Emil Gallardo – meksikiečių amerikiečių režisierius ir
scenaristas per pandemiją pristatė trumpametražį filmą „1, 2, 3 visų žvilgsniai
į mane“ (angl. 1, 2, 3, All Eyes on Me) (2020), kurio tikroji
trukmė viso labo gal 10 minučių.
Istorija pasakoja apie mokytoją Liną, kuri eilinę
dieną dirba su pradinukais mokykloje. Atrodo, nieko blogo negali atsitikti,
tačiau atsitinka. Mokyklą užpuola vyresnieji ginkluoti paaugliai ir surengia kruvinas
šaudynes. Lina labai išsigąsta, ji jaučiasi atsakinga už vaikų likimą. Iš pradžių
ji elgiasi dėsningai pagal išmoktą instruktažą, tačiau greitai supranta, kad
jos veiksmų schemos pražudytų juos visus, todėl tenka elgtis intuityviai. Visų vaikų,
pajutusių ir supratusių pavojingą situaciją, krypsta į auklėtoją, o šioji,
vedina instinktyvių sprendimų, gelbėja vaikus...
Iš tikrųjų filmas trumputis, kupinas įtampos, tačiau,
man pasirodė, kaip kokia scena iš kur kas galėjusio būti perspektyvesnio filmo.
Filmas kaip etiudas, be pabaigos, tad siužetas, galima sakyti, sąmoningai
nutraukiamas pačioje įdomiausioje pasakojimo vietoje. Ar tai suerzino? Manęs ne,
tačiau kitus mačiusius – taip. Visgi filmas ne vien apie pasitikėjimą ir
atsakomybę, bet ir apie tai, kad iš esmės, nors daugybę kartų praktikuojame
įvairius evakuacinius scenarijus ir planus, ekstremalioje situacijoje visas
žinojimas ir veiksmų planas sugriūva kaip kortų namelis, niekas nebeveikia, tik
instinktyvus išgąstis ir noras išgyventi.
Aktorius Viggo Mortensen į kino istoriją įėjo ne vien
tik įsimintinu pasirodymu „Žiedų valdovas“ filmų serijoje, bet ir kitais
ryškiais vaidmenimis kine, tačiau mažiau kas žino, kas šis garsus aktorius taip
pat yra išbandęs ir režisieriaus krėslą. Jo paties parašytas scenarijus ir
pastatymas „Užmarštis“ (angl. Falling) (2020) mane kažkaip
pralenkė ir nepamačiau, jog filmas toks egzistuoja, gal būčiau anuomet ir
anksčiau pažiūrėjęs. Bet, kaip sakoma, geriau dabar, negu niekada.
Filmas su šiokiu tokiu LGBT indeksu, nors filme tai ir
nėra vaizduojamos istorijos pagrindinis dėmuo. Pagrindinis istorijos veikėjas –
savo gyvenimą su partneriu susikūręs pilotas Džonas. Džonas ir Erikas augina
mažametę dukrelę ir, atrodo, kad istorija galėtų pasakoti apie jų įprastą
kasdienybę, bet iš esmės taip nėra. Džonas į savo namus parsiveža Alzheimeriu pradėjusį
sirgti tėvą Vilį, kuris nuolat praradinėja atmintį, todėl dažnai sutrinka,
tampa ūmus ir net šiek tiek agresyvus. Netrukus žiūrovas sužino, kad iš tikrųjų
Džono tėvas iš tikrųjų visą gyvenimą buvo šiukštus kietakaktis, bandęs įvesti
savo šeimai patriarchalinės diktatūros principą, kad jį mylėtų ir gerbtų, nes
kadaise pats smurtu buvo augintas ir auklėtas Džono prosenelio. Filmas
atskleidžia fragmentinius Džno patyrimus iš vaikystės ir paauglystės, kada
kentė nuo tėvų skyrybų ir tėvo užgaulių, įsakinėjimų, smurto ir diktatūros. Įdomu
tai, kad vis prarandantis atmintį tėvas nesikeičia, jis elgiasi tais pačiais
modeliais, kokiais elgėsi visą gyvenimą su sūnumi: tyčiojosi iš jo
homoseksualumo, menkumo ir kartojo tas pačias įsakmias frazes, tad Džonui
užduotis yra nereaguoti į tėvo nenuovokumą, tačiau skauduliai sukyla kaskart,
kai jis atsiduria šalia tėvo ir teleportuoja jį į prisiminimų pasaulį...
Labai įdomus šįkart pasirodė aktoriaus Lance Henriksen
vaidmuo, kuris sukūrė savo galias prarandančio senuko vaidmenį. Niekada gyvenime
nepasakęs sūnui, kad jį myli ir nė už nieką niekada neatsiprašęs dėl savo
išdidumo, jis iki gyvenimo galo nepripažįsta savo elgesio pasekmių: šeima nuo
jo nusigręžė, jis yra nemylimas ir juo rūpinamasi vien tik iš bendražmogiškos
pareigos, ko pats niekada gyvenime nedarė. Užmarštis kaip procesas filme veikia
dvejopai: tai Džono atleidimo tėvui sąlyga ir galimybė išgyti, o pačiam tėvui susitaikyti
su savo pažeidžiamumu, kurį visą laiką ignoravo. Žinoma, iš to kyla nepatogumai
ir konfliktai, skatinantys veikėjus subtiliai susivokti savo šeiminėje vaidmenų
situacijoje, tačiau tiek vienam, tiek kitam tai gana sudėtinga.
„Užmarštis“ – tai, sakyčiau, iš dalies vienos
sudėtingos situacijos filmas su nemažai tėvo ir sūnaus pokalbių, iliustruotų
praeities fragmentiniais etiudais. Sakyčiau, pavykusi juosta, sudėtinga santykių
analizė. Labiausiai patiko kivirčai, kuriuose išryškėdavo per pyktį ir
nutylėjimus tikroji veikėjų padėtis ir santykis, bet kai kada filmas priartėdavo
ir pernelyg didelio aiškinimo žiūrovui, kodėl yra taip, kaip yra. Nepaisant to,
filmas subalansuotas dėl gerai parašyto scenarijaus, manau, tiktų adaptuoti ir
kokiam teatro spektakliui, o šį Viggo variantą, kuriame jis ne tik režisuoja,
bet ir atlieka sūnaus Džono vaidmenį, gali žiūrėti rimtesnio ir gumaniškesnio kino
žiūrovai, kurie mėgsta dramas su subtiliai ir paradoksaliai išreikštu humoru.
Pamažu vėl grįžau nuo komercinio kino prie
nepriklausomo ir šįkart – kažkada kino festivalyje Scanorama praleistas serbų
režisieriaus Srdan Golubović filmas „Tėvas“ (serb. Otac) (2020).
Balkanų kinas iš esmės yra kitoks, kad ir kaip bebūtų susipriešinusios šios
šalys po kruvinųjų Balkanų karų, jų kinas visada turi kažkokį sunkiai
įvardijamą, bet jaučiamą, bendrąjį vardiklį – tą vėlei pagalvojau žiūrėdamas „Tėvą“.
Skurdas, provincija, socialinė nelygybė, korupcija, moraliniai apsisprendimai –
visa tai toli nuo Kusturicos čigoniškai karnavalinio pasaulio.
„Tėvas“ – niūrokas filmas, bet geras. Pradžia išties
šokiruojanti ir daug žadanti. Vaikų nebegalinti išmaitinti motina, kuri namuose
nebeturi nei vandentiekio, nei elektros ateina į buvusią vyro darbovietę ir grasina
dėl neišmokėtos išeitinės vyro kompensacijos susideginti. Deja, jos žodžiais tikėti
neįmanoma, nes ji apsipila benzinu ir pasidega... Toks žmonos poelgis sukrečia
pagrindinį veikėją Nikolą, iš jo šeimos vietos inspektoriaus (?) paliepimu ir
socialinės rūpybos komisijos sprendimu atimami vaikai. Tėvas negali su jais
pasimatyti. Deja, čia veikia laukinė Serbija, vietos valdytojas naudojasi soc.
rūpybos vaikais, nes už kiekvieną vaiką jis į kišenę gauna metinių išmokų
procentus, o jo pažįstami teisme ir aplinkinėse institucijose garantuoja jo viršenybę
ir neliečiamybę. Nikolas netrukus supranta, kad yra absoliučiai bejėgis
susigrąžinti vaikus, nors ir sutvarkė namus, įvedė elektrą, vėl yra
vandentiekis, deja, savivaldybės klerkams rūpi ne tai...
Šokiruoja Nikolo apsisprendimas pėsčiomis eiti 500
kilometrų į sostinę Belgradą, kad įteiktų pareiškimą vyriausybei. Nevalgęs, dvasiškai
palūžęs jis leidžiasi į kelionę, kuri, beje, tampa didžiąja filmo dalimi. Man tai
žmogiškumo išlikimo ir orumo išsaugojimo filmas, labai subtiliai ir
kankinančiai perteiktas žmogaus sutryptas orumas ir patirtas neteisingumas, kuris
verčia Nikolą elgtis be baimės. Įdomiausia, kad visi kelyje sutikti žmonės jį
atkalbėjo (primena Kristaus gundymą dykumoje) nuo ėjimo į Belgradą, tačiau
Nikolas nebeturi ko prarasti, jis juda iš psichologinio palūžimo, kartais,
atrodo, kad inertiškai, nes tai vienintelė galimybė neišprotėti. Ir staiga
šiame filme įvyksta stebuklas... tam tikras visiškai kitoks tėvystės suvokimo
atskleidimas. Ilgą laiką dėl socialinio skurdo nesirūpinęs vaikais ir buitimi
Nikolas turi gyvenimišką pamoką, suvokia, kad be šeimos nieko jis nebeturi. Filme
supriešinami socialinis sisteminis „teisingumas“ su prigimtiniu tėvų ir vaikų
ryšiais, akivaizdu, kad dažnu atveju institucijos, dirbdamos dėl sistemos, o ne
dėl žmogaus, nuskriaudžia skurdo paliestas šeimas. Nikolo susitikimas su
vaikais itin jautri scena visame filme, kurią verta empatiškai kiekvienam
žiūrovui išgyventi savaip.
Nors filmas „Tėvas“ pabaigoje nepateikia galutinės
istorijos baigties, tačiau baigiasi viltingai ir metaforiškai. Nikolas po
klajonių grįžta į tuščius ir kaimynų išvogtus namus. Jam tenka iš kiekvieno
susigrąžinti kėdes, stalą, televizorių, vaikų žaislus... Vėl susirinkti save ir
išvogtą gyvenimą. Tai simboliškas veiksmas, apimantis naują Nikolo gyvenimo
kryptį, dvasinį persitvarkymą. Toks ryžtingas išvogtų daiktų susigrąžinimas
perteikia Nikolo pasiryžimą tęsti prasmingą vaikų susigrąžinimo kovą ir stoti
visomis jėgomis prieš vietos korumpuotą valdžią. Filmas išties puikus, jautrus
ir vertas daugelio žiūrovų, mėgstančių europietišką nekomercinį kiną.
Kai skaičiau amerikiečių
rašytojos Jeanine Cummins romaną „Amerikos purvas“, aiškiai kaip kokiame
trileryje išgyvenau meksikietės nelegalės bėglės istoriją. Nors romanas,
tiesa, man itin didelio įspūdžio nepadarė, tačiau toji Meksikos ir JAV pasienio
problema nuolat vienaip ar kitaip ateina per kiną. Šįkart tai režisierės Heidi
Ewing režisuota drama „Tu visada su manimi“ (ispan. Te llevo
conmigo) (2020), kuriame dėmesį sutelkia į dviejų vyrukų Meksikoje
istoriją.
Filmas prasideda gana
tipiškai – skurdus ir kiek pavojingas Meksikos vaizdas, kuriame sunkiai suduria
galą su galu vos ne kiekvienas šios šalies darbininkų klasės žmogus. Pagrindinis
veikėjas Ivanas yra su žmona išsiskyręs jaunuolis, kuris vos išsilaiko,
dirbdamas juodžiausius darbus, turi padėti išlaikyti sūnų. Galiausiai vieną
dieną jis užmezga artimus santykius su Gerardu, su kuriuo sudėtingai išgyvena
artimiausių šeimos narių atmetimo reakciją. Filmas iš esmės vaizduoja Meksikoje
vyraujančią tą pačią problemą, ką daugmaž turime ir Lietuvoje – homofobiją,
prisitaikėliškumą, tapatybių slėpimą ir nevisavertiškumo jausmą sociume. Galiausiai
Ivanas neapsikentęs, kad niekaip negali savo šalyje savęs realizuoti ir
panaudoti kulinarijos baigimo diplomo, ryžtasi su drauge Sandra bėgti per JAV
sieną ir kaip nors bandyti susikurti laimę svetur. Bėda tame, kad Gerardui šis
sumanymas nepatinka ir jis lieka Meksikoje. Bent jau kurį laiką, nes turi nuolatinį
mokytojo darbą.
Visgi filmas nėra
trileris, o pabėgimas į JAV tėra tik vienas iš šio filmų epizodų, tiesa, labai
reikšmingų, nes filmas sukurtas remiantis tikra Ivano ir Gerardo istorija.
Įdomiausia, kad jie iš tikrųjų antrojoje filmo pusėje patys pasirodo. Režisierė
vaizduoja jų gyvenimą po daugel metų, todėl filme įvyksta esminis žanrininis
lūžis, nes filmas tampa iš vaidybinio dokumentiniu. Vaidybinė dalis nufilmuota
Meksikoje, o dokumentinė JAV. Prabėgus tiek daug metų nuo pabėgimo į JAV,
veikėjai gauna laisvę būti tuo, kas jie yra, dalyvauti gėjų paraduose, kurti
santykius meksikiečių bendruomenėje, sėkmingai plėtoti meksikiečių restorano
verslą, tačiau jie net ir po šitiek metų yra nelegalai, vadinasi, nevisaverčiai
gyventojai. Sudėtinga kasdien tai jausti, manau, režisierei pavyko per Ivano
asmenybę atskleisti politinį nužmoginimą. Ivanas negali grįžti aplankyti savo
jau suaugusio sūnaus, kuris norėtų turėti su tėvu normalius santykius, tačiau
geriausia, ką jie gali padaryti – susiskambinti ir pasikalbėti per transliacijas.
Šiaip filmas labai pavykęs, net nesitikėjau. Dėmesys ne vien LGBTQ problemoms,
bet ir politikai bei tėvo ir sūnaus santykiams, viskas paplėtota neerzinančiai,
o su atjauta ir galia skleisti žinią pasauliui: kodėl XXI amžiuje vis dar
gyvename įrėmintą ir kitų apspręstus asmeninius gyvenimus, o apie laisvę
kalbame taip, tarsi ji tebūtų tik teorinė apibrėžtis? Rekomenduoju filmą
pažiūrėti labiausiai mūsų homofobams. Dėl savišvietos.
Žinote, pasiilgau tamsių, galingų ir įtraukių ispanų
ir Lotynų Amerikos filmų, nusagstytų Gojos kino apdovanojimais, tačiau
pastaruoju metu nieko nebepamatau, vien tik pavienes abejotinos vertės
komedijas su tais pačiais kažkada pamėgtais aktoriais. Nenoriu nieko sakyti, reiktų
pasidomėti, ar kartais ispaniško kino rinką neištiko kino recesija? Šįkart nusprendžiau
pažiūrėti ispanų režisieriaus Cesc Gay komediją „Kaimynai“ (ispan. Sentimental)
(2020). Su pastarojo režisieriaus darbu „Trumanas“ (2015) kadaise susipažinau
per Kino pavasarį. Anuokart istorija apie dviejų vyrų draugystę paliko smagų,
lengvo, bet prasmingo filmo įspūdį.
Žinoma, filmas „Kaimynai“ yra ne toks ryškus kaip „Trumanas“,
bet savito žavesio turi. Kas labiausiai gali užknisti, kai gyveni daugiabutyje?
Ogi kaimynai ir jų skleidžiami garsai už sienos. Dėl perdėto seksualinio
gyvenimo ir orgijų kenčia žemiau gyvenanti „atvėsusi“ pora, kuri kandžiai
tarpusavyje bendrauja, tarsi būtų Elas ir Pegė Bandžiai iš serialo „Vedęs ir
turi vaikų“. Jie nervinasi dėl kaimynų, tačiau pakviečia juos vakarienei, kad
galėtų ne tik pabendrauti, bet ir pasakyti, jog jų seksualinis triukšmas verčia
iš koto. Galiausiai šioji vakarienė tampa hiperbolizuota mandagumo ir įžūlumo
parodija, tam tikra porų terapine priemone, susivokti ne tik savo
seksualiniuose santykiuose, bet ir apskritai gyvenime. Galiausiai kaimynai
pakviečia kaimynus į seksualinę orgiją ir vienas iš partnerių visgi iškart
sutinka... Na ir prasideda!
Iš tikrųjų pats režisierius parašė šį scenarijų, o
pagalvojau, kad adaptavo kokią pjesės medžiagą, nes filmas teatralizuotas,
labai tinka teatro scenai. Lengvai pastatomas, nes visas veiksmas vyksta vienu
laiku ir viename bute. Filmo tekstūra kaip komedijos primena absurdiškų
situacijų komediją, buto spalvos, aktorių išraiškos – legendinio serialo „Draugai“
braižą. Iš tikrųjų smagu stebėti šias poras, nes didžiausias absurdas kyla iš
to, kas slapta, kas privatu, kas po antklode, o čia režisierius per dialogus ir
scenas iškelia į viešumą – kaimynai įtraukiami į bendrą savotišką santykių
analizės ir išgyvenimo komuną. Nepasakyčiau, kad filmas režisūrine ar vaidybine
prasme kažkuo labai ypatingas, priešingai – sustyguotas labai panašiu ritmu
kaip ir daugelis pokalbiais ir komiškomis situacijomis grįstų filmų, kai
žiūrovui aišku, kur yra veikėjų lūžio taškas, kulminacija, tvarkingas ir aiškus
susitaikymas. Filmas masėms, bet linksmas.
2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė
filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo
gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė
savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala
samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo
ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į
individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją.
Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino
pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo
pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus
pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo
kontekste.
Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną,
su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio
Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas
turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete,
tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos
tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti
ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką
žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami
faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje
prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams
globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi
smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...
Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi
keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai
yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl
išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos
jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.
Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro
intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y.,
jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja
su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas
tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai
apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas
iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai
kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio
patoso.
Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis
kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas
manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį
teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius
iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir
visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie
proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi
neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad
Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar
nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais
spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo,
kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti
sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo
pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu.
Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?
P. S. Filmą galite
žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją
istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.
Jau nebežinau, kelintą sukurtą lenkų režisierės M. Szumowskos
žiūriu, tačiau visai neseniai man labai patiko peržiūrėtas jos vaidybinis „Veidas“
(2017), kurį vertinu kaip itin gerai sukaltą. Vienas naujesnių jos filmų, mus
pasiekusių per Kino pavasarį pandeminiu metu, buvo „Sniego daugiau nebus“
(lenk. Śniegu już nigdy nie będzie) (2020), pastarasis buvo gerai
įvertintas kino kritikų ir net pačių žiūrovų, o Kino pavasaryje įtrauktas į
programą Meistrai.
Žiūrėdamas „Sniego daugiau nebus“, pagalvojau, jog
kažko nesuprantu, nes sniegas nelipa į vientisą istorijos darinį, nejaudina ir
net retsykiais kelia žiovulį – visiška priešingybė ankstesniam režisierės
darbui „Veidas“. Pati pradžia tiek siužetiškai, tiek atmosfera labai sudomina, intriga
didelė, todėl žiūrovas užkelia didelius lūkesčius. Ženia – iš Perpetės regiono
atkeliavęs ukrainietis, imigrantas Lenkijoje, galimai dėl radioaktyvumo tapęs
gyduoliu, turintis ekstrasensinių gydomųjų galių. Pati pirmoji scena, kada jis
užhipnotizuoja leidimą gyventi Lenkijoje teikiantį pareigūną ir pats užsideda
parašą, yra filmo geriausia scena, vėliau viskas grimzta filosofiškai ir
melancholiškai į dugną.
Po to rodomi lyg ir visiškai kitokie laikai, Ženia
dirba gydytoju-masažuotoju, kuris aptarnauja vieno turtingo rajono gyventojus,
masiškai įklimpusius per liūdesį į narkotikus ir neištikimybę. Veikėjai liguisti,
apibrėžiami kaip Holivude vienkryptiškai, primena ne žmones, o dvasinių klipatų
personažus. Filme daug dirbtinokos sugestijos, panėrimo į pasąmonę, kurioje
tarsi ilgimasi vaikystės, tyrumo, lengvumo, tačiau veikėjai įstrigę savo ligose,
priklausomybėse ir nežinojime, ką veikti su savo gyvenimu. Iš tikrųjų pats
Ženia stagnatiškas, neįdomus, vienkryptis, prisiimantis pranašo vaidmenį, bet
nesipuikuoja, nesmerkia ir savo klientų, tarsi būtų kažin koks beskonis
idėjinis tipas tarp depresija sergančių turčių. Pastarasis taip pat serga
vaikystės ilgesiu ir nuolat galvoja apie motiną...
Maniau, kad įtampą pakurstys kokia aštresnė vaikų sukurtų narkotikų gamybos linija, Ženios stalkeriškas persekiojimas ar kokia
netikėta pavydo ir meilės linija, tačiau viskas taip nugesinta, kad susidaro įspūdis,
jog režisierė norėjo išgauti tyčia menkasiužetinį dvasines ligas atspindintį
filmą tarkovskiškais būdais. Filme yra ir sapno pasąmoninė erdvė, „Stalkerio“
judantys puodeliai ,ir kiti niuansai, citatos, frazės, tačiau niekur visas tas
miksas nenuveda. Filmas, švelniai tariant, norėjęs tapti šiuolaikinio žmogaus
dvasios atšvaitu, tampa bedvasiu kaip ir tie iliuzijų bei traumų iškankinti
turčiai. Neslėpsiu, filmo visuma nuvylė, o filmo finalas, kada vyro netekusi
jauna blondinė daro linksmą maginį pasirodymą mokykloje su Ženia ir per pasirodymą
Ženio dingsta visam laikui, man buvo pernelyg banali ir nuspėjama.
Režisierė Sally Potter kažkada buvo mane nustebinusi
filmu „Orlando“ (1992) su Tilda Swinton, sakyčiau, man tiko ir įtiko jos
pokalbių filmas „Vakarėlis“ (2017), tad nutariau pasižiūrėti gana prieštaringai
vertinamą filmą „Nepasirinkti keliai“ (angl. The Roads Not Taken)
(2020), kuris ilgą laiką pralaukė mano filmų eilėje, kol prisiverčiau
pažiūrėti, nes filmas neilgas, o ir norėjosi jį išgūrinti iš sąrašų.
Visgi skeptiški internautų komentarai ir atsiliepimai
pasitvirtino pačia prasčiausia prasme. Filmą ištvėriau viso labo pusvalandį, o
po to užbaigiau prasukinėdamas ir įsitikindamas, kad visgi nieko gero nei siužetiškai,
nei režisūrine prasme filmas nežada. Filme pasakojama rašytojo Leo istorija,
kuri susipynusi iš dviejų perspektyvų. Vienoje galimoje istorijoje jis su
šviesiaplauke dukra Niujorke gyvena eilinę pamišėlio dieną, o kitoje istorijoje
jis gyvena su žmona Doloresa Meksikoje ir keliauja aplankyti mirusio sūnaus
kapo. Taigi, nors anotacija skelbia, kad Sally Potter nagrinėja savo amžiną
feministinę temą t. y. vyro ir moters santykius, visgi neapleido jausmas, kad
režisierė troško naujos įmantrios mindfuck pasakojimo formos. Žinote,
Potter toli gražu nėra Nolanas ir biudžetas toli gražu nėra guminis, tad šioji
pasirinkta vyro sumaišties forma absoliučiai neįtikino.
Graudu buvo žiūrėti tiek į nuostabius aktorius (Javier
Bardem, Elle Fanning, Salma Hayek, Laura Linney), kurie darė, ką galėjo, tačiau
filmo padrika ir nusibodusi forma neprilygo nei „Pasiklydę vertime“, nei „Desperado“
jungtims, net nepajutau tarpkultūrinių sąsajų, ką galbūt režisierė norėjo
akcentuoti veikėjo dvikalbyste ir pan. Filmas kaip vienos dienos dėlionė,
kelionė po Niujorką ir į Meksikos kapines – labai pretenzinga, tačiau labai
paviršutiniška, neįdomu, padrika ir, sakyčiau, istorija nesiekia nei gelmės,
nei analizės. Akivaizdu, kad skirtingu metu nufilmuotos scenos suklijuotos kaip poetiniai
perėjimai, aplipinti įvairiais asociatyviais simboliais bei pasikartojimais
(panašiai bandoma kaip filme „Valandos“), tačiau pagrindinio veikėjo sutrikimas
ir erzina, ir nieko iš esmės nepasako. Sakyčiau, vienas silpniausių filmų, kokį
teko matyti pastaruoju metu.
Dar vienas netikėtas kino
atradimas, kuriuo tapo šveicarų režisierės Bettina Oberli filmas „Mano
nuostabioji Vanda“ (vok. Wanda, mein Wunder) (2020). Kol kas
su šia režisiere neteko susidurti, tad, tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš
šios kino juostos. Tarp ilgų kelionių per atostogas ėmiau ir netikėtai su malonumu
sužiūrėjau šį europietišką filmą.
Istorija europietiškai
kosmopolitiška, filme nusifilmavo žymūs lenkų, šveicarų, vokiečių aktoriai. Filme
pasakojama apie lenkę Vandą, kuri palikusi savo tėvui du mažamečius berniukus
autobusu iš Lenkijos atvyksta į Šveicariją, kur jau kažkada yra dirbusi slauge.
Gavusi pakvietimą ji ir vėl čia atvyko slaugyti seno namų šeimininko, kuris po
traumos guli lovoje, o senyva žmona negeba pasirūpinti savo vyru. Atrodo, kad
filmas taps niūrus, socialinę nelygybę demonstruojančia slogia drama, ypač
tada, kai Vanda naktį už papildomą sumą lytiškai patenkina prie lovos
prikaustytą vyrą, tačiau netrukus viskas apsiverčia, nes Vanda tampa nėščia.
Daugelis šeimos narių į ją žiūri kaip į imigrantę, kuri nori pasipelnyti iš
turtingos šeimos, bet visoje toje suirutėje labiausiai džiaugiasi pats ligonis,
kuris netgi vėlei pradeda iš džiaugsmo vaikščioti.
Staiga filme įvyksta
paradoksalus lūžis ir šioji nepatogi situacija, kuri iš pradžių atrodė kaip
tragedija, tampa kakofoniškai linksma, nes atskleidžia yrančios šeimos ir santykių
tragikomiškus niuansus. Sumaištis tampa visai šeimai terapiniu išbandymu, nes į
kūdikį bando pretenduoti nevaisinga vyro dukra Sofi, jaunėlis pamišęs dėl
paukščių ir Vandos susitupi ir tampa vyru, o galiausiai ir pati Vanda gauna
didžiausią savo gyvenimo pasiūlymą, po kurio nebereikės važinėtis į užsienį
uždarbiauti ir galės būti su savo vaikais. Režisierė eliminuoja perdėtą rimtumą
ir nesistengia nei pati, nei kaip nors per veikėjus moralizuoti.
Šį filmą būtų galima
pavadinti nepatogia rimta komedija. Tiesa, kuo toliau, tuo labiau tos komedijos
elementų filme daugėja, o veikėjai iš rimtų tampa šiek tiek maniakiškai
karikatūriniai, bet, nepaisant to, juos stebėti tampa be galo įdomu. Gal pabaigoje
kiek perdėta su velionio pelenų bastymo ežere ceremonija bei to kūdikio
grobstymas ir savinimasis, bet visumoje režisierei pavyko išvystyti filmo
pagreitį ir pasijuokti iš šiaip jau rimtų dalykų. Man priimtinas tas
šveicariškas vokiškos pusės humoro jausmas, mėgavausi paradoksaliomis scenomis,
išprotėjusiais veikėjais, tad galima sakyti, kad gavau nuostabias dvi valandas
ir juoko, ir liūdesio ir gero kino.
Kad
dažniau europiečiai moka kurti geresnius siaubo filmus už amerikiečių – jau
seniai žinomas faktas. Europietiški siaubo filmai, ar tai būtų tamsus ispanų
siaubo trileris, ar šaltas ir mitologija apipintas skandinavų šiurpą keliantis
pasakojimas, filmai dažniausiai išsiskiria savitu režisūriniu braižu. Maždaug
to tikėjausi iš vengrų kino režisieriaus Péter Bergendy siaubo filmo „Pomirtinės
nuotraukos“ (angl. Post Mortem) (2020). Tiesą sakant, nepamenu
nieko, ką galėčiau įvardyti kaip matytą vengrų siaubo filmą, todėl tikriausiai
šis bus pirmasis tokio žanro. Filmas teiktas nuo šalies į „Oskarus“ kaip
geriausias vengrų metų filmas.
Pasakojimas
mus nukelia į 1918-uosius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tas žmonijai
tragiškas laikotarpis paženklintas daugybe mirčių, įskaitant ir Ispaniškojo
gripo tragedija. Vokiečių fotografas Tomašas keliauja po Vengriją, pats per
stebuklą išgyvenęs karo apkasuose, daro pomirtines šeimų fotografijas. Priminsiu,
kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo normali praktika aprengti mirusįjį
tarsi gyvą, pasodinti ant kėdės ir su juo atminčiai nusifotografuoti, tos
fotografijos iki šiol vadinamos pomirtinėmis. Galiausiai Tomašas atvyksta į
atokų vengrų kaimelį, kuriame imasi fotografuoti mirusiuosius, bet pastebi, jog
vyksta paranormalūs reiškiniai, kuriuos jaučia ir maža mergaitė Ana. Tomašas
labai prisirišęs prie Anos, nes ją buvo regėjęs savo mirties akimirką karo
metu...
Šiame
nejaukiame filme didelį įspūdį, bent jau man, paliko būtent pati Tomašo kaip
fotografo darbo specifika. Lavonų fotografavimo momentai perteikti taip
bauginančiai šaltai, kad atrodo beveik patologiška. Neblogai perteikti ir tam
tikri antgamtiniai elementai, pvz., šmėkla, žaidžianti su šunimi, naktiniai
žingsniai palėpėje bei daržinėje suguldyti lavonai, kurie laukia atlydžio, kad
kaimiečiai galėtų iškasti kapo duobes... Ir tikrai, pirmoji filmo pusė atrodo
savita, unikali, bauginančiai gluminanti, tačiau filmo negalėčiau įvardyti kaip
fenomeno, nes akivaizdžiai strigo mergaitės aktoriniai sugebėjimai, makabriško
iki beveik juoduoju humoru perteiktos klykiančių kaimiečių išraiškos, jų elgsenos
ir sprendimo būdai. Nors režisierius labai stengėsi istorijos finalą
pavaizduoti įtikinamai savitai, tačiau gūžčiojau pečiais, kodėl name skęsdamas
Tomašas žvalgosi kaip mėmė, kol vanduo pasiekia lubas, o ieškoti išėjimo
pradeda tik po vandeniu. Ar nebūtų paprasčiau gelbėtis tada, kol vanduo dar
plūsta? Pabaigoje karikatūrinė kelionė su šmėklomis į transcendentinę pomirtinę
salę kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų (ar tai nėra tiesiog nieko nesakantys
estetiniai vaizdiniai, perteklinė pompastika?).
Filmo
visumą vertinčiau, nepaisant tam tikrų keistai nederančių dalykų, eklektikos
tarp juodojo humoro ir bauginimo, visai neblogą, netgi kaip savitą europietiško
siaubo filmo pavyzdį. Filmas tikrai suteiks ne vien nuobodaus kaip iš vadovėlio
sukalto siužeto, bet ir glumins (to visada tikiuosi iš siaubo filmo!), tačiau
be įtraukos didesnio stebuklo visgi nesitikėkite. Tarp kitko, filme yra keletas
itin gerą siaubą perteikiančių pavykusių scenų, kurios perspjauna daugelį standartinių
siaubo filmų sumanymų.
Priešingai
nei lenkų filmas, kurį režisavo Bartosz Kruhlik, tuo pačiu pavadinimu apie
autoavarijos vis intensyvėjančius padarinius, šis britų režisieriaus Harry
Macqueen filmas „Supernova“ (angl. Supernova) (2020) bando
išskleisti ne intensyvumą ir nevaldomą supernovos chaosą, bet gyvenimo grožį
kasdienybėje. Juk gražiausia ir didžiausia mirštančios žvaigždės didybė yra
būtent supernovos stadijoje, labai panašiai ir mirštančio žmogaus gyvenime, kai
mirtina liga kerta, aplinkiniai ir pats žmogus absoliučiai pakeičia savo
santykį su gyvenimu ir įvertina jį iš naujo.
Šioje
LGBT minimalistinėje istorijoje pasakojama apie nebe pirmos jaunystės gėjų
porą, kuri išsinuomotu furgonėliu traukia į kelionę. Du besipešantys seniai
draugystės išbandymus patyrę gėjai, kaip ir dažnai būna pas heteroseksualias
poras, jiems irgi iškyla buitinių konfliktų. Galiausiai žiūrovas sužino, jog
šioji kelionė ne vien jaunystės ir draugystės pradžios prisiminimų kelionė, bet
Taskerio, vieno iš vyruko, paskutinioji kelionė, nes jis serga mirtina progresuojančia
liga. Sunku pasakyti, kas toji liga, bet ji atima pamažu tikslingą judesių
motoriką ir atmintį (išsėtinė sklerozė?). Vyrai apsilanko pas Semo sesers šeimą
ir ten švenčia, tačiau visur tvyro tam tikras nesmagumas, nes visi supranta,
jog tai atsisveikinimas su Taskeriu. Galiausiai Semas aptinka įrašą, kuriame
Taskeris ruošia jam atsisveikinimą ir maišelyje randa nuodų buteliuką...
Pagrindinius
vaidmenis atliko įspūdingas karjeras kine sukūrę Colin Firth ir Stanley Tucci,
šiame filme jiedu atliko neįprastus amplua, patvirtindami, kad ir vėl gali
imtis sudėtingų ir netipiškų vieno braižo vaidmenų. Filmas romus,
minimalistinis, mažo biudžeto, orientuotas į atsisveikinimo su mylimuoju
dramatizmą. Čia nerasi LGBTQ užaštrintos problematikos, susipriešinimo su
visuomene ar kokių tapatybės konfliktų, gėjų pora atvaizduota kaip bet kuri
kita pora, kaip savaime suprantamas dalykas. Iš esmės labai nemėgstu visokių
tokių su ligomis ir visokiais vėžiais susijusių filmų, nes jie visi man labai
vienodi, tačiau nusprendžiau šitą pažiūrėti dėl LGBT tematikos ir mėgstamų
aktorių. Nenusivyliau, filmas gerai pastatytas, nors kažin kokios novatoriškos
filosofinės idėjos nesitikėkite, nes viską užgožia tipiška problematikos pozicija:
labiausiai kenčia ne mirštantysis, o tas, kuris liks gyvas, bei mirštančiojo
noras sutrumpinti kančias, kad netaptų artimiausiam žmogui našta. Iš esmės temos
ir problemos nagrinėtos kine jau daugel sykių, galite pasižiūrėti dar vieną
atsisveikinimo ir pasiruošimo mirčiai kelionės versiją.
Nežinau kas, bet man labai
rekomendavo pasižiūrėti Ben Sharrock režisuotą dramą „Prieglauda“ (kai
kur verčiama „Nežinioje“ ir šis variantas būtų pagal prasmę artimesnis
filmui) (angl. Limbo) (2020). Po to, kaip žinia, rekomendacija paskendo
tarp kitų rekomendacijų ir tik kitų rekomendacijų dėka vėl susidomėjau šiuo kūriniu.
Filmas pasakoja apie pabėgėlius
iš Sirijos ir Azijos šalių, kurie laukia paskendę nežinioje atšiaurioje šiaurės
Škotijos šalyje laukdami žinių iš artimųjų ir ar jiems bus leista pasilikti
šalyje. Kol jie tėra tik pabėgėliai, juos apmoko vietinės kalbos ir kultūros,
tuo užsiima darbuotojai ir, atrodo, daugiau filme nieko įdomaus nevyksta, vien
pagrindinio veikėjo Omaro lauko būdelėje esantys skambučiai šeimai bei
pokalbiai su afganistaniečiu.
Tai tikriausiai pirmas
mano matytas filmas apie pabėgėlius, kuris perteiktas juokingais
flegmatiškais-melancholiškais štrichais. „Prieglaudoje“ gyvenantys karo pabėgėliai
svajoja būti pasaulinio lygio futbolo žvaigždėmis, atvirai fetišistiškai žavisi
vištomis ir mokosi „kabinti“ moteris, todėl filmas perteikia makabriškas
grimasas, susijusias su karo pabėgėlių ir vakariečių kultūros sandūros niuansais.
Dvelkia teatrališkumu ir dirbtinumu. Nors filmas „kartotinio“ sukirpimo, jo
didžiausia misija yra prabilti vakarietiškoje kultūroje įkalintų veikėjų
balsais. Ar pavyko? Kažkiek. Omaras gabus sirų muzikantas, tačiau išgyvena
asmeninę dramą, jog netapo karo didvyriu, jį nuolat spaudžia tėvai, todėl Škotijoje
jaučiasi dar didesnėje atskirtyje, bet labiausiai, sakyčiau, filmui tokiu
karkasiniu būdu pavyko perteikti pagrindinio veikėjo vidines konfliktines
gaires dėl įsipareigojimo, tapatybės ir prisitaikymo.
Visgi filmas bando
sužaisti ir siurrealistiniais motyvais, pvz., tariamas Omaro ir jo brolio
pokalbis, kuris visame šiame atšiauriame filme atrodo toks pat dirbtinis parodomasis
plakatas, kaip ir amžinas žiūrovo klausimas: kodėl tokiais išmaniausiais
laikais jie eina pokalbiui su namiškiais į kažkokį sunkiai suvokiamą tyrlaukį
pakalbėti telefonu būdelėje? Ar tai vienišumo ir atskirties metafora ir
dekoracija, o gal taip būta iš tikrųjų? Filmas tik suvirpina žiūrovą, nes
verčia pagalvoti, kiek mažai žinome apie šiuos žmones. Visgi po gražiais
škotiškais vaizdais, savitu juodojo humoro elementais slepiasi ne pačios
maloniausios patirtys. Kad ir kaip bandyčiau pateisinti filmo teatrališkumą dėl
susvetimėjimo ir sociumo atskirties, man jis žiūrėjosi dažniausiu atveju negyvai
kaip švedų režisieriaus Roy Andersson „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie
būtį“ (2014) bei „Apie begalybę“ (2019) bei kitus mimikos negyvuoju teatru
grįstus darbus, kurie man nelenda nė pro kur. Bet neabejoju, jog kitokios
sugestijos filmas kino gurmanams patiks labiau nei man.
