Filmas: "Atmintis" / "Memory"

 Sveiki,

Daug draminių filmų yra sukurta apie žmones, kurie pamažu praranda atmintį. Man tokie filmai baisūs, bet ir jaudinantys, nes empatiškai galiu pajusti, koks baisus dalykas yra pamiršti savo tapatybę. Pradedant nuo „Užrašų knygutės“ ir baigiant „Vis dar Elis“. Naujas filmas garsaus ir mano pamėgto meksikiečio režisieriaus Michel Franco darbas „Atmintis“ (angl. Memory) (2023) labai skiriasi nuo aštraus trilerio „Naujoji tvarka“ (2020) bei kiek melancholiškai įtempto „Saulėlydžio“ (2021). Šiame filme jis amerikietiškomis ir gan niūriomis socialinėmis spalvomis pasakoja paradoksalią atminties problemą ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog istorija per siaura ir nuobodi, tačiau taip nėra.

Pagrindinė veikėja – ant motinos daugel metų dantį griežianti vieniša mama Silvija. Alkoholikė, jau negerianti 13 metų, bet lankanti AA ir gyvenanti ne prestižiškiausiame didmiesčio rajone. Ji turi nuoskaudų dėl tėvo tvirkinimo, kurį patyrė būdama paauglė, tačiau nei sesuo, nei motina šeimoje nenorėjo pripažinti jos liudijimo, todėl labai anksti dėl nesusipratimo pradėjo gerti. Galiausiai ją taip pat seksualiai dvylikos išnaudojo mokyklos vaikinai, o vieną iš jų ji sutinka po daugel metų, tačiau šis negali prisiminti šių įvykių, nes serga demencija. Galiausiai pačią Silviją traukia prie tariamo smurtautojo, kol galiausiai išsiaiškina, kad ji jį neteisingai kaltina, nes pati nelabai prisimena smurtautojų vardų ir veidų. Netrukus jiedu užmezga artimus santykius ir Silvijos gyvenime įsižiebia nauja viltis ir džiaugsmas, kurio nepatyrė nuo mažumės...

Filmo scenarijus literatūriškai puikus! Čia nėra itin aštrių ar šokiruojančių dalykų, bet žiūrovas yra „nusviedžiamas“ į pilkoką amerikietės kasdienybę, kurioje pakankamai viskas natūralu, dėsninga, logiška, suprantama. Iš vienos pusės turime mano mėgstamo aktoriaus Peter Sarsgaardo sukurto Saulo veikėją, kuris trokšta prisiminti savo gyvenimo detales, o iš kitos turime Silvija, kuri trokšta kaip tik užmiršti gyvenimo skaudulius. Šiame filme atmintis veikia paradoksaliai, nes iš vienos pusės ji apibrėžia mūsų tapatybę, o jai nykstant – mes netenkame savęs. Silvijos negalėjimas susitaikyti su motinos negalėjimu pripažinti, kad tėvas buvo šunsnukis, paralyžiuoja. Manau, tokių šeimų gali pasitaikyti ir tarp mūsų lietuvių, todėl tai veikia itin paveikiai. Aktorė Jessica Chastain puikiai perteikia Silvijos vidinį draminį vyksmą, pastaruoju metu ji vėl kaip aktorė mano dėmesio centre ir reikėtų daugiau pasidairyti, ką ji sukūrusi...

Visgi filmas, kaip minėjau, lėtokas, tamsus ir niūrus, tačiau labai teisingas ir suprantamas. Mano mėgstamas režisierius vėl įrodė, kad geba dirbti su Holivudo žvaigždėmis, tačiau kartu kurti savitą ir nepriklausomo, nepataikaujančio masėms kino turinį. Filmas netiks pramogai, reiktų nusiteikti psichoanalizei, gerai vaidybai, būti empatiškiems, nes traumuoti žmonės stengiasi šioje istorijoje išlaikyti galvą virš vandens ir jiems tai pavyksta, o režisieriui ir scenaristams sakau bravo, kad filmo pabaigoje nė vieno iš jų nepaskandina beprotiškoje neviltyje tiesiogine ar netiesiogine šio žodžio prasme.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Ponas Džonsas" / "Mr. Jones"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmai mane lydi jau labai ilgą laiką, todėl progai pasitaikius stengiuosi pamatyti jos naujausius darbus. Paskutinįkart, tikriausiai, mačiau jos „Šarlataną“, kuris padarė man itin gerą įspūdį, to daugmaž tikėjausi ir iš kritikų gerai įvertintą istorinę dramą „Ponas Džonsas“ (angl. Mr. Jones) (2019).

 

Filmas pasakoja apie mažai kam žinomą tikrą istorinę tragediją, kuri dažnai istorijoje išnyksta ir pasislepia po Holokaustu, kuris kažkodėl labai analizuojamas, aptariamas, rengiami įvairūs minėjimai, tačiau, pavyzdžiui, apie ukrainiečių genocidą, vykdytą 1930 metais Stalino įsakymu, mažai kam žinoma. Kol kapitaliniai Vakarai pavydžiai žiūri į Stalino Sovietų Sąjungą ir jos sėkmingą ekonomiką ketvirto dešimtmečio pradžioje, iš tikrųjų niekas nė neįtaria, kodėl toji ekonomika tokia stabili ir gera. Šiaip iki Antrojo pasaulinio karo tiek britai, tiek prancūzai nekęsdami savo šalyse nelygybės ir iškilusių turtingųjų luomo pavydžiai žiūrėjo į Rytus, kur įsigalėjęs komunizmas visus „sulygino“.

 

Realiai egzistavęs britų žurnalistas Gareth Jones (1905-1935) atvyksta į Rusiją, yra sekamas saugumiečių, tačiau jam apgaulės būdu pavyksta išvykti į Ukrainą ir pamatyti tą siaubą t. y., tuos genocido vaizdus, kada žmonės tiesiog kaip musės mirė šaltą žiemą iš bado savose sodybose, miestelių šaligatviuose. Stalinas iš ukrainiečių atėmė visą derlių, kaimuose paskersti visi gyvuliai, nebėra ko valgyti, nebent lupti kietą medžio žievę ir žiaumoti. Garetas su fotoaparatu neįtikėtinai pavojingomis sąlygomis keliauja po Ukrainą ir fiksuoja bado apimtą kraštą. Maskva klesti genocido sąlygomis ir jau tada Vakarams pumpuoja propagandą apie sėkmingą darbo liaudį. Garsus rašytojas George Orwell, išklausęs Gareto liudijimus, pastarąjį per stebuklą išleido saugumiečiai, sėda rašyti savo garsiosios satyros „Gyvulių ūkis“. Filme vaizduojama, kaip rašytojas apmąstydamas melo apjuostą pasaulį rašo šį kūrinį, kai tuo tarpu šimtai ukrainiečių kasdien miršta iš bado, o mažamečiai vaikai, pjaustydami artimųjų lavonus ir valgydami jų mėsą, bando kažkaip išgyventi... Kaip žinia, ponu Džonsu Vakarai nenori tikėti, jie labiau tiki Pulitzerio literatūros premijos laureato, parsidavėlio sovietams Walter Duranty liudijimais ir straipsniais. Paprastas žurnalistas prieš visuomenėje žinomą rašytoją? Suprantate, kad Vakarai ne iškart patiki Stalino žiaurumu. Įdomu, kad iki šių dienų iš Duranty nėra atimtas šis literatūros įvertinimas...

 

Nors filmo režisūra ir „suveržimas“, tiesą sakant, man nepatiko ir neįtikino, nes šįkart Holland žaidžia labai klišinėmis režisūros galimybėmis, nesukurdama ir ypatingų bei sudėtingų veikėjų „iš vidaus“, tačiau, matyt, užduotis buvo kita t. y., Vakarams ir vėl priminti apie tuos užmirštus įvykius. Man iš esmės labiausiai šiame filme jaudino režisierės atskleistos propagandos kūrimo to meto galimybės ir kaip lengva visuomenei tikėti tuo, kas išeina į viešumą. Filmas vertingas kaip istorinis žinių papildymas ir priminimas apie Antrojo pasaulinio karo išvakares ir totalitarinio režimo kūrimąsi.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eksperimentuotojas" / "Experimenter"

 

Sveiki,

Apie šį filmą žinojau seniai, kai peržiūrinėjau aktorės Winonos Ryder filmų retrospektyvą, tačiau taip anuomet šio filmo neteko pamatyti. Režisieriaus Michael Almereyda sukurtas televizinis vaidybinis filmas „Eksperimentuotojas“ (angl. Experimenter) (2015) pasakoja apie tikrai egzistavusį amerikiečių socialinių ryšių mokslininką Stanley Milgram (1933-1984). Istorija mus nukelia į 1961 metus, kai ambicingas ir jaunas mokslininkas sumano atlikti socialinį eksperimentą ir ištyrinėti, kodėl žmonės yra linkę paklusti. Kitaip sakant, paklusnumas valdžiai ar įtakingam asmeniui gali baigtis visos civilizacijos pabaiga.

Stanley Milgram buvo sukrėstas dėl Antrojo pasaulinio karo aukų, jam ramybės nedavė tai, kodėl žmonės žudė kitus nekaltus žmones. Kokia jėga vertė juos laisva valia nužudyti milijonus žydų. Aišku, mes galime tikėti, kad visi vokiečių naciai buvo besąlygiškai išplautomis smegenimis, įtikėją Hitlerio ideologija apie arijus, tačiau mokslininkui aišku, jog visi negalėjo būti vienodai fanatiški, todėl jis ėmėsi eksperimento, kuris, beje, šiame filme perteiktas labai įdomiai. Viename kambaryje elektra kankinamas žmogus, o kankina jį atsitiktinis amerikietis per mikrofoną uždavinėdamas žodžių sekas, kurias teisingai turi pakartoti, o kaskart apsirikus vis didesne elektra krečiamas žmogus. Sąlyga tokia: kad ir kas benutiktų, negalima nutraukti eksperimento. Kiek eilinis amerikietis yra pasiruošęs sadistiškai kankinti kitą žmogų, nes jis dalyvauja eksperimente? Praktiškai visi. Šis skandalingas eksperimentas sako, jeigu dabar (1961 m.) vyktų kažkas panašaus į nacių žudynes, beveik visi amerikiečiai pasirašytų žudyti, nes juk jiems sakoma žudyti.

Aišku, filme vaizduojamas mokslininko sunkios pastangos visuomenei atskleisti šį faktą, mat, daugelis daktarų smarkiai puolė ir kritikavo Stenlio išvadas dėl siaubingai stresą patyrusių eksperimento dalyvių ir jų apgaudinėjimo. Filme taip pat vaizduojami ir kiti įdomūs socialiniai tyrimai, dėl kurių verta žiūrėti šį filmą, bet apie juos nepasakosiu.

Filmas, sakyčiau, nėra kažin koks stebuklas. Du žinomi aktoriai stengiasi perteikti laikmetį ir socialinio eksperimento idėjas, tačiau filmas nėra kažin kokiose aukštumose, nes jo tikslas – supažindinti žmones su šio savo laiku nuvertintu ir nepripažintu mokslininku, pagal kurio pirmines išvadas vėliau buvo suformuoti socialinių ryšių lygmenys. Man šis filmas buvo atradimas, nes gavau be galo daug informacijos, o ir pats eksperimentas žiūrisi labai įdomiai. Nenustojau galvoti apie mūsų pačių paklusnumą šiomis dienomis. Mes esame linkę tikėti, jog elgiamės dažnai pagal savo laisvą valią, o iš tikrųjų kur kas dažniau elgiamės dėl kitų įtakos ir neretai kaip tikra avių banda. Šis eksperimentas patvirtina tai, kad žmogus paklusdamas gali padaryti pačius blogiausius dalykus.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodosios mišios" / "Black Mass"

Sveiki,

Pirmą kartą susipažinau su režisieriumi Scott Cooper – gana jaunu ir jau trečią filmą pristatančiu režisieriumi. Ir trečias filmas taip pat, kaip ir pirmieji, apie kriminalinio pasaulio peripetijas. Paskutiniu metu tiesiog rinką užplūdo aukštai vertinamos juostos apie kriminalinį pasaulį, o aš jau antrą tą patį vakarą žiūriu – „Juodosios mišios“ (angl. Black Mass) (2015). Po itin mane nuvylusio „Sacario: narkotikų karas“ (2015) tiesiog bijojau iškart žiūrėti „Juodųjų mišių“, bet šis pasirodė kur kas įdomesnis ir patrauklesnis.

Visų pirma tai biografinis filmas apie realiai Bostone du dešimtmečius vadovavusį gangsterį, kuris turėjo puikių ryšių teisėsaugos sluoksniuose. Išties tai nebloga biografinė juosta vėl mus nunešanti į tuos laikus, kai klestėjo sava tvarka ir mafija. Filme rasite daug šaltakraujiškų susidorojimų, įdomių personažų dar įdomesnių jų sprendimų ir, žinoma, laikmečio prieskonių bei dvasios. Pagrindinį vaidmenį sukūrė mano itin nemėgstamas Johnny Depp, kuris sunkiai ir šįkart įtiko. Ką norite, tą sakykite, jis man negyvėlis ir tiek, aišku, aplodismentai grimo meistrams, tačiau tikiu, kad kokia Jennifer Aniston būtų ne ką prasčiau suvaidinusi šaltą, bejausmį ir abejingą nusikaltėlį, nei amžinai rūškanas ir neįdomus Johnny Depp, šįkart jo net numelsvintos akys atrodė ne kaip gangsterio, bet veikiau kaip negyvėlio ar netgi vampyro. Kur kas įdomesnis man pasirodė Joel Edgerton‘as, kuris išties sukūrė gyvą tarp neteisingų pasirinkimų besiblaškantį personažą. Puikus aktorius ir puikiai atliktas vaidmuo. Aišku, filmo lygį pakėlė ir mano labai mėgstamas ir mylimas britų aktorius Benedict Cumberbatch, o štai būtų mano valia, tai uždrausčiau Johnny Depp apskritai vaidinti – kiek jis gali gerų filmų sugadinti? Atsiprašau šio aktoriaus gerbėjų, bet tai itin retas atvejus, kai negaliu šio aktoriaus darbų vertinti adekvačiai...

Visgi filmas geras, įtraukiantis, kur esama nemažai įtemptų psichologinių scenų ir visai nebanalių, kurie atskleidžia gangsterio pasaulio pavojingumą ir, žinoma, savotišką pasaulio matymą, veikėjų poziciją ir filosofiją. Šiaip daug gerų dalykų šioje juostoje ir jeigu jums tinka ir patinka kriminalinės biografinės dramos – tai šio siūlyčiau nepraleisti, o jeigu dar mėgstate Johnny Deppą, tai malonumą patirsite dvigubą.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sodų valstija" / "Garden State"

Sveiki, kinomaniakai,

Filmas „Sodų valstija“ (angl. Garden State) (2004) tapo tikru atradimu. Ilgai kažkaip atidėliojau šį seansą bet visai be reikalo. Iš filmo tikėjausi kažko saldesnio, bet mane gerokai nustebino puikiai surikiuotas scenarijus, personažų intencijos, ketinimai, pasaulėžiūros kreivės. Filmą tiesiog nepaprastai įdomu žiūrėti, nes jis pilnas keistų psichologinių spalvingų niuansų. Keisti, netipiniai personažai, jų bendravimo forma tiesiog stebinti stebina, todėl nė akimirkai nereikėjo žvilgtelti į laikrodį, kada tas filmas pasibaigs.

„Sodrų valstiją“ režisavo Zach Braff, kuris parašė šiam filmui scenarijų ir netgi pats sukūrė pagrindinį personažą filmą – žodžiu, filmas nuo vieno ir to paties žmogaus. Nors daug kalbama apie keistą depresijos formą, priklausomybę nuo psichotropinių vaistų, kurie paveikia personažų jausenas, bet pasakojama apie tai su keistu humoru, kažkokia nepaprastai jautria šviesa. Ir pasakojama ne apie priklausomybę, o išsivadavimą ir atsakomybę jausti skausmą ir laimę po lygiai. Puikūs personažai ir aktoriai – Natalie Portman, Peter Sarsgaard, bet visų įdomiausias buvo Zach Braff‘as dėl savo personažo savitumo, kuris laviruoja tarp apatijos ir noro patirti tikrąjį gyvenimą.

Na, ko čia slėpti – mane sužavėjo filme viskas. Žiūrint į galvą atėjo ne vienas panašaus stiliaus filmas, bet dabar rašant atsiliepimą, negaliu pasakyti nei vieno. Tiesiog filmas geras, unikalus, turintis visas gero kino sudedamąsias dalis ir... tiesiog, manau, reikia pamatyti. Ir ne tik kino gurmanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela