Filmas: "Randuotos širdys" / "Scarred Hearts" / "Inimi cicatrizate"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu rumunų kiną! Kaskart įsitikinu, kad jis įdomus, originalus ir įtraukus, tą patyriau ir šįkart žiūrėdamas garsaus ir provokuoti mėgstančio rumunų režisieriaus Radu Jude filmą „Randuotos širdys“ (rumun. Inimi cicatrizate) (2016), kurį per septynioliktąjį savo sezoną rodė „Kino pavasario“ festivalis. Tiesa, tai ne pirmas filmas, kurį matau iš R. Jude repertuaro. Pandemijos metu teko matyti be proto gerai sukurtą jo filmą „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021), kuris tapo anuomet bene mėgstamiausiu „Kino pavasario“ sezono filmo, nes taip šmaikščiai, aštriai ir intelektualiai kalbėti kine geba ne kiekvienas. Galbūt dėl šito filmo kažko labai panašaus tikėjausi ir iš „Randuotų širdžių“.

 

Režisierius remiasi Rumunijos rašytojo Max Blecher (1909-1938) autobiografiniu prieš pat mirtį parašytu romanu. Tenka pripažinti, kad Radu Jude tik iš dalies remiasi ir nemažai dalykų pakeičia arba paryškina kitas detales dėl savaime suprantamo istorinio konteksto. Iš tikrųjų veiksmas vyksta 1937 metų Rumunijos sanatorijoje prie Juodosios jūros, kur atvyksta jaunas rumunų žydas Emanuelis gydytis nuo tuo metu itin sudėtingos kaulų tuberkuliozės. Emanuelis netrukus yra sugipsuojamas, todėl didžioji filmo dalis praeina stebint jo gyvenimą ligoninėje, kur taip pat pilna visokiausių su šia ar panašia liga susijusių ligonių, slaugių ir daktarų gyvenimą. Emanuelis su sugipsuotu stuburu yra prikaustomas, galima sakyti, būti visą laiką prie lovos gulėjimo padėtyje, tačiau tai neatima jo charizmos vėjavaikiškai ir intelektualiai bendrauti su kitais ligoniais, flirtuoti ir užmegzti intymius santykius su serbų gražuole Solandž, tačiau per radiją ir į ligoninę atnešamus laikraščius jau ateina naujienos apie Europoje kylančias Hitlerio nacistines idėjas, kuriomis vietos ligoniai stebisi ir kartu laiko naiviai nepavojingomis.

 

Režisierius Radu Jude buvo šiek tiek kritikuojamas, kad būtent į filmą įvedė Hitlerio kontekstus, nes autobiografijoje apie tai nebuvo užsimenama. Rumunija juk buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o pagrindinis veikėjas Emanuelis – žydas (kaip, beje, ir tikrasis autobiografijos autorius Blecheris). Filmo finale veikėjas galva su visu gultu įnešamas į traukinio vagoną, jau labai nusilpęs, galima sakyti, pačioje Holokausto pradžioje ir tarsi sufleruoja, kas netrukus įvyks visoje Europoje ir be kaulų tuberkuliozės – išnirs visas Europos stuburas kaip pagrindiniam veikėjui.

 

Filmas labai įdomios formos ir atmosferos, sukuria atskirą tolimo buvusio pasaulio viziją, paremtą kiek naiviomis ir optimistiškomis nuotaikomis. Daktaras prie pacientų be perstogės traukia cigaretes, pokštauja ir kone sadistiškai kikena – primena seselę iš juodosios komedijos serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – dabar nelabai įmanomas dalykas. Stebina ir gydymo sadistinės priemonės, pvz., skausmingi pūlių šalinimo būdai arba kojų atrofuotų raumenų tempimas su smėlio maišais. Nepaisant visko, pats Emanuelis atrodo labai optimistiškas, kaip ir daugelis veikėjų tarsi iš kokios prancūziškos „Gražiosios epochos“ laukų. Filmas asocijuojasi su Tomo Manno romano „Užburtas kalnas“ atmosfera: veikėjai džiaugiasi, dalijasi savo skausmais ir juokeliais, flirtuoja ir laidoja savo draugus savo sukurtame ligonių socialiniame burbule. Neišvengiama ir egzistencinių diskusijų apie gyvenimą ir mirtį, grožį ir poeziją, dievą ir žmogišką gyvenimą, tad filmas tampa tarsi kažin kokia atmosferiškai įtraukianti subalansuota paties gyvenimo trapumo metafora.

 

„Randuotos širdys“ taip pat pasižymi ir humoru. Jaunasis Emanuelis mylisi sugipsuotas su kita sugipsuota moterimi, tad tos sekso scenos išties tampa makabriškos: ligoniams mirtis kvėpuoja į nugaras, o jie vis tiek instinktyviai siekia gyvenimo malonumų, to natūralaus sveiko ir laisvo gyvenimo varianto. Logiška, juk kitaip ir negali būti, nes visi viliasi pasveikti. Pastangos gyventi orų ir visavertį gyvenimą vaizduojamos hiperbolizuotai, galbūt net atskleidžiant rumunų tautinį temperamentą, apie kurį mažai lietuviai žino, pvz., Emanuelis nusisamdo kaimiečius, kurie jį veža su įkinkytu asilu pas mylimąją Solandž su vyno buteliu, tačiau ankštame jos bute negali pasimylėti, nes jai mėnesinės, todėl gali Emanuelis gali šlapintis tik į prikištą naktipuodį, negavęs to, ko tikėjosi. Žodžiu, režisierius sukūrė subalansuotą ir, sakyčiau, subtilų, nors šiek kiek teatralizuotą, gyvenimą sanatorijoje, kur mirtis ir gyvenimas tampa savotiška Antrojo pasaulinio karo išvakarės metafora. Filmas labai savitas, mane jis labai įtraukė ir labai rekomenduočiau kino gurmanams. Manau, filmas bus tarp mano šių metų geriausių matytų kino juostų sąraše, nors ir pamatytas jau gerokai pavėluotai nuo sukūrimo.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "XX amžiaus moterys" / "20th Century Women"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris, savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.

 

Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis, kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios gyvenimas nebuvo sėkmingas.

 

Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai, kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu... Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema, kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti – tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.

 

Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saugokitės Slendermeno" / "Beware the Slenderman"

 Sveiki,

Bandau prisiminti, kada pats internete užtikau informaciją apie pabaisą Slendermeną. Gal prieš ketverius metus? Sunku pasakyti, tačiau masinėje internetinėje gąsdinimo kultūroje, man regis, jis nebuvo itin populiarus. Galbūt apie jį labiau galėtų kalbėti amerikiečiai, kurie tikriausiai iš forumo į forumą sukūrė vieną pirmųjų memų ir internetinių pramanytų istorijų pabaisą – kostiumuotą ir su čiuptuvais esantį aukštą kaip mūsų Nausėda vyrą, kuris neturi veido, tačiau jam labai patinka grobti vaikus. Kai kas tiki, jog toji pabaisa iš tikrųjų egzistuoja... Taigi filmas „Saugokitės Slendermeno“ (angl. Beware the Slenderman) (2016) yra dokumentinis filmas toli gražu ne apie patį Slendermeną, o apie jo poveikį vaikams...

Tiesą sakant, iš dokumentikos tikėjausi visai ne to. Gal visgi reikia pasidomėti, prieš imant siaubo filmus lengvam vakarui? Visgi šiame dokumentiniame filme perteikiama reali kriminalinė istoriją, sukrėtusi JAV. Dvi šeštokės, prisiskaičiusios apie Slendermeną internete istorijų, prisižiūrėjusios pačių baisiausių vaizdo klipų, neturėjusios žalio supratimo, kad vaizdo klipus galima sumontuoti, siekiant peržiūrų, jos viena kitą taip įbaugina, kad nusprendžia savo mieste sukurti Slendermeno mitą. Jos sumąsto žmogžudystę, kuri primintų internete aprašomus Slendermeno užpuolimus, manydamos, kad sukurs ne tik miestelio mitą, bet ir kai ką didingo.

Visgi didžioji filmo dalis perteikta iš filmuotos mergaičių tardymo bylos, tad nieko itin čia mistiško nieko nėra. Vienai diagnozuota psichinė paveldima liga, o draugė rado jos draugijoje prieglobstį, nes visa mokykla iš jos tyčiojosi. Iš esmės filmas deklaruoja tai, ką jau ir žinome: dažniausiai iš smurtinės aplinkos neužauga baltos gulbės. Su traumomis ir smurtu bandoma susidoroti savaip (gal ir tėvų kiek kaltė, kurią jie bando išpirkti duodami gausiai ir dosniai šiam filmui interviu?), tačiau filmas paliečia internetinę vaikų ir paauglių kultūrą. Filmas įdomus tuo, kad galima sieti interneto turinio poveikį su vaikų elgsenos motyvais, kitaip sakant, atoveiksmius į smurtą naujų idėjų pametėja internetiniai portalai ir įsivaizduojamas pasaulis. Argi nebaisiau už Slendermeną?

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Belgų karalius" / "King of the Belgians"

 Sveiki,

 

Man patinka liūdno pobūdžio komedijos, tokios nefursuojančios ir dažnai vaizduojančios sužmogintus autoritetus, kurie irgi gadina orą, mėgsta kebabus ir geba lygioje vietoje apsikvailinti. Galima sakyti, panašus filmas yra „Belgų karalius“ (angl. King of the Belgians) (2016), kurį režisavo Peter Brosens kartu su Jessica Woodworth.

 

Istorija pasakoja apie tariamą belgų karalių Nikolą III šių dienų europietiškos politikos kontekste. Vykstant Europos dienoms Nikolas III kartu su savo atstove spaudai, kalbų rašytoju ir dokumentinio kino kūrėju išskrenda į Stambulą diplomatiniais tikslais, tik būdamas Stambule išgirsta, kad Belgijoje įvyksta politinis perversmas ir šalis skyla, iš sosto verčiama monarchija. Susijaudinęs karalius nori kuo greičiau grįžti į Belgiją, tačiau jam pranešama, kad dėl magnetinės saulės audros nevykdomi jokie skrydžiai, o jam dėl saugumo draudžiama išvykti iš viešbučio. Galiausiai karalius pasitelkia seną mūsų Vytauto Didžiojo gudrybę ir persirengęs bulgarų moterų tautiniais rūbais pabėga iš saugomo viešbučio ir autobusu stengiasi grįžti per Balkanus į Briuselį dėl savo šalies...

 

Išties labai originali pati filmo idėja! Parodyti šiuolaikinę monarcho bejėgystę ir įsipareigojimą šaliai, kurio įvaizdį formuoja ne pats monarchas, bet ištisa nusamdyta kompetentinga brigada. Filmas tarsi išjuokia monarcho viešojoje erdvėje sukurtą karikatūriškumą ir dirbtinumą, tad sekdami Nikolo III nuotykius per Balkanus, paženklintus ištisų liapsusų ir nesėkmių, mes pagaliau pamatome karaliaus tikrą žmogiškumą, paprastumą, kuris visiškai neatitinka sukurto dirbtinio įvaizdžio.

 

Kita vertus, kelionė namo, nors ir nevykusi, leido smagiai pasijuokti iš tam tikrų Vakarų Europos ir Rytų Europos kultūrinių skirtumų, paradoksų. Čia ir bulgarų tautinis ansamblis, kaimietiški užkampiai, kuriais nekursuoja nei taksi, nei autobusai, nuo Balkanų karo sugadinti keliai, čia ir Serbijos pasienis, kurioje dirba buvusi Miss Serbia bei kitų Balkanus reprezentuojančių atpažįstamų ženklų. Visgi filmas, kad ir absurdiškas, jame yra solidžiai išjuokiami sukurti autoritetingi stabai bei monarchų vaidmenys. Tiems, kurie tikisi laukinio ir aistringo Balkanų siautulio kaip kokiame Emiro Kusturicos filme, teks šiek tiek nusivilti. Svetingas ir gražus Balkanų kraštas, nors ir pramone atsilikęs nuo Vakarų, perteikiamas kur kas žmogiškesnis. Liūdno pobūdžio komedijoje išryškėja romus belgiško kino santūrumas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Modė" / "Maudie"

 Sveiki,

Apie biografinį filmą „Modė“ (angl. Maudie) (2016) jau žinojau labai ilgai, tik niekaip iki jo neprisikapstydavau pažiūrėti. Žinojau, kad bus geras, nes filmo anonsas žadėjo įspūdingą pagrindinių aktorių Sally Hawkins ir Ethan Hawke pasirodymą. Tiesą sakant, nieko nežinojau apie tikrąją Maud Lewis (1903-1970), amerikiečių iš Naujosios Anglijos regiono kilusią tautodailininkę, kuri gimusi luoša ir keista dėl savo kalbėsenos ir mąstysenos buvo atstumta šeimos, o brolis Čarlis pardavė jųdviejų tėvų namus ir nė centro nedavė savo seseriai.

Istorija pasakoja apie lemtingą pačios Modės apsisprendimą po brolio išdavystės palikti tetos namus ir pradėti dirbti pas vietos gyventoją Everetą Lewį. Pastarasis pasižymi itin bjauriu charakteriu ir atšiauriu, brutaliu elgesiu. Modei, kuri taip kenčia vietos gyventojų patyčias ir mažai matė šviesos, Everetas, rodos, absoliučiai netinka. Netrukus, atsikrausčiusi į Evereto miniatiūrinį namuką su viena lova, ji bando prisitaikyti prie kietasprandžio vyro, neretai pati kęsdama smurtą ir užgauliojimus. Kurį laiką, atrodo, kad Modė tiesiog mazochistė ir nesupranta, kas jai pačiai geriausia, bet Everetas sužino Modės paslaptį, jog ji neteko mažos mergaitės, kuri buvo apsigimusi ir mirė. Nuo to karto Everetas ima elgtis žmogiškiau ir netrukus keistuolių porelė nusprendžia, jog savo gyvenimą kartu reikia įteisinti santuoka...

Modės gyvenimas toli gražu nebuvo labai rožėmis klotas. Filme mirštanti teta pasako frazę, jog ji vienintelė visoje giminėje, kad ir varge, bet visgi rado asmeninę laimę. Galima sakyti, kad galbūt tai ištarta ir su pavydu, nors bandoma ir atgailauti. Man asmeniškai beveik neįtikėtina, kad kažkur vienkiemyje, kuris yra netgi ne prie greitkelio, o tylios magistralės, kur per dieną pravažiuoja vienas kitas automobilis, galima tapti tikra įžymybe. Turint galvoje, kokios baisios Modės gyvenimo sąlygos – mažas, skurdus ir sunkiai apšildomas namukas su dvigule lova ankštoje palėpėje, kur žiemą kvėpuojant iš burnos eina garas. Jeigu netikite, pasiguglinkite tikrąją Modę ir pamatysite, kad filmo kūrėjai gana tiksliai atkuria Modės ir jos vyro Evereto aplinką. Bet įdomiausia, kad jos vaikiškai naivūs piešinukai sulaukia šalies mastu didelio susidomėjimo ir už tai Modė turi būti dėkinga vietos gyventojai Sandrai, kuri pastebėjo Modės unikalumą. Visgi tikrasis stebuklas yra tai, kad būdama luoša ir sunkiai sendama bei kentėdama artrito skausmus ji randa vidinio polėkio kurti savitai regimą pasaulį, neturėdama absoliučiai jokių pavyzdžių, autoritetų ar meną suprantančių žmonių. Kai kyla diskusijos, ar menininkui būtinos sąlygos kurti, Modė, manau, būtų viena unikaliausių pavyzdžių, rodančių, kad tarp neišsilavinusių ir tik buitimi besirūpinančių juodadarbių gali kurti.

Visgi po filmo nepalioviau mąstyti apie tai, ar menininkui riekia pripažinimo. Kas būtų, jeigu Modės paveikslai taip ir nebūtų niekada pastebėti ir ji nė vieno nebūtų pardavusi? Ar ji būtų tęsusi tapybą, jeigu Sandra nebūtų paprašiusi už 10 centų nutapyti atvirukų ir kokie būtų jos ir vyro santykiai? Filmas absoliučiai jautrus, su netipiniais veikėjais, kurie paprastai dėl savo luošumo ir brutalumo atsiduria visuomenės paraštėse, turint galvoje, kad tai XX a. vidurys. Tai neįtikėtina sėkmės istorija, kurioje yra ir nuosaikios romantikos, ir kasdienybės sunkumų dėl to, kad esi toks, koks esi. Puiki vaidyba, puiki istorija ir scenarijus. Pamenate filmą apie keistuoles motiną ir dukrą „Pilkieji sodai“ (2009) su Jessica Lange ir Drew Berrymore? Šis filmas sukėlė panašių reakcijų. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Voluinė" / "Wołyń" / "Hatred"

 

Sveiki,

Lenkų režisierius Wojciech Smarzowski, nors ir vertinamas kontraversiškai, visgi daugelis pripažįsta, jog tai vienas svarbiausių šiuolaikinio lenkų kino kūrėjo. Mano paties pernai matytas naujausias jo darbas „Vestuvės“ (2021) tapo vienu įsimintiniausiu provokuojančio kino reginiu, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir bene skandalingiausiai tarptautiniu mastu įvertintą filmą „Voluinė“ (lenk. Wolyn) (2016), kuris mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo išvakares, Voluinės kraštą, kurio pavadinimu šiuo metu laikoma Ukrainos šiaurės vakarų žemė, besiribojanti su Baltarusija ir, žinoma, pačia Lenkija. Tuo metu tose žemėse gyveno lenkai, ukrainiečiai ir žydai.

Sunku pasakyti, nesu istorikas, kiek šis filmas išėjo novelė, o kiek istoriniais faktais grįsta istorija ir kokiomis proporcijomis kino kūrėjai visa tai sulydė. Istorija prasideda didžiulėmis kaimo vestuvėmis, ištekinama Zosės vyriausioji sesuo, tačiau šios vestuvės kaip ir dažnai būdavo, yra labiau iš susitarimo reikalo, tačiau jaunoji lenkaitė ištekinama už ukrainiečio. Tada vestuvėse šėlioja ir lenkai, ir ukrainiečiai, nors savo konfesijų bažnyčiose aiškiai girdi, kad vieni kitiems yra priešai. Galiausiai tą pačią vestuvių naktį tėvas praktiškai daug vyresniam našliui pažada ir jaunėlę geltonkasę Zosę, kuri įsimylėjusi visiškai kitą bernelį. Viskas ir primintų aistrų kupiną serialą ar kokio Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ dramatizmą, bet prasideda Antrasis pasaulinis karas.

Tiesa, filmo pradžioje vaizduojamos laukinės vestuvės šiurpina savo brutaliais papročiais, kurie nei labai pagoniški, nei labai krikščioniški: mėtomi degantys javų pėdai, nukertama jaunosios kasa su kirviu į durų slenkstį, jaunoji plakama su naščiais ir visur skamba hipnotizuojančios raudos. Aiški vyrų galios ir moters bedalios paskirstymo segregacija, kuri išsluoksniuoja tradicinę XX amžiaus provincialią lenkų šeimą. Kitą vertus, šios tradicijos tokios kraupios, kad antrojoje filmo dalyje jos veidrodiškai atsikartos, kai girti ukrainiečiai kirviais ims skersti vietos lenkus ir viskas panašės net ne į Helovyną, o į tų tradicijų pačią baisiausią kolektyvinės reikšmės versiją, todėl šis filmas savitai leidžia įvertinti tai, kas laikoma lyg ir vertybe, bet iš tikrųjų tautoje įgalina smurtinę kultūrą...

Visgi filmas išplėtotas keliomis siužetinėmis atkarpomis. Pirmoji pusė skirta vargšės Zoselės gyvenimui, kai vyras išeina ir grįžtą tą patį rudenį, užslinkus Antrajam pasauliniam karui. Tai iš esmės šiek tiek primena Žemaitės „Marti“: jos nepripažįsta vaikai iš pirmosios santuokos, o uošvienei negali įtikti. Visgi Maciejus parsiranda ir jau manosi karo pašonėje galės sukurti su jaunąja žmonele naują gyvenimą, bet užslenka Raudonosios armijos kariai ir jie pradeda trėmimus, į kuriuos dramatiškai patenka pats Maciejus. Čia labai panašiai kaip ir Lietuvoje, kol okupacija nepakeičia kita okupacija ir vokiečiai neatmuša rusų ir nepradeda Lenkijoje areštuoti žydų. Praktiškai per penkmetį Zoselei tenka išgyventi daugybę politinių pokiečių ir ant rankų supti mažąjį.

Klysčiau, sakydamas, kad filmas vien tik apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame likimus lemia arba naciai, arba komunistai – visa tai tėra tik istorinis kontekstas. Filmas galiausiai susitelkia į Voluinyje netrukus, atrodo, pačiais baisiausiais laikais, kada nieko baisiau nebegali būti, dar vienoms skerdynėmės, kurias rengia ne rusai, ne vokiečiai, o ukrainiečiai. Atrodo, kad iš visų pusių vyksta karas ir dvi tautos, kurios turėtų iš esmės padėti viena kitai, tampa dar didesnėmis priešėmis. Ukrainiečiai labai tikisi ir nori atkurti savo nepriklausomą Ukrainos valstybę, todėl apsiginklavę šautuvais, kirviais, šakėmis jie ima skersti vietos lenkus. Dar gražiau: šias skerdynes pamasina religinių konfesijų atstovai, kurie didžiulio karo sūkuryje ne tik neieško tikėjime atramos, bet akivaizdžiai dėl galios ir konkurencijos politizuoja per mišias. O žmonėms tiek tereikia, apsvaigę nuo nacionalizmo, „teisingojo“ Dievo, kraujo troškimo ir keršto jie išsiruošia degindami sodybas ir žiauriai žudydami vietos kaimiečius (vaizdų, patikėkite, filme ne pačių maloniausių!).

Nedetalizuosiu Zosės padėties, bet jai kartais dėl grožio, kartais dėl to, kad kažkas kaime buvo įsižiūrėję, nuolat pavyksta išvengti mirties, tačiau karo vaizdai ir netektys absoliučiai palaužia jaunos mamos psichiką. Tiesą sakant, šis filmas uždraustas Ukrainoje, nes joje ukrainiečiai vaizduojami kaip skerdikai. Tai labai įdomu šių dienų kontekste, kai ukrainiečiai yra laikomi putinizmo kempine Europai ir negatyviai kalbėti apie šią tautą, kaip ir istorijos raidos kontekste, reiškia išduoti europietiškas vertybes ir palaikyti agresorę (nesakykite, atsiranda ir dabar pas mus svieto lygintojų, kurie mėgsta pabaksnoti). Ir nors negalime lyginti skirtingų laikotarpių įvykių, tačiau tam tikrus aspektus, tendencijas, kurios skatina ir skatino tokius tarptautinius smurto protrūkius diskusijų diskursą vystyti galima. Labai šiame filme reikšmingas nacionalizmo aspektas t. y. nuskriaustos tautos, kuri jaučiasi pažeminta prieš kitą tautą, atsakas. Kaip „pasikelti“ sau savivertę, jeigu nepademonstruojant brutalią jėgą? Manipuliuoti karo ir teisingumo idėjomis, religiniais skirtumais bei pažeisti kito savigarbą, kurstyti yra vienas iš tų klasikinių nacionalizmo jėgų, įtraukiant mases į kovą.

Visgi dažnoje „Voluinės“ scenoje veikėjams išsprūsdavo, jog ukrainiečių ir lenkų nesutarimai nėra vien tik nesutarimai, o visgi būta ir daug bičiulystės (pastaroji karo kontekste viešojoje tos tikrovės erdvėje pateikiama kaip gėdinga išdavystė), nes šios giminės ir ištisos šeimos jau prasimaišiusios tiek turtais, tiek krauju, todėl dažni jau turėjo sukūrę skirtingas tiek konfesijų, tiek genetines mišrias šeimas. Didžiausias filme pavyzdys – kaimo pirmininkas, dviveidis palaižūnas, kuris sugebėjo po bet kokia okupantų vėliava prisitaikyti, o pabaigoje tapo dar ir skerdiku. Pasiduoti jėgai, kad išgyventum, nesvetimos ir mūsų lietuvių, pavyzdžiui, žiaurios stribų istorijos, apie kurias, sakyčiau, būtų galima sukurti ne vieną įtaigų filmą, vaizduojant, kaip politinė galios sistema pajungia žmogų tarnauti agresoriams ir paverčia žmones Orwelio „Gyvulių ūkio“ veikėjais.

„Voluinė“ iš esmės atsako į klausimą, kodėl taip įvyko, kas įvyko. Kai žmogus silpnas kultūriškai, ideologiškai, yra kurstomas iš visų pusių ir varomas kaip avis į „teisingą gardą“ ir jam įduodamas ginklas, nereikia laukti, kada nacionalizmo patina apsinešusios „didvyriškos“ akys ir iliuzijos suteiktas perdėtas pasitikėjimas duos paspirties pralieti kraują. Ir tuo krauju mėgautis kaip pergale.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baleto šokėjas" / "Dancer"

 Sveiki,

 

Ketverius metus atidėliojau šią kino juostą. Vienu metu buvau apie ją visai pamiršęs. Savo facebooke Steven Cantor dokumentinį filmą „Baleto šokėjas“ (angl. Dancer) (2016) anuomet rekomendavo rašytoja Danutė Kalinauskaitė per „Kino pavasarį“. Filmas pasakoja apie iš Ukrainos kilusį ir visame pasaulyje išgarsėjusį baleto šokėją Sergejų Poluniną. Apie jo staigius karjeros šuolius ir nuopuolius šis dokumentinis filmas.

 

Pusę filmo prasigraudinau, nes esu ir dažnai papuolu į tokias savęs atmetimo ir ieškojimo pinkles. Aš ir S. Puluninas – vienmečiai, tačiau būtų sunku sakyti, kad galėčiau tapatintis su jo biografinėmis detalėmis, tačiau tam tikri nuopuoliai, užsidarymas, spaudimas, savęs paieškos visada buvo suprantami, gal dėl to šitaip jautriai ir sužiūrėjau šį filmą. Labai mėgstu dokumentinius filmus apie menininkus, po jų visada jaučiuosi toks įkvėptas kažką daryti, nepaisant savo įsitikinimų, visada norisi „išsimušti“ iš vėžių, patirti, pertransformuoti save patį. Tokių dokumentinių filmų visada pasitaiko, jie asmeniškai mane supurto.

 

Šiame filme pasakojama, kaip S. Poluninas, kilęs iš mažo miesto Ukrainos pietuose, papuola į Karališkąją britų baleto mokyklą ir beregint tampa pačiu geriausiu. 19 metų jis pradeda atlikti solo pasirodymus, o tai, kaip suprantate, itin didelis pasiekimas balete. Tiesą sakant, baletu ne tiek domiuosi, bet filme aiškiai iš artisto draugų interviu ir mokyklos atstovybės suprasite, kokio aukšto ir neįtikėtino temperamento ši asmenybė. Be to, galėsite regėti jo šokius įvairiais gyvenimo ir mokymosi periodais. Aišku, filme lyg ir bandoma pritempti prie to, kad Poluninas turėjo blogo berniuko įvaizdį, tačiau sunku pasakyti, kas ten tokio blogo ir kas, aišku, nutylėta: alkoholis, narkotikai, kad pamirštų fizinį skausmą? 22 metų jis meta Londoną ir bando savęs ieškoti. Staiga atranda Rusiją, bet ir ten ilgai neužsibūna. Tai ilgos kelionės tarp skirtingų disciplininių baleto mokyklų. Galiausiai baleto pasaulį štrichais papildo pasakojamai apie asmeninį šokėjo šeimos istoriją. Kaltinimai motinai dėl kontrolės ir skyrybų, bandymas atsiskleisti kaip geriausiu, grįžti ir vėl mesti baletą... Tai iš tikrųjų jauno menininko gyvenimą darko, bet kartu ir leidžia ieškoti savo vietos po saule bei nuolat keistis.

 

Puikus filmas, žavi asmenybė, puikūs šokiais, plastika, kūnas, aistra... Visko šiame filme rasite su prieskoniais ir kartu patirsite virsmą, kuris, manau, yra būtinas statant tokio tipažo dokumentinius filmus apie asmenybes. Paskutinis jo šokis pagal atlikėjo Hoizer „Take me to church“ buvo išties įspūdingas, jį galite rasti ir YouTubėje (pridedu!).

 

P. S. Filmą su lietuviškais titrais galite pasižiūrėti mokamoje platformoje www.zmonescinema.lt

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.9

 

Filmo anonsas:

 

S. Polunino šokis pagal „Take Me To Church“:

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Katarakta" / "Zaćma" / "Blindness"

 Sveiki,

Tegyvuoja lenkų kinas! LRT televizija pradėjo lenkų kino retrospektyvą ir viena iš juostų tapo režisieriaus Ryszard Bugajski paskutinysis gyvenimo darbas „Katarakta“ (lenk. Zacma) (2016). Labai mėgstu lenkišką kiną, manau, jis itin populiarus mūsų kino festivaliuose, kaip Izolda Keidošiūtė teigė, dar nuo sovietinių laikų. „Kataraktoje“ pasakojama biografinė Julios Brystiger istorija, pastaroji persona Lenkijoje žinoma kaip sovietinės valdžios tarnautoja, tardytoja, sadistė, pravardžiuojama „Kruvinąja mėnesiena“. Ilgą laiką kankinusi žmones įvairiuose kalėjimuose, gyvenimo pabaigoje ji ieško dvasinės ramybės ir Dievo. Jausdama, kad laikai pasikeitė, o praeities nuodėmes ir sunkumus jai primeta visi ją atpažįstantys lenkai, ji atvyksta į susitikimą su lenkų arkivyskupu...

Iš pažiūros paprasta istorija apie arogantišką senyvą moterį, kurią parapijos miestelyje persekioja vietiniai ir šnairuoja į ją kaip į nusikaltėlę. Iš tikrųjų ji tokia ir buvo, tačiau teismo išvengė. Ieškodama dvasinės ramybės ji kelias dienas praleidžia katalikų prieglobstyje, kurioje vos nenusižudo ne dėl to, kad ji praeityje buvo žiauri, bet dėl to, kad pasaulis, viskam pasibaigus, jos nebepriima. Iš tikrųjų filmas kelia ne vieną moralinį klausimą. Ar įmanoma po visko pasikeisti? Ar galima pripažinti ir į savo gyvenimą įsileisti Dievą, kai juo netiki, bet trokšti jo būties ženklų įrodymų? Filmas persunktas sapnų ir praeities fragmentų, kai Julia buvo tardytoja, viskas ima panašėti į moterį Mariją Magdalietę, kuri pamažu pradeda patirti tikrojo tikėjimo atsivertimą. Jai vis sapnuojasi vienas iš praeities kankinių, kuris sapne ir savotiškai vizijose tampa išganytoju, o ji jo budeliu. Religiniais pasažais mistifikuota biografinė istorija, kuri įtraukia nuo pirmųjų kadrų dėl puikios Marios Mamonos atliekamo vaidmens.

Filme lydi įdomūs filosofiniai dialogai, per kuriuos veriasi ateistinės ir religinės tiesų grumtynės, savotiški debatai, bet nė vienas nenori įtikinti kitos pusės. Žinoma, filmas truputį teatralizuotas, dialogai sustyguoti kaip teatro scenoje, mizanscenos ekspresyvios, su išlaikytomis žiūroviško kino pauzėmis, aštriais žvilgsniais, bet tas dirbtinumas šiame filme labai veikia, nes medžiaga stipri, vaizduojama asmenybė pilna keblių prieštaravimų, o dialogai nebanalūs. Čia kaip savotiškame kitame populiariame lenkų kine „Kristaus kūnas“, vaizduojami nuodėmingo gyvenimo maišatis su moralės, dorovės pasirinkimais, viską užliejant religiniu kontekstu, bet stebuklingai išvengiama moralizavimo. Nežinau, man tokie filmai taip patinka!

P. S. Filmą šiuo metu, kol dar neišėmė, galite pamatyti LRT mediatekoje.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Nuo Lietuvos nepabėgsi"

 Sveiki,

Paskutinis iššūkio filmas iki „Kino pavasario“. Tryliktasis filmas.

Deja, taip ir neteko pamatyti 18 filmų iki šių metų „Kino pavasario“, paskutinis, kurį spėjau pažiūrėti yra lietuvių jaunosios kartos režisieriaus Romo Zabarausko filmas „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), kurį ne taip seniai rodė LRT televiziją. Tai jau trečiasis ilgo metražo režisieriaus darbas ir antrasis, kurį man teko matyti. Viešojoje erdvėje pastebiu R. Zabarausko aktyvias diskusijas ne tik apie kino meną, bet ir apie LGBTQ teises. Dar prieš dešimtmetį jis vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie homoseksualumą ir neslėpė, kad pats toks yra ir taip pat jo kine dominuoja būtent šioji tema. Kiek permetu savo atmintyje, tai unikalu, nes daugiau nėra mūsų režisierių, kurie kurtų filmus homoseksualumo tema Lietuvoje.

Tiesa, tenka pripažinti, kad matytas režisieriaus debiutas „Porno melodrama“ (2011) buvo skaudžiai nuviliantis reikalas: aktoriai buvo beveik mediniai, siužetas išskydęs, atmosfera tokia pilka ir viskas taip sąlygiškai statiška, kad paliko kraupius prisiminimus. Gal dėl to labai vengiau žiūrėti „Streiką“, tačiau nusprendžiau suteikti dar vieną šansą bent filmui „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Tikėjausi išties niūraus ir slogaus filmo su prastoka režisūra (nes Zabarauskui išties sunku su filmų finansavimais, o tai labai atsiliepia filmo kokybei), tačiau gavau kiek priešingą efektą – seansas buvo kaip niekad smagus ir gana įtraukiančiai susižiūrėjau.

Istorija pasakoja apie aktorę Indrę (aktorė Irina Lavrinovič), kuri iš dalies dėl pinigų, iš dalies dėl nuoskaudų nenorom užmuša savo motiną. Nežinodama, ką daryti, ji pasibeldžia į draugo režisieriaus Romo Zabarausko (aktorius Denisas Kolomyckis) duris. Galiausiai Romas nusprendžia išgabenti Indrę su pinigų krepšiu iš Lietuvos lengvuoju automobiliu, o į kelionę leidžiasi ir jo dabartinis širdies draugas meksikietis Carlosas (aktorius Adrian Escobar). Na ir šioji trijulė kelyje patiria tai, ką patiria daugelis „kelioninių ir bėglių filmų“ veikėjų: atsivėrimą, šmaikštumą, suartėjimą ir barnius. Čia žiūrėdamas prisiminiau kitą lietuvišką filmą „Išgyventi vasarą“.

Visgi, gilinantis į siužetą, tikrasis Romas Zabarauskas, kuris parašė scenarijų savo filmui, sudėjo keletą žanrų: savo asmenines vaikystės ir mokyklinių metų patirtis, kriminalinio trilerio štrichus bei santykių melodramas. Kad filmą nebūtų nuobodu žiūrėti, šiek tiek paaštrina ir homoerotika, todėl pasikvieti meksikietį aktorių atlikti eskorto vaidmenį, sakyčiau, buvo ne tik egzotiškas bendradarbiavimas, bet ir vizualiai pasiteisino (merginoms ir gėjams iš tikrųjų yra kur akis paganyti!). Visgi tie tokie knyginiai netikėti siužetiniai posūkiai primena kiek dirbtinokus siužetinius sprendimus: nuo žmogžudystės iki bėgimo automobiliu per Lietuvą, nuo maudynių tvenkinyje iki heteroseksualaus sekso (ir išdavystės panosėje!) miške – tai iš tikrųjų yra telenovelės hiperbolizuoti sprendimai, kada serialo klišiniai siužetiniai vingiai sutalpinami lietuviškuose greitkelio kilometražuose.

Visgi žiūrėti tikrai nėra liūdna, nes palyginus su „Porno melodrama“ autorius smarkiai patobulėjęs, čia jis vienu metu ir dinamiškas, ir kartu skiria dėmesio asmeninėms veikėjų istorijoms, psichologizuoja, pavyzdžiui, Indrė turi menkavertiškumo kompleksą, nes jos giminės vyrai laikomi genijais ir jiems buvo visos galimybės pasireikšti, o ji kaip šeimos autsaiderė dėl to, kad ji moteris. Romas taip pat su istorija: nutrūkę santykiai su tėvu dėl homoseksualumo, slapta tėvų nupirkta mokyklinio aktoriaus sėkmė, kuri neleidžia visiškai pasitikėti kaip kūrybingam režisieriui gyvenime. Visas tas traumų ir menkinančių patirčių bagažas smarkiai lemia dabarties Romo ir Indrės pasirinkimus. Yra ką paanalizuoti, nors kažko išskirtinio siužetuose lyg ir nėra, tačiau įtariu, kad Zabarauskas su šiuo filmu iš esmės pasiekė naują savo lygį, nes apie turinį tikrai pagalvota, o ir teatralizuoti intarpai, kai pasakotojo balsas pasakoja „ant filmuojamų mobiliuoju telefonu kadrų“ irgi atrodo vietoje ir laiku. Bet visgi negaliu dovanoti vieno: kodėl Vaido Baumilos personažas taip ir nepasibučiavo su filme vaizduojamu Romu Zabarausku!

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 4.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

 Sveiki,

Jau šį mėnesį startuos Kino pavasaris, todėl užsibrėžiau sau tikslą kas vakarą pažiūrėti iki festivalio bent po vieną labai gerai vertinamą filmą, kitaip sakant, būti erkė su aperityvu prieš didįjį kino siurbimą. Nusprendžiau žiūrėti kiną, kurio dar nebuvau matęs, bet kažkada norėjau, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių. Kino pavasaris startuos kovo 18 dieną, jis paruošęs net du scenarijus: karantininį ir tą, pagal kurį galėtume grįžti į kino sales. Iki jo turiu pažiūrėti 18 gerų filmų. Nežinau, ar pavyks, bet bandom...

 

Pirmuoju filmu tapo vokiečių režisierės Maden Ade puikiai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedijinė drama „Tonis Erdmanas“ (vok. Toni Erdmann) (2016), kuris Europos kino apdovanojimuose pelnė ne vieną įvertinimą, tarp kurių Sandra Huller kaip geriausia aktorė. Tiesą sakant, vengiau beveik trijų valandų filmo vien dėl trukmės, su metais nebeturiu kantrybės ir visada svarstau galimybę žiūrėti ką nors kitą, jeigu filmas trunka daugiau nei dvi valandas ir penkias minutes, tačiau iššūkis iki Kino pavasario leido apsispręsti, kad reikia pradėti nuo itin ilgo metražo.

 

Istorija pasakoja apie dukrą ir tėvą: vienas kito priešingybės. Inesė susikausčiusi, rūsti kompanijos atstovė, kuri niekada neklysta, o jos didžiausia aistra – laimėti darbe ir triumfuoti, nepasirodyti silpnai ir niekam tikusiai. Jos tėvas Vinfiredas apkūnus ir šiaip jau linksmo, nenuspėjamo būdo, kuris nuolat pokštauja, apsimetinėdamas nerūpestingu klounu, netgi atrodo truputį kuoktelėjęs, tačiau po to slepiasi silpstanti širdis ir menkstanti sveikata. Iš tikrųjų tėvas lyg tyčią svarbiuose susirinkimuose erzina ir veda iš kantrybės dukrą, kadangi ši tiesiog pamiršo save pačią ir džiaugsmingą gyvenimą. Galiausiai visokie pokštai, akibrokštai ir tėvelio sukurti alter ego personažai tėra tik būdas išmušti dukrą iš vėžių, kad ši pagaliau pripažintų, kad yra nelaiminga ir gyvena dirbtinai per griežtai sukurtame savo pačios pasaulyje.

 

Pagrindinis moralinis Inesės klausimas yra jos pačios ambicijos laimėti svarbų projektą arba pralaimėti, bet išsaugoti 200 rumunų darbo vietas. Kvailiodamas tėvas nusiveža ją į rumunų šeimą, primena Whitney Houston dainą (kuri dar tebeskamba mano galvoje) ir sužadina pamirštus moralinius vertybinius dalykus: arba tu esi pasiutusi kalė plėšrūnė ekonominei rinkai, arba tu vis dar esi žmogus. Inesė nedvejoja, ji galiausiai pasirenka, tačiau susikūrusios asmenybės griūtis Inesę paverčia neprognozuojama pamišėle, kitaip sakant, tikra savo tėvo dukrele. Galiausiai finalinės scenos itin šokiruoja savo netikėtais kontrastais, dėl ko filmas įgyją netikėtą toną ir beprotybės koloritą – dėl to ir rekomenduočiau žiūrėti! Inesė suorganizuoja savo gimtadienį nudizmo tema ir taip galutinai išsivaduoja iš savo pačios sukurtų rėmų ir jai primestų lūkesčių bei stereotipų.

 

Filmas iš esmės yra keliabriaunis. Mažos kūrybiškos mergaitės tampa griežtomis ofiso moterimis, kurios bijo suklysti. Tai tėvo ir dukters santykių analizė, beje, Froidui būtų įdomus egzempliorius. Tai ir moralės pasirinkimai, ir Europos lobistų ir skurstančiųjų politiniai atšvaitai. Filmas balansuoja tarp realumo ir provokacijos, toks savotiškas R. Ostlundo „Kvadratas“, tačiau labiau susitelkęs į asmens nelengvą persitransformavimą. Čia ir siurrealizmo, ir simbolikos, ir netikėto sveiko kvanktelėjimo su griežtais ir rimtais veikiančiais ponais. Baisiausia tikriausiai gyvenime dėl ambicijų ir aukštų standartų pamiršti save pačius. Gurmanams ir ne tik.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kino kritikai: 93/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Planetariumas" / "Planetarium" / "The Summoning"

 

Sveiki,

Kaip aš pasiilgau Natalie Portman! Paskutiniuoju metu aktorė be Džekės Kenedi vaidmens, mano nuomone, nieko itin įspūdingo ir verto dėmesio nesukūrė. Jos paskutinieji vaidmenys abejotinos vertės ir mažai žinomų režisierių naguose tiesiog paskandinamas šios talentingos ir juslingos aktorės talentas. Nusprendžiau pažiūrėti belgų ir prancūzų bendrą projektą, kurį režisavo Rebecca Zlotowski pavadinimu „Planetariumas“ (angl. Planetarium) (2016). Pastarasis kino projektas nepatiko ne tik kino kritikams, bet ir žiūrovams, gal todėl šį filmą laikiau archyve daugiau nei dvejus metus, kol vakar ėmiau ir prisiverčiau pasižiūrėti iš erzinančio smalsumo: kiek dar galiu atidėlioti?

Istorija pasakoja maždaug apie 1930-uosius, kol Europoje kaista intrigos ir antisemitinės nuotaikos, po šalis keliauja dvi žydų kilmės seserys – Laura ir Keitė, kurios užsiiminėja mediumo seansais t. y. kviečiasi mirusiuosius ir perduoda jų žinutes klientams. Tai beveik cirko, tai beveik rimta profesija, kuri seserims padeda išsilaikyti, kol galiausiai Paryžiuje jas ima globoti itin turtingas kino meno mentorius, kuriam itin patinka jaunėlės sugebėjimai, kad net leidžiasi į institutą tirti jos sugebėjimo, o vyresnioji pradeda užsiiminėti aktorystės amatu...

Visais atžvilgiais šis filmas galėtų būti įtraukiantis ir įdomus. Tiesą sakant, jis netgi turi intrigą (bent jau pirmą pusvalandį), o tam, kam įdomūs paranormalūs reiškiniai, manau, ims žavėtis seserų sugebėjimais, tačiau tas žavesys greitai ima ir išblėsta. Scenarijus lyg ir pradeda nagrinėti vyresniosios Lauros meilės nuotykius, jos aktorystės karjerą, lyg ir nori perteikti jaunėlės bejėgystę ir trapumą, lyg ir bando absorbuoti kino pramonės magnato ambicijas tyrinėti paranormalią erdvę, tačiau darosi akivaizdu, kad viskas kaip per tą kiaurą rėtį – nei viena siužetinė linija, nei viena problema nėra išplėtota, todėl filmas visumoje atrodo „plūduriuojantis“ be aiškesnės krypties, be didesnės problemos.

Galima lyg iš dalies sakyti, kad „Planetariumas“ norėjo papasakoti užsilikusį tikėjimą stebuklais Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, seserų bendrystės galią, bet galiausiai nei vienas, nei kitas dalykas deramai nepavyko. Atrodo, stipriai filmas galėjo įtraukti dėl savo paslaptingumo, mistinių siužetinių, tačiau nepasakyčiau, kad tie spiritizmo seansai kažkuo įdomūs ar paslaptingi, nors filme yra ir geri aktoriai, ir kostiumai, o jau Natalie Portman juslingumas netgi prastame kino projekte šiek tiek šį bei tą atperka, pritraukia žiūrovą prie ekrano, bet visumoje, atsitraukus nuo išraiškos triukų ir vaidmenų, staiga ištinka bendro filmo turinio, perduodamos žinutės aklas badas: o tai ką filmas iš tikrųjų norėjo perteikti ir papasakoti? Visgi neblogoje šiek tiek europietiškoje, šiek tiek holivudinėje režisūroje iš esmės trūko vieno itin svarbaus ir reikšmingo dalyko, be kurio neįmanomas geras filmas – gero ir prasmingo scenarijaus!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 4.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kristina" / "Christine"

 Sveiki,

 

Režisierius Antonio Campus šiemet pristatė visai įdomų filmą „Velnias visada šalia“ (2020), kuris man labai patiko tiek tema, tiek kompozicija, tiek dėl aktorių kolektyvo, todėl nusprendžiau pasižiūrėti ir senesnį jo darbą pavardinimu „Kristina“ (angl. Christine) (2016). Šis biografinis filmas pasakoja apie 1974 metais tiesioginiame TV eteryje nusišovusią žinių reporterę ir vedėją Christine Chubbuck.

 

Filmas atspindi žiniasklaidos aštunto dešimtmečio pasakojimo ir darbo metodikos manierą. Populiari buitinių istorijų žurnalistė ir reporterė Christine serga depresija, ji kasdien iš visų jėgų stengiasi patenkinti savo menkavertiškumą, įrodyti, kad ji gali geriau ir daugiau, tačiau šalia atsiranda kasdien vis labiau prastėjantys reikalai – blogi santykiai su motina, stresas, gimdos skausmai, vienatvė, uždarumas... Kasdien vis blogėjantys reikalai veda Christine prie radikalių sprendimo būdų. Filme pasirodo aktorė Rebecca Hall, kuri sukuria gana įtaigų ir įsimenantį vaidmenį, o ir aštuntasis dešimtmetis, seksualinės revoliucijos apogėjus ir kabelinės televizijos sužydėjimo metas kelia tam tikrus dokumentinio kino įspūdžius.

 

Filmui iš esmės pavyko atskleisti Christine gyvenimo užkulisius, suprantami ir logiškai pateisinamos moters psichinės sveikatos sutrikimai, jos sprendimai. Žiūrėjau šį filmą ir galvojau: velnias, viskas gerai su šia juosta! Netgi labai gerai! Tačiau kodėl didžiąją filmo dalį žiūrėjau taip neįsitraukęs ir kiek nuobodžiaudamas? Manau, priežastis yra tiesiog filmo medžiaga. Iš biografinės Ameriką anuomet šokiravusios istorijos priskaldyti daug malkų, padaryti meninį produktą. Ir filmas, galima sakyti, pavyko, tačiau be to fakto, kad moteris priėjo liepto galą, nelabai filmas iš esmės be laikmečio atributų kažkuo išsiskiria. Tokie biografiniai filmai neturi platesnės idėjos plėtotės, štai kodėl „Velnias visada šalia“ buvo kur kas įdomesnis filmas, nes jis apėmė globalius dalykus, o depresijos apimta Christine – tokių kinuose ne vienas ir ne du – tiesiog nebeįtraukia kaip į keistą ir nepažinų pasaulį. Žinoma, tokių filmų reikia, reikia diachroninio ir istorinio kalbėjimo apie mūsų laikmetį ir praeitį, bet visgi pasibaigus filmui, kurio finalas tikrai vykęs, neapleido šioks toks tuštumos jausmas, kad filmas sukurtas dėl to, kad kurtų režisieriai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela