Filmas: "Savižudžių kambarys: Nekentėjas" / "Sala samobójców. Hejter"

 

Sveiki,

 

2011 metais lenkų režisierius Jan Komasa pristatė filmą „Savižudžių kambarys“, kuris Lietuvoje dėl Scanoramos festivalio buvo gana plačiai aptarinėjimas, o ypač tarp jaunesniųjų žiūrovų. Režisierius sukūrė savotišką tęsinį pavadinimu „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ (lenk. Sala samobójców. Hejter) (2020), apie kurį niekas pernelyg mūsuose nekalbėjo ir nekalba, nors filmas šiek tiek platesnio masto, nes apeliuoja ne į individualią atskirtį, bet savotišką visuomeninę manipuliaciją ir provokaciją. Nors nereikia stebėtis, kadangi metai prieš šį filmą režisierius pristatė Kino pavasaryje hitu tapusį filmą „Kristaus kūnas“ (2019), pastarasis buvo pasiūlytas į „Oskarus“ kaip geriausias užsienio filmas, tad ir netrukus pristatytas „Savižudžių kambarys: Nekentėjas“ savotiškai ištirpo ano filmo kontekste.

 

Kad lenkai moka kurti gerą, provokatyvų ir įdomų kiną, su tuo tikriausiai sutiks bemaž visi. Šioje dalyje pasakojama gabaus jaunuolio Tomašo (aktorius Maciej Musialowski) istorija. Tomašas našlaitis, globojamas turtingos tetos ir dėdės, jam parūpinta vieta prestižiniame universitete, tačiau dėstytojai prigauna jo mokslinį plagijuotą darbą, ir jis netenka vietos tarp studentų. Bijodamas pasakyti savo globotiniams, Tomašas renkasi slapukauti ir savo teisės žinias pritaiko vienoje korumpuotoje įmonėje, kuri daro įtaką žiniasklaidai ir socialiniams tinklams skleisdami melą, propagandą ir pateikdami faktus ne tokius, kokie turėtų atspindėti tikrovę. Galų gale, Varšuvoje prasideda rinkimai ir Tomašas, norėdamas savaip atkeršyti savo storžieviams globėjams už patyčias, kurias nuolat girdi slaptu pasiklausymu aparatu, ryžtasi smogti į jų finansinius projektus, susijusius su homoseksualaus mero rinkimams...

 

Visoje toje istorijoje man sunkiausiai žiūrėjosi keista meilės istorija tarp Tomašo ir globotinių dukrelės Gabi. Toji Gabi tai yra, tai nėra, tai pasirodo ir lemia Tomašo pasirinkimus, o po to vėl išvažiuoja... Tokia „stumdoma“ kaip stalelis ant ratukų veikėja, kad nebeliko vietos jos asmeninei istorijai, kuri galbūt būtų pastiprinusią visą šią istoriją.

 

Iš tikrųjų filmas provokatyvus, turintis tam tikro intriguojančio holivudinio apgaulingo pagrindinio veikėjo sugestijos t. y., jaunas, gabus ir ambicingas, tačiau dėl klaidos pažemintas individas kolaboruoja su korumpuotomis įmonėmis ir gauna premijas už inscenizuotus skandalus. Tomašas tą daro labai dinamiškai, pasitelkęs teisės žinias ir analitinį mąstymą, dažnai apsimeta vogdamas tapatybes ir žongliruodamas informacija (savotiškas Džeradas iš serialo „Pretendentas“). Tai kartu savotiški „Apgaulės meistrai“, tik lenkai kur kas žemiškesni ir paprastesni, tačiau neišvengia to dinamiško holivudinio patoso.

 

Visgi filme nagrinėjamos kelios temos. Viena iš jų asmeninis kerštas, kita rinkimų spekuliacijos ir įtampa, auganti iki teroro aktų. Tomašas manipuliatyviai per žaidimą susiranda pažeidžiamą ir nuolat užsidegantį teroristą, kurį įkalbina surengti viešą sušaudymą. Iš tikrųjų režisierius iškelia kartais matomas, o kartais visai užglaistomas Lenkijos politines ir visuomenės socialinių grupių įtampas, pavyzdžiui, lenkai, kurie proeuropietiški, atviri laisvėms, LGBTQ pripažinimui ir tie, kurie dedasi neonaciais radikalais, kurie rėkauja, kad Lenkija yra tik lenkams. Įdomu, kad Tomašas apolitiškas, jam absoliučiai nesvarbu, ar tu proeuropietiškas, ar nacionalistas, jis suvokia ideologijos dirgiklius ir pats imasi jais spekuliuoti kiršindamas ir kurdamas baisias situacijas. Režisierius tuo parodo, kaip lengva tai daryti, jeigu atsiriboji nuo kvailų ideologijų, perpranti sistemą. Kitą vertus, lenkai nebūtų kine lenkais, jeigu blogietis filmo pabaigoje ne tik nesulauktų teisingo atpildo, bet dar ir taptų tautos didvyriu. Argi neabsurdiška, jog blogieji gyvenime dažniausiai ir laimi?

P. S. Filmą galite žiūrėti ir nematę pirmosios dalies. Nors yra subtilių užuominų į pirmąją istoriją, bet tai jau visai kita tema ir istorija.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katarakta" / "Zaćma" / "Blindness"

 Sveiki,

Tegyvuoja lenkų kinas! LRT televizija pradėjo lenkų kino retrospektyvą ir viena iš juostų tapo režisieriaus Ryszard Bugajski paskutinysis gyvenimo darbas „Katarakta“ (lenk. Zacma) (2016). Labai mėgstu lenkišką kiną, manau, jis itin populiarus mūsų kino festivaliuose, kaip Izolda Keidošiūtė teigė, dar nuo sovietinių laikų. „Kataraktoje“ pasakojama biografinė Julios Brystiger istorija, pastaroji persona Lenkijoje žinoma kaip sovietinės valdžios tarnautoja, tardytoja, sadistė, pravardžiuojama „Kruvinąja mėnesiena“. Ilgą laiką kankinusi žmones įvairiuose kalėjimuose, gyvenimo pabaigoje ji ieško dvasinės ramybės ir Dievo. Jausdama, kad laikai pasikeitė, o praeities nuodėmes ir sunkumus jai primeta visi ją atpažįstantys lenkai, ji atvyksta į susitikimą su lenkų arkivyskupu...

Iš pažiūros paprasta istorija apie arogantišką senyvą moterį, kurią parapijos miestelyje persekioja vietiniai ir šnairuoja į ją kaip į nusikaltėlę. Iš tikrųjų ji tokia ir buvo, tačiau teismo išvengė. Ieškodama dvasinės ramybės ji kelias dienas praleidžia katalikų prieglobstyje, kurioje vos nenusižudo ne dėl to, kad ji praeityje buvo žiauri, bet dėl to, kad pasaulis, viskam pasibaigus, jos nebepriima. Iš tikrųjų filmas kelia ne vieną moralinį klausimą. Ar įmanoma po visko pasikeisti? Ar galima pripažinti ir į savo gyvenimą įsileisti Dievą, kai juo netiki, bet trokšti jo būties ženklų įrodymų? Filmas persunktas sapnų ir praeities fragmentų, kai Julia buvo tardytoja, viskas ima panašėti į moterį Mariją Magdalietę, kuri pamažu pradeda patirti tikrojo tikėjimo atsivertimą. Jai vis sapnuojasi vienas iš praeities kankinių, kuris sapne ir savotiškai vizijose tampa išganytoju, o ji jo budeliu. Religiniais pasažais mistifikuota biografinė istorija, kuri įtraukia nuo pirmųjų kadrų dėl puikios Marios Mamonos atliekamo vaidmens.

Filme lydi įdomūs filosofiniai dialogai, per kuriuos veriasi ateistinės ir religinės tiesų grumtynės, savotiški debatai, bet nė vienas nenori įtikinti kitos pusės. Žinoma, filmas truputį teatralizuotas, dialogai sustyguoti kaip teatro scenoje, mizanscenos ekspresyvios, su išlaikytomis žiūroviško kino pauzėmis, aštriais žvilgsniais, bet tas dirbtinumas šiame filme labai veikia, nes medžiaga stipri, vaizduojama asmenybė pilna keblių prieštaravimų, o dialogai nebanalūs. Čia kaip savotiškame kitame populiariame lenkų kine „Kristaus kūnas“, vaizduojami nuodėmingo gyvenimo maišatis su moralės, dorovės pasirinkimais, viską užliejant religiniu kontekstu, bet stebuklingai išvengiama moralizavimo. Nežinau, man tokie filmai taip patinka!

P. S. Filmą šiuo metu, kol dar neišėmė, galite pamatyti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela