Filmas: "Napoleonas" / "Napoleon"

 Sveiki,

 

Pažiūrėjęs naujausią Ridley Scott filmą „Napoleonas“ (angl. Napoleon) (2023) bandau suprasti internetinių heiterių ir anšlago atstovų sukeltą kakofoniją. Filmo aptarimai ir įspūdžiai panašiai rezonuoja su vasarą pro teatrus praėjusiais „Openheimeriu“ bei „Barbe“. Tiesa, kino teatrai jau nebelūžo kaip vasarą, tačiau filmas vis tiek sukėlė šurmulį. Jau kino apdovanojimų sezonas baigia įsibėgėti ir, deja, „Napoleonas“ nėra iš tų favoritų, kokio buvo galima tikėtis.

 

Pustrečios valandos R. Scott kino epas iš tikrųjų tampa dar vienu didingu režisieriaus kino projektu. Žvelgiant į jo kino ilgametę patirtį, tai yra vienas iš tų kino mohikanų, kuris išlieka konceptualiai ištikimas savo kino užmojams: didelės masinės scenos, prabangūs ir gausūs kostiumai, istorinių faktų laikymasis, herojaus dvilypumo kūrimas, mūšių vaizdavimai, meilės istorinė linija bei žymūs aktoriai. Visas šis nekintantis Ridley receptas kaip koks Margaritos kokteilis niekada nekeičia savo sudėties, „Napoleonas“ irgi. Visgi mano mėgstamiausias jo kino reginys tebėra legendinis „Gladiatorius“.

 

Tiesa, nesu istorikas ir didelis Napoleono Bonaparto asmenybės žinovas. Iš istorijos pamokų vis menu jo graudų ir nesėkmingą žygį į Maskvą ir mirtinai sušalusius kareivius žaimą Vilniaus gatvėse. Masinė palaikų kapavietė sukurta ir Vilniaus Antakalnio kapinėse. Tiesa, esu daug girdėjęs ir mitų, kad Bonapartas buvęs neūžauga liliputas, kuris pasiekęs didžiules pergales dėl savo ūmaus ir karšto būdo. Filme visgi visi šie mitai paneigiami ir mes matome aktoriaus Joaquin Phoenix (geresnio varianto šiam vaidmeniui ir negalėjo būti) sukurtą mąslaus ir jautraus karo genijaus portretą.

 

Nesistengsiu analizuoti naratyvo ir visko, kas vyko filme – tam reiktų tikrinti ne vieną istorinį šaltinį, tačiau Austerlico ir Vaterlo mūšiai pavaizduoti įspūdingai, aišku, pasitelkiant kompiuterinę grafiką. Kiek gal nuvylė Napoleono Maskvos pralaimėjimas, apie kurį daugiau buvau girdėjęs. Bet filmas, nors ir karinis, tačiau nėra vien mūšių strateginis analizės dokumentika, mūšiai praplaukia epizodiškai įprasmindami Napoleono pergales ir pralaimėjimus. Kur kas tikroviškiau ir įtaigiau pavaizduota kretanti Prancūzija po Marijos Antuanetės nukirsdinimo ir visa Napoleono epocha šalies viduje, kuriai atsvara buvo aristokratės kalinės Žozefinos ir Bonaparto meilės istorija, kuri tikriausiai filme dramatiškai geriausiai perteikta. Daug faktų nebuvau girdėjęs, nors dar pernai Luvre akylai stebėjau originalius karūnacijos paveikslus, bet net nebūčiau pagalvojęs, kad dėl palikuonių Žozefina turėjo atsisakyti karūnos ir užleisti vietą vaisingajai.

 

Filmo visuma itin spalvota ir, nebemeluokime, labai vykusiai prabangi. Kostiumai yra vienas svarbiausių filmo atributų, dėl ko ne kartą galima išsižioti, kaip tiksliai pagal dokumentus ir paveikslus atkurti tam tikri vaizdiniai. Kitą vertus, neįmanoma neanalizuoti paties Napoleono charakterio dvilypumo: iš vienos pusės jis nuo moters ir mamytės priklausantis graudenantis berniūkštis, o iš kitos – bebaimis karo vadas per savo vadovavimą pražudęs per 3 milijonus gyvybių. Aktoriaus perteiktos tam tikros manieros, Napoleono leidžiami geismo garsai, čepsėjimai, miegamojo flirtas ir karo stovėsena leidžia jį regėti ir kaip garbėtrošką, ir kaip besiaukojantį kitų labui. Iki šiol Napoleonas prancūzų yra labai gerbiamas autoritetas, nors jo tragedijų pabaigoje visuomenė ir neapkentė. Visgi filmas man labiausiai suveikė kaip istorinių spragų užpildymas, nepamenu, kad kažką rimtesnio būčiau matęs apie Napoleoną, net keista, kad kinas neišnaudojo šios personos. Nepaisant visko, gal ir trūksta filmui gylio, nueita holivudiniais vaizdų dirginimo keliais, o ne pavojingesniu – asmenybės interpretavimo galimybėmis, kaip pavyzdžiui, buvo rizikuojama filme „Spencer“ apie princesę Dianą. Nepaisant visko, pastaruoju metu nedaug žiūriu didžiojo kino reginių, savitai buvau tokio pasiilgęs ir mano lūkesčius, ko buvo galima tikėtis iš režisieriaus, išpildė.

P. S. Ar niekam akių nebadė juodaodžiai žemesnio rango karininkai ir tai, kad filmas anglų kalba ir puikiai be vertėjų kalbasi tiek Napoleonas, tiek Aleksandras, tiek britų generolas? Tarsi vietomis visgi istorinė tiesa pasiduoda kino tarimai tolerancijai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.5 

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela