Filmas: "Nes ji yra moteris" / "On the Basis of Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tie, kurie nors kiek nusimano apie žmogaus teisių pažeidimus lyties diskriminacijos atžvilgiu ir kaip ilgai ir sudėtingai buvo eita prie šios lygybės visuomenėje teisiškai, manau, amerikiečių teisininkė Ruth Bader Ginsburg (1933-2020) turėtų būti gerai žinoma. Amerikoje ji tikra ikona, tačiau mums, lietuviams, dažnai ji nežinoma ir tolima, todėl nusprendžiau nors kiek susipažinti su jos gyvenimu pažiūrėjęs filmą „Nes ji yra moteris“ (angl. On the Basis of Sex) (2019).

 

Filmas mus nukelia į 1956 metus, kai jauna motina Ruth, paskatinta savo studijuojančio vyro Martino, įstoja į Harvardo universitetą, kuriame tuo metu išskirtinai mokėsi beveik vien vyrai ir moterų buvo tik keletą. Tiesą sakant, joms net nebuvo atskirų tualetų. Pagrindinė veikėja Ruth Ginsburg – neįtikėtinai sumani, iškalbi ir įžvalgi moteris netrukus diskriminuojančioje dėstytojų ir vyrų studentų aplinkoje tampa geriausia studente, tačiau į ją niekas rimtai nežiūri, nes ji yra moteris. Galiausiai Kolumbijos universitete užbaigusi studijas bando įsidarbinti advokate, tačiau jos nepriima, nes ji yra... moteris. Taigi žiūrovas regi, kaip perspektyvi ir sąžininga bei visuomenei reikalinga specialistė tyliai nugesinama ir atstumiama vyrų pasaulyje, kuriame moters vieta stereotipiškai apibrėžta pagal to laikmečio standartus: auginti vaikus, gaminti valgį, tenkinti vyrą ir būti dėkingai už tai, kad jai nereikia dirbti.

 

Galiausiai bėga metai, ateina Seksualinė revoliucija, karas Vietname ir Ginsburg pamažu permainų metu atsiveria visai kitos galimybės. Ji aptinka teisinę revoliuciją sukėlusią bylą, kada įstatymiškai diskriminuojamas vyras dėl to, kad yra vienišas ir slaugo savo sergančią mamą, todėl priešingai nei moteris, jis negali gauti išmokų. Ironiška, bet tai tiesa, visuomenėje ir teisėsaugoje į moterų diskriminacijos problemą buvo atsižvelgta tik tada, kai buvo laimėta moters advokatės byla dėl vyrų diskriminacijos, o ne moterų diskriminacijos. Filmas dailus ir labai nušlifuotas pagal Holivudo spalvas. Centre turime tipiškai vargstančią heroją, kuri iš esmės palūžusi, bet lemtingą minutę susikaupusi kaip koks supermenas išplėšia pergalę – tokius įpaminklintus filmus labai mėgsta masės ir nieko čia nepadarysi. Kita vertus, reikia žiūrėti šį filmą iš teisinių, socialinių, istorinių kontekstų perspektyvos ir numanyti, kad tikrovėje viskas buvo ne taip gražu ir herojiška. Jeigu ir verta žiūrėti, tai būtent dėl savišvietos, nes filme įdomiausia ne tiek pats Ginsburg sukurtas pompastiškas didvyrės fasadas, kuris ir nuspėjamas, ir holivudiškai šabloniškas, kiek XX amžiaus vidurio moteris teisinė toksiška įrėminimo padėtis ir kova dėl lygybės su vyrais. Filmas režisūrine prasme yra dekoratyvinis ir kaip reikiant salstelėjęs, bet man buvo naudingas ir įdomus.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geresnės dienos" / "Better Days" / "Shaonian de ni"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kol žiūrėjau režisieriaus Derek Tsang filmą „Geresnės dienos“  (mand. Shaonian de ni) (2019), buvau šventai įsitikinęs, kad žiūriu Pietų Korėjos kiną, nes tik taip gali pasakoti Korėjos kinas, bet dabar, rašydamas šias eilutes, nustėrau, jog „Geresnės dienos“ visgi yra Kinijos kinas! Lietuvoje populiarėjant ne tik masinio tipažo mango literatūrai ir japoniškiems animaciniams serialas, kuriais serga ištisas likęs pasaulis, vis dažniau matomas Azijos kinas, o pastarieji 10 metų jų sėkmė pasauliniu mastu tapo tikru fenomenu. Nutariau pažiūrėti puikiai kino kritikų ir žiūrovų įvertintą filmą, nors, sakau, asmeniškai neretai reikia pastangų nusiteikti žiūrėti tokį kiną dėl kultūrinių barjerų.

Filmas išties geras. Žiūrėjau jį prieš miegą ir, Dieve, viskas pamažu, tik kitokiais rakursais persikėlė į sapnus, todėl su filmais prieš miegą būkite atsargūs. Istorija pasakoja apie dvyliktokę Šunja, kurios klasiokė dėl patyčių nusižudo. Pasirodo, Kinijoje (įtariu, kad labiau filmuota liberalesnėje Hong Kongo regione, iš kur ir kilęs režisierius) yra nepaprastai svarbūs baigiamieji egzaminai. Jeigu pas mus dvyliktokai pramiega ir sako: „o kas čia tokio? Ateisiu vėl ir perlaikysiu!“ Tai Kinijoje tas nepaeis, nes šalyje tiesiog egzaminų laikymas yra nacionalinė rimties padėtis, kuri nulemia šeimos tolimesnę ateitį.

 

Prastai gyvenanti Šunja viena iš pirmūnių, tačiau ją persekioja populiarios mokyklos merginos. Ir taip, kad smurtas ir patyčios filme vystamos taip, kad mano vakarietiškom smegenim nebelieka vietos interpretacijom. Pats, prisipažinsiu, pagrindinei veikėjai už kentėjimą norėjosi ne kartą užvažiuoti, kad pagaliau ji pradėtų kažką daryti. Bet... Azijoje priimta nesiskųsti, nes tai silpnumo požymis, ir pagrindinė veikėja laukia egzaminų kaip išganymo, kol galiausiai įsipainioja į labai tamsius santykius...

 

Kaip apibūdinti šį filmą? Jis iš dalies erzino, nes jame itin hiperbolizuotas smurtas (fizinis ir psichologinis), tačiau šiek tiek teko įsižioti, jog filmas remiasi per šalį nuskambėjusiu tikru skandalu, o filmas vaizduoja tų veikėjų prototipus. Konservatyvioje šalyje, kurioje viskas sustyguota nuo A iki Z bei viskas sureikšminama, o į egzaminus žiūrima kaip į kokias militaristines pratybas, nuo kurių priklauso gyvybė, verčia susimąstyti apie švietimo takoskyrą ir panašumus tarp vakariečių ir azijiečių. Visgi filme daug smurto, bet blyksteli ir vilties spinduliai. Kerštas, patyčios, noras kabintis į gyvenimą milijardinėje šalyje stebina. Dar labiau stebina visuomenės pakanta smurtui ir individo bandymai iškęsti tą smurtą, netgi aiškinant sau, jog tai tik pereinamasis brandos etapas, per kurį reikia pereiti.

 

Įdomybė, jog po šios sukrečiančios tikrosios istorijos visgi šalies mokyklose buvo imtasi prevencinių programų, kurių šalis, pasirodo, neturėjo, jog būtų stabdomos kančios, smurto mokyklinė tolerancija. Šiaip filmą įvardyčiau kaip nepatogų, bet jis turi tam tikrus ir azijiečių kinui būdingos režisūrinio ir siužetinio naivumo. Neišsimokslinęs gatvės vagis ir mušeika idiliškai pasiaukoja dėl jaunos mokinės? Jaučiu, kad tikrovėje visgi buvo visgi pateikta kiek kitokiom spalvom, o jau ištęstos graudžios scenos pabaigoje priartėja prie parodijos, iš kurių internautai daro memus. Visgi filmas įtraukiantis, pakankamai dinamiškas, atskleidžiantis mums keistus kultūrinius dalykus, bet labiausiai byloja apie patyčių baisumą, kurio filme apstu tiek, kad ne visada gali priimti tai kaip tikrovę. Šiaip labai patiko.

P. S. Filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio šalių filmas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dažytas paukštis" / "The Painted Bird"

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Jau kuris laikas, kai nemėgstu filmų apie Antrąjį pasaulinį karą. Kino industrija tiesiog pamišusi dėl šio laikotarpio vaizdavimo, nėra tikriausiai metų, kada nebūtų susukta kokia nors kino juosta, kuri nevaizduotų šio vieno baisiausių Europai ir Pasauliui laikotarpio. Dažniausiai tos istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą panašios, man, kaip žiūrovui, palieka tas pačias slogias emocijas. Tačiau išlenda visoje toje gausoje kokie nors nematyti ir įdomesnės perspektyvos filmai, kurių negaliu atsisakyti. Vienas iš jų – čekų režisieriaus Václav Marhoul „Dažytas paukštis‘ (angl. The Painted Bird) (2019), pastarasis pastatytas pagal lenkų rašytojo Jerzy Kosinski (1933-1991) 1965 metais tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną. Filmas susuktas tarptautiniu mastu, pasitelkiant garsius Europos aktorius, tokius kaip Udo Kier ir Stellan Skarsgård.

 

Istorija mus nukelia į tolimas slavų žemes (tai gali būti Lenkijos rytai, Ukraina ar net ta pati Rusija), pasvirę pravoslaviški kryžiai tai rodo. Ilga trijų valandų kančios kelionėje vaizduojamas žydų berniukas Joska, kuris slapstosi tolimame kaime pas tetą, o jo tėvai išvežti į koncentracijos stovyklą. Vieną dieną Joska supranta, kad teta mirė besimazgodama kojas, netyčia padegęs namus jis patraukia į ilgą kelionę. Pirmiausia atsiduria vietinių kaimelyje, kuriame jį palaiko demonu, jį vietoj vergo išsiperka vietinė užkalbėtoja ir atlieka su juo įvairius ritualus. Galiausiai Joska pabėga upe ir vis keliauja nuo vieno pasakojimo veikėjo prie kito, patirdamas dėl to, kad yra svetimas atėjūnas, o dar ir žydas, visas įmanomas kančios, išnaudojimo ir smurto formas.

 

Filme metaforiškai pristatoma nudažyto, paženklinto paukščio likimas. Paleistas tarp kitų paukščių nudažytasis užkapojamas kitų paukščių bendruomenės, jis nebegali pritapti. Panašus likimas laukia ir žydelio Joskos, jis niekur negali pritapti, jam užgintas bet koks saugumas. Keliaudamas jis mato, kaip pavyduolis savo žmonos meilužiui šaukštu išskaptuoja akis, kaip lytiškai išnaudojęs krikščionis gąsdina jį nužudyti, kaip kaimietė, kuria manosi pasirūpinsiąs kaip tikras vyras, geidulio pagauta mylisi su ožiu, kaip šaudomi žmonės... Išties vienam berniukui filmas pasiūlo ištisą hiperbolizuotai perspaustą kančios kelionę. Kartais atrodo, kad atviras pasaulis yra viena didelė koncentracijos stovykla. Tiesa, Joskai nuolat sekasi ištrūkti gyvam ir toliau patirti naujas kančia, tarsi neštų savo kančios kryžių.

 

Nors filmas turi M. Haneke „Baltas kaspinas‘ (2009) raiškos būdų, juodai baltas filmas ir smurtines situacijas, „Dažytas paukštis“ maždaug nuo vidurio algoritmiškai tampa nuspėjimas, šiek tiek varginantis, nes žiūrovas yra paliktas gauti kankinimų porciją po porcijos. Įdomus dalykas, kad pasirinkta realistinė raiška, tačiau pats filmas sąlyginai metaforizuotas, jo užduotis nėra atskleisti neįtikėtiną Joskos gyvenimą, bet veikiau karo baisumų ištisą paletę, įvairias žiaurumo formas, pradedant nuo prietaringų tamsių ūkininkų ir alkoholikų, baigiant rusų ir vokiečių esesininkų.

 

Vienas vaikelis, žinoma, visų šių siaubų nebūtų ištvėręs, tad filmo siužetui nuolat tenka neįtikėtinomis sąlygomis tausoti savo pagrindinį personažą, išsukinėti jį iš sudėtingiausių situacijų. Filmas stebina koncentruoto žiaurumo gausa, kuri vietomis atrodo nebenatūrali, tačiau filmas estetiškai pavykęs, veikia emocijas, o kai kurios scenos tiesiog vertos atskirų novelės formato pasakojimų, pvz., kaip pavyduolis grįžta su katinu maiše ir paleidęs prie vakarienės stalo stebi savo žmoną, šalimais esantį meilužį ir besidulkinančius gyvūnus. Tai taip intensyviai paveiku, kad verta psichologinius niuansus aptarti atskirai. Filme rasite ir nemažai tokių tradicinių, jau išnykusių ir istorijon nuėjusių dalykų, kurie irgi stebina, pvz., kaip liaudiškai gydomi ligoniai: įkasami į žemę, ant pilvo dedami žalčiai, ausies skausmas išrūkomas pripumpuojant dūmų. Aišku, po viso filmo lieka didelis slogutis, todėl atsakingai pasirinkite seanso laiką ir nusiteikite.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventoji Modė" / "Šventoji Mod" / " Saint Maud"

 

Sveiki,

 

Puiki kino kritikų įvertinta režisierės Rose Glass psichologinė siaubo drama „Šventoji Modė“ („Šventoji Mod“) (angl. Saint Maud) (2019) sukrėtė ne vieną savo simbolinėmis prasmėmis byloti apie pakrikusią žmogaus psichiką. Filmas tarsi iš ligonės vidaus bando perteikti haliucinacijų ir gotikinių, barokinių religinių siaubų išklaipytą pasaulio reginį, kuris, tiesa, ir tampa didžiausia šio filmo siaubo išraiška.

 

Pagrindinė veikėja Keitė, kuri pasivadino Mode, atvyksta slaugyti kadaise garsios šokėjos Amandos, pastaroji serga vėžiu ir jai nuolat reikalinga priežiūra. Galiausiai Modė sau įsiteigia, kad ligonė nėra jau tokia svarbi, kur kas svarbesnė yra jos siela, tad pamažu Modė tampa maniakiškai reikli savo poniai, kuri mėgo ir tebemėgsta pasilinksminimus su vyrais ir lesbietėms, jai nesvetimas bohemiškas gyvenimas. Galiausiai pasirodo, kad Modė irgi nėra šventoji, ji gyveno pasileidėlės gyvenimą ir gerdavo iki nukritimo, tačiau, ieškodama gyvenimo prasmės dėl nelaimingo neįvardyto atsitikimo vienoje slaugių ligoninėje, ji atsigręžė į Dievą ir galiausiai įtikino save, kad ji kaip slaugytoja ir globėja turi savo misiją.

 

Iš tikrųjų filmas, nors ir siaubo žanro, jame išryškėja sudėtingas veikėjos psichologinis pasaulis. Iš vienos pusės Modė susikuria, nors ir keistais būdais, gyvenimo prasmę, jai tai padeda išsilaikyti ant kojų kasdienybėje. Iš kitos – filmas rodo tą pavojingą ribą, kas gali nutikti, kai nesirūpinama nei traumos gijimu, nei kaltės jausmo paleidimu, nei apskritai psichine sveikata. Filmas, apgaubtas gotikinių tamsių spalvų, baugina savo netipinėmis siaubo priemonėmis. Kas dedasi su Mode? Nuolat kyla tas keistas dvejopas jausmas, ką filmo kūrėjai mums nori perteikti. Ar Modė iš tikrųjų apsėsta? Ar ji iš tikrųjų atstovauja gėriui, o mes, pasauliečiai, šventuosius dabar matome tik kaip kuoktelėjusius? O gal tai tik mergina, kurią kamuoja epilepsijos priepuoliai? Filmas iki galo neatsako į šiuos klausimus ir tai yra gerai, nes po filmo kyla pačių įvairiausių minčių. Nors ilgą laiką, kol filmą žiūrėjau, svarsčiau, kodėl aktorė Jennifer Ehle tokia panaši į Meryl Streep, kai ji atliko vaidmenį filme „One True Thing“ (1998)... Esama stulbinamų panašumų! Visgi filmas kaip siaubo filmas nėra tipinis, režisierė pasistengė sukurti išskirtinį pasakojimą, kuriame pats didžiausias siaubas yra kylantis iš paties žmogaus savikontrolės praradimo, tačiau filmas mažo biudžeto, dvelkia perdėtu šaltumu ir retsykiais nenatūraliais dialogais.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svaigulys" / "Eld & lågor" / "Swoon"

 

Sveiki,

 

Švedų filmą „Svaigulys“ (šved. Eld & lågor) (2019), kurį galėjote pamatyti kino festivalyje Scanorama, o vėliau ir LRT rubrikoje „Elito kinas“, yra tai, ką galima pavadinti europietišku Holivudu, o gal netgi skandinavų Holivudu. Filmą režisavo Måns Mårlind, kuris turėjo aiškią viziją – kontrastingai vaizduoti švedų Antrojo pasaulinio karo išvakares t. y., dvi iš tikrųjų šalia viena kitos gyvenusias šeimas, kurios plėtojo atrakciono parko verslą. Ši istorija paremta tikra istorija ir vaizduoja, kaip susidarė iš priešų sąjunga ir santuoka, tačiau filmas tiek nublizgintas, kad tikriausiai belieka tik toks istorijos nuotrupos, pavirtusios pasaka.

 

Atmetus istorinius kontekstus, galima sakyti, kad filmas kaip koks švedų „Mulen Roužas“, savitai išpuoselėtas ir spalvingas karnavalas, koks tik begalimas kine su specialiais triukais ir kompiuterine grafika. Tokį kiną Europoje kuria retkarčiais nebent britai, žinoma, dažnai su amerikiečių pagalba. Filme vaizduojama meilės istorija iš esmės yra ta pati „Romeo ir Džuljetos“ istorija. Dvi mirtinai susipriešinusios šeimos kaišioja dėl verslo viena kitaip pagalius į ratus, o prasidėjusi Hitlerio invazija į Europą sparčiai prastina atrakcionų verslą. Tai tarsi Kapulečių ir Montekių istorija, kaip minėjau, perteikta „Mulen Roužo“ spalvomis, viskas labai sąlygiška r labai dekoruota. Atrodo, jog stebime žlungantį verslą, kurį bando išsaugoti abi šeimos, o toje tragedijoje užgimsta tarp jaunosios kartos nauja meilė. Tiesa, sunkiai įmanoma, nes Nini serga bipolitiniu sutrikimu ir dažnai pasineria į chronišką depresiją, o mylimojo motina primeluoja ir atitolina sūnaus laimę. Žodžiu, tikra klasika.

 

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, filmas nuotaikingas, jis laikosi dėl kruopščiai sukurto dekoratyvinio vaizdinio. Mintys, jausmai ir net problemos perteikiamos Volto Disnėjaus spalvomis, ryškinant karnavalo kultūrą. Svarbiausia be meilės yra ir dingstantis karo metu žmonių džiaugsmas, šeimos verslo išsaugojimas, kai nebegali atrakcionai konkuruoti su Europą apėmusiu siaubu. Savotiškas miuziklo „Burleska“ (2010) verslo išsaugojimo motyvas. Visgi daug gražių filme niuansų, klišės ir lėlių namelio efektas pasirinktas tyčia kaip forma perteikti svaiguliui t. y, visų pirma, meilės istorijai, kuri absoliučiai teatralizuota pagal standartus.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Džonsas" / "Mr. Jones"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).

 

Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau, pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu, mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs komunizmas visus „sulygino“.

 

Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones (1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus, kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose, miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu, kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...

 

Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau, matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liberté" / "Liberté"

 Sveiki,

 

Katalonų režisierius Albert Serra mane nustebino filmu „Liberté“ (pranc. Liberté) (2019), už kurį Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimą, o pats filmas Lietuvoje buvo rodomas Kino pavasaryje. Šis erotinio pobūdžio filmas gali kai ką netgi šokiruoti, nes kils labai pagrįstų klausimų, apie ką apskritai šis kūrinys? Čia neapsieisime be istorinio konteksto, kuris susietas su Prancūzijos revoliucijos išvakarėmis. Turtingųjų laisvamanių libertinų būrys pasitraukia iš Paryžiaus XVIII amžiaus antrojoje pusėje ir maždaug tarp vokiečių ir prancūzų žemių, miško proskynoje, rengia BDSM orgijas! Iš vienos pusės, kas gali būti makabriškiau, jei ne koketės ir monstrai, tarnai ir valdingieji susitikę tamsioje girioje, kurie kuždasi begėdiškomis kalbomis ir ruošiasi naktiniam ištvirkavimui?

 

Pasirodo, visas filmas yra vien apie tai! Nufilmuotas naktiniame miške, svirpiant žiogams, tad atmosfera kaip kokiame užtemdytame be elektros ir žvakių Versalyje, kur didžiausiu prieglobsčiu tampa karietų kambariai be ratų ir žirgų. Gerai, iš vienos pusės libertinai turi savo filosofiją, kuri įterpiama į įmantrius geidulingus pokalbius. Išsivaduodami iš griežto klasicizmo ir religinių dogmų, jie švenčia savo nebesuvaldomo geidulio šventę, tad šokiruoja filosofiškai ir praktiškai išreikštas sekso ir kančios santykis, o pagrindiniai veikėjai taip ištroškę išsilaisvinti iš socialinių vaidmenų, traumų, priespaudų, įsitikinimų, kad praranda protą, maldaudami dar labiau juos kankinti. Šį filmą žiūrėdamas ne kartą pagalvojau, kad galgi tampa aišku ekstazė, kai kankinama moteris šaukė: „Plakite mane stipriau, budeliai!“.

 

Kitą vertus filmas metaforizuotas, sudurstytas iš kontrastų: daug nešvankybių, kuriuos apjungia intelektualūs pokalbiai apie troškimą patirti malonumą. Gali būti, kad ir mums apmąstant šiandienos pasaulį, atrodo, jog tampame kažin kokie plastikiniai, kurie meluoja sociume, savo soc. tinkluose, šeimai, sau, darbdaviui, kad tas melas ir dirbtinumas, prisitaikymas atbukina, ir vienintelis tikras dalykas, kaip ir šiame filme, yra skausmas, kuris nesumeluoja tikrųjų potyrių. Aišku, tai destruktyvu, tačiau tai taip žmogiška, kad beregint šis filmas įgauna filosofinį ir net savitą egzistencinį matmenį, kuris nebe taip šokiruoja ir stebina, o tampa natūraliai prieinamas ir suprantamas.

 

Štai, ką sako pats režisierius: „Norėjau, kad filmas fiziškai paveiktų žiūrovą ir sukeltų tokią būseną, kurią dažnas jaučia anksti ryte išeidamas iš naktinio klubo. „Liberté“ negalima atskirti to, ką matėte, nuo to, ką girdėjote ar įsivaizdavote. Žiūrėdami filmą, jį kartu su manimi kuriate. Kartais esame vojeristai, kartais jie, reikalaudami dėmesio, žiūri į mus, labai kruopščiai seka mūsų reakcijas.“ Visą interviu skaitykite ČIA.

 

Gal kas prisimena rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą „Dvaras“ (2020), kuris be proto turi sunkius ir nesibaigiančius manieringus dialogus? Čia esama panašios sugestijos ir polėkio. Visgi, kaip daugelis pastebėjo, filmas yra kaip potyris, nes nieko panašaus neteko matyti. Žiogų hipnozė naktiniame miške tiesiog skamba po seanso, o patirtas suvokimo siaubas apie žmones kaip socialinius gyvūnus, manding, pasakė kur kas daugiau apie mūsų prigimtį, nei būtų galima pamanyti iš pradžių žiūrint šį unikalų filmą. Tikrai ne kiekvienam.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 4.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ekstra neįprastas" / "Extra Ordinary"

 Sveiki,

 

Ne taip dažnai renkuosi siaubo komediją, gal dėl to, kad jų niekas beveik ir nekuria, o ir vis tiek daugiau ar mažiau primina siaubo filmų parodijas. Visgi nusprendžiau pažiūrėti „Ekstra neįprastas“ (angl. Extra Ordinary) (2019). Filmas pasakoja apie ekstrasensinių ir raganiškų galių turinčią vairavimo instruktorę Rouzę, pastaroji po tėvo mirties ir įvairių nesėkmių nusprendė daugiau nenaudoti savo galių, kad niekam nepakenktų ir išskirtinai atsidėti kasdieniam paprastam gyvenimui. Galiausiai vieną dieną į ją kreipiasi Martinas, nes jo velionės žmonos vaiduoklis nepalieka ramybėje, o kur dar užkeikta nekaltoji dukra, kurią nori paaukoti kaimynystės pilyje gyvenantis garsaus muzikinio hito atlikėjas...

 

Filmas išties, švelniai tariant, nučiuožęs, nes jame absurdas, filmų kičiniai ir klišiniai elementai jungiasi su siaubo filmų klasikiniais deriniais. Iš vienos pusės filmas išties veikia kaip parodija, nes pagrindiniai veikėjai, nors ir nesėkmingiausi, tačiau galiausiai jiems, ištroškusiems gyvenimo permainų ir meilės, pavyksta pasimylėti paties didžiausio pavojaus akivaizdoje, kai demonas bando juos nusitempti į pragarą. Galiausiai filmo juokeliai daugiau ar mažiau yra seksualiai niuansuoti, todėl gali pasirodyti lėkštoki, bet tuo pat metu tenka pripažinti, jog filmo kūrėjams pavyko išgauti kažin kokį savitą ir neholivudišką komedijos atskleidimo būdą. Vaiduokliai šioje komedijoje absurdiškai juokingi, o žmonės ir piktadariai savaip pamišę dėl kiniško maisto į namus bei virtų ar keptų ryžių, o persikūnijusios laikinai mirusiųjų šmėklos į Martino kūną turi pasakyti ką nors juokingo. Filmas vienam karteliui kaip komedija yra typ-top.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Nakties priešingybės" / "The Vast of Night"

 Sveiki,

 

Tikriausiai visai neseniai pamačiau metų vieną keisčiausių siaubo trilerių ir juo tapo režisieriaus Andrew Patterson filmas „Nakties priešingybės“ (angl. The Vast of Night) (2019). Dar iki šiol mąstau apie šio filmo žiūrėjimo keistą patirtį, kadangi juosta sukėlė pačius įvairiausius jausmus, nes ji ir erzino, ir stebino, ir vėl erzino, ir vėl stebino.

 

Istorija apima vieną mažo Amerikos miestelio vakarą tikriausiai šeštajame dešimtmetyje. Visas miestelis sueina į vidurinę stebėti krepšinio rungtynių, o jaunas žurnalistas ir vietinio radijo laidų vedėjas Everetas su pagalbininke Fei transliuoja vietos muziką ir žinias. Netrukus jiems paskambina keistas incognito veikėjas ir papasakoja apie keistus mokslinius tyrimus vietos žemėse. Nors pasakojime vengiami žodžiai ateiviai, erdvėlaivis, skraidinti lėkštė, tačiau iš kiek kitokios leksikos, pavyzdžiui, žmonės iš dangaus, aišku, jog filmas pasakoja apie ateivių ir NSO epochos užgimimą. Netrukus Everetui paskambina dar ir pagyvenusi moteris, kuri teigia, jog turi šį bei tą papildyti apie ankstesnį pokalbį su incognito. Galiausiai susijaudinęs Everetas su Fei leidžiasi naktį į kelią pas moterį, kad įrašytų papildomos medžiagos savo laidai...

 

Iš esmės pati istorija įdomi tuo, kad sakoma visą laiką viskas ne iki galo, per lankstą, iš nuotolio. Žiūrovui, kuris pripratęs prie trilerių, kurie atvirai žaidžia klišėmis ir viskas aišku nuo A iki Z, šis filmas gali pasirodyti dėl nutylėjimų labai keistas. Tą keistumą kuria ir labai didelis veikėjų plepumas, vien pirmosios 15 minučių, kurios non stop kadru susuktos taip intensyviai dinamiškai ir eina kalbos apie nieką, atrodo, kad norisi šiek tiek pridėti delną veikėjams ant veido ir pritildyti tauškalus. Įdomu ir tai, kad pačiame filme yra ir sulėtinimų, tarsi iš vieno registro pereinama prie kito, ir visumoje atrodo kaip radiacijos nušvitinta hipnotizuojanti juosta, kuri baugina savo naktine paslaptimi. Vietomis filmas man priminė novatorišką „Jis tave seka“ (2014), kai iki galo taip ir neaišku, kas seka.  

 

Filmo stiprumas ir keistumas kyla iš netipinės režisūros ir netipinio veikėjų plepumo, kuris iš vienos pusės atrodo natūralus, o iš kitos dekoratyvinis. Veikėjai važiuodami automobiliu turi laiko aptarti Fei būsimos profesijos pasirinkimus, aptarti kasdienę buitį, bet kartu viskas vyksta ir dėl to keisto tyrimo, kurį visi įvardija kaip „kažkas yra danguje“. Filmo pabaiga dviprasmiška, jau primenanti „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“. Bet kokiu atveju, tai kitokio, netradicinio braižo ir matymo apie mus aplankančias svetimas būtybes filmas. Patiks ne kiekvienam, tačiau abejingi daugelis neliksite.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adomas" / "Adam"

 Sveiki,

 

Kai kalbame apie Maroką ir kiną, tikriausiai visiems stereotipiškai iškyla kultinio filmo „Kasablanka“ vaizdiniai, tačiau retas kuris įvardytų kokią nors marokietišką šiuolaikinį filmą. Viena tokių Maroko kino kūrėjų yra režisierė Maryam Touzani, kuri sukūrė jau ne vieną Europoje pripažintą kino juostą, o tarp pasisekusių darbų yra ir „Adomas“ (angl. Adam) (2019).

 

Istorija pasakoja apie jauną paskutiniosiomis nėštumo savaitėmis besilaukiančią moterį Samiją, kuri išvyko iš savo mažo marokietiško miestelio į didmiestį, kad slapta nuo visų pagimdytų nesantuokinį vaikelį ir sugrįžusi vėl pradėtų gyvenimą iš naujo. Samija slampinėja gatvėmis ir beldžiasi į kiekvienas duris darbo, tačiau niekas nenori problemų ir besilaukiančios moters, kol vieną vakarą ją pernakvoti pakviečia rūstokos išvaizdos ir elgesio moteris našlė Ablah. Netrukus Samija pamažu darydama rankų darbo makaronus, kuriuos itin mėgsta gatvės maistą perkantys prekeiviai, užsitarnauja jos prielankumą, tačiau pati Samija nekenčia savo kūdikio ir trokšta kuo greičiau jį atiduoti į vaikų namus.

 

Šiaip nemėgstu to, bet tenka įvardyti, jog filmas apie moteris ir moterų pasaulį. Gal Vakaruose jau ir pasikeitusi toji situacija, tačiau musulmoniškame Maroke moteris už savo nėštumą yra atsakinga tik ji viena. Iš vienos pusės matome tą atstumtosios moters pasileidėlės įvaizdį, Samija ją perteikia kaip kokios Magdalietės metaforą, iš kitos pusės filmas ir apie moteriškos draugystės solidarumą. Samija padeda savo šeimininkei pamažu patikėti savo laime, pakursto idėją baigti našlystės gedulą ir vėl klausytis muzikos, pradėti dažytis ir šypsotis, tačiau paradoksas tas, kad pati Samija, gimus vaikeliui, nė nenori į jį pažiūrėti ir vaiką laiko klaida. Visumoje filmas brėžia mums, lietuviams, šiek tiek svetimos kultūros moralinius punktyrus ir sako, kad lygiateisiška ir teisinga bei visuomenės pripažinta moteris yra tik ta, kuri pagimdo santuokoje ir turi vyrą. Filmas, nors ir apie Samijos tragediją bei pasirinkimus, nulemtus tradicinių kanonų, visgi randama ir kuo pasidžiaugti, toks energetiškai subalansuotas tarp liūdesio ir džiaugsmo.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Netikęs švietimas" / "Bad Education"

 

Sveiki,

 

Daug kam nėra paslaptis, kad privačios mokyklos tarpusavyje konkuruoja, kad pritrauktų ne tik turtingų tėvų vaikučius, bet gerai pasirodytų reitinguose. Galbūt pas mus Lietuvoje taip nėra itin ryškiai matoma ir aptarinėjama, tačiau, pavyzdžiui, JAV tai ryški takoskyra tarp valstybinių mokyklų ir privačių. 2003 metais JAV nugriaudėjo vienos prestižinės mokyklos skandalas, kuris, galima sakyti, tapo epiniu. Iš to atsirado ir vaidybinis filmas „Netikęs švietimas“ (angl. Bad Education) (2019).

 

Garsus mokyklų vadovas Frank Tassone jau apie 20 metų vadovauja privačioms prestižinėms mokykloms, o pastaraisiais metais pasiekė pagal pažangumą netgi JAV ketvirtą reitingo poziciją. Visgi geraširdis, nuolaidus, pozityvus, savimi pasitikintis vadovas su savo pavaduotoja turi paslaptį. Jie naudojasi tėvų į fondą įneštais pinigais savo asmeniniame gyvenime, todėl jie gyvena prestižiniuose rajonuose, turi prabangius automobilius, atostogas leidžia toli gražu ne vietiniame spa centre... Ilgą laiką niekas nė neįtarė, kad jie plauna pinigus savoms reikmėms, kol neįvyksta klaidos ir moksleivė rengdama straipsnį mokyklos laikraščiui neišsiaiškina tam tikrų dalykų...

 

Iš tikrųjų, turint galvoje, kaip amerikiečiai mėgsta ekranizuoti savo šalies skandalus, aferas ir kriminalines paslaptis, manęs šis filmas nenustebino. Iš pradžių tikėjausi linksmos komedijos apie mokyklos gyvenimą, kuriame išaiškėja kokios nors intymios sekso paslaptys ar bent jau priekabiavimas prie mokinių ir režisierius išrutulios pramoginio kino turinį su standartiniu amerikietiško nusikaltimo koloritu. Visgi pinigų afera didžiulė, o tikrieji asmenys gavo išties nemažai metų. Puikiai su vaidmenimis susidorojo Hugh Jackman, kuris suvaidino gėjų aferistą vadovą ir Allison Janney. Filmas paremtas tikrais faktais perteiktas pusėtinai rimtai, problema kebli, nepatogi, manau, daugeliui žiūrovų, ypač tiems, kurie domisi edukaciniais dalykais ir vadovavimu, filmas patiks. Visgi daugiau pažiūrėjus panašių amerikietiškų skandalų ekranizacijų, akivaizdu, jog tai vienas iš daugelio tokių filmų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela