Geriausios 2025 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

2025 metais artėja jau visai prie pabaigos, tad skubu dalytis savo skaitymų metų įspūdžiais. Šie metai nebuvo itin įspūdingi literatūros gausa, tačiau perskaičiau 34 knygas (tiek šiemet knyginių recenzijų-apžvalgų publikavau šiame saite), kaip visada daugiausia grožinę literatūrą. Nepasakyčiau, kad turėjau didelius skaitymo blokus, bet pajutau, kad metų pabaiga buvo gana laisva ir dėkinga, pradėjau daugiau skaityti ir mėgautis – dalis kūrinių į geriausių top 10 pateko būtent iš to paskutiniojo laikotarpio.

 

Galų gale pasikartosiu, kad visi tie top‘ai yra viena didelė nesąmonė, nes jie tik orientyras, sudėliotas Kalėdų laikotarpiu. Net neabejoju, kad po pusmečio, jau dar labiau atitolus nuo skaitymo patirčių, šį sąrašą koreguočiau ir jau dėliočiau visiškai kitaip. Subjektyvus šis sąrašas, jis kintantis, nusitrinantis ir atsistatantis vėl kiek kitaip, bet be jokios abejonės šios visos knygos (įskaitant į šį sąrašą dar neįtrauktų, bet pasilikusių paraštėje) yra savaip geros, įdomios ir įtraukios.

 

Šiemet mažai skaičiau lietuvių autorių knygų. Viso labo vieną poezijos (Rūta Vyžintaitė „Liuksemburgo jūra“) ir vieną prozos rinkinį (Indrė Motiejūnaitė „Mūsų miestelis“), turiu galvoje, iš šiuolaikinės literatūros. Reikėjo pakartoti tam tikrus klasikinius kūrinius, tad teko grįžti prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Skirgailos“ bei Vinco Mykolaičio-Putinio „Altorių šešėly“, bet jie savaime programiniai, kanoniniai, nelabai konkurencingi su šiuolaikiniais autoriais. Reiktų, matyt, daugiau dėmesio skirti lietuvių autoriams, nes ten tikrai yra ne vienas perliukas: jau keleri metai laukia vis Dalios Staponkutės „Vavat Regina!“, niekaip prie jos neprisėdu.

 

Iš viso perskaitytų knygų: 34 knygos

Lietuvių autorių: 5 knygos

Vaikų knygos: 1 knyga

Poezijos: 1 knyga

Užsienio autorių: 28 knygos

Savipagalbos ir dalykinės (ne grožinės): 5 knygos

 

2025 METŲ GERIAUSIŲ GROŽINIŲ KNYGŲ TOP 10!

1. Annie Ernaux „Metai“ (Baltos lankos, 2024, vertė Greta Štikelytė). Daugelis ją perskaitė dar pernai, tad įvairiuose kai kurių pernykščiuose topuose ji dominavo. Knyga, kuri sukėlė nepaprastai daug minčių ir emocijų. Galvojau apie ją ištisus metus (perskaičiau sausio mėnesį), manau, ji šiemet kaip grožinė knyga padarė didžiausią įspūdį. Parašyta nedaugžodžiaujant, tačiau aprėpia tiek daug dalykų, kad visuminis knygos audinys kelia išties labai didelę nuostabą apie gyvenimą ir kintantį laiką. Labai rekomenduoju!

2. Kate Atkinson „Anapus fotografijų“ (Alma litera, 1999, vertė Nida Norkūnienė). Romanas, kuris ilgus metus prabuvo mano lentynoje, sugrąžino tikrąjį skaitymo ir malonumo džiaugsmą. Nebepamenu, kada skaičiau iki nakties vidurio taip įsitraukęs. Buvau pasiilgęs šeimos sagos istorijų ir organizuoto nuoseklaus pasakojimo, užpildyto poetiškos pajautos, o Atkinson tokia puiki ir jautri pasakotoja, kad šis romanas tiesiog... Jūs jį turite perskaityti ir viskas tuo pasakyta.

3. Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“ (Baltos lankos, 2024, vertė Lina Gaušytė). Jau įpusėjęs anuomet knygą, supratau, kad romanas bus šiame metų tope, tik neaišku, kurioje vietoje. Knyga išliekanti ilgai atmintyje, nors tų siužetų lyg ir dinamiškų nėra, tačiau pati aristokratija, polėkis, atmosfera ir teksto tonas įsimena ilgai. Tai prabangi knyga, turiu galvoje, skaitydamas jautiesi tarsi laikytum kruopštų rankų darbo retą servizą. Ne veltui ši knyga viena mėgstamiausių Kristinos Sabaliauskaitės, o naujasis vertimas su papildoma informacija – kruopštus rangovų ir vertėjos darbo rezultatas.

4. Benjamin Labatut „MANIAC'as“ (Rara, 2024, vertė Rasa Drazdauskienė). Net žagtelėjau, kai pamačiau, jog ją perskaičiau ir pamiršau dar šiemet. Visiškai pasimiršo, bet sudarinėjant topą vėl atgijo tos puikiai suregztos istorijos apie kompiuterius ir atomines bombas. Labatutas nuostabus paradoksų ir istorinių detalių pasakotojas. Aišku, „Kai liaujamės suprasti šį pasaulį“ buvo nepalyginamai didesnis įspūdis, tad ši tarsi parašyta ankstesnės tąsa apie matematikus genijus. Labiausiai įsiminusi „MANIAC‘o“ istorija buvo apie „go“ genialųjį žaidėją, kuris intuityviai laimėjo varžybas prieš dirbtinį intelektą. Sodri, svaiginanti, tiksli, beveik eseistinė. Puikus vertimas ir stilius.

5. Mathias Enard „Kalbėkjiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (Baltos lankos, 2025, vertė Violeta Tauragienė). Viena paskutiniųjų šiais metais skaitytų knygų, kuri vis dar labai „gyva“. Nepaprastai poetiškas ir gražus tekstas, Tauragienės vertimas. Man labai patiko, kaip autorius sujungia fikciją su istorinėmis detalėmis, kaip erotiškai geba perteikti aistringas Mikelandželą klajones (fizines ir dvasines) po Konstantinopolį. Ir išties... imi tikėti, kad gražiausia mūsų istorija yra toji, kuri tik galėjo įvykti, bet niekada neįvyko.

6. Olga Ravn „Vaško lėlė“ (Rara, 2025, vertė Aurelija Bivainytė). Labai man patiko ši poetiška, neapčiuopiama knyga apie raganas ir raganystes senovės Danijos karalystėje. Šiaip internete šioji knyga susilaukė įvairių lietuvių skaitytojų nuomonių, tačiau būtent man meniškoji šios knygos dalis ir yra stiprybė. Atmosferiška, parašyta iš nuojautų, kuždesių, folklorinio matmens bei išlikusių istorinių šaltinių, kuri kiek įdomiau, nei įprastos knygos apie raganų deginimą, atskleidžia primištas juodąsias mūsų civilizacijas ir krikščioniškojo pasaulio istorines dėmes.

7. Nenad Veličković „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (Slinktys, 2025, vertė Kristina Tamulevičiūtė). Tikriausiai viena šmaikščiausių ir juokingiausių šių metų knygų, kartu kelianti ir savotišką graudulį. Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas pasakoja LGBTQ istoriją, t. y. kaip karo nusiaubtoje Bosnijoje vyksta gerosios valios ir pagalbos iš senutės Europos teikiamos pastangos. Tai vakarietiškos ir rytų (jugoslaviškosios) kultūros bosnių paveiktų kultūrų sandūra, nesusikalbėjimas ir kartu teikiantis daug tuščių vilčių, kad įmanoma ką nors pakeisti vien savo asmeninės valios pastangomis. Laiškų forma parašytas romanas į nieką, ką šiemet ir pastaruosius kelerius metus skaičiau, nepanašus.

8. Andrew Sean Greer „Arturas Vargas“ (Balto, 2025, vertė Ina Rosenaitė). Pulitzerio premija įvertintas LGBTQ turinio romanas, kuris pasakoja apie senėjimą ir susitaikymą su savo vidutiniškumu. Rašytojas leidžiasi po pasaulį į literatūrinį nuotykį, prisimena savo mylimuosius, kaip keitėsi jis ir gyvenimas, ir bando susitaikyti, kad su savo literatūra nepergalės nei laiko, nei leidybos pasaulio intrigų, o galų gale... Šioje knygoje puikiai sukurtas įtaigus Arturo Vargo portretas, kurį galėtume pavadinti ir Donkichotu, ir pavargusiu nuo pasaulio nevykėliu, įkūnijantį mus pačius, kurie trokšta kuo puikiausiai save realizuoti ir už tai gauti atlygį.

9. Mariana Enríquez „Kodėlpavojinga rūkyti lovoje“ (Sofoklis, 2022, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė). Absoliučiai netikėtas skaitinys, kurį maniausi perskaitysiu greitai ant suolelio belaukdamas, nes knyga nedidelė, bet ji tapo labai įsimintina. Apsakymų žanras vis dar puikus, reiktų daugiau jų skaityti, nes romanai dažnai paklaidina savo schemose, o apsakymas gali būti šiurpus ir talpus. Tokie ir yra Enriquez pasakojimai. Apgaubti socialinio siaubo, smurto ir obsesijų veikiami veikėjai daro tarantiniškus sprendimus ir perteikia Lotynų Amerikos realijas, kurios lygiagrečiai tinka ir lietuviams.

10. Barbara Kingsolver „Demonas Variagalvis“ (Balto, 2024, vertė Gabrielė Galiūtė-Bernotienė). Ilgai galvojau, ar įtraukti į geriausiųjų topą, nes romanas, kad ir kaip puikiai skaitėsi, jis turi schematiškumo, veikėjas pernelyg jau... įtaigus didvyris, primenantis T. Westover „Apšviestąją“: iš kur tokiomis sąlygomis galima būti tokiu žmogišku? Nepaisant to, tai įsimintinas chuliganiškas romanas, sodrus, dinamiškas, „auginantis“ savo veikėją ir vedantis per kintantį laiką. Kitaip sakant, tai puikiai parašytas ir išverstas romanas, kuris daugeliui padarys tikrai puikų įspūdį.

KAS LIKO PARAŠTĖJE IR VERTA TAIP PAT PAMINĖTI?

 

Dar daug gerų knygų liko paraštėje! Pavyzdžiui, verta paminėti mano negrožines knygas, pvz., Byung-Chul Hano filosofines knygas „Eroso agonija“ bei „Psichopolitika“, kurios sukėlė didžiulių apmąstymų apie mūsų visuomenę, iš jų daugelis skaitytojų gaus šiuolaikinio supratimo apie visuomenės procesus, galės perfiltruoti pačius save, tad jo knygos nepaprastai aktualios. Didžiausiu skaitymu šiemet tapo britų mokslininko Martyn Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“, kurią skaičiau didžiąją vasaros dalį ir tiek save praturtinau, ir tiek dalykų primirštų pakartojau, kad atrodo, jog istoriškai protas nušvito. Labai paprastai, įtaigiai parašyta istorija, paskaitoma net abiturientams prieš egzaminą.

 

Grįžtant prie grožinės literatūros, į dešimtuką norėjosi įtraukti tokias knygas, kurios padarė taip pat didelį įspūdį kaip Alvaro Enrigue „Išsvajotos tavo imperijos“ – labai sapniška, nors ir paini knyga, jau mačiau, tam tikrų skaitytojų dešimtuke šiemet figūruojantis kūrinys. Įsimintina, nors kiek ir pop-terapine ir nuspėjama knyga tapo „Desperatiški veiksmai“, kurią parašė Megan Nolan. Labai norėčiau įtraukti Nobelio literatūros premijos laureato Jon Fosse „Trilogija“, kuris, tiesa, puikiai ir šiaurietiškai parašyta. Tarp įsimintinų priskirčiau latvių rašytojo „Mane vadina Kalendorium“, kurį parašė Andris Kalnozols – pagal pastarąjį Klaipėdos dramos teatras pastatė, sakyčiau, įspūdingą spektaklį, todėl verta skaityti ir nueiti į teatrą! César Aira „Fulgencijus“, mano galva, taip pat vertas laiko skaitymui.

 

KAS NEPADARĖ ĮSPŪDŽIO IR VISAI NEPATIKO?

 

Taip, metų nekenčiamiausia knyga pas mane taip pat yra... danų rašytojos Solvej Balle „Apie tūrio apskaičiavimą. 1 knyga“. Kitų tęsinių tikrai neskaitysiu. Nedidukė knyga, daug kam patikusi, tačiau tokia nuobodybė, kad beveik dzenbudistinė. Kažkodėl sunkiai skaitėsi ir argentiniečių rašytojos Claudia Pineiro „Elena žino“, Bookeriui nominuota, labai daug gero apie ją girdėjau, tenka pripažinti, kad gerai parašyta, bet beveik neįtraukė, todėl liko tokia prėska. Labai nuvylė šiaip mano mėgstamo italų rašytojo Alessandro Baricco naujausias romanas „Abelis“, viskas daugmaž atsikartoja, bet smarkiai fragmentuota, neprilygstanti nei sumanymu, nei atmosfera ankstyvajai jo kūrybai. Keistas pasirodė kitos argentiniečių rašytojos Auroros Venturini romanas „Pusseserės“: šokiruojanti, gerai parašyta, tačiau skaitėsi ir, atrodo, nelabai kas liko iš visos toks istorijos. Didelio įspūdžio nepaliko ir Emily St. John Mandel romanas „Ramybės jūra“, techniškai gerai parašyta, tačiau pernelyg fragmentuota ir vietomis be intrigos nuspėjama.

 

Liko ir vidutiniškų knygų, kurių nepaminėjau, tačiau jos metuose užima tokią tarpinę poziciją, bet apie jas jau esu rašęs atskirose recenzijose. Ne taip jau ir blogai, ką? Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad manęs niekas nevaržo, neblokuoja ir toliau galiu mėgautis gera literatūra, dėlioti patirtis ir dalytis su Jumis visais (man nežinomais) skaitytojais. Sau linkiu netikėtų ir turtingų ateinančių skaitymo metų, kad knygos būtų viena už kitą geresnės ir puikesnės. To linkiu ir Jums!

 

Maištinga Siela

10 dalis. LGBTQ knygos lietuviškai: Andrew Sean Greer, Liz Nugent, Nenad Veličkovič, Olga Ravn

 

Andrew Sean Greer – amerikiečių rašytojas, pelnęs Pulitzerio premiją už romaną „Arturas Vargas“ (angl. „Less“). Jo kūryba pasižymi subtiliu humoru, melancholija ir giliu žmogiškųjų santykių bei tapatybės nagrinėjimu. Greene'as meistriškai derina komediją su liūdesiu, kurdamas įsimintinus ir empatiškus personažus, kurie bando susigaudyti sudėtingame pasaulyje. Jo proza yra elegantiška, ironiška ir kupina įžvalgų apie senėjimą, meilę ir prarastas galimybes, pasižyminti unikaliu stiliumi, leidžiančiu skaitytojui vienu metu ir juoktis, ir susimąstyti.

Andrew Sean Greer romanas „Arturas Vargas“ yra ironiškas, melancholiškas ir nuoširdus pasakojimas apie vidutinio amžiaus, ne itin sėkmingą rašytoją Arthurą Lessą, bandantį pabėgti nuo savo gyvenimo ir, pirmiausia, nuo buvusio mylimojo vestuvių. Nors romanas yra plačiai vertinamas dėl savo komiškumo ir kelionių aprašymų, LGBTQ siužetai, temos ir problemos yra jo šerdis, kadangi Arthuras yra gėjus, o jo seksualinė tapatybė ir santykiai su kitais vyrais lemia visą pasakojimo eigą.

 

Romano centre – Arthuro Lesso, gėjaus rašytojo, bėgimas nuo realybės. Jo kelionė aplink pasaulį, kurios metu jis dalyvauja įvairiuose literatūros renginiuose, yra ne tik geografinė, bet ir emocinė. Per šią kelionę Arthuras reflektuoja savo praeitį, prarastas meiles ir neįgyvendintas svajones. Arthuro homoseksualumas nėra tik bruožas, tai yra jo tapatybės pagrindas, lemiantis jo santykius, karjerą ir savęs suvokimą. Romanas itin atvirai ir jautriai nagrinėja gėjų santykių temą, pavaizduodamas įvairius Arthuro buvusius partnerius, jų tarpusavio dinamiką, skyrybų skausmą ir išliekančius ryšius. Ypač svarbus yra jo ryšys su daug jaunesniu buvusiu mylimuoju Freddy, kurio vestuvės ir tampa šios didelės kelionės katalizatoriumi. Greer nepagražintai, bet su dideliu subtilumu atskleidžia gėjų porų kasdienybę, meilės niuansus, iššūkius ir ilgaamžiškumo siekį.

 

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria Arthuras, yra senėjimas LGBTQ bendruomenėje, meninės karjeros nesėkmės ir vienatvė. Kaip gėjus vyras, Arthuras susiduria su specifiniais senėjimo iššūkiais – visuomenės spaudimu atrodyti jaunam, pasikeitusia bendruomenės dinamika ir baimė būti pamirštam ar nebereikalingam. Jo meninės ambicijos dažnai lieka neįgyvendintos, o tai sukelia nepasitikėjimą savimi ir egzistencinę krizę. Nepaisant to, kad Arthuras turi daug buvusių partnerių ir draugų, jis jaučiasi vienišas ir nesuprastas, nuolat ieškantis tikrosios meilės ir prasmės. Be to, romanas subtiliai paliečia heteronormatyvios visuomenės spaudimą ir stereotipus, su kuriais susiduria gėjai, nors tai ir nėra pagrindinis konflikto šaltinis.

 

„Arturas Vargas“ yra ne tik juokinga ir šviesi komedija, bet ir gilus apmąstymas apie tai, ką reiškia būti senstančiu gėjumi vyru, ieškančiu meilės ir priėmimo pasaulyje. Per Arthuro kelionę, Greer sukuria universalų pasakojimą apie žmogiškąjį pažeidžiamumą, atsparumą ir gebėjimą rasti grožį net ir netobuliausiame gyvenime. Tai romanas, kuris su širdimi ir humoru kalba apie LGBTQ patirtį, priversdamas skaitytoją ir juoktis, ir susimąstyti apie meilės, tapatybės ir laimės prasmę.

Liz Nugent – airių rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo psichologinių trilerių ir kriminalinių romanų. Jos kūrybai būdinga tamsi atmosfera, sudėtingi, dažnai ydingi personažai ir gebėjimas atskleisti tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Nugent meistriškai narplioja šeimos paslaptis, manipuliaciją ir smurtą, perkeldama skaitytojus į neramius ir klaustrofobiškus personažų vidinius pasaulius. Jos proza pasižymi įtemptu siužetu, netikėtais posūkiais ir stipriu psichologiniu realizmu, kuris prikausto dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Liz Nugent romanas „Išnarplioti Oliverį“ (angl. „Unraveling Oliver“) yra tamsus, įtraukiantis psichologinis trileris, nagrinėjantis, kas paskatina seemingly tobulą vyrą Oliverį Ryaną žiauriai užpulti savo žmoną. Nors romano dėmesys sutelktas į Oliverio asmenybės ir jo praeities demonų atskleidimą, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia per Oliverio paslėptą homoseksualumą ir jo destruktyvią kovą su savo tapatybe, kuri galiausiai prisideda prie jo elgesio.

 

Romane Oliverio homoseksualumas nėra tiesiogiai atskleistas iškart, tačiau jis tampa esminiu siužeto elementu, paaiškinančiu daugelį jo gyvenimo sprendimų ir vidinių konfliktų. Nuo pat jaunystės Oliveris yra veikiamas griežtos, patriarchalios ir homofobiškos aplinkos. Jo tėvas, giliai religingas ir kategoriškas, kategoriškai atmeta bet kokią nukrypstančią elgseną. Tokia aplinka suformuoja Oliverio baimę pripažinti savo tikrąją tapatybę ir verčia jį slėpti savo homoseksualumą už tobulo vyro fasado. Šis užgniaužimas yra viena iš pagrindinių varomųjų jėgų, vedančių prie jo psichologinės degradacijos.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane yra kelios. Pirma, tai vidinė kova su užgniaužtu seksualumu. Oliveris bando slopinti savo tikruosius troškimus ir gyventi „normalų“ gyvenimą, vedęs moterį ir sukurdamas šeimą. Tačiau šis fasadas nuolat griūna, o užgniaužti jausmai pasireiškia destruktyviu elgesiu, agresija ir negalėjimu sukurti tikrų, nuoširdžių santykių. Antra, romanas nagrinėja homofobijos įtaką asmenybei. Oliverio tėvo homofobija ir bendras visuomenės nepriėmimas įspaudžia gilias žaizdas Oliverio psichikoje, priverčiant jį jaustis nenormaliu ir gėdytis savo prigimties. Ši baimė ir gėda yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys jo manipuliacijas ir brutalų elgesį. Trečia, dvigubo gyvenimo tema yra esminė. Oliveris gyvena iliuzijose, stengdamasis atitikti visuomenės lūkesčius, tačiau ši pastanga reikalauja didžiulių emocinių išteklių ir galiausiai priveda prie jo asmenybės suskilimo.

 

Nugent talentingai parodo, kaip nepripažintas homoseksualumas ir nuolatinis savęs neigimas gali tapti uždelsto veikimo bomba, kuri sprogsta destruktyviais būdais. Nors romanas nėra tiesiogiai apie LGBTQ bendruomenės priėmimą, jis yra gilus tyrimas apie tai, kokią žalą padaro slaptumas, gėda ir baimė būti savimi, ir kaip šios vidinės kovos gali lemti žiaurų elgesį. „Išnarplioti Oliverį“ priverčia susimąstyti apie sudėtingą žmogaus prigimtį ir tai, kaip praeities traumos bei visuomenės spaudimas gali suformuoti monstrą.

Nenadas Veličkovičius – žymus šiuolaikinis Bosnijos ir Hercegovinos rašytojas, publicistas ir kultūros kritikas, žinomas dėl savo aštraus socialinio ir politinio angažuotumo. Jo kūryba dažnai ironiškai ir kandžiai kritikuoja postkomunistinės visuomenės ydas, nacionalizmą, korupciją ir paprastų žmonių kasdienę kovą už išlikimą. Veličkovičius pasižymi unikaliu pasakojimo stiliumi, kuriame derinama satyra, absurdas ir gilus humanizmas. Jo proza yra provokuojanti, atvira ir dažnai verčianti skaitytoją susimąstyti apie sudėtingus etinius ir moralinius pasirinkimus.

 

Nenado Veličkovičiaus romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (serb. „Sahib. Impresije iz depresije“) yra itin aštrus, ironiškas ir giliai politinis kūrinys, pasakojantis apie bosnių rašytojo susidūrimą su Bosnijos karo pasekmėmis ir tarptautinės bendruomenės vaidmeniu atstatant šalį. Nors romano dėmesys pirmiausia skiriamas politinei korupcijai, nacionalizmui ir absurdiškai karo ir pokario realybei, LGBTQ siužetai, temos ir problemos čia pasireiškia netiesiogiai, per aliuzijas į visuomenės nepakantumą „kitokiems“, išreikštą homofobišką požiūrį ir netoleranciją bet kokiems nukrypimams nuo nustatytų „normų“. Veličkovičius, būdamas stiprus socialinis kritikas, naudoja homofobijos temą kaip platesnės netolerancijos, kuri vyravo pokarinėje visuomenėje, iliustraciją.

 

Romane nėra tiesioginių LGBTQ personažų, kurie būtų siužeto centre, tačiau homofobija ir transfobija yra nuolat atspindimos per visuomenės požiūrį ir kalbą. Autorius parodo, kaip Bosnijos visuomenėje, ypač po karo, vyravo griežtos normos ir konservatyvus mąstymas, o bet kokia „kitoniškumo“ forma, įskaitant netradicinę seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, buvo stigmatizuojama ir atmetama. Veličkovičius naudoja sarkazmą ir groteską, kad atskleistų šios homofobijos absurdiškumą ir jos įtaką žmonių kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, kai kurie pasakojimo fragmentai ar dialogai gali turėti užuominų apie giliai įsišaknijusius prietarus, baimę ir neapykantą viskam, kas neatitinka „tradicinių“ vertybių, net jei tai tiesiogiai neįvardijama kaip LGBTQ problema.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane pasireiškia kaip platesnės netolerancijos ir visuomenės represijos atspindys. Homofobija čia tampa vienu iš daugelio ženklų, kad visuomenė yra emociškai ir moraliai sužalota, nesugebanti priimti įvairovės ir užgniaužianti bet kokią laisvę. Autorius atskleidžia, kaip nacionalizmas ir religinis fanatizmas dažnai eina koja kojon su homofobija, kuri tampa priemone kontroliuoti ir engti individą. Romanas parodo, kad net ir tose situacijose, kai šalies laukia fundamentalios problemos – ekonominė krizė, korupcija, trauminės karo pasekmės – visuomenė vis dar randa laiko ir energijos demonizuoti „kitokius“, įskaitant ir LGBTQ asmenis. Veličkovičius pabrėžia, kad ši homofobiška retorika yra tik vienas iš būdų nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų ir palaikyti valdančiųjų elitų galią.

 

„Sachibas. Impresijos iš depresijos“ nėra tiesioginis LGBTQ romanas, tačiau jis yra aštri ir provokuojanti kritika visuomenės, kuri dėl savo pačios traumų ir netobulumų yra linkusi ieškoti atpirkimo ožių ir atstumti tuos, kurie neatitinka jos griežtų normų. Per užuominas į homofobiją ir kitokį netolerancijos formas, Veličkovičius įtaigiai parodo, kaip baimė ir neapykanta „kitoniškumui“ yra giliai įsišaknijusios posovietinėse ir pokarinėse visuomenėse, ir kaip tai stabdo tikrąją pažangą bei atvirumą.

 

Olga Ravn – danų rašytoja, kurios kūryba pasižymi išskirtiniu stiliumi ir giliu psichologiniu jautrumu. Ji nagrinėja moters tapatybės, motinystės, depresijos ir visuomenės lūkesčių temas, dažnai pasitelkdama sapnišką, fragmentišką naratyvą ir įtraukiančią atmosferą. Ravn proza yra poetiška, kartais niūri, bet visada atvira ir nuoširdi, leidžianti skaitytojui pasinerti į veikėjų vidinius pasaulius ir patirti jų emocijas. Ji meistriškai derina realybę su fantazija, kurdama unikalius ir nepamirštamus pasakojimus.

 

Olgos Ravn romanas „Vaško lėlė“ (dan. „Voksbarnet“) yra intensyvus, eksperimentinis kūrinys, pasakojantis apie raganų persekiojimus ir burtus XVII amžiaus Danijoje, remiantis tikrais istoriniais įvykiais. Pagrindinė siužeto ašis sukasi aplink kilmingą, bet vienišą moterį Kristenzę Kruckow, kuri yra apkaltinama raganavimu ir priversta bėgti, o istoriją pasakoja stebuklinga vaško lėlė – lėlė, kurią, kaip teigiama, sukūrė pati Kristenzė burtams atlikti. Romane detaliai atskleidžiama to meto visuomenės baimė, prietarai ir žiaurumas, kuris pasiekia kulminaciją raganų teismuose.

 

Nors romane tiesiogiai nekalbama apie LGBTQ terminus, galimai homoseksualios temos ir problemos pasireiškia per visuomenės nepakantumą „kitokiems“, „normas laužantiems“ asmenims ir moterų bendruomenės ryšių demonizavimą. Kristenzė ir kitos moterys, apie kurias pasakojama romane, dažnai gyvena už to meto visuomenės nustatytų normų ribų – jos yra vienišos, bevaikės, užsiimančios gydymu ar magija, kas jas padaro pažeidžiamomis ir lengvai paverčiamomis atpirkimo ožiais. Istoriškai, raganų persekiojimai dažnai buvo nukreipti prieš moteris, kurios neatitiko socialinių lūkesčių, o tai galėjo apimti ir neheteronormatyvią seksualinę tapatybę ar elgesį, net jei tai nebuvo atvirai įvardijama. Romanas atskleidžia, kaip griežta, patriarchalė ir religinga visuomenė smerkia ir persekioja tuos, kurie išsiskiria iš minios ar puoselėja neįprastus ryšius.

 

Pagrindinės problemos, susijusios su LGBTQ temomis, romane pasireiškia kaip platesnės netolerancijos ir visuomenės represijos atspindys. Kristenzė ir jos bendramintės moterys sudaro savotišką bendruomenę, kurios ryšiai ir artumas gali būti interpretuojami kaip slapti ar netradiciniai santykiai, už kuriuos jos yra baudžiamos. Visuomenė, stokodama supratimo, pasitelkia baimę ir prietarus, kad demonizuotų moterų nepriklausomybę, intymius ryšius ir jų gebėjimą veikti už patriarchato normų ribų. Romanas įtaigiai parodo, kaip baimė ir neapykanta „kitoniškumui“ veda prie žiaurių persekiojimų ir asmeninių tragedijų. „Vaško lėlė“ yra gilus tyrimas apie tai, kaip visuomenės normos ir prietarai gali sunaikinti individų gyvenimus ir kaip „normalumo“ samprata tampa pavojingu įrankiu, nutaikytu prieš tuos, kurie drįsta būti savimi ar puoselėja kitokius santykius.

Maištinga Siela

Knyga: Olga Ravn "Vaško lėlė"

  

Olga Ravn. „Vaško lėlė“ – Vilnius: Rara, 2025. – p. 168.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Mūsų čia net nėra. Buvome čia. Išgirsite mane naktį, po miegančio kūdikio alsavimu. Išgirsite mane, kai pavasarį keis vasara ir šviesoje atsivers kiaurymė, Elizabete, ateisi į Liucijos šventę, ką, Elizabete? Kerai – tai galimybė. Juokas – tai galimybė. Išeitis yra, Elizabete, išeitis yra... (p. 152).“

 

Prieš kelerius metus teko skaityti danų poetės ir prozininkės Olgos Ravn (g. 1986) novatoriškąjį romaną Darbuotojai (Rara, 2023), kuris mane keistai paveikė. Knyga buvo nominuota Tarptautiniam Bookeriui. Labai smagu, kad leidykla Rara pasirūpino, jog šioji įdomi danų rašytoja su vienu kūriniu nepaskęstų verčiamos literatūros sraute, tad po kelerių metų pristatė vieną naujesnių autorės romanų Vaško lėlė (dan. Voksbarnet), kurią į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Nežinau, kas dar be Raros apsiimtų leisti tokius literatūrinius eksperimentinius kūrinius, gal dar kokia mažesnė leidykla, kuri iš idėjos nori pristatyti alternatyviąją šiuolaikinę literatūrą, o tam reikia paminti troškimą, kad knyga bus pastebėta ir itin perkama. Dažniausiai visgi literatūros kritikai parašo kokią vieną recenziją, knyga pareklamuojama, tačiau išskirtinio skaitytojo skoniui. Be jokios abejonės Olgos Ravn literatūra būtent tokia ir yra – ne kiekvienam.

 

Naujausiame savo romane Vaško lėlė Olga Ravn gilinasi į raganavimą. Autorė kruopščiai rinko medžiagą apie Šiaurės Europoje (Norvegijoje ir Danijoje) vykusius raganų teismus, kurių archyviniai duomenys, t. y. teismų įrašai, laiškai ir t. t. fiksavo kadaise tikrai vykusias Olbergo miestelio prie fiordų teismus apie 1595-1621 metus. Pats Oblergo raganų teismas, kuriuo ir remiamasi rekonstruojant veikėjos Christenze Kruckow (knygoje Kristenzė Krukovė) (tikroji nukirsdinimo data 1621 m. birželio 26 d.) istoriją, į kurią įtraukia ir kitų tos vietos moterų istorijas: Dorte Jkearulf, Apelone Ibsdater, Maren Kneppis. Kitaip sakant, autorė fiktyviai sukuria jų istorinius balsus, paverčia literatūrinėmis personažėmis sudėtingais Danijos ir Norvegijos laikais, kai pamažu pradėjo pliekstis reformatų ir kontrreformatų karai, atnešę didelį prietaringumą ir gąsdinimo eretikų laužais, kitaip sakant, situacija padėjo pamatus prieštaringam Barokui. Apie raganų persiakėjimus paprastai mes matome amerikiečių-britų serialuose ar filmuose, kuriuose vaizduojame kolonistinė JAV, paprastai Salemo raganų persekiojimas ir teismai, kuriuos rengė puritonai. Olga Ravn šiuo romanu primena, kad raganų persekiojimo idėja visų pirma atsirado Europoje ir čionai taip pat labai daug nukentėjusių nuo religinio fanatizmo ir noro kontroliuoti moters gyvenimą.

 

Iš tikrųjų knygą sudaro dvi poetiškai dokumentuotos dalys. Pirmojoje vaizduojamos nuskurusios kilmingosios Kristenzės gyvenimas, jos pagalba daugybę kūdikių praradusiai Anei, kuri galiausiai Kritenzę Krukovę apkaltina dėl nesėkmių raganavimu ir jai tenka bėgti iš gimtojo Nakebiolės dvaro Danijoje. Visa tai pasakoja ne Kristenzė, o jos rankomis pagaminta vaškinė lėlė, kuri tampa visažiniu pasakotoju ir kartu stilizuoja polifoninius moterų pasišnekučiavimus bei mintis. Vaško lėlė savaimė nieko nelemia, nors ji sukurta sustiprinti, kitaip sakant, ne žaisti, o iš tikrųjų paveikti kitus, jos prigimtis yra valdyti ir stebėti, nors ką konkrečiai – knygoje nelabai aišku.

 

Galiausiai Kristenzė pabėga į Olborgę ir kurį laiką randa prieglobstį draugiškoje moterų bendruomenėje, kurios lyderę galima laikyti Maren Kneppis. Autorė gana subtiliai kuria erotiškumą tarp Maren ir Kristenzės. Jos ne tik padeda lėlę į skrynią, bet ir retkarčiais išties užsiima seksu. Kitaip sakant, pati Kristenzė yra netekėjusi ir kažkada galimai mylėjo savo buvusio dvaro ponią, kuri ją įskundė raganavimu. Kitaip sakant, romane labai subtiliai ne kartą užsimena apie kitokią Kristenzės seksualinę tapatybę, kuri vėlgi negalėjo pasireikšti to meto tikrovėje viešai, kai moters likimą nulemdavo vyrai. (Čia man šiek tiek priminė pernai skaitytą Lauren Groff romaną Matrix (Baltos lankos) apie vienuolyne esančias kitokias moteris). Kam Kristenzei toji lėlė? Kam rizikuoti ir kurti įkalčius, netgi sukviesti bendruomenės moteris keistam ritualui? Manau, tai yra savitas moterų maištas prieš patriarchatą, prieš vyrų ir kunigų/pastorių/teisėjų/burmistrų/karalių valdomą pasaulį, o žinojimas, kad gali moterų bendruomenėje daryti kerėjimus ir ritualus, iš esmės moterims suteikia psichologinio pranašumo, žinojimo, kad to negali sukontroliuoti vyrai, kuriems priklauso šis pasaulis. Deja, vaško lėlė, lėliukas nuo pat pradžių neslepia, kad Kristenzė ir kitos neišvengs ne tik teismo, bet ir pačios griežčiausios bausmės.

 

 „Jie [vyrai] skaitė demagogijos vadovėlius, knygas apie velnią, kur buvo rašoma: moterį šėtonui sugundyti paprasčiau, nes ji silpnesnė už vyrą tiek kūnu, tiek siela. Ir skaitė: moteris yra piktas ir netobulas gyvūnas. Moteris verkia tik norėdama apgauti vyrą (p. 67).“ Kitaip sakant, autorė priešina vyrų ir moterų pasaulį, o tai tampa valdžios, galios ir aukos kūrimo strategija. Ilgus šimtmečius patriarchato padiktuoti stereotipai apie moters veikė krikščioniškojo pasaulio visuomenę. Manau, bijodami prarasti kontrolę ir tariamą garbę, būti pranokti moterų, jie šią brutalią sistemą įsteigė ir kaip raganų (kitokių moterų persekiojimu) santvarka. Iš esmės tai klišė literatūroje, bet iš kitos pusės O. Ravn remiasi istoriniais priežasčių ir pasekmių sąsajomis, todėl neišradinėja dviračio.

 

Tai kur tas romano Vaško lėlė novatoriškumas? Manau, glūdi pačioje pasakojimo poetikoje ir fabuloje. Autorė mėgsta istoriją kurti fragmentiškai. Nors šįkart iš lakoniškų skyrelių galima susidėlioti aiškų siužetą, tačiau lyrinių nukrypimų labai daug. Autorė įterpia skirtingas perspektyvas, polifoninį moterų kalbėjimą, kalba labai metaforiškai ir įpinta labai daug šiaurietiškos mitologijos, pvz., Apelonė nuolat galvoja apie šaltuose vandenyse esančią mitinę Silkių karalienę, o Marenos dukra Karen teisme teigia, kad motina pagimdė trolį, nors iš tikrųjų buvo imituojamas paprastas gimdymas ir iš po kojų ištraukta vaško lėlė. Savaime aišku, vaško lėlės balsas tampa mistinio pasakojimo sąrangos tam tikra teksto kūrimo burtų lazdele, nes pasakojimas gali nusikelti ir perteikti, ką galvoja ir kalba vyrai, kokį laišką rašo karalius dėl raganų teismo, o pats pasakojimas prikaišiotas (dėl poetinių sumetimų) autorės išrankiotais ir istoriškai užrašytas užkalbėjimais, burtais, kerais, prietarais. „Kitaip papulsi burtininkams į nagus, paaiškino Kristenzė. Pakaks tų raganiškų kalbų, nukirto Elizabetė ir netyčia įsipjovė pirštą (p. 49).“ Kitaip sakant, kai kada autorė kuria tekstą imituodama skandinaviškas užkalbėjimo formules, pvz., su gausiais ritmingais pasikartojimais.

Olga Ravn

 

Pranašiški ženklai, tautosakinė leksika leidžia autoriai plėtoti romaną dviem kryptimis, t. y. kurti burtais ir kerais grįstą magiškąją pasakojimo plotmę ir istoriškai dokumentuotą bei tikrais įvykiais pagrįsta istoriją. Visgi autorė sulydo šias dvi pasakojimo plotmes ir iš tikrųjų eksperimentuoja, neįsipareigodama istorinio romano žanriniam tikslumui, todėl tai žaidybinė literatūra, rodanti savo išmonės galią ir gebėjimą pasakoti prozą tarsi poemą. Nesuklysiu sakydamas, kad Olgos Ravn visgi stipresnioji pusė yra lyriškumas ir eksperimentavimas, matyt, atėjęs iš poezijos kūrimo technikos, nes autorė, kaip minėjau, yra dar ir poetė.

 

Kur didžiausias šios knygos dramatizmas? Tikriausiai ne dėl to, kad moterys buvo sunaikintos – nekilmingos sudegintos, o kilmingoji nukirsdinta, – bet tai, kad patriarchatas galiausiai kankinimais ir liudijimais suskaldė pačių moterų įsipareigojimą laikytis savosios tiesos. Jos viena kita teismuose išduoda, neatlaikiusios savo smerkiamų vyrų ir vaikų. Galiausiai autorė palieka vietos ir tikrajam raganavimui – ar moterys iš tikrųjų yra vien tik vyrų aukos, ar jos iš tikrųjų užsiminėjo kerėjimu (juk atliko ritualus, tikėjo prietarais, sklido kalbos, mylėjosi su tos pačios lyties atstovėmis). Sudėtinga atsakyti apie tai, kai kalba eina apie XVI-XVII a. pradžią. Bet man ryškėja ta pati tendencija: kaip nemokėjome priimti kitų žmonių ir pasiduodavome daugumos primestai demagogijai ir socialiniam normatyvui, taip iki šiol tą darome. Pilnas mūsų internetas baisiausių komentarų kitokiems, tad raganų teismai vyksta netgi iš esmės rašant šias eilutes. Ir tikrai ne Šiaurės Korėjoje, o pačioje Lietuvoje.

 

Romanas Vaško lėlė labai poetizuotas, vietomis gal ir per daug jau tampantis nebe proza, o poetiniu tekstu, tačiau man patinka užuominos ir metaforiškumas, simboliai ir folkloriniai bei krikščioniškojo demonizuoto pasaulio įvaizdžiai, tad išties konteksto nepritrūko. Būtų sudėtinga man panašų romaną skaityti 500 puslapių su kas-kaip-kodėl išaiškinimais. Tiems, kurie nemėgsta abstraktesnės prozos, knyga gali pasirodyti pernelyg išdrikusi, reikalaujanti papildomų žinių. Nepaisant visko, man romanas patiko, ypač labai sėkmingą laikyčiau daug žadančią finalinę sceną, kada Kristenzė atsiduria karaliaus rūmuose, kai šis žaidžia Aklą vištą, o ji apsimeta mergaitė, kuri galiausiai leidžiasi sugauna – simboliška: patriarchas sugauna savąją raganaitę ir, deja... Stebuklų nebūna, karalius turi savoje epochoje elgtis pagal patriarchato vaidmenį. Šią sceną įsivaizdavau labai aiškiai, kaip kokį filmo pabaigoje nustelbiantį istorijos apgaulingai viltingą finalą. Visgi kažkiek romano naratyvas, t. y. vyrai – teisėjai, o moterys – raganos aukos man priminė kadaise skaitytą gerai išplėtotą ir dokumentuotą Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016) apie paskutinę Islandijoje įvykdytą mirties bausmę moteriai. Knygos, sakyčiau, turi sąsajų ir laukia savų skaitytojų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Arturas Vargas, Demonas Variagalvis, Daugiapasaulės sakmė, Švytintis pasaulis, Vaško lėlė, Pranašų giesmė, Eroso agonija ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad išvengčiau japoniškai vadinamo tsundoku, perteklinio knygų, kurių galbūt neperskaitysiu pirkimo, tiesą sakant, save pradėjau prižiūrėti ir disciplinuotai reguliuoti. Du dideli knygų pasipirkimai per Knygų mugę ir vėlyvą rudenį. Du derliai, per kuriuos nuraškau mane labiausiai tą sezoną dominusias knygas. Kadangi šiemet nebuvau Knygų mugėje, tad balandžio pradžioje atkeliavo štai toks siuntinys su lektūra. Nesu tikras, ar viską perskaitysiu ir įveiksiu, bet tikiuosi, kad iki spalio nepirksiu daugiau jokios knygos (nebent kas nors padovanos). Nekantrauju pradėti skaityti.

*

Romanas „Demonas Variagalvis“ pasaulyje vertinamas dėl kelių esminių priežasčių, kurios lemia jo didelį pripažinimą. Visų pirma, knyga išsiskiria savo socialiniu realizmu. Autorė Barbara Kingsolver atvirai ir jautriai nagrinėja opias socialines problemas, tokias kaip skurdas, priklausomybė nuo opioidų ir vaikų globos sistemos trūkumai. Knygoje meistriškai atskleidžiamas Apalačų regiono gyvenimo realybės, pabrėžiant šios bendruomenės iššūkius ir stiprybę.

Antra, romanas pasižymi aukšta literatūrine verte. Kingsolver sukūrė įtikinamą ir gyvą pasakojimą, kuriame persipina realizmas ir literatūrinė metafora. Knyga išsiskiria turtinga kalba, įtaigiais veikėjais ir giliomis įžvalgomis apie žmogaus prigimtį. Be to, 2023 m. „Demonas Variagalvis“ pelnė prestižinę Pulitzerio premiją grožinės literatūros kategorijoje, o tai patvirtina knygos išskirtinę literatūrinę vertę.

Galiausiai, knygos pasakojimas yra itin paveikus. Jame pasakojama apie vaiką, gimusį narkomanės šeimoje, kuris patiria daugybę sunkumų. Tai yra istorija apie meilę, praradimą ir viską, kas yra tarp jų. „Demonas Variagalvis“ yra galingas ir jaudinantis romanas, kuris sulaukė didelio pripažinimo dėl savo socialinės reikšmės, literatūrinės kokybės ir įtaigaus pasakojimo.

**

Nijolės Gabijos Wolmer romanas „Švytintis pasaulis“ išsiskiria tuo, kad jame neįprastai susipina nuotykių, fantastikos ir ezoterinės literatūros elementai, sukurdami unikalų ir įtraukiantį pasakojimą. Knygoje gilinamasi į dvasines temas, tokias kaip reinkarnacija, sąmoningas sapnavimas, gamtos dvasios ir dvasinės praktikos, o autorės asmeninė patirtis, įgyta keliaujant po Himalajų kalnus, Indiją, Nepalą ir kitas šalis, suteikia pasakojimui autentiškumo. Be to, romanas ne tik skatina skaitytoją susimąstyti apie giliąsias būties sritis, bet ir suteikia praktinės vertės, pavyzdžiui, knygos pabaigoje pateikiama išsami sąmoningo kvėpavimo praktika, kurią galima pritaikyti kasdieniame gyvenime.

***

Andrew Sean Greer romanas „Less“ (lietuviškai „Arturas Vargas“) išsiskiria savo unikaliu požiūriu į literatūrą ir gyvenimą. Ši knyga pelnė Pulitzerio premiją, patvirtindama jos aukštą literatūrinę vertę. Autorius meistriškai sujungia humorą ir širdies gelmę, sukurdama juokingą, bet kartu ir jautrią istoriją. Artūras Vargas, pagrindinis veikėjas, keliauja po pasaulį, norėdamas išvengti buvusio mylimojo vestuvių, o ši kelionė tampa savotiška savęs atradimo kelione.

Romane nagrinėjamos temos, tokios kaip senėjimas, meilė ir savęs atradimas, yra pateikiamos lengvai ir elegantiškai. Greer rašymo stilius yra turtingas ir įtaigus, o veikėjai – gyvi ir tikroviški. Knyga ne tik pralinksmins skaitytoją, bet ir privers susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir meilės prigimtį. „Less“ yra unikalus ir įsimintinas romanas, kuriame dera humoras, jaudulys ir literatūrinė meistrystė.

****

Byung-Chul Han veikalas „Eroso agonija“ yra reikšmingas ir įdomus dėl to, kad jame gilinamasi į šiuolaikinės visuomenės santykių krizę, ypač meilės ir eroso sferose. Autorius analizuoja, kaip neoliberalizmas ir technologijų plėtra keičia mūsų santykius, naikindami eroso esmę – kito asmens kitoniškumo pripažinimą ir priėmimą. Han teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja pozityvumas ir panašumas, o tai neleidžia atsirasti erotiniam ryšiui, kuris reikalauja skirtumo ir kitoniškumo.

Knygoje Han nagrinėja, kaip šiuolaikinė „perdegimo visuomenė“ niveliuoja esminius skirtumus ir kaip tai veikia eroso politiką. Jis teigia, kad meilė praranda savo esmę, kai mylintysis ir mylimasis virsta „tuo pačiu“, sunaikindami vienas kito kitoniškumą. Vietoj to, Han siūlo grįžti prie eroso, kuris pagrįstas abipusiu ir besąlygišku kito asmens kitoniškumo pripažinimu ir priėmimu. Šis veikalas yra reikšmingas, nes jis atskleidžia, kaip šiuolaikinė visuomenė keičia mūsų santykius ir kaip tai veikia mūsų gebėjimą mylėti ir būti mylimiems.

*****

Nijolės Gabijos Wolmer knyga „Daugiapasaulės sakmė“ skaitytoją nukelia į magišką ir nuotykių kupiną Unduno slėnį, kuriame gyvena neįprastos būtybės: didingi grembolai, niūrūs niuksai ir žavūs pupsai. Ši knyga yra pirmoji „Pupsų kronikų“ dalis, atverianti duris į paslaptingą pasaulį, kuriame draugystė ir geros širdies poelgiai yra didžiausios vertybės. Autorė meistriškai kuria įtraukiančią atmosferą, kurioje persipina humoras, magija ir pamokomos istorijos.

Knygoje pasakojama apie pupsų ir niuksų tarpusavio santykius, kurie iš pradžių yra įtempti, tačiau palaipsniui virsta draugyste. Wolmer subtiliai nagrinėja tokias temas kaip atleidimas, supratimas ir bendradarbiavimas, pabrėždama, kad net ir skirtingos būtybės gali rasti bendrą kalbą. „Daugiapasaulės sakmė“ yra ne tik pramoginė knyga, bet ir pamokanti istorija, skatinanti skaitytojus būti atviriems ir tolerantiškiems kitų atžvilgiu. Autorės sukurtas pasaulis yra gyvas ir spalvingas, o personažai – įsimintini ir tikroviški.

******

M. Rady veikalas „Nauja Vidurio Europos istorija“ yra reikšmingas dėl to, kad jame pateikiama išsami ir nauja Vidurio Europos istorijos interpretacija. Autorius atsisako tradicinių, nacionalistinių požiūrių ir siekia suprasti šį regioną kaip vientisą, dinamišką ir daugiakultūrį darinį. Knygoje pabrėžiamas Vidurio Europos regiono kompleksiškumas ir įvairovė, atskleidžiant, kaip skirtingos etninės ir religinės grupės, valstybės ir imperijos sąveikavo ir formavo šio regiono istoriją.

Rady knyga siekia peržvelgti regiono istoriją, atsižvelgiant į ilgalaikius procesus ir struktūras, o ne tik į trumpalaikius politinius įvykius. Autorius analizuoja ekonominius, socialinius ir kultūrinius pokyčius, kurie formavo Vidurio Europą nuo ankstyvųjų viduramžių iki šių dienų. Knygoje taip pat pabrėžiamas Vidurio Europos regiono vaidmuo Europos istorijoje ir jo santykiai su kitais regionais. Rady siekia atskleisti Vidurio Europos regiono specifiką ir jo indėlį į Europos civilizaciją.

*******

Nenado Veličkovičiaus romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra reikšmingas ne tik Bosnijos skaitytojams, bet ir plačiajai auditorijai, nes atvirai ir jautriai nagrinėja pokario visuomenės traumas bei psichologinius padarinius. Bosniams šis romanas atspindi jų pačių patirtį po Bosnijos karo, atskleidžia karo padarytą žalą ir sunkumus, susijusius su praeities įvykių išgyvenimu. Autorius drąsiai kalba apie nacionalizmą, religinį fanatizmą ir kitas problemas, kurios vis dar skaldė Bosnijos visuomenę, skatindamas skaitytojus kritiškai pažvelgti į savo istoriją ir dabartinę padėtį. Be to, romanas suteikia balsą tiems, kurie dažnai lieka nepastebėti – paprastiems žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos ir kitų psichikos sveikatos problemų.

Plačiajai auditorijai „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra universalus romanas apie žmogaus kančią ir viltį. Jis parodo, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima rasti jėgų gyventi toliau. Romanas atskleidžia, kaip karas ir politiniai konfliktai veikia žmonių gyvenimus, ugdydamas skaitytojų empatiją ir supratimą apie kitų šalių patirtį. Taip pat knyga primena, kad psichikos sveikatos problemos yra realios ir kad reikia atvirai apie jas kalbėti, skatinant visuomenę mažinti stigmą, susijusią su psichikos ligomis. Apibendrinant, romanas „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ yra svarbus literatūros kūrinys, kuris ne tik atspindi Bosnijos visuomenės patirtį, bet ir nagrinėja universalias temas, aktualias kiekvienam žmogui.

********

Olga Ravn romanas „Vaško lėlė“ yra išskirtinis ir įtraukiantis kūrinys, kuris skaitytojus sužavi savo neįprastu pasakojimo stiliumi ir giliomis temomis. Autorė meistriškai derina istorinę fikciją su poetiška kalba, sukurdama magišką ir šiurpų XVI a. pabaigos Danijos paveikslą. Pasakojimas pateikiamas iš vaško lėlės perspektyvos, kurią nulipdo pagrindinė veikėja Kristenzė Krukovė. Ši neįprasta pasakotoja leidžia skaitytojams pažvelgti į raganų medžioklės laikotarpio įvykius iš unikalios ir nešališkos perspektyvos, atskleidžiant to meto visuomenės baimes ir prietarus.

Romane gilinamasi į moterų bendruomenės dinamiką, jų tarpusavio ryšius ir išgyvenimus. Autorė atskleidžia moterų stiprybę ir pažeidžiamumą, pabrėždama jų solidarumą ir gebėjimą išgyventi sunkiomis aplinkybėmis. „Vaško lėlė“ atkreipia dėmesį į raganų medžioklės laikotarpį, kuris yra tamsus Europos istorijos puslapis, ir parodo, kokia destruktyvi gali būti baimė ir prietarai. Tai daugiasluoksnis ir įtraukiantis romanas, kuriame dera istorinė fikcija, poetiška kalba ir gilios temos.

*********

Paul Lynch romanas „Pranašų giesmė“ yra itin įdomus ir reikšmingas dėl to, kad jame meistriškai sujungiami distopinės ateities vizijos ir psichologinio realizmo elementai. Knyga skaitytoją nukelia į niūrią ir įtaigią ateities Airiją, kurioje įsigali totalitarinis režimas, o visuomenė grimzta į chaosą. Ši bauginanti vizija yra ne tik įtraukianti, bet ir labai aktuali, nes atspindi šiuolaikinio pasaulio nerimą dėl politinių neramumų ir autoritarizmo. Autorius sukuria itin tikroviškus veikėjų portretus, ypač pagrindinės veikėjos Eilišės, keturių vaikų motinos, kuri bando išgyventi siaubingomis aplinkybėmis, psichologinį portretą. Skaitytojas giliai išgyvena jos baimę, neviltį ir ryžtą apsaugoti savo vaikus.

Romane sukuriama klaustrofobiška ir įtempta atmosfera, kuri nepalieka skaitytojo abejingo. Lynch sugeba perteikti didžiulį emocinį krūvį, kurį patiria veikėjai, ir tai daro knygą itin paveikią. Be to, knygoje nagrinėjamos aktualios temos, tokios kaip pabėgėlių krizė, politinis smurtas ir žmogaus teisių pažeidimai, daro romaną ne tik įdomų, bet ir svarbų šiuolaikiniame kontekste. 2023 m. romanas laimėjo Bookerio premiją, o tai tik patvirtina aukštą knygos literatūrinę vertę. „Pranašų giesmė“ yra galingas ir jaudinantis romanas, kuris ne tik atspindi tamsią ateities viziją, bet ir kelia svarbius klausimus apie žmogaus prigimtį ir visuomenės būklę.

**********

Doireann Ní Ghríofa romanas „Šmėkla gerklėje“ yra svarbus ir išskirtinis kūrinys, kuris išsiskiria savo novatorišku stiliumi ir giliomis temomis. Ši knyga yra autofikcijos ir eseistikos lydinys, kuriame autorė meistriškai derina asmeninius išgyvenimus su literatūrine analize. Romanas sukuria jaudinantį dviejų moterų, gyvenančių skirtingais šimtmečiais, dialogą, tyrinėdamas moteriškumo, motinystės ir kūrybos temas.

Knygoje Ní Ghríofa gilinasi į XVIII amžiaus airių poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą ir jos sukurtą gedulo raudą „Caoineadh Airt Uí Laoghaire“. Autorė tyrinėja šios poemos kontekstą, bandydama suprasti poetės gyvenimą ir kūrybą. Šiame procese ji atskleidžia savo pačios patirtis, susijusias su motinyste ir kūrybine veikla. Romanas tampa savotišku moteriškos patirties tyrinėjimu, kuriame susipina asmeninės ir literatūrinės refleksijos. „Šmėkla gerklėje“ yra svarbus kūrinys, nes jis išplečia literatūros ribas, jungdamas skirtingus žanrus ir suteikdamas balsą moterų patirčiai.

Jūsų Maištinga Siela