Šios dienos citata: Julius Kaupas apie pasakas, jų reikšmę žmogaus gyvenimui

Sveiki,

 

„Po velnių! Gal ir netinka taip pradėti, mieli draugai, bet negaliu iškentėti nenusikeikęs. Yra žmonių, kurie atrodo rimti ir visai išmintingi, kurie moka tvarkyti savo reikalus, bet kurie, įsivaizduokite, netiki pasakom. Tik pagalvokit, netiki pasakom! Jie mano, kad pasaka yra fantazijos vaisius, įsivaizduotas dalykas, graži iliuzija, taigi netiesa. Į tai galima atsakyti tik taip: pasaka yra šventa tiesa ir joje nėra nė krislo melo. Kas to nesupranta, man rodos, stokoja dvasios ir nėra pilnas žmogus.“ Julius Kaupas

 

Pamenu, kažkada palėpėje pas senelius radau Juliaus Kaipo knygą „Daktaras Kripštukas pragare“. Lyg ir bandžiau skaityti, bet, matyt, buvo tuomet dar per sudėtinga, įdomu, kaip būtų dabar? Šioji citata absoliučiai, sakyčiau, sutampa su poeto Henriko Radausko pozicija, bet galimai ji ir šiek tiek ironiška racionaliųjų žmonių atžvilgiu.

 

Julius Kaupas (1920–1964) – išskirtinis lietuvių išeivijos rašytojas, kurio kūryba tapo intelektualios ir satyrinės prozos etalonu. Gimęs Kaune ir Antrojo pasaulinio karo nublokštas į Vakarus, kur praleido likusį gyvenimą, Kaupas savo kūryboje įžvalgiai tyrinėjo žmogaus egzistencijos problemas, tapatybę ir absurdišką tikrovę. Šios temos ryškiausiai atsiskleidžia jo žymiausiame kūrinyje „Daktaras Kripštukas pragare“. Šioje apysakoje „pragaras“ tampa ne tiek pomirtine vieta, kiek simboline erdve, kurioje per daktaro Kripštuko groteskiškus nuotykius demaskuojamos žmogiškosios ydos, visuomenės tuštybė ir egzistencijos beprasmybė. Kaupo prozai būdingas aštrus intelektas, rafinuota ironija ir elegantiška kalba, kuri derinama su filosofiniais apmąstymais, kviečiančiais skaitytoją permąstyti įprastas vertybes. Per savo kūrybą, ypač per satyrinį-filosofinį pasakojimą, Kaupas tapo ne tik savo kartos išeivijos patirčių įamžintoju, bet ir universalių žmogaus būties dilemų analitiku, kurio įžvalgos išlieka aktualios iki šių dienų. Jis taip pat laikomas miestietiškos/urbanistinės pasakos pradininku Lietuvoje.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ieva Simonaitytė apie Mažąją Lietuvą, prūsišką kilmę ir Klaipėdos krašto žmones

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis... Ką aš žinau! Gal aš jų tolima giminaitė? <...> Mano motina didžiavosi esanti dar senųjų prūsų palikuonė. Mes, klaipėdiškiai, – statūs ir visada su pakelta galva aukštai.“ Ieva Simonaitytė

 

Ieva Simonaitytė, iškili lietuvių prozininkė, gimė 1897 metų sausio 23 dieną Vanagų kaime, dabartiniame Šilutės rajone, tuometinėje Mažojoje Lietuvoje, ir mirė 1978 metų rugsėjo 27 dieną Vilniuje. Jos gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su šiuo unikaliu Lietuvos regionu – Mažąja Lietuva ir Klaipėdos kraštu. Būdama gimtakraštietė, ji ne tik atidžiai stebėjo, bet ir nuodugniai fiksavo šio krašto žmonių likimus, jų kalbą, papročius ir istorinius virsmus.

 

Ievos Simonaitytės asmenybė ir kūryba yra persmelkta Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dvasios. Pati būdama kilusi iš šio regiono, ji puikiai pažinojo vietos gyventojų, vadinamųjų lietuvininkų, ypatumus, jų istorinę kovą dėl tapatybės vokiškosios aplinkos fone. Jos prozoje ryškiai atsispindi sudėtingas lietuvininkų gyvenimas – jų atkaklumas, religingumas, prisirišimas prie žemės ir kalbos, taip pat skaudūs nutautėjimo procesai. Simonaitytė savo kūriniuose įamžino nykstančią Mažosios Lietuvos kaimo buitį, tradicijas ir unikalų tarmių koloritą, tapdama tarsi gyvu krašto kultūrinės atminties saugotoju.

 

Ypač ryškiai šios sąsajos atsiskleidžia žymiausiuose jos romanuose. „Aukštujų Šimonių likimas“ – tai epinis pasakojimas apie lietuvininkų giminės kartas, kuriame persipina asmeninės dramos ir istorinės peripetijos, atskleidžiančios krašto žmonių likimo trapumą ir atsparumą. Šis romanas tapo Mažosios Lietuvos dvasios ir tapatybės simboliu. Kūrinys „Vilius Karalius“ taip pat gilinasi į regiono tematiką, vaizduodamas Klaipėdos krašto kasdienybę, kultūrinius skirtumus ir sudėtingus santykius tarp lietuvių ir vokiečių. Simonaitytė ne tik rašė apie šį kraštą, bet ir aktyviai dalyvavo jo kultūriniame gyvenime, siekdama išsaugoti ir puoselėti lietuvišką tapatybę, kuri Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais patyrė didžiulius sukrėtimus. Jos kūryba iki šiol išlieka vertingas šaltinis pažinti ir suprasti Mažosios Lietuvos istorinę ir kultūrinę panoramą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: poetas Rimvydas Stankevičius eilėraštyje apie savo kilmę

 

Laba diena,

 

„Paklaustas apie kilmę“

 

Temoku dainuot apie šienpjovius:

Antroji žolė gimsta su dalgio baime, trečioji –

Su plieno skoniu gerklė.

 

Rimvydo Stankevičiaus (g. 1973) eilėraštis „Paklaustas apie kilmę“, kurio centre – įsimintinos eilutės „Temoku dainuot apie šienpjovius: / Antroji žolė gimsta su dalgio baime, trečioji – / Su plieno skoniu gerklė“, yra gili refleksija apie tapatybę, kuri neatsiejama nuo praeities ir jos sunkumų. Atsakymas į klausimą apie kilmę čia nėra abstraktus ar herojiškas naratyvas; atvirkščiai, lyrinis subjektas savo šaknis įvardija per sunkią, bet autentišką kasdienio darbo – šienpjovystės – patirtį. „Šienpjoviai“ tampa protėvių, žemdirbiškos kultūros ir kartų patirtos fizinės bei dvasinės kovos simboliu. Cituojamos eilutės, kuriose žolė gimsta su „dalgio baime“ ir „plieno skoniu gerklė“, išplečia šienpjovystės metaforą iki egzistencinio lygmens. Tai ne tik kartojimas, bet ir gilus patirties įsisavinimas: kiekviena nauja karta (žolė) paveldi ne tik gyvenimą, bet ir tam tikrą kančios, aukos ar neišvengiamybės jausmą. „Dalgio baimė“ gali reikšti nuolatinę grėsmę, paveldėtą baimę, o „plieno skonis gerklė“ – dar skausmingesnį, gal net mirties patyrimą, kuris tampa neatsiejama tapatybės dalimi.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vincas Krėvė-Mickevičius apie tai, kodėl rašė apie Lietuvą ir jos istoriją

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą; kad mes esame ne menkesni, o esame geresni už daug tautų, kurios šiandien save laiko didžiosiomis.“ Vincas Krėvė-Mickevičius

 

Tikriausiai mums, šiuolaikiniams skaitytojams, Vincas Krėvė labiausiai žinomas už savo parašytą dramą „Skirgaila“, kurį nagrinėja mūsų aukštesniųjų klasių gimnazistai. Ar tikrai Krėvė tiek kratėsi didybės šioje citatoje ar tai nebuvo tik kuklumo poza prieš visuomenę – sunku pasakyti, tačiau jis įnešė nemažai indelio į XX amžiaus lietuvių literatūrą ir buvo be galo įdomi asmenybė, tačiau viskas nuo pradžių...

 

Vincas Krėvė-Mickevičius, vienas iškiliausių lietuvių literatūros klasikų, gimė 1882 metų spalio 19 dieną Subartonyse, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Jo tikroji pavardė buvo Mickevičius, tačiau kaime jo giminė buvo žinoma Krėvių pravarde. Būtent šią pravardę rašytojas pasirinko savo literatūriniu slapyvardžiu, ilgainiui tapusiu neatsiejama jo vardo dalimi – Vincas Krėvė, arba pilnesniu variantu, Vincas Krėvė-Mickevičius. Pastarąjį jis oficialiai naudojo Lietuvoje, o persikėlęs į Ameriką, įprato vartoti sutrumpintą „Vincas Krėvė“. Jo gyvenimo kelias baigėsi 1954 metų liepos 7 dieną Springfilde, Pensilvanijoje, JAV, tačiau 1992 metais rašytojo palaikai buvo pargabenti į gimtąją Lietuvą ir perlaidoti Subartonių kapinėse.

 

Vinco Krėvės-Mickevičiaus nuveikti darbai ir kūryba yra itin reikšmingi Lietuvos kultūrai. Jis buvo ne tik prozininkas ir dramaturgas, bet ir profesorius, aktyvus visuomenės bei politinis veikėjas. 1922–1940 metais jis profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau Vytauto Didžiojo universitete), 1925–1937 metais ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas. Taip pat redagavo mokslinius ir literatūrinius leidinius, tokius kaip „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Skaitymai“, ir aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje, pastarajai netgi vadovavo 1939–1940 metais. 1940 metais jis buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi, prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įkūrimo ir tapo pirmuoju jos prezidentu. Rašytojas rinko ir tyrinėjo folklorą, aprašė kelionių įspūdžius. Jo kūryboje dominuoja žmogaus individualumo aukštinimas, lietuvio santykis su gamta ir šaknimis, taip pat konfliktų tarp laisvės ir pareigos analizavimas.

 

Vienas įdomiausių Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo etapų susijęs su Baku miestu, į kurį jis išvyko 1909 metais po studijų Kijevo universitete ir filosofijos daktaro laipsnio įgijimo Lvovo universitete. Nors jam buvo siūloma ruoštis profesūrai Kijevo universitete, dėl mažo atlyginimo jis pasirinko išvykti į Užkaukazę. Baku realinėje mokykloje jis dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, aktyviai dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, prisidėjo prie liaudies universiteto organizavimo. Čia, gyvendamas Rytų kultūrų apsuptyje, jis parašė reikšmingiausius savo kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą. Tarp jų – dramos „Šarūnas“, „Skirgaila“, „Žentas“, padavimų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, filosofinė apysaka „Pratjekabuda“. Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis palaikė ryšius su ten gyvenančiais lietuviais pabėgėliais ir juos rėmė. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918–1920 metais jis ėjo Lietuvos konsulo Azerbaidžane pareigas, o 1920 metais sugrįžo į Lietuvą.

 

Tarp žymiausių Vinco Krėvės-Mickevičiaus parašytų knygų, be jau minėtų dramų „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, verta paminėti apsakymų rinkinius „Šiaudinėj pastogėj“, apysaką „Raganius“, taip pat monumentalųjį kūrinį Biblijos motyvais „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį jis rašė visą gyvenimą. Jo kūryba apėmė platų žanrų spektrą, o jo veikėjai dažnai siekia suprasti save ir rasti kelią į laimingesnį gyvenimą, nagrinėdami sudėtingus žmogiškosios būties klausimus. Vincas Krėvė-Mickevičius, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūros istorijoje, yra išliekantis autoritetas ir šiandien.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 125: ar reikia visomis išgalėmis vengti negatyvumo?

 

Sveiki,

 

Garsus šiuolaikinis filosofas Byung-Chul Han teigia, kad šiuolaikiniai žmonės šalinasi negatyvumo visomis išgalėmis, atitolina skausmą, traumas, iš visų jėgų bando racionaliai sudėlioti gyvenimo planą, kad nebūtų kančios, o bet koks liūdesiukas vienareikšmiškai suvokiamas kaip trikdis, liga, nepatogumas, kurį reikia ne išgyventi, o pašalinti.

 

Šiandien man dirgli diena. Nesijaučiu laimingas, tačiau nieko nedarau ypatingo, kad būčiau laimingas. Tiesiog tokia diena ir tokia būsena, emocija.

 

„Normaliam pasauly“ – ką reiškia normalus pasaulis? – turėčiau stengtis prasiblaškyti ir veikti geresnės savijautos naudai. Nes... nes niekas nenori kančios. Bet dabar galvoju: jeigu iš tikrųjų būtume būtybės be negatyvaus aspekto ir nepatirtume emocinio ir dvasinio skausmo, juk iš tikrųjų būtume kaip... teletabiai, netgi dar keistesni, nes teletabiai bent jau savo šalyje susiduria su kokia nors dilema, kurią išsprendžia per vieną seriją, o mes būtume be jokio savisaugos instinkto, toleruotume viską, net patį didžiausią blogį, nes negalėtume pamatuoti, diferencijuoti, atsirinkti, kas yra kas, tad, kad ir kaip bepažiūrėsi, Byung-Chul Han mąsto lyg ir logiškai. Iššluodami visą negatyvą iš gyvenimo iš tikrųjų esame be kriterijų ir kompaso, tad kartais, netgi rašant pozityvumo įrašus, norisi nemažai kalbėti apie tamsesnes puses, nes kas gi yra pozityvumas be negatyvumo? Ogi tikriausiai niekas. Kaip ir šviesa be tamsos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kuo skiriasi ir yra panašūs slengas ir žargonas? Pateikiami pavyzdžiai

 

Sveiki,

 

Nors slengas ir žargonas kasdienėje kalboje dažnai vartojami kaip sinonimai, kalbotyroje jie turi savitas reikšmes ir funkcijas, tačiau abu priklauso neoficialiai šnekamajai kalbai ir padeda išreikšti tam tikrų socialinių grupių tapatybę. Jie abu yra neformalūs kalbos elementai, atsirandantys kaip bendravimo būdas tarp specifinių visuomenės grupių, pavyzdžiui, jaunimo, įvairių profesijų atstovų ar bendrų pomėgių turinčių žmonių. Tiek slengas, tiek žargonas neretai būna laikini – atsiranda ir išnyksta priklausomai nuo mados ar grupės poreikių. Abi šios kalbos atmainos gali suteikti bendravimui gyvumo, žaismingumo ir išreikšti priklausomybę tam tikrai grupei, dažnai papildydamos žodyną naujais žodžiais ar esamiems žodžiams suteikdamos naujų reikšmių. Be to, daugelis slengo ir žargono žodžių lietuvių kalboje yra paskolinti iš kitų kalbų, ypač rusų ir anglų.

 

Pagrindinis skirtumas tarp slengo ir žargono slypi jų paplitimo ir vartojimo mastuose. Žargonas yra siauresnės apimties kalbos atmaina, dažniausiai priklausanti konkrečiai profesinei ar socialinei grupei, kurią supranta ir vartoja tik tos grupės nariai. Žargonas padeda išlaikyti grupės tapatybę, palengvina komunikaciją tarp jos narių ir neretai veikia kaip savotiška „slaptakalbė“, atskirianti „savus“ nuo „svetimų“, dažnai susiformuodamas specifinėse veiklos srityse. Pavyzdžiui, medikai vartoja žargoną, sakydami „diagnozė“ vietoj „nustatyti ligą“ arba „istorija“ vietoj „ligos istorija“, o studentai vartoja tokius žodžius kaip „egzas“ (egzaminas) ar „kala“ (mokosi atmintinai). Vagių žargonas, dar vadinamas argotizmais, apima tokius žodžius kaip „chata“ (namai) ar „blatas“ (pažintys).

 

Tuo tarpu slengas yra platesnės apimties ir apima žargoniškos kilmės žodžius bei posakius, kurie peržengė vienos socialinės ar profesinės grupės ribas ir yra suprantami ar net vartojami platesnės visuomenės dalies, ypač jaunimo. Slengas yra labiau bendrinis, populiarus šnekamojoje kalboje ir dažnai siejamas su neformaliu bendravimu, neretai apimdamas ir tam tikrus madingus žodžius, kurie greitai plinta. Pavyzdžiui, žodžiai „kaifas“ (malonumas), „šakės“ (blogai), „tūsas“ (vakarėlis) ar „dzin“ (nesvarbu) yra plačiai paplitę slengo pavyzdžiai. Taip pat neretai pasitelkiami anglicizmai, tokie kaip „LOL“ (juokinga) ar „bruh“ (nusivylimo ar nuostabos jaustukas, kreipinys į draugą).

 

Apibendrinant galima sakyti, kad žargonas yra specifinės grupės kalba, o slengas – tai žargono elementai, kurie išplito ir tapo platesnės visuomenės dalies, ypač jaunimo, šnekamosios kalbos dalimi. Nors kartais gali būti sunku nubrėžti aiškią ribą tarp šių dviejų reiškinių, galima sakyti, kad žargonas yra platesnis terminas, apimantis siauresnių grupių kalbą, o slengas – tai tam tikra žargono forma, kuri tampa labiau visuotinai atpažįstama.

Meno instaliacija skirta slengui.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Mariah Carey - Type Dangerous [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Niekada nebuvau kažkodėl didelis amerikiečių legendinės divos Mariah Carey klausytojas. Sunku pasakyti kodėl, tačiau jos R&B didžioji muzika prasukta mano playlist‘e ir neišjausta, tad iškart atsiprašau už tokią nekokią įžangą. Taip, pripažįstu Carey kaip įtakingą atlikėja dešimto dešimtmečio pradžioje, kai ji nuskambėjo kaip puiki baladžių atlikėja, tačiau kur link ji patraukė su muzika man pasirodė tolima ir neįdomi. Visgi po ganėtinai ilgos pertraukos Mariah Carey sugrįžo su nauju R&B, pop muzikos ir hiphopo derinių kūriniu „Type Dangerous“. Taigi, apie viską nuo pat pradžių.

 

Mariah Carey gimė 1969 m. kovo 27 d. Hantingtone, Niujorke, JAV ir ji yra neabejotinai viena iš įtakingiausių ir atpažįstamiausių vokalisto bei dainų autorių popmuzikos istorijoje. Išgarsėjusi 1990 m. su savo debiutiniu albumu „Mariah Carey“, ji greitai tapo superžvaigžde dėl savo išskirtinio penkių oktavų vokalo diapazono, gebėjimo pasiekti itin aukštas natas (švilpuko registras) ir virtuoziškos melizmų technikos. Jos muzika, iš pradžių dažnai priskiriama R&B, pop ir soul žanrams, apjungia galingas balades su dinamiškais, hiphopo elementais praturtintais ritmais. Mariah pati rašo ir prodiusuoja daugelį savo dainų, kas leidžia jai daryti didžiulę įtaką savo kūrybos krypčiai. Ji laikoma viena geriausiai parduodamų visų laikų muzikos atlikėjų, o jos įtaka vėlesnėms R&B ir popmuzikos kartoms yra milžiniška, apibrėžusi modernų vokalinių pasirodymų standartą.

 

Mariah Carey naujausias singlas „Type Dangerous“ pasirodė 2025 m. birželio 6 d. ir žymi jos sugrįžimą į solinę muziką po ilgesnės pertraukos, kai paskutinis studijinis albumas „Caution“ buvo išleistas 2018 metais. Šis kūrinys yra pirmasis singlas iš jos būsimo šešioliktojo studijinio albumo, ir jis iš karto patraukė dėmesį dėl savo unikalaus stiliaus ir nostalgiškų elementų, sumišusių su šiuolaikišku skambesiu.

 

Dainos „Type Dangerous“ stilius apibūdinamas kaip hiphopas ir R&B su stipriais soulo ir popmuzikos elementais, remiantis „new jack swing“ pagrindu. Ypatinga detalė, kuri suteikia dainai išskirtinumo ir tam tikros muzikinės „pertraukos“ jausmą, yra ta, kad ji naudoja Eric B. & Rakim 1986 m. hiphopo klasikos „Eric B. Is President“ pavyzdį. Šis ikoniškas pavyzdys įterpiamas į dainos pradžią ir vėliau visame kūrinyje, sukuriant unikalų, ritmingą pagrindą, kuris išskiria dainą iš šiuolaikinės popmuzikos konteksto ir atiduoda pagarbą hiphopo kultūrai. Pats Mariah Carey vokalas, nors ir demonstruojantis jos įprastą meistriškumą, dainoje skamba labiau atsipalaidavęs ir pasitikintis, neperkrautas pernelyg sudėtingomis vokalinėmis akrobatijomis, leidžiantis skambesiui ir žodžiams labiau atsiskleisti.

 

Kūrinyje „Type Dangerous“ dainininkė pasakoja apie trauką potencialiai pavojingam partneriui – tai asmeniui, kuris galbūt atneš problemų, tačiau kurio vilionė yra pernelyg stipri, kad būtų galima atsispirti. Tekstas kalba apie tai, kad Mariah neturi laiko „nekentėjams“ ar „ritualams“, ir jai reikalingas tam tikro tipo partneris, galintis su ja eiti koja kojon, potencialiai kažkas „pavojingas“. Vaizdo klipe, kuris pasirodė kiek vėliau, Mariah demonstruoja savo humorą ir glamūrinį stilių, nuolat atmesdama įvairius „pavojingus“ tipus: hakerius, statybininkus, motociklininkus ir net žinomą YouTuberį MrBeast, priverčiant juos visus išnykti.

 

Mariah Carey pasakoja, jog yra „nepaprastai susijaudinusi“ pagaliau išleisti „Type Dangerous“ į pasaulį. Ji teigė, kad „buvo užsidariusi studijoje gana ilgai ir sunkiai dirbo prie naujos muzikos“, todėl džiaugiasi galėdama ją pristatyti savo gerbėjams. Šis singlas žymi reikšmingą sugrįžimą po jos pastarųjų metų dėmesio sutelkimo į kalėdinius projektus ir senesnių albumų perleidimus, pavyzdžiui, „The Emancipation of Mimi“ 20-mečio jubiliejinį leidimą. Kritikai ir gerbėjai „Type Dangerous“ priėmė gana šiltai. Daugeliui patiko modernus skambesys, sumišęs su nostalgiškais hiphopo elementais, ir pabrėžiamas Mariah pasitikėjimas savimi, įsitvirtinęs šiame kūrinyje. Kritikai pastebi, kad daina, nors ir nėra tradicinis „hitazo“ stiliaus kūrinys, demonstruoja Mariah gebėjimą evoliucionuoti su muzikos tendencijomis, išlaikant savo unikalų braižą. Gerbėjai (dažnai vadinami „Lambily“) išreiškė didžiulį susijaudinimą dėl naujos muzikos ir gyrė dainos „sultry“ (jausmingą) ir „triumphant“ (pergalingą) atmosferą. Nors kai kurie galbūt tikėjosi klasikinės baladės, dauguma džiaugiasi jos būtent tokiu grįžimu į solo muziką su pasitikėjimu savimi ir stilingu skambesiu.

 

Man asmeniškai iš pradžių daina pasirodė „drungna“, dabar mielai jos paklausau, o gal ir jums patiks. Siūlau pasiklausyti.

 

Mariah Carey – Type Dangerous

[žodžiai / lyrics]

 

Ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-make 'em clap to this

(To show my appreciation for your support)

Ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-make 'em clap to this

(Thank you DJ's)

Ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-make 'em clap to this

Ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-make 'em clap to this

Ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-ma-make 'em

 

I came in the door dripped in Balenci

Cropped leather coat and some nine inch Fendis

The crowd opened up and I started to strut

I need my space, but I'm signing autographs and such

Hit the little girls' room to powder my nose

Then came in three hatin' ass hoes

They don't know the meaning of water nor soap

I don't have time for the rigamarole

 

Taking off my coat, clearing my throat

Certified diamonds like the songs I wrote

Look at my wrist, check out the light show

Can you handle this? I don't know

You can meet me up at the pent

Knock 'em out the box with a chocolate kiss

Hope I ain't sayin' too much

I like 'em dangerous

 

Lookin' for the dangerous type

I like 'em dangerous

I'm lookin' for the dangerous type

I said I like 'em dangerous

 

Dangerous

Dangerous

 

Fresh outta Sing Sing, nah I'm just playin'

That was just a castle and an evil king

Made my escape, yes I had to flee

Now it's sex in the city and a couple little flings

Motorcycle man had a yen for me

Liked to rush through the tunnel at a breakneck speed

Computer boy toy, he was fun for a while

Till I caught him on the web hacking other girls files

 

You know the guy say he worked construction

Turns out he was movin' them pounds through customs

They wanna settle down but I just don't trust 'em

They wanna lock me down, but there's no handcuffin'

Said we'd be together, but you didn't stay forever

Now I guess it's just whatever till the 12th of never

I've never been afraid of love

That's why I like 'em dangerous

 

I'm lookin' for the dangerous type

I like 'em dangerous

I'm lookin' for the dangerous type

I said I like 'em dangerous

 

Oh yes, I want someone to step to me

Oh yes, I want someone to rescue me

Oh yes, I've never been afraid of love

Oh yes, that's why I like 'em dangerous

Oh yes, I want someone to step to me

Oh yes, I want someone to rescue me

Oh yes, I've never been afraid of love

Oh yes, that's why I like 'em dangerous

 

Said I like 'em dangerous

 

Maištinga Siela

Kas yra lyviai, kokia lyvių kalba ir kur jie gyveno: kalbotyra ir baltų istorija

 

Latviškas lyvių paplitimo arealo žemėlapis.

Sveiki,

 

Turime neįtikėtinai įdomią baltiškąją istoriją, tad šiandien paskirsiu įrašą liviams, mažai kam lietuviams girdėtą tautą, gyvenusią Latvijoje.

 

Lyviai (savivardis: līvlizt, latviškai: līvi arba lībieši) yra Baltijos finų tauta, viena seniausių ir mažiausių Europos tautų, istoriškai gyvenusių dabartinės Latvijos teritorijoje, ypač prie Baltijos jūros krantų ir palei Dauguvos upę. Nors šiandien lyvių kalba beveik išnykusi ir etninė grupė yra labai nedidelė, jų indėlis į Latvijos kultūrą ir istoriją yra itin reikšmingas.

LYVIŲ ISTORIJA: TERITORIJA IR SUSIFORMAVIMAS

 

Lyviai, būdami finougrų kilmės, genetiškai ir lingvistiškai yra artimi estams ir suomiams, o jų protėviai Baltijos jūros pakrantėse apsigyveno prieš tūkstančius metų, greičiausiai ankstyvajame geležies amžiuje ar net anksčiau. Per ilgus šimtmečius jie intensyviai sąveikavo su kaimyninėmis baltų tautomis – latviais ir lietuviais – mainydamiesi kultūriniais elementais ir perimdami kai kuriuos kalbos bruožus. Istoriškai lyviai apgyvendino sritį, žinomą kaip Livonija, kuri apėmė dabartinę Estiją ir didelę dalį Latvijos. Tačiau didžiausios ir tankiausios livių gyvenvietės buvo išsidėsčiusios palei Dauguvos upės žemupį, apimant dabartinės Rygos apylinkes, ir ypač Kuržemės pakrantėje, kuri šiandien žinoma kaip Lyvių krantas (Līvõd Rânda). Šios teritorijos, esančios prie Baltijos jūros, buvo strategiškai svarbios ir leido liviams klestėti iš žvejybos, prekybos ir navigacijos. Dauguvos lyviai, gyvenę upės slėnyje, buvo ypač svarbūs, nes kontroliavo vitališkus prekybos kelius, jungiančius Baltijos jūrą su Rusijos giluma.

 

Apie IX–XII amžius lyviai buvo viena iš įtakingiausių ir ekonomiškai stipriausių genčių regione. Jų kontroliuojami Dauguvos upės prekybos keliai buvo gyvybiškai svarbūs, leidę jiems dalyvauti plačiuose prekybos tinkluose su skandinavais, slavais ir kitomis baltų gentimis. Tačiau XIII amžius atnešė esminius pokyčius, kai į regioną atvyko Vokiečių kryžiuočių ordinas. Lyviai tapo viena pirmųjų tautų, susidūrusių su kryžiuočių agresija ir užkariavimu. Šis laikotarpis, žinomas kaip Livonijos kryžiaus žygiai, buvo paženklintas žiauriais mūšiais, nukariavimu ir priverstiniu krikštu. Daugelis lyvių žuvo kovose, dalis asimiliavosi su vokiečiais ir latviais, prarasdami savo kalbą ir kultūrą. Nepaisant to, tam tikros livių bendruomenės išliko atokiuose pajūrio regionuose, ypač Kuržemėje, kur atšiaurios gamtinės sąlygos ir izoliacija padėjo išsaugoti jų unikalumą.

 

Per šimtmečius lyvių skaičius nuosekliai mažėjo dėl karų, ligų ir nuolatinės asimiliacijos. Dauguvos lyviai, kurie buvo labiau paveikti vokiečių įtakos ir miesto gyvenimo, asimiliavosi greičiau. Tuo tarpu Kuržemės lyviai, gyvenę atokesniuose kaimuose prie jūros, ilgiau išlaikė savo kalbą ir tradicijas. XX amžiuje, ypač po Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos, likusios lyvių bendruomenės patyrė papildomų iššūkių. Dauguma pakrantės kaimų buvo paskelbti uždarytomis zonomis dėl pasienio apsaugos, o gyventojai buvo priversti persikelti ar susidūrė su griežtais apribojimais. Tai dar labiau sumažino lyvių bendruomenių sanglaudą ir susilpnino jų kalbos perdavimą iš kartos į kartą. Paskutinė žinoma lyvių kalbos gimtakalbė, Grizelda Kristina, mirė 2013 metais, simbolizuodama istorinį tašką šios kalbos gyvavime. Nepaisant to, likę lyvių palikuonys ir entuziastai atkakliai siekia išsaugoti ir atgaivinti savo paveldą. Šiandien pagrindinė livių gyvenamoji teritorija yra jau minėtas Lyvių krantas Kuržemės pakrantėje, kur išlikę kaimai, tokie kaip Mazirbe, Kolka, Vaide ir kiti, saugo paskutines lyvių kultūros liekanas. Šiuolaikinė Latvijos valstybė pripažįsta lyvius kaip autochtoninę tautą ir teikia paramą jų kultūros ir kalbos išsaugojimo iniciatyvoms.

 

APIE LYVIŲ KALBĄ IR KULTŪRĄ

 

Lyvių kalba ir kultūra, nors ir ilgus šimtmečius egzistavusi šalia baltų tautų – latvių ir lietuvių – pasižymi savitais niuansais, kurie ryškiai skiria juos nuo kaimynų. Šis kitoniškumas kyla iš finougrų kilmės, kuri formavo jų kalbos struktūrą, pasaulėžiūrą ir kultūrines tradicijas.

 

Lyvių kalba priklauso Baltijos finų kalbų grupei, kuri yra Finougrų kalbų šeimos dalis. Tai reiškia, kad ji yra genetiškai gimininga estų ir suomių, o ne indoeuropiečių kalboms, tokioms kaip lietuvių ar latvių. Šis genealoginis skirtumas lemia esminius lyvių kalbos niuansus. Pirmiausia, lyvių kalba neturi tokių griežtų linksnių ir giminės kategorijų kaip baltų kalbos. Nors ji turi linksnių, jų sistema yra kitokia, o gramatinės giminės kategorijos (vyriškoji, moteriškoji) lyvių kalboje išvis neegzistuoja, kas yra būdinga daugeliui finougrų kalbų. Antra, lyvių kalbai būdingas vokalų harmonijos principas, kai žodyje dominuoja tam tikros rūšies balsiai, derinantys tarpusavyje, arba balsių ilgumas. Šis fonetinis bruožas yra visiškai svetimas baltų kalboms. Taip pat lyvių kalba turi skirtingą žodžių darybos sistemą ir sintaksės taisykles, kurios skiriasi nuo baltų. Pavyzdžiui, predikato vieta sakinyje ar prieveiksmių vartojimas gali būti kitoks. Nors per šimtmečius lyvių kalba perėmė daug skolinių iš vokiečių, latvių ir skandinavų kalbų, išlaikydama savo unikalų finougrų pagrindą, šie fonetiniai ir gramatiniai niuansai išliko.

Tautiniai lyvių drabužiai

 

Lyviai nuo seno buvo žvejai, jų tradiciniai patiekalai dažniausiai iš žuvies.

Lyvių kultūros kitoniškumas nuo baltų kultūros taip pat yra ryškus, nors per ilgus šimtmečius ir įvyko intensyvi kultūrinė mainai ir asimiliacija. Pirmiausia, lyvių tapatybė buvo glaudžiai susijusi su jūra ir žvejyba. Būdami jūros tauta, jie išvystė unikalias žvejybos technikas, laivų statybos tradicijas ir specifinį jūrinį folklorą, kuris skyrėsi nuo žemdirbystės orientuotų baltų tradicijų. Jų dainos, pasakojimai ir mitai dažnai sukosi apie jūrą, audras, žvejų gyvenimą ir jūros gėrybių derlių. Antra, nors liviai perėmė krikščionybę, jų senieji pagonybės elementai ir tikėjimai ilgiau išliko ir buvo persipynę su krikščioniškosiomis praktikomis savitu būdu. Tai galėjo būti susiję su jų izoliacija Kuržemės pakrantėje, leidusia ilgiau išlaikyti archajiškus ritualus ir liaudies medicinos tradicijas. Trečia, lyginant su baltais, lyvių socialinė struktūra ir buities tradicijos buvo artimesnės finougrų tautų įpročiams, net jei bėdant laikui ir patyrė latvių įtaką. Archajiniai žvejų kaimai, jų namų išplanavimas ir bendruomeniniai ryšiai turėjo savitų bruožų, atspindinčių ilgametę adaptaciją prie atšiaurių pajūrio sąlygų. Nors šiandien lyvių kalba yra beveik išnykusi ir etninė grupė labai nedidelė, o dauguma lyvių identifikuojasi ir kalba latviškai, šie kalbos ir kultūros skirtumai yra gyvas liudijimas apie turtingą ir įvairiapusį Baltijos regiono paveldą, kurį puoselėti stengiasi ir dabartinės lyvių bendruomenės bei Latvijos kultūros institucijos.

 

LYVIŲ ŽENKLAI IR HERBAS, SIMBOLIAI

 

Lyviai, nors ir maža, nykstanti tauta, išsaugojo ryškius savo tapatybės simbolius ir kultūrinius ženklus, kurie padeda išlaikyti jų paveldą gyvą. Šie ženklai, nepaisant kalbos išnykimo, yra galingas priminimas apie jų unikalumą Baltijos jūros regione.

 

Svarbiausias ir oficialiausias lyvių tapatybės simbolis yra jų vėliava, priimta 1923 m. lapkričio 18 d. Mazirbės kaime, Lyvių krante. Ši vėliava, sudaryta iš žalios, baltos ir mėlynos spalvos horizontalių juostų, kurių proporcijos yra 2:1:2, turi gilią simbolinę reikšmę. Žalia spalva simbolizuoja miškus, kurie driekiasi už smėlio paplūdimių, balta – pačius baltus, jūros skalaujamus paplūdimius ir žvejų tyras mintis, o mėlyna – jūrą, kuri buvo ir tebėra pagrindinis lyvių pragyvenimo šaltinis bei jų tapatybės šaltinis. Ši vėliava, nors ir buvo draudžiama sovietmečiu, atgavus Latvijos nepriklausomybę, vėl tapo pripažintu lyvių tautiniu simboliu ir dabar plevėsuoja per jų kultūrinius renginius, liudydama apie atkaklumą išsaugoti savo paveldą.

 

Be vėliavos, lyviai taip pat turi savo himną „Min izāmō, min sindimō“ (Mano tėvyne, mano gimtoji žeme), kurio melodija dalijasi su Estijos ir Suomijos himnais, tačiau žodžiai yra parašyti lyvių kalba. Tai ne tik garbinimo giesmė, bet ir svarbus lingvistinis bei kultūrinis tiltas, jungiantis lyvius su kitomis finougrų tautomis ir padedantis puoselėti jų retą kalbą. Nors lyviai neturi heraldinio herbo tradicine prasme, jų kultūrinis paveldas yra turtingas kitais ženklais. Pavyzdžiui, „Kaspijos paukščiai“ – tai archeologiniuose kasinėjimuose rastos senovinės papuošalų detalės, stilizuoti paukščių atvaizdai, kurie, kaip manoma, susiję su senovės livių mitologija ir tikėjimu apie pasaulio sukūrimą iš vandens paukščio kiaušinio. Šie motyvai ir senovinė tradicija apie paukščių „žadimą“ pavasarį tebėra svarbūs simboliai, atspindintys jų ryšį su gamta.

 

Šiandien lyvių kultūros gyvastį palaiko ir bendruomenės namai bei kultūros centrai, ypač esantis Mazirbėje. Tai yra gyvieji simboliai, kur renčiasi lyvių palikuonys, mokomasi kalbos, puoselėjamos senosios tradicijos ir švenčiamos svarbios dienos, tokios kaip Lyvių diena (rugpjūčio pirmasis šeštadienis) ir Lyvių vėliavos diena (lapkričio 18 d.). Šie centrai tampa vietomis, kur perduodamos žinios apie lyvių nacionalinius audimo raštus ir ornamentus, kurie, nors ir turi panašumų su latvių liaudies menu, išlaiko unikalias archajiškesnes detales, susijusias su lyvių jūrine kultūra. Galiausiai, patys Lyvių kranto kaimų pavadinimai, tokie kaip Kolka, Mazirbe, Saunags ar Lūžņa, yra išlikę lyvių kalbos reliktai ir tarnauja kaip gyvi istoriniai ženklai, žymintys jų kadaise apgyvendintą teritoriją ir primenantys apie šios unikalios Baltijos tautos ilgą ir atkaklų gyvavimą.

 

LATVIJOS IR ESTIJOS POLITINIS POŽIŪRIS ŠIANDIEN Į LYVIUS

 

Šiandien Latvijos ir Estijos požiūris į lyvius, nors ir su tam tikrais skirtumais, yra paremtas pripažinimu ir parama šiai unikaliai, istoriškai svarbia Baltijos finų tautai. Abiejų šalių siekis yra išsaugoti lyvių kultūrinį paveldą ir kalbos likučius.

 

Latvija lyvius laiko autochtonine (vietine) Latvijos tauta, kurios kultūra ir kalba yra neatsiejama nacionalinės tapatybės dalis. Tai atspindi ir teisinis reguliavimas: Latvijos įstatymai numato atsakomybę už lyvių tapatybės ir kultūrinės aplinkos išsaugojimą, ypač Lyvių kranto regione. Finansinė parama teikiama lyvių kalbos kursams, knygų leidybai ir kultūros renginiams. Aktyviai veikia Lyvių kultūros centras ir Latvijos universiteto Lyvių institutas, vykdantys tyrimus ir puoselėjantys lyvių kultūrą, leidžiantys naudoti vietovardžius livių kalba. Latvijos valdžia siekia užtikrinti, kad livių indėlis į šalies kultūrą nebūtų pamirštas.

 

Estija, būdama gimininga finougrų tauta, jaučia natūralų kultūrinį ir lingvistinį ryšį su lyviais, nors jos teritorijoje gyvena žymiai mažiau lyvių palikuonių. Estijos mokslininkai ir kultūros veikėjai visada domėjosi lyvių kalba ir kultūra, vykdė tyrimus ir rinko folklorą. Nors Estijoje nėra tokių pat išplėtotų valstybinių programų kaip Latvijoje, Estija aktyviai remia finougrų kultūros išsaugojimo iniciatyvas apskritai, įskaitant ir tas, kurios yra skirtos lyviams. Šis palaikymas dažniausiai pasireiškia per akademinį bendradarbiavimą, bendrus projektus ir kultūrinius mainus, pabrėžiančius bendrą finougrų paveldą.

 

GRIZELDA KRISTINA BERTHOLDE – PASKUTINIOJI LYVĖ KALBĖJUSI LYVIŠKAI

 

Grizelda Kristina (tikrasis vardas Grizelda Kristina Bertholde), gimusi 1910 metais Dūkščių kaime, Lyvių krante, Kuržemės pakrantėje, yra neeilinė asmenybė, įėjusi į istoriją kaip paskutinė lyvių kalbos gimtakalbė. Jos gyvenimas ir mirtis 2013 metais simbolizuoja tragišką mažosios tautos kalbos likimą, tačiau kartu ir nepalaužiamą viltį, kad livių kultūra išliks. Grizelda buvo ne tik kalbos nešėja, bet ir gyvasis tiltas tarp praeities ir dabarties, liudijanti apie finougrų tautos atkaklumą Latvijos žemėse.

 

Grizelda praleido didžiąją savo gyvenimo dalį Lyvių krante, tradicinėje lyvių žvejų bendruomenėje, kurioje lyvių kalba buvo kasdienė bendravimo priemonė. Jos šeima puoselėjo lyvių tradicijas, o Grizelda augo apsupta kalbos, dainų ir papročių, perduodamų iš kartos į kartą. Ji išmoko kalbą natūraliai, iš savo tėvų ir senelių, kurie buvo grynakraujai lyviai. Jos gyvenimas atspindėjo tipišką Livių kranto gyventojų kasdienybę, susijusią su jūra, žvejyba ir bendruomenės ryšiais. Tačiau XX amžius atnešė esminius pokyčius, kurie drastiškai paveikė lyvių likimą. Sovietinė okupacija po Antrojo pasaulinio karo ypač skaudžiai palietė lyvius: Lyvių krantas buvo paskelbtas uždara pasienio zona, žvejyba apribota, o dalis kaimų ištuštėjo arba buvo sugriauta. Šie ir kiti socialiniai-politiniai pokyčiai lėmė greitą lyvių asimiliaciją su latviais ir kalbos nykimą. Dėl šių priežasčių Grizelda tapo viena iš nedaugelio, kurioms lyvių kalba išliko gimtąja, o dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir vienintelė, mokėjusi ją nuo pat gimimo.

 

Paskutiniaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais Grizelda Kristina tapo gyva lyvių kalbos legenda ir viltimi. Su ja bendravo ir dirbo lingvistai, kalbos entuziastai ir mokslininkai iš Latvijos, Estijos ir Suomijos, siekdami išsaugoti kiekvieną jos žodį, kiekvieną posakį. Jos balsas, įrašytas į garso archyvus, tapo neįkainojama vertybe, leidžiančia ateities kartoms išgirsti ir studijuoti šią retą kalbą. Grizelda, nors ir buvo garbaus amžiaus, mielai dalijosi savo žiniomis, pasakojo istorijas, dainavo livių dainas ir padėjo įrašyti žodynus. Jos pasišventimas savo tautos paveldui buvo įkvepiantis. Grizelda Kristina mirė 2013 m. birželio 2 d., būdama 103 metų amžiaus, Anglijoje, kur paskutinius metus gyveno su savo šeima. Jos mirtis oficialiai pažymėjo lyvių kalbos, kaip gyvos ir gimtosios kalbos, pabaigą. Tačiau jos palikimas išlieka gyvas per jos įrašus, per atgimstančius lyvių kalbos mokymo projektus ir per jos atminimą, kaip atkaklios ir drąsios moters, kuri tapo savo tautos kalbos sargu.

 

Jūsų Maištinga Siela