Knyga: Megan Nolan "Desperatiški veiksmai"

 

Megan Nolan. „Desperatiški veiksmai“ – Vilnius: Balto, 2024. – p. 288.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasaros pradžioje nusprendžiau paskaityti tokį romaną, kuris nebūtų itin įmantrus ir postmodernus, kitaip sakant, kad tekstas be pastangų slystų akimis, o istorija būtų įtraukianti. Pasirinkau Viktorijos Uzėlaitės verstą airių rašytojos Megan Nolan (g. 1990) romaną Desperatiški veiksmai (angl. Acts of Desperation). Rašytoja  į literatūros pasaulį atėjo ne staiga, o per nuoseklų rašymo ir publikavimo kelią. Jos ryškus įžengimas į literatūrą įvyko 2021 metais, išleidus romaną Desperatiški veiksmai. Nolan kūryba dažnai nagrinėja šiuolaikinės moters patirtis, sudėtingus santykius ir savęs paieškas, o jos proza pasižymi atvirumu ir gebėjimu giliai įsiskverbti į žmogaus psichologiją, kas ir lėmė jos greitą tapimą viena ryškiausių šiuolaikinių Airijos rašytojų.

 

Iš tikrųjų romaną pasirinkau perskaitęs literatūrologės Virginijos Kulvinskaitės lakonišką recenziją, kurioje labai užkliuvo šio romano palyginimas su prancūzų autorės Leilos Slimani Žmogėdros sode (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017). Kadangi Žmogėdros sode anuomet man padarė didelį įspūdį, nutariau, kad ir šioji knyga taip pat įtrauks. Deja, šiek tiek apsirikau, visgi šias knygas sieja tik panašios moterų savidestrukcinės problemos.

 

Istoriją pasakoja jauna moteris, neseniai įžengusi į trečiąjį dešimtmetį, kuri susipažįsta su aukštu, liestu ir jai labai patraukliu Kiranu. Su pastaruoju užmezga santykius, pradeda susitikinėti ir beprotiškai idealizuoti. Bėda tame, kad Kiranas neatsako tuo pačiu, jis šaltai manipuliuoja pagrindine veikėja, t. y. kada nori sekso – jo ir gauna, kada nori praleisti laiką, nes nėra ką veikti, tada jis ją gauna, o pati pasakotoja dažniausiai yra paliekama ant ledo, t. y. amžinai laukti, kol Kiranui ji vėl taps reikalinga. Knygoje pavaizduota visa jų santykių  linija iki paskutiniojo išsiskyrimo, kada moteris pabėga iš Airijos į Atėnus ir ten bando suvokti, kas iš tikrųjų esanti.

 

Iš tikrųjų šis romanas gana mazochistinis ir pagrįstas obsesiniais žmonių sutrikimais, kada emocinis prisirišimas prie subjekto yra toks didelis, kad žmonės ima nevalingai save apgaudinėti, neigti tikrovę, o bet koks atmetimas ar atstūmimas iš obsesinio subjekto žmogui gali sukelti nepaprastą emocinį skausmą, peraugantį net iki fizinės nepakeliamos kančios. Manau, pagrindinė veikėja būtent tokia ir jos maniakišką aistrą Kiranui iš tikrųjų suformuoja paauglystėje išgyventi sudėtingi procesai, susiję su valgymo sutrikimais, pjaustymusi ir santykiais su motina. „Net ir dabar grįžusi namo droviuosi jos ir noriu slėptis. Bijau, kad ji pamatys, kiek svorio priaugau. Negaliu pakęsti, kai ji ima pasakoti, ką dabar valgo ir ko nevalgo arba kuo užsiima sporto salėje. Negaliu pakęsti, kad šios jos šnekos man atrodo kaip iššūkis, kaip raginimas aukščiau pakelti kartelę. Negaliu pakęsti, kad niekada nesugalvoju, kaip atsikirsti, tegaliu apimta pykčio nieko nevalgyti arba šlamšti viską, lyg norėdama parodyti, kad man tokie dalykai neberūpi, kad pakilau aukščiau menkų jos rūpestėlių, kad esu dvasia, o ne kūnas, kad aš geresnė už ją (p. 82).“ Paauglystėje patyrusi fizines badavimo kančias mergina išsiugdė nuolatinį socialinį dvilypumo kaukę: kitiems reikia nuolatos šypsotis ir teigti, kad viskas gerai su tavimi, o viduje išgyventi skausmą kaip nuolatinę savasties dalį.

 

Manau, tai suformavo ir santykį su Kiranu. Iš tikrųjų pasakotojos netgi gaila, nes ji lyg ir suvokia, kokioje apgailėtinoje priklausomybėje yra, bet negali pripažinti. Žeminimas, menkinimas ir psichologinis veikėjos nuolankumas yra kaina, kuria nepelnytai susimoka už meilės ir reikalingumo iliuzijas. Nepaisant to, kad veikėja užsiima badavimu, ji dar priklausoma nuo alkoholio, ypač ji daug pradeda gerti, kai santykiai su Kiranu įgauna pagreitį, tarsi pats kūnas maldaute maldautų emocinio būtino atsipalaidavimo, tačiau tai tėra vienos priklausomybės laikinu pakeitimu kita priklausomybe. „Jeigu gerti leidžiama vieną vakarą, galėčiau, pavyzdžiui, pusę šešių pareiti namo su dviem buteliais vyno, primą išmaukti, tada prisipilti taurę iš kito, prisidegti cigaretę ir laukti jo grįžtančio. Šalia manęs stovėtų artipilnis butelis, rodantis, kad viskas vyksta pagal planą. Nuo tokio neišmanėlio kaip Kiranas lengvai nuslėpčiau savo girtumą (p. 173).“

Megan Nolan

 

Romane nuostabą kelia ir paties Kirano portretas, kuris man priminė šaltą nesubrendėlį, kuris neturi jokios normalios empatijos savo merginai. Kiranas įsimylėjęs Frėją iš Norvegijos, net žinant pasakotojai jis bendrauja su ja laiškais, rašo jai eilėraščius, neslepia savo jausmų, tačiau pasakotojai nesvarbu, jai svarbu, kad Kiranas jos tik nepaliktų. Kiranas reiklus pasakotojai, mėgsta ją kontroliuoti, tačiau nerodo jokio vertinimo. Iš pradžių bando sukontroliuoti jos išgėrinėjimus, tačiau nesugeba pagirti už tai, kad ji sumoka nuomos mokesčius ir kasdien pagamina valgį. Tas principingas Kirano šaltumas romane taip pat atskleidžiamas, t. y. jo destruktyvūs santykiai su tėvu. „Jie buvo sudarę tokį sandėrį: tėvas lieja ant sūnaus visą savo pagiežą, visą įtūžį, o Kiranas neverkia, nepakelia balso, neišlekia pro duris. Jis viską ištveria ir savo ištverme nubaudžia tėvą. Pasitelkęs antžmogiškas galias Kiranas išlieka ramus, taigi tėvui nepavyksta jį įskaudinti ir iš to patirti malonumo. Taip klostėsi jų santykiai Kiranui suaugus (p. 190).“

 

Kitaip sakant, tiek Kiranas, tiek pasakotoja yra paveikti kopriklausomybės. Kirano veiksmų ir elgesio sekas diktuoja santykiai su tėvu, o pasakotojos – baimė priaugti svorio ir motina. Negana to, pasakotoja dar yra priklausoma ir nuo sekso, ji išties mėgsta dulkintis su vienadieniais partneriais ir to neslepia, tokiu būdu ji gali užpildyti ir kompensuoti reikalingumo kitam stygių. Apskritai tariant, visas romanas toks psichoanalitinis, tačiau su erotika ar BDSM elementais kaip kad Penkiasdešimt pilkų atspalvių visgi neturi. Autorė išties nagrinėja kraštutinumus, desperatiškas nemeilės sau padiktuotas veiksmų schemas.

 

Įdomu, kad visgi pasakotojai pavyksta pabėgti į Atėnus ir pamažu prasideda gijimo procesas, t. y. savo sąmoningo pasirinkimo procesas, o ne nuolankus noras įtikti vyrams. Tam tikra prasme pabaigoje suteikiamas toks feministinis, sakyčiau, akcentas, kuris leidžia pagrindinei veikėjai tapti oria ir atsakinga už savo veiksmus. „Nebe pirmą kartą man atėjo mintis, kad toks zyzimas, kokiu jis bandė mane paveikti, vyrams turėtų būti uždraustas. Jau ir taip beveik neįmanoma pasakyti „ne“ vyrui, sunku susitaikyti su galimybe, kad būsi įskaudinta, aprėkta, kad nepatiksi. Kai esi išmokyta visada sutikti, su viskuo susitaikyti, padaryti vyrą laimingą, prireikia visų jėgų ištarti paprastą „ne“ (p. 276).“

 

Knyga išties apie desperatiškus disfunkcinius santykius, kurie yra itin pavojingi. Nemeilė veda jaunus žmones prie meilės iliuzijos, t. y., kad kitas, kažkas iš išorės turi tave pripažinti ir užpildyti, ir to sąmoningai ir nesąmoningai nemeilę patyrę žmonės siekia. Tačiau veikėja turi mylimą tėvą, kuris yra jos gyvenimo atsvara, tad suvokusi, kad gali tėvo netekti, pasakotoja iš tikrųjų pradeda suvokti, kas išties gyvenime yra brangu.

 

Megan Nolan Desperatiški veiksmai skaitėsi nepaprastai lengvai – maži skyreliai ir lakoniškumas išties šios knygos privalumas. Kalbant apie kūrinį kaip romaną, man regis, autorė nieko pernelyg naujo nesukūrė. Literatūroje šios temos jau seniai įvairiai pavaizduotos. Man asmeniškai kur kas literatūriškesnė ir paveikesnė buvo Leilos Slimani Žmogėdros sode ar net Lauren Groff Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016). Šiek tiek savo dėl intensyvaus pagrindinės veikėjos žalojimosi priminė ir Lietuvoje itin didelio populiarumo sulaukusį Hanya Yanagihara romaną Mažas gyvenimas (Baltos lankos, 2021). Visgi Desperatiški veiksmai yra knyga apie sudėtingas veikėjų psichologines problemas, tačiau perteikta populiariosios literatūros elementaria ir neapsunkinta kalba. Kitaip sakant, bent jau man, knyga literatūriškumo ir įdomesnių fabulos formų stokoja, tačiau kitiems, kaip pvz., Virginijai Kulvinskaitei, tai yra netgi knygos privalumas, o ne trūkumas. Tiesa, man knyga dvelkė nepaprastu autobiografiškumu, atrodė, kad autorė yra labai kažką panašaus patyrusi. Pasirodo, autorė yra interviu minėjusi, kad knyga iš tikrųjų turi sąsajų su jos gyvenimu, o tai išties prideda įtaigos. Taigi knygos pirmąją pusę skaičiau atmestinai, atrodė, jog skaitau kažin kokį Cosmopolitan straipsnį, skirtą moterims, tačiau nuo kūrinio vidurio labai įsitraukiau ir galiausiai apsidžiaugiau, kad įveikiau iki galo.

 

Jūsų Maištinga Siela