Filmas: "Kontinentalis, 2025-ieji" / "Kontinental'25"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet, galima sakyti, yra rumunų režisieriaus Radu Jude kino metai. Garsusis kino provokatorius pristatė net du meninius ambicingus kino filmus, kuriuos šį vėlyvą rudenį rodo „Scanorama“. Stengsiuosi juos abu pamatyti ir pirmasis iš jų pasitaikė „Kontinentalis, 2025-ieji“ (romun. Kontinental '25) (2025). Mėgstu rumunų kiną, manau, kad jis labai savitas, aktualus ir moka papasakoti kažin kaip per savo nacionalines problemas universaliai, kad net koks lietuvis ar portugalas gali lengvai suprasti, kas vyksta šalyje ir visoje Europoje. Radu Jude kūrybą aptikau giliais pandemijos laikais, kada į kino sales negalėjome grįžti ir tai buvo „Auksiniu lokiu“ apdovanota itin aštri satyra „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, kuris tapo tais metais tikriausiai geriausiu mano matytu filmu, o po šio filmo ilgai nieko negirdėjau ir neturėjau galimybės pamatyti iš šio režisieriaus repertuaro, tad pamatęs šių metų repertuare jo filmus – šoviau tiesiu taikiniu į kino teatrą.

 

Tikėjausi iš „Kontinentalio, 2025-ųjų“ kažko labai itin aštraus ir provokuojančio kaip kadaise iš „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, tačiau šįkart režisierius man pasirodė delikatesnis, saugesnis ir ne toks chuliganiškas. Beje, filmas įvertintas Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“, tad smalsumo būta tik dar daugiau. Istorija, galima sakyti, itin rumuniška, nacionalinė ir kartu internacionalinė. Istorija pasakoja apie vengrų kilmės Rumunijoje gyvenančią antstolių darbuotoją Orsoliją, kuri darbe patenka į nepavydėtiną situaciją. Ji su brigada turi iškraustyti seną benamį, gyvenantį pastato rūsyje, kurį turi nugriauti, kad vietoj jo pastatytų prabangų viešbutį, tačiau benamis nebeištveria ir per 20 minučių, duotų susirinkti daiktams, jis pasikaria ant radiatoriaus. Orsolija maniakiškai išgyvena šią istoriją, ji atšaukia atostogas Graikijoje, nuolat pasakoja vyrui ir pažįstamiems tą pačią traumuojančią istoriją, kaltina save, nors nėra tam pagrindo. Galiausiai visas filmas yra jos šių įvykių perteikimas kitiems: kunigui, sutuoktiniui, mamai, buvusiam kažkada savo studentui, draugei... Visur veikėja save kaltina ir pateikia kaip auką. Iš vienos pusės Orsolija atrodo, kad kuria iš savęs auką ir nesąmoningai tuo mėgaujasi, iš kitos atrodo, kad būtent aplinkiniams trūksta empatijos ir supratimo, kurių perteklių turi pati Orsolija...

 

Visgi per Orsilijos dramą papasakojama kur kas daugiau, sakyčiau, perteikiamas visos Europos veidas. Rumunija ne per seniausiai tapo Europos Sąjungos nare, filme tas perėjimas prie geresnio kapitalistinio gyvenimo labai jaučiasi, tačiau naujasis pasaulis su pristatytais naujais namais, automobiliais, apšvietimais ir išmaniąja įranga iš esmės padaro didelę atskirtį tarp prisitaikiusiųjų ir tų, kurie, deja, negalėjo to padaryti. Skurdo ir turtuolių Rumunija ir Europa, galima daug atpažinti esamų tendencijų ir pačioje Lietuvoje. Režisierius panaudoja pačius populiariausius žmonių susiskaldymo būdus. Graužiama kaltės pagrindinė veikėja desperatiškai ieško aplinkinių supratimo, tačiau „tai nėra taip lengva nacionalistinėje, religingoje, moralinės krizės ištiktoje Rumunijos visuomenėje“. Čionai atsveria daug kontekstinių politinių niuansų. Ilgalaikė vengrų ir rumunų nesantaika dėl Transilvanijos, religinis dvilypumas ir keista pačios Orsilijos moralė. Smarkiai susitapatindama su benamio savižudybe ji gali kamuotis ir save kaltinti nuo ryto iki vakaro, tačiau parkelyje girta pasidulkinusi su savo buvusiu studentu nejaučia nė lašo apmaudo ar kartėlio, jog pasielgė blogai. Tam tikra prasme Orsilija yra obsesiška, bet kryptingai imituojančiai veikianti susiskaldžiusioje visuomenėje. Filme nuskamba daug skirtingų požiūrių į Europos politines aktualijas, pvz., Orbano populiarumą Vengrijoje, Rusijos karą prieš Ukrainą ir tie pokalbiai tokie lėkšti, bet tokie kartu apnuoginantys, nes būtent didžioji dalis žmonių ir gyvena paviršutiniškai blevyzgodami ir užimdami atitinkamas pozicijas, kurios iš esmės nieko nekeičia... Yra ką pamąstyti.

 

Nors scenarijus puikus, filmas man šįkart pasirodė subtilesnis, plepesnis, nes daugelis dalykų tiesiog perteikiami pokalbių bare, namuose, darbe, parke būdais. Tai išsikalbėjimo apie besikeičiantį pasaulį filmas, kuriame atsiveria šių dienų Europos veidas, ypač Rytų bloko (atleiskite už vis tą tokį skirstymą, nes mes jau seniai Vakaruose) ir Vidurio Europos, kurios aiškiai jautė ir tebejaučia perėjimo slinktį nuo socializmo prie kapitalizmo padarinius. Filmas savaip intelektualus, tačiau stebėti ne visada buvo įdomu, norėjosi didesnės provokacijos ir aštrumo, tačiau filmas vis tiek vienaip ar kitaip pavykęs kaip mūsų pačių šių dienų tikrovės veidrodis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Randuotos širdys" / "Scarred Hearts" / "Inimi cicatrizate"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu rumunų kiną! Kaskart įsitikinu, kad jis įdomus, originalus ir įtraukus, tą patyriau ir šįkart žiūrėdamas garsaus ir provokuoti mėgstančio rumunų režisieriaus Radu Jude filmą „Randuotos širdys“ (rumun. Inimi cicatrizate) (2016), kurį per septynioliktąjį savo sezoną rodė „Kino pavasario“ festivalis. Tiesa, tai ne pirmas filmas, kurį matau iš R. Jude repertuaro. Pandemijos metu teko matyti be proto gerai sukurtą jo filmą „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021), kuris tapo anuomet bene mėgstamiausiu „Kino pavasario“ sezono filmo, nes taip šmaikščiai, aštriai ir intelektualiai kalbėti kine geba ne kiekvienas. Galbūt dėl šito filmo kažko labai panašaus tikėjausi ir iš „Randuotų širdžių“.

 

Režisierius remiasi Rumunijos rašytojo Max Blecher (1909-1938) autobiografiniu prieš pat mirtį parašytu romanu. Tenka pripažinti, kad Radu Jude tik iš dalies remiasi ir nemažai dalykų pakeičia arba paryškina kitas detales dėl savaime suprantamo istorinio konteksto. Iš tikrųjų veiksmas vyksta 1937 metų Rumunijos sanatorijoje prie Juodosios jūros, kur atvyksta jaunas rumunų žydas Emanuelis gydytis nuo tuo metu itin sudėtingos kaulų tuberkuliozės. Emanuelis netrukus yra sugipsuojamas, todėl didžioji filmo dalis praeina stebint jo gyvenimą ligoninėje, kur taip pat pilna visokiausių su šia ar panašia liga susijusių ligonių, slaugių ir daktarų gyvenimą. Emanuelis su sugipsuotu stuburu yra prikaustomas, galima sakyti, būti visą laiką prie lovos gulėjimo padėtyje, tačiau tai neatima jo charizmos vėjavaikiškai ir intelektualiai bendrauti su kitais ligoniais, flirtuoti ir užmegzti intymius santykius su serbų gražuole Solandž, tačiau per radiją ir į ligoninę atnešamus laikraščius jau ateina naujienos apie Europoje kylančias Hitlerio nacistines idėjas, kuriomis vietos ligoniai stebisi ir kartu laiko naiviai nepavojingomis.

 

Režisierius Radu Jude buvo šiek tiek kritikuojamas, kad būtent į filmą įvedė Hitlerio kontekstus, nes autobiografijoje apie tai nebuvo užsimenama. Rumunija juk buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė, o pagrindinis veikėjas Emanuelis – žydas (kaip, beje, ir tikrasis autobiografijos autorius Blecheris). Filmo finale veikėjas galva su visu gultu įnešamas į traukinio vagoną, jau labai nusilpęs, galima sakyti, pačioje Holokausto pradžioje ir tarsi sufleruoja, kas netrukus įvyks visoje Europoje ir be kaulų tuberkuliozės – išnirs visas Europos stuburas kaip pagrindiniam veikėjui.

 

Filmas labai įdomios formos ir atmosferos, sukuria atskirą tolimo buvusio pasaulio viziją, paremtą kiek naiviomis ir optimistiškomis nuotaikomis. Daktaras prie pacientų be perstogės traukia cigaretes, pokštauja ir kone sadistiškai kikena – primena seselę iš juodosios komedijos serialo „Lai kraujas liejasi laisvai“ – dabar nelabai įmanomas dalykas. Stebina ir gydymo sadistinės priemonės, pvz., skausmingi pūlių šalinimo būdai arba kojų atrofuotų raumenų tempimas su smėlio maišais. Nepaisant visko, pats Emanuelis atrodo labai optimistiškas, kaip ir daugelis veikėjų tarsi iš kokios prancūziškos „Gražiosios epochos“ laukų. Filmas asocijuojasi su Tomo Manno romano „Užburtas kalnas“ atmosfera: veikėjai džiaugiasi, dalijasi savo skausmais ir juokeliais, flirtuoja ir laidoja savo draugus savo sukurtame ligonių socialiniame burbule. Neišvengiama ir egzistencinių diskusijų apie gyvenimą ir mirtį, grožį ir poeziją, dievą ir žmogišką gyvenimą, tad filmas tampa tarsi kažin kokia atmosferiškai įtraukianti subalansuota paties gyvenimo trapumo metafora.

 

„Randuotos širdys“ taip pat pasižymi ir humoru. Jaunasis Emanuelis mylisi sugipsuotas su kita sugipsuota moterimi, tad tos sekso scenos išties tampa makabriškos: ligoniams mirtis kvėpuoja į nugaras, o jie vis tiek instinktyviai siekia gyvenimo malonumų, to natūralaus sveiko ir laisvo gyvenimo varianto. Logiška, juk kitaip ir negali būti, nes visi viliasi pasveikti. Pastangos gyventi orų ir visavertį gyvenimą vaizduojamos hiperbolizuotai, galbūt net atskleidžiant rumunų tautinį temperamentą, apie kurį mažai lietuviai žino, pvz., Emanuelis nusisamdo kaimiečius, kurie jį veža su įkinkytu asilu pas mylimąją Solandž su vyno buteliu, tačiau ankštame jos bute negali pasimylėti, nes jai mėnesinės, todėl gali Emanuelis gali šlapintis tik į prikištą naktipuodį, negavęs to, ko tikėjosi. Žodžiu, režisierius sukūrė subalansuotą ir, sakyčiau, subtilų, nors šiek kiek teatralizuotą, gyvenimą sanatorijoje, kur mirtis ir gyvenimas tampa savotiška Antrojo pasaulinio karo išvakarės metafora. Filmas labai savitas, mane jis labai įtraukė ir labai rekomenduočiau kino gurmanams. Manau, filmas bus tarp mano šių metų geriausių matytų kino juostų sąraše, nors ir pamatytas jau gerokai pavėluotai nuo sukūrimo.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "R. M. N." / "R. M. N."

 

Sveiki,

 

Jau nebe pirmą dešimtmetį stebiu garsaus rumunų režisieriaus Cristian Mungiu kino darbus ir kaskart, tenka pripažinti, esu maloniai nustebintas ir įtrauktas į savitą jo kine keliamų problemų pasaulį. Tikriausiai nereikia sakyti, kad Naujosios bangos rumunų kinas kaskart randa būdą kalbėti apie demokratiją, laisvę, pasirinkimus, tad kartais atrodo, kad rumunų kinas puikiai demaskuoja vakariečiams jau įprastus dalykus, kartais jau nebepastebimus, bet egzistuojančius. Daugiausiai lietuviai Mungiu prisimena iš pasaulį sukrėtusios dramos „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007), kuriame atvirai šaltomis spalvomis perteikė aborto istoriją. Naujausias jo filmas „R. M. N.“ (rumun. R. M. N.) (2022), pavadintas santrumpa dėl sąvokos magnetinis rezonansas tomografas (rumunų kalba), pastarasis tampa paradoksaliu visuomenės procesų rentgeno nuotrauka.

 

Istorija pasakoja apie vengrų ir rumunų bendruomenę provincijoje, į kurią po ilgo laiko Vokietijoje dirbęs grįžta Matijas. Europoje rumunai (bent daug kur) laikomi čigonais ir jie nepageidaujami, tačiau daugelis rumunų nėra čigonai. Grįžęs namo jis apsistoja savo žmonos ir sūnaus Rudžio namuose, tačiau su žmona santykiai šalti, juos sieja tik sūnus. Rudis miške pamato siaubingus rginius, apie kuriuos bijo pasakyti tėvui, o tėvas suruošia sūnui vyriškumo auklėjimo pratybas ir visaip kitaip bando pagal tradicinius mačo auklėjimo būdus įskiepyti sūnui agresijos, tvirtumo ir išgyvenimo pagrindų. Nepaisant mačo vyruko, jo šeiminis gyvenimas nenusisekęs, kitaip sakant, kaip visada po perdėtu brutaliu vyru slepiasi ištižėlio mergišiaus tikrasis veidas. Netrukus jis per savo meilužę gauna darbo duonos fabrike, kuri teįstengia išmokėti minimumus.

 

Kol rumunai uzurpuoja kiek geresnes Europoje darbo rinkas, pas juos pačius pigia darbo jėga tampa azijiečiai. Filme vaizduojami Šri Lankos gyventojai katalikai, kurie netrukus tampa vietos gyventojų išpuolių aukomis, o duonos fabriko darbuotojams tenka gintis ir įrodinėti, kad, jeigu jie nepriims kitataučių, verslas žlugs. Netrukus bendruomenė atsisako pirkti duoną, o vėliau kyla miestelio žmonių rasistiniai neapykantos išpuoliai. Filmas gana aštriai, kas ir būdinga Mungiu kinui, vaizduoja provincialiečių baimingus įsitikinimus, kurie neapsieina be aštrių disputų, tarp kurių visai nesunku kartais išgirsti ir labai panašių į mūsų lietuvių šeimų maršo organizatorių rypavimus. Rumunų vaizduojami etniniai bruzdesiai demaskuoja krikščionybės dvilypumą ir atjautos imitacijas, taikliai perteikiama neapykantos kalba, kuri puolančiajam atrodo kaip gynyba, bet argumentai kyla iš to paties kitataučių nepažinumo ir prietaringumo.

 

Žiūrėdamas vaizduojamus rumunų ir vengrų procesus visgi prigavau, kokie mes panašūs. Pagrindinis veikėjas pabaigoje taikosi į gausybę meškų (tikrai netikėta metaforiška pabaiga), kad nebežino, kuri meška iš tikrųjų yra priešas, kitaip sakant, kiek daug priešų žmonių, daug iš jų susikuriame patys, kad net nebežinai, kaip beapsiginti, nes nebegali atskirti, kas gera, o kas bloga. Išties tamsus, socialiai suspaustas ir savito pasaulio filmas, kuris, bent jau man, vienas stipresnių šio Kino pavasario sezono filmų, tad pasirinkęs žiūrėti „R. M. N.“ turėjau daug lūkesčių ir, tiesą sakant, jie buvo pateisinti. Labai rekomenduoju socialines problemas nagrinėjantį kiną, kuris palieka daug atvirų klausimų.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" / "Bad Luck Banging or Loony Porn" / "Babardeala cu bucluc sau porno balamuc"

 Sveiki,

 

Antras iš eilės stiprus „Kino pavasario“ filmas! Ir šįkart rumunų režisieriaus Radu Jude provokatoriaus filmas itin keistu pavadinimu „Nesėkmingas pasidulkinimas arba šelmiškas porno“ (rumun. Babardeala cu bucluc sau porno balamuc) (2021). Rumunų kinas vis dar nesiliauja stebinti! Taip prieš kelerius metus norėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo darbą „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018), tačiau tam nebuvo sąlygų, įtariu, kad anas filmas būtų lygiai taip pat patikęs kaip ir šis.

 

Šiame naujausiame režisieriaus darbe pasakojama apie istorijos mokytoją, kurios filmuoti sekso žaidimai publikuojami internete. Apie šiuos vaizdus sužino ne tik direktorė, bet ir mokiniai, jų tėvai. Mokytoja pirmojoje istorijos dalyje vaikšto po miestą ir ruošiasi tėvų susirinkimui, kurio metu tėvai spręs, ar mokytoja gali toliau mokyti vaikus. Daugiau nei pusvalandį mokytoja blaškosi po miestą, mes regime daugybę vitrinų, automobilių, judrių gatvių. Nuo paprasto sausakimšų miegamųjų rajonų su mažomis vitrinomis ir turgeliais mokytoja leidžiasi į prabangų senamiestį ir mes regiame besikeičiančius miesto vaizdinius. Vis galvojau, kodėl? Ar tai neturėtų pasakoti apie pačią mokytoją? Galiausiai tai ir miesto, ir visos Rumunijos istorija, o tos reklamos ir afišai yra „susisluoksniavusi“ istorija, kurią režisierius ciniškai ir sarkastiškai reflektuoja antrame filmo skyriuje, kai absurdiškai pateikia Rumunijos ir viso pasaulio faktus. Šitaip taikliai ir sarkastiškai kone anekdotiniu žanru ir vaizdiniais sustyguoti paskutiniųjų šimtmečių istorinių vyksmų kritika, pradedant nuo rasizmo, homofobijos ir baigiant Antruoju pasauliniu karu, kai Rumunija išdavė Vokietiją, nuo antisemitizmo iki moterų teisių. Ilgą laiką tas šmaikštumas stebina ir verčia i pergalvoti, kokiose dažnai banalybėse mes visi „maudomės“.

 

Iš tikrųjų tokiu būdu stengiasi nesumenkinti istorijos, tačiau būtent tokiais akibrokštais permąstyti, kad neretai žmonių kova dėl įsitikinimų ir prietarų neatitinka žmogiškųjų faktorių. Kai suokalbiškai garbiname didvyrius, kurie eina į karą iškėlę pergalingus kumščius, o kitame kadre matome dokumentines nuotraukas su tų pačių didvyrių lavonų krūvomis, arba kai aukšto rango politikai karininkai suokia apie šviesią šalies ateitį ir tuoj rodomi badaujantys vaikai, arba kaip taksistas šluotkočiu talžo romų tautybės moterį – iš tikrųjų tai pasakoja apie mūsų civilizacijos absurdiškumą ir beviltiškumą. Ant šių įvykių „susluoksniuotos“ didžiosios afišų ir produktų kompanijos, kurias regėjome, mokytojai einant į susirinkimą. Mes vargani savo netobulos civilizacijos kūrėjai ir savo kūrinių įkaitai. Galiausiai mokytojos teismas tampa Magdalietės teismo procesu, kai tėvai žeminančiai prie jos peržiūri pornografinį įrašą. Vyrai mąsto stereotipiškai, moterys davatkiškai, galiausiai tėvai šiame Linčo teisme tampa tam tikrų istorinių įvykių karikatūromis, kurios atkartoja suskilusio pasaulio vaizdinį tais pačiais istoriniais faktais.

 

Visa tai perteikiama hiperbolizuotai komiškai, kad net beveik tampa civilizacijos parodija. Tėvų susirinkime mokytoja taip pažeminama, kad veikėjai iš esmės tampa personažais – tai panašu į geneliai suregztą pamišėlių teatro šou. Kitaip sakant, režisierius randa aštrų būdą, kaip paprastomis ir daug finansų nereikalaujančiomis priemonėmis – sarkazmu, komedija, cinizmu, ironija – perteikti dirbtinius socialinius primestus konstruktus, kurių įkaitais mes tampame. Mokytoja, kuri negali mylėtis, nes ji mokytoja, o jos moralę apsprendžia ne jos pasirinkimas, o sociumo žeminantis teismas. Tai taip panašu į šių dienų Lietuvą, kur galima rasti susiskaldžiusių ir smarkiai praskalautų smegenų socialines grupes, kurios bando daryti perversmus, pridengusios savo tamsumą trispalvėmis ir prisiskyrusios sau dievo vaidmenį nurodinėti, kaip ir pagal kokias moralines normas gyventi kitiems.

 

Filme yra pornografinių intarpų ir jie taip aiškiai ir aštriai koreliuoja su tuo, kas šiaip žmogiška (mylėtis, mėgautis kūnu, santykiais) ir tuo, kas nėra prigimtis, pavyzdžiui, vaizduoti mokytojos statusą tarsi moters kūnas ir geismas neegzistuotų. Žodžiu, man šis filmas komiškai tobulas istorijos vadovėlis, kuriame galima per įvairias perversijas įvertinti mūsų nacionalizmą ir globalizmą. Filmas nufilmuotas pirmosios pandemijos bangos, veikėjai vaikšto su kaukėmis, tačiau kartu tos kaukės tampa dar ir įsitikinimų ir nuomonių apynasrių simboliais.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dvaras" / "Malmkrog" / "The Manor"

Sveiki,

Kino pavasaryje praleisti rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą tikriausiai būtų klaida bet kuriam užkietėjusiam kino gerbėjui. Jo darbas „Sieranevada“ (2016) buvo mane ne juokais pritrenkęs, tiesiog geriausias metų filmas! Labai galiu pagirdi ir jo filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) taip pat buvo labai geras. Naujausias jo filmas vadinasi „Dvaras“ (rumun. Malmkrog) (2020) pastatytas pagal rašytojo Vladimir Solovyov tekstą ir, sakyčiau, labai savo filmo atmosfera skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų...

Filmas iš esmės pavogė dar vieno filmo peržiūrą, kadangi „Dvaras“ trunka beveik pusketvirtos valandos, todėl tai išbandymas net kantriausiems žiūrovams. Filmas, kuriame nėra veiksmo, o penketas veikėjų „stumia“ dieną dvare aptardami XIX amžiaus pasaulio ir Rusijos problemas, filosofuoja ir visaip kitaip svarsto, kas tas gėris ir kas tas blogis... Iš esmės filmas, lyginant su kitais Puiu darbais, atrodo itin statiškas, teatrališkas ir truputį šaltokas. Tačiau tai susieta su XIX amžiaus dvariškių laikysena, išsilavinimu ir bendravimo kultūra.

Visi veikėjai nuolat kalbasi, todėl tas, kas nemoka prancūzų kalbos, praktiškai keturias valandas praskaito titrus. Filmas kaip knyga, kur veikėjai įkūnija tam tikras pozicijas, filosofines mintis ir tarpusavyje disputo būdu išsako įsitikinimus. Pavyzdžiui, Olga įsitikinusi, kad gyvenime reikia vadovautis vien sąžine, kad išvis negalima žudyti ir kad gėris gyvuoja tol, kol jis nesipriešina, o štai jos oponentas Nikolajus sako, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia kovoti už gėrį. Kitų dvariškių pozicijos irgi išsiskiria, jie savo įsitikinimus grindžia daugiausia Biblija ir Kristaus pavyzdžiu, tačiau filme esama ir diskusijų pasaulietinėmis temomis, pavyzdžiui, kad rusas save tapatina su Europos civilizacija. Eduardas palaiko anglus kaip invazinę tautą Afrikoje, kuri jėga ir brutalumu turi nešti ir skleisti Vakarų Europos civilizacijos idėją. „Kas tas rusas? Būdvardis!“ Juokingas paradoksas, nes dvariškiai tarp savęs neužsikirsdami diskutuoja prancūziškai, patys laiko save atšlietais nuo Vakarų Europos, nes yra slavai, namuose kalba ir anglų kalba, su tarnais bendraujama rusiškai... Toji aristokratų kalba, kitos kultūros imitacija, išsilavinimas pulsuote pulsuoja ir jis daug ką atskleidžia apie XIX amžiaus dvaro kultūrą Rytų Europoje.

Kitą vertus, būtent šiose diskusijose ir pristinga humanizmo ir paprasto bendravimo. Veikėjai taip įvaryti į savo filosofines mintis, kad jų visi pokalbiai apsiriboja „aukštąją materija“, todėl tik iš labai mažų ir subtilių detalių galima pamatyti ir pajausti, ką iš tikrųjų tie žmonės patiria gyvendami sustyguotą aristokratų gyvenimą. Tai daro įspūdį apie kultūriniame kalėjime gyvenančius žmones, kurie neturi kito pasirinkimo.

Antra vertus, tokį filmą ir tiek ilgai žiūrėti yra tikrai nelengva, nes galima paskęsti tos aukštos retorikos šnekose, greit atsibosti ir pamesti mintį, todėl suprantu, kodėl „Dvaras“ tapo išmestas iš pagrindinės Kino pavasario programos, nes jis itin specifinis, itin snobiškas, itin literatūriškas, itin žodingas ir kalbančiųjų mintis su vidine pozicija ne visada lengva ir paprasta suprasti, todėl neapsiriksiu sakydamas, kad „Dvaras“ itin išsilavinusiems, istorija ir pasaulio kultūros raida besidomintiems žiūrovams, kuriems snobizmas – geras kultūros rodiklis. Manau, didžioji dalis filmą sunkiai ištvers, tačiau tas, kas pajus režisieriaus sumanymą XIX amžiaus diskusiją „pritraukti“ iki šių dienų aktualijų, manau, patirs tikrą malonumą. Taip, tai filmas, kur reikia kartu išsakomas dvariškių veikėjų mintis skaityti ne tik iš to meto perspektyvos, bet ir iš nūdienos. Ypatingai, kai diskutuojama apie pasipriešinimą, gėrio ir blogio sampratą, kartais itin painiai, pasimetant tarp idėjų ir idealizmo, tarp pragmatizmo ir misticizmo, bet argi mes ir šiandien nesame tokie pat pasimetę informacijos karų erdvėse, kai nebesugebame atskirti tiesos nuo melo?

Ingridos vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. Tą sužinojau tik prieš pat filmą, todėl buvau nustebintas, kad ir lietuviai dirba su C. Puiu, kurį galima laikyti aukščiausia rumunų kino ikona. Jis man labai patinka. Na, o šis filmas buvo iššūkis, malonus, netikėtas, nelabai patogus, tačiau išžiūrėjau viską nuo pradžios iki pabaigos, patikliai sekdamas tą retai nutrūkstančią filosofinę kalbą. Bijau, kad kitiems filmas bus pernelyg šnekus ir pernelyg statiškas, tačiau jis turi labai daug ką mums pasakyti tarp eilučių.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Mantė Valiūnaitė apie filmą „Dvaras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pono Lazaresku mirtis" / "Moartea domnului Lãzãrescu" / "The Death of Mister Lazarescu"

Sveiki,

Rumunų režisierius Cristi Puiu tikriausiai yra vienas iš tų režisierių, kuris iš žiūrovų pareikalaus didžiausios kantrybės žiūrint jo kino juostas. Prieš kelerius metus matytas jo filmas „Sieranevada“ (2016) mane absoliučiai pribloškė savo natūralizmu ir kompozicija, kad ilgą laiką tausojau nematytą dar vieną jo darbą „Pono Lazaresku mirtis“ (romun. Moartea domnului Lazarescu) (2005), kuris iš esmės pratęsė tą gerą režisieriaus manierą vilkinti įvykius taip gyvenimiškai absurdiškai, kad nesižavėti tikriausiai kino gurmanui neįmanoma. Jeigu „Sieranavadoje“ visa šeima beveik tris valandas vis ruošiasi šventinei vakarienei ir niekaip negali visi susėsti, tai šiame filme 63 metų senukas bando patekti pas daktarus, tačiau kyla daugybė nenumatytų aplinkybių, kurios trukdo gauti reikiamą pagalbą.

Filmas iš tikrųjų priminė mano paties kelionę į ligoninę vežant senelį. Pažįstamos būsenos, tačiau tokio absurdo, su kokiu susiduria Lazaresku, neteko susidurti. Iš tikrųjų filmas sukaltas realistiniu pagrindu, tačiau jame formuojamas humoras toks gyvas, nedirbtinis, toks, kokį kartais patiriame ir regime savo pačių gyvenime. Pustrečios valandos trunkantis tąsymasis po ligonines mums tampa tikra kantrybės ir juoko pramoga, o senukui mirties priežastimi, ką ir sufleruoja pats filmo pavadinimas.

Kas labiausiai stebina šiame filme? Režisieriaus galia ilgais kadrais kurti realistinio tipažo scenas, išlaikant bendrą atmosferą, neslopinant tirštos dinamikos, taiklių gyvenimiškų dialogų. Žinoma, čia esama daug gerų temų, kurias taip retai regime kine: senatvės, nereikalingumo, alkoholizmo ir sveikatos sistemos apkrovimo, žmogiškumo stygiaus... Kai kurie kadrai, kai medikai puola senukui aiškinti, kad jis pats kaltas dėl savo alkoholizmo, užuot jam pagelbėję, tampa kai kada ir mūsų lietuvių daktarų parodijomis. Sunku pasakyti, ar kalti žmonės, ar perkrautos ligoninės, ar žmogiškumo stygius – iš filmo šviečiasi, kad viskas viename, bet nepaprastai įdomu tose sultyse kartu su operatoriumi dalyvauti kaip papildomam įvykių dalyviui ir tapti viso to nesutramdomo cirko liudininku.

Vienas svarbiausių ir žmogiškiausių veikėjų – greitosios pagalbos medikė, kuri per tris ligonines visą naktį bando pristatyti Lazaresku. Netgi daktarų ambicijos ir arogancija pagal medikų reitingą leidžia laisvai susidoroti tiek su ja, tiek su Lazaresku. Kai kada filmas išties tiek vizualiai, tiek problematiškai priminė man tokias TV laidas kaip „TV pagalba“, „24 valandos“ ar net „Farai“, tačiau priešingai nei mūsų „realistiškose“ laidose, šiuo filmu režisieriui svarbu atskleisti ne sensaciją, bet gėdingai sukirmijusią žmogiškumo stygių ir esminius sisteminius sveikatos prieigos trūkumus. Filmas išties panardinantis į atskirą vakuumą, kuriame nustebsite sutikę jei ne save pačius, tai bent kaimynus ar tolimus giminaičius.

P. S. Filmą lietuviškais titrais, tačiau kiek prastoka kokybe galite susirasti filmai.in.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:8/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neliesk manęs" / "Touch Me Not"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas jau iš paskutinių Kino pavasario mano filmų – rumunų drama „Neliesk manęs“ (angl. Touch Me Not) (2018), kuri pelnė Berlyno kino festivalyje „Auksinį lokį“. Visur mirga antraštės, kad filmas sukėlė šiokį tokį ažiotažą, kadangi vieniems filmas baisiausiai neįtikęs, o kiti juo žavėjosi. Ten, kur diskusija, ten man jau savaime norisi pačiam pamatyti. Filmas, kuris arba patiks, arba išeisite anksčiau laiko... Iš salės, atrodo, niekas neišėjo.

Visgi filmas man pasirodė visumoje pakankamai neutralus. Buvo ir patikusių dalykų, ir tokių, kurie „ne mano skonio“ elementai. Visų pirma, tai filmas apie žmonių kūnus ir bandymus iš jų išsilaisvinti, kad pajustų seksualumo ryšį. Kūnas yra kaip gynybinė siena nuo pasaulio, todėl pagrindinė veikėja labai kenčia, bet kartu tai ir kalėjimas, iš kurio tuo pačiu metu norisi ištrūkti. Toks jausmas, kad režisierė susikoncentravo į šią problemą atmesdama kontekstą. Ką ta moteris veikia? Toks jausmas, kad visą savo laisvą laiką skiria seksualumui ir išsilaisvinimui, atmetant bet kokį jos kitokį identitetą, todėl filmas atrodo siauras, neišplėtotas.

Ypatingai man trūko dinamiško naratyvo, kažkokios aiškiau „suveržtos“ istorijos, kurioje išryškėtų tas sutrikimas, o dabar režisierė praskiedžia istoriją iki kūniškų gražių estetinių kadrų stambiu planu, užpildo dokumentikos žanrą simuliuojančiais pokalbiais tarp pačios režisierės ir veikėjų. Taip, kadrai iš tikrųjų geri, ypač gerai „išmaudo“ Kino pavasario davatkas, kurios net nepasižiūri anonso, į kokį filmą eina, todėl tos tai tikrai nuo penio ir krūtų ar fetišistinių klubo vaizdavimo spjaudysis – bet sveika pravalyti liaukas. Tačiau jeigu tikitės asmenybės istorijos, priežasčių ir pasekmių analizės – šito filmas nesuteiks, todėl visuminis įspūdis man pasirodė toks: kur kas efektyvesnį įspūdį daro kūniškoji ekspresijos filmo dalis, o turinys atrodo labiau „įspraustas“ kaip teorinė medžiaga, kuri vietomis dėl šio sutrikimo įdomi, tačiau vis tiek kirba mintis, kad gerai suregztame scenarijuje ši problematika atsiskleistų kur kas efektyviau ir universaliau.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baigiamieji egzaminai" / "Bacalaureat"

Sveiki,

Rumunų režisierių Cristian Mungiu galima vadinti rumunų naujosios kino bangos širdimi. Kažkada pasaulį pritrenkusi jo sukurta drama apie abortą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007) bei religingoji drama „Už kalvų“ (2012) pavertė šį režisierių vieną geidžiamiausių savo rumunų kartos kino meistru.

Ir naujasis darbas „Baigiamieji egzaminai“ (rumun. Bacalaureat) (2016), kaip jau galite įtarti, menkai ką turi bendro su tikraisiais baigiamaisiais egzaminais, nes šiame filme gyvenimo egzaminą laiko ne jaunoji veikėjo, bet jos tėvas, kuris testuojamas ir gundomas nusikalsti dėl savo vaiko ateities perspektyvos. Tėviški lūkesčiai, kurie tokie riebūs ir smelkte smelkiasi, pagrindiniam personažui sunkiai sekasi juos aprėpiami ir suvokiami per jo nusižengusios moralės ir dorovės principų prizmę. Tėtušis laužo teisingos visuomenės standartus, kad tik iškapanotų dukrelę, bet nemato ir bijo pripažinti, kad dukrelei tai visiškai nė motais... Tėvų ir vaikų santykiai tampa ta ašimi, kuri balansuoja rumunų skurdžioje visuomenėje, kur, atrodo, teisėsaugos sistema turėtų būti atsilikusi šviesmečiais, bet, pasirodo, viskas veikia panašiu principu, kaip ir Lietuvoje. Visi už savus, nesvarbu, kokie padariniai.

Keletas aštresnių socialinių siužetinių vingių, kas taip būdinga C. Mungiu filmams, filmą tik dar labiau sutirština ir kartais atrodo, kad personažas randasi kokiame nors siaubo psichologiniame trileryje, tokioje nesaugioje socialinėje terpėje, kad dėl savo kvailų sprendimų tuoj paslys ir prasidės principingas kino karmos grąžinimas – personažas už kvailumą ir nepamatuotas ambicijas gaus taip riebiai, kaip tik nusipelno, tačiau C. Mungiu ne kerštas čia svarbiausia, ir jis greitai „išvairuoja“ gana šviesią atomazgą, ko galbūt beveik nesitikėjau, žiūrėdamas pagrindinio veikėjo dramą. Čia rasite ne tik tėvų ir vaikų santykius, bet ir visuomenės saugiklius, vyro ir depresija sergančios žmonos santykius, besilaukiančios meilužės portretą ir nuolat moraliai kintančios ir nesaugios, nepastovios ne tik šeimos, bet ir visuomenės modelį, kol galiausiai filmas įrodo, kad niekas negali nieko apsaugoti ir kiekvienas personažas renkasi savo likimą taip, kaip jam atrodo geriausia dabar.

Gero siužeto filmas, brandus, artimas lietuvių mentalitetui, kuris nė per nago juodymą neatrodo banalus. Tiesiog negailestingas vertybių ir tėviškų trapių bei didelių lūkesčių daužymas į sieną, stebint žiūrovui. Labai geras filmas! 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA 

Jūsų Maištinga Siela