintį. Kompiuteris tau siūlo, o tu vis lipi ir lipi į jo asortimentą ir tau atrodo, kad kita informacija nelabai ir egzistuoja. Mes jau dabar klaidinami tam tikro dirbtinio intelekto, o pandemijos metu dar labiau žmonijai sulindus į internetą, atsirado galimybė pajungti dar daugiau sąmonių ir jomis manipuliuoti, kurti melagienas kaip tiesą, kalbėti apie vertybes, nors iš tikrųjų tai tik tų vertybių, perfrazuojant straipsnį, tėra tik deklaruojamos karikatūros, pavyzdžiui, Šeimų maršas, Stambulo konvencijos atmetimas ir pan.

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. gegužės 30 d., sekmadienis

Šios dienos daina: Ava Max "My Head & My Heart" [žodžiai / lyrics]

 Sveiki,

Ava Max paskutiniuoju metu galima laikyti 2000-ųjų švaraus ir pozityvaus pop muzikos testamento vykdytoja. Pernai pasirodęs jos debiutinis albumas yra tai, kas jau praktiškai Amerikoje ir pasaulyje sparčiai nyksta. Dar prieš 20-15 metų daugelis rėkė, kad „popsas užkniso juodai“ ir šiandien matome, kad JAV muzikos rinką perėmė šiurkščios afroamerikietės, kurių tekstai nebecenzūruojami, o dainose išryškinami ne per smagiausi niuansai, o žodis „kalė“ yra privalomas raktinis, nes kitaip daina netaps hitu, tai šiuo atžvilgiu Ava Max galima laikyti Britney Spears linijos pop muzikos tęsėja.

Avos Max daina My Head & My Heart pirmąkart pasirodė 2020 m. lapkričio mėnesį ir greitu metu tapo hitu. Šiai dainai Britanijoje jau suteiktas sidabro sertifikatas, Australijoje – platininis, Italijoje ir Austrijoje – auksinis. Lietuvoje 36 klausomų dainų pozicijoje.

Šioji lengvai įsimenama daina kuo puikiausiai tinka klubams ir vakarėliams. Pagrindinis garso takelis panaudotas 2000 metais grupės ATC hito „Aplink pasaulį (La La La La La)“, o šioji licenciją buvo perpirkusi iš anuomet populiarios rusų muzikos grupės Ruki Vverh, pastaroji šią lengvai įsimenamą muzikinę kompoziciją sukūrė 1998 metais.

Pasiklausykite:


Žodžiai / lyrics

"My Head & My Heart"

Baby, now and then

I think about me now and who I could have been

And then I picture all the perfect that we lived

'Til I cut the strings on your tiny violin, oh woah

 

My mind's got a m-m-mind of its own right now

And it makes me hate me

I'll explode like a dynamite if I can't decide, baby

 

My head and my heart are torturing me, yeah

Lost my mind in your arms, I go to extremes, yeah

When angels tell me run, and monsters call it love, oh

My head and my heart are caught in-between, yeah

 

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

 

Tell me yes or no

Asking the heavens, "Should I stay or should I go?"

You held my hand when I had nothing left to hold

And now I'm on a roll, oh

Oh woah

 

My mind's got a m-m-mind of its own right now

And it makes me hate me

I'll explode like a dynamite if I can't decide, baby

 

My head and my heart are torturing me, yeah

Lost my mind in your arms, I go to extremes, yeah

When angels tell me run, and monsters call it love, oh

My head and my heart are caught in-between, yeah

 

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la

La-la-la-la-la-la-la

 

I'm standin' at the crossroads

I cross my heart with X and O's

Which way leads to forever?

Woah-oh-oh-oh-oh

God only knows

 

My head and my heart are torturing me, yeah

Lost my mind in your arms, I go to extremes, yeah

When angels tell me run, and monsters call it love, oh

My head (My head) and my heart (My heart)

Are caught in-between, yeah

 

La-la-la-la-la (Oh)

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la (Oh)

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la (La, la-la-la, la-la-la, la-la-la, oh)

La-la-la-la-la-la-la

La-la-la-la-la (Oh yeah)

La-la-la-la-la-la-la-la


2021 m. gegužės 29 d., šeštadienis

Knyga: Olga Tokarczuk "Praamžiai ir kiti laikai"

 Olga Tokarczuk. „Praamžiai ir kiti laikai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 256.

Sveiki skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai skaityta Nobelio ir Booker International laureatės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga man asmeniškai tapo Praamžiai ir kiti laikai (lenk. Prawiek i inne czasy). Pirmoji leidimo jau nebebuvo galima gauti – bibliografinė retenybė, todėl Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leisdama šios rašytojos knygas perleido ir anuomet pirmą Vyturio Jaručio išverstą knygą, kuri, beje, kas seka goodreads.com puslapį, yra įvertinta aukščiausiu Olgos Tokarczuk parašytų knygų reitinge.

Neslėpsiu, kad anuomet Bėgūnai padarė nepaprastą literatūrinį įspūdį ir visos istorijos konceptas, struktūra ir idėja buvo grandioziškai intelektualūs ir be galo įdomūs. Po to sekusios knygos Dienos namai, nakties namai bei Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atrodė kiek paprastesnės, tokios jaukesnės, beveik moteriškų apyvokos namų magijos jaukumu dvelkiančios istorijos. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti ir apie Praamžius, kurie nepaprastai man priminė ankstesnes dvi knygas, tačiau tenka pripažinti, kad tai tikriausiai po Bėgūnų labiausiai patikusi rašytojos knyga, kuri nepaprastai gražiai ir magiškai suausta per gyvenimo ir mirties filosofinį lygmenį.

Olga Tokarczuck tikriausiai labai mėgsta provincijos gyvenimą, jau trečia knyga, kur pagrindinis veiksmas vyksta kaimiškoje Lenkijos vietovėje. Šįkart toji vieta – Praamžiai, kurie nuo pat knygos pradžios mistiškai nupasakojami kaip itin ypatinga vieta, apjuosta Baltės ir Juodės upių, nupasakota jos geografinė pagal artimiausių apylinkių gyvenviečių padėtį. „Praamžiai yra prie šių dviejų upių ir prie tos trečiosios, kuri gimsta iš abipusio geismo. Upė, atsiradusi Batlės ir Juodės santakoje prie malūno, vadinasi Upe ir toliau teka romi ir laiminga (p. 7).“ Upė neatsitiktinai tampa viena svarbiausių pasakojimo kraštovaizdžių elementų, bet ir žmonių geismų, paties gyvenimo metafora. Juoda ir balta – kontrastas, prieštaraujančios ir viena kitą traukiančios jėgos, vyro ir moters meilė galiausiai tampa geismų ir troškimų varomąja veikėjų jėga.

Istorija šioje mistiškoje pietvakarinių Lenkijos žemių dalyje pasakoja apie kelias žmonių persipynusias kartas, kurias sujaukia Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Istorija prasideda tradiciškai nuo to, kad į karą iškeliauja sveiki vyrai, o kaimuose lieka moterys ir pasiligoję, neįgalūs žmonės. Bėga laikas, gimsta vaikai, vyrai su patirtu karuose siaubu grįžta namo, vėl bando kurti gyvenimus, vėliau jų vaikai įsimyli kaimynų vaikus, ateina Antrasis pasaulinis karas ir vėl cikliškai kartojasi panašūs įvykiai. Šiuo atveju O. Tokarczuk man primena XX amžiaus lietuvių rašytojus, kurie būtent taip per gyvenimo ir istorinių įvykių tėkmę gana panašiai pasakoja apie žmonių gimimą, augimą, naujų šeimų sukūrimą, skriaudas ir senatvę. Toks „prie žemės“ palinkęs žmogaus likimas, kuris labai priklauso ne tik nuo to, kas vyksta pasaulyje, bet ir nuo to, kokioje vietovėje gyvena, kaip paklūsta visatos harmonijai, žmogaus ir gamtos sandraugai.


Olga Tokarczuk 

Įdomi pati knygos struktūra – daug smulkių skyrelių, todėl knyga atrodo kaip laikų atlasas, tačiau šioje knygoje laiko sąvoką galima prilyginti pačiam gyvenimui. Pavelo, Misios, Rutos, Izidoriaus, Varpenės, Stasės, malimo malūnėlio, sodų ir kitų daiktų laikas suvokiamas kūrinyje iš skirtingų perspektyvų, tačiau iš jų būtent rašytoja sujungia vientisą harmoningą ir magišką pasaulį, kuris žavi įvairiapusiškumu, logiškumu, ramumu netgi tada, kai Praamžius užima vokiečiai, o vėliau ir rusai. Esminė šio pasaulio filosofinė mintis, kad visi yra be galo svarbūs, netgi jeigu atrodo ir nesvarbūs. Ant knygos viršelio pavaizduotas kavos pupelių malūnėlis neatsitiktinis, jis tampa pavyzdžiu išskleisti tą esminį, kartais žmogaus protui nesuprantamą, pasaulio sąrangos prasmę. Juk gali būti, teigia pasakotojas, kad kavos malūnėlis yra visa ko prasmė ir, jeigu jo nebūtų, nebūtų nieko: ką mes žinome apie daiktų prigimtį, viską vertindami ribotu žmogaus protu? Lygiai taip pat kaip Praamžis, lygiai taip, kaip ir bet kuris šioje istorijoje esantis personažas, kadangi visi yra vieni su kitais susieti didingame Visatos kamertone ir iškritus vienam iš konteksto, sugriūtų visas pasaulis. Iš tikrųjų ši filosofinė idėja aidi iš laiko į laiką, persiduoda nuo personažo kitam personažui ir toji tvyranti jungiamoji filosofinė idėja tampa lyg ir paguodos klijais, atperkančiais visus tuos sunkius, skaudžius Praamžių žmonių likimus.

„Įsivaizdavimas savo esme yra karyba, tiltas, jungiantis materiją su dvasia. Ypač kai tai daroma dažnai ir intensyviai. Vaizdas tuomet virsta materijos lašais, įsiliejančiais į tekantį gyvenimą. Kartais pakeliui jame kas nors deformuojasi ir keičiasi. Taip išsipildo žmonių troškimai, jeigu, žinoma, yra pakankamai stiprūs. Deja, ne visuomet iki galo taip, kaip buvo tikėtasi (p. 94).“

Pasakotojas pasakodamas apie Praamžių gyventojus nuolat ieško tam tikros visko paaiškinančios struktūros. Štai nesveikam gimusiam ir per gimdymą apkeistam Izidoriui, kuriam nelemta būti su Ruta, atranda ketveriukės pasaulio struktūros paaiškinimą (Šiaurė, Pietūs, Vakarai, Rytai; ugnis, žemė, oras, vanduo ir kt.), o dvarponis mistinėje knygoje Ignis fatuus pradeda žaisti žaidimą, bandydamas suvokti, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir kaip galima iš vieno pasaulio patekti į kitą. Šie Biblija grįsti pasaulio modeliai iš esmės koreliuoja ir su Rutos parodytu Izidoriui pasaulio ribomis, kad viskas, kas kada nors egzistavo ir vyko, vyko tik Praamžiuose, o žmonės, kurie mano, kad gyvena Brazilijoje, Paryžiuje ar kovoja pasauliniuose karuose tėra tik sustingę laiko erdvėje ir iš tikrųjų tik sapnuoja Praamžių paribiuose, kol nusprendžia grįžti atgal. Man tos magiškos struktūros labai patiko, kadangi jos filosofiškai papildo bendrą knygos idėją apie mums nematomas pasaulio sąrangos dalis, kadangi žmogus yra veikiamas proto, o protas visada veikia per atskirtį nuo pasaulio.

Visgi žvelgiant į veikėjų pasiskirstymą, autorė juos suskirstė į racionaliuosius, kurie nesuvokia Praamžių kaip ypatingos vietos ir tuos, kuriems šis pažinimas prieinamas. Miške apleistoje dūminėje apsigyvena valkatėlė Varpenė ir ji augina dukrą Rutą, o lygumose – Genovefa, kurios pradeda naujas savo kartas, kurioms lemta susitikti. Varpenė mylisi su mistine miškų būtybe, o Genovefa ištikima savo iš karo grįžusiam vyrui. Du atskiri pasauliai – miškų ir laukų, juoda balta ir t. t. dvipolinėmis jėgomis paremtas pasakojimas dar labiau išskleidžia, kad tie kontrastai atrodantys žmogaus protui kaip nesuderinamos skirtybės iš tikrųjų pasaulio harmonijos vyksme tėra tik spalvos išsiskiriančios ir vėlei susiliejančios (kaip upę!).

Praamžiai ir kiti laikai romus ir magiškas pasakojimas, papasakotas su visažiniška atjauta apie žmones XX amžiuje, apie nykstančius ir vėlei atsikuriančius santykius bei daiktus, kurie šoka savo laike visatos harmoningą šokį. Knygos meninį klodą praturtina Biblijos ir filosofijos pertransformuotos idėjos, kurios Olgai Tokarczuk padeda sukurti savitą pasaulį. Rašytoja instinktyviai eksperimentuodama kūrinio sąrangos idėjomis randa savitą literatūrinį prieskonį ne tik šioje knygoje, bet apskritai visoje savo kūryboje. Praamžiai ir kiti laikai, mano subjektyvia nuomone, yra vienas geriausių Olgos Tokarczuk kūrinių, žiūrėsime, kokia bus Jokūbo knyga.

Jūsų Maištinga Siela

2021 m. gegužės 28 d., penktadienis

Filmas: "Spiralė" / "Spiral"

 Sveiki,

Tęsiu paprastų, vidutinių, pramoginių ir tuo pačiu sunkiam mąstymui neįpareigojančių filmų apžvalgas. Ir šįkart siaubo filmas „Spiralė“ (angl. Spiral) (2019), kuris pasakoja – ak, kaip jau įprasta! – kai nauja šeima atsikrausto į atokų ir uždarą miestelį ir jų name pradeda dėtis itin keisti ir netikėti dalykai.

Tikriausiai naujomis kraustynėmis vidutiniai ir labai prasti amerikiečių siaubo filmai prasideda statistiškai 80 procentų, todėl filmo struktūrą jau galite suvokti vos tik pradėdami žiūrėti filmą. Tai iš dalies patogu, jeigu visas dėmesys nesutelktas į filmą, o, sakykime, žiūrite namie, su kompanija pasiplepėdami. Šįkart siužetą paįvairina tai, kad naujoji atsikraustėlių šeimą – dviejų gėjų porelė su dukrele, o vienas iš jų – dar ir juodaodis (korektpolitiškai užpildytas filmas!). Netrukus vienas iš vyrukų, saujomis rydamas tabletes, pastebi, kad juos pamažu ima kažkas terorizuoti. Iš pradžių tai atrodo kaip homofobinės atakos, pavyzdžiui, įsilaužėlis palieka įžeidžiantį užrašą ant sienos, o vienam iš vyrukų jaunystėje išgyvenus homofobinę ataką, jau tampa neramu ir prasideda panikos atakos...

Visgi netrukus įvykiai tampa vis keistesni, miestelio gyventojai nebeprimena vien tik miestelio gyventojus, o juos vienija keistai įtartini žvilgsniai, perdėtai malonus elgesys... Žinoma, netrukus miestelio gyventojų paslaptis ima aiškėti, įtampa kaisti, tačiau, kaip galite įtarti, susipykus porelei, nebeužtenka laiko ne tik susivokti laiku, bet ir susikrauti lagaminus, kad galėtų išsigelbėti. Pabaigoje gana neblogai sužaidžiama laikais, pasikartojančiu spiraliniu nusikaltimų laikotarpiu, o miestelio paslaptis taip nuo A iki Z ir nepaaiškinama iki galo, todėl žiūrovas pabaigoje palieka susimąstymui: tai kas iš tikrųjų ten buvo tokie per žmonės?

Yra šiame filme yra gerų filmo elementų. Keletą kartų net krūptelėjau! Režisieriui pavyksta kartais išgauti paslaptingą trilerio atmosferą, kai kada yra ir įtampos, bet visuminis filmo vaizdas atrodo kažkiek prėskas. Vis bandau suvokti šio filmo išskirtinius privalumus, kuo jis geresnis už kitus ir nerandu jokio pagrindimo, kodėl būtų verta žiūrėti „Spiralę“, o ne kokį kitą vidutinį siaubo trilerį? Bijau, kad tai vienas iš tų vartotojiško pobūdžio filmų, kurių po metų nė neprisiminsiu...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 5.5



Jūsų Maištinga Siela


2021 m. gegužės 26 d., trečiadienis

Filmas: "Aš esu Maiklas" / "I Am Michael"

 Sveiki,

Kai JAV 1998 metais keli vaikinai nukankino jauną homoseksualą Matthew Shepard (1978-1998), Amerika buvo sukrėsta (apie tai yra sukurtas atskiras dokumentinis filmas). Jeigu ne vaikino mamos drąsa kalbėti apie sūnaus mirtį, tikriausiai dar daugelis dalykų nebūtų pajudėję iš vietos. Man vis dar mįslė, kodėl prieš kelerius metus dėl homofobinių patyčių nusižudęs lietuvis moksleivis Aukštaitijoje taip ir nebuvo pateiktas kaip pavyzdys, ką iš tikrųjų daro atskirtis ir homofobija (tai nėra tik pasakymas „mylėkite sau tyliai ir nesiviešinkite“). Manau, dėl to, kad jo tėvai šito nenorėjo. Nenoriu sakyti, kad homofobų aukos turi tarnauti kovai prieš homofobiją, tačiau būtent Šepardo pavyzdys padarė nemažą įtaką LGBTQ teisėms Amerikoje.

Biografinis filmas „Aš esu Maiklas“ (angl. I Am Michael) (2015) prasideda būtent 1998 metais, kai Šepardui įvykdyta žiauri egzekucija. Šių įvykių pašonėje pasakojama apie Michael Glatze, kuris buvo aktyvus LGBTQ bendruomenės narys, taip pat turėjo anuomet populiariame gėjams skirtame žurnale savo skiltį. Su ilgamečiu draugu jis susiruošia gyventi į Halifaksą, konservatyvų miestą ir čia Maiklui pasireiškia pirmieji panikos atakos priepuoliai. Kadangi Maiklo tėvas mirė nuo širdies ydos, Maiklas mano, kad jis paveldėjo šią ydą. Labai bijodamas mirties, Maiklas išgyvena egzistencinę krizę, bet greit sužino, kad jokios ydos jis neturi, tai tik mirties baimė, bet būtent ji Maiklui tampa priežastimi nusisukti nuo LGBTQ asmenų ir atsigręžti į krikščionybę. Pamažu jis išsiskiria su partneriu ir tampa radikalių pažiūrų pastoriumi...

Žiūrėjau šį filmą, ir visą laiką galvojau, kaip jis patiktų mūsų lietuviams homofobams, kurie atsistoję plotų: va, žiūrėkite, jis pakeitė orientaciją, vadinasi, tai pasirenkama ir joks homoseksualizmas nėra įgimtas! Tai iš tikrųjų priešingos krypties filmas, kuris skatina platesnę diskusiją, ar pagrindinis veikėjas iš tikrųjų buvo homoseksualus, ar po gyvenimo didžiulės traumos jis taip pasišventė Dievui, kad net įtikėjęs vedė ir tapo pastoriumi? Filmo finaliniai štrichai sako, kad šiai istorijai nėra atsakymo ir galutinio verdikto, o žmogaus seksualumo tranzitas per gyvenimą vieniems gali būti nuo aplinkybių ir įsitikinimų besikeičiantis, o kitų pastovus. Manau, Maiklui Dievas suteikė tam tikrą laisvę, išlaisvino nuo panikos atakų, savitaiga ir tikėjimas juk daro stebuklus. Klausimas, ar pastoriaus žmona laiminga? Kodėl aktoriaus James Franco veikėjas suglumsta, kai bažnyčią užplūsta tikintieji? Šis pasirinkimas, manau, gerbtinas, kaip ir visų, kurie gyvena savo gyvenimus taip, kaip išmano ir nėra vieno teisingo pasirinkimo. Juk ir katalikų kunigas heteroseksualas pasirinkęs kunigo gyvenimą žino, kokį susilaikymo gyvenimą renkasi. Žmonių gyvenimai, įsprausti į besikeičiančius socialinius vaidmenis, labai sudėtingi, šis filmas gal ir ne šedevras, tačiau šiuos klausimus iškelia gana neblogai.

Mano įvertinimas: 6.5/100

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.6

 


Jūsų Maištinga Siela


Aktualijos: Kodėl Partnerystės įstatymo nepriėmimas tapo gėdingu Lietuvos istoriniu įvykiu?

 

Sveiki, 

Kol homofobai savo storuose socialiniuose tinklapiuose masiškai džiūgauja, kad vakar nepriimtas Partnerystės įstatymas, vis labiau pastebiu, kaip šioji valdžia yra linksniuojama keiksmų, Ingrida Šimonytė vadinama „lezbe“, o kitos politikės moterys žeminamos dėl to, kad jos moterys. Nenoriu klijuoti etikečių, tačiau akivaizdu, kad tokių neapykantos, nepakantumo ir patyčių pliūpsnį skleidžia sąmokslų teoretikų ir žaliomis „Už tradicinę šeimą“ socialiniuose tinkluose logotipais pasisakantys žmonės. Jie vis garsiau kalba ir skleidžia panieką, trokšta kažin kokio perversmo ir tai siečiau, aišku, su bejėgystės požymiu dėl pandemijos, o ne dėl to, kad valdžia kažką blogai daro. Darbai nėra netgi peržiūrimi, jie netgi nevertinami, o tiesiog stačiai tašomas etikečių ir neapykantos kryžius ir visai nesvarbu, kokiomis temomis pasisako politikai.

Ką tai sako? Pritarčiau I. Šimonytės minčiai, kad didelė dalis lietuvių, kurie turi prastą išsilavinimą ir negeba konstruktyviai mąstyti (tas juos labai žeidžia, jau pastebėjau), nepriima vakarietiškų vertybių. Netgi, sakyčiau, tarp tokių švysteli antivalstybinės mintys ir troškimai, kurie sietini, sakyčiau, su sovietinės valdžios režimu, kaip antai pasakymas: „anksčiau bent jau buvo tvarka“. Tikrai? Pasiilgome tokios tvarkos, nes nepatinka vaivorykštės suolelis Rotušėje? Tikrai šito užtenka, kad vėl bėgtume į KGB glėbį? Vis didesnį nerimą kelia ir tarp tos nepasitenkinimo ir neapykantos valdžia kalbos sraute slystelintys fašistiniai Lokušenkos palaikymai ir netgi atviri sarkastiški pasityčiojimai iš 26 metų suimto žurnalisto Pratesevičiaus, cituoju: „dabar batka paauklės berniuką, taip jam ir reikia, kad bandė sugriauti valstybę“. Šitie pasisakymai skamba po Partnerystės įstatymų straipsniais kaip troškimas to, ką šiandien turi Baltarusija. Šioji didžiulė minia (labai didelė dalis iš Šeimų maršo rokiruotės!) tiesiog beviltiškai trokšta jų tautinę ideologiją stiprinančio diktatoriaus, cituoju: „kad būtų tvarka“.

Kas nutiko, kad vakarietiškos vertybės, supratimas, jog kiekvienas žmogus yra savaip vertingas, dingo? Puikiai pamenu, kaip 2004 metais referendumu nusprendėme, kad mums reikia Europos, mums reikia laisvių, įvairovės, o šiandien užtrenkiam mūsų vaikams ir sau galimybes gyventi lygiateisiškai ir oriai. Kai nieko nesuprantantis politikas suokia, kad šis įstatymas buvo nepriimtas dėl to, kad trūksta diskusijų ir dialogo, man norisi užvažiuoti lazda per kuprą: ar tikrai? Jau 30 metų veikia LLG, jau suorganizuoti kino forumai, jau išleista daugybė lankstinukų, sukurta debatų, TV laidų, Vilniuje būta jau trys „Baltic Pride“ su eisenomis, programa, edukaciniais renginiais, kiek straipsnių ir argumentų... Ir vis tiek dar kažkam dešimtimis metų tos veiklos ir diskusijų per mažai? Kažkas jau tris dešimtmečius laukia, kol galės pradėti gyventi orų gyvenimą, tai ne tik, kaip mėgsta kai kurie prisižiūrėję prastos pornografijos, svaidytis žeminančiais epitetais LGBTQ asmenų pusėn, kad šis įstatymas leis jiems pusnuogiams vaikščioti sausio mėnesį po gėlių turgelius. Tokius idiotiškus komentarus skaitydamas suvokiu, kaip žiauriai reikėjo šio įstatymo visų pirma dėl psichologinio saugumo garanto, kad aš esu toks pat vertingas, kaip ir bet kuris. Kad man nereikia, cituoju homofobą, „meilę demonstruoti“, aš gyvenu kaip ir bet kuris, o ne keičiu vaidmenis, kai tik užsidaro šarvuotos namų durys...

Viena moteriškė paprašė parodyti jai bent vieną gėjų ar lesbietę, kuris būtų nesaugus ir nukentėjęs. Įsivaizduojate, kol nėra lavonų, tai jokių grėsmių nėra? Prieš kelerius metus Gedimino prospekte du vaikinus sumušė, nes per pėsčiųjų perėją ėjo tiesiog susiėmė už rankų. Nes juk poros taip daro, bet dėl to niekas jų nekaltina demonstravimuisi. Bet aš ne apie fizinį smurtą, o apie tą toksišką aplinką, kuri prasideda dar mokykloje, švietime, kaip neigiamos laisvės ir įvairovė, kai tėvai priešinasi tiesiog civilizuotam vaikų supažindinimui apie tai, kad egzistuoja santykiai ir tarp vienos lyties asmenų (juk ne sekso mokoma, o pagarbos!). Bet kai tėvai patys neturi tuo atžvilgiu jokios pagarbos, tai nenori, kad ir vaikas už juos būtų šiuo klausimu pranašesnis. Kad ir kaip gerbčiau edukologę Viliją Targamadzę, nes daugeliu klausimu ji labai teisi, visiškai nepalaikau jos antiedukologiškos ir antipedagogiškos pozicijos dėl šių klausimų. Jos asmeninės vertybės absoliučiai netinka Socialdemokratų partijai, o pastaroji pagal savo programą iš esmės turėjo apginti ir balsuoti už šį Partnerystės projektą. Akivaizdu, kad pas konservatorius daugiau socdemų, nei pas pačius socdemus.  

Kol Puidokas su Gražuliu neslepia nuopelnų ir džiaugsmo „apgynę Lietuvą“, bet, deja, taip ir nesuvokė, kad dalį savo tautiečių tiesiog kerziniu batu nuspyrė nuo skardžio ir nuėjo gerti šampano. Ar 1991 metais, gaudami laisvę, galėjome susapnuoti, kad šitie „tradiciniai“ vieną dieną skaldys Lietuvą, nuteikinės lietuvį prieš lietuvį, gebės prisidengę šeimos sąvokomis tiek prikaišioti mitologinių pagalių ir trukdyti tiesiog mėgautis visiems saugiu gyvenimu, ypač tokiu pandemijos sudėtingu metu, kai visi pikti – per anos dienos parą  žmogžudystė, sūnus užmušė motiną. Labai lengva piktintis ir manyti, kad siauromis nuostatomis ir sovietiniais įsitikinimais galime pagerinti pasaulį. Prisikurdami priešų ten, kur jų nėra, mes iš tikrųjų užkamšome savo menkus gyvenimus kasdienybės pasipiktinimais ir manome, kad atstovaujame kažkokiai pamintai teisybei, o dar blogiau – trokštame kovos, protestų ir mitingų, daug referendumų, daug peticijų ir kitų dalykų, įtikėję, kad daugumos nuomonė gali, pavyzdžiui, nuspręsti mažumų gyvenimo kokybės ir orumo klausimus be kompetencijų, be realaus žinojimo, mokslinių žinių, vien tik iš to, ką kieme dar nuo vaikystės kalbėjo apie gėjus ir lesbietes. Ar to pakanka, kad šioji minia pasivadinusi netgi „tauta“ nuspręstų kitų likimus? Argi tai nejuokinga, kai Puidokas savo socialiniuose tinkluose įdeda fotografiją su žmona prie bažnyčios ir užrašo, kad tik už vyro ir moters šeimą? Savo vertybine nuostata sako, kad kiti yra beverčiai, neleiskime jiems būti lygiais su mumis. Kur su tokiu žeminančiu kitų asmenų orumą mes einame, prisigalvoję pornografinių mitų ar teorijų apie tai, kaip gėjai atiminės iš šeimų vaikus? Iš kur atsirado visas tas piktas mazutas?

Panašūs dalykai vyko ir JAV, ypač aktyvūs laikai buvo apie 2000 metus, kai radikalūs krikščionys dar ne tokiais plakatais ir mitais puolė įstatymų rangovus. Šiandien jų pyktis išgaravęs, išnykęs ir vis rečiau kyla klausimas dėl šeimų naikinimų ar dėl vienalyčių asmenų seksualinių niuansų. Ypač buvo gajus mitas, kad gėjai plius AIDS lygu mirtis. Visgi mes einame per tuos pačius procesus, tik šįkart labiau prisidengę trispalvėmis ir vyčiais, manydami, kad kovojame už šviesią ateitį, o iš tikrųjų genocidiškai naikindami laisvę. Žvelgiu į Baltarusiją, žvelgiu į Šeimos maršo aktyvistus ir man jų pažiūros, reikalavimai, batkiškos pozicijos koreliuoja tarpusavyje. Tos fašistinės idėjos, noriu tikėti, išnyks LGBTQ atžvilgiu – juk pritrūko viso labo 2 balsų! – tačiau tiems LGBTQ žmonėms, kuriems jau per 20 metų, jie prisimins tai net tada, kai jiems bus 60 metų. O tiems LGBTQ asmenims, kurie pogrindyje, jausdami socialinį spaudimą būti spintose ir rūsyje, o dienos šviesoje imituoti (neduok dieve, ką supykdysi) heteroseksualius gyvenimus, galbūt jiems jau per 40, gali būti, kad ir nesulauks tos dienos, kada galės iš tikrųjų gyventi orų gyvenimą, o Puidokas nugyvens lygesnį gyvenimą už juos, nes taip 2021 metais gegužės 25 dieną prabalsavo Seime. 

Nors prognozuojama, kad grįžęs projektas jau turėtų surinkti reikiamą balų, tačiau kol pačiame Seime yra nemaža dalis kaip Tagamadzė, Gražulis ar Puidokas, visada išliks grėsmė šiai socialinei grupei būti apjuodintai, sumenkintai ir nustumtai į paraštes. Labai tikiuosi, kad Tomas Raskevičius, kuris įnirtingai ėmėsi šio projekto, nepasiduos. Tai reikalinga visiems Lietuvos žmonėms, netgi jeigu ir atrodo, kad tai tik LGBTQ reikalai, tai kodėl tiek daug pykčio ir džiugesio, jog šis įstatymas nepriimtas? Visgi man patiko Jūratės Juškaitės pasakymas, kad šis įstatymo nepriėmimas yra gėdingas Lietuvos istorinis momentas. Labai gaila, kad šių asmenų gyvenimo kokybę sprendžia tradicines vertybes (nors kas tai yra, vargiai kas galėtų įvardyti) išpažįstantys politikai, kurie patys nepripažįsta savo nesantuokinių vaikų ir patys yra moralės išverstaskūriai ir dalis tų suokalbininkų nuo tribūnos teisti, susitepę, nuodėmingi, įžeidinėjantys ir ne ką geresni už kitus, bet kadangi heteroseksualūs, leidžia sau kalbėti tautos vardu apie vertybes ir moralę. Argi ne absurdas, kad jie sprendžia LGBTQ asmenų likimus, o ne patys LGBTQ?

Jūsų Maištinga Siela


2021 m. gegužės 23 d., sekmadienis

Knyga: Tess Gerritsen "Chirurgas"

 Tess Gerritsen. „Chirurgas“ – Jotema: Kaunas, 2019. – p. 368.

Sveiki skaitytojai,

Apie amerikiečių detektyvų rašytojos Tess Gerritsen (g. 1953) romaną Chirurgas (angl. The Surgeon), kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Paulina Kruglinskienė, jau žinojau labai seniai. Tarp rimtosios grožinės literatūros skaitinių pasigendu tų lengvai „suryjamų“ romanų, nuo kurių būtų sunku atsiplėšti. Neseniai perskaičius trilerį Mano sesuo, serijinė žudikė, net negalvodamas čiupau Chirurgą, tikėdamasis tiesiog įtraukiančio detektyvo, kad negalvočiau, kodėl skaitau knygą ir ką čia turėčiau įžvelgti anapus teksto. Tokie detektyvinio pobūdžio trileriai dažniausiai susitelkia į galvosūkį, tam tikrą tyrimą, kurio pagrindinė užduotis yra kuo ilgiau išlaikyti skaitytoją nežinomybėje.

Ši istorija, kaip suprantu, yra vienos didelės knygų ciklo pradžios pirmoji dalis, kurioje veikia detektyvė Ricoli. Pastaroji, maniau, bus šios knygos epicentras, iš jos pozicijos ir bus pasakojama istorija, tačiau klydau. Negalėčiau įvardyti vieno pagrindinio veikėjo, kadangi knygos struktūra sustyguota ir nukreipta į kelis personažus ir bandoma istorijos įvykius perteikti keliais veikėjų rakursais.

Istorija prasideda tuo, kad Ricoli tenka spręsti bylą apie prievartautoją, kuris meistriškai skalpeliu išlupa savo aukoms gimdas. Aukos, žinoma, neatsitiktinės, jas sieja tam tikri išgyvenimai ir praeities įvykiai. Detektyvai pamažu „prisikasa“ iki esmės ir finalinėje scenoje (kitaip ir negali būti!) jie sučiumpa nusikaltėlį.

Iš tikrųjų įvykių eiga labai paprasta, netgi primityvi, bet efektingai įtraukianti. Romanas aprašytas įtemptai, vykusiai, įdomu analizuoti tuos seksistinius nusikaltėlio motyvus. Kodėl Chirurgui rūpi būtent moters gimdos? Kaip jis prisikasa prie pagrindinės aukos daktarės Katerinos Kordel, kuri vos prieš kelerius metus išgyveno išprievartavimą? Nusikaltėlis vis lipa ant kulnų, Katerina nėra saugi ne tik namuose už šarvuotų durų, bet ir darbe...

Autorė šį romaną bando „pagardinti“ seksistinėmis spalvomis. Pagrindinė veikėja Ricolė dirba „vyrišką“ darbą. Ir tikrai, jeigu gerai pamenate filmus ir detektyvus iš maždaug 1990-2005 laikotarpio, tai pastebėjote, kad moteris pareigūnė, policininkė ir detektyvė dirbanti komandinį darbą su vyrais toli gražu neprimena Miss Marpel, joms nuolat tenka atlaikyti kolegų patyčias, pažeminimą ir neįvertinimą. Dirbti moterims su „berniukais“ nėra lengva ir, atrodo, kad Ricoli šioje istorijoje yra pagrindinė dilema: pranokti kolegas ir įsitvirtinti profesionalios teisėsaugininkės pozicijoje. „Būk geriausia – tokia buvo jos strategija. Pralenk juos darbe, užgožk juos (p. 150).“


Tess Gerritsen

Tiesą sakant, būtent dėl šio troškimo nuolat įrodinėti savo vertę vyriškoje kompanijoje Ricoli ir atrodo veikiau ne kaip veikėjas, o kaip feministinis instrumentas padaryti šią knygą įdomesne, nes detektyvai be savo asmeninių ir socialiai aktualių istorijų neatrodytų tokie patrauklūs. Bet visgi iš visos knygos Ricoli būtent moteriškumo vaidmuo tampa dominuojanti problema, todėl atrodo kiek šabloniškai nykus, politizuotas, nuskalbtas #metoo judėjimo veikėjas, nors knyga ir parašyta 2001 metais. Kitaip sakant, Ricoli atrodo pernelyg schematiška ir dirbtina veikėja, šiek tiek bedvasė. Lygiai tą patį norisi pasakyti ir apie iš jos besityčiojančius kolegas vyrus.

Kur kas įdomesniais niuansais „apdovanota“ Katerina Kordel, per kurią papasakojama apie moterų, patyrusių seksualinę prievartą, gyvenimą, reabilitacijos etapus, baimę kreiptis pagalbos.

Kitą vertus, autorė labai gerai išstudijavusi medicininius terminus ir procesus, aiškiai ir tiksliai su įtaiga perteikia operacinės įvykius. Bijantiems kraujo ir turintiems lakią vaizduotę šiame romane gali išpilti šaltas prakaitas, nes būtent tai ir yra viena svarbiausių, savičiausių šio romano įtaigos sudedamųjų dalių. Antrasis dėmuo, apie kurį galbūt labiau nutuoks istorikai ir literatūrologai, tai sąsajos su Antika. Romane suteikiamas balsas ir žudikui, jo mąstymas perteiktas nebe mediciniškai, o būtent per antikinių literatūros kūrinių siužetus, ypač daug dėmesio skiriama Trojos karui. „Dešimt prakeiktų metų graikai buvo apgulę Troją. Dešimtį metų jie atkakliai ir ištvermingai atakavo tas sienas, o pagal dievų malonę sėkmė tai priartėdavo, tai atitoldavo. Aš laukiau tik dvejus metus, kad pasiimčiau savo geidžiamą laimikį (p. 294).“ Trojos arklys ir žudiko pinklės bei suplanuoti nusikaltimai atitinka kaip kirvis kotą.

Chirurgas Lietuvoje, kaip galite suprasti, itin populiari knyga. Pirmąkart lietuviškai pasirodė 2008 metais ir prieš kelerius metus jau išleista trečioji šio detektyvo laida. Nesu didelis šio žanro ekspertas, nesuskaičiau visiems labai gerai žinomo šiuolaikinių detektyvų karaliaus Jo Nesbo nė vienos knygos, tačiau akivaizdu, kad Chirurgas „sukaltas“ išties stipriai. Jo įtrauka į siužetą pajutau jau nuo pat pirmųjų puslapių, buvo išties pramoginis nuotykis, tačiau knygai persiritus į antrąją pusę, istorija nebeatrodė tokia įtraukianti, autorė ėmė logiškai skaitytoją vesti prie istorijos atomazgos jau matytų TV serialų ar trilerių paslapties atskleidimo žingsneliais (kas turėtų lyg ir būti pati įdomiausia dalis). Jau knygos viduryje aišku, kad žudikas iš Katerinos medicininės darbo aplinkos, kad žudikas nebus koks beveidis kaip Zodiakas, kad visi taškai bus sudėti ant i, o istorijos interpretacijai nebus palikta vietos skaitytojų pamintijimui ir fantazijai. Vis galvojau apie žudiko pagrindinius motyvus, kaip jis pjaustė tas vargšes moteris, tačiau nesugebėjo jų gyvų išžaginti, o galiausiai tai nusikaltimai iš LGBTQ priespaudos pozicijos. Patologiškas vyrukas taip buvo įsimylėjęs savo partnerį, kad tęsė keršto siaubingus veiksmus, norėdamas pratęsti savo tyriausius jausmus. Argi žiauriausi ir didžiausi pasaulyje nusikaltimai nekyla iš tų pačių jausmų slopinimo, neigimo bei atstūmimo?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Måneskin - Zitti E Buoni - Italy [lyrics / žodžiai] (Eurovision 2021)

Sveiki,

Pamenate senus gerus hipių ir pirmųjų roko grupių įvaizdžius 7-8 praėjusio amžiaus dešimtmetyje? Anuomet seksas ir narkotikai ant scenos veržėsi per kraštus, masės šėlo ir niekam nekilo klausimas, kodėl vyrukai tarpusavyje flirtuoja, kodėl jų lūpos, akys padažytos ir vilki dirbtinų perlų karoliais bei seserų rūbais iš spintos? Lytiškumo skirstymas pagal vaidmenis nebuvo traktuojama kaip problema. Jie buvo tokie ir viskas, atrodo, su tuo buvo gerai. Jų epocha nieko nesunaikino, atslūgo, atėjo kitos muzikos žanro gyvavimo eros... Ką šeimos maršo dalyviai regi žiūrėdami šių dienų „Euroviziją“? Vien tik gėjus, lesbietes ir, kaip jie mėgsta tauzyti, belyčius asmenis. Negi tas rūbas ir vaidmuo, į kurį įspraustas žmogus, yra toks gyvybiškai svarbus? Nuo kada jo asmenybės raiška scenoje ir gyvenime tapo piktų dėdžių ir tetų politine ir socialine neapykantos valdžios stimuliuojančia jėga? Apie tai galvojau (iš šių dienų perspektyvos) žiūrėdamas italų laimėtojų Måneskin - Zitti E Buoni dainą. Po 31 metų pertraukos maištinga grupė su daina „Užsičiaupk ir būk geras“ nurungė finišo tiesiojoje šveicarą ir prancūzę.

Daina puiki! Energinga! Užvedanti. Velnių fiesta ir su jais tikrai neliūdna, nors įžūlūs italai jau spėjo patekti į narkotikų skandalą. Pats mačiau gyvoje transliacijoje tą kompromituojantį epizodą ir jis, mano supratimu, tikrai atspindi 7-8 dešimtmečių rokerius. Žavėtis tokiais blaiviais ir puritoniškais laikais nėra lyg ir dėl ko... Nors atlikėjas po to neigė, kad tai buvo narkotikai, visgi scenoje pakitęs lėbaujantis elgesys mažai ką turėjo bendro su laimėtojų jauduliu, kurį matome kasmet, veikiau tai buvo alkoholio ir (galimai psichotropinių medžiagų) padarinys. Nepaisant visko, daina įspūdinga, italų kalba graži, gyva dvasia ir atsidavimas kūriniui yra, maištinga žinia konservatyviai Europai irgi yra. Siūlau pasiklausyti šios dainos, jeigu dar negirdėjote.


Måneskin - Zitti E Buoni

 

Loro non sanno di che parlo

Voi siete sporchi, fra', di fango

Giallo di siga fra le dita

Io con la siga camminando

Scusami, ma ci credo tanto

Che posso fare questo salto

E anche se la strada è in salita

Per questo ora mi sto allenando

E buonasera, signore e signori, fuori gli attori

Vi conviene toccarvi i coglioni

Vi conviene stare zitti e buoni

Qui la gente è strana, tipo spacciatori

Troppe notti stavo chiuso fuori

Mo' li prendo a calci 'sti portoni

Sguardo in alto tipo scalatori

Quindi scusa mamma se sto sempre fuori, ma

Sono fuori di testa, ma diverso da loro

E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro

Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

Io ho scritto pagine e pagine, ho visto sale poi lacrime

Questi uomini in macchina e non scalare le rapide

C'è scritto sopra una lapide, in casa mia non c'è Dio

Ma se trovi il senso del tempo risalirai dal tuo oblio

E non c'è vento che fermi la naturale potenza

Dal punto giusto di vista, del vento senti l'ebrezza

Con ali in cera alla schiena ricercherò quell'altezza

Se vuoi fermarmi ritenta, prova a tagliarmi la testa perché

Sono fuori di testa, ma diverso da loro

E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro

Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

Parla, la gente purtroppo parla

Non sa di che cosa parla

Tu portami dove sto a galla

Che qui mi manca l'aria

Parla, la gente purtroppo parla

Non sa di che cosa parla

Tu portami dove sto a galla

Che qui mi manca l'aria

Parla, la gente purtroppo parla

Non sa di che cazzo parla

Tu portami dove sto a galla

Che qui mi manca l'aria

Ma sono fuori di testa, ma diverso da loro

E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro

Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

Noi siamo diversi da loro


Jūsų Maištinga Siela


2021 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Filmas: "Margaret Atwood. Žodis po žodžio – galingas ginklas" / "Margaret Atwood: A Word after a Word after a Word is Power"

 Sveiki skaitytojai,

Kas sukasi reguliariai literatūros pasaulyje, tas tikriausiai yra skaitęs ar bent girdėjęs kanadiečių rašytoją Margaret Atwood. Apie ją Nancy Lang sukūrė dokumentinį filmą „Margaret Atwood. Žodis po žodžio – galingas ginklas“ (angl. Margaret Atwood: A Word after a Word after a Word is Power) (2019). Per savo ilgą rašytojos gyvenimą autorė parašė dešimtis knygų pačių įvairiausių žanrų. Vieniems ji poetė, kitiems stipresnė kaip romanistė, tačiau akivaizdu, kad ir vienoje, ir kitoje literatūros formoje autorė jaučiasi puikiai. Jos svarbiausia misija – atspindėti tikroves moralines vertybes arba jų nebūvimą, dviveidiškumą. Šiame filme ne kartą minima, kad M. Atwood rašo ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį, todėl jos knygos bus skaitomos ir po 100 metų, nes tai ne tik meninio pobūdžio literatūra, bet ir giliamintė istorines, politines struktūras smelkianti literatūra.

Pirmoji knygą, kurią perskaičiau būdamas 14-15 metų, buvo ką tik pasirodęs romanas lietuviškai „Oriksė ir Griežlys“, pastaroji sudaro trilogijos pirmąją dalį. Deja, leidykla neapsiėmė leisti kitų dalių. Įspūdis buvo pribloškiamas, kadangi iki tol nebuvau nieko skaitęs iš antiutopijos, man tas žanras tebuvo tik tam tikra sąvoka, neišbandyta, neištyrinėta literatūrinė dirva. 1984 metais pasirodęs autorės „Tarnaitės pasakojimas“ M. Atwood padarė pasaulinio lygio literatūrine žvaigžde. Lietuvoje šio bestselerio jau sulaukėme kelis leidimus, o neseniai pasirodę „Liudijimai“ M. Atwood vėl pasidarė labai įdomia ir patrauklia lietuvių skaitytojams.

Neslėpsiu, kad esu šios rašytojos gerbėjas, tad ir filmas man buvo be galo įdomus. Kaip šioji aktyvi moteris, būdama jau garbingo amžiaus, nepailstamai keliauja po pasaulį, be atvangos turėdama laisvą minutę vis rašo. Tai konstruktyvus ir įdomus filmus, kuris „perbėga“ per rašytojos gyvenimą, išgrynina ją studijų metais, kai moters padėtis universitetuose ir visuomenėje vis dar buvo grindžiama „virtuvės vergės“ samprata. Būdama Berlyne, regėdama esminius politinius procesus, kaupdama laikraščių iškarpas apie moters padėtį ji sėdasi rašyti „Tarnaitės pasakojimo“. Filme taip pat prabėgomis atskleidžiami ir tokių romanų kaip „Greis“, „Katės akys“ bei poezijos knygų apžvalgos, nušviečiama, kas autorę inspiravo jas sukurti. Nemažai kalba ir ilgus dešimtmečius jos asistentė ir pagalbininkė, brėžiami feministinių judėjimų ir, žinoma, Kanados literatų gyvenimas XX amžiaus antroje pusėje, kai Kanados rašytojai neturėjo nei „svorio“, nei balso, nei populiarumo. M. Atwood viena pirmųjų, kuri sukūrė tvirtus Kanados rašytojų sąjungos pamatus. Šalia tų procesų brėžiami ir motinystės bei žmonos vaidmens punktyrai. Filmas dedikuotas M. Atwood sutuoktiniam, kuris dėl demencijos pamažu pasitraukė iš gyvenimo...

Šiaip filmas įdomus labiausiai M. Atwood gerbėjams. Man jis patiko. Vis dar galite jį pamatyti LRT videotekoje, paspaudę nuorodą ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDB: 7.6


Jūsų Maištinga Siela