Filmas: "Saulėlydis" / "Napszállta" / "Sunset"

Sveiki,

Žodžiu, nevyniosiu žodžių į vatą ir iškart prisipažinsiu vengrų režisieriui László Nemes meile, nes antrasis jo matytas filmas „Saulėlydis“ (veng. Napszállta) (2018) taip pat mane parbloškė, gal ne taip galingai kaip anuomet jo „Sauliaus sūnus“ (2015), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ bei Didįjį žiuri prizą Kanuose, tačiau vis tiek galingai. Tuoj papasakosiu, kodėl šį režisierių galima laikyti vienu geriausiu Europos režisierių.

Naujausias jo darbas „Saulėlydis“ nieko bendro neturi su senatve ar gyvenimo pabaigos metafora, tai atsisveikinimas su vadinamąja Gražiąja epocha prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai, atrodo, Europa klestėjo ir tiek puikių buvo išrasta dalykų, bet su tais dalykais atėjo ir karo siaubas. Istorija mus nukelia į tuo metu klestintį Budapeštą, jau tada vadintą vienu gražiausiu Europos miestu, į kurį atvyksta iš našlaičių namų dvidešimtmetė Iris. Pastaroji tiesiu taikiniu nueina į savo tėvams kažkada priklausiusį skrybėlių saloną įsidarbinti pardavėja. Deja, čionykščiai mena tą lemtingą Iris tėvų gaisrą, per kurį jie ir žuvo. Netrukus Iris suvokia, kad ji čia nepageidaujama ir ją stumia ne tik nuo dabarties, bet ir nuo nutylėtų šeimos paslapčių, kurias ji netikėtai išsiaiškina per kelias neįtikėtinai įtemptas viešnagės paras.

Nepasakosiu viso siužeto, nes jis nepaprastai paprastas, tačiau režisieriaus unikali kino kalba perteikia temas, problemas ir prasmes originaliai, nebanaliai ir visko iki galo neišaiškina, todėl po filmo dar ilgai galvoje dėliojau šio siužeto „iškąstas“ vietas. Visų pirma, į akis krinta nenuoseklūs ir tyčia neišvystyti dialogai, veikėjai kalba tarsi užuominomis, metaforomis, o „plaukianti“ kamera paskui Iris nugarą dažnai perteikia sąmyšį, dažnai neapibendrintas jos istorijos detales. Tiesą sakant, režisierius „nesukramto“ visko ir neatkiša žiūrovui, todėl be galo įdomu sekti veikėjos judesius, mimiką, užsispyrimą, palūžimą ir nežinomumą. Tai labai panašus operatoriaus darbas kaip ir ankstesniame filme „Sauliaus sūnus“, kuriame viskas vaizduojama iš koncentracijos stovyklos vidurių, šnopuojant veikėjui į sprandą. Prieš „Saulėlydį“ vis galvojau, kaip režisierius ir operatorius tą patį triuką padarys su skrybėlėta moterimi? Ir padarė labai gerai! Kiekvienas žingsnis, kameros judesys, taikliai emocijas ir ritmą sustiprinantys garso takeliai sudarė itin gerą ir įtaikų emocinį įspūdį.

Visgi istorija lyginant su „Sauliaus sūnumi“ atrodo šiek tiek chaotiška, gal net pernelyg „iškandžiota“, o dialogai pernelyg utriruoti į abstrakcijas. Gal tai koks besibaigiančios epochos kultūrinis reliktas dėl mandagumo, o gal specialiai utriruota režisieriaus kino kalba perteikti sąmyšį ir netrukus įvyksiančių permainų nuojautą. Man labai patiko kostiumai, ta skrybėlaičių parduotuvė ir nuostabiai pagrindinės aktorės Juli Jakab perteiktos nejaukumo akimirkos veria kinomano akį. Galiausiai paaiškėja, kad po salonais, prabangiais tapetais ir ten besilankančių monarchų ir tai, kas visuotinai atrodo be galo gražu, slepiasi įsikerojęs patriarchalinis smurtas prieš moteris, prostitucija, prekyba žmonėmis ir nuožmi konkurencija. Iš esmės filmas tarsi paaiškino, kodėl toji romantiška ir puiki Gražioji epocha negalėjo būti amžina, nes ji paprasčiausiai butaforinė, jai lemta sugriūti, nes ji tik miražas, po kuriuo slepiasi intrigos ir smurtas. Gurmaniškas filmas gal suveiks ne visiems, bet daugelį, manau, tikrai gali sukrėsti savo juslingumu ir daugiabriauniškumu.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švilpautojai" / "The Whistlers" / "La Gomera"

Sveiki,

Jaučiu, kaip paskutiniuoju metu keičiasi mano santykis su kinu ir kiekvieno filmo vertinimas. Nebeužtenka vien įtraukiančio ir netikėto siužeto, nebetenkina vidutiniškai gerai sukalti dinamiški montažai ar sentimentaliai veikiantis dramatizmas. Panašūs jausmai ir mintys užplūdo žiūrint rumunų Naujosios kino bangos filmą „Švilpautojai“ (ispan. La Gomera) (2019), kuris vienu metu buvo rodomas Kino pavasario festivalyje ir buvo gana žiūroviškas.

 

„Švilpautojai“ sukalti Vidurio Europos kriminalinio trilerio principais. Nors bulgarų, rumunų ir šiaip lenkų regiono kinas labiau garsėja vykusiais draminiais filmas, šis žanras, sakyčiau, Vidurio Europoje nėra išsigryninęs, o gal ir nereikia, nes bet koks grynumas reiškia nelaisvę, stereotipus, madą. Rumunų kinas jau seniai demonstruoja nepaklusnumą standartams, jie kuria taip, kaip nori, ir tu jiems nieko nepadarysi, panašiai šįkart ir su „Švilpautojais“. Istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus detektyvą-agentą Kristį, kuris įsivelia dėl didžiulės sumos į dvi prieštaringas aferas, žaidžia dvigubais standartais ir yra apmokomas švilpautojų kalbos (ispaniškos ir rumuniškos), be to, kad vietos mafijozai turi savų pedagoginių niuansų, filme, sakyčiau, viskas vyksta pagal esminius holivudinius šio žanro motyvus – Kristis tėra tariamai tik pagrindinis teigiamas veikėjas, o visi kiti tėra dvigubų žaidimų frontų šachmatai, tad belieka tik mėgautis, kas kurį išskirs ir išmes iš žaidimų lentos.

 

Pagrindinis veikėjas atrodo neįdomus, jo santykiai su motina šaltoki, paremti prasikaltusio, tačiau paklusnaus ir gėdinamo sūnelio vaidmens, tačiau tuo pačiu neturi infantilumo, kurį paprastai tokie mamučiukai turi, nes jis solidus agentas, mokantis suktis ir vaidinti sudėtingose situacijose. Lyg ir kažkas nelabai taip. Nepaisant visko, čia įveliama ir manekeniškos išvaizdos gražuolė, prilygstanti pačiai Monicai Bellucci, tačiau tai tik dar vienas trilerio standartas, atėjęs tikriausiai iš tų Džeimso-Bondo stereotipų: suknelėta aukos pozicijoje esanti gražuolė turi būti ir gudri, ir mokėti įsmegti peilį, kada tik prireiks, o grožis slepia ne tik mafijozų priespaudą ir išnaudojamą, bet ir moters lapės-snapės gudragalviškumą. Žodžiu, charakterio savybėmis veikėjai yra negyvėliai, tačiau filmą įdomu žiūrėti dėl rumuniškojo pasakojimo žaismo. Filmo skyriai dėliojami kaip bendrą istorijos sąrangą papildančios novelės ar knygos skyriai, įdomiai suregztas galvosūkis, tačiau jis daugmaž vis tiek nuspėjamas, jeigu esate matę daugiau tokių nestandartiniais kriminaliniais trileriais apsiskelbusių filmų. Be švilpavimo įdomios kalbos mokymosi, tiesą sakant, daugiau nieko naujo negavau, tik pramogą, didelę operos arijų dozę, leidžiamą nakvynės namų (beveik siaubo filmo elementas!) iš niekaip nenutylančio patefono. Tai toli gražu ne pats prasčiausias trileris, vietomis tikrai įdomiai žiūrisi, bet kai pradedi apgalvoti šio filmo išskirtinumą, turint galvoje, kad tai rumunų ir apskritai europietiškas filmas, pradeda stigti visko, bet labiausiai – įdomesnių veikėjų charakteristikų ir dar didesnio kriminalinio eksperimentavimo.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baigiamieji egzaminai" / "Bacalaureat"

Sveiki,

Rumunų režisierių Cristian Mungiu galima vadinti rumunų naujosios kino bangos širdimi. Kažkada pasaulį pritrenkusi jo sukurta drama apie abortą „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ (2007) bei religingoji drama „Už kalvų“ (2012) pavertė šį režisierių vieną geidžiamiausių savo rumunų kartos kino meistru.

Ir naujasis darbas „Baigiamieji egzaminai“ (rumun. Bacalaureat) (2016), kaip jau galite įtarti, menkai ką turi bendro su tikraisiais baigiamaisiais egzaminais, nes šiame filme gyvenimo egzaminą laiko ne jaunoji veikėjo, bet jos tėvas, kuris testuojamas ir gundomas nusikalsti dėl savo vaiko ateities perspektyvos. Tėviški lūkesčiai, kurie tokie riebūs ir smelkte smelkiasi, pagrindiniam personažui sunkiai sekasi juos aprėpiami ir suvokiami per jo nusižengusios moralės ir dorovės principų prizmę. Tėtušis laužo teisingos visuomenės standartus, kad tik iškapanotų dukrelę, bet nemato ir bijo pripažinti, kad dukrelei tai visiškai nė motais... Tėvų ir vaikų santykiai tampa ta ašimi, kuri balansuoja rumunų skurdžioje visuomenėje, kur, atrodo, teisėsaugos sistema turėtų būti atsilikusi šviesmečiais, bet, pasirodo, viskas veikia panašiu principu, kaip ir Lietuvoje. Visi už savus, nesvarbu, kokie padariniai.

Keletas aštresnių socialinių siužetinių vingių, kas taip būdinga C. Mungiu filmams, filmą tik dar labiau sutirština ir kartais atrodo, kad personažas randasi kokiame nors siaubo psichologiniame trileryje, tokioje nesaugioje socialinėje terpėje, kad dėl savo kvailų sprendimų tuoj paslys ir prasidės principingas kino karmos grąžinimas – personažas už kvailumą ir nepamatuotas ambicijas gaus taip riebiai, kaip tik nusipelno, tačiau C. Mungiu ne kerštas čia svarbiausia, ir jis greitai „išvairuoja“ gana šviesią atomazgą, ko galbūt beveik nesitikėjau, žiūrėdamas pagrindinio veikėjo dramą. Čia rasite ne tik tėvų ir vaikų santykius, bet ir visuomenės saugiklius, vyro ir depresija sergančios žmonos santykius, besilaukiančios meilužės portretą ir nuolat moraliai kintančios ir nesaugios, nepastovios ne tik šeimos, bet ir visuomenės modelį, kol galiausiai filmas įrodo, kad niekas negali nieko apsaugoti ir kiekvienas personažas renkasi savo likimą taip, kaip jam atrodo geriausia dabar.

Gero siužeto filmas, brandus, artimas lietuvių mentalitetui, kuris nė per nago juodymą neatrodo banalus. Tiesiog negailestingas vertybių ir tėviškų trapių bei didelių lūkesčių daužymas į sieną, stebint žiūrovui. Labai geras filmas! 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA 

Jūsų Maištinga Siela