Filmas: "Soltburnas" / "Saltburn"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie tai, kaip gyvena britų aristokratai filmų sukurta labai daug: kaip jie linksminasi, bendrauja, nuo ryto iki vakaro gurkšnoja šampaną ant savo smaragdinės vejos, kol kas nors jiems nenutinka. Naujausias „Perspektyvi mergina“ (2020) režisierės Emerald Fennell filmas, kuriam scenarijų rašė ji pati „Soltburnas“ (angl. Saltburn) (2023) kreipia dėmesį į 2006 metų Oksfordo studentą Oliverį, kuris niekada neturėjo draugų. Atsidūręs viename prestižiškiausių pasaulyje universitetų netrunka suvokti, jog čia arba esi genijus iš darbininkų klasės, arba sėdi už didelius pinigus, patupdytas turtuolių tėvelių. Oliveris netrunka prisigretinti prie turtuolio ir gražuolio Felikso, kuriam universitete dėmesio netrūksta nei iš vyrukų, nei iš merginų.

 

Gerai, filmas prasideda kaip kokia LGBTQ meilės istorija. Oliveris įsimyli Feliksą, tačiau neatrodo, kad autizmo bruožų turintis vyrukas susivoks, kad Feliksas ne jo nosiai. Deja, labiausiai stebina paties Felikso prielankumas Oliveriui, jis jį laiko draugu (nes paskolino dviratį?!), neįtikėtinu lipšnumu apdovanojęs Oliverį teikia kažin kokių vilčių. Galiausiai Oliveris prisimeluoja, suvaidina auką ir gauna tiesų kelialapį į Felikso namus, kuriuose netrukus sugeba suintriguoti Felikso sesę Veneciją, atkreipia dėmesį į Felikso motiną bei konkurentą „globotinį“, kuris įspėja, jog kai nusibos jis kaip žaisliukas, turtuoliai jį išmes. Aišku, filmas laikosi ant kelių labai svarbių svertų: kaip pavyks Oliveriui prisijaukinti Feliksą ir kaip jis reaguos, kai sužinos jo tikrąsias intencijas... Bet filmo antrojoje pusėje viskas kardinaliai keičiasi ir Oliveris parodo nagučius, jis nori ne tik Felikso, bet ir visų šeimos turtų... Netrukus iš psichologizuotos dramos apie vaikino aistrą kitam vaikinui filmas tampa savotišku trileriu, kurio baigtis daugiau tokio kino mačiusiems žmonėms tikriausiai nujaučiamas. Jautrus intravertas iš darbininkų klasės apsuka Adamsų šeimynėlę primenančią, psichuojančių turtuolių šeimynėlę ir pasiima viską, ko tik troško.

 

Visgi tuos seksualinius lėbavimus ir tą turtuolio dvarą, neaiškias vaikinų draugystės ribas esu kažkur matęs. Filmo siužetas tarsi truputį „nugnybtas“ iš klasikinės knygos ekranizacijos „Sugrįžimas į Bridesheadą“ (2008), tik „Soltburnas“, aišku, nepalyginai orientuotas į šiuolaikinio trilerio žaidimus, kurie, tiesą sakant, ne ką mažiau įdomūs. Visgi galvojau apie tų turtuolių charakterių išpildymus, jų buką sprendimą Oliveriui suteikti daugiau privilegijų (negi jie akli?), kitą vertus, atrodo, jog režisierė specialiai kūrė jų tokius destruktyvius likimus, nes jiems patiems buvo įdomu šitaip žaisti su Oliveriu, nes juk jie – aristokratai, kas jiems belieka, tik žaisti, kad nenumirtų iš nuobodulio. Filmas pavyko, bet kokiu atveju. Puikus Barry Keoghan pasirodymas, tai dar vienas jo puikus pasirodymas po „Salos vaiduokliai“, o ko vien vertas aktoriaus pabaigos šokis pagal Sophie Ellis-Bextor hitą „Murder On The Dancefloor“.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Man labai rūpi" / "Nes jai labai rūpi" / "I Care a Lot"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Septintasis filmas.

 

Tiesą sakant, iš režisieriaus J. Blackesono filmo „Man labai rūpi“ (kai kur verčiama „Nes jai labai rūpi“) (angl. I Care a Lot) (2020) beveik nesitikėjau nieko, išskyrus gero ir įdomaus aktorės Rosamund Pike pasirodymo. Trileris su tam tikrais juodojo humoro prieskoniais mano vakaro filmo seanse tapo tikra sensacija.

 

Šioje makabriškoje istorijoje pasakojama kriminalinė istorija, kaip apsukri moteris vardu Marla, dirbanti direktore privačioje savimi pasirūpinti nebegalinčių senukų priežiūros centre, įkūrė savo nusikalstamą imperiją. Marla renka apie savo pacientus informaciją, ji suinteresuota, kad pas ją patektų tik vieniši, palikuonių ir giminaičių neturintys senukai, kurių turtu ji galėtų disponuoti kaip teismo paskirta globėja. Netrunkame sužinoti, kad Marla iš to labai pelnosi ir netgi manipuliuoja teisėsauga, tyčia ieškosi sau atpirkimo ožio, kol vieną dieną ji apie savo pirštą apsuka turtingą senutę Dženifer Peterson. Galiausiai Marla ir jos širdies draugė Frankė pakliūva į gangsterių nemalonę, prasideda interesų ir šantažų karai...

 

Visgi šis smagus trileris iš tikrųjų įtemptas reikalas. Ne kartą žiūrėdamas aikčiojau, kad taip negali būti, kad veikėjai nesveiki, kad taip ar anaip neteisinga, tačiau tai nieko bendra su realybe neturintis filmas. Na, nebent tas faktas, kad farmacija ir gydytojai visame pasaulyje iš tikrųjų lobsta iš žmonių ligų ir negalavimų. Pagrindinė veikėja, kaip tyčia, „labai madinga“, nes lesbietė ir atitinka „Oskarų“ ceremonijos kino turinio prioritetus, tačiau tai nė kiek nepiktina, turint galvoje, kad tai siutina didžiąją daugumą Lietuvos žiūrovų, todėl labai džiaugiuosi, kad filmas dar labiau parodo, kokie homofobai besmegeniai... Visgi lesbiečių pora, kad ir kokia korumpuota, manding, keisčiausi buvo Marlos ambicijos ir bebaimiškumas. Ji absoliučiai nebijo vyrų ir gąsdinimų, toks įspūdis, kad kuo labiau ją gąsdina, grasina ir spaudžia į kampą, tuo labiau jai patinka. Tai mazochizmas. Sutikime, kad Marla yra tiesiog tikrų tikriausia psichopatė, kuri gauna adrenalino grumdamasi su vyrais, o jos moralė beveik nekvestionuotina. Ir čia reikia pažymėti, kad Rasamund Pike yra puiki, o jos šis vaidmuo kažkiek primena ją kone labiausiai išgarsinusį vaidmenį filme „Dingusi“.

 

„Man labai rūpi“ iš tikrųjų mane įtraukė, buvau tiesiogine to žodžio prasme, suvedžiotas ir įtrauktas į tą dinamišką įvykių liūną, kad pamiršau ir laiką, ir užkandžius. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad toks filmas dar gali man patikti, tačiau, matyt, po kelių „rimtuolių“ filmų šis toks dinamiškai spalvingas, ciniškai tarantiniškas filmas, sakyčiau, buvo atgaiva. Filme mes neturime standartiškos kovos, kai blogiečiai nori įveikti geriečius, čia veikia dvi skirtingos blogiečių stovyklos. Vienu metu lyg ir sergi, kad Marla pagaliau gautų už savo aferas tai, ko nusipelniusi, o kai kada imi ją palaikyti už tvirtą feministinę poziciją – toks dviprasmiškas veikėjas, keliantis prieštaringus vertybinius klausimus. Bet juk kaip tik šis filmas dėl to ir įdomus, kad neturime gėrio ir blogio kovos, tad žiūrovui, nepaisant pramoginių siužetinių vingių, tenka rinktis tarp blogio ir truputį mažesnio blogio, šiuo atveju, man atrodo, kad moteriškos lyties gudriosios atstovės šiame filme veikia gana manipuliatyviai žiūrovų atžvilgiu.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dingusi" / "Gone Girl"

Sveiki,

Šįkart norėčiau pakomentuoti kino filmą „Dingusi“ (angl. Gone Girl) (2014), kuris tapo mano tikru atradimu. Kažkaip niekada nesiveržiu žiūrėti filmų su Ben Afleck, nes jo filmai nėra tas tipažas, kuris visada suteikia malonumo, bet šįkart, sakau, pabandysiu, liaudiškai tariant, „ant bajerio“. Ir žinote ką? Neapsirikau... Filmo pradžia buvo daugiau nei nuobodi. Pirmosios 20 minučių maniau, kad taip niekada ir nepagausiu intrigos, o filmas įvertintas vien dėl to, kad jame vaidina šis aktorius, bet kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų.

Pamažu detektyvinė istorija žiūrovui tampa nepaprastai įdomi ir intriguojanti, nenuspėjama ir psichopatiškai įtraukianti. Imi analizuoti veikėjų veiksmus, jų sėkmes ir nesėkmes, dalyvauji detektyviniame tyrime ir bandai numatyti veiksmus į priekį, o ir didžiausias malonumas, kad ne visada pavyksta užbėgti režisieriui ir scenaristui už akių. Sakytum įpusėjus filmui, kad filmas įdomus kaip neblogas trileris, bet nejučia pajauti didesnę nei įprastai filmo plėtotę – siužetas labiau išvystytas, horizontai platesni, o veiksmai maniakiškai nenuspėjami. Pajauti personažų nuovargį, nes jis kartu auga su žiūrovu gerąja prasme – visuomenės spaudimas, žiniasklaidos manipuliacijos, teisėsauga, policija, detektyvė, kuri praranda tikėjimu įtariamuoju ir tos mįslės, kurias paliko psichopatė... Visa tai nepaprastai įdomu, intriguoja ir galiu pasakyti, kad tikriausiai praleidai puikiai pustrečios valandos. Puikūs aktoriai, o aktorė Rosamund Pike man išvis buvo didžiulis atradimas – nepaprastai charakteringas vaidmuo, įdomios biografijos ir psichologijos...

Apskritai režisierių David Fincher vertinu gana prieštaringai. Jo režisuoti „Kovos klubas“ (1999), „Keista Bendžamino Batoro istorija“ (2008), „Septyni“ (1995), „Svetimas 3“ (1992) ir „Zodiakas“ (2007), „Panikos kambarys“ (2002) buvo nepaprastai išraiškingi, įdomūs, išvystyti filmai su labai intensyvia raiška ir sodriais charakteriais ir tuo tarpu negalėjau pabaigti net žiūrėti jo filmo „Socialinis tinklapis“ (2010) ar amerikietišką „Mergina su drakono tatuiruote“ (2011) versiją, kaip tik šiuo metu režisierius jau ruošiasi filmuoti antrąją šio ciklo dalį...

Praleidau nepaprastai smagiai laiką, buvo visko, ko reikia labai geram filmui, todėl ir balų negailėsiu, juk taip retai rašau dešimtukus, o argi gaila?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Puikybė ir prietarai" / "Pride and Prejudice"

Sveikučiai,

Šįkart į rankas ilgai keliavo filmas „Puikybė ir prietarai“ (Pride and Prejudice) (2005 m.). Pernai kaip tik pamačiau panašaus sukirpimo filmą „Maištingoji Džeinė“ apie garsią anglų romanistę Džeinę Ostin, o šiemet pamačiau ir jos romano „Puikybė ir prietarai“ ekranizaciją. Išties, šis romanas jau ne kartą sulaukia ekranizacijos ir vis nepabostamas nei skaitytojų, nei žiūrovų. Aktorei britei Keira Knightley buvo patikėtas Elizabetės vaidmuo, už kurį aktorė pirmą kartą buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais nosį nušluostė Reese Witherspoon. Dėl Keiros buvo nesuklysta, ji savo darbą filme atliko gal ir ne super – duper, tačiau pakankamai gerai.

Žinot, su tomis kostiuminėmis – epochinėmis dramomis man šiek tiek būna keista, nors jų matęs tikrai nemažai, tačiau visi dialogai, žodžiai tiek šiame filme, tiek kituose man tokie porcelianiniai, dirbtini, teatrališki, kad juos sunku išjausti ir atskirti nuo tuometinės patetikos. Įsimylėjėlių kalbėsena XIX amžiaus viduryje, manieros ir t.t. – suprantu, viskas taip ir turi būti, tačiau kažkaip man visa tai visada sunkiai susivirškinama ir iki katarsio ir visiško pasimėgavimo trūksta. Šiaip filmas gal kiek stipresnis už „Maištingąją Džeinę“, tačiau visgi nepriaugo iki labai įdomios ekranizacijos. Gražu buvo žiūrėti į aktores, estetinį vaizdą ir tikrai filmas „aukščiau“ už vakar matytą „Mielas draugas“ (Bel Ami), tačiau, vat, manęs nepaveikė nors tu ką – gal jau visai tampu išlepintu nuo tokių žiūrėjimo maratonų? Gal reiktų nustoti filmus rintis pagal aktorius ir žiūrėti tik totaliai nekomercinį originalų kiną? Gal...

Šiaip manau, kad daugeliui puskomercinės filmų žiūrovų širdis ir vaizduotes šis filmas turėtų patenkinti, pasotinti. Tik klausimas – kas lieka po filmo? Ir kiek nešiosi jį atmintyje? Tada supranti, kad filmas didesnio įspūdžio taip ir nepadarė.

Dėl Keiros Knightley ir Jude Dench pridedu balą.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela