Filmas: "Niurnbergas" / "Nuremberg"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Apie nacių karo nusikaltėlių teismą, pavadintą Niurnbergo procesus, esu beveik įsitikinęs, kad sužinojau mokykliniame suole per istorijos pamokas, tačiau apie šį teismą asmeniškai pernelyg niekada atskirai nesidomėjau ir dokumentinių juostų nežiūrėjau, nors būta tam tikrų vaidybinių filmų, kuriuose šis sudėtingas procesas pasirodydavo kaip kontekstinės kitų istorijų scenos. Režisierius James Vanderbilt vėlei prikėlė šią istoriją mūsų politiškai neromiais laikais, lyg ir primindamas, kas būna, kai nepažįsti blogio ir dėl valios, ryžto stokos atidėlioji uždėti jam apynasrį. Filmas „Niurnbergas“ (angl. Niurmberg) (2025) tik iš pažiūros apie karo nusikaltėlių teismą, daugiau jis fokusuojasi į šių nusikaltėlių psichiatrą, realiai egzistavusį Douglas Kelley (1912-1958), istoriją.

 

Filmas – pustrečios valandos, lėtas, estetiškai apgalvotas. Sukviesti ryškūs ir garsūs Holivudo aktoriai. Pirmu smuikeliu groja veteranas Russell Crow, atlikęs Hermann Göring vaidmenį, antrojo po Hitlerio tuomet svarbiausio Trečiojo Reicho žmogų ir, aišku, psichiatras D. Kelley, kurį suvaidina Rami Malek. Neatskleisiu detaliai siužeto, manau, jį patys puikiai pasižiūrėsite ir suprasite. Filmas turi edukacinio-dokumentinio iliustracinio polėkio, viskas atidengiama labai plačiai ir aiškiai. Aktoriai „pozuoja“ kamerai taip, kad išties sudirgintų ir sujaudintų žiūrovą, todėl čia daug mąslumo, tylos pauzių, teatralizuotų kompozicijų iš esmės neatitinkančių tikrovės dinamikos ir slogumo, bet visgi net ir nušlifuotame, ir pablizgintame šiame variante švysteli gerai parašytas scenarijus. Man labiausiai patiko Douglo Kelley naivumas ir atsirandantis suvokimas: būdamas savimi pasitikintis psichiatras, jis manosi perprasiąs didįjį nacį Hermaną, su juo susidraugauja, moko jo magijos triukų, pastebi jo taurumą, orumą, nuvažiuoja aplankyti žmoną ir dukrytės... Ir atrodo, kad Hermanas išties puikus ir žmogiškas germanas, joks ten kraugerys nacis, tačiau stoja toks kraupios akimirkos, kai prasilenkdami kaliniai negali neiškelti nacistiškai rankų ir nesušukti savo įskiepytų nacistinių pasisveikinimų, tada žiūrovas supranta, koks Hermanas yra puikus apgavikas, kad galbūt net apgavęs save patį.

 

Nors filmas apie istorinius procesus, bet jis kreipia žvilgsnį į abejonės temą. Teismo metu pirmąkart taip viešai parodomi nacių koncentracijos stovyklos vaizdai, kurie dažno nepalieka abejingo. Pasaulis ima suvokti, jog nušluoti 6 milijonai gyvybių, ištisa nacija ir niekas po karo jų dar nėra pradėjęs suvokti. Europa net nesuvokusi, kad ji yra ištuštėjusi. Emocionalus teismo procesas demaskuoja karo nusikaltėlius, kurie geba išsisukti įvairiais klausimais, bet (ar gali būti banaliau?) negali naciai viešai pasakyti, kad grįžę į praeitį išsižadėtų Hitlerio ir jo idėjų, žinodami, ką jie padarė. Vadinasi, politika, fašistiniai įsitikinimai gali būti kur kas aukščiau nei Hermano žmona ir dukra, vadinasi, mes susiduriame su aklu kulto įtikėjimu, atmiežtu radikaliu nacionalizmu, asmenybės kulto garbinimu.

 

Neseniai perskaičiau Viktorijos Daujotytės interviu, kuriame ji sako, jog vienas baisiausių dalykų yra šimtaprocentinis žmogaus įtikėjimas, kad viską žino teisingai ir tiesiai. Taip, nes tada būdamas įsitikinęs gali tapti baisiu budeliu, nė nesusivokęs, kad esi tik instrumentas, kurį išnaudojus būsi išmestas. Visgi Hermano cianido kapsulės triuką po to pakartos ir pats psichiatras 1958-aisiais. Kai toks protas prisiliečia prie absoliutaus ir intelektualaus blogio, nebeįmanoma tiesiog gyventi, kad ir kaip pranašiškai norėtum visus knygomis, interviu ar straipsniais perspėti. Ar ne ta pati įtikėjusiojo jėga pražudė Douglą kaip anuomet Hermaną ir visą šutvę nacių vadeivų? Įtikėjimas savo misija. Visgi filmas, nors ir holivudinio pozuojančio sukirpimo, tačiau geba pakurstyti mąstymą apie gėrį ir blogį, priminė neseniai matytą filmą apie Argentinos karo nusikaltėlių teismo procesą „Argentina, 1985-ieji“ (2022) (ten filmas dar geresnis!), kurį režisavo Santiago Mitre.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ar galėsi kada nors man atleisi?" / "Can You Ever Forgive Me?"

Sveiki,

Amerikiečių biografinis filmas apie Lee Israel (1939-2014) vadinasi ganėtinai banaliai „Ar galėsi kada nors man atleisti?“ (angl. Can You Ever Forgive Me?) (2018), kuris atnešė šiaip jau nestandartinei aktorei Melissa McCarthy pirmąją nominaciją „Oskarams“. Sakysite, kuo ji nestandartinė? Ogi dėl pasikeitusio amplua, kuris, mano supratimu, tinka daugeliui komedijos žanro aktorių, tačiau retai kas ryžtasi surizikuoti, pavyzdžiui, prieš kokius penkerius metus geras žingsnis buvo absoliučiai tipažinei aktorei Jennifer Aniston, kuri pasirodė psichologinėje dramoje „Pyragas“.

Žodžiu, labai mėgstu filmus apie įvairius rašytojus. Vieni pasirodo geresni, kiti nuvilia. Toji rašymo virtuvė man labai įdomi – kaip gimsta pas vieną žmogų ištisas pasaulis, o tai itin asmeniškas darbas. Apie biografijų klastotoją Lee Israel nieko nežinojau ir, nemanau, kad be šio filmo būčiau ką nors sužinojęs, bet... Juk ir neįmanoma aprėpti visų pasaulio rašytojų, gerai, jeigu dažnas iš mūsų žino bent dešimtį lietuvių rašytojų, o ką jau minėti apie biografus. Na, bet turi tikriausiai būti kuoktelėjęs ar kažkuo nusikaltęs, kaip šiuo atveju Lee Israel, kad apie tave sukurtų filmą. Pagarsėjusi savo klastojamais laiškais, alkoholiku ir valkata išdaviku gėjumi, savo bjauriu, uždaru ir šiurkščiu elgesiu, manau, nė vienas nenorėtų dirbti su tokiu žmogumi, kad ir koks profesionalus jis bebūtų.

Visgi filmas pasakoja apie 1991-uosius, sunkius rašytojai laikus, kada ji netenka darbo ir stengiasi sudurti galą su galu. Dievas ją apdovanojo talentu, tačiau pašykštėjo nuolankumo. Agresyvumu pasižyminti lesbietė vienišė gyvena nesaldų gyvenimą. Kas šiame filme įstringa? Be 10 dešimtmečio didmiesčio ir spausdinimo mašinėlės tikriausiai begalinė moters vienatvė – tušti alkoholiu ir katės išmatomis prasmirdę namai, mintys (aktorės nuopelnas!), kad gyvenimas kažin koks rašytojai neteisingas vien dėl to, kad ji neatitinka visuomenės standartų. Ir visai tai ne dėl LGBT, o dėl paties elgesio, vidinės agresijos, kurių priežasčių filmas nepateikia, tačiau filmo užduotis ir nėra analizuoti. Kaip ir daugelis biografinių tokių filmų atlieka labiau edukacinę funkciją, tik šįkart tai pavyko padaryti su autentikos prieskoniais.

Liūdnokas, slogus filmas, kuris, kad ir kaip atrodytų holivudinis, tačiau visa Lee Israel povyza priešinasi viskam, už ką į amerikiečius žiūrime nepatikliai – šypsenoms, mandagumui, mielaširdingumui, humanizmui... Kada paskutinįkart žiūrėjau filmą apie rašytoją ir pajutau, kad tai profesija-tragedija? Ogi tikriausiai „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of Tour) (2015) apie David Foster Wallace, jeigu patiko šis filmas, tai rekomenduoju pažiūrėti ir „Ar galėsi man kada nors atleisti?“

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Loganas. Ernis" / "Logan"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinioji trilogijos dalis apie X-menų vieną sudėtingiausių savo likimu herojų Ernį vadinasi gana kukliai „Loganas. Ernis“ (angl. Logan) (2017). Tiesą sakant, niekada nebuvau joks Ernio gerbėjas ir man kur kas artimesnės tikrosios X-menų dalys ir tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs šios dalies, jeigu ji nebūtų taip sėkmingai išgirta. Nė nepamenu realiai, kas dėjosi ankstesnėse šios trilogijos dalyse, tai tikriausiai byloja ir mano atsainus abejingumas, todėl apatiškai sėdausi ir prie paskutiniosios dalies.

Pirmoji filmo dalis priminė „Pašėlusį Maksą“ ir ji pasirodė gana nuobodi, nes nelabai pamenu Ernio praeities, o jis čia dirba vairuotoju ir vaikšto smarkiai šlubuodamas, neaišku, kas atsitikę ir kitiems X-menams, bet tikriausiai jau neištverčiau žiūrėti dar kartą buvusias dalis, kad galėčiau be erzelio pažiūrėti šią. Greitai veiksmas vis tiek filme išsivysto ir galiausiai žiūrovas panardinamas į trilerį – mergaitė mutantė, Ernis mutantas bėga nuo priešų. Nemažai įtempto veiksmo, ypač filmui įpusėjus pasidaro išties įdomu, o jautrios „atsisveikinimo“ scenos išties kabina širdį, nors veikėjų žodžiai ir labai literatūriškai nenatūraliai skamba. Tiesa, kai kuriose scenose aktorius Hugh Jackman, kuris kad ir kaip man bepatiktų, atrodo šiam vaidmeniui kiek per senas, todėl suprantu jo atsisveikinimą su šiuo personažu visiems laikams.

Bet ar tikrai tai filmas atsisveikinimas su Erniu? Kino industrijoje, kur nuolat perkuriamas ir naujai sukuriamos juostos tęsiniai ir naujos trilogijos tiesiog jau net nebeatsekama nei pradžia nei pabaiga, todėl visai nenustebčiau, jeigu po dešimtmečio ar net daug greičiau vėl išvystume atsinaujinusį Ernį su kitu geru aktoriumi. Na, o šioji dalis gerai išvystyta, netrūksta veiksmo, jautrių scenų, nors kai kada galima ir pajusti, kad juosta truputį užtęsta, bet palyginus geras scenarijus labai tinka bent jau šios trilogijos pabaigai. Iš esmės filmas vykęs, nors taip ir nelikau Ernio užkietėjusiu gerbėju.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela