Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela